Simonas Daukantas gyveno audringu, lietuvių nacionalinei istorijai svarbių įvykių laikotarpiu. Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimas 1795m., Napoleono žygis į Rusiją 1812m.,Vilniaus universiteto suklestėjimo XIXa. pradžioje ir filomatų byla 1823m., 1831 metų sukilimas ir Vilniaus įvykiai reikalauja nepaliaujamo istorikų, kultūros, literatūros specialistų dėmesio. S.Daukantas gyvenime bei kūryboje taip pat yra likę nemaža neaiškumų. Savų klausimų aptariamam istorijos laikotarpiui kelia ir besikeičianti nūdiena. S.Daukanto gyvenimas, jo kūrybos likimas yra tiesiog simboliškas kaip istorikas, kaip rašytojas ir demokratiškai nusitiekęs pilietis susiformavo anuomet klestinčiame Vilniaus universitėte, kuiame buvo remiamasi savo krašto kultūros trdicija.Visas jo gyvenimas, kūrybinė biografija yra kaip reta nuoseklus bangavimas realizuoti jaunystei idealus. S.Daukanto mirties metais jau buvo gimę tie, kurie paskutiniais amžiaus dešimtmešiais vėl, su dar didesne energija iškels tautinio atgimimo idėjas (J.Basanavičius gimė 1851m.), prisimins ir išaukšins S.Daukantą, daug kur bylos jo žodžiais. Taigi nuo “aušrininkų” jį skyrė viena karta , jis yra savotiškas tiltas, jungiantis geriausias Lietuvos kultūros tardicijas su naujuoju nacionalinio sąmoningumo ir lietuviškos kultūros kūrimo sąjūdžiu. Deja, apie S.Daukanto vaikystę ir ankstyvąją jaunystę nėra išlikusių konkretesnių žinių, biografai turi tenkintis tik vienu kitu faktu ir remtis analogijų principu, t.y. kalbėti apie Simoną kaip apie vieną tipiškų, tarkim, Kretingos mokyklos mokinių.S.Daukanto tėvas buvo bajoras Jurgis Daukantas, o motina bajorienė Kotryna Odintaitė. Dievas jiems davė penkias dukteris ir du sūnus. Simonui, esant vos dveijų metų, Daukantų šeima dalyvavo Kosciuškos sukilime ir sukilėlių žygyje į Liepoją. Simonas buvo vyriausias sūnus. Po jo ėjo duktė Anastazija, gimusi apie 1795m. Gal trejetą metų už Simoną jaunesnė sesuo Ona. Ji buvo tėvų karšintoja ir ūkio paveldėtoja. 1802m. Daukantams gimė duktė Kotryna, o 1804m.-Konstancija. Vienos dukters vardas nežinomas. 1805m. gimsta jauniausias vaikas –sūnus Aleksandras. Jis ,Simono remiamas, baigė medicinos mokslus Vilniaus universitėte, tarnavo karo gydytoju. Dėl Daukantų šviesumo, sūnų išmoklinimo ir padėties visuomenėje ilgą laiką manyta,kad jie priklausė kilmingųjų luomui. Motiejus Valančius Daukantą irgi vadino bajoru. Simono tėvai nebuvo turtingi, bet iš kaimynų buvo vieni šviesiausių ir šiek tiek turtingesni už kitus. Netrūko Daukantų namuose ir pašalinių žmonių: visuomet būdavo keli samdiniai, pas eigulį ateidavo su įvairiais reikalais. Tėvas irgi mėgo žmonėtis, kaimynų buvo gerbiami ir laukiami svečiai. Jis augo kaip ir visi sodžiaus vaikai. Tuo metu Simoną ugdžiusi valstietiška kultūra su savo vertybėmis, su aiškiu gėrio ir blogio, doros ir nedoros supratimu tapo tais pamatiniais akmenimis, ant kurių jau jo paties pastangomis bus renčiamos Lietuvos praeities rūmas. Pirmosios žinios apie S.Daukanto mokslą susijusios su Kretingos mokykla, kurią 1808m. vizitavo Vilniaus universiteto profesorius J.Mickevičius. Antoje klasėje klausinėdamas mokomųjų dalykų profesorius nurodė 16 pažangiausių mokinių, tarp jų ir Simoną. Gražiausiai rašantys paminėti du, vienas iš jų –vėlgi S.Daukantas čia jau buvo mokęsis dvejus metus. Nėra aišku, ar S.Daukantas lankė 1803m. Kretingoje pradėjusią veikti trečiąją klasę. Tiek Kretingos, tiek ir antrosios S.Daukanto mokymosi vietos –žemaičių Kalvarijos ( dabar Varduvos) mokyklų auklėtiniai per rėkrutų gaudynes, pasak V.Merkio, jausdavosi kaip medžiojami zuikiai. Nors dvarininkai ir leido valstiečių vaikams lankyti mokyklą, bet juos laikė tokia pačia dvaro nuosavybe kaip ir kitus baudžiauninkus. Kada S.Daukantas persikėlė į Žemaičių Kalvarijos mokyklą, nėra aišku. 1814 09 21 Vilniaus universiteto profesorius J.K.Chodainis vizituodamas ją ketvirtojoje, baigiamojoje, klasėje rado ir S.Daukantą. Šį į vizitacijos aktą įrašė kaip vieną iš keturių geriausių tos klasės mokinių. V.Merkio nuomone,S.Daukantas baigęs Kretingos mokyklą, čia galėjo mokytis apie trejetą metų. Gal iš Kretingos jis persikėlė ne iš karto, nes aiškiai matyti, kad moksle buvo padaręs pertrauką. Klaidingai tose mokyklose pasigautos vartoti laikų atmainos ir nelenkiškas tarimo būdas taip stipriai prikibo prie jauno Daukanto,jog jomis nežiūrint visokeriopų paskesnų mokslų per visų amžių neįstengė atsikratyti.
1814m. rudeniop su 10 rublių S.Daukantas išėjo pėsčias į Vilnių tęsti mokslo. Įprastas valstiečių vaikui kelias į kunigus, matyt, jo netraukė, jis norėjo stoti į universitetą. S.Daukantas gyveno turbūt iš altaristos S.Lopacinskio, mirusio Simonui čia mokantis, palikimo. Mokinių registracijos knygoje pažymėta, kad 1814-1815 ir kitais mokslo metais lėšas Daukantui teikiąs dėdė iš motinos pusės. Bajoriškasis jaunimas, gerokai persiritęs per 20 metų, daug laiko leido tuščiai, nusižengdamas gimnazijos disciplinai, trukšmaudamas per pamokas, rytines mišias, pliekdamas kortomis. Šios jaunimo ydos sukėlė rimtesnių universiteto ir kitų mokytojų auklėtinių reakcijų, kurios atsispindėjo filoretų ir jiems giminingų organizacijų moraliniuose idealuose. S.Daukantas čia atkeliavo ne kortuoti ir ne smuklėse leisti laiko. Tai rodo 1815m. birželio –liepos mėnesį gimnazijoje vykę tradiciniai vieši egzaminai. Į šias iškilmes rinkdavosi to meto įžymybės, dalyvavo universiteto vadovybė, vyskupai ir kiti dvasininkai, civiliai pareigūnai. Universiteto profesoriai filologai P.Golanskis ir G.E.Grodekas bei astronomas ir matematikas J.Sniadeckis patys klausinėjo mokinius. Penktosios ir šeštosios klasės mokiniai skaitė savo poezijas bei prozas bandymus lenkų ir lotynų kalba. Iš penktosios klasės per šį pasirodymą pasižymėjo 14 mokinių –iš jų ir S.Daukantas 1816m. vasaros pradžioje S.Daukantas sėkmingai baigė gimnaziją. 1816m. rudenį S.Daukantas universitėte pasirenka literatūrą ir laisvųjų menų fakultetą. Beje, tą patį rudenį iš fizikos ir matematikos fakulteto čia pereina poetas A.Mickevičius. Jie tampa kurso draugais.Literatūros ir laisvųjų menų fakultete vieni studijavo filologiją,o kiti meną.S. Daukantui rūpėjo filologija.Studijų metais didelę įtaką S.Daukantui darė įžymus antikinės filologijos profesorius G.E.Grodekas.G.E.Grodekas propagavo šviečiamojo klasicizmo idėjas,tačiau atmetė literatūrinei kūrybai nustatinėjamas normas,reikalavo jos natūralumo,vadinasi,pritarė romantizmo krypčiai.Geras klasikinės filologijos išmanymas būdingas daugeliui S.Daukanto darbų.G.E.Grodeko iniciatyva universitete įdiegtas modernus seminaro mokymo būdas.Čia studentai (tarp jų A.Mickevičius,S.Valiūnas,S.Daukantas) rašė referatus,interpretavo antikos tekstus,diskutuodami aiškinosi kai kuriuos klausimus; dėstytojui buvo svarbu ne tai,kad studentai pakartoja jo paties teiginius,o tai,ar geba operuoti faktais,mąstyti,plėtoti savo estetinę ir istorinę nuovoką.Baigiantis pirmiesiems mokslo metams,S.Daukantas norėjo gauti filosofijos kandidato laipsnį.1817m. liepos 9 d. fakulteto tarybos posedžio protokole įrašyta:,,S.Daukantas neapsirūpinęs reikiamais pažymėjimais ir nepristatęs traktato,todėl nutarta jam jokio mokslinio laipsnio nesuteikti”. Studijavęs čia dar vienerius metus S.Daukantas nutaria keisti fakultetą.1818m. rudenį jis jau moralinių ir politinių mokslų fakultete. S.Daukantas moralinių ir politinių mokslų fakultete studijuoti pradėjo kaip tik tada,kai J.Levelio vietą užėmė I.Onacevičius.Jis buvo laikomas didžiausiu Lietuvos istorijos žinovu. I.Onacevičius pirmą kartą pradėjo dėstyti nuoseklų Lietuvos istorijos kursą.Jis turėjo didelę įtaką S.Daukantui,K.Nezabitauskiui.S.Daukantas I.Onacevičių visada laikė dideliu istorijos autoritetu,pritarė jo istorijos koncepcijai ir žavėjosi išsamiais jo istorijos šaltinių tyrinėjimais.Vėliau su juo S.Daukantas artimai susipažino Peterburge , savąjį profesorių karšino. Pirmaisiais studijų metais S.Daukantas klausė ir I.Daniliavičiaus skaitomą krašto teisės kursą.I.Onacevičius-svarbiausias S.Daukanto kaip istoriko ugdytojas.Jau S.Daukanto studijų metais I.Daniliavičiaus erudicija,paskaitų originalumas traukė studentus.Jo kritiškumas sugriovė ne vieną senovės Lietuvos legendą. Taigi S.Daukantui dėstę profesoriai domėjosi Lietuvos istorija. 1822m. S.Daukantas pabaigia savo pirmąją Lietuvos istorijos redakciją.Studentai rūpinasi liaudies švietimu,suaktyvėja ir mokslinė veikla;jos tikslas- nacionalinės savimonės įvertinimas. J.Lebedys neabejoja,kad to meto lietuvių studentai bendravo,sutartinai veikė(pavyzdžiui, išsikovojo palankesnį lietuviškų knygų cenzorių),bet visa tai greičiausiai nebuvo įgavę organizacinių formų. Taigi 1818m.S.Daukantas perėjo į moralinių ir politinių mokslų fakultetą,klausėsi I.Onacevičiaus,I.Daniliavičiaus,1822m. rudenį užsirašė lankyti Levelio paskaitas.Porą metų pasimokęs šiame fakultete,S.Daukantas vėl ima rūpintis mokslo laipsniais.Tuo metu buvo keturi mokslo laipsniai: tikrojo(aktualiojo) studento,kandidato,magistro,daktaro.Tikrojo studento vardą universiteto auklėtiniai gaudavo baigę visą universiteto kursą.Studentas,išlaikęs visus egzaminus ir pasižymėjęs geru kurios nors disciplinos mokėjimu bei pristatęs referatą,gaudavo kandidato laipsnį.1819m. išlaikęs egzaminus,S.Daukantas norimą laipsnį gavo,o 1821m. sausio 25d. universitetas jam išdavė abiejų teisių (romėnų bei kitų kraštų ir kanonų teisės) kandidato diplomą.Bet S.Daukantas nepalieka Alma Mater rūmų ir dvejus metus lanko savo fakulteto profesorių paskaitas.Universitetas kartais skelbdavo konkursinius egzaminus premijai gauti;iš 100 rublių neturtingas studentas galėjo gyventi ištisus metus.S.Daukantas 1820m. dalyvauja konkurse ir su kitu studentu pasidalija premiją.Baigiantis 1820-1821 mokslo metams,jis paduoda naują prašymą fakulteto dekanui-nori gauti abiejų teisių magistro laipsnį ir prašo skirti egzaminus.1822m.birželio 1d. fakulteto posėdis pripažino,kad S.Daukantas teisių magistro laipsnio yra vertas,bet diplomą jis gavo 1825m. balandžio 30d. Studijų metais S.Daukantas , be jau minėto (neišlikusio) traktato,apginto siekiant magistro laipsnio,parašė svarbų, didelės apimties veikalą ,,Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”(1822m.).Jame išreikštos istorinės pažiūros bent iš dalies,matyt, buvo bendros visai žemaičių studentų grupelei. 1824m. jis išvertė į lietuvių kalbą 95 romėnų pasakėtininko Fedro kūrinius. Gavęs magistro diplomą,S.Daukantas pradėjo rūpintis tarnyba.Kaip rašo V.Merkys,Lietuvoje istorikas , galbūt, nesitikėjo rasti pakenčiamos vietos, o gal troško greičiau pasiekti svarbiausius Lietuvos istorijos šaltinius, kurių tuomet teko ieškoti Rygoje,Peterburge,Karaliaučiuje.Iš tiesų, S,Daukantas yra kaip reta nuosekli,nesiblaškanti,užsibrėžto tikslo atkakliai siekianti asmenybė.Stebina metodiškas jo darbas,skrupulingai , dailiai prirašyti dideli jo rankraščių lapai.Pirmasis istorijos variantas jau yra, bet vėlesni darbai rodo, kad juo nepasitenkinta.Mus pasiekę S.Daukanto gyvenimo faktai neleidžia griežtai tvirtinti, bet atrodo,jog jis apsisprendė,pasirinko gyvenimo kelią dar prieš 1822m. Taigi, 1826m. sausio 1 d. S.Daukantas jau dirbo Rygos ir Lifliandijos, Estliandijos ir Kuršo generalgubernatoriaus kanceliarijos žurnalistu, t.y. protokoluotoju.Rusijos valdžios aparato tarnautojai buvo susiskirstę į 14 klasių.Rygoje S.Daukantas gavo tą rangą,į kurį turėjo teisę pagal magistro diplomą – jis tapo devintos klasės tarnautoju – tituliniu patarėju.Pakilti aukščiau reikėjo trijų metų tarnybos stažo, bet tolesnį – kolegijos asesoriaus- rangą S.Daukantas gavo kiek vėliau –1834m.,išsprendus jo bajorystės klausimą.Apie S.Daukanto tarnybą Rygoje nedaug težinoma. 1834m.S.Daukantas ima antras tais metais atostogas.Jų pradžioje aplanko Žemaitiją ir vyksta į Peterburgą. 1834m. gruodžio mėnesį S.Daukantas jau Peterburge ir prašosi priimamas į Valdančiojo senato pirmąjį departamentą tarnautoju.Senatas tuo metu buvo valstybės įstaigų kontrolės,aukščiausiojo apeliacinio teismo ir bajorų luominių teisių apsaugos įstaiga.S.Daukantas prašėsi priimamas kanceliarijos tarnautoju;pareikalauta pristatyti dokumentą,tvirtinantį nedalyvavus 1831m. sukilime.Vilniaus gubernatoriaus pasirašytas pažymėjimas gautas, ir 1835m. kovo 19d. S.Daukantas pradėjo naują tarnybą pirmojo departamento kanceliarijos admiraliteto ekspedicijoje.Po poros metų atsirado laisva vieta trečiojo departamento pirmame skyriuje, ir jis padavė praašymą pereiti ten.Tai buvo civilinis apeliacinis departamentas, nagrinėjęs bylas ir skundus, gaunamus iš Lietuvos gubernijų.Tačiau svarbiausia, kad pirmas šio departamento skyrius saugojo Lietuvos Metriką,t.y. XIV-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovo kanceliarijos archyvą(sukauptas jis buvo Vilniuje).S. Daukanto tarnybos metu iš čia saugomos 1051 knygos , Lietuvos Metrikai priklausė 553.Senatui Lietuvos Metrikos reikėjo prijungtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių nuosavybės, žemės ribų ginčams spręsti,bajorų luominėms teisėms nustatyti ir kt. Metrika buvo griežtai saugoma nuo savanaudiškų klastojimų.Suprantama, kad S.Daukantui ji buvo kartu ir neįkainojamas Lietuvos istorijos šaltinis.Taigi, tarnyba keičiama,atrodo turint savų tikslų. Lietuvos Metrikos metrikantu (vedėju) dirbo S.Daaukanto studijų draugas , buvęs filomatas,P.Malevskis.Pereinant į naująją – metrikanto padėjėjo- vietą S.Daukantui, kaip geram tarnautojui,paskirta 150 rublių premija. Kai 1843m. Malevskis keturiems mėnesiems išėjo atostogų,S.Daukantas ėjo metrikanto pareigas. 1839m. liepos 29d. caro paliepimu jis gavo metinės algos dydžio premiją ,,Už dalyvavimą sudarant Lietuvos Metrikos aktų apyrašą”( beje, juo ir šiandien naudojamasi).1843m. S.Daukantas gavo 100 sidabro rublių premiją.Tarnautojai už 15 m. darbo stažą būdavo apdovanojami ,,Pasižymėjimo ženklu už sąžiningą tarnybą”, o paskui po kiekvienų ištarnautų metų gaudavo didesnio stažo ,,ženklą”.Pirmąjį apdovanojimą S.Daukantas gavo pavėluotai, tik 1843m.(tarnybą pradėjo 1826m.),o antrąjį – po penkerių metų.Tai ir visi jo apdovanojimai.Beje, aštuntos ir aukštesniųjų klasių tarnautojai jau po 12 pastovios tarnybos metų gaudavo šv. Onos II laipsnio ordiną, o po 15 metų – ir šv. Stanislovo II laipsnio ordiną.Istorijos studijos dokumentų rinkimas bus neleidę stropiam S.Daukantui anksčiau pakilti karjeros laiptais.Laiškai rodo istoriką bijojus, kad gali paaiškėti jo domėjimasis istorija, dokumentų kopijavimas. Paprastai S. Daukanto biografijoje Peterburgo laikotarpis piešiamas niūriausiomis spalvomis.Jis – pasinėręs archyvų popieriuose, pusalkanis,sušalęs drėgnose patalpose,vienišas,tautos idealams gyvenimą paaukojęs žmogus.Iš dalies tai tiesa, bet,turbūt , tik iš dalies.galima teigti,kad maždaug iki 1845m. jo gyvenimas Peterburge nebuvo jau toks beviltiškai niūrus.Apie tai leidžia spręsti vienas kitas mus pasiekęs gyvenimo faktas, detalė. S.Daukantas nuo kitų valdininkų skyrėsi pirmiausia tuo,kad tarnyba jam nebuvo pagrindinis ir vienintelis užsiėmimas.jo akiratis – gerokai platesnis, dvasinis pasaulis šviesesnis. Peterburge S.Daukantas rado bendraminčių būrelį, su kuriais palaikė artimus ryšius.Pirmiausia – istoriją dėsčiusį profesorių I.Onacevičių, kuris buvo tardytas ir pašalintas iš universiteto šios mokslo įstaigos darbuotojų ir studentų persekiojimo laikotarpiu. Peterburge jis buvo Rumiancevo istorijos muziejaus konservatoriaus padėjėjas.Atrodo per jį S.Daukantas susipažino su ir su V.Anastasevičiumi, susidurdavo su dekabristais,bendravo su čia atvykusiu A.Mickevičiumi. 1828m. jis neteko tarnybos ir negavo net pensijos.Kaip buvusiam Rumiancevo muziejaus bendradarbiui, muziejaus rūmuose jam paskirtas butas (tame pačiame name gyveno ir I.Onacevičius).S.Daukantas dažnai svečiuodavosi V.Anastasevičiaus bute.Istorikui negalėjo neimponuoti užgriozdinti knygų spintomis ir lentynomis kambariai,knygomis, rankraščiais,bibliografinių kortelių dėžutėmis apkrauti stalai. V.Merkio manymu, kartais susirinkdavo ir visi trys – S.Daukantas,I. Onacevičius ir V.Anastasevičius. Visi jie buvo istorijos mėgėjai,bibliografai,kolekcionieriai.Be abejonės,jų bendravime būta šviesių valandėlių,tik bendraminčiams senienų kolekcionieriams suprantamų džiaugsmų. I.Onacevičius, V.Anastasevičius už S.Daukantą buvo vyresni, kamuojami ligų. Būta Peterburge ir vieno kito tarnautojo lietuvio, o 1842m., iš Vilniaus atkėlus Dvasinę akademiją, padaugėjo lietuvių kunigų.Atvyko čia ir jos dėstytojas Motiejus Valančius. Su artimiausiais bičiuliais S.Daukantas Peterburge susitikdavo K.Gintilos bute,kur jiems būdavo progų pasišnekėti žemaitiškai,išgirsti naujienų iš vaišingo šeimininko,mėgusio sukiotis aukštesnėje Peterburgo visuomenėje.Būreliui ,turbūt, priklausė ir žemaitiškai eiliuoti bandęs, lietuviška pavardės ir vardo forma pasirašinėjantis, nukentėjęs nuo 1831m. sukilimo teologijos magistras Juozas Križanauskis. 1844m. pabaigoje žemaičių kuopelė išyra,nes K.Gintila caro paskiriamas ( be Vatikano sutikimo) Žemaičių vyskupu nominantu, ir tų pačių metų rugsėjo mėnesį išvažiuoja į Žemaitiją.1845m. vasario 24d. mirė I.Onacevičius, po keturių dienų ir V.Anastasevičius.S.Daukantas rašė:,,Netekau ištikimiausių ir širdingiausių bičiulių, kitų tokių nerasiu, dėl to man liūdna”. Visa tai rodo,kad bent jau iki 1845m. S.Daukantas nebuvo vienišas Peterburge: bendravo su istorija, filologija besidominčiais ,,akademikais” (I.Onacevičiumi, I.Anastasevičiumi, K.Gintila) ir su lietuvybės idėjas brandinančiais ,,praktikais”(K.Gintila,M.Valančiumi,o gal ir su kitais).Tuo metu S.Daukantas gauna apie 350 sidabro rublių per metus. S. Daukanto gyvenimui įsivaizduoti medžiagos teikia įdomūs jo amžininkų ir artimųjų atsiminimai, surinkti M.Davainio-Silvestraičio. Aišku, nedera pamiršti brangiai atsiėjusios istorinių dokumentų rinkimo, mokslinių knygų pirkimo,leidimo savų knygų ir knygelių, kurios pelno vargu ar duodavo.Finansiniai reikalai S.Daukantui ir kitiems paramos (bent didesnės) iš šalies negaunantiems lietuvių inteligentams nuolatos buvo aktualūs. Istorikas dirbo įtarumo, nepasitikėjimo aplinkoje, buvo stebimas.Dirbdamas prie Lietuvos Metrikos, istorikas galėjo būti itin naudingas Lietuvos bajorams, norintiems gauti luominės priklausomybės patvirtinimą. Gyvenimas ir labai intesyvus darbas drėgnuose Peterburgo rūmuose alino S.Daukanto sveikatą,o negalavimai, nesėkmės tarsi iš šalies pažiūrėti į savąją veiklą,pamąstyti, ar jaunystėje įkalti idealai, planai- realūs, vienam žmogui pakeliami. S.Daukantas teikė medžiagos T.Narbuto istorijai, bendradarbiavo rengiant spaudai dokumentus.Istoriniai dokumentai kaip tik ir buvo pagrindinė S.Daukanto ir T.Narbuto susirašinėjimo tema.Šis susirašinėjimas beveik išsaugotas;T.Narbutas parašė 19 laiškų (17 išliko),S.Daukantas-20 (18 išliko).Susirašinėjimas apima 1842-1858 metų laikotarpį ir teikia daug medžiagos S.Daukanto, kaip mokslininko ir žmogaus paveikslui.S.Daukantas T.Narbutui svarbus pirmiausia kaip istorijos dokumentų tiekėjas.Apskritai šis susirašinėjimas įdomus ir kaip epistoliarinio žanro bei stiliaus pavyzdys.Pirmieji S.Daukanto laiškai kupini pagarbos,kartu yra dalykiški,informatyvūs; svarbiausias jo prašymas- skelbti dokumentus. Santykiai su T,Narbutu pašlijo po to, kai pastarasis,šiaip taip išprašęs paskolinti A.Kojelevičiaus herbyno nuorašą vis delsė jį grąžinti.Herbynas nebuvo išspausdintas, nepavyko S.Daukantui jo ir atgauti. Lietuviškai rašytuose veikaluose dažnai kalbama tarsi kaimišku stiliumi,nėra įmantrių mokslinių posakių, samprotavimai apie praeities įvykius neretai paremti kaimo žmogui įprastais moraliniais vertimais.Logiška,kad mokytam žmogui istoriko veikalai galėjo ir neįtikti.S.Daukantas rašė,,ne dėl mokytų vyrų ir galvočių”.Vėlesnėje (antrojoje,pačioje plačiausioje) savo istorijos redakcijoje jis pažymi,kad ,,neaiškias ir painias problemas palieka mokytiems vyrams išnagrinėti”. Laiškų T.Narbutui samprotavimai istorijos tema leidžia tvirtinti ,akd S.Daukantas gerai valdė mokslinį stilių (lenkų kalba), buvo neblogai susipažinęs su istorijos šaltiniais,žinojo ,kur esama Lietuvos istoriją liečiančių dokumentų, sekė naujausią mokslinę literatūrą.Jo, kaip mokslininko potencialą rodo ir rimta biblioteka. Tačiau tam tikro prieštaravimo ir net paradoksalumo S.Daukanto veikloje , be abejo, būta.Be kitų priežasčių, tai formavo ir ne vienu pažiūriu tarpusavyje prieštaraujančios pasaulėžiūrinės sistemos – švietimas ir romantizmas -,susipinančios istorijos veikloje, ją orientuojančios ir maitinančios. Bendra S.Daukanto istorijos samprata primena švietėjišką schemą: iš pradžių būta idealios visuomenės padėties, o prasidėjus kalavijuočių ir kryžiuočių antpuoliams, ji pamažu prastėja.,,Darbuose” akivaizdūs du to blogėjimo akcentai – Lietuvos krikštas ir Vytauto mirtis. Istorinės dinamikos S.Daukantas neneigia – žemaičiai vis dėlto krikštijasi, bet istoriko simpatijos – pagonybės pusėje.Romantinis istoriografijos bruožas, be kita ko ir liaudies iškilimas į istorijos subjekto vietą, luominės priklausomybės neigimas;svarbus šia prasme rašymas platiems skaitytojų sluoksniams, nors tai iš dalies ir švietimo epochos reikalavimas.S.Daukanto istorijos-jau nebe švietėjiškos ,,papročių pamokos”,bet romantizmo epochai būdingos ,,paprastos tautinės esmės įkūnijimas”. S.Daukanto tipo kultūros veikėjai veikiau buvo praktikai, sprendžiantys gyvenimo keliamus klausimus, o ne teoretikai, siekę vienos ar kitos pažiūrų sistemos nuoseklumo. S.Daukantas savo veikaluose moko dviejų dalykų – dorybės ir gudrumo, išmintingumo.Dorybės termino istorikas specialiai nesvarsto , matyt sąvokos turinys jam atrodė savaime suprantamas.Trumpiau tariant, jis apibendrina to meto liaudies kultūroje funkcionavusią,su krikščioniška etika sietiną gyvenimo būdo, elgsenos normų sistemą.Be to ,liaudies etika neatskiriama nuo pasaulėžiūros.Į S.Daukanto dorybės turinį įėjo ir tėvynės meilė,pagarba gimtajai kalbai. Kodėl S.Daukantas tiek energijos, triūso, lėšų skiria pamokomojo pobūdžio knygelėms (jaunimui ir ūkininkams),kodėl taip dažnai samprotauja apie dorovę istorijos veikaluose?Be visai suprantamų tai epochai liaudies švietimo,kultūrinimo tikslų,būtina paminėti ir iš ankstesnių amžių einančią liaudies žmogaus ugdymo tradiciją, tiesiogiai susijusią su religiniu mokymu. Lyginant skirtingu laiku rašytus Daukanto veikalus matyti stiprėjantis racionalistinis pradas.,,Būde” pabrėžiama, kad visa pasaulyje keičiasi.Paskutiniame istorijos variante,,,Pasakojime” argumentuodamas tą mintį,S.Daukantas pateikia ir sanskritišką patarlę. S.Daukanto veikalai kaskart darėsi moksliškesni,dažnai atsisakoma emocingų sušukimų,pamokymų skyrelių pabaigoje, tarsi labiau pasitikima skaitytoju ir pačių istorijos faktų iškalbingumu.Palengva stiprėjo teiginių argumentavimas, gausėjo istorinių faktų.,,Pasakojimas” nėra vien ,,Istorijos” santrauka- labiau rūpimas problemas S.Daukantas ir toliau nagrinėja, papildo nauja medžiaga. Gausūs lingvistinio pobūdžio išvedžiojimai, dažni vietovardžių,terminų etimologizavimai, tegul dažnai ir neprofesionalūs šiandieniniu požiūriu, bet visai atitinkantys istoriko samprotavimų logiką – lietuvių kalba- garbingas tautos praeities liudijimas,- rodo ne tik tai, kad jis ima orientuotis į kiek labiau išprususį skaitytoją, šiek tiek krypsta nuo populiarios istorijos prie moksliškesnės. Literatūrines S.Daukanto pažiūras šiek tiek nušviečia platoka Fedro pasakėčių vertimo pratarmė,kur apibūdinamas pasakėčios žanras, jo komponavimo principai,pabrėžiami pamokomieji jo tikslai. S.Daukantas pasitiki proto galia,pasitelkęs švietimą, mokslą ketina pakeisti ekonominę, kultūrinę lietuvių valstiečio padėtį.Pažymėtina, kad net dviejose ūkininkauti mokančiose knygelėse gvildenama miškininkystė, o vienoje – sodininkystė. S.Daukanto veikaluose ir veikalėliuose lietuvių valstiečio pavergimo tema yra leitmotyvas, kaip ir kalba apie miškų iškirtimą. S.Daukanto raštuose nėra didžiavimosi savo kilme , į luomą neatsižvelgiama vertinant žmogų.Jis – už abipusę lygybę, luomų panaikinimą.Pasak S.Daukanto, valstiečius pavergti norėję jau ordinai, bet nuo jų lietuviai apsiginę kartu.Baudžiavos įvedimą istorikas sieja su lenkų įtaka, patį žodį ,,lažas” jis kildina iš lenkų kalbos.O lietuvių valstiečių moralinį ir ūkinį nuosmukį S.Daukantas aiškina bajoriškų papročių plitimu.Istorikui svarbu pabrėžti, kad ir po Unijos su lenkais lietuviai stengėsi išlaikyti savo socialinę tvarką nepakeistą;apie tai ne kartą užsiminta istorijos veikaluose. Visi XV a. rašytiniai paminklai aiškiai rodo, kad ponų valdžia labai apribota, nes pagonių Vaidilos buvo tautos laisvės sargai. Neaabejotina, kad ši idėja istorikui labai svarbi, jos įrodymui ieškoma vis naujų argumentų; ji reikšminga ir kaip Lietuvos praeities faktai, ir kaip socialinė aktualija, kaip argumentas kalbant apie baudžiavos neteisėtumą Lietuvoje. Kalbėdamas apie ekonominį ir kultūrinį Lietuvos smukimą ,,Būde” autorius pateikia tiesiog satyrinį diduomenės paveikslą – išjuokia paikas jos madas, įpročius, ištižimą,tuštybę.S.Daukanto netiesiogiai formuluotas socialinis idealas – laisvai samdomu darbu paremta visuomeninė santvarka, kurioje visi žmonės juridiškai lygūs, kur nėra didikų luomo su ypatigomis privilegijomis, kur žmogaus vietą visuomenėje nulemia jo sugebėjimai, darbai, išmintis, dorovingumas.Istorikas užsimena apie galimybę paprastam žmogui iškilti, tapti ,,žymiu vyru’’. S.Daukantas kalbėjo apie praeitį, turėdamas galvoje šiandieną, kalbėjo apie šiandieną praeities fone – toks buvo aktualus kūrybinis jo uždavinys,bene neprieštaraujantis ano meto analogiškų sąlygų raštijos tradicijai.Istoriko raštai rodo, kad autorius žinojo ką darė, ką nori padaryti, juto ir savo veiklos pavojus. Tuometinėje lituanistinio sąjūdžio dalyvių sąmonėje garbinga tautos praeitis glaudžiai siejosi su kalbos problema.Apskritai abi šios temos – istorija ir kalba- nuolatos susipindavo ir S.Daukanto veikalai šitai puikiausiai iliustruoja.Kalba rodo buvusią garbingą Lietuvos praeitį, kuri išugdė taip gražiai istoriko aukštinamą lietuvišką žodį.O žinant, kad lietuvių kalba geriausiai išsilaikė lietuvių valstiečių pirkioje, S.Daukantas, aukštindamas praeitį, jau savaime iškelia vienintelį anų dienų praeities reliktų saugotoją – valstietį. S.Daukantas kėlė sau ir kalbos norminimo, literatūrinės kalbos kūrimo tikslus – aktualus ideologinis uždavinys buvo rašyti ir žemaičiams, ir aukštaičiams suprantama kalba.Rašto kalba beveik niekuomet – net ir šiandien- nesutampa su šnekamąja kalba, kartais jos labiau nutolsta, kartais suartėja. Beje, S.Daukantas ,,Būde” itin plačiai naudojojsi patarlėmis, priežodžiais.Tos patarlės tekstui suteikia geroką ,,žemo” stiliaus prieskonį.Tyrinėtojai pabrėžia S.Daukanto veikalų veiksmažodžių raiškumą. Dažni S.Daukanto raštuose fonetiniai sąskambiai, akustiniu požiūriu išmoningai dėstomos žodžių eilės, sinonimų grandys rodo autorių turėjus poetinę klausą. Svarstydamas kalbos grynumo problemas, L.Ivinskio kalendorių recenzijoje, S.Daukantas nurodo savuosius grynos lietuvių kalbos idealus; jo kalbiniai taisymai paremti liaudies kalbos praktika ir M.Daukša bei K.Sirvydu. Lietuvių kalbą S.Daukantas laikė daugelio kalbų motina arba prokalbe. Vertas dėmesio ir S.Daukanto lietuvių rašto istorijos aiškinimas.Jam kalba – per amžius audžiamas tautos dvasios kūrinys,patvaresnis netgi už pačią tautą.Meniškiausi S.Daukanto veikalų epizodai visai pagrįstai laikomi miško aprašymai,tačiau mažokai kreipiama dėmesio į tos temos literatūrinę tradiciją.S.Daukanto veikaluose nuolatos grįžtama prie miško, sodo temos.Istorikas pabrėžia miškų naudą, o miškų kirtimas – bene vienintelis nusižengimas, už kurį jis negailestingai išbara tautiečius.Jis rašo ir apie grožėjimąsi mišku,paliečia nuolat svarstomą sodo, parko problemą – ar jie kuriami dėl naudos ar vien dėl grožio.Sodybos, pasak S.Daukanto, buvo apsodintos pagal šventojo girinio pavyzdį- su ąžuolu viduryje.Kuo arčiau namų, tuo gamta labiau sukultūrinta, tuo ji labiau siejama su dvasine, o ne praktine nauda. M.Davainio – Silvestraičio rinktuose atsiminimuose aprašomas S.Daukanto portretas.Pasak jo,, Istorikas akis turėjęs žydras arba mėlynas.Pas ausis ir užpakalyje turėjo plaukus; plaukai juodi ir bruvi; lūpos siauros, nosis vidutinė,lygi,neužriesta ir nenulinkusi.Jokių karpų ant veido neturėjo;barzdą ir ūsus skusdavo;buvo vidutinio ūgio,senatvėje kiek sulinkęs, smulkaus veido ir kūno, nenutukęs ir neriebus,nei pilnas; ant senatvės neapkurto, nė neapako.Buvo linksmo būdo žmogus,prie svečių lipšnus.Turėjo tabakierką,iš varliakaušio padarytą, iš kurios svečius vaišino.Turėjo būdą patauškyti rankoj tabokierką, ar ji pilna, ar tuščia buvo; sukinėdamas mėgo kalbėti.Išgirdęs kur apie kokį susirinkimą, rūpindavosi ir jam ten būti,idant medžiagą dėl savęs išgauti.Ant susirinkimų prašydavo visos kompanijos padainuoti arba senų žmonių senovės gadynių atsitikimus papasakoti, už ką mokėdavo, kiek galėdamas.Išgirdęs ką įdomaus, tuojau sutrumpintai užrašydavo.Medžiot, grybaut,riešutaut niekad nemėgdavo, nes ant tų dalykų praleistą laiką laikė užveltui pragaištą.Kelionėje buvo dideliai mandagus, nieko neskriaudė, kožnam užmokėjo.Būdamas pas savo gimines dirbdavo visus darbus.Gėrė kavą ir arbatą.Mėgdavo žuvis,pieniškus, mėsiškus valgius”.Iš paties Daukanto laiškų žinome, kad vyno negėrė; kaip ne vienas XIXa. lietuvių inteligentas, atsidėjęs lietuvybės gaivinimui, liko nevedęs. Kaip lygus su lygiu, S.Daukantas bendravo su vyskupais : nominantu J.K Gintila ir tikruoju Žemaičių vyskupu M.Valančiumi. Turint galvoje tai,kad Daukantas – iš liaudies kilęs inteligentas, reikėtų komentuoti ir frazeologizmą ,,vargo pelė”.Pasak paties istoriko-,,vargo vaikas” žemaičiui – ,,godos žodžiai buvo”. S.Daukantas gerai juto, kad jo padėtis bei išgalės anaiptol neatitinka didingų planų.Istoriko pasiryžimas ir atkaklumas stebina , o darbo vaisiai verčia žiūrėti į jį su didžiausia pagarba. Alinančios istorijos šaltinių studijos, blogos darbo sąlygos ilgainiui pakenkė istoriko sveikatai.T.Narbutas netgi kviečia jį į Druskininkus pasigydyti mineraliniais vandenimis. 1850m. vasarą S.Daukantas pateikia prašymą teisingumo ministrui ,,Sveikatai pataisyti, gydytojų patariamas, noriu išvykti į Vilniaus ir Kauno gubernijas trims mėnesiams”.Netrukus istorikas gavo leidimą ir pažymėjimą , kad vyksta atostogauti.Bet ,dar neprasidėjus atostogų laikui, senatui pasiųstas 1850m. rugsėjo mėn. 21d. Kauno gubernijos valdybos lydraštis ir prie jo pridėtas Telšių miesto gydytojo bei Telšių policijos viršininko pažymėjimas, kuriame sakoma, kad S.Daukantą ,dalyvaujant gorodnyčiui, apžiūrėjo gydytojas ir mano, jog ligi atostogų galo jis nespėsiąs pagyti.Vėliau Senatas gavo ir platesnį ligos aprašymą.Jame pažymima, jog imamaasi įvairių priemonių, bet ligonis nesveiksta -,,būdamas silpnos sveikatos bei regėjimo ir jau pagyvenusio amžiaus, 58 metų, nebegali toliau eiti tarnybos”. Į Peterburgą S.Daukantas nebegrįžo.Pašlijus sveikatai, jam beliko paduoti caro vardu prašymą skirti pensiją.Iš tarnybos S.Daukantas atleistas 1851m. vasario 16d.: gavo leidimą nešioti Senato tarnautojo mundurą ir 42,9 sidabro rublių metinę pensiją, kuri buvo pasityčiojamai maža. S.Daukantas puoselėjo viltis, kad Varnių seminarija taptų lietuviškos kultūros , lietuvių kalbos ugdymo centru.Savo leistas knygeles S.Daukantas laikė tam tikro ugdymo etapo parankia lektūra; pavyzdžiui ,,Pasakas Fedro” jis skiria vaikams. Sveikatos pablogėjimas turbūt pagreitino grįžimą, bet neatmestina ir J.Šliūpo nuomonė, kad grįžti privertė ne liga, bet M.Valančiaus kalbinimas ,,vykti pas save į Varnius dėl smagesnio darbštumo ant lietuvystės lauko”, kur žadėta algos ,,200 rublių ant metų už triūsą dėl tėvynės” ir išspausdinti ,,Lietuvos istoriją”. Varniuose vyskupas Daukantą apsunkino bergždžiais darbais: ,,skaitymu apakusiam kunigui Kodainiui po 3 adynas, rašymu lenkiškai žemaitiško žodyno, perrašymu lenkiškai prancūziško žodyno”.Gyvendamas pas M.Valančių kaip sekretorius, S.Daukantas buvo įpareigotas važinėti po bažnyčias ir , radęs prasto elgesio kunigų, apie tai pranešti vyskupui ,o šis juos baudęs. Palengva brendo S.Daukanto konfliktas su M.Valančiumi. Nuomonės prasilenkdavo ir kitais klausimais.M.Valančius kritikavo sunkoką S.Daukanto raštų kalbą. Atkaklus šių dviejų kieto būdo žemaičių susidūrimas brendo pamažu ir nereikėtų menkinti ilgalaikio artimo jų bendravimo, savitarpio pagarbos. M.Valančiaus užduotys Varniuose galėjo iš tiesų S.Daukantą varginti; be to , metinė pašalpa sumažinta iki 150 rublių. Jau antraisiais metais istorikas norėjo iš čia išsikelti, tačiau Valančius įkalbėjo pasilikti. Konkrečios 1855m. išvykimo iš Varnių priežastys lieka neaiškios. Palikęs Varnius,S. Daukantas apsigyveno Svirlaukio dvare pas gydytoją P.Smuglevičių, prijautusį lietuvių kultūriniam atgimimui. Be S.Daukanto, jis dar globojo benamį literatą M.Akelaitį. 1858m. vasarą jiedu važinėjo po Žemaitiją. Aplankė Plungę,Palangą, matė Šatrijos kalną.Jauno, entuziastingo, idėjų kupino lietuvio inteligento bendrija susenusiam ir ,matyt, irzloko charakterio S.Daukantui turėjo būti maloni. Svirlaukyje S.Daukantas tobulino savo istorijos veikalus ir beveik nieko nerašė, o M.Akelaičio tvirtinimu, daugiau dirbo fizinį darbą. S.Daukantui vėl parūpo Vilniaus kultūrinis gyvenimas, jis domisi Archeologinės komisijos steigimu. Kada S.Daukantas išvyko iš Svirlaukio ne visai aišku.V. Merkio nuomone – 1859m. vasarą. Vėliau jis dažnai lankėsi apie Viekšnius ir Skuodą, gyveno pas seserį Anastaziją, jos vaikus Kivyliuose ir pas bičiulį F. Kontrimą Tučiuose. 1859 metų ruduo jį užklupo sergantį Lauryno Vambuto dvarelyje. S.Daukantą iš tiesų vargino senatvė, įsisenėjusios ligos.Ramioje aplinkoje, rūpestingai prižiūrimas I.Vaišvilos, jis ėmė kiek taisytis, bet netrukus ištiko nelaimė. Paskutiniuosius S.Daukanto gyvenimo metus apkartino susipykimas su M.Valančiumi.Jo priežastys vėlgi nėra iki galo aiškios, o plačiausiai konfliktą nušvietęs pirmasis S.Daukanto biografas J.Šliūpas akivaizdžiai stovi istoriko pusėje.Neabejotina, kad jau ir anksčiau M.Valančiui tekdavo valdytis bendraujant su S.Daukantu. Pats S.Daukantas buvo emocionalus žmogus,tai rodo ir sušukimai jo istorijoje, ir laiškai Narbutui paskutiniais gyvenimo metais ,šis emocionalumas galėjo virsti ir savotišku aikštingumu. Slopinant 1863m. sukilimą, I.Vaišvila buvo suimtas.S.Daukantas savo karšintojo dar sulaukė, bet netrukus , 1864m. gruodžio 6d. ant jo rankų ir mirė. Laidotuvės vyko gruodžio 8d.;į kapines istoriko palaikus telydėjo keliolika žmonių. S.Daukantas buvęs pašarvotas klebonijoje.Šermenyse nebuvę jokio pono ar ponelio, tiktai vieni prasti žmonės jį apgiedoję ir palaidoję. Ant kapo užritintas akmuo su užrašu ,,D.D.G. cze Guli Kunas Symona Daukanta Raszztinika Warga Pieles Gimuse Metuse 1793 Miruse 1864 M.Sykie 6 Dienoi”. Žmonės kalbėjo, kad šį paminklėlį nusikalė pats velionis, beliko įrašyti tik mirimo datą. S.Daukanto gyvenimas ir raštai rodo, kiek daug savo krašto labui gali pasitarnauti gimtinę ir jos žmones mylinti, gerbianti asmenybė.S.Daukantas – pirmasis lietuviškai rašytos tautos istorijos autorius. XIXa. pabaigoje prasidėjusi nauja tautinio išsivadavimo banga daugeliu aktualiausių klausimų rėmėsi jau esama, lietuviškai suformuluota S.Daukanto pozicija.Pasitvirtino pirmojoje amžiaus pusėje atrodęs nerealus pedagoginis S.Daukanto planas – plačiųjų liaudies masių švietimas, knygos, knygelės valstiečiui, netgi piemenėliui.Amžiaus pabaigoje lietuviškose gubernijose labai padaugėjo skaitančiųjų. S.Daukantas kilo iš tokios vietovės, kur buvo tankiausias mokyklų tinklas, kur dažniau negu kitur vaikus į mokslus leido valstiečiai.Pasaulėžiūrinės jo nuostatas irgi, matyt, suformavo to meto Žemaitijos kultūrinis klimatas.Studijavo istorikas Vilniaus universiteto klestėjimo laikais, kai čia susibūrė veiklių lietuvių būrelis,savo istoriją ėmė rašyti ,kai visuotinai susidomėta Lietuvos praeitimi.Įvairiapusė S.Daukanto kultūrininko ir literato veikla, jo asmenybė drąsiai lygintina su kitų ano meto atgimstančių Europos tautų žadintojų asmenybėmis.Kultūrinis, socialinis palikimas paprastai nepraeina veltui.Jis duoda vaisių.