daukantas

Simonas Daukantas (1793-1864)

Simonas Daukantas gimė tais metais, kai Rusija, Prūsija, ir Austrija antrą kartą pasidalijo Lenkiją ir Lietuvą, tuo laiku, kai Gardine vyko Lenkijos ir Lietuvos Respublikos paskutinis seimas, tą mėnesį, kai Respublika prarado savarankiškumą, o kai mažajam Simonui suėjo dveji – ir valstybingumą. Ir vardą, ir titulus. Lietuva žlugo, Simonas Daukantas pradėjo gyvenimą. Valstybė – rusų, kalba mokykloje ir bažnyčioje – lenkų. Lietuvos Metrika – Peterburge. Viską skaito cenzoriai. Valstiečiai pasitinka prancūzus kaip išvaduotojus; jiems pralaimėjus, ruošiasi sukilimui, laukia desanto iš anglų laivyno prrie Šventosios. Desantas neišsilaipina. Rusai įveda karo padėtį. O išsigelbėti reikia. O gyventi – reikia. Kad tau būtų gyvenime vietos, privalai prisitaikyti prie okupantų. Vienas nieko nepasieksi, turi įsiterpti į luomą, kuris turi teisę į tarnybą, privilegijas. Tas luomas – bajorų. <.>
Simonas Daukantas rūpinosi tarnybine karjerą tol, kol prasiskverbė į imperijos širdį, į Valdantįjį senatą, tapo Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju ir susikūrė galimybę tyrinėti pirminius Lietuvos istorijos šaltinius. <.>
Severozapadnyj kraj. Nėr pasauly Lietuvos. Gerai gyvena tik tie lietuviai, kurie pagalba okupantei Rusijai verčiasi. Lietuvos Metrikos meetrikantas Simonas Daukantas uždirba per metus 285,92 sidabro rublio ir 57,18 rublio maistpinigių. Užtenka ir tiek, kad Lietuvos viziją sukurtų. “Taip nusilpo nervai, kad krintatis žirnis mane gąsdina.” Anot Daukanto biografijos tyrinėtojo V. Merkelio, paskui Daukanto karstą ėjo kokios trys senės, o Pa

apilės piliakalny pasitiko tik duobkasiai.
Petras Dirgėla

Taigi, kaip matome iš šios įžangos, Simonas Daukantas gyveno sunkiu Lietuvai laikotarpiu, kai istorinės aplinkybės lėmė sunkią šalies padėtį. Dėl rusų priespaudos ir nuolatinių karų Lietuvos teritorijoje Daukanto tėvynė buvo nualinta ekonomiškai. Lietuva niekaip negalėjo atsikratyti savo praeities ryšio su Lenkija, ir dėl to patys lietuviai laikė lietuvių kalbą “mužikų kalba”, o lenkų kalbą – “ponų kalba”. Tikrąją kalbą išsaugojo tik lietuvių valstiečiai, kurie iki pat to laiko nepasidavė polonizacijai ir vartojo protėvių kalbą. Lietuviams buvo bandoma įpiršti, kad jie neturi garsios praeities, kuria daugels šalių didžiuojasi. S.Daukanto kūrinio “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” paskirtis buvo ne tik parodyti Lietuvos praeitį ir istoriją, bet ir kelti lietuvių tautinės savimonės lygį, nacionalizmą gerąja prasme. Autorius noori “pakelti iš purvo” lietuvių didžiavimąsi savo tauta. Tai jis nori pasiekti sąmoningai, nematydamas blogųjų tautiečių ir Lietuvos bruožų, idealizuodamas juos.
Savo kūrinį jis pradeda metaforomis apie tai, kad nieko nėra amžina “Ir taip, kur pirma pievos žėlė, plačios pilys, vaisingos dirvos buvo, ten šiandien palšų smilčių vilny, į trobesį aukštos, spiginamos nuo degančios saulės, po tyrus bangioja arba begalinės jūros užgulusios niūkso.”. Aš manau, jog autorius norėjo pasakyti, kad dabartinė Lietuvos būklė nėra amžina, ir kad ji anksčiau buvo didinga valstybė.Jis au

ukština lietuvių kalbą “.nesgi turi sau ypatingą kalbą, būtinai įvairią nuo kitų kalbų, o aiškesnę ir skaistesnę už visas šiandien kalbamas .”.Simonas pabrėžia, kad lietuviai turėjo ne ką blogesnius, o gal ir geresnius valdovus, bajorus ir kitus “ypatingus žmones” , gerus ryšius su kitomis tautomis, ir kad Lietuva taip pat buvo labai gerbiamas ir žinomas kraštas kaip ir kitos didžiosios valstybės “.nuo tokios kalbos gali kožnas aiškiai numanyti, jog angis (anais laikais) yra turėjusi savo ypatingą tikybą, rėdą, vyresnybę ir diduomenę, beje: savo viešpačius, rykius (valdovus, karalius) ir kunigaikščius, kurie viena kalba su svietu yra kalbėję; pati tauta plačiai gyvenusi ir didžias pažines (pažintis) yra turėjusi su tolimais kraštais.” Daukantas giria lietuvius, kad jie išlaikė savo kalbą iki šių dienų.
Senovės žmonės.Kokie jie? Autorius labai detaliai aprašo lietuvius. Jie aprašomi beveik kaip herojai “.Vyras koks paritus, toks pastachius <.> stambūs ir kresni žaliūkai <.> Visi buvo ne taip dideli, kaip augaloti, stovylos stačios ir gašios, augumo skaistaus, kalbos drąsios ir sukrios, akys žydrai rainos, kūno didžiai balto, veido daugiau pailguotino nei apvalaus . “ Mūsų metrikantui rūpėjo išaukštinti lietuvių dorybes.
Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad S.Daukantui labiausiai rūpėjo dabartinė (tuometinė) Lietuvos padėtis ir jis ieškojo būdų jai pagerinti, pakelti mūsų tautą iš snaudulio da
ar vienai kovai su pavergimu ir nutautinimu.

Leave a Comment