Vilniaus universiteto įžymūs žmonės

Vilniaus universitetas, viena seniausių ir žymiausių Rytų Europos aukštųjų mokyklų, įkurtas 1579 metais. Ilgą laiką būdamas vienintele aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininką, poetą, kultūros veikėjų kartą. Europoje greitai išgarsėjo Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius poetas M.K.Sarbievijus , žymus oratorius, retorikos meistras Žygimantas Liauksminas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius.Vijūkas-Kojelavičius, lietuvių raštijos kūrėjas Konstantinas Sirvydas ir kiti.1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai – Edukacinei koomisijai. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. jam suteikiamas “imperatoriškojo ” titulas. Tuo metu universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas , istorikas Joachimas Lelevelis, poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas.
Tai tik dalis žymių žmonių, kurie mokėsi ar profesoriavo Vilniaus universitete. Pabandysime supažindinti Jus su keliais iš jų.

Johanas ir Jozefas Frankai
(1745 – 1821 ir 1771-1842)
Medicinos mokslas Lietuvoje neatskiriamai susijęs su Johano Peterio (1745 – 1821) ir jo sūnaus Jozefo(1771-1842) Frrankų vardais. 1804 m. Frankai atvyko į Vilnių iš Vienos. Johanas Peteris Frankas, Getingeno, Padujos ir Vienos universitetų profesorius, Vilniuje dėstė bendrosios ir specialiosios terapijos kursus.1805 m. jis išvyko į Peterburgą pakviestas dirbti caro rūmų gydytoju ir Peterburgo medicinos akademijos rektoriumi. Jozefas Frankas vadovavo Vi

ilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos katedrai. Jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus medicinos draugija (1806), Medicinos institutas, Vakcinacijos institutas, Motinystės institutas. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Profesorius Jozefas Frankas ir jo žmona, garsi Vienos dainininkė Kristina Gerhardi, Bethoveno bičiulė, kuriai J.Haidnas parašė Ievos partiją savo oratorijoje Pasaulio sukūrimas, abu aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Namas Didžiojoje gatvėje, kuriame gyveno profesorius, ilgą laiką buvo vadinamas Franko namu. Jozefas Frankas Vilniuje profesoriavo iki 1823 m.Paskutinius gyvenimo metus J.Frankas praleido Italijoje, savo viloje prie Komo ežero. Ten jis ir palaidotas. Piramidės formos antkapį, stovintį Laglio kaimelyje prie Komo ežero, suprojektavo pats Jozefas Frankas
Simonas Daukantas

(1793 – 1864)

Simonas Daukantas -žymiausias XIX a. tautinės lietuvių kultūros ideologas, pirmasis profesionalus Lietuvos istorikas, pirmasis lietuviškai rašęs Lietuvos istorijos veikalus. Jis taip paat pasireiškė kaip plataus užmojo švietėjas, tautosakininkas, kalbininkas.

S. Daukantas gimė 1793m. Kalviuose, Kretingos apskrityje, dvaro eigulio šeimoje. Mokėsi Kretingos ir Kalvarijos mokyklose. 1814m. rudenį pėsčias išėjo į Vilnių. Norėjo stoti į universitetą, tačiau nebuvo pakankamai pasirengęs. Todėl 1814-1816m. S. Daukantas mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą ir atsidėjo Lietuvos istorijos studijoms. Baigęs mokslus magistro laipsniu, 1825m. S. Daukantas išvyko iš Vilniaus ir įsidarbino Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. Tačiau ta

arnyba jo nepatenkino, kadangi sunku buvo patekti į Rygos magistrato archyvą ir prieiti prie Lietuvos istorijos šaltinių. Todėl 1834m. S. Daukantas išvyko į Peterburgą, kur buvo priimtas dirbti į Valdančiojo senato kanceliariją Lietuvos Metrikos skyriaus vedėjo (metrikanto) padėjėju. S.Daukantui gyvenant Peterburge (1834-1850m.), ten susiformavo lietuvių kultūros židinys. Peterburge S. Daukantas išleido kone visas savo knygas, atostogų metu Žemaitijoje su savo talkininkais rinko tautosaką, rūpinosi lietuviškomis mokyklomis, vadovėliais.

1850 m. pasibaigus atostogoms, S. Daukantas liko Lietuvoje. 1851m. pradžioje jis buvo atleistas iš tarnybos ir išėjo į pensiją. Apsigyveno Varniuose pas vyskupą M.Valančių, abu puoselėjo didelius kultūrinio darbo planus, svajojo įkurti Žemaičių akademiją. Tačiau santykiai su M.Valančiumi pašlijo, ir 1855m. jis apsigyveno Latvijoje, Jaunsvirlaukos dvare, pas gydytoją P.Smuglevičių, kur formavosi naujas kultūros židinys.

1859m. S Daukantas apsigyveno pas gimines apie Viekšnius ir Skuodą. 1861m. išvyko į Papilę, kur išgyveno iki mirties, ištikusios 1864m

Pagrindinės kultūros sritys, kuriose darbavosi S. Daukantas yra: istorija, tautosaka, vertimai bei sekimai, vadovėliai, kalba, ūkiški leidiniai. Jis parašė ir išleido daugiau knygų, negu kuris kitas to meto lietuvių kultūrininkas

Adomas Mickevičius

(1798 – 1855)

Adomas Mickevičius – pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusijoje)

1807-1815m. A.Mickevičius lankė dominikonų apskrities mokyklą Naugarduke. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Pirmus metus mo

okėsi Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokytojų seminariją. A.Mickevičiui dėstė įžymūs Vilniaus universiteto profesoriai: G.E.Grodekas, L.Borovskis, J. Lelevelis Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikų literatūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kalbų, kurioms ir vėliau skyrė daug dėmesio. 1817m. universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija, kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui vadovavo A.Mickevičius .

1819m., baigęs universitetą, A.Mickevičius buvo paskirtas dirbti į Kauną – apskrities mokyklos mokytoju. Ten dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką, politinę ekonomiją, buvo mokyklos bibliotekos vedėjas.
Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823m. spalio 23d. A.Mickevičius buvo suimtas, pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonų vienuolyne, o 1824m. spalio 25d. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, išleido Krymo sonetus, (1826), poemą Konradas Valenrodas (1828).
Mirė Konstantinopolyje 1855m. lapkričio 26d. Palaidotas Krokuvoje.

A. Mickevičiaus kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, su Lietuvos istorija ir lietuvių kultūra. Pats A.Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo Tėvyne.
Kristijonas Donelaitis
(1714 – 1780)
Kristijonas Donelaitis, grožinės lietuvių literatūros pradininkas, gimė 1714m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, netoli Gumbines (dabar Kaliningrado sritis) laisvųjų valstiecių šeimoje. Kristijonui einant septintuosius metus, mirė tėvas. Motina liko su keturiais sūnumis ir trim dukterim.

Nuo 1732m. K Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus (dabar Kaliningrado) keturklasėje katedros mokykloje, gyveno beturcių bendrabutyje, 1736m. įstojo į
Karaliaučiaus universiteto teologijos fakultetą. Baigęs jį, 1740m. buvo paskirtas i Stalupenus (dabar Kaliningrado srityje Nesterovo mieste) kantoriumi – vaikų choro vadovu. 1743m. rudenį atvyko Tolminkiemį (dabar Cistyje Prudi) ir pradejo eiti pastoriaus pareigas: vizitavo mokyklas, mokė parapijiečius, krikštijo vaikus, laidojo mirusiuosius, sakė pamokslus vokiečių ir lietuvių kalbomis. 1756m. pastatydino naują armininę bažnyčią, 1760m.- mokyklą, 1764m. – pastovų našlaitėms namą ir pastatė kleboniją.

Kristijonas Donelaitis mirė 1780m. vasario 18d. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.
Konstantinas Sirvydas
(1579-1631)

Pirmasis kalbininkas ir vienas žymiausių senųjų rašytojų. Jis nebe vertėjas, nes rašė lietuviškai, o vėliau jo veikalai buvo verčiami į lenkų kalbą. Spėjama, kad kilęs nuo Anykščių. Mokėsi Vilniaus, Tartu, Rygos, Nesvyžiaus jėzuitų kolegijose. Turėjo filosofijos ir laisvųjų mokslų magistro laipsnį. Profesoriavo Vilniaus akademijoje, kur dėstė teologiją, aiškino bibliją, buvo rektoriaus tarėjas. Mirė susirgęs džiova.

Jis išsiskyrė iš kitų jėzuitų tuo, kad pirmas atsidėjo tik lietuviškiems raštams. Buvo geriausias XVII a. lietuvių kalbos žinovas. Jo kalbinių darbų paruošimas susijęs su jėzuitų mokymo programa. Leido vartoti žemesnėse klasėse gimtąją kalbą. Be to, kalbinių darbų reikalavo ir religinių raštų rengimas. Buvo reikalingas lietuvių kalbos vadovėlis, gramatika, žodynas.
1629 m. išleido žodyną. Buvo 5 šio žodyno leidimai. Savo žodynu K.Sirvydas įvedė į literatūrinę kalbą paties ir kitų autorių sukurtų žodžių, kurie ir dabar tebevartojami, pvz., mokytojas (pirmą kartą pavartotas M.Mažvydo katekizme), apkasas, atžvilgis, sargyba, taisyklė. Kai kurie žodžiai vėliau įgijo naują reikšme (raštininkas reiškė rašytoją, šaudyklė – strėlę). Žodyne yra ir vėliau neprigijusių žodžių: veizdyklės (akiniai), stebuklinė (teatras), protameilis (filosofas)
K.Sirvydo žodynas – vienintelis spausdintas lietuvių kalbos žodynas Lietuvoje iki XIX a. pab. Jis buvo pagrindinė knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos.

Liauksminas
(1596 – 1670)
Žemaičiai gali didžiuotis, kad jų žemėje 1596 metus gimę Žygimantas Liauksminas– žymus XVII a. humanitaras, filosofijos ir teologijos profesorius, graikų kalbos, retorikos ir muzikos vadovėlių autorius. Liauksmino veikalas „Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės” (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae, 1648) sulaukė net 14 leidimų įvairiuose Vakarų Europos miestuose: Frankfurte prie Maino, Miunchene, Kiolne, Prahoje, Vienoje, Viurcburge, Košicuose.
Žygimantas Liauksminas. Jezuitas, Kražių kolegijos rektorius. Jis gynė klasikinę retoriką. Mokėsi Vilniaus akademijoje. Vėliau dirbo šios akademijos profesoriumi, o 1661 – 1665 m. buvo Kražių kolegijos rektorius. Išleido lotynų kalbos, retorikos ir muzikos vadovėlius, graikų kalbos gramatiką. Mirė 1670 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje
1786 m. Varšuvoje gimė Joachimas Lelevelis, žymus visuotinės istorijos specialistas, Vilniaus universiteto profesorius. Mirė 1861 m. vasario 29 d. Paryžiuje.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus

(1595 – 1640)
Europoje išgarsėjo lotyniškai rašęs Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus, popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas, pramintas”sarmatų Horacijumi”. Poetas studijavo Vilniuje ir Braunsberge, o 1627 m. pradėjo dėstyti Vilniaus Alma Mater. Jo “Lyrikos knygos”, pirmą kartą išleistos Kelne 1625 m., iš viso susilaukė daugiau kaip 50 leidimų. 1632 m. Antverpene (garsiojoje Planteno ir Moreto leidykloje) išėjusios knygos antraštinį puslapį puošė graviūra, sukurta pagal Pauliaus Rubenso piešinį.
Tai tik nedidelė dalelė visų žmonių, kurie mokėsi ar dėstė Vilniaus Universitete. Neabejojame, kad šiame Universitete dar studijuos kartų kartos, kurioms dėstys patyrę ir žinomi dėstytojai.

Leave a Comment