Simonas Daukantas

S.Daukantas.

Vienas S. Daukanto istorijos veikalų bruožų – nuoseklus demokratizmas, luominiu požiūriu, titulų nevertinimas. Didžia dalimi jo istorija – tai pasakojimas apie lietuvių ir žemaičių liaudies kovą už laisvę. Džiaugiamasi ir Lietuvos kunigaikščių pergalėmis, garbingais darbais, tačiau jų kaip istorinių asmenų vertė sveriama pagal nuopelnus atskirtai tautai, žmonėms. Pasakodamas apie tautos priešistorę, t. y. apie istoriniuose šaltiniuose menkai dokumentuotus laikus, S. Daukantas keliais štrichais kuria idealios visuomenės modelį, kitaip tariant, tam tikrą socialinę utopiją. Ji akivaizdžiai rodo autoriaus visuomenines nuostatas.

Iš “Būdo..,, ištraukų sužnome ,kkad pagonybės laikais lietuvių karyboje dominavo meilė žirgams ir šunims ,,senovės kalnėnai ir žemaičiai , traukdami į kirę , du tarnu lygiai turejo , beje šunį ir žirgą , nesgi , ko kareivis jodamas negalėjo ant žirgo pakelti , tą jo šuo , ikinkytas į mažas rogeles , po jo vilko “.Taigi sužinome, kad lietuviai žirgus brangesniais už brolį laikė . Jie niekuo taip nesirūpino kaip žirgų gražybe, taigi senovėje garsus jaunikaitis buvo tas, kuris turėjo gražesnį ir puikesnį žirgą.Dar sužinome, kad pilių jie nestatydavo, nes girios atstodavo jiems pilis .Žemaičiai irr kalnėnai buvo labia kantrūs,, o pačių narsybė ir kantrybė jų mūrais buvo, į kurias ir visų narsiausis neprietelius nedrįso lįsti”.Lietuviai kalnėnai ir žemaičiai buvo įsitikine, kad jei karys žuvęs priešų žemeja nebus palaidotas savo krašte, tai jo dvasia liks klaidžoti že

emėja padarydama daug blogo sau ir genties nariams. S.Daukanto pasakojamoji kalba skiriasi nuo vadovelio.Daukantas pasakoja paprasta kalba nevartodamas savokų gal net gi žemaičiuodamas, jis vartoja daug buitinių žodžių kuriu reikšmės šių laikų žmonės gal net nebežino. S.Dukantui pavyko atkurti viduramžių dvasią. Atidžiau patyrinėjus kūrinio ištrauką galime sužinoti apie senovės Lietuvių karyba, naudotus ginklus, elgesi su žuvusiaisiais.

Leave a Comment