vincas kudirka - Mokslai.lt

Vincas Kudirka(1858 – 1899)Biografija. 1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose (dab. Vilkaviškio raj.)Elžbietos Jasulevičiūtės ir Motiejaus Kudirkos šeimoje gimė sūnus Vincas. Motinamirė, kai jam buvo tik dešimt metų. Antrąsyk tėvas vedė Joniešką Andziulyte. Vincaspamotės motina nevadino, žaisdavo ir šokdavo su ja, kai tėvas nematydavo. Supamotės vaikais sugyveno geriau negu su tikra seserimi. Tėvas Vincą mylėjo,nebausdavo už išdykavimą, leido į mokslus, negailėdamas pinigų, bet Vincas ilgėjosimotinos. Vėliau rašys, jog iš jos paveldėjo menišką sielą, muzikalumą. Pradžiosmokyklą lankė netoli namų, Paežeriuose. 1871 m. tėvas, numatęs sūnui kunigystę,išsiuntė jį į Marijampolės gimnaziją. Gabus, guvus Vincas Kudirka išsyk pritapo prienaujos mokyklos tvarkos, pajuto jos nuotaikas. Nepaisant reikalavimo pamokosekalbėti rusiškai, mokytojai ir mokiniai tarpusavyje bendraudavo lenkų kalba,skaitydavo knygas, rengdavo literatūrinius vakarus, Vincas labiausiai mėgo graikųkalbos mokytoją Liudviką Ostrovskį, kuris buvęs elegantiškiausias, šauniausias vyrasvisoje parapijoje. Mandagus, apsiskaitęs, gražiabalsis gimnazistas jam mielai talkino,juo sekė. Pamokų ruoša Vincas pernelyg nesirūpino, bet mokslai sekėsi. Nors pirmumokiniu niekuomet nebuvo, Kudirkos išskirtinumas nelikdavo nepastebėtas: jis išsykįgydavo žmonių palankumą, buvo švelnus, kultūringas ir to mokė jaunesniusmokinius. Buvo kūrybingas – griežė pirmu smuiku mokinių orkestre, piešėkarikatūras, rašė dailyraščiu, kurdavo gilius, išmintingus rašinius. Penktoje klasėjegimnazijos vadovybė paskyrė Vincą mokinių bendrabučio prižiūrėtoju. Jis stebėdavomokinių elgesį, mokė juos tvarkos ir etiketo, padėdavo ruošti namų užduotis.Atvažiavęs į Marijampolės gimnaziją, Vincas Kudirka beveik nemokėjolenkiškai, o šeštoje klasėje jau laisvai kalbėjo, buvo skaitęs W.Syrokomlę,A.Mickevičių, J.I.Kraszevvskį ir kaip įmanydamas slėpė savo „mužikišką” kilmę. Supanelėmis, kaip tikras ponaitis, kalbėdavo tik lenkiškai. Šešias klases baigė supagyrimu. Gimnazijoje kai kurie mokiniai ar lietuvių kalbos mokytojas, remdamiesilietuvių ir lotynų kalbų panašumu, kartkartėmis prabildavo į tautinę lietuviųsavigarbą, aiškindavo lietuvių kalbos reikšmingumą, tačiau patriotiškai nusiteikęspaprastai būdavo pravardžiuojamas „litvomanu” ir susilaukdavo daugumosnepalankumo. Kelis sykius per lietuvių kalbos pamokas į tautinę lietuvių mokiniųsavimonę bandė apeliuoti J.Basanavičius, bet Kudirkai jis atrodė paniekos vertas„mužikas” ir „komediantas”. Nuo Napoleono laikų Suvalkijoje vyravo prolenkiškosnuotaikos. Nenuostabu, kad ir Kudirkai atrodė, jog tik Lenkija tėra verta dėmesiokultūros siekiančiam žmogui.1877 m. tėvas išvežė Vincą į Seinų kunigų seminariją. Išleisti sūnų į kunigusbuvo daugelio valstiečių svajonė: tai reiškė ne tik garbę šeimai ir giminei, bet irsiejosi su viltimi, ypač neturtingesniems, jog ateityje kunigas parems artimesniusgiminaičius. Deja, Kudirka nejautė pašaukimo kunigystei, nors ir tarp seminarijosauklėtinių buvo išskirtinis jaunuolis – dailus, mėgstantis literatūrą, muziką, griežiantissmuiku, inteligentiškas. Seminarijos vadovybės nuomone, jis būtų tapęs kunigijospažiba. Bet pats vėliau prisipažino draugams visą laiką norėjęs mesti seminariją,automatiškai atlikdavęs pareigas, jautęsis kaip kalėjime fizine ir dvasine prasme. Povasaros atostogų tretiems mokslo metams į seminarija nebegrįžo. Pasakojama, jogseminarijos vadovybė nutvėrė Kudirkos ir panelės iš miestelio meilės laiškus, betoficialiai jis buvo pašalintas „dėl pašaukimo stokos”. Mylimiausio vaiko neklusnumasįskaudino tėvą, smarkiai užgavo jo išdidumą, juolab kad kaimyno sūnus pasirodėnuolankesnis ir sutiko toliau mokytis seminarijoje. Daugiau paramos iš namų Vincasnegalėjo tikėtis. Vėliau skurdus ir asketiškas gyvenimas sukels plaučių džiovą.Atsisveikinęs su kunigų seminarija, Kudirka sugrįžo į Marijampolėsgimnazijos septintą klasę. Ten jį priėmė išskėstomis rankomis, ypač mokytojasL.Ostrovskis. Linksmas, gabus jaunuolis buvo visur laukiamas. Mokėti už mokslątekdavo pačiam, bet ir mokytojai padėdavo, rekomenduodavo korepetitoriaus darbą,duodavo perrašyti raštus. Net kunigai ant jo nerūstavo, rėmė, ypač tolimas giminaitisZapyškio klebonas J.Kolyta, pasikviesdavęs jį ir vasaroti, nes į namus Vincasnebegrįždavo.Anksti išryškėjo Kudirkos žurnalistiniai polinkiai: jau septintoje klasėje leidogimnazistų laikraštėlį Klamstzvo (Melagystės), užpildydavo jį savo rašiniais beikarikatūromis. Piešė ir vėliau, puikiai perteikdavo situacijos komizmą, personažocharakterį.1881 m. Kudirka baigė Marijampolės gimnaziją sidabro medaliu. Pas kunigąKolytą praleido atostogas. Rudenį įstojo į Varšuvos universitetą

_______________________________________________________________________

, studijavo filologiją,po metų perėjo į mediciną. Varšuvos studentų buvo mėgstamas, savu žmogumi irelegantišku kavalieriumi laikomas. Nieko negaudamas iš namų, pinigųprasimanydavo dailyraščiu perrašinėdamas paskaitas, dirbo korepetitoriumi. Draugaiprisimena, jog dar labiau išpruso, tapo rafinuotesnis, bet šaltesnis su draugais, nesjautėsi iškopęs į aukštesnį luomą, ir visai realu buvo tikėtis, jog taps didmiesčio ponu.Protu, žavesiu, jaunatviška drąsa įveikęs kliūtis, jaunuolis turėjo pajusti savo vertę.Kaip valstiečio sūnus, buvo darbštus, praktiškas. Lenkus tuomet žavėjo jau neKudirkos lenkiškumas, o būtent jo kitoniškumas, lietuviškumas.XIX a. pabaigoje lenkų inteligentijos protus užvaldė pozityvizmo idėjos. Po1863 m. pralaimėto sukilimo atsisakyta ginkluotos kovos ir kategoriško bajoriškopatriotizmo. Imtasi švietėjiškos, kultūrinės veiklos. Atgauti valstybingumą tikėtasidarbu, ekonominės gerovės kūrimu, liaudies, ypač valstiečių, sąmoningumo kėlimu,žemės ūkio stiprinimu. Norėta sudrebinti carinės Rusijos galybę iš apačios. 1882 m.Varšuvoje buvo įsteigta „Proletariato” partija, kuriai priklausė ne vienas Kudirkosdraugas. 1885 m. prasidėjus areštams, jis taip pat pateko į caro žandarų akiratį, jonuomojamame bute buvo atlikta krata ir rastas pradėtas hektografuoti K.MarxoKapitalas. Kudirka buvo suimtas, išlaikytas tris savaites citadelėje ir išleistas tik užužstatą. Vėliau jam pavyko įrodyti, jog perrašinėdamas tik uždarbiavo. Po šio įvykioKudirka neteko teisės laikyti egzaminų Varšuvos universitete, taigi ir galimybėsįsigyti gydytojo diplomą. Penktąjį kursą jis dar lankė kaip laisvas klausytojas. Išnevilties Kudirka ėmėsi drąsaus žygio – parašė malonės prašymą carui. Kai carokarieta važiavo Varšuvos gatvėmis, prasibrovė pro užtvaras ir pats jį įteikė. Carasprašymą patenkino. Po dvejų nerimo metų Kudirka sugrįžo į universitetą.Gimnazijos laikų bičiulis J.Jablonskis retsykiais laiškuose ragindavo Kudirkąatsigręžti į savo tautos problemas, tačiau jo skepsio neįveikė. Tiktai po „Proletariato”bylos bei kalėjimo Kudirkos požiūris į gyvenimą ėmė keistis. Jis pamatė, kokia galybėyra caro valdžia, kaip lengvai ji gniuždo nenuolankiuosius. Juk pats vos išsigelbėjo. Irštai teko rinktis – su kuo. Nerūpestinga jaunystė, pobūviai, meilės nuotykiai – atitolo.Atėjo brandos metas. Per vasaros atostogas viešėdamas Lietuvoje, iš vieno kunigosužinojo, jog išeisiąs lietuviškas laikraštis. Apie tai perskaitė ir tam kunigui rašytameBasanavičiaus laiške. „Bawią się dzieci” („Žaidžia vaikai”) pagalvojęs, tačiau širdissuvirpėjusi. O po pusmečio gavęs pirmą Aušros numerį, suvokė, jog Lietuvosišsaugojimo ir kultūrinimo darbas prasidėjo. Vėliau „Tėvynės varpuose” (1893}publikuotoje „Išpažintyje” aprašys visą atsivertimo į lietuvybę istoriją: nuo kaltės ir

gėdos iki vidinės stiprybės, atgimimo metamorfozės, pasiryžimo išlikti tvirtam ligigalo ir niekada neapleisti savo sužadėtinės – lietuvių literatūros. Vinco Kudirkosliteratūriniam talentui, meniniams sugebėjimams atsirado nauja reali galimybė –lietuviškas laikraštis. Juk nuo gimnazistiško laikraštėlio laikų publicisto plunksnosnebuvo padėjęs.1888 m. Varšuvoje per tradicines Užgavėnių vaišes lietuvių studentų būrelissutarė steigti Varšuvos studentų lietuvių draugiją, leisti pasaulietinio turinio laikraštįLietuvai, remti mokslo siekiančius lietuvius. Tais pačiais metais įkurta slapta draugija„Lietuva”. Draugijos tikslai, be kultūrinio ir švietėjiško darbo, – ugdyti tautinęsavimonę, plėsti Lietuvos sienas, išpirkti žemę iš kitataučių, stabdyti emigraciją. Jeimaksimalistinius siekius būtų pavykę įgyvendinti, Lietuva dar XIX a. pabaigoje būtųtapusi pažangi Europos valstybė.Taip pat norėta atgaivinti nustojusią eiti Aušrą, bet tam pasipriešinoJ.Basanavičius, teigdamas, jog lengviau naujai gimusį užauginti, negu atgaivintimirusį, tad nutarta steigti naują laikraštį, Varpą, kurio oficialiu redaktoriumi sutikobūti M.Jankus. Rūpintasi, jog laikraštis būtų nepriklausomas nuo dvasininkijos,demokratiškas, skelbtų laisvės bei respublikos principus. Varpo leidėjai perėmė lenkųpozityvizmo imperatyvą: maži darbai svarbiau už dideles svajones, juolab kad tossvajonės dažnai krypo į praeitį, o realybėje lietuvių šviesuomenė orientavosi įstipresnę, sąmoningesnę lenkų ir rusų inteligentiją. Tad Varpas mieliau palaikėprozininkus, rašiusius apie Lietuvos kasdienybę, o ne apie Lietuvos istorijągiedojusius Aušros poetus. Be to, Kudirka subtiliai jautė poeziją ir nevykusiųeilėraščių nespausdindavo. Jam svarbiau buvo Lietuvos aktualijos, praktiniai reikalai.Jis norėjo ugdyti valstiečių pasitikėjimą savo jėgomis, išmokyti juos našiauūkininkauti, kelti iš skurdo, skatinti amatus, verslą, supažindinti su mokslo irtechnikos naujovėmis. Varpo redakcija kurį laiką telkėsi Varšuvoje, redagavimu iradministravimu rūpinosi Kudirka. 1889 m. sausio mėnesį išėjo pirmas Varpo numeris.Jame Vinco Kapso slapyvardžiu Kudirka išspausdino programinį eilėraštį „Varpas”.1889 metai Kudirkai – baigiamieji Varšuvos universitete. Rudenį jis turėjolaikyti egzaminus iš medicinos praktikos daktaro laipsniui gauti. Vasarą praleidokartu su draugais tėviškėje, tik nebesipūtė, jog išėjo į ponus. Tarsi iš naujo atradoLietuvą, liaudies dainas, kultūrą ir kalbą, gėdijo kitus lietuvius, net kunigus, viso toišsižadėjusius dėl ponystės. Per atlaidus Šunskuose nutarė pirkti spaustuvę M.Jankausvardu ir leisti laikraštį Ūkininkas kaimo žmonėms. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus,Kudirka toliau rūpinosi Varpo leidimu. Jau gerai žinojo, jog serga džiova (tuometpirmąsyk iš plaučių išsiveržė kraujas), bet jam rūpėjo tik darbas. Universiteto baigimoproga parašė eilėraštį „Labora”, labai pamėgtą Lietuvos jaunimo, dainuotąvakarėliuose.1890 m. vasario mėnesį, Šakiuose atsiradus laisvai gydytojo vietai, Kudirkasugrįžo iš Varšuvos ir apsigyveno pas miestelio kleboną Kalėdą. Tėvas atleido sūnui,kuris, nors ir netapęs kunigu, savo jėgomis iškopė į kitą Lietuvoje gerbiamą luomą, irnupirko jam gydytojo instrumentus. Šakiai Kudirką pasitiko nesvetingai: žydai,pagrindiniai Lietuvos miestelių gyventojai, įsigudrino pirmiau pasikviesti gydytojusavo tautietį, kuris visokiais būdais viliodavo pas save ligonius. Praėjo nemažai laiko,kol žmonės patyrė jaunesnio gydytojo Kudirkos sugebėjimus ir altruizmą.M.Jankaus spaustuvei Mažojoje Lietuvoje iškilo grėsmė būti išvaržytai, toliauvarpininkų laikraščius spausdino O.Mauderodė Tilžėje. Kudirka skubėjo, raginovarpininkus tesėti Varpui duotus įsipareigojimus, pats užbaigdavo kitų pradėtusdarbus. Laisvalaikiu vaikščiodavo Šakių dvaro sode, skaitydavo, rašė eiles, kūrėmuziką. Kartu su kunigu, kaip garbės svečias, pagal įsigalėjusį Suvalkijoje paprotįbūdavo kviečiamas į valstiečių pokylius. Mokėjo daug juokingų istorijų, šmaikščiaisanekdotais taikydavęs lietuvius su lenkais. Šakiuose susipažino su notaroP.Olechowskio dukra Valerija (Waleria Kraszewska), grįžusia pas tėvą su mažadukrele po vyro, nusigyvenusio dvarininko, mirties. Kudirka tapo dažnas notaro namųsvečias, grieždavo violončele ir smuiku. Mėgstamiausi jo kompozitoriai buvo:G.Verdis, W.A.Mozartas, R.Chopinas, H.Wieniawskis. Šakiuose Kudirka išdirbotrejus metus. Žmonių gailėjo, ypač neturtingų, bet savo specialybės nemėgo. Estetui,meniškos sielos žmogui, buvo skaudu žiūrėti į vargą, sopulius. Be to, kol baigėmedicinos mokslus, kol įsitvirtino kaip praktikuojantis gydytojas, kol priprato priesunkių vietos sąlygų, džiova pakirto jį patį.1894 m. žiemą draugai gydytojai apžiūrėjo Kudirką ir patarė jam išvažiuoti įPietus, kad nors kiek pristabdytų ligą. 1894 – 1895 m. žiemą Kudirka praleido Kryme,Sevastopolyje. Taisė, rengė spaudai savo raštus, eilėraščius, dainas, natas, vertimus(G.Byrono misteriją Kainas, I.Krylovo pasakėčias), ragino maskviškius studentussiųsti kuo daugiau medžiagos Varpui, baiminosi, kad laikraštis nesustotų („Rašykite,susimildami, rašykite!”). Caro žandarai ėmė akyliau persekioti lietuvius, ypačvarpininkus, dėl to daugelis nutraukė su Varpu ryšius.1895 m. gegužės pabaigoje Kudirka sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pasValeriją, kuri Naumiestyje nusipirko krautuvėlę. Vasarojo pas KriaučiūnusPlokščiuose, gražioje vietoje prie Nemuno, kurį labai mėgo, žavėjosi apylinkių gamta.P.Kriaučiūnas svetingai atverdavo namų duris vietiniam jaunimui, priimdavo Rusijosir užsienio šviesuolius, etnografus, kalbininkus, supažindindavo su lietuvių kalba,kultūra. Čia Kudirka suartėjo su suomių lingvistu profesorium J.Mikkola ir su jožmona Maila Talvio, rinko kartu su jais lietuvių liaudies dainas. Plokščiuose Kudirkąareštavo caro žandarai, bet jo rankraščius šeimininkai, įspėti apie „svečius”, spėjopaslėpti. Suimtą Kudirką, kaip ligonį, kalino geresnėmis sąlygomis, o tėvas ir Valerijarūpinosi išvaduoti jį iš Kalvarijos kalėjimo dar bylai nepasibaigus. Vėliau savobičiulei Kudirka už tai atsidėkojo eilėraščiu Valerijai.1896 m. gegužės l d. caro Nikolajaus II vainikavimo proga Kudirka buvoamnestuotas. Tėvas iš kalėjimo paleistą sūnų parsivežė į tėviškę. Giminės, aukštiapskrities valdininkai atkalbinėjo Kudirką nuo slaptos veiklos, bet jis tik įširdo, kad,nenorėdami patys švento darbo dirbti, kitiems trukdo. Caro valdininkų ataskaitoseKudirka apibūdinamas kaip vienas žymiausių Rusijoje lietuvių inteligentų, fanatiškaskovotojas už savo idėjas, priešiškas vyriausybei. Kaltinamas Kudirka net nesigynė, tikdengė draugus. 1896 m. atskiru leidiniu išėjo Kudirkos satyra Viršininkai.1896 m. rudenį draugai ir giminės, sudėję pinigų, išsiuntė Kudirką gydytis į žiemoskurortą Austrijoje prie Adrijos jūros. Ten jis redagavo savo kūrybą, siuntė laiškusartimiesiems į Lietuvą. Valerijos dukteriai Maniusei rašydavo dažniau negu josmotinai. Laiškų tonas švelnus ir žaismingas. Vincas ilgisi „panelės Pipiraitės”,būgštauja, jog jį užmiršo jos mama.Grįžęs iš kurorto, Kudirka vėl apsigyveno pas Valeriją Naumiestyje. Nuo 1897m. Varpą leido kas du mėnesiai, pats redagavo, nors iš lovos nesikėlė. Caro valdžiosakylai stebimas, susilaukdavo vos vieno kito ištikimesnio talkininko. Varpokorektūras į Mažąją Lietuvą siųsdavo Plokščių valsčiaus teismo sekretoriusA.Gudaitis, invalidas knygnešys A.Baltrušaitis, Valerijos duktė Maniusė. NaumiestyjeKudirka gyveno uždarai, daug rašė, pas jį slapta lankėsi lietuvių inteligentai išVilniaus ir Kauno. Kudirka ragino juos rašyti kuo daugiau straipsnių, publicistikos,

grožinių kūrinių.Varpo dešimtmečio sukaktuves (1898 m. pabaigoje) Lietuvos inteligentijasutiko gana abejingai. Paskutiniajame tų metų numeryje Kudirka rašo nusivylęslietuvių inteligentija, persiėmusia „renegatizmo dvasia”, išmainiusia „tautiškus idealusant ragaišiaus” (Varpas, 1898, Nr. 6).Pirmą 1899 m. numerį vėl teko užpildyti pačiam Kudirkai. Karščiuodamas irširdingai slaugomas pamotės dukters Jonieškos Grigaitienės, jis vertė A.MickevičiausVėlines. 1899 m. išleistas Kudirkos eilių rinkinys Laisvos valandos, I.Krylovopasakėčios, F.Schillerio Viliaus Telio vertimas.1899 m. lapkričio 16 d. Vincas Kudirka mirė. Per jo laidotuves buvo daugiaupolicijos, negu lydinčiųjų. 1902 m. Naumiesčio kapinėse Kudirkai pastatytaspaminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis„Tautiškos giesmės” posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903 m. tie žodžiai buvonukalti, bet per didesnes šventes prie paminklo žmonės padėdavo Tilžėje išspausdintąTautišką giesmę. 1934 m. atidengtas paminklas Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulp.Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu.Asmenybė. Iš amžininkų, bendražygių, artimųjų prisiminimų, paties Kudirkoskūrybos ir laiškų iškyla sudėtinga asmenybė, kurioje derėjo švelnumas ir ryžtingumas,plazdėjo nerami, maištinga siela. Kudirka mirė būdamas vos keturiasdešimties,užgeso pačioje savo jaunystėje. Daugelis tokiame amžiuje tik atranda save, gilinasavo polinkius. Sunkios gyvenimo sąlygos, lietuvių šviesuomenei priešiška carizmopolitika skatino konkretinti svajones, tramdyti vidinį chaosą, žaboti jausmus. Juosišliedavo muzikuodamas, komponuodamas. Rinkosi tokias kūrybos sritis, kuriosreikalavo racionalumo, lakoniškumo, analitiškumo – minties poeziją, patriotinįpilietinįeilėraštį, alegorinę satyrą, groteską, pasakėčią, literatūros kritiką, publicistiką.Menui skyrė laisvas nuo gydytojo praktikos valandas. Buvo jautrus, teisingas. Mėgogamtą, augino rožes. Moterų numylėtinis, elgdavosi su jomis riteriškai.Buvo suvalkietiškai išdidus, pašaipus, tačiau nei taupus, nei praktiškas. Turtųiš gydytojo darbo nesusikrovė, namų nepasistatė, viską skyrė Varpo leidimui, kultūrosreikmėms. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį visiškai atsidavė kūrybai. Lietuva, josžmonės tapo jo šeima. Pravirkdavo išgirdęs liaudies dainą. Kudirkos kova su carizmuuž Lietuvą buvo optimistinė tragedija: jėgos nelygios, dirbo beveik vienas,bendradarbių ir skaitytojų turėjo mažai, tačiau net savo priešus privertė jį gerbti, neskultūrą, laisvą mintį gynė kultūringai.Kūryba. Kudirkos kūryboje svarbūs du pradai: laisvų svajonių (alegorinis,beletristinis, komiškasis) ir kritinis, analitinis. Nuo gimnazijos laikų jis rašė eiles,leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis,kovos manifestais. Savo ir kitų Lietuvos poetų eiles išanalizavo ir aprašė poetikostraktate „Tiesos eilėms rašyti”. Jame apibūdino lietuviškos eilėdaros trūkumus, nurodėsilabotonikos perspektyvas. Kudirkos satyrose jungiami minties poezijos, simbolių iralegorijų bei absurdo elementai, sintetinamas publicisto akylumas, kritiškumas,gyvenimo filosofo polinkis abstrahuoti, išreikšti esmę aforizmu ar moraliniuimperatyvu. Kudirka turėjo vertėjo talentą, jo I.Krylovo pasakėčių vertimainepranokstami net dabar. Alegorija, poezija ir komedija Kudirkos kūryboje visuometkartu. Grožinę kūrybą jis pradėjo nuo kovos su Dievo niekintojais, nors pats visągyvenimą buvo indiferentas. 1885 m. Aušroje išspausdino neišaiškinto autoriaussekimą „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos”.Publicistika. Dešimt metų (1889 – 1899) Kudirka buvo pagrindinis Varpožurnalistas ir redaktorius, beveik kas mėnesį parengdavęs publicistinę Lietuvos irpasaulio politinių, ekonominių, kultūrinių naujienų apžvalgą skyreliui „Tėvynėsvarpai”. Pirmaisiais metais, kai redakcija gaudavo daugiausia korespondencijos,Kudirka komentuodavo žmonių siunčiamas žinutes, jose keliamas problemas,klausimus, skundus. Ragino rašyti laiškus iš įvairiausių Lietuvos vietų, kad laikraštisgalėtų supažindinti su Lietuvos miestų ir kaimų aktualijomis, kad Varpo skaitytojaipajustų tautinį bendrumą ir broliškumą, norą padėti vieni kitiems, galėtų išsiaiškintinegerovių priežastis, bandytų pagerinti tautiečių būvį.Didžiausias Kudirkos rūpestis – Lietuvos valstietija, kurią reikėjo išmokytinašiau ūkininkauti, apsisaugoti nuo nederliaus, naudotis žemės ūkio naujovėmis,žemės ūkio banku, veisti bites, gydytis pas profesionalius gydytojus, ne pas kunigus irburtininkus, supažindinti su demokratija ir savivalda. Kita svarbi Kudirkospublicistikos tema – kritinės-sociologinės pastabos apie Lietuvos visuomenę, josinstitucijas, valdininkų moralę, rusų, lietuvių, lenkų, žydų – pagrindinių to metoLietuvos gyventojų – tautinius ir turtinius bei kultūrinius santykius. Apie ką tik rašytų:ar apie rusiškus teismus, ar apie valdininkų kyšininkavimą, ar apie krautuvininkus,prekių supirkėjus žydus, kurie visad apgauna lietuvius, ar pateiktų sušaržuotądavatkos portretą, ar analizuotų lietuviškų mokyklų būklę, kunigų seminarijų tvarką –visur svarbiausias vertinimo kriterijus yra žmoniškumas. Kudirka visada įvertina dorą,sąžinę, darbštumą, altruizmą, toleranciją ir pasmerkia parsidavėliškumą, pavydą,godumą, išdavystę, karjerizmą, tinginystę.Pagrindinis visų Kudirkos straipsnių moralinis imperatyvas yra tėvynės gerovėir laisvė:Kiek jau buvo kalbėta ir prašyta „Varpe”, idant lietuviai kiek galėdami siųstų įrėdystę visokias žinias iš visų Lietuvos kampų! Reikalingumas tokių žinių labaiaiškus: lietuviai turi pažinti Lietuvą. Kiekvienas iš mūsų turi žinoti, kur lietuvisverkia, o kur džiaugiasi, kur vargsta, o kur turtuose, kur apleistas ir nuskriaustas, okur liuosas ir laimingas, idant matytume, katrą brolį reikia gelbėti, o nuo katroprašyti pagelbos; turime žinoti jausmus, mislis ir darbus visų lietuvių, idant aiškubūtų, ant ko galima yra remtis, norint apginti savo tėvynę ir suteikti jai laimę.Iš didžio tikslo seka mažesni: lietuvių vienijimas, kalbos, raštijos, mokslougdymas, pilietinės drąsos įkvėpimas. Svarbu ne tik pažadinti pasididžiavimąLietuvos praeitimi (kaip Aušra) – siekta skatinti nepasitenkinimą nuskriaustojopadėtimi, paraginti priešintis neteisybėms, nugalėti Lietuvos ir jos žmonių engėjus(kad ir kas jie būtų – lenkai, žydai ar rusai), jei ne teisiškai, tai bent moraliai – viešunedorybių ir skriaudų išjuokimu:Aprašinėkime visas maskolių administracijos ir činovnikų nuodėmes, neteisybes,plėšimus, apgaudinėjimus vyriausybės ir t.t. Vienu žodžiu, tegul kiekvienamestraipsnelyje maskoliai ras sau pasiūlymą: pažink pats save.Kudirka nėra nusistatęs prieš rusus, lenkus ar žydus, jis kritikuoja ydas –savanaudiškumą, didesnių tautų norą lietuvius asimiliuoti, nutautinti, palikti bekultūros, rašto, literatūros, istorijos ir tėvynės. Skirsto kitataučius į nenorinčiuspripažinti Lietuvos laisvės siekio ir į gerbiančius lietuvių teises, palaikančius jų norąturėti tikėjimo, sąžinės, valstybingumo laisvę. Visuose straipsniuose, išjuokiančiuoserusų valdininkų, kariškių nedorumą, tautinį lietuvių engimą – satyrų užuomazgos.Kudirka nepasitiki ir lietuviška bajorija, šaiposi, jog bajoras domisi tik savokilmingumu ir negali būti tiesiog doras lietuvis. Pateikdamas mokslo, ekonomikosžinių, Kudirka tikisi padėsiąs kurti modernią Lietuvos visuomenę ir valstybę, įteisintiją Europoje. Civilizaciją ir europietiškumą, kuriuos norėtų matyti Lietuvoj, dažnaisupriešina su barbarybe ir aziatiškumu. Paskutiniuose „Tėvynės varpų” puslapiuose,rašytuose beveik prieš pat mirtį, Kudirka džiaugiasi, jog pagaliau lietuvius ir jųspaudą ėmė ginti rusų, lenkų, vokiečių laikraščiai. Taigi visą dešimtmetį beveik vienoKudirkos pastangomis leistas Varpas pasiekė pagrindinį tikslą – išgarsino Lietuvosvardą ir paskatino kitataučius viešai svarstyti lietuvių spaudos, raštijos, valstybingumoklausimus.

Kudirka publicistas iš prigimties – kritiškas, pastabus, analizuojantis trūkumus,apibūdinantis reikalo esmę, aiškinantis, „kur čia šuo pakastas”. Jis geras antropologas,pažįstąs lietuvio uždarą, konservatyvų būdą, vertinąs tradicijas, raginąs atsivertimoderniam pasauliui, daugiau bendrauti, išjuokiąs lietuvių inteligentijos silpnumą:Tegul patys save tie visi „šaltadūšiai”, „šiaudadūšiai”, „zuikdūšiai” teisina irišteisina savo nuomonėje, bet jų neišteisins Lietuva!Turėdamas subtilų teisybės jausmą, jis donkichotiškai kaunasi už sąžinėslaisvę: „Teisybė – tai Sizifo darbas, ir turbūt negreit da prie jo imsimės.”Kudirka buvo susirūpinęs socialine demografine situacija Lietuvoje, nerimavo dėlmoterų papročių gedimo, išsilavinusių moterų stygiaus. Jis laikytinas vienu pirmųjųlietuvių sociologų bei feministų.Per dešimtį metų „Tėvynės varpuose” Kudirka palietė daug Lietuvos aktualijų.Medžiagos sėmėsi ir iš užsienio laikraščių – Rusijos, Lenkijos, Mažosios Lietuvos,Amerikos lietuvių leidinių. Polemizavo su ten pateikiamomis interpretacijomis,vertino įvairių krypčių leidinius. Kudirkos stiliuje, aiškiame, logiškame, analitiškame,derinasi sentimentalumas su ironija bei autoironija. Gailimasi visko, kam Lietuvojegresia išnykimas, rašoma apie gamtą, istoriją, kultūrą, skurstančius žmones. Ironijossmaigalys nukreipiamas į nesusipratusius, nedorus lietuvius, į tėvynės priešus.Rašytojas autoironiškai vertina savo poetinį talentą, pavasarinį literatūrinį nerimą(atvirame laiške eiliarašiams sako: „Ne viskas, kas rašyta eilėmis, yra jau poezija.”).Kritiškas, satyrinis vaizdavimas, jo manymu, reikalauja daug išminties ir takto:Žinomas daiktas, kad išjuokimu silpnų, papeiktinų pusių greičiaus galima pataisytinekaip pamokslu. Dėl to gi satyriškas laiškelis galėtų turėti vertę ir dėl mūsdraugijos, jeigu jis būtų tikrai satyrišku.Tiktai idant išjuokimas užsitarnautų sau vardą satyros, turi būti išmintingas: turipasiekti silpną žmogystos pusę, tik neužgauti ir nenuskriausti pačią žmogystą.Kudirkos publicistikoje esti nedidelių feljetonų aktualiomis Lietuvoskultūrinio, visuomeninio gyvenimo temomis, gyvų komiškų dialogų, sapno-grotesko,pasakos-fantazijos elementų. Meniškumas ir faktografinis aprašymas – Kudirkosstiliaus ypatybės. Kudirkos publicistikos kalba gryna, joje nedaug polonizmų irtarmybių, rašant vadovautasi J.Jablonskio gramatika Statrašos ramsčiai.Iš Kudirkos gyvo gyvenimo pagavos išaugo doriniai eilių pamokymai, aštrisatyrų pašaipa, trumpos realistinės prozos atkarpėlės. Kudirkos publicistika –šmaikštus pokalbis su skaitytoju, atskleidžiantis autentišką XIX a. pabaigos Lietuvospanoramą.Kritika. Jau nuo pirmojo numerio Varpe buvo spausdinamos naujų lietuviškųknygų apžvalgos, skelbiama bibliografija. 1898 m. Kudirka išspausdino pirmąjąlietuvišką poetiką „Tiesos eilėms rašyti”. Joje pateikė eilėdaros teorijos pradmenis,apibendrino lietuviškos eilėdaros savitumus, įžvelgė silabotonikos perspektyvaslietuvių poezijoje. Knygų recenzijos, kaip ir viskas, ką rašė Kudirka, pasižymiskvarbiu analitiškumu, ironija, nedideliais dramatiniais vaizdeliais. Jos lakoniškos,taiklios, ironiškos. Tuo metu jis buvo vienas geriausiai išsilavinusių, labiausiaiapsiskaičiusių kritikų, modernus ir demokratiškas. Turėjo ir intuiciją, menininkogyslelę, leidžiančią ne tik suprasti kūrinį, įvertinti jo naudą skaitytojui, bet ir nustatytijo meninę vertę. Recenzuodamas A.Vienažindžio knygą Lietuvos tėvynės dainos,Kudirka taiko į rašytojo kūrybos esmę – širdingumą, laisvą jausmų raišką: „Dainos,prastos sau dainelės, be didelio užsikėsinimo, bet tikros dainos, užgimusios pilnojejausmo širdyje ir tiesiog iš tos širdies išlietos ant popieros”. Vienažindys – tikraKudirkos kaip poeto priešingybė, atrodytų, sunku jį būtų suprasti. Bet tikrą poezijąKudirka išsyk pajuto, net atleido kunigui Antanui „prasižengimus oficiališkomseiliavimo tiesoms”, nes „tiktai su tikromis dainomis leista taip elgtis”. Silpniemskūriniams Kudirka negailestingas: pasak jo, nevykusios yra Vienažindžio dainos –moralizavimai, patriotinės istorinės dainos, nes poeto individualybės raiška jomsnetinkanti. Menkaverčiams kūriniams Kudirka suranda itin kandžių žodžių: „Na, irišeina tuomet rašinys, taip sakant, be tvarkos, be saiko ir nuovokos” (Kaltūnio [IgnoBitaičio] eiliuotos apysakos Laukinis kvietkelis recenzija). Kudirka bene pirmasispastebėjo ir išjuokė daugelio Aušros laikotarpio ir vėlesnių pradedančių poetųeiliavimo trūkumą – žodžių trumpinimą galūniniuose rimuose: „Ne! Nė„nekalčiausiems” angelams neleista taip darkyti ir gniaužyti žodžius, tarytum jie būtųiš molio.”Lietuvių literatūroje, kurioje dar tik formavosi žanrai bei poetika, Kudirkasavo kritikos straipsniais pasireiškė kaip normintojas, racionalistas, laikęsis klasikinėsAristotelio imitacijos teorijos, trijų vienumų poetikos reikalavimų, siekęs įvesti tvarką(vieno jo straipsnio žodžiais tariant, est modus in rebus – yra daiktų tvarka), kad menokūrinio forma atitiktų jo turinį. Recenzuodamas A.Gužučio dramą Ponas ir mužikai,jis aiškina, jog drama turėtų būti dramatiška, „žmogystos” – turėti „dūšią”, o ne kalbėti„lyg molio Motiejukai vienodu balsu” ar pernelyg aukštu stiliumi: valstietei privaluelgtis ir kalbėti valstietiškai, bajorui – kaip bajorui dera. „Bajonis irgi stengiasi rodytisave labai mokintu, nes dagi paprastoje kalboje su Liudyte ir Baltruviene minavojaDantės peklą taip laisvai, lyg visi kalbantiejie turėtų tokią artimą pažintį su taisDantais kaip su savo kūmais.” Kudirka mėgo analizuoti recenzuojamų kūriniųpersonažų charakterius, skirstyti juos į tipus. Jis reikalauja iš autoriaus tiesiog pažintigyvenimą. „Geriaus išeina antrosios žmogystos, kaip klebonas ir mėgstantisužsitraukti „argamistra” su savo posteringavimais. Matyt, kad autorius klebonijosgyvenimą pažįsta arčiaus.” Reikalaujama, kad veiksmo laikas nebūtų pernelyg ištęstasarba „suspaustas” į vieną minutę. Iš visų literatūros žanrų Kudirka dramaturgijąvertino labiausiai, kėlė jai aukštus meniškumo reikalavimus: „Drama, apskritaikalbant, priguli prie tokių rašto dalykų, kurie tiesiog pereina į krautuvę literatūrosturtų, kuriais ir patys gėrimės, ir pasigiriame prieš svetimtaučius.”Džiaugsmingai sveikina Kudirka negausias XIX a. pabaigos lietuviųliteratūroje originalias satyras, ginančias varguomenę, ir valstietiją, analizuojančiasnelabų žmonių tipus ir juos išjuokiančias. Recenzuodamas S.Matulaičio (Šventmikio)satyrinę apysaką Parmazonas, arba Baisumas Dievo rūstybės, pritaria rašytojotendencijai vaizduoti godžių ir nedorų kunigų karikatūras, nes jie „pavertę bažnyčią įprekyvietę, o doros pamokslus į graudenimą nešt aukas”. Didžiausias kritikopagyrimas – pripažinimas, kad „paveikslai imti iš gyvenimo”. Tolerantiškas irliberalus, Kudirka skyrė tiesos ieškojimą, nedorumo pajuokimą nuo nihilizmo, manė,jog tikėjimas ir tradicinės vertybės padės išsaugoti Lietuvos valstiečių dorą irgyvenimo prasmę. Jis nepakenčia, kai satyra tampa triviali, kai joje tyčiojamasi ne išžmogiškų ydų, o iš Dievo: „Satyrą rašytojas valdo mikliai, pataiko, kur reikia, tikvietomis per toli pasitraukia į šalį <…>, o kartais net pereina rubežius satyros,suteikdamas jai triviališką ypatybę. Tokiame, pvz., sakinyje: „…nustvers Dievą užžilos barzdos” du paskutiniu žodžiu atsiliepia labai nesmagiai.”Kudirka rūpinosi valstietijos lektūra, dėmesingai peržvelgdavo, analizuodavoLietuvos ūkininkų kalendorius, aptardavo jų pažintinę vertę, meniškumą, kalbą.Didaktika – labai svarbu, tačiau dar geriau, jei broliai lietuviai gautų paskaitytimeniškų kūrinių, lietuvių kalba parašytų. Kaip politikas, taip ir kritikas Kudirka yrareformatorius. Nors maža tebuvo XIX a. pabaigoje lietuviškos raštijos, jisnenuolaidžiauja, nesidžiaugia bet kokiomis jos apraiškomis, o aiškiai parodotrūkumus.Svarbiausi kriterijai švietėjiškoms knygoms – demokratinės idėjos

suprantamumas, kova su prietarais ir kuo aukštesnis meniškumas, lietuvių kalbostaisyklingumas, žodyno grynumas.Kudirka reikalauja Lietuvos „prablaivinimo nuo prietarų” aiškios programos. Jistikisi, kad lietuviškoji raštija atliks tautos gelbėjimo misiją:Knygutėje, pavadintoje „Lietuvos Mesiju”, tikiesi atrasti ar likimo išrinktą esybę, kąmokinimu, darbais ir aukomis išpirks Lietuvą; ar naujus idealus, kuriųprisilaikydama Lietuva iškils iš tarpo prispaustųjų ir nuvargintųjų tautų; ar naująkelią, kuriuomi eidami lietuviai išklampos iš balos, kur yra įklimpę (Ne-KunikoLietuvos Mesijas recenzija).Literatūros kritika turi ugdyti dorą, protingą, išsilavinusį žmogų – tiekgyvenime, tiek literatūroje. Be to, vaizduojamas idealusis žmogus turėtų būti dar irtikroviškas. Kudirka nemano, jog Ne-Kuniko J.Šliūpas, Renano pavyzdžiu, padėslietuviams sąmoningėti, jis labiau linkęs pasitikėti sąžiningu istoriku ar net sociologu(J.Šliūpo knygos Lietuvos praeitis, dabartis ir ateitis recenzija). Kudirka matosvarbiausią Šliūpo savybę, reikalingą Lietuvos grožinei literatūrai ir publicistikai, –realizmą ir tiesos sakymą:Apskritai kalbant, jo raštai turi šiurkštų stilių, išrodo lyg suskubinti, neužbaigti, betpajudina svarbius klausimus ir turi vieną ypatybę, kuri skaitytoją patraukia. Taypatybė tai niekuomi nesulaikoma drąsa sakyti į akis teisybę nuogą, tokią, kokia ji yrajo širdyje, jo persitikrinime.Nors pakritikuoja J.Šliūpą už nuolatinį kunigų užsipuldinėjimą, bet iš esmėssutinka, jog santvarka, „kada gerai daryti bus religija, kada nebus persekiojimų nėkalbos, nė tikėjimo, vienu žodžiu, kada bus dangaus karalystė ant žemės”, Lietuvaibūtų išganinga.Kudirka, kaip literatūros kritikas, siekdamas psichologinės tiesos, autoriausindividualybės išraiškos kūrinyje, pranoko pozityvizmo principus. Literatūrai Kudirkakelia maksimalistinius reikalavimus: ji turi būti kuo tobulesnės formos, kuotikroviškiau bei teisingiau vaizduoti gyvenimą, jį analizuoti, būti angažuotaideologiškai, turėti visuomenės ir kultūros tobulinimo programą bei metodą. Taihumanistinė kritika, jungianti gyvenimo filosofiją, antropologiją ir sociologiją.Vertimai ir sekimai. Kudirka buvo geras vertėjas. Dauguma jo vertimųnenusileidžia dabartiniams. Tikslų būta švietėjiškų – supažindinti su pasauliorašytojais, lavinti gerą skonį. Mėgo versti romantikus: G.Byroną, F.Schillerį,J.Slowackį, A.Mickevičių, ypač jų kūrinius apie kovą už laisvę. Išvertė F.SchillerioVilių Telį, Orleano mergelę, J.Slovvackio Mindaugo mirtį (poetinės dramos),G.Byrono misteriją Kainas, A.Mickevičiaus poetinės dramos Vėlinės III dalį,I.Krylovo pasakėčias. Vertimai ir lenkų pozityvistų bei sentimentalistų poezijossekimai – liaudies gyvenimo ir vargų apmąstymai („Motinai”, „Troškimas”), penkiM.Konopnickos eilėraščių perdirbiniai („Joja karan pats karalius”, „Dievuli mano, kogi tu leidi šaltąją rasą”, „Trys takai iš buto eina”, „Daug gražių žvaigždelių”, „Žagrę įranką tas tik teima”) – išsyk pakėlė lietuvių poezijos meninį lygį, paskatino kurtisentimentalias liaudies kūrybos parafrazes varguolio, našlaičio, darbo temomis.Kudirka pasirinko versti keletą eilėraščių motinos meilės tema – anksti likęs našlaičiu,ypač jautriai suvokė, ilgėjosi ir mąstė apie moterišką dorybę – tokios meilės jėgą.Savo mėgstamiausio rašytojo M.Saltykovo-Ščedrino versti nesiryžo, manė, jog kitakalba neperteiksi nei rašytojo juoko, nei Rusijos realybės.Poezija. („Laisvos valandos”) Jau minėta, kad 1885 m. Aušroje Kudirkaišspausdino pirmąjį savo eilėraštį-sekimą. Kiek vėliau, 1888 m., Lietuviškajame balsebuvo išspausdinti originalūs Kudirkos eilėraščiai „Gražu, gražiau ir gražiausia”,„Kregždelė”, verstiniai eilėraščiai „Motinai”, „Troškimas”. Patriotinės tematikoseilėraštis „Gražu, gražiau ir gražiausia” yra improvizacija Lietuvos draugijosįkūrimo proga. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, jie dažniausiai būdavodidaktinio turinio. Šiame eilėraštyje raginama vienytis ir dirbti vardan Lietuvos,žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės.Lietuvių būreliui priešinama svetimųjų apsuptis, suformuluojama kilnaus gyvenimomaksima („Gražiausia vienok esti akimis matyti, / Kada širdims ir žodžiams ir darbaiatsako”) ir tobulo gyvenimo siekinys („Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti, / Savotėvynės garbei ne’pželdina tako”). Tokia buvo ir eilėraščio autoriaus laisvai pasirinktagyvenimo užduotis – skatinti, vienyti, pačiam dirbti. Eilėraščio struktūra ir sąvokųgradacija – griežta, logiška. Būdvardis gražu trijose strofose laipsniuojamas ikisuperliatyvo: gražu, gražiau, gražiausia. Eilėraščio retorika paremta moraliniaisimperatyvais, liepimu, raginimu veikti tėvynės labui.Daugiausia poetinių kūrinių Kudirka parašė 1889 – 1890 m. Tai sutapo suVarpo leidimo pradžia. Pirmajam jo numeriui buvo parašytas to paties pavadinimo„Varpas” eilėraštis. Poetinė varpo alegorija reiškė naujo leidinio kitoniškumą,atsiskyrimą nuo J.Basanavičiaus Aušros, naujas ideologines nuostatas. Aušra žadinotautos pasididžiavimą lietuvių kalba, istorine praeitimi, saugojo nykstančią liaudieskūrybą. Tai kultūros aušra. Tuo tarpu žurnalo Varpas programa buvo pozityvistinė,nukreipta į konkrečias kasdienybės problemas, dienos aktualijas, vertinanti darbą,skatinanti valstietijos gerovę. Žurnalo programa eilėraštyje personifikuojama įgaudžiantį, žmogiškus norus, mintis skelbianti varpą: „Užgaudė varpas liepimuaiškiausiu, / Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo: / Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…”.Tai varpo skambėjimas ne laidotuvėms, pamaldoms, nelaimės žiniai, o – nubudimui,gyvenimui, darbui ir dainai. Varpas – ne tik gausmas, svarbi žinia, bet ir sąlytis sušventumu; tai žmogaus, viso jo gyvenimo, simbolis. Kudirka nujautė šio simboliodaugiaprasmiškumą, tačiau pagrindinis prasmės akcentas varpo ir žmogaus alegorijoje– kvietimas veiklai.Antroje strofoje vaizduojamas varpo skambėjimo pažadintų darbininkų rytaskaime. Valstiečiai lyginami su knibždančiomis skruzdėlėmis, kurios lietuviųtautosakoje simbolizuoja darbštumą. Valstiečių gyvenimas perteikiamas skruzdžiųalegorija:Tuoj darbininkai visi suknibždėjoLyg gyventojai užgauto skruzdynoIr kasdieniniai darbai prasidėjoŽmonių lizduose ir ant lauko gryno,Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…Kudirka smerkia tinginystę, fizinį ir dvasinį vangumą.Trečia strofa – moralinio imperatyvo „dirbk” alegorija („Tinginius prikelt turi tikrąnorą”), kuri išreiškiama muzikiniu motyvu – varpo gaudimo, graudžios dainosimitavimu, priebalsių d ir g aliteracijomis: „Varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia.”Antra eilėraščio dalis atskleidžia alegorijos prasmę, sukonkretina leidinio tikslus:Kas darbininkas ir kas dirbti gali,Ant tavo balso prie darbo teimas!O kur atrasi tinginį miegalį,Tegul neliaudams jį budin gaudimas:Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…Šioje dalyje gausu retorinių sušukimų, liepiamosios nuosakos formų –raginimo, įsakymo, moralizavimo. Eilėraščio kalba liaudiška, išpinta vaizdingaisveiksmažodžiais, palyginimais, epitetais: knibžda, veržiasi, žmonių lizdai, laukasgrynas, graudi daina, tinginys miegalis. Kudirka išmoningai sujungia alegorijosvaizdingumą, Varpo ideologinį turinį ir eilėraščio muzikinę instrumentuotę.Varšuvos universiteto baigimo proga Kudirka parašė ir 1890 m. Varpe (Nr. 1)išspausdino vieną gražiausių ir jo asmenybę geriausiai apibūdinančių kūrinių –eilėraštį „Labora!”. Vėliau jį, kaip himną, giedodavo lietuvių moksleiviai. Supagrindine eilėraščio idėja sutampančiam pavadinimui poetas pasirinko vienuoliųbenediktinų lotyniško devizo ora et labora (melskis ir dirbk) moralinę paskatą„dirbk”. Eilėraštis pradedamas žemdirbio alegorija, gerai suprantama iš valstietijoskilusiai lietuvių inteligentijai. Jaunas žmogus skatinamas fizinę ir dvasinę energijąskirti kilniems, sau ir visuomenei prasmingiems tikslams.Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus

Ir dirvos ne’pleiski! Tuomet, kada jausi,Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.Kudirkos eilėraščių alegorijos ir simboliai savo prasmėmis susisieja suŠventuoju Raštu. Jie yra archajiški ir sykiu modernūs. Menininko intencija – negarbinti Apvaizdą, o vaizduoti sau ir visuomenei įsipareigojusį žmogų, kurti ateitiesvisuomenės viziją. Tai odė jaunystei. Jaunas žmogus – stiprus, darbštus,entuziastingas. Jam gresia tik vienas pavojus – iššvaistyti jėgas, tuščiai praleistigyvenimą:Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!Graži šventos ugnies, degančios jaunuolio krūtinėje, metafora – tai aliuzija įsenovės lietuvių tikėjimą, į Šventąjį Raštą, kuriame viena Kūrėjo apraiškų yra ugnis.Jaunas žmogus – tobulas, dieviškas. Idealizuotą jo portretą papildo romantinė ironija,žmogiškos egzistencijos trapumo, idealisto tragedijos suvokimas:Kol da idealais, brol, besigėrėsi,Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,O skubink! Paskui tu… jų išsižadėsiDėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.Didžiausia vertybė – žmogaus tapsmas. Žmogumi tampama nuosekliu, ramiu darbu,draugyste, dorumu, aukštų idealų siekimu:Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,Tu nesupelytum ir neitum į kapąBe likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.Eilėraštyje pinasi romantinis jauno, entuziastingo idealisto ir pozityvistinisdoro, darbštaus, atkakliai tikslo siekiančio žmogaus paveikslas. Paskutinėje strofojekuriamas romantinis jaunystės nemirtingumo, gyvybinės energijos neišsenkamumo iramžino atgimimo mitas. Jaunystė, draugystė ir darbas įveikia nuovargį, nerimą,liūdesį. Tokia optimistinė lietuvių kultūros atgimimo programa.O jeigu apilsi sunkiam darbe savoIr, nykstant spėkoms jau, nuliūsi, nerimsi,Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo –Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.Beveik kiekviename Kudirkos eilėraštyje darbštuolis, altruistas giriamas, otinginys, savanaudis peikiamas, laikomas nevertu žmogaus vardo. Retorinis kreipinys„Kol jaunas, o broli” sušildo įsakmią eilėraščio intonaciją, sukuria širdingumonuotaiką. Jauni žmonės telkiami į dirbančiųjų broliją. Kudirka, pamėgęs trinaresstruktūras, eilėraštyje „Labora!” sukūrė triadą – jaunystė, draugystė, darbas.Svarbiausia -darbas. Tai patvirtina eilėraščio pavadinimas ir kiti retoriniai šūksniai „o,dirbk”, „o skubink!”. Kudirka nėra lyrikas, jausmų, akimirkos būsenų poetas, nėra jismistikas – būties paslapčių regėtojas, o yra minties poetas, derinąs romantinę formą irpozityvistinį turinį. Numanąs, ko reikia Lietuvos atgimimui, jis buvo aktualus savometo Lietuvoje, išlieka toks ir dabar, nes maža poetų, kalbančių apie kasdieninįtapsmą žmogumi, įsitikinusių, jog žmogaus gyvūnišką prigimtį gali sužmoginti darbasir menas, jaunystė ir draugystė.Prancūzijos revoliucijos, garsaus jos šūkio „laisvė, lygybė, brolybė”, savopatirties Varšuvos citadelėje apmąstymai galbūt paskatino sukurti eilėraštį „Ne tasyra didis” (Varpas, 1890, Nr. 8). Neapsilenkta jame ir su „Proletariato” partijosidėjomis, nors Kudirka sakėsi šiai partijai nepriklausęs. Eilėraštyje atsiskleidžia epinėžmonijos istorijos panorama nuo antikos iki moderniųjų laikų. Jame yra aliuzijų įmoralinę žmonijos evoliuciją, kalbama apie galimybę vergiją, tironiją, valdovų galią,karvedžių drąsą pakeisti didvyrišku darbu, protingų politikų veikla, žmonių teisiųgynimu, taika, vargšų dalios palengvinimu, mąstytojų drąsa, minties laisve ir tiesossakymu. Propaguojama revoliucija be kraujo:Tik tas yra didis, kurs gyvastį savoPaskyrė teikimui tik artimams laimės,Kuris didžius darbus žmonijai aukavo,Prieš ką svietas klaupia su dėkui, n’ iš baimės.——————————————–Drąsiu tiktai tąjį mes turim vadinti,Kuris už minties mūs kovoja liuosybe,Kurs nuomones savo išdrįsta apginti,Kurs į akis svietui pasako teisybę.Eilėraštyje apžvelgiami pasaulio galiūnai, pagrindiniai istorinių asmenybiųtipai – tironai bei karvedžiai, ieškoma naujo, modernaus istorijos herojaus – nekruvino, o didaus savo minties galia, įveikiančio prietarus, niekada nepamirštančio,jog ir jis yra žmogus, siekiantis taikos ir brolystės. Kova be kraujo, politinė irkultūrinė, – retas Europos istorijoje reiškinys; su tautine priespauda ir socialiniuišnaudojimu dažniausiai kautasi ginklu. Kudirkos paskatinimai, moraliniaiimperatyvai ir sentencijos brėžia aiškią takoskyrą tarp gėrio ir blogio, vertina ir teisia.Pagrindinis moralinis kriterijus – žmoniškumas, daugumos gerovė, laimė. Hiperbolės,opozicijos, antitezės išreiškia ne tiek nuotaiką, kiek prasmę.Ne tas yr galingas, kuriojo galybėTik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,Kurio galę skelbtų griuvėsių daugybė,Sudegintų turtų, žmonių nužudytų.Galingas tasai, kurs be kraujo gal skliestiTarp svieto brolystę iš krašto į kraštą,Kurs vargdieniams duoda jų strėnas attiesti,Palengvindams sunkią gyvenimo naštą.Dar vienas ankstyvesnių eilėraščių, idėjiniu požiūriu artimų aptartajam, yra„Artojaus skundas”, išspausdintas laikraštyje Ūkininkas (1890, Nr. 1). Tai alegorinisartojo ir mokslo dialogas apie gyvenimo ir mokslo sąveiką:Aš išmokinsiu žemę priveikti,Kad užderėjims būtų geresnis,Nepatingėsiu rodą suteikti,Kad kiekviens triūsas būtų spartesnis.Aš tau išreikšiu mintį piktųjų,Kur tik išgriebt ką iš tavęs tyko,Aš tau žabangas perspėsiu jųjų,Jokio neslėpsiu pikto dalyko.Aš išvadžiosiu, kad tai yr monai,Jei ponu save esant kas mena,Kad visi sviete lygūs yr ponai,Nes visuos lygiai Kristus gyvena.Kudirka, skatindamas visuomenės modernėjimą, neatmetė tradicinių vertybių,religijos. Jis ragina gilintis į verslo, ūkininkavimo dalykus ir į religijos tiesas.„Artojaus skundas” iš liaudies dainos perėmė rypavimo intonacijas, nuoširdžią, naiviąpasipasakojimo nuotaiką, liaudiškus palyginimus:– O sielvartėli mano didžiausias!Tai aš apleistas ant margo svieto!Tiek turiu kęsti vargo taip kieto,Lyg už visus aš būčiau kalčiausias!Kudirka ne tik imitavo liaudies dainą, jos lyrizmą – iš Šventojo Rašto jismokėsi alegorijos meno, iš rusų kritinio realizmo – komiško, satyrinio vaizdavimo.Tai matyti pasakėčiose „Žvirbliai ir kaliausė”, „Šiaučius ir gizelis”. Šie kūriniai artimipolitiniam pamfletui, juose išjuokiamas caro valdžios neteisingumas, parodomaapgailėtina lietuvių – tiek liaudies, tiek šviesuomenės – padėtis. Pagrindinė pasakėčiųmintis ta, jog teisingumas ir tiesa pasaulyje retai pasitaiko, jog dažniausiai stipresnysisar sugebąs tokiu apsimesti diktuoja savo valią aplinkiniams. Pasakėčioje „Žvirbliai irkaliausė” (Varpas, 1889, Nr. 2) šaipomasi iš perdėto bailumo, neleidžiančio matytirealybės. Kartu tai užuomina lietuvių inteligentijai, nedrįstančiai pasipriešintirusinimui. Politinė alegorija („pasaka politiška”) „Šiaučius ir gizelis” (Varpas, 1889,Nr. 5) išjuokia socialinę nelygybę, sadistinį valdininkų elgesį su pavaldiniais carinėjeRusijoje: be kaltės išpertas pameistrys dar privalo dėkoti įnoringam meistrui, bučiuotijo ranką. Pasakėčios tikslas – pažadinti nepasitenkinimo carizmu jausmą, skatintiteisingumo troškulį:Kantriausiam sviete kentėti pakanka,Jei kankintojas yra tik besočiu.O jau labiausiai stebėtisi reikia,Kad kankintojas laukia dėkavonės.Teisingas sviete! o teisingi žmonės!Stebimasi begaliniu paprastų žmonių – „gizelių” nuolankumu:Nes mušąs tuos tik, kuriuos labai myli.Bet pila, pila, o gizelis tyli.Tik nedidelė Kudirkos poezijos dalis yra lyrinė, tapusi dainomis. Eilėraščiams„Kregždelė”, „Karvelėlis” pats autorius sukūrė muziką.Eilėraščio „Kregždelė” (Lietuviškasis balsas, 1888, Nr. 11) tema – vienatvė ir meilėsilgesys (kregždė lietuvių pasakose, patarlėse – namų, šeimyninės laimės simbolis, jos

baidosi nelabasis). Kudirkos eilėraščio nuotaika tautosakiškai graudi, švelni, kiekmelancholiška. Gana neįprastas paukščio motyvas. Daina sukonstruota kaip intymus,šiltas pokalbis su kregžde, virš lango lipdančia lizdą. Muziką primenantis kregždėsčiauškesys – vienišo žmogaus laimė. Noras būti dviese išreikštas svečių, namostatymo, pavasario pasiilgimu.Užmiršau vargelį savo,Nes linksmos dainelės tavoLinksmą kelią tiesia.Nelėk į svetimą šalį,Nepalik mano namelį –Mums linksmiaus bus dviese!Eilėraščio „Karvelėli” (rink. Kanklės II, 1889, Nr. 2) tema – meilės paštas.Motyvai pasakiški: kalbamasi su mėlynai pilku karvelėliu, prašoma paskolintisparnus, kad galėtų nuskristi pas mylimąją. Tai daina, atodūsiu išsakanti širdiesnerimą. Meilės ilgesys išreiškiamas svajone skristi:Karvelėli mėlynasis,Karvelėli tu pilkasis,Skriski į šalelę,Kur meilužė manęs laukia.Pasakyk jai, karvelėli,Pasakyki, mėlynasis: –Vai, ilgu, man ilgu,Nerimsta mano širdelė.Kad man duotum, karvelėli,Savo sparnus ant dienelės,Vai, aš pats nulėkčiauPamatyt savo mergelę.Intymesnei išpažintinei poezijai priklauso sonetas „Valerijai” (Varpas, 1895).Tai eilėraštis apie šviesios, išmintingos ir drąsios moters reikšmę negandų kupinamepatrioto, idealisto gyvenime. Nors Valerijos būta gražios moters, poetui rūpipavaizduoti jos dvasios grožį. Ji lyginama su ramybę nešančiu angelu („Kaip angelssargas mane raminai”), kaip reta lietuvių meilės lyrikoje, ji vadinama bičiule,vienintele sunkią valandą supratusią ir neleidusią palūžti:Kad tyčiojos iš manės svietas nedėkingasIr, manęs nesupratęs, man širdį sumynė,Rengiausi prakeikt viską… Nuo to mane gynėPriminims tavo: „Da tu draugijai skolingas!”Eilėraštyje, kaip ir visoje Kudirkos poezijoje, šilčiausi jausmai skiriamibendraminčiams, bičiulystei, padedančiai įveikti piktą likimą, kilti į dvasinį atgimimą.Propaguojamos tikrosios žmogaus vertybės – įsipareigojimas draugijai, Tėvynei,širdingumas, darbštumas, draugystė, laisvė, teisingumas. Eilėraščio forma griežta irtiksli, tai – itališkas sonetas.Tais pačiais 1895 m. Ūkininke (Nr. 8) Kudirka išspausdino ironišką akrostichą„Mįslys”, išjuokiantį įvairiomis ydomis – liežuvavimu, veidmainyste, tinginystegarsėjusį socialinį moterų sluoksnį – davatkas:Dievas visad ant lūpų, o širdyje velnias;Akis tuojau užmerkia išvydusi kelnes;Vaikščioja atsiplėšus – įžadai mat toki;Atmintyje tik laiko, kur atlaidai koki;Tur liežuvį bjauresnį už gyvatės gylį;Kasdien tupi bažnyčioj, nes tinginį myli.Atminki, kas tai būtų, jei mįslius mint moki.Pirmosios eilėraščio eilučių raidės vertikaliai susidėsto į žodį DAVATKA. Užtai Kudirkai teko nukentėti. Vienas kunigas sudėliojo jo pavardę į akrostichą,išjuokiantį tariamą Kudirkos nedorumą, puikybę. Iki to laiko Kudirka pasirašinėdavoslapyraidėmis bei slapyvardžiais – V., V.Kapsas, Paežerių Vincas, o akrostichu tapaslaptis buvo atskleista. Vėliau neapsikentęs Kudirka pamfletu „Apžvalgos”mokslas” išjuokė kunigijos laikraštį, kuriame, anot poeto, nesurasi teisybės.Graudoka ironija:O kas elgiasi tylomsPagal Dievo būdą,Tasai teturi iš toPelną labai kūdą.Sunki liga, mirties nuojauta, neslūgstančios rusų valdžios represijos Lietuvojestūmė Kudirką į atvirą konfrontaciją, vertė išsakyti slapčiausius lūkesčius, kadLietuvos žmonių gyvybingumas nugalės priespaudą, kad tautine dvasia persiims visilietuviai. Kaip kvietimas į kovą skambėjo po Kražių įvykių jo sukurtas eilėraštis„Maniemsiems” (Varpas, 1896). Jame deklaratyviu stiliumi kuriamas optimistinisnemirtingų žmonių, nenugalimos lietuvybės mitas. Gausu imperatyvinių konstrukcijų,retorinių sušukimų:Jeigu žūtų iš rankos priešio ar likimoViens tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo,Rimkit – tegul jūs širdis drąsums neatstoja,Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,Tegul kits kartoja!Jausdamas artėjančią mirtį, Kudirka rūpinosi Lietuvos kultūros ir politikostęstinumu. Svarbiausias eilėraščio tikslas – įkvėpti bendraminčiams dvasios ramybės,drąsos, vienybės, tikėjimo kilnių idėjų pergale, savigarbos.Prieš pat mirtį, 1898 m., Kudirka parašė „Tautišką giesmę” ir sukūrė jaimuziką (Varpas, Nr. 6). Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, „Tautiška giesmė” tapovalstybės himnu. Giesmė trumpa, raiški. Joje skelbiamas tautinis dekalogas(didvyriškumas, istorinė atmintis, stiprybė, dorybė, darbas, gerovė, apšvieta,teisingumas, meilė, vienybė) turi užkalbėjimo, įtikinimo jėgos:Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme,Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės,Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės.Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalinaIr šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.Nors giesmėje neminimas Dievas, bet Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų –dorą, mylintį tėvynę ir savo artimą. Tai ir yra kiekvienos religijos praktinė pusė.Kudirka visuomet buvo praktikas, tikėjęs, kad doros galima išmokyti, o geriausiasmokytojas – darbas, istorija. Giesmė ir pradedama monumentaliu Lietuvos praeitiesvaizdu: „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme”. Poetas sukūrė maldą tėvynei,prilygstančiai Dievui. Į ją tiesiogiai kreipiamasi, jos prašoma stiprybės. VadindamasLietuvą „tėvyne mūsų”, tiesiogiai kreipdamasis į „didvyrių žemę”, Kudirka kuriadvejopą Lietuvos vaizdą: romantinį, būdingą susitelkiančiai tautai, ir istoriosofinį.Pirmuoju atveju tėvynė suvokiama kaip visų motina, jos praeitis – didvyriška, odabartis ir ateitis turi būti šviesi; antruoju atveju – ji yra didvyrius, stiprius sūnusauginanti žemė. Giesmės vaizdai paprasti, emblemiški, lengvai įsimenami irsuprantami kiekvienam žmogui: didvyrių žemė, dorybės takais einą Lietuvos vaikai,tamsą išsklaidanti saulė, meile degančios širdys. Viskas – Lietuva, Lietuvoj, Lietuvos,Lietuvai. Žodžio įtaiga, liepimu, įsakymu auklėjama, vienijama, skatinama aktyviaiveikti. Giesmė – kaip karo žygio maršas: trumpa, energingo ritmo.Kudirka rūpinosi Lietuvos žmonių išsimokslinimu, apšvieta, galinčia padėtiorientuotis pasaulyje, pagerinti materialines sąlygas, nesiduoti išnaudojamiems savųbei svetimų engėjų. Eilėraštis „Lietuvos šviesuoliams” (Lietuva, 1897) – pamokantis,ironiškas, kaltinantis, skatinantis dialogui su lietuvių inteligentija. Savo publicistikojene sykį išjuokęs inteligentų bailumą, jų nenorą atvirai parodyti savo pažiūras irmokyti žmones, eilėraštyje taip pat ironizuoja:Ir ištiesę prie jūsų mūs rankas pūslėtas,Tarėme: „Kur tas mokslas, jūsų pažadėtas?Duokite mums jį, broliai, mes trokštame jojo!”Tąsyk jūs garsus klyksmas staiga apsistojo,Kasžin kur išsislapstėt tartum niekadėjai,Ir žadėjimus jūsų išnešiojo vėjai…Lietuvos kūrimą, švietimą, kultūrinimą Kudirka suvokė kaip kovą:Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovaiŠvieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!Kudirka parašė 15 eilėraščių. Jais pradėjo savo kūrybą. Jo poezijoje daugiaumoralinių imperatyvų, kovos patoso, gyvo dialogo, negu metaforų. Kudirka – aiškiosminties poetas, išreiškęs savo meto poreikius, aktualijas, pastangas: apsaugoti nuoišnykimo Lietuvos žmones, kalbą, kultūrą, siekė pažadinti lietuvių sąmoningumą,norą geriau, moderniau gyventi, šviestis, ieškoti teisybės. Kudirkos poezija auklėjažmogų, primena, jog didžiausia vertybė – žmogus, draugiškas, geras, protingas,stiprus. Jausmai Kudirkos poezijoje – paprasti, aiškūs ir stiprūs, joje gili užuojautavargstančiam, laimės ilgesys. Kudirkos poezija aukšto meninio lygio. Kartu su

„Tiesomis eilėms rašyti” ji padėjo įtvirtinti silabotoninę eilėdarą („Labora!”, „Ne tasyra didis”).Satyros.1895 – 1898 m. Kudirka sukūrė keturias satyras, kurias išspausdinoVarpe. Tai „Viršininkai” (1895), „Lietuvos tilto atsiminimai” (1896), „Cenzūrosklausimas” (1897) ir „Vilkai” (1898). Jis yra žymiausias ne tik XIX amžiauskomiškos prozos autorius. Būdamas visuomenės žmogus, Kudirka turėjo iš ko semtisprototipų, situacijų, siužetų.Satyros „Viršininkai” pagrindinio personažo Vakanalijaus VziatkovičiausKruglodurovo prototipas – geras rašytojo pažįstamas, Naumiesčio „dievaitis”,apskrities viršininkas štabrotmistras Kusakovas. Pagrindinė satyros tema –išnaudojimas: Lietuvos gyventojai – lietuviai ūkininkai, dvarininkai lenkai irvokiečiai, miestelių gyventojai žydai – negailestingai apgaudinėjami, niekinami carovaldininkų ir viršininkų, kvailų ir nedorų. Satyra pavadinta – „margas paveikslėlis”.Sukurtos vaizdingos, dramatizuotos scenos iš pavieto viršininko ir jo pavaldiniųgyvenimo. Už kiekvieno vaizdo, epizodo slypi gyvenimo išminties ar moralinėssentencijos iliustracija, alegorija. Viršininko Kruglodurovo gyvenimas ir darbai-hagiografijos (šventojo gyvenimo aprašymo) parodija. Pavieto „dievaičio” gyvenimoaprašymas ironiškai pradedamas viršininko pasigyrimu:Aš – paviečio dievas! – pasakė garsiai Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas,naujai atvažiavęs į Naupilę viršininkas, susirinkusiems save pasirodyt činovninkams.Pasakė, apsisuko ir išėjo.Visoje satyroje žymu šaipymasis iš riboto mąstymo. Išjuokiamas žemesniųvaldininkų lėtapėdiškumas, primityvumas, kvailumas:Nors činovninkai nosis nuleidę tylėjo, vienok per jų visų galvas perėjo tos pačiosmintys. Kada jau paskutinė mintis atliko savo darbą galvoje paskutinio činovninko,pradėjo visi skirstytis namo.Instinktas tankiai gelbi žmogų, reikia tik mokėt iš jo pasinaudot. Činovninkai,matoma, tą gudrumą turėjo, nes visi ik vieno, nors nebuvo susitarę, atsidūrė pas Dinęrūpestį prigirdyt.Ironizuodamas autorius primena, jog svarbu gyvenime ir protas, ir nuojauta.Kudirkai dažnai prikišama, jog nemėgęs žydų, tyčia juos išjuokdavęs, tačiau autoriuspastebėjo ir žydų sumanumą, sugebėjimą greitai rasti išeitį iš kiekvienos kebliossituacijos. Miestelio žydai, padedami rabino, pirmi išsiaiškina tikrą Kruglodurovobiografiją ir jį charakterizuoja – „pusaklis kareiva”. Rusų armijos eilinioKruglodurovo karjeros pradžia – bailio „žygdarbis” kare su turkais. Kruglodurovassurado pamestą turkų vėliavą, užsėdo ant atsigaivaliojusio arklio ir pergalingai nujojopas savuosius. Žydai pirmi sumojo, kaip elgtis su „paviečio dievu” pasiskelbusiuviršininku („neškit jam aukas, priims”). Kudirkai, kaip visuomet ieškančiam teisybėsir gyvenimiškos tiesos, rūpėjo atskleisti tikrą didybės ir valdžios veidą. Pasirodo,Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas visą gyvenimą svyruoja tarp gudrumo,padedančio išlikti, ir nemokšiškumo, kvailumo, neleidžiančio dar labiau iškilti. Jisnepasitiki savimi, o iškilmingo prisistatymo idėją jam primetė žmona PogodaNenastjevna. Kudirka imasi parodijos, didybės išjuokimo (nuo viršininko apoteozės –pasikėlimo į padanges, susidievinimo iki „ėmimo”), parabolės (nuo didybės ikijuokingumo skiria vienas žingsnis: „pilkojo generolo” „žygdarbiai” ant arklio ir jųdemaskavimas – tai tik bailio, apgaviko ir paklaikėlio niekingi darbai). Kudirkavaizduoja, kaip sunkiami kyšiai iš įvairių luomų žmonių, beveik iš visų Lietuvosgyventojų – pradedant Žydpilės burmistru, vaitais, raštininkais, kunigais ir baigiantpaprastais kaimo žmonėmis, padegėliais ir žydais. Rašytojas perpratęs ir pavaldiniųgyvenimišką filosofiją – taikymąsi prie viršininko silpnybių: „jeigu nori būti teisiuakyse žmogaus, prisigerink jo pilvui”. Viršininko žmonos Pogodos Nenastjevnosgyvenimiška patirtimi pagrįsta išmintis – nenuginčijama: „Jai vis rodėsi, kad jeigunebūtų gerai, tai viršininkas gali paliept, kad būtų gerai. Tai ko da čia abejot?”Kudirka sukūrė W.Shakespeare’o Hamleto žymiausios scenos – Hamleto monologoparodiją. Kruglodurovą išgąsdino ankstesniojo viršininko teismas ir Sibiro grėsmė. Jisblaškosi, svarsto: imti ar neimti, bet vis dėlto parsineša kontrabandą iš Prūsijos ir„praregi”: jei galima nenubaustam perėti sieną ir nešti kontrabandą, tai juolab niekasjam nesukliudys apgaudinėti ir kitaip išnaudoti savo valstybę ir pavaldinius:– Kaip nuo tos tiesos atsigint? – manė. – Argi ji neduoda išbėgt?Staiga sustojo lyg ką atsiminęs, išsitraukė bonką spirito ir, kratydamas su ja aukščiaugalvos, linksmai sušuko:— O čia tiesa? ką? tiesa? čia tiesa?Prie vaizdo, skirto viršininko sąžinės prabudimui, priduriama dar ironiškasentencijos „vyne tiesa” iliustracija. Šaipomasi ir iš viršininko garbės kelio: nuolietuviško tilto sumaskolinimo iki netikro Kristaus (pravirksta, kai mokinukai vietojKatekizmo mintinai išpyškina jo, valdininko ir kariškio, titulus).Atskleidęs viršininko psichologiją, išjuokęs jo siekius ir darbus, Kudirkapateikia viršininko antipodą ir nurodo būdą, kaip teisiškai ir moraliai kovoti suišnaudojimu. Penktoji satyros dalis vaizduoja Miškagalių valstiečių „karą” suvalsčiaus valdininkais dėl norimo kandidato į vaitus. Satyroje dažnai pabrėžiamamintis, jog viršininkai rūpinasi tik savo gerove:Kruglodurovo filosofija apie tai, kas jis, kam jis čia yra, baigėsi ant to: kad jį atsiuntėvyriausybė tik būt viršininku ir kad pavietis turi jį už tai gerbt. Jam rodėsi, kad jis yrapastatytas pavietyje kaipo zerkolas, kuriame turi atsimušt baimė ir gerbimasvyriausybės. Apie tai, kad jis būtų atsiųstas prižiūrėt pavietį, būt užtarytoju jo irtarpininku, pasipažinus pirmiau su žmonėmis, jų padėjimu, jų reikalais, jų dvasia irt.t., mūs viršininkui neatėjo nė į galvą.Žmonės surado užtarėją, iš savo pačių tarpo išsirinko kandidatą į vaitus –universitetą baigusį Svarūną, kuris pasigailėjo žmonių ir pažadėjo išaiškinti visaskanceliarijos suktybes, padėti susivokti įstatymuose ir atsikovoti teisę patiemspasiskirstyti mokesčius. Kudirka sukuria reformuotą valsčiaus valdymo modelį, kuriopagrindas – demokratija, viešumas, teisėtumas. Valstiečiai laimi teisėtu keliu,išsirenka norimą vaitą, bet caro valdininkai juos pergudrauja, nevykdo įsakymų,vilkina vaito patvirtinimą ir visaip skundžia Svarūną. Kol ieškoma kaltų, Svarūnasmiršta, valstiečiams į vaito vietą primetamas naujas kandidatas, palankus carizmui, besąžinės, toliau už valsčiaus pinigus kariaująs su valsčiumi. Paskutinėje satyros dalyjesukurtas alegorinis satyrinis vaizdas, apibendrinantis „didvyrio” viršininkoVakanalijaus Vziatkovičiaus Kruglodurovo vardo, tėvavardžio ir pavardės reikšmes.Lėbautojas, Kyšininko sūnus, Visiškas kvailys, parodytas girto Kruglodurovo –„pilkojo generolo” karas su cholera. Pradedama nuo viršininko nesiliaujančiolėbavimo, toliau išjuokiamas naudojimasis choleros sukeltomis žmonių nelaimėmis:„Vakanalijus Vziatkovičius ič choleros pasinaudojo daugiau nekaip cholera išžmonių.” Pagaliau absurdiškiausias „žygdarbis” visoje pavieto istorijoje – sanitariniųįrengimų sugriovimas. Veiksmas sulėtinamas įtempčiausioje vietoje – kulminacijojeironiškai vaizduojama tyla ir visuotinė nuostaba:Visi vėl tylėjo toliau. Tiktai gendrolius, nusiėmęs kepurę, gaudydamas su jąja orą iššalies naujų griuvėsių ir varydamas jį prie nosies, atkartojo švelniu, reiškiančiu didįpasikakinimą balsu.– Dabar tai smagus oras! tai smagus oras!Tie griuvėsiai, styrantiejie su nusižeminimu po gendroliaus pergalėtojo kojomis; tastylėjimas lyg perlėkus kokiai dvasiai; tas ramumas minios, da neseniai ūžusios; tasšvelnus ir saldus avinėlio balsas, išeinantis iš lūpų didžiavyrio, kuris valanda prieš taiturėjo balsą įniršusio liūto, – viskas sykiu gamino neišreiškiamai didį įspūdį.Iškilminga valanda!Viską vainikuoja Kruglodurovo palyginimas su Julijum Cezariu ir jo

populiaraus posakio „atėjau, pamačiau, nugalėjau” ironiška iliustracija. Satyra skirtaišsilavinusiam, gerai išmanančiam Europos istoriją bei kultūrą skaitytojui, žinančiamlotyniškus posakius („vyne tiesa”, „atėjau, pamačiau, nugalėjau”, „nuo puikybės ikijuokingumo – vienas žingsnis”, „duodu, kad duotum”, „ar imsi, ar neimsi, vis tiek busvis tas pats”). Kudirka satyroje ėmėsi pačios baisiausios išjuokimo formos: ironijos,peikimo giriant, tariamo susižavėjimo. Tai iškelia satyrą į aukštesnį komizmo lygmenįnegu paprastas šaržavimas ar groteskas.Satyros „Lietuvos tilto atsiminimai” siužetas paprastesnis, viršininkųsavivalės, godumo vaizdavimas ne toks šakotas, tačiau įvairesnės čia pasakojimointonacijos: nuo ironijos, pašaipos iki lyrizmo, graudaus skundo. Tema daralegoriškiau atskleidžiama – visas satyros pasakojimas pateikiamas kaippersonifikuoto veikėjo – tilto per Šešupę – monologas. Kudirka vėl išjuokia carovaldininkų nenuovokumą, bukumą. Pirmoji satyros dalis pagrįsta kvailonesusipratimo komizmu: pasienio kariškiams buvo įsakyta „lovit bumagu” (gaudytipopierių), bet jie, užuot konfiskavę iš Mažosios Lietuvos bei Prūsijos atgabenamuslietuviškus laikraščius ir knygas, apvalė miestelį nuo „labai neištikimų” popiergalių:atliekų, saldainių popierėlių. Satyros kritika aštri ir tiesmuka, paremta liaudiškųpriežodžių ironija: „Kad maskolius vagia, – anot vienos žydelkos, – tai ant to jismaskolius, bet ko jis da muša?” arba „Tiesa, priežodis sako: jeigu maskolius turėtųgėdą, tai nebūtų maskolius”. Kudirka, išjuokdamas kariškio Baran Rylosujevo„žygdarbius” (daktaro lietuvio namų kratą, išprotėjusio amatininko suėmimą), kaipvisuomet lieka vargšų pusėje. Pirmoji satyros dalis užbaigiama ironišku pagyrimu:Nuo tos dienos Baran Rylosujevas tapo pramintas: Bumažnyj oficer (Popierinisapicieras).Garbė užsipelniusiems!Antroji satyros dalis – artima liaudiško priežodžio: „Nekask duobės kitam –pats įkrisi” parabolei. Tai Lietuvos ir lietuvių likimo carinėje Rusijoje alegorija,išreikšta dramatizuotu personifikuoto tilto per Šešupę monologu:Jau pusėtinas laiko galas, kaip aš tįsau ant Šešupės. Jau daug vandens praleidau įBaltjūres; daug žmonių ašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu; daug kojų,kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose…Pagimdė mane Lietuvos miškas; išvedė į svietą lietuvių rankos; nuo Lietuvos žirgųkanopų pirmąkart sudundėjau…O drūtas buvau tiltas.Personifikacijoje žymu lyrizmas: praeities prisiminimai ir švelnus liūdesys.Tiltas pasakoja apie savo tvirtybę, kartu tai ir kadais galingos Lietuvos, jos istorijosalegorija, praeities romantizavimas. Darbštūs Lietuvos žmonės, smarkūs raiteliai, gerimiškai, tvirti tiltai.Alegoriškas „pertvarkymų”, kuriuos teko iškęsti tiltui, aprašymas: užrašą„žingine” surusina, pakeičia į „šagom”; taiso, o iš tiesų – vagia lentas ir naudojasiremontui skirtais pinigais; sumano pravoslaviškai pašventinti. Tiltą ir visą Lietuvą„taiso”, rusina, pravoslavina ir išnaudoja visi: valdininkai, inžinieriai, jų padėjėjaižydai, lenkai. Apsiginti padeda tik viešumas:Laukiau, ką su manim padarys. Akyva buvo žinot, prie ko stversis dabar smarkusmaskolintojas Lietuvos tilto, jau sykį nepasisekus. O jo tuo tarpu užmanyta pritaikytprie manęs baisiausią dalyką – prievartą. Kad da nors gerumu, tai kad ir jaustumneteisingus siekius, tai rodosi, visgi nebūtų taip sunku ir bjauru. O čia prievarta!Užmanė, matote, išmest mano dalis, pritaisytas da lietuvių rankomis, ir vieton jųįstatyti naujas, prirengtas maskolišku būdu po viršininko priežiūra. Iš pradžių buvonet nuspręsta statyt visai naują tiltą, tiktai pradėjus svietui rėkti, turėjo apsistot ant„pertaisymo”.Satyros pabaigoje svarbi tautos vientisumo, tėvynės vienijimo ir sutelktumo idėja.Žmonės, jų statiniai ir daiktai savo tėvynėje – visi trokšta išsivaduoti iš svetimųjų,kratosi jų religijos, kalbos ir visokeriopų „pataisymų”:Tai mane dėl to silpnino, kad aš panerčiau į Šešupę?Išgrauž!Kol bus tilte nors viena senoji mano dalelė, tai tokio krikšto nebus – išlaikysiu. O visųdalių, bičiuliai, permainyt nesuspėsite… Juk ir jūs patys neamžini: nusmuksite,bevažinėdami per savo darbo tiltus.Pabaiga optimistinė, žadanti nedorųjų pralaimėjimą. Siūloma ne kovoti, opalaukti, kol engėjų ydos juos pačius pražudys. Satyros komizmas – aštresnis,lakoniškesnis, išreiškiąs atvirą nepritarimą: „Visi mano plyšiai šypsojosi, kad manepaketino taisyt. Mane taisyt!”Satyra „Cenzūros klausimas” turi paantraštę: „Pasaka ne pasaka”. Jospavadinimas pridengia perversišką temą: „kultūriškos vertybės” – lietuviškos kaimotupyklos – istoriją carinėje Rusijoje. Pasirodo, ir toks prozaiškas statinys garbėtroškųvaldininkų gali būti įtrauktas į politinę bylą kaip įkaltis. Kudirka carinės valdžios,persekiojančios lietuvybę, veiksmų absurdą simboliškai išreiškia tupyklos vaizdu.Satyros juokas sarkastiškas, kandus, aiški doro ir blaivaus ūkininko Endriaus Klubo irgodaus, garbėtroškos žandarų viršininko Judos Izvergovičiaus Padleckojaus opozicija.Išjuokiamas ir totalinio rusifikacijos plano absurdiškumas: „Buvo net užmanęs suimtivisos gubernijos lietuvius su vienu žygiu, sutupdyt į kalėjimą ir laikyti ten iktol, ikineužmirš skaityti lietuviškai.” Doras ir blaivus ūkininkas, neišmanėlio piemensįskųstas, nukenčia, gerai nė pats nežinodamas už ką. Rašytojas ragina suvokti lietuviųpadėtį, būti gudresniam, nes užtarėjų tikrai sunku surasti: „Sugrįžo žmogus namo ir,išvydęs visą pragaištį apleistoje ūkėje, apsiverkė. Kam, vargše, pasiskųsi ir kasatlygins?”Paskutinėje satyroje „Vilkai” Kudirka vėl remiasi pasakos, legendos,metraščio stilistika, tačiau jo pasakojimas objektyvesnis. Rašytojas laikosi susikurtossatyros teorijos: išjuokti tik žmogaus ydas, o ne patį žmogų. Pamato ir pavaizduoja irgerąsias žmonių savybes. Svarbu jam teisingai charakterizuoti kiekvieno viršininkoasmenybę, aprašyti jo veiklą. Viršininkų apibūdinimai – „medžiaga kronikoms” –priartėja prie liaudies posakių komizmo – kvailumo, nedorumo, tinginystės išjuokimo:„Pasirodė, kad nagaika buvo išmintingesnė už Zvierskį, nesa be jos nežinojo, nė kądaryti, nė kur kreiptis”; „Lentiajevą perkėlė į kitą pavietį, kur neužilgo numirė, sako,tik dėl to, kad jau ir gyventi tingėjo”. Tačiau satyros pabaiga optimistinė. ViršininkoLievšos savivalę sutramdo raštingas, įstatymus išmanąs ir savo teises ginąs daktaras.Jis laimi „bylą dėl kepurės” – vyriškos savigarbos ir pasyvaus pilietinio nepaklusnumobylą, nors valdininkų ir laikomas „politiškai nepatikimu.”Satyros pasiskirsto pamečiui. Dvi pirmosios griežtos konstrukcijos, jose daugkultūrinių aliuzijų, alegorijų, simbolių. Vėlesnės rašytos skubomis, deklaratyvesnės.Norėta parodyti valstiečiams pilietinio nepaklusnumo kelią, išsilavinimo svarbą,skatinti vieningai siekti teisėtumo. Satyrose Kudirka išjuokė žydus, prisitaikiusius priecaro valdžios ir lupikaujančius, tačiau savotiškai žavėjosi jų gudrumu, sugebėjimu betkokia kaina apginti savo interesus. Satyrose šaipomasi ir iš kunigų godumo,garbėtroškos, netinkamos jų luomui, caro valdininkų savivalės, karjerizmo, kyšiųėmimo. Groteskiško vaizdavimo, absurdo komizmo Kudirka mokėsi iš savomėgstamiausio rašytojo M.Saltykovo-Ščedrino. Kaip tikras menininkas, Kudirkaišsyk perprasdavo žmogaus charakterį, sušaržuodavo jo trūkumus.Kudirkos satyros atskleidė žmonių ydas, demaskavo nedorą elgesį, skatinopriešintis neteisybei teisėtu būdu. Caro vietininkus Lietuvoje jis vaizduoja kaip gyvusžmones, kurie, nuo žemiausio iki aukščiausio, yra ne dievai, o sudėtingi ir paprasti,kvaili ir savaip gudrūs – kaip kada. Lietuviai turėtų stengtis pažinti rusus viršininkus,

atskirti geruosius ir bloguosius, nes visiems žmonėms – lenkams, žydams, rusams,lietuviams – galioja tos pačios žmoniškumo taisyklės. Kudirkos juokas nėra neipaprastas pokštavimas, nei pikta pagieža. Tai intelektualus svarstymas, kaiplietuviams išbristi iš balos, į kurią įpuolė. Kudirka aptaria įvairius teisinius (teismai irskundai), moralinius (peikimas juoku), visuomeninius (viešas savo interesųišsakymas, rinkimai), taip pat išsisukinėjimo, gelbėjimosi prisitaikant, taktiškosugyvenimo ir kitokius būdus. Kudirka donkichotiškai kilnus – visad stojasilpnesniojo pusėn, niekada nesijuokia iš vargetų, nors jie būtų ir apsižioplinę,apsileidę dėl skurdo, naiviai nematą niekšybės. Kudirkos juokas – ne tik noras ištaisytižmonių ydas, tai proto sąstingio, baimės, inteligentų ligos – „chroniško kinkųdrebėjimo” įveikimas. Tai juokas, tiriantis žmogaus sielą, mokantis žmogiškossavigarbos, išdidumo. Kudirkos satyrų komizmą galima laikyti rašytojo gyvenimiškafilosofija ir egzistenciniu patyrimu: jeigu juokiesi, vadinasi, gyveni, mąstai, jauti irieškai tiesos. Kudirka moko, jog tiesos gali būti ieškoma linksmai. Taip surandamostiesos veiksmingesnės ir – nemirtingos.