Simonas Stanevičius(1799—1848)
Stanevičius 1823 m. „Šlovėje Žemaičių” parašė pranašišką posmą:„Veizdėk, sviete nusiminęs! Kas ten šiaurėj atsitiko, Lietuvos senos giminės Pražuvime sveikos liko”.Vien už tuos žodžius, pasakytus tuomet, kai buvo nemažai valdančiųjų sluoksnių žmonių, manančių, jog lietuvių tauta išnykusi, Stanevičius nusipelno didelės pagarbos. Odės posmai įkvėpė žmones kovoti dėl nacionalinių teisių ir nacionalinės kultūros.Gyvenimo ir asmens bruožai. Stanevičius gimė 1799 m. smulkiųjų bajorų šeimoje, Kanopėnuose {dabar Raseinių raj.), arti Viduklės. Gimimo mėnuo ir diena nežinoma. Tėvai buvo neturtingi ir vaikų leisti į mokslą negalėjo.Simonas, dirbdamas namų mokytoju, vadinamu korepetitoriumi, 1821 m. baigė vieną geriausių to meto Lietuvos mokyklų — Kražių gimnaziją. Čia įgijo bendrąjį išsilavinimą, pasiruošė studijoms, išmoko kalbų, susipažino su antikine romėnų ir XVIII a. lenkų literatūra. Jaunuoliui galėjo turėti poveikio to meto lietuvių kultūrinio gyvenimo garsenybė D.Poška, kuris dalyvaudavo mokyklos iškilmėse.1822 m. Stanevičius įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą, kur studijavo klasikinę filologiją ir naująsias kalbas bei lenkų, prancūzų, vokiečių, rusų literatūras. Čia jis klausė J.Lelevelio, G.E.Grodeko ir kitų žymių profesorių paskaitų, išėjo gerą istorijos ir literatūros mokyklą. Be to, jį veikė filomatų ir filaretų idėjos, skatinusios šviesti liaudį, žadinti tautinę sąmonę. Jau studijų metais Stanevičius įsijungė į lietuvių studentų veiklą, pasireiškė kaip poetas, lietuviškų leidinių rengėjas. Universitetą baigė 1826 m. filosofijos kandidato laipsniu.Baigęs universitetą, Stanevičius kelerius metus gyveno Vilniuje ir, užsidirbdamas duoną privačiomis pamokomis, rengė lituanistinius leidinius. Manoma, kad čia jis išgyveno ligi 1829 m.Persikėlęs į Žemaitiją, poetas bendradarbiavo su J.Pliateriu, kuris buvo sumanęs sukaupti didelę lituanistinę biblioteką. Stanevičius talkininkavo Pliateriui, gilinosi į lituanistiką, kaupė leidinius, rankraščius, dokumentus apie Lietuvos istoriją ir lietuvių kalbą. Rinkdamas medžiagą, lankėsi Karaliaučiuje, susipažino su L.Rėza. Stanevičius palaikė ryšius su kitais to meto lietuvių kultūros veikėjais. Mirus J.Pliateriui, poetas kurį laiką gyveno Raseiniuose, vėliau Stempliuose, netoli Švėkšnos. Mirė džiova 1848 m. kovo 10 d. Palaidotas Švėkšnoje. Kapas nesurastas.
Iš įvairių šaltinių žinoma, kad Stanevičius buvo veržlus, energingas, labai darbštus ir gabus. Nors pačiam reikėjo užsidirbti duoną, jis atkakliai siekė mokslo. Gimnazijoje pavyzdingai atliko korepetitoriaus pareigas ir gerai mokėsi. Tai liudija ir baigiamosios VI klasės antrojo pusmečio pažymiai. Ano meto mokyklose mokinių mokėjimas buvo vertinamas žodžiais: geras, puikus, didelis. Stanevičiaus mokėjimas įvertintas taip: retorikos ir poezijos — puikus, antikinės literatūros — didelis, graikų kalbos — didelis, logikos — didelis, fizikos ir botanikos — didelis, teisės — geras, istorijos — geras, rusų k. — geras, vokiečių k. — geras. Aukštesnėse klasėse už stropumą bei gerą elgesį buvo įrašytas į mokyklos aukso knygą, minimas tarp geriausių korepetitorių. Stanevičius ir universitete leido laiką prasmingai: turėjo aiškią studijų kryptį, daug dirbo savarankiškai, aktyviai dalyvavo lietuvių studentų veikloje, buvo tos veiklos įkvėpėjas ir širdis. Universitetą baigė laiku, įgijo mokslo laipsnį, buvo tinkamai pasiruošęs kūrybiniam, moksliniam ir kultūriniam darbui. Baigęs aukštąją mokyklą, Stanevičius gerai mokėjo lietuvių, lenkų, rusų, lotynų, graikų, prancūzų ir vokiečių kalbas.Poetas visą savo gyvenimą buvo labai darbštus, atsidėjęs lituanistinėms studijoms. Jis išleido keletą darbų, turėjusių didelės reikšmės lietuvių tautos kultūrai. Visa jo veikla tikslinga ir gerai apgalvota.Savo ideologija Stanevičius — šviečiamojo amžiaus žmogus, demokratas. Jis kūrė liaudžiai, žadino socialinius, nacionalinius ir moralinius jausmus. Spausdintu žodžiu švietė liaudį. Kaupdamas, tyrinėdamas ir populiarindamas liaudies dvasinės kultūros paminklus, ugdė pagarbą darbo žmogui.Stanevičiaus estetines pažiūras formavo antikinė literatūra ir liaudies kūryba. Bet jam poveikio turėjo ir romantikų visuomeniniai idealai bei klasicistinė poetika. Jo veiklos kryptys labai įvairios: poezija, tautosaka, filologija, istorija bei liaudies švietimas.Literatūrinė ir kultūrinė veikla. Stanevičius buvo poetas, kultūros darbininkas ir mokslininkas. Jo literatūrinių kūrinių tėra išlikę tik odė „Šlovė Žemaičių” ir šešios pasakėčios: „Lapė ir juodvarnis”, „Lapė ir žąsys”, „Žmogus ir levas”, „Aitvarai”, „Arklys ir meška”, „Erelis, karalius paukščių, ir gudrybė karaliuko”.Simonas Daukantas(1793 – 1864)
Daukanto antkapyje yra iškaltas užrašas, kuris apibendrina rašytojo vaidmenį lietuvių tautos gyvenime:Atteivi! miniek sav, jog czionai palaidotas Szymonas Davkontas pirmas isz tarp mokitu viru raszitojas senovės vejkalu Lietavos, Žemaitijos ir kitu naudingu knigelu. Jis per sava gyvenima it vargo pelle be palaubos trusieje vienutinej žemaitiszkaj raszite delej naudos vientautiu…Daukantas atliko didelį darbą, apie kurį svajojo daugelis jo amžininkų,— parašė pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba.Gyvenimas ir veikla. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 p. Kalvių kaime, netoli Lenkimų miestelio (dabar Skuodo raj.). Daukanto gimtinė — tai lygumų žemė. Sodyba stovėjo taip pat lygumoje, o netoliese dunksojo didelė giria, per kurią vingiavo Žemaitijos puošmena Šventoji. Daukanto raštų peizažai neatskiriami nuo jo gimtojo krašto gamtos. Istoriko gimtinės gamta pilna rimties ir didingumo. Toks ir Daukantas buvo.Daukanto tėvas dirbo dvaro eiguliu. Motina buvo guvi, energinga, dalyvavo Kosciuškos sukilime. Simonas antkapyje ją vadina meilinga ir išmintinga motina. Rašytojas augo gausioje šeimoje. Žmonių pasakojimai, tautosaka jau iš pat mažens skiepijo jam meilę savo gimtajam kraštui, žmonėms ir gamtai.Daukantas buvo vienas iš nedaugelio valstiečių vaikų, kuriems pavyko prasiveržti į mokslą. Jo kelias į šviesą buvo vingiuotas ir sunkus. Remiamas geraširdžio giminaičio, jis pradėjo mokytis dviklasėje Kretingos mokykloje. Tai buvo nusipelniusi pradžios mokykla. Bet ir ji buvo špitolėje kartu su senelių bei luošų žmonių prieglauda. Joje mokėsi daugiausia valstiečių vaikai, susirinkę iš artimiausių parapijų. Jau šioje mokykloje Daukantas susidūrė su skurdu, rekrūtų gaudynėmis, dvarininkų brutalumu.
Baigęs Kretingos mokyklą, Daukantas persikėlė mokytis į Kalvarijos keturklasę mokyklą, kurioje kursas buvo išeinamas per šešerius metus. 1814 m. Daukantas jau buvo paskutinėje klasėje. Šios mokyklos mokiniai buvo įvairaus amžiaus, pasitaikydavo net 30-mečių vyrų. Skyrėsi ir socialinė jų padėtis. Dažnas mokėsi iš geradarių malonės ir neretai, pristigęs duonos kąsnio, turėjo mesti mokyklą. Mokytojai buvo vienuoliai, laikėsi universiteto paruoštos programos, bet vertė mokinius atlikinėti religines apeigas, baudė fizinėmis bausmėmis. Nors dauguma mokinių buvo žemaičiai, bet dėstoma buvo lenkiškai, mokiniai tarpusavyje taip pat privalėjo kalbėti lenkiškai. Daukantui didesnio poveikio galėjo turėti retorikos ir gamtos pamokos. Per retorikos ir poezijos pamokas buvo reikalaujama iš mokinių parašyti progines kalbas, laiškus, eiles. Per gamtos, geometrijos, daržininkystės pamokas mokiniai buvo vedami į laukus, į gražias Varduvos apylinkes. Be to, jaunuolį čia galėjo traukti tokie reginiai, kaip į miestelį suplūstantys gausūs maldininkai. Kalvarijos mokykloje iki 1818 m. nebuvo kai kurių dalykų, dėstomų kitų vidurinių mokyklų aukštesniosiose klasėse. Daukantas, norėdamas stoti į universitetą, turėjo tą skirtumą išlyginti. 1814 m. rudenį pėsčias iškeliavo į Vilnių ir įstojo į penktą čionykštės gimnazijos klasę. Dabar Daukantas atsidūrė visai kitoje aplinkoje. Kretingos ir Kalvarijos mokyklose mokinių daugumą sudarė valstiečių vaikai. Čia daugiausia mokėsi kilmingieji, kurių nemaža dalis pro pirštus žiūrėjo į mokslą. Nors buvo sudaryta mokyklos policija, sekliai, vadinami cenzoriais, ir net baudžiama fizinėmis bausmėmis, bet gimnazijos vadovybei sunkiai sekėsi sudrausminti neklaužadas. Daukantas uoliai kibo į mokslą ir 1816 m. vasaros pradžioje sėkmingai baigė gimnaziją.Tais pačiais metais Daukantas įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Čia gavo literatūrinį išsilavinimą. Klausydamas E.Grodeko paskaitų ir lankydamas jo filologinį seminarą, gilinosi į klasikinę filologiją. Bet, pajutęs tikrąjį pašaukimą, 1818 m. rudenį jis perėjo į Moralinių ir politinių mokslų fakultetą studijuoti istorijos. Visuotinę istoriją skaitė I.Onacevičius, pakeitęs J.Lelevelį, kai šis iš Vilniaus universiteto išvyko į Varšuvą. I.Onacevičius pirmą kartą greta visuotinės istorijos pradėjo dėstyti ir Lietuvos istorijos kursą. Daukantui šis profesorius imponavo geru istorijos mokslo supratimu, pastangomis aiškinti tautų kilmę ir žlugimą, istorijos kaip tautų mokytojos ir gyvenimo vadovės traktavimu, geru Lietuvos istorijos šaltinių pažinimu. Didelės įtakos jam turėjo ir I.Danilavičius, įžymus Lietuvos teisės istorikas, skaitęs krašto teisės kursą. Jis buvo didelis eruditas, pasižymėjo originalumu, aiškiu dėstymu. I.Danilavičius Lietuvos praeitį gretino su tuometine tikrove ir skiepijo patriotizmą. Daukantas studijavo tuo lietuvių nacionalinės sąmonės budimo laikotarpiu, kai buvo leidžiami pasaulietiniai raštai gimtąja kalba, keliama lietuvių kalbos reikšmė, kai buvo domimasi lietuvių tautos istorija ir stiprėjo lietuvių kultūros veikėjų tarpusavio ryšiai. Daukantas tapo ne tik didžiausiu šių idėjų puoselėtoju, bet ir energingiausiu lietuvių kultūros darbininku. Jis jau studijuodamas parašė pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” (1822), į lietuvių kalbą išvertė 95 romėnų pasakėtininko Fedro pasakėčias.1819 m. Daukantas gavo teisių kandidato, 1822 — jam buvo pripažintas teisių magistro laipsnis, bet kol gavo patį diplomą, praėjo net treji metai: reikėjo įrodyti bajorišką kilmę. Universitete Daukantas gavo gerą išsimokslinimą; išstudijavo Lietuvos istoriją ir rimtai pasiruošė moksliniam darbui. Čia sustiprėjo Daukanto patriotizmas, subrendo pasiryžimas atsidėti liaudies labui.Baigęs universitetą ir apsirūpinęs bajoro pažymėjimu bei pasu, Daukantas išvyko į Rygą. Čia dirbo generalgubernatoriaus raštinėje vertėju, pramoko latvių kalbos. Tarnyba Daukantas nebuvo patenkintas ir dar labiau viskuo nusivylė, kai valdžia neleido jam rinkti medžiagos magistrato archyve. Net po kelerių metų prisiminė, kad nieko nesą sunkiau, „kaip patekti į Rygos magistrato archyvą, į kurį… joks mokslininkas, net vokietis, negalėjo įsiprašyti…”Pasirašinėjo Daukantas slapyvardžiais: K.V.Mylė, Jokūbs Laukys, Motiejus Šauklys, J.Devynakis, Jonas Girdenis, Jonas Raganius, Antanas Žeimys, Jonas Purvys, Antanas Vaineikis. Savo darbus laikė pilietine pareiga, dėjo daug pastangų, kad jie būtų išspausdinti ir išplatinti.