vincas kudirka

Vincas Kudirka
(1858 – 1899)
Biografija. 1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose (dab. Vilkaviškio raj.)
Elžbietos Jasulevičiūtės ir Motiejaus Kudirkos šeimoje gimė sūnus Vincas. Motina
mirė, kai jam buvo tik dešimt metų. Antrąsyk tėvas vedė Joniešką Andziulyte. Vincas
pamotės motina nevadino, žaisdavo ir šokdavo su ja, kai tėvas nematydavo. Su
pamotės vaikais sugyveno geriau negu su tikra seserimi. Tėvas Vincą mylėjo,
nebausdavo už išdykavimą, leido į mokslus, negailėdamas pinigų, bet Vincas ilgėjosi
motinos. Vėliau rašys, jog iš jos paveldėjo menišką sielą, muzikalumą. Pradžios
mokyklą lankė netoli namų, Paežeriuose. 1871 m. tėvas, numatęs sūnui kunigystę,
išsiuntė jį į Marijampolės gimnaziją. Gabus, guvus Vincas Kudirka išsyk pritapo prie
naujos mokyklos tvarkos, pajuto jos nuotaikas. Nepaisant reikalavimo pamokose
kalbėti rusiškai, mokytojai ir mokiniai tarpusavyje bendraudavo lenkų kalba,
skaitydavo knygas, rengdavo literatūrinius vakarus, Vincas labiausiai mėgo graikų
kalbos mokytoją Liudviką Ostrovskį, kuris buvęs elegantiškiausias, šauniausias vyras
visoje parapijoje. Mandagus, apsiskaitęs, gražiabalsis gimnazistas jam mielai talkino,
juo sekė. Pamokų ruoša Vincas pernelyg nesirūpino, bet mokslai sekėsi. Nors pirmu
mokiniu niekuomet nebuvo, Kudirkos išskirtinumas nelikdavo nepastebėtas: jis išsyk
įgydavo žmonių palankumą, buvo švelnus, kultūringas ir to mokė jaunesnius
mokinius. Buvo kūrybingas – griežė piirmu smuiku mokinių orkestre, piešė
karikatūras, rašė dailyraščiu, kurdavo gilius, išmintingus rašinius. Penktoje klasėje
gimnazijos vadovybė paskyrė Vincą mokinių bendrabučio prižiūrėtoju. Jis stebėdavo
mokinių elgesį, mokė juos tvarkos ir etiketo, padėdavo ruošti namų užduotis.
Atvažiavęs į Marijampolės gimnaziją, Vincas Kudirka beveik nemokėjo
lenkiškai, o šeštoje klasėje ja

au laisvai kalbėjo, buvo skaitęs W.Syrokomlę,
A.Mickevičių, J.I.Kraszevvskį ir kaip įmanydamas slėpė savo „mužikišką” kilmę. Su
panelėmis, kaip tikras ponaitis, kalbėdavo tik lenkiškai. Šešias klases baigė su
pagyrimu. Gimnazijoje kai kurie mokiniai ar lietuvių kalbos mokytojas, remdamiesi
lietuvių ir lotynų kalbų panašumu, kartkartėmis prabildavo į tautinę lietuvių
savigarbą, aiškindavo lietuvių kalbos reikšmingumą, tačiau patriotiškai nusiteikęs
paprastai būdavo pravardžiuojamas „litvomanu” ir susilaukdavo daugumos
nepalankumo. Kelis sykius per lietuvių kalbos pamokas į tautinę lietuvių mokinių
savimonę bandė apeliuoti J.Basanavičius, bet Kudirkai jis atrodė paniekos vertas
„mužikas” ir „komediantas”. Nuo Napoleono laikų Suvalkijoje vyravo prolenkiškos
nuotaikos. Nenuostabu, kad ir Kudirkai atrodė, jog tik Lenkija tėra verta dėmesio
kultūros siekiančiam žmogui.
1877 m. tėvas išvežė Vincą į Seinų kunigų seminariją. Išleisti sūnų į kunigus
buvo daugelio valstiečių svajonė: tai reiškė ne tik garbę šeimai ir giminei, bet ir
siejosi su viltimi, ypač neturtingesniems, joog ateityje kunigas parems artimesnius
giminaičius. Deja, Kudirka nejautė pašaukimo kunigystei, nors ir tarp seminarijos
auklėtinių buvo išskirtinis jaunuolis – dailus, mėgstantis literatūrą, muziką, griežiantis
smuiku, inteligentiškas. Seminarijos vadovybės nuomone, jis būtų tapęs kunigijos
pažiba. Bet pats vėliau prisipažino draugams visą laiką norėjęs mesti seminariją,
automatiškai atlikdavęs pareigas, jautęsis kaip kalėjime fizine ir dvasine prasme. Po
vasaros atostogų tretiems mokslo metams į seminarija nebegrįžo. Pasakojama, jog
seminarijos vadovybė nutvėrė Kudirkos ir panelės iš miestelio meilės laiškus, bet
oficialiai jis buvo pašalintas „dėl pašaukimo stokos”. Mylimiausio vaiko neklusnumas
įskaudino tėvą, smarkiai užgavo jo
o išdidumą, juolab kad kaimyno sūnus pasirodė
nuolankesnis ir sutiko toliau mokytis seminarijoje. Daugiau paramos iš namų Vincas
negalėjo tikėtis. Vėliau skurdus ir asketiškas gyvenimas sukels plaučių džiovą.
Atsisveikinęs su kunigų seminarija, Kudirka sugrįžo į Marijampolės
gimnazijos septintą klasę. Ten jį priėmė išskėstomis rankomis, ypač mokytojas
L.Ostrovskis. Linksmas, gabus jaunuolis buvo visur laukiamas. Mokėti už mokslą
tekdavo pačiam, bet ir mokytojai padėdavo, rekomenduodavo korepetitoriaus darbą,
duodavo perrašyti raštus. Net kunigai ant jo nerūstavo, rėmė, ypač tolimas giminaitis
Zapyškio klebonas J.Kolyta, pasikviesdavęs jį ir vasaroti, nes į namus Vincas
nebegrįždavo.
Anksti išryškėjo Kudirkos žurnalistiniai polinkiai: jau septintoje klasėje leido
gimnazistų laikraštėlį Klamstzvo (Melagystės), užpildydavo jį savo rašiniais bei
karikatūromis. Piešė ir vėliau, puikiai perteikdavo situacijos komizmą, personažo
charakterį.
1881 m. Kudirka baigė Marijampolės gimnaziją sidabro medaliu. Pas kunigą
Kolytą praleido atostogas. Rudenį įstojo į Varšuvos universitetą

_______________________________________________________________________

, studijavo filologiją,
po metų perėjo į mediciną. Varšuvos studentų buvo mėgstamas, savu žmogumi ir
elegantišku kavalieriumi laikomas. Nieko negaudamas iš namų, pinigų
prasimanydavo dailyraščiu perrašinėdamas paskaitas, dirbo korepetitoriumi. Draugai
prisimena, jog dar labiau išpruso, tapo rafinuotesnis, bet šaltesnis su draugais, nes
jautėsi iškopęs į aukštesnį luomą, ir visai realu buvo tikėtis, jog taps didmiesčio ponu.
Protu, žavesiu, jaunatviška drąsa įveikęs kliūtis, jaunuolis turėjo pajusti savo vertę.
Kaip valstiečio sūnus, buvo darbštus, praktiškas. Lenkus tuomet žavėjo jau ne
Kudirkos lenkiškumas, o būtent jo kitoniškumas, lietuviškumas.
XIX a. pabaigoje lenkų inteligentijos protus užvaldė pozityvizmo idėjos. Po
1863 m. pralaimėto sukilimo at

tsisakyta ginkluotos kovos ir kategoriško bajoriško
patriotizmo. Imtasi švietėjiškos, kultūrinės veiklos. Atgauti valstybingumą tikėtasi
darbu, ekonominės gerovės kūrimu, liaudies, ypač valstiečių, sąmoningumo kėlimu,
žemės ūkio stiprinimu. Norėta sudrebinti carinės Rusijos galybę iš apačios. 1882 m.
Varšuvoje buvo įsteigta „Proletariato” partija, kuriai priklausė ne vienas Kudirkos
draugas. 1885 m. prasidėjus areštams, jis taip pat pateko į caro žandarų akiratį, jo
nuomojamame bute buvo atlikta krata ir rastas pradėtas hektografuoti K.Marxo
Kapitalas. Kudirka buvo suimtas, išlaikytas tris savaites citadelėje ir išleistas tik už
užstatą. Vėliau jam pavyko įrodyti, jog perrašinėdamas tik uždarbiavo. Po šio įvykio
Kudirka neteko teisės laikyti egzaminų Varšuvos universitete, taigi ir galimybės
įsigyti gydytojo diplomą. Penktąjį kursą jis dar lankė kaip laisvas klausytojas. Iš
nevilties Kudirka ėmėsi drąsaus žygio – parašė malonės prašymą carui. Kai caro
karieta važiavo Varšuvos gatvėmis, prasibrovė pro užtvaras ir pats jį įteikė. Caras
prašymą patenkino. Po dvejų nerimo metų Kudirka sugrįžo į universitetą.
Gimnazijos laikų bičiulis J.Jablonskis retsykiais laiškuose ragindavo Kudirką
atsigręžti į savo tautos problemas, tačiau jo skepsio neįveikė. Tiktai po „Proletariato”
bylos bei kalėjimo Kudirkos požiūris į gyvenimą ėmė keistis. Jis pamatė, kokia galybė
yra caro valdžia, kaip lengvai ji gniuždo nenuolankiuosius. Juk pats vos išsigelbėjo. Ir
štai teko rinktis – su kuo. Nerūpestinga jaunystė, pobūviai, meilės nuotykiai – atitolo.
Atėjo brandos metas. Per vasaros atostogas viešėdamas Lietuvoje, iš vieno kunigo
sužinojo, jog išeisiąs lietuviškas laikraštis. Apie tai perskaitė ir tam ku
unigui rašytame
Basanavičiaus laiške. „Bawią się dzieci” („Žaidžia vaikai”) pagalvojęs, tačiau širdis
suvirpėjusi. O po pusmečio gavęs pirmą Aušros numerį, suvokė, jog Lietuvos
išsaugojimo ir kultūrinimo darbas prasidėjo. Vėliau „Tėvynės varpuose” (1893}
publikuotoje „Išpažintyje” aprašys visą atsivertimo į lietuvybę istoriją: nuo kaltės ir
gėdos iki vidinės stiprybės, atgimimo metamorfozės, pasiryžimo išlikti tvirtam ligi
galo ir niekada neapleisti savo sužadėtinės – lietuvių literatūros. Vinco Kudirkos
literatūriniam talentui, meniniams sugebėjimams atsirado nauja reali galimybė –
lietuviškas laikraštis. Juk nuo gimnazistiško laikraštėlio laikų publicisto plunksnos
nebuvo padėjęs.
1888 m. Varšuvoje per tradicines Užgavėnių vaišes lietuvių studentų būrelis
sutarė steigti Varšuvos studentų lietuvių draugiją, leisti pasaulietinio turinio laikraštį
Lietuvai, remti mokslo siekiančius lietuvius. Tais pačiais metais įkurta slapta draugija
„Lietuva”. Draugijos tikslai, be kultūrinio ir švietėjiško darbo, – ugdyti tautinę
savimonę, plėsti Lietuvos sienas, išpirkti žemę iš kitataučių, stabdyti emigraciją. Jei
maksimalistinius siekius būtų pavykę įgyvendinti, Lietuva dar XIX a. pabaigoje būtų
tapusi pažangi Europos valstybė.
Taip pat norėta atgaivinti nustojusią eiti Aušrą, bet tam pasipriešino
J.Basanavičius, teigdamas, jog lengviau naujai gimusį užauginti, negu atgaivinti
mirusį, tad nutarta steigti naują laikraštį, Varpą, kurio oficialiu redaktoriumi sutiko
būti M.Jankus. Rūpintasi, jog laikraštis būtų nepriklausomas nuo dvasininkijos,
demokratiškas, skelbtų laisvės bei respublikos principus. Varpo leidėjai perėmė lenkų
pozityvizmo imperatyvą: maži darbai svarbiau už dideles svajones, juolab kad tos
svajonės dažnai krypo į praeitį, o realybėje lietuvių šviesuomenė orientavosi į
stipresnę, sąmoningesnę lenkų ir rusų inteligentiją. Tad Varpas mieliau palaikė
prozininkus, rašiusius apie Lietuvos kasdienybę, o ne apie Lietuvos istoriją
giedojusius Aušros poetus. Be to, Kudirka subtiliai jautė poeziją ir nevykusių
eilėraščių nespausdindavo. Jam svarbiau buvo Lietuvos aktualijos, praktiniai reikalai.
Jis norėjo ugdyti valstiečių pasitikėjimą savo jėgomis, išmokyti juos našiau
ūkininkauti, kelti iš skurdo, skatinti amatus, verslą, supažindinti su mokslo ir
technikos naujovėmis. Varpo redakcija kurį laiką telkėsi Varšuvoje, redagavimu ir
administravimu rūpinosi Kudirka. 1889 m. sausio mėnesį išėjo pirmas Varpo numeris.
Jame Vinco Kapso slapyvardžiu Kudirka išspausdino programinį eilėraštį „Varpas”.
1889 metai Kudirkai – baigiamieji Varšuvos universitete. Rudenį jis turėjo
laikyti egzaminus iš medicinos praktikos daktaro laipsniui gauti. Vasarą praleido
kartu su draugais tėviškėje, tik nebesipūtė, jog išėjo į ponus. Tarsi iš naujo atrado
Lietuvą, liaudies dainas, kultūrą ir kalbą, gėdijo kitus lietuvius, net kunigus, viso to
išsižadėjusius dėl ponystės. Per atlaidus Šunskuose nutarė pirkti spaustuvę M.Jankaus
vardu ir leisti laikraštį Ūkininkas kaimo žmonėms. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus,
Kudirka toliau rūpinosi Varpo leidimu. Jau gerai žinojo, jog serga džiova (tuomet
pirmąsyk iš plaučių išsiveržė kraujas), bet jam rūpėjo tik darbas. Universiteto baigimo
proga parašė eilėraštį „Labora”, labai pamėgtą Lietuvos jaunimo, dainuotą
vakarėliuose.
1890 m. vasario mėnesį, Šakiuose atsiradus laisvai gydytojo vietai, Kudirka
sugrįžo iš Varšuvos ir apsigyveno pas miestelio kleboną Kalėdą. Tėvas atleido sūnui,
kuris, nors ir netapęs kunigu, savo jėgomis iškopė į kitą Lietuvoje gerbiamą luomą, ir
nupirko jam gydytojo instrumentus. Šakiai Kudirką pasitiko nesvetingai: žydai,
pagrindiniai Lietuvos miestelių gyventojai, įsigudrino pirmiau pasikviesti gydytoju
savo tautietį, kuris visokiais būdais viliodavo pas save ligonius. Praėjo nemažai laiko,
kol žmonės patyrė jaunesnio gydytojo Kudirkos sugebėjimus ir altruizmą.
M.Jankaus spaustuvei Mažojoje Lietuvoje iškilo grėsmė būti išvaržytai, toliau
varpininkų laikraščius spausdino O.Mauderodė Tilžėje. Kudirka skubėjo, ragino
varpininkus tesėti Varpui duotus įsipareigojimus, pats užbaigdavo kitų pradėtus
darbus. Laisvalaikiu vaikščiodavo Šakių dvaro sode, skaitydavo, rašė eiles, kūrė
muziką. Kartu su kunigu, kaip garbės svečias, pagal įsigalėjusį Suvalkijoje paprotį
būdavo kviečiamas į valstiečių pokylius. Mokėjo daug juokingų istorijų, šmaikščiais
anekdotais taikydavęs lietuvius su lenkais. Šakiuose susipažino su notaro
P.Olechowskio dukra Valerija (Waleria Kraszewska), grįžusia pas tėvą su maža
dukrele po vyro, nusigyvenusio dvarininko, mirties. Kudirka tapo dažnas notaro namų
svečias, grieždavo violončele ir smuiku. Mėgstamiausi jo kompozitoriai buvo:
G.Verdis, W.A.Mozartas, R.Chopinas, H.Wieniawskis. Šakiuose Kudirka išdirbo
trejus metus. Žmonių gailėjo, ypač neturtingų, bet savo specialybės nemėgo. Estetui,
meniškos sielos žmogui, buvo skaudu žiūrėti į vargą, sopulius. Be to, kol baigė
medicinos mokslus, kol įsitvirtino kaip praktikuojantis gydytojas, kol priprato prie
sunkių vietos sąlygų, džiova pakirto jį patį.
1894 m. žiemą draugai gydytojai apžiūrėjo Kudirką ir patarė jam išvažiuoti į
Pietus, kad nors kiek pristabdytų ligą. 1894 – 1895 m. žiemą Kudirka praleido Kryme,
Sevastopolyje. Taisė, rengė spaudai savo raštus, eilėraščius, dainas, natas, vertimus
(G.Byrono misteriją Kainas, I.Krylovo pasakėčias), ragino maskviškius studentus
siųsti kuo daugiau medžiagos Varpui, baiminosi, kad laikraštis nesustotų („Rašykite,
susimildami, rašykite!”). Caro žandarai ėmė akyliau persekioti lietuvius, ypač
varpininkus, dėl to daugelis nutraukė su Varpu ryšius.
1895 m. gegužės pabaigoje Kudirka sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas
Valeriją, kuri Naumiestyje nusipirko krautuvėlę. Vasarojo pas Kriaučiūnus
Plokščiuose, gražioje vietoje prie Nemuno, kurį labai mėgo, žavėjosi apylinkių gamta.
P.Kriaučiūnas svetingai atverdavo namų duris vietiniam jaunimui, priimdavo Rusijos
ir užsienio šviesuolius, etnografus, kalbininkus, supažindindavo su lietuvių kalba,
kultūra. Čia Kudirka suartėjo su suomių lingvistu profesorium J.Mikkola ir su jo
žmona Maila Talvio, rinko kartu su jais lietuvių liaudies dainas. Plokščiuose Kudirką
areštavo caro žandarai, bet jo rankraščius šeimininkai, įspėti apie „svečius”, spėjo
paslėpti. Suimtą Kudirką, kaip ligonį, kalino geresnėmis sąlygomis, o tėvas ir Valerija
rūpinosi išvaduoti jį iš Kalvarijos kalėjimo dar bylai nepasibaigus. Vėliau savo
bičiulei Kudirka už tai atsidėkojo eilėraščiu Valerijai.
1896 m. gegužės l d. caro Nikolajaus II vainikavimo proga Kudirka buvo
amnestuotas. Tėvas iš kalėjimo paleistą sūnų parsivežė į tėviškę. Giminės, aukšti
apskrities valdininkai atkalbinėjo Kudirką nuo slaptos veiklos, bet jis tik įširdo, kad,
nenorėdami patys švento darbo dirbti, kitiems trukdo. Caro valdininkų ataskaitose
Kudirka apibūdinamas kaip vienas žymiausių Rusijoje lietuvių inteligentų, fanatiškas
kovotojas už savo idėjas, priešiškas vyriausybei. Kaltinamas Kudirka net nesigynė, tik
dengė draugus. 1896 m. atskiru leidiniu išėjo Kudirkos satyra Viršininkai.
1896 m. rudenį draugai ir giminės, sudėję pinigų, išsiuntė Kudirką gydytis į žiemos
kurortą Austrijoje prie Adrijos jūros. Ten jis redagavo savo kūrybą, siuntė laiškus
artimiesiems į Lietuvą. Valerijos dukteriai Maniusei rašydavo dažniau negu jos
motinai. Laiškų tonas švelnus ir žaismingas. Vincas ilgisi „panelės Pipiraitės”,
būgštauja, jog jį užmiršo jos mama.
Grįžęs iš kurorto, Kudirka vėl apsigyveno pas Valeriją Naumiestyje. Nuo 1897
m. Varpą leido kas du mėnesiai, pats redagavo, nors iš lovos nesikėlė. Caro valdžios
akylai stebimas, susilaukdavo vos vieno kito ištikimesnio talkininko. Varpo
korektūras į Mažąją Lietuvą siųsdavo Plokščių valsčiaus teismo sekretorius
A.Gudaitis, invalidas knygnešys A.Baltrušaitis, Valerijos duktė Maniusė. Naumiestyje
Kudirka gyveno uždarai, daug rašė, pas jį slapta lankėsi lietuvių inteligentai iš
Vilniaus ir Kauno. Kudirka ragino juos rašyti kuo daugiau straipsnių, publicistikos,
grožinių kūrinių.
Varpo dešimtmečio sukaktuves (1898 m. pabaigoje) Lietuvos inteligentija
sutiko gana abejingai. Paskutiniajame tų metų numeryje Kudirka rašo nusivylęs
lietuvių inteligentija, persiėmusia „renegatizmo dvasia”, išmainiusia „tautiškus idealus
ant ragaišiaus” (Varpas, 1898, Nr. 6).
Pirmą 1899 m. numerį vėl teko užpildyti pačiam Kudirkai. Karščiuodamas ir
širdingai slaugomas pamotės dukters Jonieškos Grigaitienės, jis vertė A.Mickevičiaus
Vėlines. 1899 m. išleistas Kudirkos eilių rinkinys Laisvos valandos, I.Krylovo
pasakėčios, F.Schillerio Viliaus Telio vertimas.
1899 m. lapkričio 16 d. Vincas Kudirka mirė. Per jo laidotuves buvo daugiau
policijos, negu lydinčiųjų. 1902 m. Naumiesčio kapinėse Kudirkai pastatytas
paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis
„Tautiškos giesmės” posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903 m. tie žodžiai buvo
nukalti, bet per didesnes šventes prie paminklo žmonės padėdavo Tilžėje išspausdintą
Tautišką giesmę. 1934 m. atidengtas paminklas Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulp.
Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu.
Asmenybė. Iš amžininkų, bendražygių, artimųjų prisiminimų, paties Kudirkos
kūrybos ir laiškų iškyla sudėtinga asmenybė, kurioje derėjo švelnumas ir ryžtingumas,
plazdėjo nerami, maištinga siela. Kudirka mirė būdamas vos keturiasdešimties,
užgeso pačioje savo jaunystėje. Daugelis tokiame amžiuje tik atranda save, gilina
savo polinkius. Sunkios gyvenimo sąlygos, lietuvių šviesuomenei priešiška carizmo
politika skatino konkretinti svajones, tramdyti vidinį chaosą, žaboti jausmus. Juos
išliedavo muzikuodamas, komponuodamas. Rinkosi tokias kūrybos sritis, kurios
reikalavo racionalumo, lakoniškumo, analitiškumo – minties poeziją, patriotinįpilietinį
eilėraštį, alegorinę satyrą, groteską, pasakėčią, literatūros kritiką, publicistiką.
Menui skyrė laisvas nuo gydytojo praktikos valandas. Buvo jautrus, teisingas. Mėgo
gamtą, augino rožes. Moterų numylėtinis, elgdavosi su jomis riteriškai.
Buvo suvalkietiškai išdidus, pašaipus, tačiau nei taupus, nei praktiškas. Turtų
iš gydytojo darbo nesusikrovė, namų nepasistatė, viską skyrė Varpo leidimui, kultūros
reikmėms. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį visiškai atsidavė kūrybai. Lietuva, jos
žmonės tapo jo šeima. Pravirkdavo išgirdęs liaudies dainą. Kudirkos kova su carizmu
už Lietuvą buvo optimistinė tragedija: jėgos nelygios, dirbo beveik vienas,
bendradarbių ir skaitytojų turėjo mažai, tačiau net savo priešus privertė jį gerbti, nes
kultūrą, laisvą mintį gynė kultūringai.
Kūryba. Kudirkos kūryboje svarbūs du pradai: laisvų svajonių (alegorinis,
beletristinis, komiškasis) ir kritinis, analitinis. Nuo gimnazijos laikų jis rašė eiles,
leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis,
kovos manifestais. Savo ir kitų Lietuvos poetų eiles išanalizavo ir aprašė poetikos
traktate „Tiesos eilėms rašyti”. Jame apibūdino lietuviškos eilėdaros trūkumus, nurodė
silabotonikos perspektyvas. Kudirkos satyrose jungiami minties poezijos, simbolių ir
alegorijų bei absurdo elementai, sintetinamas publicisto akylumas, kritiškumas,
gyvenimo filosofo polinkis abstrahuoti, išreikšti esmę aforizmu ar moraliniu
imperatyvu. Kudirka turėjo vertėjo talentą, jo I.Krylovo pasakėčių vertimai
nepranokstami net dabar. Alegorija, poezija ir komedija Kudirkos kūryboje visuomet
kartu. Grožinę kūrybą jis pradėjo nuo kovos su Dievo niekintojais, nors pats visą
gyvenimą buvo indiferentas. 1885 m. Aušroje išspausdino neišaiškinto autoriaus
sekimą „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos”.
Publicistika. Dešimt metų (1889 – 1899) Kudirka buvo pagrindinis Varpo
žurnalistas ir redaktorius, beveik kas mėnesį parengdavęs publicistinę Lietuvos ir
pasaulio politinių, ekonominių, kultūrinių naujienų apžvalgą skyreliui „Tėvynės
varpai”. Pirmaisiais metais, kai redakcija gaudavo daugiausia korespondencijos,
Kudirka komentuodavo žmonių siunčiamas žinutes, jose keliamas problemas,
klausimus, skundus. Ragino rašyti laiškus iš įvairiausių Lietuvos vietų, kad laikraštis
galėtų supažindinti su Lietuvos miestų ir kaimų aktualijomis, kad Varpo skaitytojai
pajustų tautinį bendrumą ir broliškumą, norą padėti vieni kitiems, galėtų išsiaiškinti
negerovių priežastis, bandytų pagerinti tautiečių būvį.
Didžiausias Kudirkos rūpestis – Lietuvos valstietija, kurią reikėjo išmokyti
našiau ūkininkauti, apsisaugoti nuo nederliaus, naudotis žemės ūkio naujovėmis,
žemės ūkio banku, veisti bites, gydytis pas profesionalius gydytojus, ne pas kunigus ir
burtininkus, supažindinti su demokratija ir savivalda. Kita svarbi Kudirkos
publicistikos tema – kritinės-sociologinės pastabos apie Lietuvos visuomenę, jos
institucijas, valdininkų moralę, rusų, lietuvių, lenkų, žydų – pagrindinių to meto
Lietuvos gyventojų – tautinius ir turtinius bei kultūrinius santykius. Apie ką tik rašytų:
ar apie rusiškus teismus, ar apie valdininkų kyšininkavimą, ar apie krautuvininkus,
prekių supirkėjus žydus, kurie visad apgauna lietuvius, ar pateiktų sušaržuotą
davatkos portretą, ar analizuotų lietuviškų mokyklų būklę, kunigų seminarijų tvarką –
visur svarbiausias vertinimo kriterijus yra žmoniškumas. Kudirka visada įvertina dorą,
sąžinę, darbštumą, altruizmą, toleranciją ir pasmerkia parsidavėliškumą, pavydą,
godumą, išdavystę, karjerizmą, tinginystę.
Pagrindinis visų Kudirkos straipsnių moralinis imperatyvas yra tėvynės gerovė
ir laisvė:
Kiek jau buvo kalbėta ir prašyta „Varpe”, idant lietuviai kiek galėdami siųstų į
rėdystę visokias žinias iš visų Lietuvos kampų! Reikalingumas tokių žinių labai
aiškus: lietuviai turi pažinti Lietuvą. Kiekvienas iš mūsų turi žinoti, kur lietuvis
verkia, o kur džiaugiasi, kur vargsta, o kur turtuose, kur apleistas ir nuskriaustas, o
kur liuosas ir laimingas, idant matytume, katrą brolį reikia gelbėti, o nuo katro
prašyti pagelbos; turime žinoti jausmus, mislis ir darbus visų lietuvių, idant aišku
būtų, ant ko galima yra remtis, norint apginti savo tėvynę ir suteikti jai laimę.
Iš didžio tikslo seka mažesni: lietuvių vienijimas, kalbos, raštijos, mokslo
ugdymas, pilietinės drąsos įkvėpimas. Svarbu ne tik pažadinti pasididžiavimą
Lietuvos praeitimi (kaip Aušra) – siekta skatinti nepasitenkinimą nuskriaustojo
padėtimi, paraginti priešintis neteisybėms, nugalėti Lietuvos ir jos žmonių engėjus
(kad ir kas jie būtų – lenkai, žydai ar rusai), jei ne teisiškai, tai bent moraliai – viešu
nedorybių ir skriaudų išjuokimu:
Aprašinėkime visas maskolių administracijos ir činovnikų nuodėmes, neteisybes,
plėšimus, apgaudinėjimus vyriausybės ir t.t. Vienu žodžiu, tegul kiekviename
straipsnelyje maskoliai ras sau pasiūlymą: pažink pats save.
Kudirka nėra nusistatęs prieš rusus, lenkus ar žydus, jis kritikuoja ydas –
savanaudiškumą, didesnių tautų norą lietuvius asimiliuoti, nutautinti, palikti be
kultūros, rašto, literatūros, istorijos ir tėvynės. Skirsto kitataučius į nenorinčius
pripažinti Lietuvos laisvės siekio ir į gerbiančius lietuvių teises, palaikančius jų norą
turėti tikėjimo, sąžinės, valstybingumo laisvę. Visuose straipsniuose, išjuokiančiuose
rusų valdininkų, kariškių nedorumą, tautinį lietuvių engimą – satyrų užuomazgos.
Kudirka nepasitiki ir lietuviška bajorija, šaiposi, jog bajoras domisi tik savo
kilmingumu ir negali būti tiesiog doras lietuvis. Pateikdamas mokslo, ekonomikos
žinių, Kudirka tikisi padėsiąs kurti modernią Lietuvos visuomenę ir valstybę, įteisinti
ją Europoje. Civilizaciją ir europietiškumą, kuriuos norėtų matyti Lietuvoj, dažnai
supriešina su barbarybe ir aziatiškumu. Paskutiniuose „Tėvynės varpų” puslapiuose,
rašytuose beveik prieš pat mirtį, Kudirka džiaugiasi, jog pagaliau lietuvius ir jų
spaudą ėmė ginti rusų, lenkų, vokiečių laikraščiai. Taigi visą dešimtmetį beveik vieno
Kudirkos pastangomis leistas Varpas pasiekė pagrindinį tikslą – išgarsino Lietuvos
vardą ir paskatino kitataučius viešai svarstyti lietuvių spaudos, raštijos, valstybingumo
klausimus.
Kudirka publicistas iš prigimties – kritiškas, pastabus, analizuojantis trūkumus,
apibūdinantis reikalo esmę, aiškinantis, „kur čia šuo pakastas”. Jis geras antropologas,
pažįstąs lietuvio uždarą, konservatyvų būdą, vertinąs tradicijas, raginąs atsiverti
moderniam pasauliui, daugiau bendrauti, išjuokiąs lietuvių inteligentijos silpnumą:
Tegul patys save tie visi „šaltadūšiai”, „šiaudadūšiai”, „zuikdūšiai” teisina ir
išteisina savo nuomonėje, bet jų neišteisins Lietuva!
Turėdamas subtilų teisybės jausmą, jis donkichotiškai kaunasi už sąžinės
laisvę: „Teisybė – tai Sizifo darbas, ir turbūt negreit da prie jo imsimės.”
Kudirka buvo susirūpinęs socialine demografine situacija Lietuvoje, nerimavo dėl
moterų papročių gedimo, išsilavinusių moterų stygiaus. Jis laikytinas vienu pirmųjų
lietuvių sociologų bei feministų.
Per dešimtį metų „Tėvynės varpuose” Kudirka palietė daug Lietuvos aktualijų.
Medžiagos sėmėsi ir iš užsienio laikraščių – Rusijos, Lenkijos, Mažosios Lietuvos,
Amerikos lietuvių leidinių. Polemizavo su ten pateikiamomis interpretacijomis,
vertino įvairių krypčių leidinius. Kudirkos stiliuje, aiškiame, logiškame, analitiškame,
derinasi sentimentalumas su ironija bei autoironija. Gailimasi visko, kam Lietuvoje
gresia išnykimas, rašoma apie gamtą, istoriją, kultūrą, skurstančius žmones. Ironijos
smaigalys nukreipiamas į nesusipratusius, nedorus lietuvius, į tėvynės priešus.
Rašytojas autoironiškai vertina savo poetinį talentą, pavasarinį literatūrinį nerimą
(atvirame laiške eiliarašiams sako: „Ne viskas, kas rašyta eilėmis, yra jau poezija.”).
Kritiškas, satyrinis vaizdavimas, jo manymu, reikalauja daug išminties ir takto:
Žinomas daiktas, kad išjuokimu silpnų, papeiktinų pusių greičiaus galima pataisyti
nekaip pamokslu. Dėl to gi satyriškas laiškelis galėtų turėti vertę ir dėl mūs
draugijos, jeigu jis būtų tikrai satyrišku.
Tiktai idant išjuokimas užsitarnautų sau vardą satyros, turi būti išmintingas: turi
pasiekti silpną žmogystos pusę, tik neužgauti ir nenuskriausti pačią žmogystą.
Kudirkos publicistikoje esti nedidelių feljetonų aktualiomis Lietuvos
kultūrinio, visuomeninio gyvenimo temomis, gyvų komiškų dialogų, sapno-grotesko,
pasakos-fantazijos elementų. Meniškumas ir faktografinis aprašymas – Kudirkos
stiliaus ypatybės. Kudirkos publicistikos kalba gryna, joje nedaug polonizmų ir
tarmybių, rašant vadovautasi J.Jablonskio gramatika Statrašos ramsčiai.
Iš Kudirkos gyvo gyvenimo pagavos išaugo doriniai eilių pamokymai, aštri
satyrų pašaipa, trumpos realistinės prozos atkarpėlės. Kudirkos publicistika –
šmaikštus pokalbis su skaitytoju, atskleidžiantis autentišką XIX a. pabaigos Lietuvos
panoramą.
Kritika. Jau nuo pirmojo numerio Varpe buvo spausdinamos naujų lietuviškų
knygų apžvalgos, skelbiama bibliografija. 1898 m. Kudirka išspausdino pirmąją
lietuvišką poetiką „Tiesos eilėms rašyti”. Joje pateikė eilėdaros teorijos pradmenis,
apibendrino lietuviškos eilėdaros savitumus, įžvelgė silabotonikos perspektyvas
lietuvių poezijoje. Knygų recenzijos, kaip ir viskas, ką rašė Kudirka, pasižymi
skvarbiu analitiškumu, ironija, nedideliais dramatiniais vaizdeliais. Jos lakoniškos,
taiklios, ironiškos. Tuo metu jis buvo vienas geriausiai išsilavinusių, labiausiai
apsiskaičiusių kritikų, modernus ir demokratiškas. Turėjo ir intuiciją, menininko
gyslelę, leidžiančią ne tik suprasti kūrinį, įvertinti jo naudą skaitytojui, bet ir nustatyti
jo meninę vertę. Recenzuodamas A.Vienažindžio knygą Lietuvos tėvynės dainos,
Kudirka taiko į rašytojo kūrybos esmę – širdingumą, laisvą jausmų raišką: „Dainos,
prastos sau dainelės, be didelio užsikėsinimo, bet tikros dainos, užgimusios pilnoje
jausmo širdyje ir tiesiog iš tos širdies išlietos ant popieros”. Vienažindys – tikra
Kudirkos kaip poeto priešingybė, atrodytų, sunku jį būtų suprasti. Bet tikrą poeziją
Kudirka išsyk pajuto, net atleido kunigui Antanui „prasižengimus oficiališkoms
eiliavimo tiesoms”, nes „tiktai su tikromis dainomis leista taip elgtis”. Silpniems
kūriniams Kudirka negailestingas: pasak jo, nevykusios yra Vienažindžio dainos –
moralizavimai, patriotinės istorinės dainos, nes poeto individualybės raiška joms
netinkanti. Menkaverčiams kūriniams Kudirka suranda itin kandžių žodžių: „Na, ir
išeina tuomet rašinys, taip sakant, be tvarkos, be saiko ir nuovokos” (Kaltūnio [Igno
Bitaičio] eiliuotos apysakos Laukinis kvietkelis recenzija). Kudirka bene pirmasis
pastebėjo ir išjuokė daugelio Aušros laikotarpio ir vėlesnių pradedančių poetų
eiliavimo trūkumą – žodžių trumpinimą galūniniuose rimuose: „Ne! Nė
„nekalčiausiems” angelams neleista taip darkyti ir gniaužyti žodžius, tarytum jie būtų
iš molio.”
Lietuvių literatūroje, kurioje dar tik formavosi žanrai bei poetika, Kudirka
savo kritikos straipsniais pasireiškė kaip normintojas, racionalistas, laikęsis klasikinės
Aristotelio imitacijos teorijos, trijų vienumų poetikos reikalavimų, siekęs įvesti tvarką
(vieno jo straipsnio žodžiais tariant, est modus in rebus – yra daiktų tvarka), kad meno
kūrinio forma atitiktų jo turinį. Recenzuodamas A.Gužučio dramą Ponas ir mužikai,
jis aiškina, jog drama turėtų būti dramatiška, „žmogystos” – turėti „dūšią”, o ne kalbėti
„lyg molio Motiejukai vienodu balsu” ar pernelyg aukštu stiliumi: valstietei privalu
elgtis ir kalbėti valstietiškai, bajorui – kaip bajorui dera. „Bajonis irgi stengiasi rodyti
save labai mokintu, nes dagi paprastoje kalboje su Liudyte ir Baltruviene minavoja
Dantės peklą taip laisvai, lyg visi kalbantiejie turėtų tokią artimą pažintį su tais
Dantais kaip su savo kūmais.” Kudirka mėgo analizuoti recenzuojamų kūrinių
personažų charakterius, skirstyti juos į tipus. Jis reikalauja iš autoriaus tiesiog pažinti
gyvenimą. „Geriaus išeina antrosios žmogystos, kaip klebonas ir mėgstantis
užsitraukti „argamistra” su savo posteringavimais. Matyt, kad autorius klebonijos
gyvenimą pažįsta arčiaus.” Reikalaujama, kad veiksmo laikas nebūtų pernelyg ištęstas
arba „suspaustas” į vieną minutę. Iš visų literatūros žanrų Kudirka dramaturgiją
vertino labiausiai, kėlė jai aukštus meniškumo reikalavimus: „Drama, apskritai
kalbant, priguli prie tokių rašto dalykų, kurie tiesiog pereina į krautuvę literatūros
turtų, kuriais ir patys gėrimės, ir pasigiriame prieš svetimtaučius.”
Džiaugsmingai sveikina Kudirka negausias XIX a. pabaigos lietuvių
literatūroje originalias satyras, ginančias varguomenę, ir valstietiją, analizuojančias
nelabų žmonių tipus ir juos išjuokiančias. Recenzuodamas S.Matulaičio (Šventmikio)
satyrinę apysaką Parmazonas, arba Baisumas Dievo rūstybės, pritaria rašytojo
tendencijai vaizduoti godžių ir nedorų kunigų karikatūras, nes jie „pavertę bažnyčią į
prekyvietę, o doros pamokslus į graudenimą nešt aukas”. Didžiausias kritiko
pagyrimas – pripažinimas, kad „paveikslai imti iš gyvenimo”. Tolerantiškas ir
liberalus, Kudirka skyrė tiesos ieškojimą, nedorumo pajuokimą nuo nihilizmo, manė,
jog tikėjimas ir tradicinės vertybės padės išsaugoti Lietuvos valstiečių dorą ir
gyvenimo prasmę. Jis nepakenčia, kai satyra tampa triviali, kai joje tyčiojamasi ne iš
žmogiškų ydų, o iš Dievo: „Satyrą rašytojas valdo mikliai, pataiko, kur reikia, tik
vietomis per toli pasitraukia į šalį <.>, o kartais net pereina rubežius satyros,
suteikdamas jai triviališką ypatybę. Tokiame, pvz., sakinyje: „.nustvers Dievą už
žilos barzdos” du paskutiniu žodžiu atsiliepia labai nesmagiai.”
Kudirka rūpinosi valstietijos lektūra, dėmesingai peržvelgdavo, analizuodavo
Lietuvos ūkininkų kalendorius, aptardavo jų pažintinę vertę, meniškumą, kalbą.
Didaktika – labai svarbu, tačiau dar geriau, jei broliai lietuviai gautų paskaityti
meniškų kūrinių, lietuvių kalba parašytų. Kaip politikas, taip ir kritikas Kudirka yra
reformatorius. Nors maža tebuvo XIX a. pabaigoje lietuviškos raštijos, jis
nenuolaidžiauja, nesidžiaugia bet kokiomis jos apraiškomis, o aiškiai parodo
trūkumus.
Svarbiausi kriterijai švietėjiškoms knygoms – demokratinės idėjos
suprantamumas, kova su prietarais ir kuo aukštesnis meniškumas, lietuvių kalbos
taisyklingumas, žodyno grynumas.
Kudirka reikalauja Lietuvos „prablaivinimo nuo prietarų” aiškios programos. Jis
tikisi, kad lietuviškoji raštija atliks tautos gelbėjimo misiją:
Knygutėje, pavadintoje „Lietuvos Mesiju”, tikiesi atrasti ar likimo išrinktą esybę, ką
mokinimu, darbais ir aukomis išpirks Lietuvą; ar naujus idealus, kurių
prisilaikydama Lietuva iškils iš tarpo prispaustųjų ir nuvargintųjų tautų; ar naują
kelią, kuriuomi eidami lietuviai išklampos iš balos, kur yra įklimpę (Ne-Kuniko
Lietuvos Mesijas recenzija).
Literatūros kritika turi ugdyti dorą, protingą, išsilavinusį žmogų – tiek
gyvenime, tiek literatūroje. Be to, vaizduojamas idealusis žmogus turėtų būti dar ir
tikroviškas. Kudirka nemano, jog Ne-Kuniko J.Šliūpas, Renano pavyzdžiu, padės
lietuviams sąmoningėti, jis labiau linkęs pasitikėti sąžiningu istoriku ar net sociologu
(J.Šliūpo knygos Lietuvos praeitis, dabartis ir ateitis recenzija). Kudirka mato
svarbiausią Šliūpo savybę, reikalingą Lietuvos grožinei literatūrai ir publicistikai, –
realizmą ir tiesos sakymą:
Apskritai kalbant, jo raštai turi šiurkštų stilių, išrodo lyg suskubinti, neužbaigti, bet
pajudina svarbius klausimus ir turi vieną ypatybę, kuri skaitytoją patraukia. Ta
ypatybė tai niekuomi nesulaikoma drąsa sakyti į akis teisybę nuogą, tokią, kokia ji yra
jo širdyje, jo persitikrinime.
Nors pakritikuoja J.Šliūpą už nuolatinį kunigų užsipuldinėjimą, bet iš esmės
sutinka, jog santvarka, „kada gerai daryti bus religija, kada nebus persekiojimų nė
kalbos, nė tikėjimo, vienu žodžiu, kada bus dangaus karalystė ant žemės”, Lietuvai
būtų išganinga.
Kudirka, kaip literatūros kritikas, siekdamas psichologinės tiesos, autoriaus
individualybės išraiškos kūrinyje, pranoko pozityvizmo principus. Literatūrai Kudirka
kelia maksimalistinius reikalavimus: ji turi būti kuo tobulesnės formos, kuo
tikroviškiau bei teisingiau vaizduoti gyvenimą, jį analizuoti, būti angažuota
ideologiškai, turėti visuomenės ir kultūros tobulinimo programą bei metodą. Tai
humanistinė kritika, jungianti gyvenimo filosofiją, antropologiją ir sociologiją.
Vertimai ir sekimai. Kudirka buvo geras vertėjas. Dauguma jo vertimų
nenusileidžia dabartiniams. Tikslų būta švietėjiškų – supažindinti su pasaulio
rašytojais, lavinti gerą skonį. Mėgo versti romantikus: G.Byroną, F.Schillerį,
J.Slowackį, A.Mickevičių, ypač jų kūrinius apie kovą už laisvę. Išvertė F.Schillerio
Vilių Telį, Orleano mergelę, J.Slovvackio Mindaugo mirtį (poetinės dramos),
G.Byrono misteriją Kainas, A.Mickevičiaus poetinės dramos Vėlinės III dalį,
I.Krylovo pasakėčias. Vertimai ir lenkų pozityvistų bei sentimentalistų poezijos
sekimai – liaudies gyvenimo ir vargų apmąstymai („Motinai”, „Troškimas”), penki
M.Konopnickos eilėraščių perdirbiniai („Joja karan pats karalius”, „Dievuli mano, ko
gi tu leidi šaltąją rasą”, „Trys takai iš buto eina”, „Daug gražių žvaigždelių”, „Žagrę į
ranką tas tik teima”) – išsyk pakėlė lietuvių poezijos meninį lygį, paskatino kurti
sentimentalias liaudies kūrybos parafrazes varguolio, našlaičio, darbo temomis.
Kudirka pasirinko versti keletą eilėraščių motinos meilės tema – anksti likęs našlaičiu,
ypač jautriai suvokė, ilgėjosi ir mąstė apie moterišką dorybę – tokios meilės jėgą.
Savo mėgstamiausio rašytojo M.Saltykovo-Ščedrino versti nesiryžo, manė, jog kita
kalba neperteiksi nei rašytojo juoko, nei Rusijos realybės.
Poezija. („Laisvos valandos”) Jau minėta, kad 1885 m. Aušroje Kudirka
išspausdino pirmąjį savo eilėraštį-sekimą. Kiek vėliau, 1888 m., Lietuviškajame balse
buvo išspausdinti originalūs Kudirkos eilėraščiai „Gražu, gražiau ir gražiausia”,
„Kregždelė”, verstiniai eilėraščiai „Motinai”, „Troškimas”. Patriotinės tematikos
eilėraštis „Gražu, gražiau ir gražiausia” yra improvizacija Lietuvos draugijos
įkūrimo proga. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, jie dažniausiai būdavo
didaktinio turinio. Šiame eilėraštyje raginama vienytis ir dirbti vardan Lietuvos,
žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės.
Lietuvių būreliui priešinama svetimųjų apsuptis, suformuluojama kilnaus gyvenimo
maksima („Gražiausia vienok esti akimis matyti, / Kada širdims ir žodžiams ir darbai
atsako”) ir tobulo gyvenimo siekinys („Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti, / Savo
tėvynės garbei ne’pželdina tako”). Tokia buvo ir eilėraščio autoriaus laisvai pasirinkta
gyvenimo užduotis – skatinti, vienyti, pačiam dirbti. Eilėraščio struktūra ir sąvokų
gradacija – griežta, logiška. Būdvardis gražu trijose strofose laipsniuojamas iki
superliatyvo: gražu, gražiau, gražiausia. Eilėraščio retorika paremta moraliniais
imperatyvais, liepimu, raginimu veikti tėvynės labui.
Daugiausia poetinių kūrinių Kudirka parašė 1889 – 1890 m. Tai sutapo su
Varpo leidimo pradžia. Pirmajam jo numeriui buvo parašytas to paties pavadinimo
„Varpas” eilėraštis. Poetinė varpo alegorija reiškė naujo leidinio kitoniškumą,
atsiskyrimą nuo J.Basanavičiaus Aušros, naujas ideologines nuostatas. Aušra žadino
tautos pasididžiavimą lietuvių kalba, istorine praeitimi, saugojo nykstančią liaudies
kūrybą. Tai kultūros aušra. Tuo tarpu žurnalo Varpas programa buvo pozityvistinė,
nukreipta į konkrečias kasdienybės problemas, dienos aktualijas, vertinanti darbą,
skatinanti valstietijos gerovę. Žurnalo programa eilėraštyje personifikuojama į
gaudžiantį, žmogiškus norus, mintis skelbianti varpą: „Užgaudė varpas liepimu
aiškiausiu, / Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo: / Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite.”.
Tai varpo skambėjimas ne laidotuvėms, pamaldoms, nelaimės žiniai, o – nubudimui,
gyvenimui, darbui ir dainai. Varpas – ne tik gausmas, svarbi žinia, bet ir sąlytis su
šventumu; tai žmogaus, viso jo gyvenimo, simbolis. Kudirka nujautė šio simbolio
daugiaprasmiškumą, tačiau pagrindinis prasmės akcentas varpo ir žmogaus alegorijoje
– kvietimas veiklai.
Antroje strofoje vaizduojamas varpo skambėjimo pažadintų darbininkų rytas
kaime. Valstiečiai lyginami su knibždančiomis skruzdėlėmis, kurios lietuvių
tautosakoje simbolizuoja darbštumą. Valstiečių gyvenimas perteikiamas skruzdžių
alegorija:
Tuoj darbininkai visi suknibždėjo
Lyg gyventojai užgauto skruzdyno
Ir kasdieniniai darbai prasidėjo
Žmonių lizduose ir ant lauko gryno,
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite.
Kudirka smerkia tinginystę, fizinį ir dvasinį vangumą.
Trečia strofa – moralinio imperatyvo „dirbk” alegorija („Tinginius prikelt turi tikrą
norą”), kuri išreiškiama muzikiniu motyvu – varpo gaudimo, graudžios dainos
imitavimu, priebalsių d ir g aliteracijomis: „Varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia.”
Antra eilėraščio dalis atskleidžia alegorijos prasmę, sukonkretina leidinio tikslus:
Kas darbininkas ir kas dirbti gali,
Ant tavo balso prie darbo teimas!
O kur atrasi tinginį miegalį,
Tegul neliaudams jį budin gaudimas:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite.
Šioje dalyje gausu retorinių sušukimų, liepiamosios nuosakos formų –
raginimo, įsakymo, moralizavimo. Eilėraščio kalba liaudiška, išpinta vaizdingais
veiksmažodžiais, palyginimais, epitetais: knibžda, veržiasi, žmonių lizdai, laukas
grynas, graudi daina, tinginys miegalis. Kudirka išmoningai sujungia alegorijos
vaizdingumą, Varpo ideologinį turinį ir eilėraščio muzikinę instrumentuotę.
Varšuvos universiteto baigimo proga Kudirka parašė ir 1890 m. Varpe (Nr. 1)
išspausdino vieną gražiausių ir jo asmenybę geriausiai apibūdinančių kūrinių –
eilėraštį „Labora!”. Vėliau jį, kaip himną, giedodavo lietuvių moksleiviai. Su
pagrindine eilėraščio idėja sutampančiam pavadinimui poetas pasirinko vienuolių
benediktinų lotyniško devizo ora et labora (melskis ir dirbk) moralinę paskatą
„dirbk”. Eilėraštis pradedamas žemdirbio alegorija, gerai suprantama iš valstietijos
kilusiai lietuvių inteligentijai. Jaunas žmogus skatinamas fizinę ir dvasinę energiją
skirti kilniems, sau ir visuomenei prasmingiems tikslams.
Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus
Ir dirvos ne’pleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.
Kudirkos eilėraščių alegorijos ir simboliai savo prasmėmis susisieja su
Šventuoju Raštu. Jie yra archajiški ir sykiu modernūs. Menininko intencija – ne
garbinti Apvaizdą, o vaizduoti sau ir visuomenei įsipareigojusį žmogų, kurti ateities
visuomenės viziją. Tai odė jaunystei. Jaunas žmogus – stiprus, darbštus,
entuziastingas. Jam gresia tik vienas pavojus – iššvaistyti jėgas, tuščiai praleisti
gyvenimą:
Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,
Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!
Graži šventos ugnies, degančios jaunuolio krūtinėje, metafora – tai aliuzija į
senovės lietuvių tikėjimą, į Šventąjį Raštą, kuriame viena Kūrėjo apraiškų yra ugnis.
Jaunas žmogus – tobulas, dieviškas. Idealizuotą jo portretą papildo romantinė ironija,
žmogiškos egzistencijos trapumo, idealisto tragedijos suvokimas:
Kol da idealais, brol, besigėrėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu. jų išsižadėsi
Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.
Didžiausia vertybė – žmogaus tapsmas. Žmogumi tampama nuosekliu, ramiu darbu,
draugyste, dorumu, aukštų idealų siekimu:
Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,
Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,
Tu nesupelytum ir neitum į kapą
Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.
Eilėraštyje pinasi romantinis jauno, entuziastingo idealisto ir pozityvistinis
doro, darbštaus, atkakliai tikslo siekiančio žmogaus paveikslas. Paskutinėje strofoje
kuriamas romantinis jaunystės nemirtingumo, gyvybinės energijos neišsenkamumo ir
amžino atgimimo mitas. Jaunystė, draugystė ir darbas įveikia nuovargį, nerimą,
liūdesį. Tokia optimistinė lietuvių kultūros atgimimo programa.
O jeigu apilsi sunkiam darbe savo
Ir, nykstant spėkoms jau, nuliūsi, nerimsi,
Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo –
Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.
Beveik kiekviename Kudirkos eilėraštyje darbštuolis, altruistas giriamas, o
tinginys, savanaudis peikiamas, laikomas nevertu žmogaus vardo. Retorinis kreipinys
„Kol jaunas, o broli” sušildo įsakmią eilėraščio intonaciją, sukuria širdingumo
nuotaiką. Jauni žmonės telkiami į dirbančiųjų broliją. Kudirka, pamėgęs trinares
struktūras, eilėraštyje „Labora!” sukūrė triadą – jaunystė, draugystė, darbas.
Svarbiausia -darbas. Tai patvirtina eilėraščio pavadinimas ir kiti retoriniai šūksniai „o,
dirbk”, „o skubink!”. Kudirka nėra lyrikas, jausmų, akimirkos būsenų poetas, nėra jis
mistikas – būties paslapčių regėtojas, o yra minties poetas, derinąs romantinę formą ir
pozityvistinį turinį. Numanąs, ko reikia Lietuvos atgimimui, jis buvo aktualus savo
meto Lietuvoje, išlieka toks ir dabar, nes maža poetų, kalbančių apie kasdieninį
tapsmą žmogumi, įsitikinusių, jog žmogaus gyvūnišką prigimtį gali sužmoginti darbas
ir menas, jaunystė ir draugystė.
Prancūzijos revoliucijos, garsaus jos šūkio „laisvė, lygybė, brolybė”, savo
patirties Varšuvos citadelėje apmąstymai galbūt paskatino sukurti eilėraštį „Ne tas
yra didis” (Varpas, 1890, Nr. 8). Neapsilenkta jame ir su „Proletariato” partijos
idėjomis, nors Kudirka sakėsi šiai partijai nepriklausęs. Eilėraštyje atsiskleidžia epinė
žmonijos istorijos panorama nuo antikos iki moderniųjų laikų. Jame yra aliuzijų į
moralinę žmonijos evoliuciją, kalbama apie galimybę vergiją, tironiją, valdovų galią,
karvedžių drąsą pakeisti didvyrišku darbu, protingų politikų veikla, žmonių teisių
gynimu, taika, vargšų dalios palengvinimu, mąstytojų drąsa, minties laisve ir tiesos
sakymu. Propaguojama revoliucija be kraujo:
Tik tas yra didis, kurs gyvastį savo
Paskyrė teikimui tik artimams laimės,
Kuris didžius darbus žmonijai aukavo,
Prieš ką svietas klaupia su dėkui, n’ iš baimės.
——————————————–
Drąsiu tiktai tąjį mes turim vadinti,
Kuris už minties mūs kovoja liuosybe,
Kurs nuomones savo išdrįsta apginti,
Kurs į akis svietui pasako teisybę.
Eilėraštyje apžvelgiami pasaulio galiūnai, pagrindiniai istorinių asmenybių
tipai – tironai bei karvedžiai, ieškoma naujo, modernaus istorijos herojaus – ne
kruvino, o didaus savo minties galia, įveikiančio prietarus, niekada nepamirštančio,
jog ir jis yra žmogus, siekiantis taikos ir brolystės. Kova be kraujo, politinė ir
kultūrinė, – retas Europos istorijoje reiškinys; su tautine priespauda ir socialiniu
išnaudojimu dažniausiai kautasi ginklu. Kudirkos paskatinimai, moraliniai
imperatyvai ir sentencijos brėžia aiškią takoskyrą tarp gėrio ir blogio, vertina ir teisia.
Pagrindinis moralinis kriterijus – žmoniškumas, daugumos gerovė, laimė. Hiperbolės,
opozicijos, antitezės išreiškia ne tiek nuotaiką, kiek prasmę.
Ne tas yr galingas, kuriojo galybė
Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,
Kurio galę skelbtų griuvėsių daugybė,
Sudegintų turtų, žmonių nužudytų.
Galingas tasai, kurs be kraujo gal skliesti
Tarp svieto brolystę iš krašto į kraštą,
Kurs vargdieniams duoda jų strėnas attiesti,
Palengvindams sunkią gyvenimo naštą.
Dar vienas ankstyvesnių eilėraščių, idėjiniu požiūriu artimų aptartajam, yra
„Artojaus skundas”, išspausdintas laikraštyje Ūkininkas (1890, Nr. 1). Tai alegorinis
artojo ir mokslo dialogas apie gyvenimo ir mokslo sąveiką:
Aš išmokinsiu žemę priveikti,
Kad užderėjims būtų geresnis,
Nepatingėsiu rodą suteikti,
Kad kiekviens triūsas būtų spartesnis.
Aš tau išreikšiu mintį piktųjų,
Kur tik išgriebt ką iš tavęs tyko,
Aš tau žabangas perspėsiu jųjų,
Jokio neslėpsiu pikto dalyko.
Aš išvadžiosiu, kad tai yr monai,
Jei ponu save esant kas mena,
Kad visi sviete lygūs yr ponai,
Nes visuos lygiai Kristus gyvena.
Kudirka, skatindamas visuomenės modernėjimą, neatmetė tradicinių vertybių,
religijos. Jis ragina gilintis į verslo, ūkininkavimo dalykus ir į religijos tiesas.
„Artojaus skundas” iš liaudies dainos perėmė rypavimo intonacijas, nuoširdžią, naivią
pasipasakojimo nuotaiką, liaudiškus palyginimus:
– O sielvartėli mano didžiausias!
Tai aš apleistas ant margo svieto!
Tiek turiu kęsti vargo taip kieto,
Lyg už visus aš būčiau kalčiausias!
Kudirka ne tik imitavo liaudies dainą, jos lyrizmą – iš Šventojo Rašto jis
mokėsi alegorijos meno, iš rusų kritinio realizmo – komiško, satyrinio vaizdavimo.
Tai matyti pasakėčiose „Žvirbliai ir kaliausė”, „Šiaučius ir gizelis”. Šie kūriniai artimi
politiniam pamfletui, juose išjuokiamas caro valdžios neteisingumas, parodoma
apgailėtina lietuvių – tiek liaudies, tiek šviesuomenės – padėtis. Pagrindinė pasakėčių
mintis ta, jog teisingumas ir tiesa pasaulyje retai pasitaiko, jog dažniausiai stipresnysis
ar sugebąs tokiu apsimesti diktuoja savo valią aplinkiniams. Pasakėčioje „Žvirbliai ir
kaliausė” (Varpas, 1889, Nr. 2) šaipomasi iš perdėto bailumo, neleidžiančio matyti
realybės. Kartu tai užuomina lietuvių inteligentijai, nedrįstančiai pasipriešinti
rusinimui. Politinė alegorija („pasaka politiška”) „Šiaučius ir gizelis” (Varpas, 1889,
Nr. 5) išjuokia socialinę nelygybę, sadistinį valdininkų elgesį su pavaldiniais carinėje
Rusijoje: be kaltės išpertas pameistrys dar privalo dėkoti įnoringam meistrui, bučiuoti
jo ranką. Pasakėčios tikslas – pažadinti nepasitenkinimo carizmu jausmą, skatinti
teisingumo troškulį:
Kantriausiam sviete kentėti pakanka,
Jei kankintojas yra tik besočiu.
O jau labiausiai stebėtisi reikia,
Kad kankintojas laukia dėkavonės.
Teisingas sviete! o teisingi žmonės!
Stebimasi begaliniu paprastų žmonių – „gizelių” nuolankumu:
Nes mušąs tuos tik, kuriuos labai myli.
Bet pila, pila, o gizelis tyli.
Tik nedidelė Kudirkos poezijos dalis yra lyrinė, tapusi dainomis. Eilėraščiams
„Kregždelė”, „Karvelėlis” pats autorius sukūrė muziką.
Eilėraščio „Kregždelė” (Lietuviškasis balsas, 1888, Nr. 11) tema – vienatvė ir meilės
ilgesys (kregždė lietuvių pasakose, patarlėse – namų, šeimyninės laimės simbolis, jos
baidosi nelabasis). Kudirkos eilėraščio nuotaika tautosakiškai graudi, švelni, kiek
melancholiška. Gana neįprastas paukščio motyvas. Daina sukonstruota kaip intymus,
šiltas pokalbis su kregžde, virš lango lipdančia lizdą. Muziką primenantis kregždės
čiauškesys – vienišo žmogaus laimė. Noras būti dviese išreikštas svečių, namo
statymo, pavasario pasiilgimu.
Užmiršau vargelį savo,
Nes linksmos dainelės tavo
Linksmą kelią tiesia.
Nelėk į svetimą šalį,
Nepalik mano namelį –
Mums linksmiaus bus dviese!
Eilėraščio „Karvelėli” (rink. Kanklės II, 1889, Nr. 2) tema – meilės paštas.
Motyvai pasakiški: kalbamasi su mėlynai pilku karvelėliu, prašoma paskolinti
sparnus, kad galėtų nuskristi pas mylimąją. Tai daina, atodūsiu išsakanti širdies
nerimą. Meilės ilgesys išreiškiamas svajone skristi:
Karvelėli mėlynasis,
Karvelėli tu pilkasis,
Skriski į šalelę,
Kur meilužė manęs laukia.
Pasakyk jai, karvelėli,
Pasakyki, mėlynasis: –
Vai, ilgu, man ilgu,
Nerimsta mano širdelė.
Kad man duotum, karvelėli,
Savo sparnus ant dienelės,
Vai, aš pats nulėkčiau
Pamatyt savo mergelę.
Intymesnei išpažintinei poezijai priklauso sonetas „Valerijai” (Varpas, 1895).
Tai eilėraštis apie šviesios, išmintingos ir drąsios moters reikšmę negandų kupiname
patrioto, idealisto gyvenime. Nors Valerijos būta gražios moters, poetui rūpi
pavaizduoti jos dvasios grožį. Ji lyginama su ramybę nešančiu angelu („Kaip angels
sargas mane raminai”), kaip reta lietuvių meilės lyrikoje, ji vadinama bičiule,
vienintele sunkią valandą supratusią ir neleidusią palūžti:
Kad tyčiojos iš manės svietas nedėkingas
Ir, manęs nesupratęs, man širdį sumynė,
Rengiausi prakeikt viską. Nuo to mane gynė
Priminims tavo: „Da tu draugijai skolingas!”
Eilėraštyje, kaip ir visoje Kudirkos poezijoje, šilčiausi jausmai skiriami
bendraminčiams, bičiulystei, padedančiai įveikti piktą likimą, kilti į dvasinį atgimimą.
Propaguojamos tikrosios žmogaus vertybės – įsipareigojimas draugijai, Tėvynei,
širdingumas, darbštumas, draugystė, laisvė, teisingumas. Eilėraščio forma griežta ir
tiksli, tai – itališkas sonetas.
Tais pačiais 1895 m. Ūkininke (Nr. 8) Kudirka išspausdino ironišką akrostichą
„Mįslys”, išjuokiantį įvairiomis ydomis – liežuvavimu, veidmainyste, tinginyste
garsėjusį socialinį moterų sluoksnį – davatkas:
Dievas visad ant lūpų, o širdyje velnias;
Akis tuojau užmerkia išvydusi kelnes;
Vaikščioja atsiplėšus – įžadai mat toki;
Atmintyje tik laiko, kur atlaidai koki;
Tur liežuvį bjauresnį už gyvatės gylį;
Kasdien tupi bažnyčioj, nes tinginį myli.
Atminki, kas tai būtų, jei mįslius mint moki.
Pirmosios eilėraščio eilučių raidės vertikaliai susidėsto į žodį DAVATKA. Už
tai Kudirkai teko nukentėti. Vienas kunigas sudėliojo jo pavardę į akrostichą,
išjuokiantį tariamą Kudirkos nedorumą, puikybę. Iki to laiko Kudirka pasirašinėdavo
slapyraidėmis bei slapyvardžiais – V., V.Kapsas, Paežerių Vincas, o akrostichu ta
paslaptis buvo atskleista. Vėliau neapsikentęs Kudirka pamfletu „Apžvalgos”
mokslas” išjuokė kunigijos laikraštį, kuriame, anot poeto, nesurasi teisybės.
Graudoka ironija:
O kas elgiasi tyloms
Pagal Dievo būdą,
Tasai teturi iš to
Pelną labai kūdą.
Sunki liga, mirties nuojauta, neslūgstančios rusų valdžios represijos Lietuvoje
stūmė Kudirką į atvirą konfrontaciją, vertė išsakyti slapčiausius lūkesčius, kad
Lietuvos žmonių gyvybingumas nugalės priespaudą, kad tautine dvasia persiims visi
lietuviai. Kaip kvietimas į kovą skambėjo po Kražių įvykių jo sukurtas eilėraštis
„Maniemsiems” (Varpas, 1896). Jame deklaratyviu stiliumi kuriamas optimistinis
nemirtingų žmonių, nenugalimos lietuvybės mitas. Gausu imperatyvinių konstrukcijų,
retorinių sušukimų:
Jeigu žūtų iš rankos priešio ar likimo
Viens tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo,
Rimkit – tegul jūs širdis drąsums neatstoja,
Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,
Tegul kits kartoja!
Jausdamas artėjančią mirtį, Kudirka rūpinosi Lietuvos kultūros ir politikos
tęstinumu. Svarbiausias eilėraščio tikslas – įkvėpti bendraminčiams dvasios ramybės,
drąsos, vienybės, tikėjimo kilnių idėjų pergale, savigarbos.
Prieš pat mirtį, 1898 m., Kudirka parašė „Tautišką giesmę” ir sukūrė jai
muziką (Varpas, Nr. 6). Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, „Tautiška giesmė” tapo
valstybės himnu. Giesmė trumpa, raiški. Joje skelbiamas tautinis dekalogas
(didvyriškumas, istorinė atmintis, stiprybė, dorybė, darbas, gerovė, apšvieta,
teisingumas, meilė, vienybė) turi užkalbėjimo, įtikinimo jėgos:
Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme,
Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.
Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės,
Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės.
Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina
Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.
Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.
Nors giesmėje neminimas Dievas, bet Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų –
dorą, mylintį tėvynę ir savo artimą. Tai ir yra kiekvienos religijos praktinė pusė.
Kudirka visuomet buvo praktikas, tikėjęs, kad doros galima išmokyti, o geriausias
mokytojas – darbas, istorija. Giesmė ir pradedama monumentaliu Lietuvos praeities
vaizdu: „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme”. Poetas sukūrė maldą tėvynei,
prilygstančiai Dievui. Į ją tiesiogiai kreipiamasi, jos prašoma stiprybės. Vadindamas
Lietuvą „tėvyne mūsų”, tiesiogiai kreipdamasis į „didvyrių žemę”, Kudirka kuria
dvejopą Lietuvos vaizdą: romantinį, būdingą susitelkiančiai tautai, ir istoriosofinį.
Pirmuoju atveju tėvynė suvokiama kaip visų motina, jos praeitis – didvyriška, o
dabartis ir ateitis turi būti šviesi; antruoju atveju – ji yra didvyrius, stiprius sūnus
auginanti žemė. Giesmės vaizdai paprasti, emblemiški, lengvai įsimenami ir
suprantami kiekvienam žmogui: didvyrių žemė, dorybės takais einą Lietuvos vaikai,
tamsą išsklaidanti saulė, meile degančios širdys. Viskas – Lietuva, Lietuvoj, Lietuvos,
Lietuvai. Žodžio įtaiga, liepimu, įsakymu auklėjama, vienijama, skatinama aktyviai
veikti. Giesmė – kaip karo žygio maršas: trumpa, energingo ritmo.
Kudirka rūpinosi Lietuvos žmonių išsimokslinimu, apšvieta, galinčia padėti
orientuotis pasaulyje, pagerinti materialines sąlygas, nesiduoti išnaudojamiems savų
bei svetimų engėjų. Eilėraštis „Lietuvos šviesuoliams” (Lietuva, 1897) – pamokantis,
ironiškas, kaltinantis, skatinantis dialogui su lietuvių inteligentija. Savo publicistikoje
ne sykį išjuokęs inteligentų bailumą, jų nenorą atvirai parodyti savo pažiūras ir
mokyti žmones, eilėraštyje taip pat ironizuoja:
Ir ištiesę prie jūsų mūs rankas pūslėtas,
Tarėme: „Kur tas mokslas, jūsų pažadėtas?
Duokite mums jį, broliai, mes trokštame jojo!”
Tąsyk jūs garsus klyksmas staiga apsistojo,
Kasžin kur išsislapstėt tartum niekadėjai,
Ir žadėjimus jūsų išnešiojo vėjai.
Lietuvos kūrimą, švietimą, kultūrinimą Kudirka suvokė kaip kovą:
Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,
Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,
Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai
Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!
Kudirka parašė 15 eilėraščių. Jais pradėjo savo kūrybą. Jo poezijoje daugiau
moralinių imperatyvų, kovos patoso, gyvo dialogo, negu metaforų. Kudirka – aiškios
minties poetas, išreiškęs savo meto poreikius, aktualijas, pastangas: apsaugoti nuo
išnykimo Lietuvos žmones, kalbą, kultūrą, siekė pažadinti lietuvių sąmoningumą,
norą geriau, moderniau gyventi, šviestis, ieškoti teisybės. Kudirkos poezija auklėja
žmogų, primena, jog didžiausia vertybė – žmogus, draugiškas, geras, protingas,
stiprus. Jausmai Kudirkos poezijoje – paprasti, aiškūs ir stiprūs, joje gili užuojauta
vargstančiam, laimės ilgesys. Kudirkos poezija aukšto meninio lygio. Kartu su
„Tiesomis eilėms rašyti” ji padėjo įtvirtinti silabotoninę eilėdarą („Labora!”, „Ne tas
yra didis”).
Satyros.1895 – 1898 m. Kudirka sukūrė keturias satyras, kurias išspausdino
Varpe. Tai „Viršininkai” (1895), „Lietuvos tilto atsiminimai” (1896), „Cenzūros
klausimas” (1897) ir „Vilkai” (1898). Jis yra žymiausias ne tik XIX amžiaus
komiškos prozos autorius. Būdamas visuomenės žmogus, Kudirka turėjo iš ko semtis
prototipų, situacijų, siužetų.
Satyros „Viršininkai” pagrindinio personažo Vakanalijaus Vziatkovičiaus
Kruglodurovo prototipas – geras rašytojo pažįstamas, Naumiesčio „dievaitis”,
apskrities viršininkas štabrotmistras Kusakovas. Pagrindinė satyros tema –
išnaudojimas: Lietuvos gyventojai – lietuviai ūkininkai, dvarininkai lenkai ir
vokiečiai, miestelių gyventojai žydai – negailestingai apgaudinėjami, niekinami caro
valdininkų ir viršininkų, kvailų ir nedorų. Satyra pavadinta – „margas paveikslėlis”.
Sukurtos vaizdingos, dramatizuotos scenos iš pavieto viršininko ir jo pavaldinių
gyvenimo. Už kiekvieno vaizdo, epizodo slypi gyvenimo išminties ar moralinės
sentencijos iliustracija, alegorija. Viršininko Kruglodurovo gyvenimas ir darbai
-hagiografijos (šventojo gyvenimo aprašymo) parodija. Pavieto „dievaičio” gyvenimo
aprašymas ironiškai pradedamas viršininko pasigyrimu:
Aš – paviečio dievas! – pasakė garsiai Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas,
naujai atvažiavęs į Naupilę viršininkas, susirinkusiems save pasirodyt činovninkams.
Pasakė, apsisuko ir išėjo.
Visoje satyroje žymu šaipymasis iš riboto mąstymo. Išjuokiamas žemesnių
valdininkų lėtapėdiškumas, primityvumas, kvailumas:
Nors činovninkai nosis nuleidę tylėjo, vienok per jų visų galvas perėjo tos pačios
mintys. Kada jau paskutinė mintis atliko savo darbą galvoje paskutinio činovninko,
pradėjo visi skirstytis namo.
Instinktas tankiai gelbi žmogų, reikia tik mokėt iš jo pasinaudot. Činovninkai,
matoma, tą gudrumą turėjo, nes visi ik vieno, nors nebuvo susitarę, atsidūrė pas Dinę
rūpestį prigirdyt.
Ironizuodamas autorius primena, jog svarbu gyvenime ir protas, ir nuojauta.
Kudirkai dažnai prikišama, jog nemėgęs žydų, tyčia juos išjuokdavęs, tačiau autorius
pastebėjo ir žydų sumanumą, sugebėjimą greitai rasti išeitį iš kiekvienos keblios
situacijos. Miestelio žydai, padedami rabino, pirmi išsiaiškina tikrą Kruglodurovo
biografiją ir jį charakterizuoja – „pusaklis kareiva”. Rusų armijos eilinio
Kruglodurovo karjeros pradžia – bailio „žygdarbis” kare su turkais. Kruglodurovas
surado pamestą turkų vėliavą, užsėdo ant atsigaivaliojusio arklio ir pergalingai nujojo
pas savuosius. Žydai pirmi sumojo, kaip elgtis su „paviečio dievu” pasiskelbusiu
viršininku („neškit jam aukas, priims”). Kudirkai, kaip visuomet ieškančiam teisybės
ir gyvenimiškos tiesos, rūpėjo atskleisti tikrą didybės ir valdžios veidą. Pasirodo,
Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas visą gyvenimą svyruoja tarp gudrumo,
padedančio išlikti, ir nemokšiškumo, kvailumo, neleidžiančio dar labiau iškilti. Jis
nepasitiki savimi, o iškilmingo prisistatymo idėją jam primetė žmona Pogoda
Nenastjevna. Kudirka imasi parodijos, didybės išjuokimo (nuo viršininko apoteozės –
pasikėlimo į padanges, susidievinimo iki „ėmimo”), parabolės (nuo didybės iki
juokingumo skiria vienas žingsnis: „pilkojo generolo” „žygdarbiai” ant arklio ir jų
demaskavimas – tai tik bailio, apgaviko ir paklaikėlio niekingi darbai). Kudirka
vaizduoja, kaip sunkiami kyšiai iš įvairių luomų žmonių, beveik iš visų Lietuvos
gyventojų – pradedant Žydpilės burmistru, vaitais, raštininkais, kunigais ir baigiant
paprastais kaimo žmonėmis, padegėliais ir žydais. Rašytojas perpratęs ir pavaldinių
gyvenimišką filosofiją – taikymąsi prie viršininko silpnybių: „jeigu nori būti teisiu
akyse žmogaus, prisigerink jo pilvui”. Viršininko žmonos Pogodos Nenastjevnos
gyvenimiška patirtimi pagrįsta išmintis – nenuginčijama: „Jai vis rodėsi, kad jeigu
nebūtų gerai, tai viršininkas gali paliept, kad būtų gerai. Tai ko da čia abejot?”
Kudirka sukūrė W.Shakespeare’o Hamleto žymiausios scenos – Hamleto monologo
parodiją. Kruglodurovą išgąsdino ankstesniojo viršininko teismas ir Sibiro grėsmė. Jis
blaškosi, svarsto: imti ar neimti, bet vis dėlto parsineša kontrabandą iš Prūsijos ir
„praregi”: jei galima nenubaustam perėti sieną ir nešti kontrabandą, tai juolab niekas
jam nesukliudys apgaudinėti ir kitaip išnaudoti savo valstybę ir pavaldinius:
– Kaip nuo tos tiesos atsigint? – manė. – Argi ji neduoda išbėgt?
Staiga sustojo lyg ką atsiminęs, išsitraukė bonką spirito ir, kratydamas su ja aukščiau
galvos, linksmai sušuko:
— O čia tiesa? ką? tiesa? čia tiesa?
Prie vaizdo, skirto viršininko sąžinės prabudimui, priduriama dar ironiška
sentencijos „vyne tiesa” iliustracija. Šaipomasi ir iš viršininko garbės kelio: nuo
lietuviško tilto sumaskolinimo iki netikro Kristaus (pravirksta, kai mokinukai vietoj
Katekizmo mintinai išpyškina jo, valdininko ir kariškio, titulus).
Atskleidęs viršininko psichologiją, išjuokęs jo siekius ir darbus, Kudirka
pateikia viršininko antipodą ir nurodo būdą, kaip teisiškai ir moraliai kovoti su
išnaudojimu. Penktoji satyros dalis vaizduoja Miškagalių valstiečių „karą” su
valsčiaus valdininkais dėl norimo kandidato į vaitus. Satyroje dažnai pabrėžiama
mintis, jog viršininkai rūpinasi tik savo gerove:
Kruglodurovo filosofija apie tai, kas jis, kam jis čia yra, baigėsi ant to: kad jį atsiuntė
vyriausybė tik būt viršininku ir kad pavietis turi jį už tai gerbt. Jam rodėsi, kad jis yra
pastatytas pavietyje kaipo zerkolas, kuriame turi atsimušt baimė ir gerbimas
vyriausybės. Apie tai, kad jis būtų atsiųstas prižiūrėt pavietį, būt užtarytoju jo ir
tarpininku, pasipažinus pirmiau su žmonėmis, jų padėjimu, jų reikalais, jų dvasia ir
t.t., mūs viršininkui neatėjo nė į galvą.
Žmonės surado užtarėją, iš savo pačių tarpo išsirinko kandidatą į vaitus –
universitetą baigusį Svarūną, kuris pasigailėjo žmonių ir pažadėjo išaiškinti visas
kanceliarijos suktybes, padėti susivokti įstatymuose ir atsikovoti teisę patiems
pasiskirstyti mokesčius. Kudirka sukuria reformuotą valsčiaus valdymo modelį, kurio
pagrindas – demokratija, viešumas, teisėtumas. Valstiečiai laimi teisėtu keliu,
išsirenka norimą vaitą, bet caro valdininkai juos pergudrauja, nevykdo įsakymų,
vilkina vaito patvirtinimą ir visaip skundžia Svarūną. Kol ieškoma kaltų, Svarūnas
miršta, valstiečiams į vaito vietą primetamas naujas kandidatas, palankus carizmui, be
sąžinės, toliau už valsčiaus pinigus kariaująs su valsčiumi. Paskutinėje satyros dalyje
sukurtas alegorinis satyrinis vaizdas, apibendrinantis „didvyrio” viršininko
Vakanalijaus Vziatkovičiaus Kruglodurovo vardo, tėvavardžio ir pavardės reikšmes.
Lėbautojas, Kyšininko sūnus, Visiškas kvailys, parodytas girto Kruglodurovo –
„pilkojo generolo” karas su cholera. Pradedama nuo viršininko nesiliaujančio
lėbavimo, toliau išjuokiamas naudojimasis choleros sukeltomis žmonių nelaimėmis:
„Vakanalijus Vziatkovičius ič choleros pasinaudojo daugiau nekaip cholera iš
žmonių.” Pagaliau absurdiškiausias „žygdarbis” visoje pavieto istorijoje – sanitarinių
įrengimų sugriovimas. Veiksmas sulėtinamas įtempčiausioje vietoje – kulminacijoje
ironiškai vaizduojama tyla ir visuotinė nuostaba:
Visi vėl tylėjo toliau. Tiktai gendrolius, nusiėmęs kepurę, gaudydamas su jąja orą iš
šalies naujų griuvėsių ir varydamas jį prie nosies, atkartojo švelniu, reiškiančiu didį
pasikakinimą balsu.
– Dabar tai smagus oras! tai smagus oras!
Tie griuvėsiai, styrantiejie su nusižeminimu po gendroliaus pergalėtojo kojomis; tas
tylėjimas lyg perlėkus kokiai dvasiai; tas ramumas minios, da neseniai ūžusios; tas
švelnus ir saldus avinėlio balsas, išeinantis iš lūpų didžiavyrio, kuris valanda prieš tai
turėjo balsą įniršusio liūto, – viskas sykiu gamino neišreiškiamai didį įspūdį.
Iškilminga valanda!
Viską vainikuoja Kruglodurovo palyginimas su Julijum Cezariu ir jo
populiaraus posakio „atėjau, pamačiau, nugalėjau” ironiška iliustracija. Satyra skirta
išsilavinusiam, gerai išmanančiam Europos istoriją bei kultūrą skaitytojui, žinančiam
lotyniškus posakius („vyne tiesa”, „atėjau, pamačiau, nugalėjau”, „nuo puikybės iki
juokingumo – vienas žingsnis”, „duodu, kad duotum”, „ar imsi, ar neimsi, vis tiek bus
vis tas pats”). Kudirka satyroje ėmėsi pačios baisiausios išjuokimo formos: ironijos,
peikimo giriant, tariamo susižavėjimo. Tai iškelia satyrą į aukštesnį komizmo lygmenį
negu paprastas šaržavimas ar groteskas.
Satyros „Lietuvos tilto atsiminimai” siužetas paprastesnis, viršininkų
savivalės, godumo vaizdavimas ne toks šakotas, tačiau įvairesnės čia pasakojimo
intonacijos: nuo ironijos, pašaipos iki lyrizmo, graudaus skundo. Tema dar
alegoriškiau atskleidžiama – visas satyros pasakojimas pateikiamas kaip
personifikuoto veikėjo – tilto per Šešupę – monologas. Kudirka vėl išjuokia caro
valdininkų nenuovokumą, bukumą. Pirmoji satyros dalis pagrįsta kvailo
nesusipratimo komizmu: pasienio kariškiams buvo įsakyta „lovit bumagu” (gaudyti
popierių), bet jie, užuot konfiskavę iš Mažosios Lietuvos bei Prūsijos atgabenamus
lietuviškus laikraščius ir knygas, apvalė miestelį nuo „labai neištikimų” popiergalių:
atliekų, saldainių popierėlių. Satyros kritika aštri ir tiesmuka, paremta liaudiškų
priežodžių ironija: „Kad maskolius vagia, – anot vienos žydelkos, – tai ant to jis
maskolius, bet ko jis da muša?” arba „Tiesa, priežodis sako: jeigu maskolius turėtų
gėdą, tai nebūtų maskolius”. Kudirka, išjuokdamas kariškio Baran Rylosujevo
„žygdarbius” (daktaro lietuvio namų kratą, išprotėjusio amatininko suėmimą), kaip
visuomet lieka vargšų pusėje. Pirmoji satyros dalis užbaigiama ironišku pagyrimu:
Nuo tos dienos Baran Rylosujevas tapo pramintas: Bumažnyj oficer (Popierinis
apicieras).
Garbė užsipelniusiems!
Antroji satyros dalis – artima liaudiško priežodžio: „Nekask duobės kitam –
pats įkrisi” parabolei. Tai Lietuvos ir lietuvių likimo carinėje Rusijoje alegorija,
išreikšta dramatizuotu personifikuoto tilto per Šešupę monologu:
Jau pusėtinas laiko galas, kaip aš tįsau ant Šešupės. Jau daug vandens praleidau į
Baltjūres; daug žmonių ašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu; daug kojų,
kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose.
Pagimdė mane Lietuvos miškas; išvedė į svietą lietuvių rankos; nuo Lietuvos žirgų
kanopų pirmąkart sudundėjau.
O drūtas buvau tiltas.
Personifikacijoje žymu lyrizmas: praeities prisiminimai ir švelnus liūdesys.
Tiltas pasakoja apie savo tvirtybę, kartu tai ir kadais galingos Lietuvos, jos istorijos
alegorija, praeities romantizavimas. Darbštūs Lietuvos žmonės, smarkūs raiteliai, geri
miškai, tvirti tiltai.
Alegoriškas „pertvarkymų”, kuriuos teko iškęsti tiltui, aprašymas: užrašą
„žingine” surusina, pakeičia į „šagom”; taiso, o iš tiesų – vagia lentas ir naudojasi
remontui skirtais pinigais; sumano pravoslaviškai pašventinti. Tiltą ir visą Lietuvą
„taiso”, rusina, pravoslavina ir išnaudoja visi: valdininkai, inžinieriai, jų padėjėjai
žydai, lenkai. Apsiginti padeda tik viešumas:
Laukiau, ką su manim padarys. Akyva buvo žinot, prie ko stversis dabar smarkus
maskolintojas Lietuvos tilto, jau sykį nepasisekus. O jo tuo tarpu užmanyta pritaikyt
prie manęs baisiausią dalyką – prievartą. Kad da nors gerumu, tai kad ir jaustum
neteisingus siekius, tai rodosi, visgi nebūtų taip sunku ir bjauru. O čia prievarta!
Užmanė, matote, išmest mano dalis, pritaisytas da lietuvių rankomis, ir vieton jų
įstatyti naujas, prirengtas maskolišku būdu po viršininko priežiūra. Iš pradžių buvo
net nuspręsta statyt visai naują tiltą, tiktai pradėjus svietui rėkti, turėjo apsistot ant
„pertaisymo”.
Satyros pabaigoje svarbi tautos vientisumo, tėvynės vienijimo ir sutelktumo idėja.
Žmonės, jų statiniai ir daiktai savo tėvynėje – visi trokšta išsivaduoti iš svetimųjų,
kratosi jų religijos, kalbos ir visokeriopų „pataisymų”:
Tai mane dėl to silpnino, kad aš panerčiau į Šešupę?
Išgrauž!
Kol bus tilte nors viena senoji mano dalelė, tai tokio krikšto nebus – išlaikysiu. O visų
dalių, bičiuliai, permainyt nesuspėsite. Juk ir jūs patys neamžini: nusmuksite,
bevažinėdami per savo darbo tiltus.
Pabaiga optimistinė, žadanti nedorųjų pralaimėjimą. Siūloma ne kovoti, o
palaukti, kol engėjų ydos juos pačius pražudys. Satyros komizmas – aštresnis,
lakoniškesnis, išreiškiąs atvirą nepritarimą: „Visi mano plyšiai šypsojosi, kad mane
paketino taisyt. Mane taisyt!”
Satyra „Cenzūros klausimas” turi paantraštę: „Pasaka ne pasaka”. Jos
pavadinimas pridengia perversišką temą: „kultūriškos vertybės” – lietuviškos kaimo
tupyklos – istoriją carinėje Rusijoje. Pasirodo, ir toks prozaiškas statinys garbėtroškų
valdininkų gali būti įtrauktas į politinę bylą kaip įkaltis. Kudirka carinės valdžios,
persekiojančios lietuvybę, veiksmų absurdą simboliškai išreiškia tupyklos vaizdu.
Satyros juokas sarkastiškas, kandus, aiški doro ir blaivaus ūkininko Endriaus Klubo ir
godaus, garbėtroškos žandarų viršininko Judos Izvergovičiaus Padleckojaus opozicija.
Išjuokiamas ir totalinio rusifikacijos plano absurdiškumas: „Buvo net užmanęs suimti
visos gubernijos lietuvius su vienu žygiu, sutupdyt į kalėjimą ir laikyti ten iktol, iki
neužmirš skaityti lietuviškai.” Doras ir blaivus ūkininkas, neišmanėlio piemens
įskųstas, nukenčia, gerai nė pats nežinodamas už ką. Rašytojas ragina suvokti lietuvių
padėtį, būti gudresniam, nes užtarėjų tikrai sunku surasti: „Sugrįžo žmogus namo ir,
išvydęs visą pragaištį apleistoje ūkėje, apsiverkė. Kam, vargše, pasiskųsi ir kas
atlygins?”
Paskutinėje satyroje „Vilkai” Kudirka vėl remiasi pasakos, legendos,
metraščio stilistika, tačiau jo pasakojimas objektyvesnis. Rašytojas laikosi susikurtos
satyros teorijos: išjuokti tik žmogaus ydas, o ne patį žmogų. Pamato ir pavaizduoja ir
gerąsias žmonių savybes. Svarbu jam teisingai charakterizuoti kiekvieno viršininko
asmenybę, aprašyti jo veiklą. Viršininkų apibūdinimai – „medžiaga kronikoms” –
priartėja prie liaudies posakių komizmo – kvailumo, nedorumo, tinginystės išjuokimo:
„Pasirodė, kad nagaika buvo išmintingesnė už Zvierskį, nesa be jos nežinojo, nė ką
daryti, nė kur kreiptis”; „Lentiajevą perkėlė į kitą pavietį, kur neužilgo numirė, sako,
tik dėl to, kad jau ir gyventi tingėjo”. Tačiau satyros pabaiga optimistinė. Viršininko
Lievšos savivalę sutramdo raštingas, įstatymus išmanąs ir savo teises ginąs daktaras.
Jis laimi „bylą dėl kepurės” – vyriškos savigarbos ir pasyvaus pilietinio nepaklusnumo
bylą, nors valdininkų ir laikomas „politiškai nepatikimu.”
Satyros pasiskirsto pamečiui. Dvi pirmosios griežtos konstrukcijos, jose daug
kultūrinių aliuzijų, alegorijų, simbolių. Vėlesnės rašytos skubomis, deklaratyvesnės.
Norėta parodyti valstiečiams pilietinio nepaklusnumo kelią, išsilavinimo svarbą,
skatinti vieningai siekti teisėtumo. Satyrose Kudirka išjuokė žydus, prisitaikiusius prie
caro valdžios ir lupikaujančius, tačiau savotiškai žavėjosi jų gudrumu, sugebėjimu bet
kokia kaina apginti savo interesus. Satyrose šaipomasi ir iš kunigų godumo,
garbėtroškos, netinkamos jų luomui, caro valdininkų savivalės, karjerizmo, kyšių
ėmimo. Groteskiško vaizdavimo, absurdo komizmo Kudirka mokėsi iš savo
mėgstamiausio rašytojo M.Saltykovo-Ščedrino. Kaip tikras menininkas, Kudirka
išsyk perprasdavo žmogaus charakterį, sušaržuodavo jo trūkumus.
Kudirkos satyros atskleidė žmonių ydas, demaskavo nedorą elgesį, skatino
priešintis neteisybei teisėtu būdu. Caro vietininkus Lietuvoje jis vaizduoja kaip gyvus
žmones, kurie, nuo žemiausio iki aukščiausio, yra ne dievai, o sudėtingi ir paprasti,
kvaili ir savaip gudrūs – kaip kada. Lietuviai turėtų stengtis pažinti rusus viršininkus,
atskirti geruosius ir bloguosius, nes visiems žmonėms – lenkams, žydams, rusams,
lietuviams – galioja tos pačios žmoniškumo taisyklės. Kudirkos juokas nėra nei
paprastas pokštavimas, nei pikta pagieža. Tai intelektualus svarstymas, kaip
lietuviams išbristi iš balos, į kurią įpuolė. Kudirka aptaria įvairius teisinius (teismai ir
skundai), moralinius (peikimas juoku), visuomeninius (viešas savo interesų
išsakymas, rinkimai), taip pat išsisukinėjimo, gelbėjimosi prisitaikant, taktiško
sugyvenimo ir kitokius būdus. Kudirka donkichotiškai kilnus – visad stoja
silpnesniojo pusėn, niekada nesijuokia iš vargetų, nors jie būtų ir apsižioplinę,
apsileidę dėl skurdo, naiviai nematą niekšybės. Kudirkos juokas – ne tik noras ištaisyti
žmonių ydas, tai proto sąstingio, baimės, inteligentų ligos – „chroniško kinkų
drebėjimo” įveikimas. Tai juokas, tiriantis žmogaus sielą, mokantis žmogiškos
savigarbos, išdidumo. Kudirkos satyrų komizmą galima laikyti rašytojo gyvenimiška
filosofija ir egzistenciniu patyrimu: jeigu juokiesi, vadinasi, gyveni, mąstai, jauti ir
ieškai tiesos. Kudirka moko, jog tiesos gali būti ieškoma linksmai. Taip surandamos
tiesos veiksmingesnės ir – nemirtingos.

Leave a Comment