Lietuviškos spaudos atsiradimas buvo svarbus kiekvienam lietuviui. Spauda su meile ir pagarba, buvo laukiama kiekvienuose nemuose, kiekvieno lietuvio širdyje. Liaudies švietėjas, literatas Laurynas Ivinskis, padėjo praskinti takus plačiai lietuvių spaudai, o ypač Aušrai ir Varpui. 1964 metais Lietuvoje įsigalėjo rusai. Jie draudė plisti, tobulėti lietuvių kalbai. Tačiau Lietuvoje buvo daugybė žmonių pasirengusių kovoti už laisvę, kalbą ir spaudą: buvo pakankamai įvairius mokslus išėjusių (ar einančių) inteligentų, apsisprendusių dirbti savo tautos labui ir kartu buvo užtektinai raštingų, apsišvietusių ir tautiškai susipratusių kaimo žmonių – ūkininkų, valstiečių, pagrindinių spaudos skaitytojų. Spaudos atsiradimas ir kova už jos egzistavimą padėjo toliau dvasiškai bręsti ir tvirtėti visai lietuvių tautai. Gausėjanti lietuvių inteligentija ėmė vis labiau rūpintis spauda ir gilintis į skirtingas visuomenės problemas, tai lėmė ir įvairių krypčių išsiskyrimą to meto lietuvių spaudoje. XIX a. viduryje A. Baranauskas apibendrino tris pagrindinius tautos gaivinimo ir gelbėjimo kelius: romantinį, pozityvistinį ir krikščioniškąjį (katalikiškąjį). Šiais trim keliais ir nuėjo lietuvių inteligentija į XIX a. pabaigą, kada pasirodė ir atitinkama, tuos kelius ryškiausiai apibūdinanti spauda: romantinės krypties Aušra, pozityvistinės – Varpas ir katalikiškosios – Tėvynės sargas.
AUŠRA
“AUŠRA” pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuviškas žurnalas lotynišku raidynu. Ėjo Ragainėje, Tilžėje. Leido aušrininkai. “AUŠROS” buvo išleista 40 numerių (29 sąsiuviniai), kuriuose yra 1294 puslapiai rašinių teksto. Pirmojo numerio leidėju pasirašė Jonas Basanavičius. Nelegaliai “AUŠRA” buvo platinama Lietuvoje, taip pat ir tuose Rusijos imperijos miestuose, kur gyveno lietuvių inteligentų ir studentų. “AUŠROS” pasirodymas atitiko lietuvių, ypač inteligentų, daugumos lūkesčius, todėl buvo sutiktas kaip nepaprastas įvykis tautos gyvenime. J. Basanavičiaus “AUŠRA” pasiekė savo tikslą: susijaudinusių, tautos likimu susirūpinusių žmonių parašyta, ji atitinkamai jaudino kitus. Tačiau ji buvo ne tik šlovinama, bet ir nuo pirmojo numerio kritikuojama. A. Baranauskas įžvelgė katalikų tikybos įžeidinėjimą. Taigi daugelis dvasininkų draudė knygnešiams gabenti ir platinti “AUŠRĄ”. Aušrininkai norėjo prikelti tautą ugdydami jos kultūrą ir viešai atsiribojo nuo politikos. Jie teigė, kad politika jiems nerūpi ir rūpėti neprivalo. Jie smerkė carinę ir kitokią lietuvių nutautėjimo (asimiliacijos) politiką. Todėl caro valdžia“AUŠRĄ” laikė priešvalstybine literatūra ir ją, kaip ir visą draudžiamą spaudą, persekiojo. Aušrininkų tikslas buvo priminti savo vargstančiai tautai jos garbingą praeitį. O tautiškumo pagrindas yra kalba. Jie teigė, kad Lietuva nyksta dėl to, kad lietuviai negali šviestis savo gimtąja kalba, nes niekas tuo nesirūpina. Senovės lietuvių gyvenimas užmirštas, išlikęs tik vienintelis tautos turtas – kalba, kuri yra lietuvių istorija, tačiau, kad ir kaip būtų gaila ji taip pat nyksta. Todėl tik prikėlę, iš užmaršties senovę, galėsime patys prisikelti, tik pažinę sentėvius, galėsime save atpažinti ir iš jų mokytis.“AUŠRA” sutelkė didelį būrį rašytojų, poetų, literatūros kritikų, publicistų. Iš viso “AUŠROJE” bendradarbiavo 95 autoriai (iš jų 21 slapyvardis neišaiškintas). .“AUŠROS” poezija papildė vertimai, daugiausia iš lenkų kalbos, kuriuose vaizduojama Lietuvos praeitis. Daug dėmesio“AUŠRA” skyrė lietuvių literatūros istorijai, praeities rašytojams, buvo propaguojama ir lietuvių tautosaka: spausdinama liaudies dainų, supažindinama su tautosakos rinkėjais ir rinkiniais. “AUŠRA”, sutelkusi tautos pajėgas, suformavo ir bendrinę literatūrinę lietuvių kalbą. “AUŠRA” puoselėjo polinkį į abstraktų abstraktų tikrovės traktavimą, Lietuvos ankstyvosios feodalinės praeities idealizavimą, romantinį požiūrį į kultūros reiškinius. Žurnale bendradarbiavo apie 70 žmonių: Mikalojus Akelaitis, Jonas Jablonskis, Jurgis Mikšas, Jonas Šliūpas, Martynas Jankus, Juozas Andziulaitis – Kalnėnas, Petras Arminas, Stanislovas Dagilis, Aleksandras Fromas – Gužulis, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka, Jonas Mačys – Kėkštas, Maironis, Pranas Mašiotas, Stasys Matulaitis, Petras Vileikis ir kiti.
. VARPAS
Liberalinis visuomeninis politinis, literatūrinis ir mokslinis žurnalas, ėjęs 1889 – 1905 Tilžėje ir Ragainėje. Kaip “AUŠRA” buvo neatsiejama nuo J. Basanavičiaus, taip “VARPAS” – nuo Vinco Kudirkos. “VARPAS” toliau tęsė “AUŠROS” pradėtą darbą ir kartu subrandino naują kryptį lietuvių kultūroje. Toji kryptis keitėsi ir iš jos išaugo pirmosios politinės lietuvių partijos. “VARPAS” pradėjo tuo, kuo baigė “AUŠRA”, ir žengė žingsnį į priekį. Varpininkams atrodė, kad lietuvių tautinė savivoka jau pakankama: daugelis jaučiasi esą lietuviai, myli savo kalbą, savo tautą, savo Tėvynę Lietuvą, savo patriotinius jausmus daugiausia reiškia eilėmis. Tą dvasią pakėlė anksčiau leisti lietuviški laikraščiai. Tačiau to negana: reikia konkrečių problemų, konkrečių idėjų ir programų, kaip realiai stiprinti fizinį ir dvasinį tautos atsparumą, kaip rengti ją savarankiškam gyvenimui. Tiek “AUŠRA”, tiek ir “VARPAS” norėjo sutelkti bendram darbui visokių politinių pažiūrų lietuvius. “VARPAS” kaip ir “AUŠRA” buvo platinamas nelegaliai. Varpininkai rūpinosi lietuvių kalbos ugdymu, propagavo naujas pramonės ir prekybos idėjas, skelbė tautos vienybės, klasių taikos šūkį. Smerkė caro valdžios risinimo politiką Lietuvoje, lietuviškos spaudos draudimą, politinių ir kultūrinių teisių varžymą, Lietuvos dvarininkų ir dvasininkų sulenkėjimą. Autoriai propogavo mokslą. Ragino šviesti liaudį . “VARPAS” norėjo ne tik sutelkti lietuvius bendram darbui, bet ir pakelti jų dvasinę kultūrą į aukštesnę pakopą, išugdyti įvairių kultūros sričių profesionalų, įvairių mokslų specialistų. “VARPO” užmojai buvo kur kas didesni ir konkretesni negu “AUŠROS” . ”VARPE” lietuvių tautos situacija buvo vertinama plačiame tarptautiniame kontekste. Buvo nuolat supažindinama, kas dedasi kitose tautose ir valstybėse, iškeliama tai, kas galėtų būti aktualu lietuviams. “VARPAS” turėjo didelę reikšmę bręstančiai lietuvių literatūrai. “AUŠRA” vyravo poezija, kuri geriausiai atitiko romantinius polėkius. Tuo tarpu “VARPAS” savo nuostatomis labiausiai skatino ugdyti prozą. Prozą papildė kitataučių autorių kūrinių vertimai bei sekimai. Pasirodė ir rusų, slavų prozos vertimų. “VARPE” išspausdinta nemažai realistinės krypties, demokratinių tendencijų grožinės lietuvių literatūros kūrinių, realistinę kūrybą propoguojančių kritikos straipsnių. Žymesnieji “VARPO” rašytojai ir kritikai: Vincas Kudirka, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė, Jonas Mačys – Kėkštas, Stasys Matulaitis, Lazdynų Pelėda, Jonas Biliūnas, Poviolas Višinskis, Marcelinas Šikšnys. Kiti bendradarbiai: Jonas Basanavičius, Kazys Grinius, Jonas Jablonskis, Vincas Kapsukas, Juozas Adomaitis – Šernas, Jonas Kriaučiūnas, Matulaitis, Juozas Bagdonas, Jurgis Šaulys, Jonas Vileišis, Višinskis.
TĖVYNĖS SARGAS
“TĖVYNĖS SARGAS”- katalikiškas mėnesinis žurnalas, ėjęs 1896 – 1904 Tilžėje. Didžiojoje Lietuvoje buvo platinamas nelegaliai. Mėnraščio krikštytojas ir pagrindinis jo ideologas buvo Juozas Tumas-Vaižgantas. “TĖVYNĖS SARGE” buvo derinama katalikybė su tautiškumu. Taigi buvo sudaryta aiški vertybių hierarchija: žmogus, Tėvynė, Dievas. Žmogus, kuris myli Viena Dievą, klauso Jo prisakymų, turi mylėti ir tėvynę – nes tai tokia Dievo valia. “TĖVYNĖS SARGAS” į religiją ir tautybę žiūrėjo kitaip negu “VARPAS”, todėl tais klausimais mėnraščiai daug ginčydavosi.. Kartu “TĖVYNĖS SARGAS” pratęsė ir praplėtė pozityvistinę “VARPO” tradiciją, daug dėmesio skirdamas ekonominiam Lietuvos gyvenimui: prekybai, amatams, ypač žemės ūkiui. “TĖVYNĖS SARGE” buvo kur kas daugiau rašoma apie ūkio dalykus, negu kituose to meto laikraščiuose. Didžiausiais tautos priešais “TĖVYNĖS SARGAS” laikė vietinius caro valdininkus, žydus ir parsidavėlius lietuvius. Jame daug rašoma apie spaudos draudimą, raginama ignoruoti valdžios leidžiamas lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis. J. Tumas-Vaižgantas remdamasis korespondentų suteiktomis žiniomis, periodiškai apžvelgdavo Lietuvos mokyklų reikalus, protestavo prieš jose vykdomą lietuvių vaikų rusinimą ir pravoslavinimą. Buvo pageidaujama, kad mokyklose visų dalykų būtų mokoma lietuviškai, o rusų kalba liktų tik vienas iš mokomų dalykų. Kadangi mokyklos vis labiau rusinamos ir pravoslavinamos, vaikus patariama slapta mokyti ir auklėti namuose. “TĖVYNĖS SARGAS” buvo nusiteikęs prieš Lietuvos bajorų ir kai kurių kunigų sulenkėjimą, patarė „gydyties nuo lenkiškų ligų, kurioms taip lig šiol serga ir kitus užkrečia”, ragino lietuvius išstumti žydus iš prekybos ir amatų. “TĖVYNĖS SARGO” leidėjai: Adomas Dambrauskas-Aleksandras Jakštas, Dominikas Tumėnas, Felicijonas Lelis, K. Pakalniškis-Dėdė Atanazas, P. Lelis-K. Paistrietis, Šatrijos Ragana, Vincas Pietaris, Mikalojus Dagilėlis, Vaižgantas žymiausi poetai – Maironis, A. Jakštas, Margalis, literatai buvo taip pat M. Tiškevičiūtė-Lelivaitė, J. Jasienskis-Uosis, Sakalas, Skruzdėlė, Ekėtis, Vytautas ir kt., kurių slapyvardžiai kol kas neatskleisti. “TĖVYNĖS SARGAS” buvo reikšmingas lietuvių literatūros istorijai bei kritikai. Jame ypač daug dėmesio skirta vyskupui Motiejui Valančiui – jo asmeniui ir veiklai.
IŠVADOS
„Nors sargiečiams ir miglota atrodė mūsų tautos nepriklausomybė, tačiau jie, kad ir nesąmoningai, į ją tikėjo, dėl jos dirbo, vargo, o kai kurie net ir skaudžiai nukentėjo.” Taip teigė mūsų mylimas, gerbiamas ir visų mėgstamas rašytojas – Juozas Tumas Vaižgantas. Šiandien laikraščio ir knygos korektoriai taip pat būtini, kaip redaktoriai, raidžių rinkėjai, teksto spaudėjai. Kasmet respublikos leidyklos atrenka gražiausiai iliustruotas, geriausiai išspausdintas, rūpestingiausiai įrištas knygas. Tačiau kad ir kokia ji būtų spalvinga, įdomi žmonijos ir kiekvienos tautos istorijai svarbi praeities knyga ar spaudinys. Ypač reikšmingi ir neįkainojami seniausieji, pirmieji leidiniai. Nuo senų laikų leidžiamos įvairaus turinio, sudėties ir paskirties knygos. Tačiau kad ir kaip būtų gaila ne visi supranta senosios knygos vertę. Kiek daug senelių, prosenelių, o gal būt ir proprosenelių knygų yra išmetę mūsų rankos. Net nepagalvodami eame suplėšę knygos puslapius ir sudeginę vertingus leidinius. Gal būt knyga vertinga ne savo turiniu, bet savo istorija, gal būt ji keliavo iš Tilžės, Varšuvos, gal būt mūsų protėviai už tos knygos gabenimą, ar laikimą buvo ištremti, o gal būt ir sušaudyti. Prieš niokodami, mes net nepagalvojame. Yra labai skaudu, kad tokiu nesupratingumu mes žudome lietuvos istorija, tradijas, senąją buitį, o kartu su šiais dalykais, naikiname savo tėvynę, visų lietuvių mylimą Lietuvą.
Naudota literatūra:
1. “Tarybų Lietuvos enciklopedija” 4 tomai. Išleista: Vyriausioji enciklopedijų redakcija Vilnius, 1985m.2. www.ualgiman.tinklapis.lt/spauda_didziojoje_lietuvoje.htm3. www.spaudos.lt4. www.ualgiman.tinklapis.lt/literatūra.htm