Turinys
Laikotarpio ribos 3
Naujos nuostato 4
Kultūrinė veikla 5
Literatūrinė spauda 6
Literatūros padėtis 8
„Varpas” (1889 – 1905) 10Laikotarpio ribosXΙX a. pabaigos lietuvių tautinis sąjūdis davė Lietuvai stiprių politinių ir moralinių atramų. Maironio, V Kudirkos patriotinė lyrika vienijo tautąbendrai kovai prieš carinę priespaudą. Žmonės daugiau skaitė ir mąstė, sekė vyskupo M. Valančiaus skleistos blaivybės pėdomis. Itin daug jėgų buvo skiriama lietuviškai spaudai atgauti. Kaip žinome, ji buvo uždrausta po 1863 metų sukilimo. Pasiaukojamai lietuišką spaudą gynė kelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis (851-1929). Jis savo gabumais uždirbo didelį turtą ir negailėjo Lietuvos kultūrai, bandė pats rašyti ir versti. Carovaldininkams paaiškėjo, kad jokiais draudimais tautos nepavyks įveikti. 1904 m. gegužės 7 d. lietuviškos spaudos draudimas buvo panaikintas. Prie spaudos draudimo panaikinimo prisidėjo ir Rusijos demokratinės jėgos, ir bendra politinė situacija, kuri artino 1905 m. revoliuciją. Bet iš esmės tai buvo dvasinė lietuvių tautos pergalė. Lietuviai graždankos (lietuviško teksto rusiškomis raidėmis) nepriėmė, savo spaudos neprarado, sugebėjo užsienyje leisti laikraščius, spausdinti knygas ir su dideliu knygnešių pasiau-kojimu gabenti jas į Lietuvą.Spaudos draudimo panaikinimas yra aiškiau įžiūrima riba,nuo kurios prasideda naujoji lietuvių literatūra. Žinome, kad kultūra vystosi nenutrūkstamai, todėl jos negaΙima griežtai padalyti į laikotarpius. Negalima XX a. pradžios tiksliai atskirti nuo XIX a. pabaigos. Bet amžių sankirta visada yra svarbi ir psichologiniu požiūriu. Atrodo. kad, keičiantis laikams, atsitiks kas nors nauja, kad gyvenimas bus kitoks. Keičiantis šimtmečiui, sustiprėja įvairios nuojautos, pranašystės, padaugėja naujų meno programų, projektų. Todėl naujosios lietuvių literatūros pradžia sietina su prasidėjusiu XX amžiumi. Tuo metu formavosi nauji žmonių bei gamybos santykiai, stiprėjo ir jų įtampa. Kilo kariniai konfliktai (carinės Rusijos ir Japonijos 1904 m.), stiprėjo revoliucinės nuotaikos, prasiveržusios 1905-1907 m. revoliucija. Šie įvykiai neaplenkė ir Lietuvos: krito lietuvių brolelių prie Port Artūro, revoliucijos viltys – gyventi be caro, siekti laisvės – žadino ir Lietuvos dvasią , o pralaimėjimas skaudžiai prislėgė represijomis, suvaržymais, nusivylimu. Rašytojai stengėsi suprasti naujuopsius procesus: mąstė, aiškinosi, kūrė charakterius, dalyvaujančius revoliucijos įvykiuose ir juos vertinančius (Lazdynų Pelėdos apysaka „Klaida“ , J.Lindės-Dobilo romanas „Blūdas“. Kultūros žmonės aktyviai svarstė Lietuvos politinės padėties ir ateities klausimus. 1905m. Gruodžio mėnesį įvykusiame Didžiajame Viniaus Seime pasisakyta už lietuvos autonomiją. Su visuotinio balsavimo renkamu seimu Vilniuje steigėsi ir naujos politinės partijos. Stiprėjo nepriklausomos Lietuvos valstybės aykūrimo idėja, kuri buvo relizuota 1918 m. vasario 16d.Naujos nuostato
Literatūra nuolat kinta, plėtojasi, atrasdama naujas vertybes.Užmirštos vertybės gali būti vėl atrandamos, bet jau kitap suvokiamos. Visiško naujumo literatūroje nėra. Literatūros nuostatos siejasi su ekonominėmis ir politinėmis. Sąlygomis,tačiau nėra nuo jų priklausomos. Literatūrą veikia filosofija, dažnai pirmoji atskleidžianti naujas idėjas.XΙXa. pabaigos lietuvių literatūroje vyravo nuomonė,kad žmogus yra priklausomas nuo visuomenės, nuo visuomeninių sąlygų . Bet žmogus ir atsakingas už visuomenę, neturi tylėti matydamas neteisybę ar savivalę. Jis priklauso savo tautai, viską iš jos gauna ir turi būti pasiryžęs viską jai paaukoti. Tai Maironio pamoka. Dievas ir Tėvynė yra svarbiausi Maironio orientyrai. XX a. pradžioje tautos vieningumo idėja jau ardoma skirtingų politinių srovių. Stiprėja žmogaus atskirumo, unikalumo supratimas. Kartu – ir abejonė – ar gali žmogus, net aukodamas savo gyvenimą visuomenę pakeisti? Gal geriau mažiau kentėti dėl visuomenės ydų, neteisybių, bet daugiau rūpintis savo vidiniu, pasauliu, jį turtinti, puoselėti? 0 jeigu ryžtiesi keisti visuomenę, tai kuriuo būdu? Šaukti į kovą, kaip tai darė J. Janonis, ar kurti moralinio tobulėjimo programą ir pačiam ją diegti? Šį veikimo būdą rinkosi filosofas ir rašytojas Vydūnas, kunigas ir poetas M. Gustaitis.XΙX a. pabaigos lietuvių literatūra siekė savo tautą šviesti auklėti, dorinti ir kelti, kad ji tvirtėtų ir galėtų išlikti gyvendama, kalbėdama, veikdama ir kurdama pagal savo būdą ir pročius. XX a. pradžios literatūra kelia sau ir kitą uždavinįišreikšti lietuvių tautos dvasią, surasti jos atramas senovėje ir liaudies kūryboje. Siekiama ir atverti Lietuvą pasauliui, ir patiems jam atsiverti. Jauni literatai rūpinasi vertimais pasaulis per vertimus turi ateiti į Lietuvą. XIX a. pabaigoje matomos dvi kryptys (realizmas ir romantizmas), joms labiausiai atstovauja Žemaitė ir Maironis. XX a. pradžioje, truputį vėluodamos palyginti su Vakartų ir net su Rytų Europa, pradeda skleistis modernistinės kryptys (simbolizmas, impresionizmas). Jos keičia žmogaus sampratą ir vaizdavimo būdus. XIX a. pabaigos literatūroje tikrovei, realybei, aplinkai skiriama daugiau dėmesio negu žmogaus vidui . Svarbiau ne tikrovė, o tai, kaip ją mato, vertina žmogus. Tarsi būtų daug tos pačios tikrovės variantų. Žmogaus vidinis patyrimas laikomas labai reikšmingu. Galima pasakoti ne tik apie karus ar bent tokius visam kaimui svarbius dalykus kaip piršlybos ar vestuvės, bet ir apie savo sapną, jausmą, nuotaiką. Kalbama ne tik apie tai, kas vyksta, o ir apie tai, kas vykti negali, arba kas vyksta žmoguje, kai nieko nevyksta. Objektyvų pasakojimą trečiuoju asmeniu bandoma keisti pirmuoju. Kalbantysis pirmuoju asmeniu tarsi prisiima atsakomybę už tai, ką sako. Be garsaus, auditorijai skirto kalbėjimo, lyrika išbando tylų balsą, užuominą, tolimų dalykų jungtis, simbolius, naujų sąskambių galimybes.XX a. pradžios lietuvių literatūra jau siekia būti menas. Ji neatsisako savo funkcijų (dorinti, šviesti, sąmoninti), tačiau jomis nebepasitenkina. Kūrėjai suvokia, kad reikia siekti atvirumo pasauliui, remtis jo menine patirtimi, bet semtis jėgų būtina iš savo tautos dvasios. Kūrybos. Todėl svarbu nuolat ieškoti naujų formų, būdų. Tai ir yra pagrindiniai naujosios literatūros arbgumentai.Kultūrinė veiklaLietuvių kultūros centras 1900-1918 metais buvo Vilnius. 1905 metals iš užsienio i Vilnių sugrįžo J. Basanavičius. Teatro, dramos reikalais čia rūpinosi G. Žemkalnis, kultūros, spaudos – J. Tumas-Vaižantas, G. Petkevičaitė-Bitė, L. Gira, P. Višinskis. Vilniuje kūrė ir Žemaitė, atkakusi tolimosios Žemaitijos. Tarp meno žmonių ryškiai švietė M. K. Čiurlionio (1875-1911) žvaigždė. Muzikos pasaulyje aiškiai girdėjosi K. Petrausko balsas. 1905-1907 m. vilniuje buvo įkurtos lietuvių muzikos, dailės, mokslo draugijos.Kultūra sparčiai profesionalėjo. 1906 m. pastatyta pirmoji lietuviška opera – M. Petrausko „Birutė” (libreto autorius G. Žemkalnis). Tais pat metais surengta pirmoji dailės paroda. Joje savo kūrinius eksponavo M. K. Čiurlionis, P. Kalpokas, J. Zikaras, K. Šklėrius, P. Rimša, A. Varnas. Parodose buvo ir tautodailės darbų. Buvo pajusta, kad ir tautodailė, ir profesionali dailė tos pačios tautos kultūra. ,,Kai pažiūri į Čiurlionies paveikslus ir į liaudies skyrių parodoj bendrai, tai tiesiog pajunti jų panašumą. Ūpe, dvasios gilumoje, net tone ir varsose“, – sakė I. Šeinius. Aktyvesnis kultūros gyvenimas padėjo ir rašytojams, kėlė naujų minčių, skatino ieškoti naujų kelių. Didelis buvo M. K. Čiurlionio vaidmuo. Neįprasti paveikslai, kupini alegorijų, simbolių, paslapties. Gyva, nerami mintis, besiskverbianti ten, kur kiti eiti dar nepajėgia. Ir kelio ieškantiems jauniems lietuvių menininkams buvo patraukli M. K. Čiurlionio tautinio stiliaus samprata. Jis sakė, kad liaudies dailė (mena) „turi būti mūsų dailės pamatas, iš jos turi pakilti savotiškas lietuvių stilius, ji yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas“. M. K. Čiurlionio asmenybė ir autoritetas, po mirties vis labiau pripažįstamas, skatino jaunus menininkus pasitikėti savo jėgomis, nebijoti pasaulio. Greta M. K. Čiurlionio dažnai buvo minimas ir Jurgis Baltrušaitis (1873-1944), poetas, rašęs rusų, vėliau ir lietuvių kalba, vertėjas, įvairių kultūrinių interesų žmogus, poliglotas, bendravęs su žinomiausiais to laiko meno žmonėmis, daręs įtaką B. Sruogai, I. Šeiniui.Literatūrinė spaudaNauja idėja turi būti suformuluota, išsakyta. Naujas kūrinys turi būti išspausdintas ir perskaitytas. Kūrinio įvertinimas taip pat turi būti viešas. Panaikinus spaudos draudimą, Lietuvoje pradėta leisti daug įvairių laikraščių. Visi jie šiek tiek rūpinosi literatūra, spausdindavo kūrybos, atsiliepimų apie ją. Jau 1904 m. P. Vileišio pastangomis išleistas pirmasis lietuvių dienraštis „V i 1 n i a u s ž in i o s”. Jį 1909 m. pakeitė „L i e t u v o s ž i n i o s”. Čia bendradarbiavo daug rašytoų. Daug šiam laikraščiui rašė G. Petkevičaitė-Bitė, rašytoja ir mokytoja. kuri labai rūpinosi visuomenės reikalais: skatino pašalpas ir pati šelpdavo, pasisakė už visiems suprantamą, prieinamą, tikrovę vaizduojančią literatūrą. Modernistai jai nepatiko. Bet dienraščiams literatūra nėra svarbiausia, čia daugiausia rašoma apie aktualius dienos reikalus, politiką. 1907m. Krokuvoje studijavę jauni menininkai (J. A. Herbačiauskas. S. Kymantaitė, A. Varnas) sumanė ir išleido pirmąjį lietuvių literatūros almanachą „G a b i j a“. Pavadinimą, reiškiantį ugnies dievaitę, leidiniui tikriausiai parinko Jonas Basanavičius, ir XX a. pradžioje svarbi, reikšnlinga asmenvbė. ,,Gabija“ buvo dedikuota vyskupui A. Baranauskui. Čia pirmą kartą akivaizdžiai atskleista moderniosios lietuvių literatūros galimybė. Ji ryškiausia Juozapo Albino Herbačiausko (1876-1944), eseisto, kritiko, prozininko, įairiu interesų rašytojo, kūrinyje „Lietuvos griuvėsių himnas“. Tai ne romanas, ne apsakymas, ne eilėraštis, kaip įprasta, o ,,dainiaus simfoniškas sapnas“. Savo kritiniuose straipsniuose J. A. Herbačiauskas neigė literatūros įsipareigojimus, skelbė absoliučią menininko laisvę. Jam atrodė, kad lietuvių litenatūra dar menka. „Mūsų poezijai trūksta narsumo, gaivališkumo, kosmiškos gaidos skambėjimo“, – sakė jis. Daug kuo savo pažiūromis J. A. Herbačiauskui buvo artima Sofija Kymantaitė (1886-1968). Bendri pokalbiai su savo vyru M. K. Čiurlioniu apie meną, literatūrą, žmogaus dvasią gilino rašytojos mintis, darė jas savitesnes. Knygoje „Lietuvoje“ (1910) S. Kymantaitė, kritiškai žvelgdama į Lietuvos inteligentiją, kėlė meno ir kritikos svarbą.Tais pat metais kaip ir „Gabija” pasirodė ir žumalas „D r a u g i j a“. Jis buvo skirtas ne tik literatūrai, o ir kitiems klausimams. „Draugiją“ ilgus metus redagavo, tvarkė ir daugiausia jai rašė Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas (1860-1938), kunigas, profesorius, rašytojas, kritikas. J. A Herbačiauskas – reformatorius. A. Jakštas – konservatorius, ieškojęs amžinųjų meno pagrindų, sutinkančių su krikščionybės tiesomis, peikęs modernistus. Šie du kultūros žmonės atitinka priešingus polius: jie pasisvaidydavo karčiais žodžiais, bet vertino ir gerbė vienas kitą. Kultūra yra gyva ir įvairi. Kultūroje kartu dirbti gall ir turi skirtingų požiūrių žmonės. Dėl priešingų pažiūrų negalima žmogaus niekinti ar nekęsti. Tautos kultūra bręsta jungdama ir bendrindama skirtingas pozicijas ir skirtingus požiūrius. Ginčų XX a. pradžios literatūroje būta labai daug.1913 m. pasirodė pirmasis literatūros žurnalo ,,V a iv o r y k š t ė“ numeris. ,,Vaivorvkštė“ stengėsi sutelkti rašytojus. Prognaminiame straipsnyje ,,Niaująjį žygį pradedant“, parašytame redaktoriaus Liudo Giros, skelbiami naujosios literatūros principai. Svarbiausias jų – kurti literatūrą, kuri nepriklausytų nuo politikos ir nuo partijų. „Ir mes galėsime pasigirti turį savąją literatūrą tiktai tuomet, kuomet joje bus veikalų, kuriais ga!ės lygiai gėrėtis ir šiokių, ir tokių politikos nuomonių žmonės.“Panašios pozicijos kaip „Vaivorykštė” laikėsi ir literatūros almanachas „P i r m a s a i b a r a “ ( 1915 ), labai gražiai išleistas leidinys. Daug vietos jame skirta jaunam mirusiam filosofui Romanui Bptautui (1886-1915). Jis pirmasis pradėjo originaliai filosofuoti lietuvių kalba, svanstė filosofines lietuvių kalbos problemas. Amžiaus pradžia lietuvių kultūrai yra drarnatiška: daug jaunų, gabių žmonių miršta nespėję atskleisti savo jėgų. Po Vinco Kudirkos, Prano Vaičaičio išėjo …Povilas Višinskis. Jonas Biliūnas, Zigmas Gėlė, Edmundas Steponaitis, Juoza Guraukis, Romanas Bytautas, Julius Janonis… Daug liūdnų atsisveikinimo žodžių ir besimokančiam jaunimui skirtuose ,leidiniuose „A u š r i n ė j e“ bei „A t e i t y j e“. ,,Aušrinė“ buvo „Lietuvos žinių“ priedas, čia telkėsi laisviau mąstantys, literatai, pasirinkę savo idealais demokratizmą, nepartiškumą ir tautiškumą. „Ateitį“ leido katalikiškoji ,,Draugija“, tad ir šių leidinių pozicijos buvo artimos. „Ateitis” padėjo burtis būsimiesiems ateitininkams.Literatūrinėje spaudoje reiškėsi įvairios nuomonės, vyko ginčai, kultūros žmonės grupavosi pagal savo pažiūras, literatūros supratimą. Ryškėjo skirtingos pozicijos: G. Petkevičaitė-Bitė, J. Biliūnas, P. Višinskis gynė tikrovišką, visiems suprantamą literatūrą. J. A. Herbačiauskas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė siekė modernumo, naujumo. A. Jakštas siūlė kūryboje vadovautis krikščionybės principals. Bet sąžiningai ir kritiškai į viską žiūrintys kultūros žmonės gerai suprato, kad meniškas kūrinys gali būti ir labai tradiciškas, o blogo kūrinio neišgelbės nei modernizrnas, nei krikščionybė.Literatūros padėtisXX a. pradžios literatūrą kūrė skirtingo amžiaus rašytojai. Iš XIX a. pabaigos atėjo tautinio atgimimo dainius Maironis (išleisti nauji ,,Pavasario balsų“ leidimai, poemos,,Jaunoji Lietuva“, „Raseinių Magdė“). XX amžiuje jo šlovė nebebuvo tokia ryški, jauni poetai siekė rašyti kitaip, net neigė Maironį. 1913 m. jaunas B. Sruoga „Aušrinėje“ išspausdino straipsnį „Maironis“, kuriame paabejojo dėl kai kurių patriotinių Maironio eilėraščių: „Tai proto produktas, bet ne įkvėpimo, ne fantazijos, ne jausmų“. Bet Maironio autoritetas tebebuvo didelis. Dar XIX a. pabaigoje pradėjo rašyti Žemaitė, Lazdynų Pelėda ir G. Petkevičaitė-Bitė. Jų – kųryba labiau atsiskleidė XX a. pradžio.je. Žemaitės gyvenimas ir kūryba irgi persisveria į XX amžių, bet geriausius savo kūrinius ji parašė besibaigiant praėjusiam šimtmečiui. Kaip asmenybė ji brendo baudžiavos panaikinimo, 1863 metų sukilimo, spaudos draudimo laikotarpiu. Jos dvasią kėlė ir rašyti skatino „Aušra“ bei ,,Varpas“. Žemaitė, kaip ir Maironis, priklauso XIX amžiui ne pagal formalias laiko ribas, bet pagal dvasią, stilių. Vis dėlto ji labai susijusi ir su XX a. pradžios realijornis.XX a. pradžios literatūros savitumą labiausiai lėmė nauja rašytojtų karta: Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Ignas Šeinius, Vydūnas. Savo kūrinius šiuo , laikotarpiu pradėjo skelbti ir Liudas Gira, Vincas Mickevičius-Krėvė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas. Šių rytojų kūrybos didžiausias svoris tenka 1918-1940 metams.Svarbieji XX a. pradžios rašytojai yra gana skirtingi.Tikpalyginkime mintyse Šatrijos Raganą ir Julių Janonį. Arba labai taupų, lakonišką, konkretų Joną Biliūną ir nelengai suprantamą, filosofiškai abstraktų Vydūną. 0 ir tarp tų skirtingtų rašytojų yra daug bendra. Ir Šatrijos Raganai ir J. Janoniui svarbi užuojauta dirbančiam ir vargstančiam žmogui, svarbi teisingumo idėja. 0 J. Biliūną ir Vydūną sieja taurus žmoniškumas, gyvybės vertės teigimas. Naujojoje lietuvių literatūroje puoselėjamos jau patirtos idėjos (tautinės nepriklausomybės, socialinio teisingumo, moralinės užuojautos), keliamos ir modernesnės (moters ir vyroprigimtinės lygybės, moralinės atsakomybės, pasiaukojimo, pagarbos gyvybei). Suvokiama, jog literatūra nebegali ribotis nors ir kilniais, bet šalutiniais tikslais (mokyti, šviesti, kelti), kad ji turi rūpintis pirmiausia būti menu. Šiam tikslui padėjo ir naujosios literatūros kryptys, atėjusios per Vakarų Europą, Lenkiją, Rusiją: neoromantizmas, simbolizmas, impresionizmas. Realistinis, tikroviškas vaizdavimas nebėra vienintelis kelias. Naujosios kryptys vadinamos modernistinėmis, t. y. naujoviškomis, dabartinėmis. Jos yra panašios, nes nepasitenkina tikraviškumu, tiesioginėmis idėjomis, aukščiau už tikrovę kelia žmogaus suvokimo, matymo individualumą, ieško naujų raiškos būdų. Naujosios literatūros kryptys formuojasi iš menininkų nuojautos, kad žmogaus dvasinis pasaulis yra gilesnis ir sudėtingesnis už realias (matomas, girdimas, apčiuopiamas) tikrovės formas. Neoromantizmas stengiasi atskleisti ne tik žmogaus, bet ir tautos dvasią, ieškodamas jos stiprumo šaltinių, remiasi tautosaka. Ryškiausias ankstyvojo lietuvių neoromantizmo kūrinys yra V.Krėvės „Dainavos šalies sentų žmonių padavimai“ (1911). Simbolizmo pastangos sutelktos į nematomo pamatymą, negirdimo išgirdimą ir išreiškimą žodžiu, garsu, spalva. Pagrindinė simbolizmo priemonė – sinzbolis, kuris visada be savo realios reikšmės turi dar ir kitą – numanomą, sukuriamą, atsirmdančią. Lietuvių simbolizmo pradininkas yra Motiejus Gustaitis (1870-1927). Impresionizmas, daugiausia pasireiškęs dailėje, literatūroje įsitvirtino kaip siekimas fiksuoti kintantį, reliatyvų būsenų, nuotaikų pobūdį, susitelkiant į žmogaus jausmų, ypač meilės, vaizdavimą. Pagrindinis lietuviškojo impresionizmo vardas – Ignas Šeinius. Jokia literatūros kryptis, jokia literatūros mada nelemia autoriaus vertės. Ji atsiranda iš paties rašytojo pasaulėjautos savitumo, iš jo kalbos būdo. Bet krypties idėjos gali s…uteikti autoriui naujų impulsų.„Varpas” (1889 – 1905)Sustojus „Aušrai”, lietuvių inteligentija lyg ir susvyravo. Buvusios vienybės atgaivinti nepavyko – kunigai pradėjo leisti „Šviesą”, Amerikoje ėjo „Vienybė lietuvninkų” ir dr. J. Šliūpo redaguojamas „Lietuviškas Balsas”, tačiau nė vienas šis laikraštis negalėjo tenkinti visos visuomenės.Todėl 1889 m. dr. Vincas Kudirka, Varšuvos ir Maskvos lietuvių studentų padedamas, pradėjo leisti mėnesinį laikraštį „Varpas”. Kartu su V. Kudirka laikraštyje dirbo Juozas Adomaitis – Šernas, Jonas Kriaučiūnas, Juozas Bagdonas. Laikraštis turėjo didžiulę reikšmę visam vėlesniam tautiškajam sąjūdžiui.Iš pradžių „Varpas” vienijo visas lietuvių inteligentijos pajėgas. Greta liberalų, laisvamanių, socialistų dirbo kunigai. Iš pradžių jis neturėjo programos – jo programą turėjo nustatyti pats gyvenimas. „Varpe” atsispindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir visi reikalai, visos gerosios ir blogosios gyvenimo pusės. Šiuo požiūriu ypač įdomus buvo paties V. Kudirkos vedamas „Tėvynės Varpų” skyrius. Nuo 1891 m. ūkininkams buvo pradėtas leisti specialus mėnesinis laikraštis „Ūkininkas”. Abiejų laikraščių darbuotojai buvo tie patys, tiktai „Varpas” buvo skirtas inteligentijai, o „Ūkininkas” – valstiečiams ūkininkams. Nuo 1901 iki 1903 m. greta buvo leidžiamos „Naujienos”, kurios stengėsi, nekliudydamos politikos, pateikti žmonėms suprantamų žinių.„Varpas” laikėsi principo, kad lietuviai turi pasitikėti tiktai savo jėgomis ir dirbti, nelaukdami jokių politinių permainų. „Aušra” daugiau dėmesio skyrė kultūros dalykams, o „Varpas” – ekonominiams, nes tikėjo, kad tauta daug greičau galės išsivaduoti, jei sustiprės ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. „Varpas” užsimindavo ir apie politinį Lietuvos savarankiškumą, bet daugiausia jis rūpinosi lietuvių valstiečių gerove – patys varpininkai buvo valstiečių vaikai, todėl šie reikalai jiems buvo artimiausi.„Varpe” dažnai būdavo straipsnių, aiškinančių, kad valdžia turinti duoti valstiečiams teisę įsigyti daugiau žemės, steigti amatų ir ūkininkų mokyklų, kreditinių bankų, kooperatyvų. „Varpas” nuolat ragino kovoti su priespauda ir priešintis neteisybėms.Į kovą su rusais „Varpas” kvietė ir sulenkėjusius dvarininkus, tačiau šie nenorėjo bendradarbiauti su valstiečiais, be to, jie norėjo unijos.„Varpas” sulaukė ir spaudos draudimo panaikinimo, tačiau nuo jo ėmė tolti kunigai, vėliau, kuriantis politinėms partijoms, varpininkai suskilo. Pirmiausia atskilo socialdemokratai, paskui – nuosaikieji tautininkai. Galų gale, „Varpe” liko tik demokratai. 1905 m. laikraštis sustojo.„Tėvynės Sargas” (1896 – 1904)
Iki 1896 m. ėjęs katalikiškas laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga” pasižymėjo itin aštriu tonu. Jis buvo nukreiptas ir prieš rusus, ir prieš „Varpą”. Toks karingas tonas nepatinko nei nuosaikesniai kunigijai, nei pasaulietiniams inteligentams. Todėl 1896 m. dar jaunas kunigas Juozas Tumas Vaižgantas ėmė leisti katalikišką „Tėvynės Sargą”. Jis laikėsi maždaug tokių pačių uždavinių, kokių laikėsi „Apžvalga” (katalikybė, priešinimasis rusifikacijai ir pravoslavinimui), tačiau rašė švelnesniu tonu.Laikraštis buvo gana įvairus ir gerai redaguojamas, nes jam leisti buvo sutelktos geriausios lietuvių katalikų pajėgos (Felicijonas Lialis, Dominykas Tumėnas, Antanas Milukas). Jam taip pat labiausiai rūpėjo katalikybė ir lietuvybė. Vėliau iš laikraščio darbuotojų susidarė krikščionys demokratai.
Lietuvių nacijos konsolidaciją stabdė nacionalinės teritorijos suskaldymas valstybinėmis sienomis. Prūsijoje nacionalinei savimonei plėtotis trukdė etnokultūrinis regionalizmas. Tačiau ir čia negausi lietuvių inteligentija siekė prisidėti prie bendrojo nacionalinio išsivadavimo judėjimo: rėmė nelegalią spaudą, padėjo leisti bene visus periodinius leidinius.
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais
1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo I pasaulinis karas. Nuo pirmųjų karo dienų Lietuva atsidūrė karo veiksmų zonoje. 1915 m. vasario mėnesį vokiečių armijos įnirtingai puolė Lietuvą, iki spalio pradžios …buvo užimtas Vilnius ir okupuota didžioji krašto dalis. Okupuotoje Rusijos Imperijos Pabaltijo dalyje buvo sudarytas karinis administracinis vienetas – Oberostas, suskirstytas į Kuršo, Lietuvos, Suvalkų, Vilniaus, Balstogės ir Gardino sritis (becirkus). Sritys buvo padalintos į apskritis (kreizus), kurių skaičius ir ribos kelis kartus keitėsi. Oberostui vadovavo vyriausiasis Vokietijos Rytų kariuomenės vadas, o atskiroms sritims būdavo skiriami vokiečių kariniai viršininkai. 1916 m. buvo sujungtos Vilniaus ir Suvalkų sritys, o 1917 m. prie Lietuvos srities prijungta Suvalkų, 1918 m. – ir Baltogės – Gardino sritys.
Nuo pat pirmųjų Lietuvos užgrobimo dienų okupantai visur planingai ėmė vykdyti rekvizicijas. Buvo rekvizuotas 1915, 1916 m. derlius ir netgi 1914 m. derliaus likučiai. 1916 m. birželio mėnesį vokiečiai paskelbė Oberosto valdymo taisykles, kurios vietos gyventojams draudė dalyvauti administracinių įstaigų darbe, atėmė iš jų elementariausias politines teises, uždraudė išvykti iš vienos apskrities į kitą, vaikščioti ir važinėti naktį, keisti butus, nepažįstamą žmogų priimti nakvynei, siųsti laiškus, naudotis telefonais. Uždrausta netgi važinėti dviračiais. Už pasipriešinimą okupantams ir jų įsakymų nevykdymą gyventojai būdavo baudžiami mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis. Valstiečiams vokiečiai nustatė dideles pieno, mėsos produktų ir įvairių žaliavų normas. Darbingi vyrai miestiečiai turėjo mokėti pagalvės mokestį, o valstečiai – žemės mokestį. Okupacinė valdžia pristeigė dar daugybę mokesčių (degtukų, druskos, sacharino, šunų, tiltų etc.).Lietuvos ūkis buvo pertvarkytas taip, kad galėtų išlaikyti Vokietijos Rytų fronto kariuomenę, remtų Vokietijos ekonomiką. Prievolės buvo tokios didelės, kad gyventojai ėmė badauti. Įvesta kortelių sistema (1916 m. – 250 g duonos, 160 g miltų, 40 g bulvinių miltų). Lietuvoje ėmė plisti užkrečiamos ligos, labai išaugo mirtingumas. Daug vyrų vokiečiai išvarė į priverstinių darbų batalionus arba išvežė darbams į Vokietiją. Oberosto vadovai griovė Lietuvos ekonomiką, stengėsi paversi kraštą rinka Vokietijos pramonei, sudaryti sąlygas vokiečių kolonizacijai. Demontuotų įmonių įrengimai, mašinos bei žaliavos buvo išvežamos iš Lietuvos. Okupantai slopino bet kokį visuomeninį ar kultūrinį gyvenimą, likvidavo laikraščius, visais būdais stengėsi Lietuvą germanizuoti. Į karinę krašto valdžią Vokietijos vyriausybė žiūrėjo ne kaip į laikiną reiškinį, o kaip į karinės kolonialinės administracijos, kurią po karo ji norėjo įvesti visur, prototipą.Lietuvos gyventojai priešinosi vokiečiams, slėpė maisto produktus, nėjo į priverstinius darbus. Jaunimas būrėsi į slaptus būrelius, žudė vokiečių žandarus, padeginėjo kolaboruojančių asmenų sodybas, stichiškai organizuodavo partizanų būrius. Toks pasipriešinimas okupantus vertė Lietuvoje laikyti nemaža karinių pajėgų.Pastangos atkurti Lietuvos valstybę
1795 m. praradusi savo valstybingumą, lietuvių tauta kovojo dėl jo atkūrimo. 1905 m. Vilniuje buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 žmonių iš visų visuomenės sluoksnių ir visų politinių partijų bei srovių. Seime dalyvavo ir Mažosios Lietuvos atstovai. Priimtoje rezoliucijoje Seimas reikalavo Lietuvai autonomijos su visuotiniu balsavimu renkamu seimu. Kelyje į Lietuvos valstybingumą didelę įtaką turėjo stambių kaimyninių šalių pozicijos. XX a. pradžioje mažai lietuvių tautai vien savų jėgų realizuoti šį šventą tikslą nepakako, reikėjo išorinių faktorių – esminių permainų Europos tarpautiniuose santykiuose. Toks išorinis veiksnys buvo I w.w.Okupavus kraštą, atsirado sužeistų civilių, žmonių, išvarytų iš Lietuvos, pabėgelių – žmonių, reikalngų pagalbos. Todėl 1914 m. rugpjūčio mėnesį buvo įsteigtas Laikinasis lietuvių komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Vėliau, augant nukentėjusių skaičiui, atsirado būtinybė šiam tikslui įstegti draugiją. Taip tų pačių metų grudžio 4 d. įvyko Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti steigiamasis susirin…kimas, kuriame dalyvavo 92 asmenys. Buvo išrinktas draugijos komitetas, į kurį įėjo įvairių srovių ir partijų atstovai. Organo pirmininku tapo Martynas Yčas. Okupavus Lietuvą, draugija pasidalijo į dvi dalis. Viena jos pusė su pirmininku M. Yču pasitraukė į Rusiją, o kita su vicepirmininku A. Smetona liko Lietuvoje. Šiai daliai teko atlikti didžiulį nepriklausomybės atkūrimo paruošiamąjį darbą. Todėl ji buvo reorganizuota, o jos pirmininku tapo A. Smetona.Kovoje dėl nepriklausomybės Lietuvos inteligentijai labai svarbi buvo užsienio šalių parama. Pirmoji proga viešai prabilti susidarė 1916 m. gegužės mėnesį, kada pavergtos Rusijos tautos kreipėsi į JAV prezidentą T. V. Vilsoną. Dokumentą pasirašė J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Dogelis, P. Klimas, A. Smetona, A. Stulginskis, J. Vileišis. 1916 m. birželio mėnesį Rusijos pavergtų tautų kongrese Lozanoje dalyvavo S. Kairys, J. Šaulys ir A. Smetona. Čia jie reikalavo visiškos Lietuvos nepriklausomybės (ne autonomijos).
Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje vokiečiai, bijodami, kad rusai nepasiūlytų Lietuvai autonomijos, ėmė slėpti savo aneksionistines užmačias, pradėjo ieškoti būdų, kaip užmegzti ryšius su lietuvių inteligentija. Iš pradžių jie mėgino įkalbėti J. Basanavičių, A. Smetoną, kad šie sudarytų Lietuvių Pasitikėjimo tarybą, tačiau derybos nepavyko, nes inteligentija nenorėjo kolaboruoti. Jėgos, siekiančios atkurti Lietuvos valstybingumą, ėmė tvirčiau konsoliduotis. Ypač tai buvo jaučiama santykiuose su lenkais. 1916 m. lapkričio mėnesį Vokietija ir Austrija paskelbė, kad Lenkija yra atskiriama nuo kitų Rusijos Imperijos žemių. Sudarytoji Lenkijos Vyriausybės Taryba pareiškė savo pretenzijas į Lietuvą. 1917 m. vasario mėnesį įvairių politinių srovių lietuviai savo laiške Vokietijos kancleriui tautos vardu protestavo prieš lenkų viešai išsakytas aspiracijas ir tendencijas valdyti Lietuvą. Laišką pasirašė J. Basanavičius, A. Domaševičius, S. Kairys, A. Smetona, J. Šaulys. Toks atskirų Vilniaus lietuvių, atskirų grupių ir partijų bendradarbiavimas, siekiant atkurti savo valstybingumą, sudarė sąlygas sušaukti bendrą konferenciją. Kadangi po Vasario revoliucijos pasikeitė ir tarptautinės sąlygos, tai su tuo sutiko ir okupacinė valdžia