Turinys
- 1883. Metais pasirodžiusi „Aušra“ V. Kudirkai padarė didelį ir lemiamą įspūdį. Jei pirmiau jis iš tolo sekė lietuvišką veikimą, net kai kada ir šaipės iš jo ar smerkė jį, tai „Aušra“ jį ne tik paskatino žengti drauge su tautiškai bei kultūriškai atbundančia Lietuva, bet ir stoti jos priešaky, jai vadovauti. Savo atsiminimuose jis pasakoja: „Perskaičius „Aušrą” man pasidarė graudu, ir ant stalo apsikniaubęs apsiverkiau. Gaila man buvę tų valandų, kurios nesugrąžinamai buvo išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu padegėliu… Po to mano krūtinę pripildžiusi rami, smagi šiluma, lyg, rodos, naujos jėgos pradėjo rastis… Rodos, išsyk užaugęs, išsyk ir pasaulis man tapęs per ankštas… Pasijutau didžiu galingu, pasijutau lietuviu esąs…“ Tačiau V. Kudirka į aušrininkų gretas įstojo tik 1886 metais, išspausdindamas kelis kūrinius
- 1887. Metais V. Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžti į Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmė rūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 metais jie suorganizavo nelegalią „Lietuvos“ draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V. Kudirka vaidino žymų vaidmenį. Pagrindiniai „Lietuvos“ siekiai buvo: 1) Šviesos platinimas 2) Atgaivinimas ir pakėlimas tautinės dvasios, rašliavos ir dailės 3) Ūkio būklės pagerinimas 4) Lietuvybės sienų platinimas
- 1888. M. birželio 29 d., Marijampolėje įvyko pirmas lietuvių inteligentų susitikimas, norinčių leisti naują laikraštį. Pasitarime dalyvavo studentai iš Varšuvos, Maskvos ir Suvalkijos inteligentai. Šį susitikimą organizavo Kudirka. Pirmiausia buvo svarstomas klausimas, ar apskritai reikia leisti naują laikraštį, kadangi maskviečiai bendradarbiavo su „Šviesa“. Varšuviečiai „Šviesą“ kritikavo dėl jos tamsybiškos klerikalinės krypties, dėl žemo lygio. Maskviečiai sakė, kad tik reikią “Šviesą” patobulinti ir būtų galima apsieiti be naujo laikraščio. Tam Kudirka griežtai pasipriešino: jis „Šviesą“ pavadino ne tiktai klerikaliniu, bet ir obskurantišku laikraščiu. Sakė, jog reikia leisti naują, nepriklausomą nuo klero laikraštį. Dauguma studentų sutiko ir pritarė, kad būtų gerai naują laikraštį išleidus, bet pasitaikė ir skeptiškų nuomonių. Iškilo klausimas dėl lėšų, kurių nebuvo pakankamai laikraščio leidybai. Dėlto, kad nebuvo rasti bendri interesai, susitikimas nepavyko ir visi išsiskirstė. Nutarimas nors ir nesuformuluotas buvo toks: palikti šį klausimą atvirą ir gilintis į jį toliau. Po kurio laiko įvyko antrasis studentų inteligentų susitikimas. Tada iškilo redaktoriaus klausimas. M. Jankus sutiko pasirašinėti oficialiuoju redaktoriumi, betgi reikėjo žmogaus, kuris vietoje (Prūsijoje) laikraštį tvarkytų – reikėjo techninio, faktiškojo redaktoriaus. V. Kudirka pareiškė. Kad esąs vienas žmogus, kuris daug metų lenkų laikraštyje dirbo, bet jo pavardės nepasakė. Susirinkimo dalyviai pavedė V.Kudirkai viskuo rūpintis. Jis sakė, kad, grįžęs į Varšuvą, pasikalbės su kitais kolegomis ir Maskvai praneš, kas bus tuo reikalu sugalvota. Vincas Kudirka rankų nenuleido ir vasarai pasibaigus, grįžęs į Varšuvą, šiuo reikalu rūpinosi toliau
- 1898. Metų rugsėjo 15 V. Kudirka šeštajame “Varpo” numeryje su savo komponuotomis gaidomis išspausdino Tautišką giesmę (Lietuva, tėvyne mūsų), virtusią tautos himnu. V. Kudirka tikriausiai buvo numatęs kūrinio paskirtį, savo atsiminimuose jis rašė: “Parašiau lietuvišką “Bože, caria chrani” (“Dieve, saugok carą” – taip prasidėjo carinės Rusijos himnas). Jame V. Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuose skelbiamas idėjas. Lietuvos praeitį V. Kudirka vertina romantiškai, ir tai ryšku ne tik jo verstiniuose iš Lietuvos praeities veikaluose, bet ir jo publicistikoje. Lietuvių jam – didvyrių žemė, ir lietuviai iš jos praeities turi semtis stiprybės. Greičiausia romantizmas jame bus išugdęs įsitikinimą, kad gyvenimą kuria ir jame laimi stiprios, valingos, kilnių idealų vedamos asmenybės. Tokia asmenybė buvo pats V. Kudirka, tokiomis savo raštais jis ugdo ir lietuvius, nes, tik tokiais būdami, jie tepajėgs išbristi iš skurdo ir priespaudos. Tad V. Kudirka ir savo publicistikoje, ir tautos himne ragina eiti „vien takais dorybės“. Nė vienu dalyku jis tiek nesisielojo ir nerašė, kiek apie lietuvio pareigas ir darbą savo tautai, nes tauta yra tiek stipri ir gaji, kiek žmonės dirba jos gerovei ir aukojosi jos didiesiems idealams. Šviesa ir tiesa padeda tuos dalykus pažinti (“Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”), tačiau tik tėvynės meilė (“Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse”) paskatina dėl tų idealų dirbti ir jiems aukotis
- Naudota literatūra:
- 1. Būtėnas J. Vincas Kudirka. K., 1988
- 2. Mokinio biblioteka. Vincas Kudirka. V., 1992
- 3. Šapoka A. Lietuvos istorija. V., 1989
- 4. Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1986