V. Kudirka

Turinys

Įžanga.........................2 psl.
Vinco Kudirkos gyvenimas ir veikla.........3 psl.
„Varpo“ siela.....................5 psl.
Vincas Kudirka — Tautiškos giesmės autorius...8 psl.
Vincas Kudirka — rašytojas............9 psl.
Naudotos literatūros sąrašas............10 psl.

Įžanga

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų, bei realistinės prozos ir pilietinės poezijos pradininkų. Reikšmingiausia V. Kudirkos literatūrinio palikimo dalis yra grožinė kūryba. Jo poezijoje vyrauja pilietinės temos, žadinama tautinė sąmonė, liečiami socialiniai klausimai. V. Kudirka buvo žymus visuomenės veikėjas, vienas „varpininkų” ideologų, priklausė lietuvių nacionaliniam judėjimui. Publicistiniuose straipsniuose prropagavo pozityvizmo idėjas, reiškė kylančios lietuvių buržuazijos interesus, kritikavo carizmą ir jo vykdomą politiką. Buvo pagrindinis „Varpo” leidėjas, bei parašė Tautišką giesmę, kuri vėliau tapo mūsų tautos himnu.
V. Kudirka daug dėmesio skyrė ir nagrinėjo lietuvių rašytojų kūrybą. Jis propagavo demokratines ir liaudines literatūros tendencijas. Kudirkai labai svarbus buvo kūrinių meniškumas, stiliaus klausimai, jam rūpėjo rašomosios kalbos kultūra ir literatūros profesionalumas.

Vinco Kudirkos gyvenimas ir veikla

Vincas Kudirka gimė 1858 metų gruodžio 31 dieną Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paaveldėjo tvirtą būdą, savarankiškumą ir atkaklumą.Iš motinos – meno palinkimą. Jo motina pasak paties V. Kudirkos, „gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”. Iš motinos jis paveldėjo puikų balsą, gerą klausą, st

tiprų pasakotojo talentą ir iš mažens palinkimą piešti.
Dešimties metų amžiaus 1868 m. V. Kudirka pradėjo lankyti rusišką Paežerių pradinę mokyklą. Ten jis buvo nuvestas pirmasis. Jau tuomet jis pasižymėjo gabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. Mokslai pradinėje mokykloje sekėsi gerai. Per metus pasivijo ir pralenkė tuos draugus, kurie jau buvo mokęsi kitose mokyklose. 1871 metais baigęs pradžios mokyklą įstojo į Marijampolės gimnazijos pirmą klasę. Ir čia gabumais atkreipė visų dėmesį. Dalykai klasėse buvo dėstomi rusiškai, bet mokiniai tarpusavy iš seno įpratimo ir tradicijos kalbėjo lenkiškai, skaitė lenkų autorių knygas. Tą lenkiškumą stengėsi palaikyti ir mokytojai. Vyraujant tokiai atmosferai, sulenkėjo ir Vincas. Jis norėjo pasidaryti poniškas, tik jam buvo baugu, kad draugai nesužinotų jį mokant lietuviškai, jo tėvą esantį valstietį ir dėvintį milinę. Todėl Viincas su draugais stengėsi kalbėti lenkiškai, nors ir šlubuodamas, o nuo tėvų ir giminių, atvažiavusių iš namų, slapstyte slapstėsi, jei pastebėdavo, kad kas iš draugų mato. Su namiškiais laisviau pasikalbėdavo tik slaptai, kai niekas nematydavo. Kadangi jis buvo sąžiningas ir patikimas, tai jį paskyrė mokinių globėju. Vincas savo pareigas atliko gerai: išmokė vaikus naujų žaidimų, bet kartu ir nustatė tvarką, griežtai prižiūrėjo pamokų ruošimą. Savo lietuvišką kilmę Kudirka, būdamas šeštoje klasėje, buvo visiškai bepamirštąs. Jis manė, jog lietuvių kalba yra ni
ieko verta. Kas kita jam atrodė lenkų kalba — turinti gausią, turtingą literatūrą, garsių rašytojų, poetų.
Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 metais V. Kudirka įstojo į Seinų kunigų seminariją. Seminarijos drausmė, atrodo, turėjo visu sunkumu prislėgti ką tik į ją patekusį Kudirka. Kelių asmenų liudijimu taip nebuvę. Vincas, pasižymėjęs įvairiais gabumais, patiko ir seminarijos vadovybei. Ką gi — toks inteligentiškos, žavios išvaizdos jaunuolis, gražiai išauklėtas, muzikalus, tapęs kunigu, neturėjo padaryti gėdos tam luomui. Būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis, nelinkęs tapti dvasininku. V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijos režimo, tvarkos, jo netenkino scholastiniai mokslai, bei mokymo būdas, nors ir buvo suteikta nuolaidų. Vincui leista smuikuoti, kad ir vyraujant muzikos bei linksmybių draudimui. 1879 metais jis buvo pašalintas dėl neleistino bendravimo su Seinų miestiete, su kuria bendravo slaptai susirašinėdamas laiškais. Vincą išdavė tarnaitė, kuri ir nešiojo laiškus. Jai atrodė negerai, kad jaunuolis, ketinantis tapti dvasininku ir lankantis kunigų seminariją, yra vedamas iš kelio. Dėl pašalinimo iš kunigų seminarijos V. Kudirka susipyko su išdidžiu tėvu, ir to pykčio šešėlis visą gyvenimą temdė judviejų santykius.1879 metais V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnazijos

septintąją klasę, norėdamas ją baigti. Jis buvo priimtas be jokio egzamino, nors tuomet gimnazija buvo pilna mokinių. Čia vėl paskirtas mokinių globėju, kur toliau tęsė savo an

nksčiau pradėtas pareigas. Baigęs šią mokyklą sidabro medaliu (1881 metais), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvyko studijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvos universitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. 1881 m. rudenį jis įstojo į Varšuvos universiteto filologijos fakultetą. Vienerius metus paklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs žemu profesorių dėstymo lygiu ir norėdamas įsigyti savarankiškesnę bei praktiškesnę specialybę , V. Kudirka perėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstis privačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan.
Varšuva V. Kudirkai atvėrė platesnius akiračius. Tuo metu ten veikė Lenkijos darbininkų partija, pasivadinusi „Proletariatu”. Ji rūpinosi socialinių idėjų propaganda, agitacine veikla, streikų organizavimu. Su šia partija ryšiu turėjo ir Vincas Kudirka, kuris caro žandarams susekus jos veiklą, atsidūrė tarp kaltinamųjų. Dėl šios priežasties, po ilgo tardymo ir tampymo po teismus, buvo pašalintas iš universiteto. Po dviejų metų vėl priimtas, ir 1889 metais baigė medicinos mokslus.

Kitų metų pradžioje, susitvarkius, „Varpo“ ir „Ūkininko“ techninio redagavimo reikalams, V. Kudirka grįžo į Lietuvą. 1890 m. vasario gale įsikūrė Šakiuose ir ėmė verstis gydytojo praktika. Laisvą nuo gydymo ir rašymo laiką V. Kudirka skirdavo menui — muzikai. Tiktai trejetą metų pabuvus Šakiuose gydytoju, jo sveikata pastebimai ėmė blogėti. Jis iš savo tėvų buvo paveldėjęs palinkimą džiovai. Jam dešimtuosius einant nu
uo džiovos mirė jo motina, vėliau džiova išskyrė ir daugiau šeimos narių. Sunkios studento V. Kudirkos gyvenimo sąlygos pagreitino ir jo ligą. 1889 metų pavasarį jam kraujas prasiveržė iš plaučių, ir juo toliau, tuo labiau jam džiova stiprėjo. 1894 metų pabaigoje išvyko į Jaltą (Krymą) gydytis, bet dėl lėšų stokos ten ilgai būti negalėjo: 1895 metais sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Naumiestyje, atsidėdamas tik literatūros darbui. Tų pačių metų vasarą V. Kudirka, dėl lietuviškos veiklos, žandarų buvo suimtas, bet dėl kaltę įrodančios medžiagos stokos buvo paleistas. Paskutiniais gyvenimo metais buvo tiek silpnas, jog tik gulėdamas galėjo rašyti. Gyveno vienas, beveik niekieno nelankomas. Kūryba buvo vienintelė paguoda ir kūrė be paliovos, kiek leido senkančios jo jėgos. Prie lovos degdavo žvakė, kad žandarams veržiantis į butą, galėtų savo rankraščius sudeginti. Mirė Vincas Kudirka 1899 metų lapkričio šeštą dieną Naumiestyje, vėliau, jo garbei pavadintu Kudirkos Naumiesčiu.

„Varpo“ siela

Vincui Kudirkai buvo lemta gyventi tik 40 metų ir iš jų tik 10 skirti kūrybai. Tačiau ir per tą, palyginus trumpą laiką V. Kudirkos mūsų tautai nuveikti darbai milžiniški ir jo asmenybė herojiška. Savo tautos kultūros ir visuomenės darbą V. Kudirka pradėjo dirbti subrendęs, daug išgyvenęs, gerai jam pasiruošęs, su nepalaužiama šviesios lietuvių tautos ateities viltimi. Nors anksčiau jam atrodė, kad lietuvių kalba yra nieko verta, tačiau supratęs kalbos grožį ir turtingumą, jis labai daug nuveikė jos labui. Jo asmenybę daugiausia formavo lenkų romantizmas (gimnazijoje) ir pozityvizmas (universitete), kuriuo jis vėliau grindė savo veiklą.
1883 metais pasirodžiusi „Aušra“ V. Kudirkai padarė didelį ir lemiamą įspūdį. Jei pirmiau jis iš tolo sekė lietuvišką veikimą, net kai kada ir šaipės iš jo ar smerkė jį, tai „Aušra“ jį ne tik paskatino žengti drauge su tautiškai bei kultūriškai atbundančia Lietuva, bet ir stoti jos priešaky, jai vadovauti. Savo atsiminimuose jis pasakoja: „Perskaičius „Aušrą” man pasidarė graudu, ir ant stalo apsikniaubęs apsiverkiau. Gaila man buvę tų valandų, kurios nesugrąžinamai buvo išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu padegėliu. Po to mano krūtinę pripildžiusi rami, smagi šiluma, lyg, rodos, naujos jėgos pradėjo rastis. Rodos, išsyk užaugęs, išsyk ir pasaulis man tapęs per ankštas. Pasijutau didžiu galingu, pasijutau lietuviu esąs.“ Tačiau V. Kudirka į aušrininkų gretas įstojo tik 1886 metais, išspausdindamas kelis kūrinius.
Nemažą reikšmę V. Kudirkos nacionaliniam apsisprendimui turėjo J. Jablonskis, buvęs jo klasės draugas. Studijuodamas Maskvoje, J. Jablonskis 1883 m. parašė V. Kudirkai laišką, atsakydamas į šio negražų pasišaipymą iš lietuvių studentų draugijos, šitaip jam priekaištaudamas dėl sulenkėjimo: „Tu ir būdą bei paprotį visą jų seki, jau pasisavinai — tai liūdija Tavo raštas — jų liežuvį, kurium laistai ant popieros savo galvos dovaną, lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. y. kalbos tėvo ir motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir aukliavo. Gėda tai XIX amžiuje taip elgtis – mesti savuosius dėl kitų“. Šitoks griežtas J. Jablonskio žodis galėjo smarkiai paveikti V. Kudirką.
1887 metais V. Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžti į Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmė rūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 metais jie suorganizavo nelegalią „Lietuvos“ draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V. Kudirka vaidino žymų vaidmenį. Pagrindiniai „Lietuvos“ siekiai buvo: 1) Šviesos platinimas 2) Atgaivinimas ir pakėlimas tautinės dvasios, rašliavos ir dailės 3) Ūkio būklės pagerinimas 4) Lietuvybės sienų platinimas.

Studentų draugijos susirinkimuose ir susitinkant su kitais ne studentais tautiečiais, buvo nuolatos gvildenamas naujo lietuviško periodinio leidinio klausimas. Šiuo klausimu buvo susirašinėjama su Maskvoje studijuojančiais lietuviais studentais. Sustojus “Aušrai”, lyg netiesioginė jos „įpėdinė“ pasidarė

„Šviesa“. Šis laikraštis buvo leidžiamas nuo „Aušros“ atskilusių kunigų ir buvo daugiau religinio turinio, nors jame bendradarbiavo ir pasauliečių inteligentų. Varšuviečiams „Šviesos“ turinys nepatiko, ir jie to laikraščio nerėmė, prie jo nesidėjo, o galvojo apie naujo, pasaulietiško laikraščio leidimą arba apie „Aušros“ atgaivinimą. Svarbiausias šio reikalo organizatorius buvo V. Kudirka. Jis energingai ėmėsi viso organizacinio darbo.
1888 m. birželio 29 d., Marijampolėje įvyko pirmas lietuvių inteligentų susitikimas, norinčių leisti naują laikraštį. Pasitarime dalyvavo studentai iš Varšuvos, Maskvos ir Suvalkijos inteligentai. Šį susitikimą organizavo Kudirka. Pirmiausia buvo svarstomas klausimas, ar apskritai reikia leisti naują laikraštį, kadangi maskviečiai bendradarbiavo su „Šviesa“. Varšuviečiai „Šviesą“ kritikavo dėl jos tamsybiškos klerikalinės krypties, dėl žemo lygio. Maskviečiai sakė, kad tik reikią “Šviesą” patobulinti ir būtų galima apsieiti be naujo laikraščio. Tam Kudirka griežtai pasipriešino: jis „Šviesą“ pavadino ne tiktai klerikaliniu, bet ir obskurantišku laikraščiu. Sakė, jog reikia leisti naują, nepriklausomą nuo klero laikraštį. Dauguma studentų sutiko ir pritarė, kad būtų gerai naują laikraštį išleidus, bet pasitaikė ir skeptiškų nuomonių. Iškilo klausimas dėl lėšų, kurių nebuvo pakankamai laikraščio leidybai. Dėlto, kad nebuvo rasti bendri interesai, susitikimas nepavyko ir visi išsiskirstė. Nutarimas nors ir nesuformuluotas buvo toks: palikti šį klausimą atvirą ir gilintis į jį toliau. Po kurio laiko įvyko antrasis studentų inteligentų susitikimas. Tada iškilo redaktoriaus klausimas. M. Jankus sutiko pasirašinėti oficialiuoju redaktoriumi, betgi reikėjo žmogaus, kuris vietoje (Prūsijoje) laikraštį tvarkytų – reikėjo techninio, faktiškojo redaktoriaus. V. Kudirka pareiškė. Kad esąs vienas žmogus, kuris daug metų lenkų laikraštyje dirbo, bet jo pavardės nepasakė. Susirinkimo dalyviai pavedė V.Kudirkai viskuo rūpintis. Jis sakė, kad, grįžęs į Varšuvą, pasikalbės su kitais kolegomis ir Maskvai praneš, kas bus tuo reikalu sugalvota. Vincas Kudirka rankų nenuleido ir vasarai pasibaigus, grįžęs į Varšuvą, šiuo reikalu rūpinosi toliau.
Baigiantis 1888 metų rudeniui, Varšuvos lietuvių studentų susirinkime jau buvo tariamasi, kaip naująjį laikraštį pavadinti. Po ilgų diskusijų iš dviejų siūlomų pavadinimų: „Nemunas“ ir „Varpas“, buvo pasirinktas pastarasis. O 1889 metų sausį išėjo pirmasis „Varpo“ numeris, jį redagavo trise: V. Kudirka ir du jo draugai studentai. Jis manė, jog laikraštis turėtų būti nešališkas, neliesti tikėjimo dalykų ir per smarkiai nepeikti kunigų. Panašios mintys reiškiamos ir pirmojo numerio įžanginiame skyriuje.
„Varpas“ iš pradžių subūrė visas inteligentiškas lietuvių pajėgas. Greta liberalų, laisvamanių, socialistų, dirbo katalikai ir kunigai. „Varpas“ iš pradžių tik stengėsi pažinti lietuvius ir jų gyvenimą: jo programą turėjo nustatyti pats gyvenimas. „Varpe“ atsispindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir reikalai, visos blogosios ir gerosios gyvenimo pusės. V. Kudirka buvo „Varpo“ siela, per 10 metų jis skyrė jam visas savo jėgas, ir „Varpas“ yra neatsiejamas nuo V. Kudirkos gyvenimo ir kūrybos. Ypač įdomus buvo V. Kudirkos vedamas „Tėvynės Varpų“ skyrius. Šiame skyriuje V. Kudirka pasireiškė gabiu publicistu, greitai, gyvai ir taikliai reaguojančiu į lietuvių gyvenimo teigiamus ir

neigiamus reiškinius. „Tėvynės Varpuose“ V. Kudirka nuolat ir įtikinamai skelbė mirtiną rusicizmo grėsmę lietuvių tautai ir organizavo tautos jėgas jai atsispirti. Jis skelbė, kad lietuviai pirmiausia turi priešintis ten, kur nepaisomos įstatymais garantuotos jų teisės: „Gindamas savo asmens, savo kiemo ir savo valsčiaus įstatymais garantuotas teises, jis išaugs gynėju savo tautos ir kovotoju dėl jos kultūros ir laisvės“. „Tėvynės varpuose“ jis apžvelgia opiuosius krašto reikalus. Jį domina Lietuvos miestelius aplankanti ugnelė, sausra, bajorų išeikvojimai taupomojoje kasoje. Jaudinasi Kudirka, jog niekas iš lietuvių nesiryžta parašyti lietuvių kalbos žodyno. Toji pat bėda ir su lietuvių kalbos gramatika.

Vincas Kudirka – Tautiškos giesmės autorius

1898 metų rugsėjo 15 V. Kudirka šeštajame “Varpo” numeryje su savo komponuotomis gaidomis išspausdino Tautišką giesmę (Lietuva, tėvyne mūsų), virtusią tautos himnu. V. Kudirka tikriausiai buvo numatęs kūrinio paskirtį, savo atsiminimuose jis rašė: “Parašiau lietuvišką “Bože, caria chrani” (“Dieve, saugok carą” – taip prasidėjo carinės Rusijos himnas). Jame V. Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuose skelbiamas idėjas. Lietuvos praeitį V. Kudirka vertina romantiškai, ir tai ryšku ne tik jo verstiniuose iš Lietuvos praeities veikaluose, bet ir jo publicistikoje. Lietuvių jam – didvyrių žemė, ir lietuviai iš jos praeities turi semtis stiprybės. Greičiausia romantizmas jame bus išugdęs įsitikinimą, kad gyvenimą kuria ir jame laimi stiprios, valingos, kilnių idealų vedamos asmenybės. Tokia asmenybė buvo pats V. Kudirka, tokiomis savo raštais jis ugdo ir lietuvius, nes, tik tokiais būdami, jie tepajėgs išbristi iš skurdo ir priespaudos. Tad V. Kudirka ir savo publicistikoje, ir tautos himne ragina eiti „vien takais dorybės“. Nė vienu dalyku jis tiek nesisielojo ir nerašė, kiek apie lietuvio pareigas ir darbą savo tautai, nes tauta yra tiek stipri ir gaji, kiek žmonės dirba jos gerovei ir aukojosi jos didiesiems idealams. Šviesa ir tiesa padeda tuos dalykus pažinti (“Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”), tačiau tik tėvynės meilė (“Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse”) paskatina dėl tų idealų dirbti ir jiems aukotis.

Vincas Kudirka – rašytojas

Ištisą dešimtmetį dirbdamas platų literatūrinį bei visuomeninį darbą, V. Kudirka buvo pasidaręs buržuazinės lietuvių inteligentijos vadovu. Su juo palaikė ryšius daugelis to meto lietuvių rašytojų (J. Mačys – Kėkštas, G. Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė ir kt.). Didelį autoritetą amžininkų tarpe V. Kudirkai padėjo įsigyti visų pirma jo kūryba, kurioje buvo keliami svarbiausieji gyvenamojo meto klausimai, taip pat plati jo erudicija ir kai kurios patrauklios, teigiamos jo charakterio ypatybės. V. Kudirka buvo malonaus ir tauraus būdo žmogus, pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais, buvo nepaprastai darbštus, visuomeninius reikalus visuomet statė aukščiau savo asmeninių interesų. Tačiau turėjo ir nemaža priešų, ypač klerikalų tarpe.
Susirgęs džiova, V. Kudirka 1894 – 1897 m. važinėjo gydytis į Krymą ir Adrijos pajūrį. 1895 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, jis buvo antrą kartą caro žandarų suimtas, klerikalų laikraščiui „Apžvalgai“ viešai atidengus jo slapyvardį. Tačiau bylai sudaryti neradus pakankamai medžiagos, V. Kudirka vėl buvo paleistas.
Gydydamasis už Lietuvos ribų, kur mažiau grėsė caro žandarų persekiojimai, V. Kudirka dar labiau suintensyvino savo literatūrinę veiklą. Be gausių publicistinių straipsnių ir kelių eilėraščių, šiuo laikotarpiu jis parašė satyrinių kūrinių — „Viršininkus“ (1895 m.) bei „Lietuvos tilto atsiminimus“ (1896 m. ) ir išvertė į lietuvių kalbą Dž. G. Bairono „Kainą“ (1903 m. )
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus V. Kudirka praleido Naumiestyje, sunkiai sirgdamas. Globojamas savo bičiulės Valerijos Kraševskienės, jis buvo atsidėjęs vien literatūriniam darbui. Čia V. Kudirka parašė satyras „Cenzūros klausimas“ (1897 m. ) ir „Vilkai“ (1898 m. ), be to, išvertė į lietuvių kalbą F. Šilerio „Orleano mergelę“ (1898 m. ) ir „Vilių Telį“ (1899 m. ), A. Mickevičiaus „Vėlinių“ trečiąją dalį (1900 m. ), J. Slovackio „Mindaugą“, I. Krylovo pasakėčių ir M. Konopnickos eilėraščių.
V. Kudirka taip pat rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Ypač reikšmingas buvo jo parengtas liaudies dainų rinkinys “Kanklės” (I d. – 1895, II d. 1899). V. Kudirka pasireiškė ir lietuvių literatūrinės kalbos, ypač rašybos, norminimo srityje (1890 m. išleido “Statrašos ramsčius” – pirmąjį lietuvių kalbos rašybos vadovėlį).

Naudota literatūra:

1. Būtėnas J. Vincas Kudirka. K., 1988.

2. Mokinio biblioteka. Vincas Kudirka. V., 1992.

3. Šapoka A. Lietuvos istorija. V., 1989.

4. Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1986.

Turinys

Įžanga.........................2 psl.
Vinco Kudirkos gyvenimas ir veikla.........3 psl.
„Varpo“ siela.....................5 psl.
Vincas Kudirka — Tautiškos giesmės autorius...8 psl.
Vincas Kudirka — rašytojas............9 psl.
Naudotos literatūros sąrašas............10 psl.

Įžanga

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų, bei realistinės prozos ir pilietinės poezijos pradininkų. Reikšmingiausia V. Kudirkos literatūrinio palikimo dalis yra grožinė kūryba. Jo poezijoje vyrauja pilietinės temos, žadinama tautinė sąmonė, liečiami socialiniai klausimai. V. Kudirka buvo žymus visuomenės veikėjas, vienas „varpininkų” ideologų, priklausė lietuvių nacionaliniam judėjimui. Publicistiniuose straipsniuose propagavo pozityvizmo idėjas, reiškė kylančios lietuvių buržuazijos interesus, kritikavo carizmą ir jo vykdomą politiką. Buvo pagrindinis „Varpo” leidėjas, bei parašė Tautišką giesmę, kuri vėliau tapo mūsų tautos himnu.
V. Kudirka daug dėmesio skyrė ir nagrinėjo lietuvių rašytojų kūrybą. Jis propagavo demokratines ir liaudines literatūros tendencijas. Kudirkai labai svarbus buvo kūrinių meniškumas, stiliaus klausimai, jam rūpėjo rašomosios kalbos kultūra ir literatūros profesionalumas.

Vinco Kudirkos gyvenimas ir veikla

Vincas Kudirka gimė 1858 metų gruodžio 31 dieną Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paveldėjo tvirtą būdą, savarankiškumą ir atkaklumą.Iš motinos – meno palinkimą. Jo motina pasak paties V. Kudirkos, „gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”. Iš motinos jis paveldėjo puikų balsą, gerą klausą, stiprų pasakotojo talentą ir iš mažens palinkimą piešti.
Dešimties metų amžiaus 1868 m. V. Kudirka pradėjo lankyti rusišką Paežerių pradinę mokyklą. Ten jis buvo nuvestas pirmasis. Jau tuomet jis pasižymėjo gabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. Mokslai pradinėje mokykloje sekėsi gerai. Per metus pasivijo ir pralenkė tuos draugus, kurie jau buvo mokęsi kitose mokyklose. 1871 metais baigęs pradžios mokyklą įstojo į Marijampolės gimnazijos pirmą klasę. Ir čia gabumais atkreipė visų dėmesį. Dalykai klasėse buvo dėstomi rusiškai, bet mokiniai tarpusavy iš seno įpratimo ir tradicijos kalbėjo lenkiškai, skaitė lenkų autorių knygas. Tą lenkiškumą stengėsi palaikyti ir mokytojai. Vyraujant tokiai atmosferai, sulenkėjo ir Vincas. Jis norėjo pasidaryti poniškas, tik jam buvo baugu, kad draugai nesužinotų jį mokant lietuviškai, jo tėvą esantį valstietį ir dėvintį milinę. Todėl Vincas su draugais stengėsi kalbėti lenkiškai, nors ir šlubuodamas, o nuo tėvų ir giminių, atvažiavusių iš namų, slapstyte slapstėsi, jei pastebėdavo, kad kas iš draugų mato. Su namiškiais laisviau pasikalbėdavo tik slaptai, kai niekas nematydavo. Kadangi jis buvo sąžiningas ir patikimas, tai jį paskyrė mokinių globėju. Vincas savo pareigas atliko gerai: išmokė vaikus naujų žaidimų, bet kartu ir nustatė tvarką, griežtai prižiūrėjo pamokų ruošimą. Savo lietuvišką kilmę Kudirka, būdamas šeštoje klasėje, buvo visiškai bepamirštąs. Jis manė, jog lietuvių kalba yra nieko verta. Kas kita jam atrodė lenkų kalba — turinti gausią, turtingą literatūrą, garsių rašytojų, poetų.
Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 metais V. Kudirka įstojo į Seinų kunigų seminariją. Seminarijos drausmė, atrodo, turėjo visu sunkumu prislėgti ką tik į ją patekusį Kudirka. Kelių asmenų liudijimu taip nebuvę. Vincas, pasižymėjęs įvairiais gabumais, patiko ir seminarijos vadovybei. Ką gi — toks inteligentiškos, žavios išvaizdos jaunuolis, gražiai išauklėtas, muzikalus, tapęs kunigu, neturėjo padaryti gėdos tam luomui. Būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis, nelinkęs tapti dvasininku. V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijos režimo, tvarkos, jo netenkino scholastiniai mokslai, bei mokymo būdas, nors ir buvo suteikta nuolaidų. Vincui leista smuikuoti, kad ir vyraujant muzikos bei linksmybių draudimui. 1879 metais jis buvo pašalintas dėl neleistino bendravimo su Seinų miestiete, su kuria bendravo slaptai susirašinėdamas laiškais. Vincą išdavė tarnaitė, kuri ir nešiojo laiškus. Jai atrodė negerai, kad jaunuolis, ketinantis tapti dvasininku ir lankantis kunigų seminariją, yra vedamas iš kelio. Dėl pašalinimo iš kunigų seminarijos V. Kudirka susipyko su išdidžiu tėvu, ir to pykčio šešėlis visą gyvenimą temdė judviejų santykius.1879 metais V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnazijos

septintąją klasę, norėdamas ją baigti. Jis buvo priimtas be jokio egzamino, nors tuomet gimnazija buvo pilna mokinių. Čia vėl paskirtas mokinių globėju, kur toliau tęsė savo anksčiau pradėtas pareigas. Baigęs šią mokyklą sidabro medaliu (1881 metais), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvyko studijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvos universitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. 1881 m. rudenį jis įstojo į Varšuvos universiteto filologijos fakultetą. Vienerius metus paklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs žemu profesorių dėstymo lygiu ir norėdamas įsigyti savarankiškesnę bei praktiškesnę specialybę , V. Kudirka perėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstis privačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan.
Varšuva V. Kudirkai atvėrė platesnius akiračius. Tuo metu ten veikė Lenkijos darbininkų partija, pasivadinusi „Proletariatu”. Ji rūpinosi socialinių idėjų propaganda, agitacine veikla, streikų organizavimu. Su šia partija ryšiu turėjo ir Vincas Kudirka, kuris caro žandarams susekus jos veiklą, atsidūrė tarp kaltinamųjų. Dėl šios priežasties, po ilgo tardymo ir tampymo po teismus, buvo pašalintas iš universiteto. Po dviejų metų vėl priimtas, ir 1889 metais baigė medicinos mokslus.

Kitų metų pradžioje, susitvarkius, „Varpo“ ir „Ūkininko“ techninio redagavimo reikalams, V. Kudirka grįžo į Lietuvą. 1890 m. vasario gale įsikūrė Šakiuose ir ėmė verstis gydytojo praktika. Laisvą nuo gydymo ir rašymo laiką V. Kudirka skirdavo menui — muzikai. Tiktai trejetą metų pabuvus Šakiuose gydytoju, jo sveikata pastebimai ėmė blogėti. Jis iš savo tėvų buvo paveldėjęs palinkimą džiovai. Jam dešimtuosius einant nuo džiovos mirė jo motina, vėliau džiova išskyrė ir daugiau šeimos narių. Sunkios studento V. Kudirkos gyvenimo sąlygos pagreitino ir jo ligą. 1889 metų pavasarį jam kraujas prasiveržė iš plaučių, ir juo toliau, tuo labiau jam džiova stiprėjo. 1894 metų pabaigoje išvyko į Jaltą (Krymą) gydytis, bet dėl lėšų stokos ten ilgai būti negalėjo: 1895 metais sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Naumiestyje, atsidėdamas tik literatūros darbui. Tų pačių metų vasarą V. Kudirka, dėl lietuviškos veiklos, žandarų buvo suimtas, bet dėl kaltę įrodančios medžiagos stokos buvo paleistas. Paskutiniais gyvenimo metais buvo tiek silpnas, jog tik gulėdamas galėjo rašyti. Gyveno vienas, beveik niekieno nelankomas. Kūryba buvo vienintelė paguoda ir kūrė be paliovos, kiek leido senkančios jo jėgos. Prie lovos degdavo žvakė, kad žandarams veržiantis į butą, galėtų savo rankraščius sudeginti. Mirė Vincas Kudirka 1899 metų lapkričio šeštą dieną Naumiestyje, vėliau, jo garbei pavadintu Kudirkos Naumiesčiu.

„Varpo“ siela

Vincui Kudirkai buvo lemta gyventi tik 40 metų ir iš jų tik 10 skirti kūrybai. Tačiau ir per tą, palyginus trumpą laiką V. Kudirkos mūsų tautai nuveikti darbai milžiniški ir jo asmenybė herojiška. Savo tautos kultūros ir visuomenės darbą V. Kudirka pradėjo dirbti subrendęs, daug išgyvenęs, gerai jam pasiruošęs, su nepalaužiama šviesios lietuvių tautos ateities viltimi. Nors anksčiau jam atrodė, kad lietuvių kalba yra nieko verta, tačiau supratęs kalbos grožį ir turtingumą, jis labai daug nuveikė jos labui. Jo asmenybę daugiausia formavo lenkų romantizmas (gimnazijoje) ir pozityvizmas (universitete), kuriuo jis vėliau grindė savo veiklą.
1883 metais pasirodžiusi „Aušra“ V. Kudirkai padarė didelį ir lemiamą įspūdį. Jei pirmiau jis iš tolo sekė lietuvišką veikimą, net kai kada ir šaipės iš jo ar smerkė jį, tai „Aušra“ jį ne tik paskatino žengti drauge su tautiškai bei kultūriškai atbundančia Lietuva, bet ir stoti jos priešaky, jai vadovauti. Savo atsiminimuose jis pasakoja: „Perskaičius „Aušrą” man pasidarė graudu, ir ant stalo apsikniaubęs apsiverkiau. Gaila man buvę tų valandų, kurios nesugrąžinamai buvo išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu padegėliu. Po to mano krūtinę pripildžiusi rami, smagi šiluma, lyg, rodos, naujos jėgos pradėjo rastis. Rodos, išsyk užaugęs, išsyk ir pasaulis man tapęs per ankštas. Pasijutau didžiu galingu, pasijutau lietuviu esąs.“ Tačiau V. Kudirka į aušrininkų gretas įstojo tik 1886 metais, išspausdindamas kelis kūrinius.
Nemažą reikšmę V. Kudirkos nacionaliniam apsisprendimui turėjo J. Jablonskis, buvęs jo klasės draugas. Studijuodamas Maskvoje, J. Jablonskis 1883 m. parašė V. Kudirkai laišką, atsakydamas į šio negražų pasišaipymą iš lietuvių studentų draugijos, šitaip jam priekaištaudamas dėl sulenkėjimo: „Tu ir būdą bei paprotį visą jų seki, jau pasisavinai — tai liūdija Tavo raštas — jų liežuvį, kurium laistai ant popieros savo galvos dovaną, lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. y. kalbos tėvo ir motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir aukliavo. Gėda tai XIX amžiuje taip elgtis – mesti savuosius dėl kitų“. Šitoks griežtas J. Jablonskio žodis galėjo smarkiai paveikti V. Kudirką.
1887 metais V. Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžti į Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmė rūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 metais jie suorganizavo nelegalią „Lietuvos“ draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V. Kudirka vaidino žymų vaidmenį. Pagrindiniai „Lietuvos“ siekiai buvo: 1) Šviesos platinimas 2) Atgaivinimas ir pakėlimas tautinės dvasios, rašliavos ir dailės 3) Ūkio būklės pagerinimas 4) Lietuvybės sienų platinimas.

Studentų draugijos susirinkimuose ir susitinkant su kitais ne studentais tautiečiais, buvo nuolatos gvildenamas naujo lietuviško periodinio leidinio klausimas. Šiuo klausimu buvo susirašinėjama su Maskvoje studijuojančiais lietuviais studentais. Sustojus “Aušrai”, lyg netiesioginė jos „įpėdinė“ pasidarė

„Šviesa“. Šis laikraštis buvo leidžiamas nuo „Aušros“ atskilusių kunigų ir buvo daugiau religinio turinio, nors jame bendradarbiavo ir pasauliečių inteligentų. Varšuviečiams „Šviesos“ turinys nepatiko, ir jie to laikraščio nerėmė, prie jo nesidėjo, o galvojo apie naujo, pasaulietiško laikraščio leidimą arba apie „Aušros“ atgaivinimą. Svarbiausias šio reikalo organizatorius buvo V. Kudirka. Jis energingai ėmėsi viso organizacinio darbo.
1888 m. birželio 29 d., Marijampolėje įvyko pirmas lietuvių inteligentų susitikimas, norinčių leisti naują laikraštį. Pasitarime dalyvavo studentai iš Varšuvos, Maskvos ir Suvalkijos inteligentai. Šį susitikimą organizavo Kudirka. Pirmiausia buvo svarstomas klausimas, ar apskritai reikia leisti naują laikraštį, kadangi maskviečiai bendradarbiavo su „Šviesa“. Varšuviečiai „Šviesą“ kritikavo dėl jos tamsybiškos klerikalinės krypties, dėl žemo lygio. Maskviečiai sakė, kad tik reikią “Šviesą” patobulinti ir būtų galima apsieiti be naujo laikraščio. Tam Kudirka griežtai pasipriešino: jis „Šviesą“ pavadino ne tiktai klerikaliniu, bet ir obskurantišku laikraščiu. Sakė, jog reikia leisti naują, nepriklausomą nuo klero laikraštį. Dauguma studentų sutiko ir pritarė, kad būtų gerai naują laikraštį išleidus, bet pasitaikė ir skeptiškų nuomonių. Iškilo klausimas dėl lėšų, kurių nebuvo pakankamai laikraščio leidybai. Dėlto, kad nebuvo rasti bendri interesai, susitikimas nepavyko ir visi išsiskirstė. Nutarimas nors ir nesuformuluotas buvo toks: palikti šį klausimą atvirą ir gilintis į jį toliau. Po kurio laiko įvyko antrasis studentų inteligentų susitikimas. Tada iškilo redaktoriaus klausimas. M. Jankus sutiko pasirašinėti oficialiuoju redaktoriumi, betgi reikėjo žmogaus, kuris vietoje (Prūsijoje) laikraštį tvarkytų – reikėjo techninio, faktiškojo redaktoriaus. V. Kudirka pareiškė. Kad esąs vienas žmogus, kuris daug metų lenkų laikraštyje dirbo, bet jo pavardės nepasakė. Susirinkimo dalyviai pavedė V.Kudirkai viskuo rūpintis. Jis sakė, kad, grįžęs į Varšuvą, pasikalbės su kitais kolegomis ir Maskvai praneš, kas bus tuo reikalu sugalvota. Vincas Kudirka rankų nenuleido ir vasarai pasibaigus, grįžęs į Varšuvą, šiuo reikalu rūpinosi toliau.
Baigiantis 1888 metų rudeniui, Varšuvos lietuvių studentų susirinkime jau buvo tariamasi, kaip naująjį laikraštį pavadinti. Po ilgų diskusijų iš dviejų siūlomų pavadinimų: „Nemunas“ ir „Varpas“, buvo pasirinktas pastarasis. O 1889 metų sausį išėjo pirmasis „Varpo“ numeris, jį redagavo trise: V. Kudirka ir du jo draugai studentai. Jis manė, jog laikraštis turėtų būti nešališkas, neliesti tikėjimo dalykų ir per smarkiai nepeikti kunigų. Panašios mintys reiškiamos ir pirmojo numerio įžanginiame skyriuje.
„Varpas“ iš pradžių subūrė visas inteligentiškas lietuvių pajėgas. Greta liberalų, laisvamanių, socialistų, dirbo katalikai ir kunigai. „Varpas“ iš pradžių tik stengėsi pažinti lietuvius ir jų gyvenimą: jo programą turėjo nustatyti pats gyvenimas. „Varpe“ atsispindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir reikalai, visos blogosios ir gerosios gyvenimo pusės. V. Kudirka buvo „Varpo“ siela, per 10 metų jis skyrė jam visas savo jėgas, ir „Varpas“ yra neatsiejamas nuo V. Kudirkos gyvenimo ir kūrybos. Ypač įdomus buvo V. Kudirkos vedamas „Tėvynės Varpų“ skyrius. Šiame skyriuje V. Kudirka pasireiškė gabiu publicistu, greitai, gyvai ir taikliai reaguojančiu į lietuvių gyvenimo teigiamus ir

neigiamus reiškinius. „Tėvynės Varpuose“ V. Kudirka nuolat ir įtikinamai skelbė mirtiną rusicizmo grėsmę lietuvių tautai ir organizavo tautos jėgas jai atsispirti. Jis skelbė, kad lietuviai pirmiausia turi priešintis ten, kur nepaisomos įstatymais garantuotos jų teisės: „Gindamas savo asmens, savo kiemo ir savo valsčiaus įstatymais garantuotas teises, jis išaugs gynėju savo tautos ir kovotoju dėl jos kultūros ir laisvės“. „Tėvynės varpuose“ jis apžvelgia opiuosius krašto reikalus. Jį domina Lietuvos miestelius aplankanti ugnelė, sausra, bajorų išeikvojimai taupomojoje kasoje. Jaudinasi Kudirka, jog niekas iš lietuvių nesiryžta parašyti lietuvių kalbos žodyno. Toji pat bėda ir su lietuvių kalbos gramatika.

Vincas Kudirka – Tautiškos giesmės autorius

1898 metų rugsėjo 15 V. Kudirka šeštajame “Varpo” numeryje su savo komponuotomis gaidomis išspausdino Tautišką giesmę (Lietuva, tėvyne mūsų), virtusią tautos himnu. V. Kudirka tikriausiai buvo numatęs kūrinio paskirtį, savo atsiminimuose jis rašė: “Parašiau lietuvišką “Bože, caria chrani” (“Dieve, saugok carą” – taip prasidėjo carinės Rusijos himnas). Jame V. Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuose skelbiamas idėjas. Lietuvos praeitį V. Kudirka vertina romantiškai, ir tai ryšku ne tik jo verstiniuose iš Lietuvos praeities veikaluose, bet ir jo publicistikoje. Lietuvių jam – didvyrių žemė, ir lietuviai iš jos praeities turi semtis stiprybės. Greičiausia romantizmas jame bus išugdęs įsitikinimą, kad gyvenimą kuria ir jame laimi stiprios, valingos, kilnių idealų vedamos asmenybės. Tokia asmenybė buvo pats V. Kudirka, tokiomis savo raštais jis ugdo ir lietuvius, nes, tik tokiais būdami, jie tepajėgs išbristi iš skurdo ir priespaudos. Tad V. Kudirka ir savo publicistikoje, ir tautos himne ragina eiti „vien takais dorybės“. Nė vienu dalyku jis tiek nesisielojo ir nerašė, kiek apie lietuvio pareigas ir darbą savo tautai, nes tauta yra tiek stipri ir gaji, kiek žmonės dirba jos gerovei ir aukojosi jos didiesiems idealams. Šviesa ir tiesa padeda tuos dalykus pažinti (“Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”), tačiau tik tėvynės meilė (“Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse”) paskatina dėl tų idealų dirbti ir jiems aukotis.

Vincas Kudirka – rašytojas

Ištisą dešimtmetį dirbdamas platų literatūrinį bei visuomeninį darbą, V. Kudirka buvo pasidaręs buržuazinės lietuvių inteligentijos vadovu. Su juo palaikė ryšius daugelis to meto lietuvių rašytojų (J. Mačys – Kėkštas, G. Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė ir kt.). Didelį autoritetą amžininkų tarpe V. Kudirkai padėjo įsigyti visų pirma jo kūryba, kurioje buvo keliami svarbiausieji gyvenamojo meto klausimai, taip pat plati jo erudicija ir kai kurios patrauklios, teigiamos jo charakterio ypatybės. V. Kudirka buvo malonaus ir tauraus būdo žmogus, pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais, buvo nepaprastai darbštus, visuomeninius reikalus visuomet statė aukščiau savo asmeninių interesų. Tačiau turėjo ir nemaža priešų, ypač klerikalų tarpe.
Susirgęs džiova, V. Kudirka 1894 – 1897 m. važinėjo gydytis į Krymą ir Adrijos pajūrį. 1895 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, jis buvo antrą kartą caro žandarų suimtas, klerikalų laikraščiui „Apžvalgai“ viešai atidengus jo slapyvardį. Tačiau bylai sudaryti neradus pakankamai medžiagos, V. Kudirka vėl buvo paleistas.
Gydydamasis už Lietuvos ribų, kur mažiau grėsė caro žandarų persekiojimai, V. Kudirka dar labiau suintensyvino savo literatūrinę veiklą. Be gausių publicistinių straipsnių ir kelių eilėraščių, šiuo laikotarpiu jis parašė satyrinių kūrinių — „Viršininkus“ (1895 m.) bei „Lietuvos tilto atsiminimus“ (1896 m. ) ir išvertė į lietuvių kalbą Dž. G. Bairono „Kainą“ (1903 m. )
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus V. Kudirka praleido Naumiestyje, sunkiai sirgdamas. Globojamas savo bičiulės Valerijos Kraševskienės, jis buvo atsidėjęs vien literatūriniam darbui. Čia V. Kudirka parašė satyras „Cenzūros klausimas“ (1897 m. ) ir „Vilkai“ (1898 m. ), be to, išvertė į lietuvių kalbą F. Šilerio „Orleano mergelę“ (1898 m. ) ir „Vilių Telį“ (1899 m. ), A. Mickevičiaus „Vėlinių“ trečiąją dalį (1900 m. ), J. Slovackio „Mindaugą“, I. Krylovo pasakėčių ir M. Konopnickos eilėraščių.
V. Kudirka taip pat rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Ypač reikšmingas buvo jo parengtas liaudies dainų rinkinys “Kanklės” (I d. – 1895, II d. 1899). V. Kudirka pasireiškė ir lietuvių literatūrinės kalbos, ypač rašybos, norminimo srityje (1890 m. išleido “Statrašos ramsčius” – pirmąjį lietuvių kalbos rašybos vadovėlį).

Naudota literatūra:

1. Būtėnas J. Vincas Kudirka. K., 1988.

2. Mokinio biblioteka. Vincas Kudirka. V., 1992.

3. Šapoka A. Lietuvos istorija. V., 1989.

4. Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1986.

Leave a Comment