Daukanto antkapyje yra iškaltas užrašas, kuris apibendrina rašytojo vaidmenį lietuvių tautos gyvenime:
Atteivi! miniek sav, jog czionai palaidotas Szymonas Davkontas pirmas isz tarp mokitu viru raszitojas senovės vejkalu Lietavos, Žemaitijos ir kitu naudingu knigelu. Jis per sava gyvenima it vargo pelle be palaubos trusieje vienutinej žemaitiszkaj raszite delej naudos vientautiu…
Daukantas atliko didelį darbą, apie kurį svajojo daugelis jo amžininkų,— parašė pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba.
Gyvenimas ir veikla. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 p. Kalvių kaime, netoli Lenkimų miestelio (dabar Skuodo raj.). Daukanto gimtinė — tai lygumų žemė. Sodyba stovėjo taip pat lygumoje, o netoliese dunksojo didelė giria, per kurią vingiavo Žemaitijos puošmena Šventoji. Daukanto raštų peizažai neatskiriami nuo jo gimtojo krašto gamtos. Istoriko gimtinės gamta pilna rimties ir didingumo. Toks ir Daukantas buvo.
Daukanto tėvas dirbo dvaro eiguliu. Motina buvo guvi, energinga, dalyvavo Kosciuškos sukilime. Simonas antkapyje ją vadina meilinga ir išmintinga motina. Rašytojas augo gausioje šeimoje. Žmonių pasakojimai, tautosaka jau iš pat mažens skiepijo jam meilę savo gimtajam kraštui, žmonėms ir gamtai.
Daukantas buvo vienas iš nedaugelio valstiečių vaikų, kuriems pavyko prasiveržti į mokslą. Jo kelias į šviesą buvo vingiuotas ir sunkus. Remiamas geraširdžio giminaičio, jis pradėjo mokytis dviklasėje Kretingos mokykloje. Tai buvo nusipelniusi pradžios mokykla. Bet ir ji buvo špitolėje kartu su senelių bei luošų žmonių prieglauda. Joje mokėsi daugiausia valstiečių vaikai, susirinkę iš artimiausių parapijų. Jau šioje mokykloje Daukantas susidūrė su skurdu, rekrūtų gaudynėmis, dvarininkų brutalumu.
Baigęs Kretingos mokyklą, Daukantas persikėlė mokytis į Kalvarijos keturklasę mokyklą, kurioje kursas buvo išeinamas per šešerius metus. 1814 m. Daukantas jau buvo paskutinėje klasėje. Šios mokyklos mokiniai buvo įvairaus amžiaus, pasitaikydavo net 30-mečių vyrų. Skyrėsi ir socialinė jų padėtis. Dažnas mokėsi iš geradarių malonės ir neretai, pristigęs duonos kąsnio, turėjo mesti mokyklą. Mokytojai buvo vienuoliai, laikėsi universiteto paruoštos programos, bet vertė mokinius atlikinėti religines apeigas, baudė fizinėmis bausmėmis. Nors dauguma mokinių buvo žemaičiai, bet dėstoma buvo lenkiškai, mokiniai tarpusavyje taip pat privalėjo kalbėti lenkiškai. Daukantui didesnio poveikio galėjo turėti retorikos ir gamtos pamokos. Per retorikos ir poezijos pamokas buvo reikalaujama iš mokinių parašyti progines kalbas, laiškus, eiles. Per gamtos, geometrijos, daržininkystės pamokas mokiniai buvo vedami į laukus, į gražias Varduvos apylinkes. Be to, jaunuolį čia galėjo traukti tokie reginiai, kaip į miestelį suplūstantys gausūs maldininkai. Kalvarijos mokykloje iki 1818 m. nebuvo kai kurių dalykų, dėstomų kitų vidurinių mokyklų aukštesniosiose klasėse. Daukantas, norėdamas stoti į universitetą, turėjo tą skirtumą išlyginti. 1814 m. rudenį pėsčias iškeliavo į Vilnių ir įstojo į penktą čionykštės gimnazijos klasę. Dabar Daukantas atsidūrė visai kitoje aplinkoje. Kretingos ir Kalvarijos mokyklose mokinių daugumą sudarė valstiečių vaikai. Čia daugiausia mokėsi kilmingieji, kurių nemaža dalis pro pirštus žiūrėjo į mokslą. Nors buvo sudaryta mokyklos policija, sekliai, vadinami cenzoriais, ir net baudžiama fizinėmis bausmėmis, bet gimnazijos vadovybei sunkiai sekėsi sudrausminti neklaužadas. Daukantas uoliai kibo į mokslą ir 1816 m. vasaros pradžioje sėkmingai baigė gimnaziją.
Tais pačiais metais Daukantas įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Čia gavo literatūrinį išsilavinimą. Klausydamas E.Grodeko paskaitų ir lankydamas jo filologinį seminarą, gilinosi į klasikinę filologiją. Bet, pajutęs tikrąjį pašaukimą, 1818 m. rudenį jis perėjo į Moralinių ir politinių mokslų fakultetą studijuoti istorijos. Visuotinę istoriją skaitė I.Onacevičius, pakeitęs J.Lelevelį, kai šis iš Vilniaus universiteto išvyko į Varšuvą. I.Onacevičius pirmą kartą greta visuotinės istorijos pradėjo dėstyti ir Lietuvos istorijos kursą. Daukantui šis profesorius imponavo geru istorijos mokslo supratimu, pastangomis aiškinti tautų kilmę ir žlugimą, istorijos kaip tautų mokytojos ir gyvenimo vadovės traktavimu, geru Lietuvos istorijos šaltinių pažinimu. Didelės įtakos jam turėjo ir I.Danilavičius, įžymus Lietuvos teisės istorikas, skaitęs krašto teisės kursą. Jis buvo didelis eruditas, pasižymėjo originalumu, aiškiu dėstymu. I.Danilavičius Lietuvos praeitį gretino su tuometine tikrove ir skiepijo patriotizmą.
Daukantas studijavo tuo lietuvių nacionalinės sąmonės budimo laikotarpiu, kai buvo leidžiami pasaulietiniai raštai gimtąja kalba, keliama lietuvių kalbos reikšmė, kai buvo domimasi lietuvių tautos istorija ir stiprėjo lietuvių kultūros veikėjų tarpusavio ryšiai. Daukantas tapo ne tik didžiausiu šių idėjų puoselėtoju, bet ir energingiausiu lietuvių kultūros darbininku. Jis jau studijuodamas parašė pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” (1822), į lietuvių kalbą išvertė 95 romėnų pasakėtininko Fedro pasakėčias.
1819 m. Daukantas gavo teisių kandidato, 1822 — jam buvo pripažintas teisių magistro laipsnis, bet kol gavo patį diplomą, praėjo net treji metai: reikėjo įrodyti bajorišką kilmę. Universitete Daukantas gavo gerą išsimokslinimą; išstudijavo Lietuvos istoriją ir rimtai pasiruošė moksliniam darbui. Čia sustiprėjo Daukanto patriotizmas, subrendo pasiryžimas atsidėti liaudies labui.
Baigęs universitetą ir apsirūpinęs bajoro pažymėjimu bei pasu, Daukantas išvyko į Rygą. Čia dirbo generalgubernatoriaus raštinėje vertėju, pramoko latvių kalbos. Tarnyba Daukantas nebuvo patenkintas ir dar labiau viskuo nusivylė, kai valdžia neleido jam rinkti medžiagos magistrato archyve. Net po kelerių metų prisiminė, kad nieko nesą sunkiau, „kaip patekti į Rygos magistrato archyvą, į kurį… joks mokslininkas, net vokietis, negalėjo įsiprašyti…”
1835 m. Daukantas persikėlė į Peterburgą ir, įrodęs, kad nedalyvavo 1831 metų sukilime, pradėjo dirbti Rusijos senate. Senatas buvo valstybės įstaigų kontrolės, aukščiausiojo apeliacinio teismo ir bajorų luominių teisių apsaugos įstaiga. Čia buvo saugoma Lietuvos metrika, Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos archyvo dokumentai. Netrukus Daukantas buvo paskirtas Lietuvos metrikos vedėjo pavaduotoju. Čia jis padėjo aprašyti Lietuvos metrikos aktus bei dirbo kitus archyvo tvarkymo darbus. Be tiesioginių pareigų, Daukantas rinko istorinę medžiagą, nurašinėjo istorinius dokumentus, rašė ir leido knygas. Per dvidešimtį sunkios tarnybos metų savo tautai jis padarė tikrą žygdarbį: parašė keturis istorinius veikalus, keletą vadovėlių, beletristikos knygučių, keliolika praktinio pobūdžio knygučių, surinko nemažai tautosakos, paruošė arba išleido tautosakos rinkinių, sukaupė gausybę leksinės medžiagos. Daukantas siuntinėjo dokumentus ir knygas T.Narbutui, rašančiam Lietuvos istoriją, padėjo M.Valančiui, kai šis rašė „Žemaičių vyskupystę”. Menkas atlyginimas vertė imtis darbų iš šalies. Viename laiške Daukantas rašo, kad „būtų neįmanoma prasimaitinti ir apsirengti, jei neturėčiau darbo iš šalies”. Šiame laiške skundžiamasi, kad, esant „tokiai padėčiai, sunku gilintis į senovę”. Daukantui daug rūpesčių sudarė ir parašytų knygų spausdinimas bei platinimas. Siųsdamas „Būdą…” M.Valančiui, priminė: „Tik stenkis, Tėveli, uoliai išparduoti, nes turiu 300 rb. sidabru skolos, kurią reikia išmokėti terminais, gali suprasti, kokia sunkenybė spaudžia mano pliką galvą, o nesistengiant nieko neišeis… Nepatikėtum, kiek man kaštuoja pats persiuntimas, kiek reikia mokėti nuo pūdo į Rygą, o kiek — iš Rygos į Varnius, dieve, tu pats tik padėk, kitaip pražūsiu”.
Daukanto vienišą gyvenimą Peterburge įvairino bičiulių būrelis. Čia jis draugavo su šviesia asmenybe, istoriku ir knygų cenzoriumi V.Anastasevičiumi. Daug valandų jis praleisdavo pas savo mokytoją ir bičiulį I.Onacevičių, kai šis, atleistas iš Vilniaus universiteto, atvyko į Peterburgą. Mirus abiem bičiuliams, Daukantas rašė: „Jų asmenyje netekau ištikimiausių ir širdingiausių bičiulių, kitų tokių nerasiu, dėl to man labai liūdna”. Kitame laiške vėl: „Mirus šventos atminties Onacevičiui Anastasevičiui, iš mokslininkų nieko neturiu. Susipažinau su kai kuriais, bet jie šitokie anokie, nėra harmonijos, pats labai liūdžiu ir jaučiu, kad nebeilgai teks gyventi…” Gyvendamas Peterburge, Daukantas palaikė ryšius ir su savo krašto kultūros darbininkais, susirašinėjo su botaniku J.Pabrėža, kuris Daukantą vadina kilniu jaunikaičiu, su vyskupu M.Valančiumi, istoriku T.Narbutu, kai kuriais tautosakos rinkėjais. Daukantas ragino rinkti ir skelbti archyvinius dokumentus. Apie tai jis kalba dažname laiške: „Tamstos… pageidavimu čia siunčiu… Kojelavičiaus herbyną, 120 su viršum rankraščio lapų in maximo folio, ir knygą, kurioje yra 220 lakštų su 262 įvairiais istorijos faktais… Labai man gaila buvo nors trumpam skirtis su šiais raštais, tik geri Tamstos… norai privertė mane tai padaryti. Duok dieve, kad iš to būtų nauda”. Kitame laiške ragina T.Narbutą: „Visiškai atsidėk Lietuvos aktų bei dokumentų rinkimui ir juos leisk, kiek turėsi lėšų,— šie aktai bus mūsų tautos istorijos kertinis akmuo, ir tuomet mūsų priešininkai nebegalės teisingiausių faktų per savo polemiką iškreipti; turėdamas po ranka surinktus įrodymus, jei ne tautietis, tai nors užsienietis parašys”. Kad Daukantas daug dėmesio skyrė dokumentų publikavimui, rodo ir ši laiško ištrauka: „Nėra išganingesnio, kaip… sumanymas… rinkti šios tautos paminklus ir juos skelbti pasauliui, nes politika ligi šiol slėpė, jei kas iš kronikų prašnekdavo, tai jį tuoj per polemiką sumušdavo ar bent laikydavo abejotinu. Tegu tik bus surinkti pagrįsti įrodymai ir paminklai, tuomet šios tautos istorija įgaus visiškai kitokią išvaizdą…”
Peterburgas buvo didelės valstybės sostinė. Gyvenimas čia buvo sudėtingas. Mūsų istorikas ir jam negalėjo būti abejingas. Daukantas matė aukštuomenės blizgesį ir liaudies skurdą, politinės reakcijos siautėjimą. Daukantas savo emocijas reiškė santūriai, bet jo priešiškumas carizmui raštuose jaučiamas labai aiškiai. Kaip rodo išlikę dokumentai, jis domėjosi antifeodaline kova, savo krašto žmonėms padėjo kovoti.
Sunkus ir atkaklus darbas anksti išsekino Daukanto jėgas. Jį kankino kraujospūdis, galvos, sausgyslių ir sąnarių skausmai. Daukantas apie 58 savo gyvenimo metus jau buvo paliegęs ir nebedarbingas. 1850 m. grįžo į Lietuvą ir, tegaudamas labai mažą pensiją — 42,9 sidabro rublio per metus, apsigyveno Varniuose, pas M.Valančių. M.Valančius rašė knygas ir kitus ragino rašyti, platino savo ir Daukanto leidinius, būrė lietuvių rašytojus, rūpinosi knygynu, ketino surinkti visas senovės lietuvių knygas, norėjo leisti lietuvišką periodinį laikraštį. Iš pradžių Daukantas čia jautėsi pusėtinai, pagerėjo sveikata. Jis rūpinosi valstiečių švietimu, platino lietuviškas knygas, ragino kitus jas rašyti. Bet M.Valančius apkrovė Daukantą antraeiliais darbais. Istorikas pasijuto esąs įnamis vyskupo namuose. Be to, stiprėjant reakcijai, „Būdas…” atsidūrė draudžiamųjų knygų sąraše, autorius buvo pradėtas persekioti. Reikėjo ieškoti ramesnės vietos. Daukantas pasidarė tikras benamis, keliavo iš vienos vietos į kitą.
1855 m. rašytojas apsigyveno Jaunsvirlaukoje (netoli Mintaujos) pas P.Smuglevičių, tapytojo Prano Smuglevičiaus giminaitį. Čia buvo prisiglaudęs ir kitas benamis lietuvių kultūros darbininkas M.Akelaitis. Jiedu, anksčiau susirašinėję laiškais, greitai susibičiuliavo. M.Akelaitis paskui apie Daukantą kalbėjo su didžiausia pagarba ir meile, o jo veikalus priskyrė prie geriausių lietuvių knygų. Čia gyvendamas Daukantas tobulino savo istorinius veikalus, susirašinėjo su F.Kuršaičiu, rūpinosi iš jo gauti reikalingų knygų ir dokumentų, domėjosi lietuvių kultūriniu gyvenimu, parašė L.Ivinskio 1859 m. kalendoriaus recenziją, bendradarbiavo su Vilniaus laikinąja archeologijos komisija, skatino ją kaupti istorijos relikvijas ir šaltinius. Tos komisijos pirmininkui Daukantas rašė: „Ši aplinkybė žadina manyje viltį, kad Tamsta, Geradari, būsi bešališku teisėju vertinant dokumentus ir neleisi rinkinyje tokių, kurie vienai kuriai pusei galėtų būti nemalonūs, o skelbsi tokius, kurie yra reikalingiausi teisingiems istorijos faktams išaiškinti”. Istorikas tai komisijai aukojo savo rankraščių rinkinius. Vasaromis nemažai keliaudavo, aplankė žymesnes Žemaitijos vietas, Palangą, Šatrijos kalną ir kt. Manoma, kad Jaunsvirlauką Daukantas paliko 1859 m. Vėliau jis gyveno Žemaitijoje tai pas gimines, tai pas pažįstamus. Varginamas ligų ir senatvės, pagaliau Daukantas rado prieglobstį pas Papilės kleboną I.Vaišvilą. Čia jis šiek tiek pasitaisė, bet ramybę sudrumstė naujas susikirtimas su M.Valančiumi. Gavęs įžeidžiamą M.Valančiaus laišką, Daukantas rašė: „Prisipažįstu, jog niekada nelaukiau, kad mano Piemuo, kuriam tiek metų tarnavau, atsiųstų, man belaukiant myriaus, tokį neteisų piktžodžiavimą, kuo metu menkiausias žmogpalaikis taip nebjaurotų pikčiausio berno, matydamas jį gulint ant maraus patalo”. Šių dviejų vyrų draugystė buvo visiškai palaidota. Paskutiniuosius Daukanto gyvenimo metus sudrumstė 1863 metų sukilimas, skaudžiai jį palietęs. Beveik visi jo pažįstami buvo suimti. Suimtas buvo ir jo globėjas I.Vaišvila. Vis labiau senkant jėgoms, Daukantas surašė testamentą, kuriame kruopščiausiai paskirstė savo menką turtą. Grįžęs iš kalėjimo, Vaišvila senelį jau rado mirties patale. Daukantas mirė 1864 m. gruodžio 6 d., palaidotas Papilės piliakalnio viršūnėje. Po kurio laiko ant kapo buvo uždėta plokštė, o 1930 m. visuomenės iniciatyva ir lėšomis miestelio centre buvo pastatytas V.Grybo sukurtas paminklas.
Asmens bruožai. Kalbant apie Daukantą, kyla klausimas, kokie buvo svarbiausi jo asmenybės bruožai, įgalinę jį atlikti tokius didelius darbus. Daukantas buvo labai darbštus. Brandžiausiais savo gyvenimo metais jis dirbo fanatiškai. Po varginančio, daug laiko atimančio raštinės darbo rinkdavo medžiagą istorijai.
Iš laiškų žinome, kad dokumentus nusirašydavo labai stropiai. Viename laiške sakoma, jog nusirašinėjąs „vedžiodamas pirštu po eile”, išlaikąs tokius tarpus, kokie yra originale. Daukantas pats daug dirbo ir kitus ragino dirbti kiek gali: „ …Aš manau, kad šiandien būsiu, rytoj pūsiu,— rašė jis,— todėl, ką tuojau pats negaliu padaryti, užleidžiu kitam, kad jis paskubėtų”. Daukantas dirbo netausodamas sveikatos. Apie tai jis ir pats rašė: „Mano likimas buvo ir yra labai liūdnas… Sėdėdamas per dešimtį metų drėgname ir šaltame archyve, po 8 ar 9 valandas beveik nepasikeldamas iš vietos, taip baisiai sustingdavau nuo drėgno šalčio, kad paskui eidamas visą valandą nejausdavau kojų; taip gavau ligą, kurios patys daktarai neatspėja… nuo šios ligos taip nusilpo nervai, kad krintantis žirnis mane gąsdina, ir kojų sopulys toks didelis, ypač vienos, kad daugiau kaip kelis šimtus žingsnių negaliu nueiti. Ir taip tebesikankinu ligi šiol”.
Daukantas buvo nepaprastai kantrus, ištvermingas ir atkaklus. Tos charakterio ypatybės jau pastebimos jaunystėje. Keliaudamas į Vilnių mokytis, tegalėjo pasitikėti tik savo ištvermingumu, kantrumu, atkaklumu, nes jį rėmęs giminaitis S.Lopacinskis jau buvo miręs. Didelį Daukanto atkaklumą rodo ir jo istoriniai veikalai. Surinkti, ištirti ir susisteminti tokią gausią, išblaškytą medžiagą tegalėjo tik labai atkaklus žmogus. Daukantas buvo ne tik atkaklus, bet ir labai pastovus. Jaunystėje pasiryžęs rašyti tik lietuviškai, to nusistatymo jis visą gyvenimą laikėsi.
Stropumu ir tvarkingumu Daukantas pasižymėjo jau nuo pat vaikystės. Kretingos mokykloje vizitatorius paminėjo du gražiausiai rašančius mokinius. Vienas iš jų buvo Daukantas. Kalvarijos mokykloje jis mokėsi labai gerai. Kaip gabus mokinys Daukantas buvo paminėtas per viešuosius egzaminus Vilniaus gimnazijoje. Universitete jis laimėjo rašinio konkursą ir buvo apdovanotas pinigine premija. Visą savo korespondenciją Daukantas registravo, dokumentus numeravo, sąraše prie skolinamų knygų žymėdavo datas. Iš Daukanto laiškų matyti didelis jo blaivumas ir praktiškumas. Lietuvos istorikui T.Narbutui Daukantas patarė: „Sunku… viską tvarkingai surinkti, todėl spausdink, ką nutverdamas, nes visi esame mirtingi ir laikas negrįžtamai bėga,— jei negalima visko paimti, gerai nors šiek tiek pagriebti”. Kitame laiške jis rašė: „Išganingiausia būtų, kad, viską metęs, iš tikrųjų imtum leisti savo rinkinius ne žodžiais, o darbais, šiuo būdu padėtum tautos istorijos kertinį akmenį, iškeltum į aikštę jos istoriją ir paragintum tyrinėti kitus”.
Visi rašiusieji apie Daukantą pažymi jo kuklumą. Dirbo Daukantas daug, bet tyliai, nes manė, kad taip dirbdamas daugiau nudirbsiąs. Jis nesidalijo mintimis, o pateikdavo baigtą darbą. Pagirtas atsakydavo, kad pagyrimų nesąs vertas, nes neturįs nei talento, nei raštų, o tik gerus norus ir tėvynės meilę. Siųsdamas kam medžiagą, Daukantas prašydavo neminėti jo vardo. Norėjo, kad jo niekas nežinotų, kol bus gyvas.
Pasirašinėjo Daukantas slapyvardžiais: K.V.Mylė, Jokūbs Laukys, Motiejus Šauklys, J.Devynakis, Jonas Girdenis, Jonas Raganius, Antanas Žeimys, Jonas Purvys, Antanas Vaineikis. Savo darbus laikė pilietine pareiga, dėjo daug pastangų, kad jie būtų išspausdinti ir išplatinti.
Stebina Daukanto interesų platumas. Jis domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba, teise, praktiniais mokslais, vadovėliais, kelionių aprašymais. Bet labiausiai Daukantas mėgo senybes, stengėsi susidaryti senųjų lietuvių raštų rinkinį. Reikšmingesni šios srities darbai buvo jo bibliotekoje. Daukantas mėgo kelionių aprašymus, o grožinę literatūrą, išskyrus antikinius autorius, nelabai vertino.
Daukantas buvo demokratinių pažiūrų švietėjas. Savo istorinius veikalus jis skyrė liaudies švietimui. Tam reikalui leido ir vadovėlius, praktinio pobūdžio knygeles. Savo verstos knygos „Pasakos Fedro” prakalboje Daukantas pažymėjo, kad „išguldęs” pasakas todėl, jog „jaunuomenė ne vien ką pasakoti, bet ir skaityti turėtų…” Toliau jis reiškė viltį, jog „rasi rasis ir tokių bernelių, kurie, gindami aveles ganyti, kiš į antį tą mano mažą knygele ir tenai, ant akmenėlių sėdę, skaitys…” Knygas Daukantas leido savo lėšomis ir pats jas skleidė liaudyje.
Vienas iš svarbiausių Daukanto veiklos variklių buvo jo patriotizmas. Jis rašytoją įkvėpė būti ištvermingą, nesugniužti net nuo sunkiausios naštos. Apie didelius Lietuvos istorijos rašymo sunkumus bei apie patriotinius to darbo motyvus Daukantas kalba ir „Pasakojimo apie veikalus lietuvių tautos senovėje” pratarmėje. Čia sakoma, kad sunku „…yra aprašyti veikalus lietuvių tautos, kurioje nėra nei knyginyčios įsteigtos, nei surinktų dokumentų, kurie tuo tarpu kas dieną įvairiais pragumais gaišta. […] … Vienok meilė ir gailesys taip garbingos lietuvių tautos gundino ir skatino mane, vargo pelę, negurti savo ryžimesi… Bet skaugus mano likimas ir to man nedaleido atlikti kaip reikiant…”
Daukanto gyvenime daug tragiškumo. Istorikas kaupė šaltinius, rūpinosi juos išspausdinti, o jie ne tik nebuvo paskelbti, bet visai dingo. Iš laiškų matyti, kaip mokslininkas sielojosi dėl savo istorinių dokumentų likimo. Paskolinęs rankraščius T.Narbutui ir matydamas, kad šis nesirengia jų publikuoti, reikalavo grąžinti. Viename laiške, skųsdamasis susilpnėjusia sveikata, pastebi, kad rankraščių netekimas jam esanti antra liga, primena, kad tai esąs jo kruvino darbo ženklas ir tik žinia apie dokumentus galinti palengvinti jo pasigailėtiną likimą. Deja, Daukantas savo medžiagos taip ir nebeatgavo. Nemažai jaudulio jam kėlė ir tai, kad nepavyko paskelbti daugelio istorinių veikalų.
Istoriografinė mokykla. Daukantui daug davė universiteto profesorių I.Onacevičiaus, I.Danilavičiaus, J.Lelevelio istoriografonė mokykla, kuri formavo antifeodalines pažiūras, istorijos auklėjamojo vaidmens supratimą, išmokė Daukantą vertinti šaltinius.
Daukanto istoriografines pažiūras ugdė ir literatūra. Istorikas V.Merkys knygoje „Simonas Daukantas” nurodė šaltinius, kuriais Daukantas daugiausia rėmėsi. Jie gana gausūs. Pirmajame savo veikale „Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių” istorikas rėmėsi 31 autoriumi, „Istorijoje žemaitiškoje” prisidėjo dar apie 40 naujų šaltinių, tiek pat jų yra „Būde senovės lietuvių, kalnėnų .ir žemaičių”. Daukantas rėmesi senaisiais autoriais, šviečiamojo laikotarpio istoriografijos veikalais ir pačiais naujausiais tuometiniais darbais. Iš veikalų, labiausiai veikusių Daukanto istoriografines pažiūras, minėtini N.Karamzino „Rusijos valstybės istorija”, J.Foigto „Prūsijos istorija”, Alberto Kojelavičiaus-Vijūko „Lietuvos istorija”, T.Narbuto „Lietuvių tautos istorija” ir kt. Yra manoma, kad prie Daukanto gamtos ir žmogaus harmonijos suvokimo, prie kultūros ir mokslo vaidmens suvokimo žmonijos raidoje daug galėjo prisidėti Ž.Ž.Russo bei J.Herderio kūryba. Taigi Daukanto istoriografinė mokykla buvo plati ir įvairi. Istorikai teigia, kad Daukantas literatūros ir šaltinių pažinimu neatsiliko nuo daugelio kitų Rytų Europos istorikų. Jo istoriniai veikalai grindžiami gausia archyvine medžiaga, rašytiniais šaltiniais, kuriuos sulydo į visumą ir nuspalvina romantinė autoriaus dvasia ir meilė savo liaudžiai.
Istoriniai veikalai. Daukantas parašė keturis istorinius veikalus. „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” yra pirmoji Lietuvos istorija gimtąja kalba, parašyta 1822 m. Lietuvos istorija čia pradedama nuo seniausių laikų ir baigiama Vytauto bei Jogailos mirtimi. Veikalo pabaigoje istorikas pasižadėjo pateikti skaitytojui antrąją dalį, kurioje ketino aprašyti „…darbus lietuvių ir žemaičių, krikščionimis esančių iki antro susinėrimo su lenkais, jog su Vytautu didybė ir galybė lietuvių ir žemaičių tautos vien kartu į grabą įžengė”. Tesėdamas šį pažadą, istorikas pirmąjį savo veikalą papildė naujais šaltiniais, žymiai išplėtė ir pratęsė Lietuvos istoriją ligi Žygimanto Augusto mirties. Taip buvo parašytas kapitalinis Daukanto veikalas ,,Istorija žemaitiška”. Jį tobulindamas, stengdamasis padaryti prieinamesnį skaitytojui, istorikas parašė knygą, pavadintą ,,Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. „Šie trys S.Daukanto istorijos veikalai buvo tiesiog trys aukštyn kylančios pakopos nuo „Darbų” ligi „Pasakojimo”.
„Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” savo pobūdžiu skiriasi nuo pirmųjų trijų. Tai senovės lietuvių kultūros istorija. Bet ir šis veikalas nėra atitrūkęs nuo ankstesniųjų. „Būdo” užuomazgų randame „Darbuose”, o „Istorijoje” yra beveik visi, tik siauriau išdėstyti šio veikalo skyriai.
Istorinių veikalų paskirtis. Daukantas „Darbuose” sakė, kad rašąs ne mokytiems vyrams ir galvočiams, bet motinoms, kurios norinčios papasakoti savo vaikams apie darbus „bočių prabočių” ir be raštų galinčios apsirikti. Su tokia veikalų paskirtimi susijusi ir idėjinė Daukanto veikalų kryptis. Viena iš svarbiausių istorinių veikalų idėjinių tendencijų — tai baudžiavos, liaudies išnaudojimo pasmerkimas. Baudžiavą Daukantas tiesiog vadina vergija ir didžiausia neteisybe. „Valdimierai ir vyresnieji,— sakoma „Būde”,— kurie iki šiol mezliava javų ar pinigų, nuo svieto duodamų, kakinos, nugi tos nebkako ant skaninių ir lepumų, tad prasimanė laukus prie savo dvarų tiekti, kuriuos liepė žmonėms veltui savo duona nudirbti […], didžturčiai pasidarė gaspadoriais, o jų gyventojai nudriskusia šeimyna… […] …Svietas nuvergtas nebeturėjo nei meilės dėl savo rėdos, nuo kurios nė nuo kur nė kokios pagalbos nebgavo, neigi saviep stiprybės: nesgi, dieną ir naktį dvaruose dirbdami, ir taip nenudirbo ir nieko sau tuo nenupelnė, tiktai nuogį, alkį ir vargą nepabengtą atentėj sau regėjo, todėl išguręs, be vilties, laimingesnės sau atentės ilgėdamos, sau smerčio laukė”.
Lietuvių tautos istorinės praeities pasakojimus perpindamas niūriais baudžiavinės vergovės vaizdais, Daukantas stengėsi sužadinti užguito valstiečio neapykantą ne tik dvarininkams, bet ir visai baudžiavinei santvarkai. Istoriniais vaizdais jis teigė, kad feodalinė santvarka su baudžiavomis, lažais, žmonių pavergimu yra priešinga lietuvių tautos būdui, žalinga liaudžiai ir pačiai valstybei, kad valstietis galės turėti gerovę tik gavęs žemės nuosavybės teisę ir nusikratęs feodalinės priklausomybės. Daukantas aukštino ir poetizavo liaudį, o bajoriją smerkė. Jam paprasti lietuviai ir žemaičiai buvo valstybės egzistavimo pagrindas, nacionalinės kultūros kūrėjai ir gynėjai. Liaudies žmogų Daukantas vaizduoja labai darbštų, paprastą, aukštos moralės, pasižymintį santūrumu, narsumu, subtiliu gamtos jautimu. ,,Būde” sukurtas apibendrintas liaudies žmogaus paveikslas.
Povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdy klestėjo… Visi pakenčiantys šaltį ir alkį išturintys… Savo ketėjimuose ir veikimuose ryžęsi ant ko norint, nesipesnojo… bet atlikdavo ir dirbo nuveiktinai… ką pradėjo, tą ir nubengė, kožnas savo nuopelnu ir uždarbe kakinos, svetimo negeidė… veltui savo turtų nekleidė… ūkės dūmoj ir jos reikaluose tarp visų kliautis ir vienybė buvo, kožnas šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį… išeigoj buvo padorumas, o žmonystoj viežlybumas… vilty neguro, paskutinėj nenusiminė… karėj narsybė, ūkėj dorybė ir teisybė per amžius tarp jų klestėjo…
Didikai vaizduojami kaip liaudies engėjai, savo tautos išdavikai ir Lietuvos valstybės ekonominio bei politinio žlugimo kaltininkai.
Diduomenė, viso pertekusi, nebenorėjo vargų bekentėti… Visiems išlepusiems pinigų reikėjo, o jų niekur negalėjo gauti, todėl kirtino girias, angis bočių prabočių šventomis vadinamas, ir leido į svetimus kraštus… Lietuvos didžturčiai nebsikakino lig šiol mokamomis donimis, bet, norėdami javų gausą didinti, pradėjo svietą vergti lažais, arba baudžiavomis… pinigus… kleidė… ant lepumų ir lėbausenos… Lietuvos ūkė pradėjo irti… nebturėjo nei dvasios tamprybės, nei aitros liuosybės, goda jų širdyje buvo išdilusi, kūno geiduliai, ne dvasios tamprybė, rėdė jų darbus…
S.Daukantas pritarė švietėjiškai valstybės ir valdžios kilmės koncepcijai. Vadovaudamasis įgimtos žmogaus teisės teorija, skelbta universiteto profesorių, jis teigė, kad iš prigimties kiekvienas žmogus yra laisvas ir niekas negalįs šių teisių nei atimti, nei varžyti. „Būde” rašoma: „…Žmogus nori visados liuosu gyventi ir taip rėdytis, kaip tiktai jam gerai geriausiai būtų. Tai išminčiai, matydami tokį būdą žmogaus gamtoje, norėjo taip surėdyti žmones jų draugėj, idant, ko jiems reikia ir ko patys geidžia dėl savęs, galėtų pasiekti”. Visuomenė pagal laisvą susitarimą suorganizavusi valstybę ir iškėlusi pasaulietinį valdovą. Valdovas ir įstatymai turį užtikrinti tautos laisvę bei doro žmogaus teises. Kiekvieno žmogaus patriotinė pareiga esanti ginti visuomenės nustatytą politinę ir socialinę santvarką. Žmogaus laisvė priklausanti nuo tautos laisvės. Daukantas parodo, kad lietuviai, būdami laisvi, šventai atlikę savo patriotinę pareigą, buvę labai narsūs, gindami tėvynės laisvę: „Daug kartų patys, apgulti pilyse, nebstengdami atremti neprietelių galybės, velijos irose pilies užsirausti, nekaip jų vergais tapti”. Valdžią užgrobus didikams, suardžius senąją santvarką, užtraukus tautinę ir socialinę priespaudą, apsilpęs ir liaudies patriotizmas. Keldamas tautos politinį savarankiškumą, smerkdamas priespaudą, Daukantas netiesiogiai stojo prieš caro autokratijos ir dvarininkų viešpatavimą.
Istorikas pripažino, kad tautos gyvenime mokslas, švietimas ir gimtoji kalba yra labai svarbūs dalykai. Jis savo raštuose aiškiai reiškė švietėjišką mintį, kad mokslas labiau negu ginklas galįs iškelti tautą, ir pats savo raštais bei praktine veikla stengėsi kelti baudžiavos slegiamos liaudies švietimą ir kultūrą.
Gimtąją kalbą rašytojas laikė tautos sąmonės išraiška.
Kalba, sakau, paduoda ateinančioms kartoms… kares, galžudes, laimes ar nelaimes, pirm 1000 metų buvusias. Ant galo kalba atskiria pačias gimines vienas nuo antrų, dėl to gi yra visų didžiausia žmogaus privilija, kurios nė koksai kraugerys negali jam išplėšti, negut vienkartu tiktai su jo gyvyba. Kaipogi giminė viso gali nustoti — turtų, namų, pačios tėvainės, bet kalba jos visuomet su ja paliks: kentės vargus, vergystė novys, bet kalbos savo niekuomet neužmirš.
Daukantas gynė lietuvių kalbą nuo neteisingų vertinimų, kritikavo tuos, kurie, patys nemokėdami lietuvių kalbos, rėmėsi religiniais raštais ir laikė ją „sąmėžiniu visokią kalbų”. Jis, nurodydamas Donelaitį, stengėsi įrodyti, kad lietuvių kalba galima sukurti poetiškiausius veikalus. Rašytojas džiaugėsi, kad „kalba it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, ligi šiai dienai tebežaliuoja”, nors viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai, kunigai ir paniekinę, išdavę savo gimtąją kalbą, nutautę. Su didžiausia pagarba kalbama apie liaudį, apie išmintingas kalnėnų ir žemaičių motinas, kurios apkerpėjusiuose tarp girių nameliuose išlaikiusios lietuvių kalbą.
Savo raštuose Daukantas daug vietos skyrė Lietuvos santykiams su gretimomis valstybėmis. Kalbėdamas apie feodalinius lietuvių karus su rytų kaimynais, priešininkus laiko lygiais. Čia daug narsumo parodo ir viena, ir kita pusė, daug kraujo pralieja vieni ir kiti, abi pusės patiria didžiausių nuostolių. Po grumtynių dažnai belieka dykynė, arba, kaip sako Daukantas, „kūlys”. Bendroji tų vaizdų koncepcija yra humanistinė, teigianti, kad karas yra baisi nelaimė tautoms, kad jis neša sunkiai užgydomas žaizdas, įstumia žmones į didžiulį vargą ir kančias.
Kitaip vaizduojami santykiai su kryžiuočiais. Kryžiuočius ir kalavijuočius Daukantas laiko pikčiausiais lietuvių tautos priešais, atnešusiais Pabaltijo tautoms vergiją, žiauriausius kankinimus, paniekinimą. Tas piktadarybes Daukantas parodo konkrečiais vaizdais. Apie jas pasakojama pačių lietuvių žodžiais: „Mes daugiau verkiam, nekaip kalbam. Anie mūsų diduomenę vienus išvedę apvergė, kitus su jų žmonomis ugny sudegino už tą, jog anie savo kūdikių nenorėjo jiems atiduoti. Mūsų jaunas seseris ir dukteris atgrobė… grakščiausią dukterį, kurią broliai kryžeiviai, iš rankų tėvų išgrobę, norėjo išžarginti, dar jos brolius, norinčius užtaryti aną nuo užgėdinimo, pačius nuzurdojo… apygardą nudeginę, gyventojus jos iškirto…” Toliau sakoma, kad kryžiuočiai viską išdegino, gyvulius išnaikino, o sugautus pagonis, lietuvius ir žemaičius, gyvus prie arklio uodegų pririšę tąsė, kitais it gyvuliais laukus arė.
Kryžiuočių invazija vaizduojama kaip visos lietuvių tautos nelaimė. Atėjūnai pavergę ūkininkus, uždėję lažą, liepę iškirsti šventus lieknus, įsakę plėšti dirvas, balas ir versmes džiovinti. Pavergtieji lietuviai dieną ir naktį turėję dirbti, liedami kruviną prakaitą. Jausmingai pasakojamos tos priespaudos pasekmės: „Žaliūkai vyrai sudžiūvo nuo darbų, jaunikaičių liemenys sukumpo ant žambių ir dalgių, kas dar yra gailingiau, supūtė žiaudūs šiauriai laukuose skaisčius veidelius grakščių mergaičių, o kaitros saulės išdildė jų paskutinius mėgius”.
Daukantas lietuvių priešinimąsi kryžiuočiams laiko gynybiniu ir garbingu karu: „Kas aprašys tenai ta meilę, vienybę, kantrybę ir drąsybę, kurią žemaičiai toj rūstoj dienoj rodė, regėdami užsileidžiančią savo liuosybę it aną šviesią saulę. Ne vienasai nesigailėjo savo turtų, davė pinigus… Žambrius, dalgius, akėčias kalė į kardus ir ragotines, palikdami dirvas medėms augti; pačios motriškosios savo perlus, žemčiūgus, nuo galvos nusegusios, į pinigus kaldino, idant tiktai ūkę savo išgelbėtų…”
Pasmerkdamas kryžiuočių veržimąsi į Pabaltijo žemes, Daukantas kritiškai vertino ir katalikų bažnyčios vaidmenį lietuvių tautos gyvenime. Popiežius jam — kruvinų kryžiuočių žygių įkvėpėjas ir organizatorius: „Popiežius, išgirdęs tą nuopuolį krikščionių, išreiškė savo širdgėlą ir tuojau apskelbė krikščionims karę šventą prieš lietuvius ir žemaičius pagonis, išduodamas bulę. Tuojau ant to rašto iš viso pasaulio krikščionys pradėjo tvinti į Lietuvą ir Žemaičius ne atpuskų ir dūšios išganymo sau tiekti, krikštydami kardu pagonis, bet jų žemę užimti ir pačius apvergti”. Krikščionybė, baudžiava ir tautos pavergimas, tariant Daukanto žodžiais, ėjo drauge.
Kalbėdamas apie santykius su lenkais, Daukantas visapusiškai smerkė Lenkijos ir Lietuvos uniją. „…Metuose 1569 per kebeles pasidavė į lenkų valdžią,— rašoma apie Lietuvos bajoriją „Būde”,— ir nuo to laiko, nepaslinkdami patys nė kokiu lietos daiktu užsiimti, vieni tižo lepumuose svetimų pramonių, kiti išsirpę po medaunyčias, bajorystėmis savo girdamies, vis į lenkų spunką veizėjo ir nuo jos sau laimės laukė, kurie, įsiveržę į Lietuvą, norėjo lietuvius būtinai paniekti ir vergais savo padaryti ir taip išlepino jų diduomenę, kuri neb goda, neb garbe, neb didybe ir stiprybe savo ūkės, kaip senovėje kad rūpinos, nes tiktai skaniai valgyti ir nieko nedirbti už didybę ir godą sau turėjo. […] …Ir taip, kaip kad buvo Lenkų žemėje, kame visas svietas vergavo dieną ir naktį savo ponams, tą patį dabar ir Lietuvoj padarė atėję lenkai… […] Kas Lietuvoj lenkiškai nekalbėjo, tas neb žmogum bebuvo, nes vergu to, kurs lenkiškai kalbėjo…”
Beletristiniai elementai. Daukanto istoriniuose veikaluose jų gana daug. Beletristinių elementų gausiausia ten, kur kalbama apie kryžiuočių ekspansiją į baltų žemes, apie priešų žiaurumą, lietuvių kovą už laisvę. Rašytojas vaizdingai aprašo žmones ir jų buitį. Ypač poetiški Daukanto peizažai. Vienu jų pasigrožėkime:
Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neįžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienu viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens tvanai tevokė, o jei kurių tenai smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis, jau nudumiami nuo amžių amžių žlugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti.
Tai būdingas Daukanto meninio mąstymo pavyzdys. Rašytojas siekia konkretumo, emocingumo ir sakinio konstrukcija, ir kitomis stilistinėmis priemonėmis. Pirmuoju sakiniu nužymimi bendri girios kontūrai, antruoju sakiniu tas vaizdas detalizuojamas, analizuojamas. Išvardyti pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai buvę tankūs („neįžengiami”), seni („nuo amžių amžiais suaugę”), didingi („niūksojo”), vieningi (visi vienu viena giria buvo). Didybe alsuoja ne tik žaliuojantys miškai, bet ir mirę medžiai. Miškas sudvasintas, suprozopopėjintas, aptekęs rašytojo gėrėjimusi, kuris jaučiamas tiek iš vaizdo visumos, tiek iš detalių bei emocinių stilistinių priemonių. Peizažas piešiamas vaizdingaisiais veiksmažodžiais („niūksojo”, „klėstė”), metaforomis (medžių „žilą karšatį” apyniai „spurganotais vainikais klėstė”), palyginimais („medžiai žliugsojo it akmenys”). Emocionalumą perteikia ir sakinio struktūra. Ypač išradingai sudarytas prijungiamasis sakinys, kuriame kalbama apie medžių karšatį. Du šalutiniai sakiniai, vienas einąs prieš pagrindinį, kitas po jo, gausios išskirtinės sakinio dalys sukuria veržlią intonacija. Žodžiai sakinyje teka laisvai, energingai. Personifikuoti, dinamiški Daukanto gamtos vaizdai sukuria pakilią nuotaiką, perteikia miškų grožį ir didybę.
Daukanto veikaluose yra daug grožinei literatūrai būdingo emocinio tikrovės vertinimo, kuris pasireiškia dažniausiai lyrizmu, o kartais humoru, ironija. Lyrizmo ypač daug ten, kur rašytojas prieš savo meto blogį stengiasi iškelti praeities gėrį, įspūdingai aprašyti senovę. Štai emocingas žemaičių vaišingumo nupasakojimas:
Gyvenant tokiose traškančiose giriose ir vienkiemiuose, rodos, reikėjo lietuviams, kaip kalnėnams, taip ir žemaičiams, didžiai nuožmiais žmonėmis būti, bet atkaliai, svetimų linkan didžiai buvo jaukiais, maloniais ir didžią žmonystą savo namuose vedą ir viešes per daug didžiai saugoją, nesgi nėr žmogaus pasauly, kurs būt buvęs Žemaičiuose, o nebūt įsigėręs ir numylėtu palikęs, užvis jei jis sukalbėti su jais galėjo.
Rašytojas tiesiog gėrisi vaizduojamu žmogumi: retoriškai ir emocingai išvardija gerąsias kalnėnų ir žemaičių ypatybes. Cituotas sakinys savo struktūra perteikia rašytojo minties ir jausmų niuansus, jo pastangas iškelti lietuvių būdo taurumą, įtikinti skaitytoją. Daukantui būdingas tam tikras padidinimas, polinkis į hiperbolizavimą. Tai romantiško stiliaus ypatybė. Lyrinė nuotaika dažnokai reiškiama sušukimais: „Kas aprašys, kokią tenai lietuviai, susirėmę su miečiaiviais, rodė kantrybę ir drąsybę!” „Kas aprašys tą rūstybę (nuliūdimą), kokia Žemaičiuose ir Lietuvoj toj verkiamoj dienoj rados…” Kitais atvejais vaizduojamą tikrovę Daukantas pateikia humoristiškai. Tai gerai matyti iš šių ištraukų:
…Regima yra, jog juo sumitusi buvo merga, juo didesnį kraitį suklotą turėjo, turtingesne buvo ir veikiau gavo vyrą, kursai, ją vesdamas, ne vien didį turtą sau rado, bet ir mergą it kūgį gavo, prie kurios galėjo pats pasišildyti, o jos kraičiu plikį iš savo būtos išvaryti…
…Pirtyse stiprino kūną tokiu pragumu: nebetverdamos tenai nuo šilimos ir varvindami prakaitą, šoko stačiai į eketį žiemos vidu, speiguotie, ir tenai per kelias valandas panėrę vėsinos, paskui iššokę vėl ėjo į pirtį kaitintis. Ne vien vyrai žaliūkai tą darė, bet kūdikėliai mažiteli, išsprūdę raudoni, it iš ugnies ištraukti, po sniegus it po pūkus voliojos, atvėsę vėl bėgo į pirtį…
Humoristinis traktavimas matyti daugiausia iš įvairių suhiperbolinimų („merga it kūgis”, eketėj ,,per kelias valandas panėrę vėsinos”). Humoras atsvėrė Daukanto senovės idealizavimą, padėjo išvengti monotonijos ir sentimentalumo.
Neigiamus gyvenimo reiškinius Daukantas ironizuoja. Rašytojas šaiposi iš žmonių, praradusių savigarbą ir laisvės troškimą. Jiems stato priešpriešiais kantrius, laisvę mylinčius lietuvius:
…Tas aiškiai susigės, save regėdamas šiandien ištižusiu vergu, noris sukrus sulpančiu ir skaninius laižančiu, nesgi visados godos vyras velijąs noris šaknelėmis misti, jeib tiktai liuosu gyventi, nekaip šešku būti, svetimus kiaušius gerti, vištas ėsti ir tamsiame urve smirdėti.
Daukantas ironizuoja Jogailą, kuris prieš Žalgirio mūšį, kai reikėjo veikti, sustingęs prie autoriaus klūpojo ir meldėsi. Situaciją išryškina ironiški Vytauto žodžiai Jogailai: ,,Broli, diena yra karės, ne maldos”. Ironiškai vaizduojamas išglebęs popiežiaus pasiuntinys, kuris pagal vietos gyventojų papročius maudomas pirtyje ir plačiomis beržinėmis vantomis plakamas, tai karštu, tai šaltu vandeniu perliejamas, taip išsigandęs, kad „mukęs laukant iš pirties, šaukdamas tuos žodžius: „Ei viešpatie! Kas tai per sunkybė įstatymų gyvenimo tų vargšų, sviete negirdėta!” Ironizuoja Daukantas taikliu žodžiu, komiškų poelgių ir situacijų parinkimu. Pavyzdžiui, apie per daug uolų Žemaičių krikštytoją taip sakoma: „Vytautas… įdavęs kelio raštą ir liepęs iš Žemaičių spūdinti laukan…”
Satyriškai Daukantas kalba apie didikų išsigimimą. Šaržuojama jų išorė: „Kas kokį šaldrą kame pamatė, tas jam tuojau apdaru pavėdauti norėjo; ir taip, rankoves savo koboto perskėlę, ant pečių susvarstė, galvą sau nuskuto it bepročiai, kelnes it dumples antsimovę…” Litotėmis kalbama apie didikų dvasios menkumą: „Lietuvos senovės kardas, kalavijas ir ragotinė sunkiomis rodės tiems vyrams, kurie šoblelę it skalelį ant šilkelio” pajuosė. Vaizdingais veiksmažodžiais išryškinamas jų veiksmų bei poelgių komiškumas: „…vieni tarškino po pilių gasus, žvirblius ūlyčioj gandindami, kiti midaunyčių užstalėse sirpo, uostus sukdami, it tarsi minėdami savo senovę ir norėdami dar vyrais, ne mergomis būti…”
Daukanto raštams emocingumo teikia ir gausiai naudojama tautosaka. Pavyzdžiui, poetizuodamas Lietuvos sostinę, jis papasakoja garsiąją legendą apie Vilniaus įkūrimą, smerkdamas didžturtės gobšumą,— pasaką apie šykštuolę, kurią nubaudė laumė. Didžturčiams gąsdinti Daukantas pasakoja apie baisų slykūną, kuris gulėjęs didelio kalno papėdėje ir neleidęs mirusiems didžturčiams įlipti į dangų: „…nedorėlius ir piktadėjus ateinančius svaidęs šalin uodegos galu it viesulas rudens lapus; vargdieniams lengva buvę tenai lipti, bet didžturčiams didžiai sunku”. Daukanto kūryboje ypač gausu smulkiosios tautosakos — patarlių ir priežodžių. Štai keletas būdingesnių jos panaudojimo atvejų, kalbant apie tinginius: ,,Tinginio didžio ar mažo visi neapvežėjo; ir taip šiandien dar yra sakoma: „Slinki, tė kiaušį; sako: „ar nuluptas?” arba: „Knakso it kumelė snausdama”, arba: „Smurgso it katinas užpelenėj; žiopso it varnaitis, peno laukdamas…” Smulkioji tautosaka ir liaudies frazeologija kalbą daro raiškią, lanksčią ir lakonišką.
Vienu kitu atveju Daukantas įterpia ir dainelių. Štai teigiant, kad jaunystėje „pačiuotis” esąs neišvargstamas vargas, mergaitė perspėjama dainele:
Sunku rasi, seseraite,
Kad puodelį kaisi.
Jei užtrino neturėsi,
Į puodelį neįdėsi,
Juodos neįsrėbsi.
Individualus žodis, susiliejęs su tautosakiniu, pasidaro gyvesnis, emocionalesnis. Daukantas, gausiai naudodamas tautosaką, padėjo lietuvių prozai greičiau susisieti su tautosakinėmis tradicijomis bei su liaudies šnekamosios kalbos turtais.
Daukanto istoriografiniai veikalai lietuvių literatūros istorijoje reikšmingi tuo, kad juose stengiamasi grožinei literatūrai būdingomis priemonėmis kurti įsimenamus žmonių paveikslus.
Daukantas pirmasis mūsų prozoje kūrė žmogaus portretą:
Visi buvo augumo vidutinio, ne taip smulkaus, kaip rimto, ir pety vyrai žaliūkai, suvisu sutikę… Visi buvo ne taip dideli, kaip augaloti, stovylos stačios ir gašios, augumo skaistaus, kalbos drąsios ir sukrios, akys žydrai rainos, kūno didžiai balto, veido daugiau pailguotino, nekaip apvalaus, kurio įlinkmės daugiau aiškios, neįsmegusios rodės; jaunuomenė lig 40 metų skutos, idant paskui tanki barzda, vėpūtiniais susisukusi, ant žandų niūksotų; plaukai tamsūs už ausų sukasti, kurių kasos, į užpakalį nudribusios, vėjų sklaidomos it arklių karčiai plaikstės. Ant galvų sklastai it dirvoje vagos taukšojo, uostai it kuškiai iš panosės kyšojo, nuo kurių geriant ar valgant it nuo pėdų varvėjo. Povyzos drąsios ir malonios ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdy klestėjo…
Šioje portretinėje charakteristikoje rašytojas iškelia keletą būdingų senovės lietuvių bruožų: fizinį sveikumą, stiprumą, būdo taurumą. Portretas piešiamas liaudies požiūriu ir liaudies kalbos žodžiais bei posakiais. Daukantas nesistengia sukurti etnografiškai tikslų lietuvio paveikslą. Jam labiau rūpi išreikšti savo santykį, sukurti žmogaus grožio idealą. Tai ypač ryšku ten, kur Daukantas aprašo lietuvio veidą, akcentuodamas žydrai rainas akis, didžiai baltą kūną, pailguotiną veidą. Rašytojo požiūris aiškiai jaučiamas ir ten, kur kalbama apie žmogaus veide atsispindintį dvasios taurumą, drąsią ir malonią „povyzą”, būdo švelnumą, kantrybę ir narsybę, kuri kiekviename veide žydėjusi. Čia turime gero literatūrinio portreto pavyzdį. Jis apibendrintas, nuotaikingas, akcentuojami svarbiausi žmogaus išorės bruožai, iš kurių jaučiamas ir vidinis pasaulis. Aiškiai išreikštas paties autoriaus požiūris: jis žvelgia į vaizduojamą žmogų ne tik su pasigėrėjimu, bet ir su geraširdiška šypsena. Pažymėtina, kad portretas kuriamas laikantis tautosakinių tradicijų: charakterizuojama minia, žmonių visuma.
Daukantas yra pateikęs ir pavienių žmonių portretų. Bene geriausiai jam pavyko apibūdinti Kęstutį. „Darbuose” apie jį taip sakoma:
…Valgė sausus valgius ir didžiai maž temiegojo, lyties buvo aukštos, sausas, akys žiburiuojančios, skaistaus veido, plaukai ant galvos reti, o žila jo barzda krūtis dengė, lupų plonų tebuvo, vienok kalbėjo didžiai aiškiai; jei ant ko supyko, gysla kaktoj iššoko, o visas jo kūnas rodė kantrybę ir drąsybę.
Daukantas savo veikėjus dažniausiai vaizduoja dirbančius, šventes švenčiančius, su priešais kariaujančius:
…Vyriškieji vieni dieną ir naktį medėj brūzdė, jaukurus, rąstus ar ronus kirsdami, keres svarstydami, kiti medžiojo žvėris, meškas, briedžius, lūšis, taurus ir kitas smulkmes, jau brūkliais mušdami, jau spąslais, jau tinklais ar slastais gaudydami, kiti ežeruose ir upėse takišius dėjo, venterius spendė ar tinklais žvejojo, kiti ant galo neprietelių karėj graudino ar lietos žygius ir keliones tolimas tolimesnes prekiodami atlikdavo, o večieji bočiai, namie pasilikę, apie namus krūpštinėjo ir bitėmis rūpinos. Vaizdelyje daug pažintinės medžiagos, nusakomi pragyvenimo šaltiniai, medžioklės ir žvejybos būdai bei priemonės.
Daukantas vienas pirmųjų lietuvių prozoje panaudojo monologą kaip veikėjų charakterizavimo priemonę. Ryškiausias tokio monologo pavyzdys yra „Darbuose” krivių krivaičio kalba, kurioje sakoma, kad kryžiuočiai paniekins „įstatymus ir apsėjimus”, nebeleis rašyti ir skaityti gimtąja kalba, pagaliau visai išplėš tą paskutinę „priviliją”, viską išnaikins: ,,…Sakau, kapus tėvų savo išarsit, lieknus šventus iškirsit, versmes, balas išdžiovinsit — nė taip jų gebėjimo neatsotinsit”. Aiškiai nusakomas liaudies likimas kryžiuočių priespaudoje: „Jūs, dieną ir naktį dirbdami, nepakakinsit turtų ir gėrybių tiems kraugeriams… paskaitys jus pačius tarp savo gyvulių, dovanos, mainys, pardavos, viens kitam it bestijas…” Gražus krivio kalbos konkretumo ir vaizdingumo pavyzdys galėtų būti kryžiuočių klastingumo apibūdinimas:
Mokys jus sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuomet nepildys. Linkės jums mylėti artimą savo it patį save, vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras ir kruviną prakaitą, noris vieną dievą garbins ir vienos vieros bus. […] Bet dar, kad tas nelaimes jums darys, lieps kentėti, džiugindami antru gyvenimu ir tardami, jog už juos pačius bus tenai laimingesniais, vienok patys ant to antro gyvenimo neatbos.
Krivis kaitalioja savo kalbos toną: įtikinėja, įspėja, ragina. Iš monologo ryškėja gyva asmenybė — patriotas, įžvalgus politikas, geras oratorius, žmogus, gerai pažįstantis gyvenimą.
Daukantas laikytinas ir dialogo pagrindėju lietuvių prozoje. Dialogais charakterizuojami istoriniai asmenys, priešai, liaudies žmonės. Pavyzdžiui, Kęstutis ir kryžiuočių magistras taip kalbasi: „… Kęstutis tarė: „Jei aš gyniočiau pilį, niekaip neįsilaužtum”.— „Eik veikiai (mistras jam atsakė), imk gerų karių kiek nori, o aš parodysiu, jog ketvirtą kartą tamistą turėsiu Marienburge”. Kęstutis jam tarė ant to: „Šviesus vyre, veizėk — esu liuosu, ar būsiu, ar mirsiu”. Mistras: „Aš anuos suardysiu” (tai yra mūrus). Kęstutis pabengė, tardamas: „Stok su manim į mūšą…” Šio pokalbio gera ypatybe laikytinas gyvas žodis ir frazė, žaismingumas, šnekamosios kalbos intonacija.
Daukantas žmogaus charakteristikai panaudojo buities ir papročių realijas. Buities ir papročių aprašymai išauga į tapybiškiausius, spalvingiausius paveikslus. Juose iškyla didžios dvasios, turtingos prigimties, kūrybiškas ir aukštos moralės žmogus. Žvilgterėkime į šį liaudies buities apibūdinimą:
…Iš liepos lunkų demblius drabužiui audė, jau avalus vyžo, iš mauknų palagus, pūnes ir lapines sau dirbo, apynių virkščiomis ir plaušomis bei vytimis siūtojo ir raišiojo. Iš tų pačių lunkų vijo taip pat virves ir namų padargą tiekė, ką šiandien dar daugioj vietoj tebedaro. Iš tošių, žievių, šaknų ir vyčių pynė ir siuvo namų stoikus, beje: rakandas, kurvius, rėčius, sėtuves, pintines, kretilus ir taip toliau. Žilvičių, blendžių vices virbgalių vietoje dėvėjo. Iš beržų ir klevų sulą leido, sakus, dervą ir degutą žiburiui tiekė. Kailiais meškų, lūšių, briedžių ir taurų jau patys, kaip sakiau, darės, jau pluoštų ir valčių vietoj, per upes keldamies, naudojo.
Tai buvo mūsų literatūros pavyzdys, rodantis, ką gali duoti menininkui buities ir papročių panaudojimas veikėjo charakteristikai. Vėliau tą charakterio kūrimo priemonę ištobulino Žemaitė.
Rašydamas savo istoriografinius veikalus liaudžiai, Daukantas stengėsi kalbėti akivaizdžiais jų protėvių gyvenimo ir kovų už laisvę vaizdais. Nemažą jų dalį jis nupiešė, vadovaudamasis ne istoriko protu, o menininko vaizduote, ir visiškai priartėjo prie beletristinio pasakojimo.
Daukanto istorinių raštų kalba. ,,Mano nuomone,— rašė Daukantas laiške,— negalima rašyti nei vien gryna žemaičių, nei gryna aukštaičių [tarme], bet reikia domėtis jų švelnumu, harmoningumu ir glaustumu, neatsisakyti dalyvių, liaudis juos mėgsta ir vartoja, taip pat ir raštuose reikia sekti liaudimi…” Šio savo suformuluoto principo rašytojas ir laikėsi. Jis gausiai panaudojo gyvosios kalbos turtus ir kitus šaltinius, rašė vaizdinga bei turtinga kalba ir šiuo požiūriu toli pralenkė amžininkus. Rašytojo kalbos žodynas labai gausus: tam pačiam daiktui pavadinti kas kartą randami vis nauji žodžiai. Jo raštuose labai daug gražių, bet retai kam žinomų žemaitiškų žodžių. Yra nemažai ir svetimybių, ypač slavizmų ir latvybių. Pastarųjų Daukantas nelaikė svetimybėmis. Daug žodžių yra susikūręs pats Daukantas.
Daukantas tautosakininkas. Jis rinko, leido ir nagrinėjo lietuvių tautosaką. Daukantas pirmasis pradėjo kaupti visų lietuvių tautosakos rūšių ir žanrų kūrinius. Apie 1835 m. sudarė pirmąjį lietuvių pasakų rinkinį ,,Pasakos masių”. Jame sudėtos pasakos, sakmės, anekdotai — iš viso 96 tautosakos kūrinėliai. Čia daug gyvulinių, stebuklinių ir buitinių pasakų. Šie seniausi lietuvių pasakų užrašymai turi svarbios mokslinės reikšmės. Jie padeda orientuotis, kaip seniai tam tikri turinio bei formos elementai yra patekę į mūsų pasakas.
Daukantas 1846 m. išleido 118 lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainės žemaičių”. Tai daugiausia senosios tradicinės liaudies dainos: vestuvinės, jaunimo ir meilės, darbo, šeimos, vaišių, našlaičių. Knygoje tebuvo paskelbta tik nedidelė dalis jo surinktųjų dainų. Mokslininkų teigimu, Daukantas, redaguodamas tekstus, laisvai juos skaldė bei jungė, todėl šiek tiek sumažino savo rinkinio mokslinę vertę. Daukanto pažiūras į liaudies dainas padeda suprasti „Dainių žemaičių” pratarmė. Čia jis kalba apie teksto ir melodijos ryšį: „Kožnas žino, jog žmogus, ką junta savo širdy, tą ir balsu reiškia, ir taip, junta jo širdis linksmybę, jo balsas taip pat skelbia linksmybę, junta jo širdis nuliūdimą, tai ir jo balsas gaudžia nuliūdimu”. Daukantas pastebi, kad dainoje atsispindi liaudies gyvenimo praeitis. „ … Daina,— rašoma pratarmėje,— buvo vienatinis pragumas paduoti ateinančioms giminėms buvusias nelaimes, beje: karus ar marus, kovas, didelius tvanus…, lygia dalia ir linksmybes, beje: pergales neprietelių, didžias brandas ir toms pavėdžias keliones, idant žinotų palikuonys ir įpėdiniai, kas buvo nutikę jų tėvams, bočiams ar prabočiams. Ir taip, kiekviena tauta gilioje senovėje savo veikalus ir laimingas ar nelaimingas notis dainose ir raudose saugojo…” Daukantas pataria perskaityti L.Rėzos „Dainų” pratarmę, tenai kiekvienas rasiąs liaudies dainų „gražybę ir privalumus aiškiai išguldytus”.
Daukanto tautosakiniuose rinkiniuose ir kituose leidiniuose sudėta daugiau kaip 1250 patarlių ir priežodžių. Smulkiosios tautosakos jis paskelbė „Abėcėlėje”, „Dainėse žemaičių”, knygelėje „Parodymas, kaip apynius auginti”. Medžiagą ėmė iš liaudies ir spausdintų šaltinių. Atrinkdamas tekstus, jis labiausiai vertino populiaresnius, jo paties kada nors girdėtus, kalbos ir vaizdingumo atžvilgiu gražesnius tekstus. Daukanto surinktos ir paskelbtos patarlės bei priežodžiai rodo, kad tuo metu jie buvo paplitę Lietuvoje, ypač Žemaitijoje.
Daukanto sukaupta lietuvių tautosakos medžiaga tiek skaičiumi, tiek žanrų įvairumu pralenkia visus kitus žinomus XIX a. pirmojoje pusėje sudarytus lietuvių tautosakos rinkinius. O tautosaką naudodamas kaip pagalbinę etnografinę medžiagą, leidžiančią pažinti tautos charakterį, papročius, tikėjimą, socialines pažiūras ir dvasinę kultūrą, jis atkreipė rašytojų ir tyrinėtojų dėmesį į neišsenkamus liaudies kūrybos lobius. Iš Daukanto sukauptos tautosakos liko nespausdintos 802 liaudies dainos bei raudos, keli šimtai patarlių ir priežodžių.
Švietėjiški raštai. Daukantas parengė vadovėlius „Prasma lotynų kalbos” (1837) ir „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos” (1842). „Prasma…” buvo ir pirmasis lietuvių kalbos gramatikos vadovėlis, skirtas lietuvių jaunimui, kad šis galėtų mokytis lotynų kalbos be lenkų kalbos tarpininkavimo. „Abėcėlė…” — elementorius įvairioms pradžios mokykloms. Daukantas, tęsdamas Kaj.Nezabitauskio tradicijas, stengėsi priartinti savo elementorių prie gyvenimo: nevargino vaikų vien mechanišku raidžių, skiemenų, žodžių įsiminimu. Be to, jis pateikė pasaulietinio turinio skaitinių: trumpų pasakojimų, pasakėčių, patarlių bei priežodžių. Kai kurie tų skaitinių parašyti gražia, gyva kalba. Vienas iš geriausių yra vaizdelis „Tėvas ir jo vaikai”.
Perkaršęs senelis turėjo daug vaikų, kurie tarp savęs barėsi ir vaidijosi. Jis, norėdamas vienybę tarp jų įkurti, valandoje smerčio liepė vaikams atnešti sau surištą vyčių buntelį, kurį davinėjo kožnam vaikui, liepdamas jį perlaužti. Kad nė vienas negalėjo to nuveikti, tada išmintingas senelis atsiliepė taip žodžiais: „Vaikeliai mano, jei gyvensite vienybėje, niekas jums nekaitės, bet jei kyvositės, tada visi prapulsite”.
Baudžiauninkams šviestis Daukantas išvertė ir išleido populiarių knygelių praktiniais žemės ūkio klausimais: „Parodymas, kaip apynius auginti”, „Pamokinimas apie auginimą tabokos”, „Naudinga bičių knygelė”, „Pamokslas apie sodus”, „Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas”, „Ugnies knygelė”, „Sėjamosios pašaro žoles. Keletas parengtų spaudai knygelių liko neišspausdintos. Išleistose praktinio pobūdžio knygelėse Daukantas mokė valstiečius verstis pagalbinėmis ūkio šakomis: sodininkyste, bitininkyste, apynių, tabako auginimu. Su beletristiniu polėkiu parašytos šių knygelių pratarmės. Motyvuodamas apynių svarbą, autorius rašo: „…Vargdienis, kasdieną žūdamas savo varguose, negali tuo intimpos verkti, bet turi bent kartą metuose prasijuokti ir pasilinksminti, bent alaus atsigėręs, kaipo visų pigiojo ir visų sveikojo gėrimo…” Apgailestaudamas, kad, išnaikinus girias, sunykusi bitininkystė, Daukantas taip moko: „Jei pirma nebuvo gana išminties auginti, taupyti bei saugoti girias, bent dabar reikia imtis proto ir veizėti bei dabotis, kaip tose tautose išturi bei platina bites, kuriose nėra girių”. Pratarmėje kalbėdamas apie miškų reikšmę ir mokydamas, kaip juos reikia auginti ir prižiūrėti, Daukantas priminė didingas senovės girias. Tie leidinėliai pratino valstietį prie pasaulietinio turinio knygos.
Grožiniai raštai ir vertimai. Daukantas išvertė iš lotynų kalbos „Pasakas Fedro” (1846), K.Nepoto „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės” (1846), sulietuvino J.H.Kampės apysaką robinzonados motyvais, pavadindamas ją „Rubinačio Pelūzės gyvenimas”, kuri nebuvo išspausdinta. Be to, mokslininkų yra minimas neišlikęs Daukanto kūrinys „Palangos Petris ir jo vargai”. „Pasakos Fedro”— tai romėnų pasakėtininko Fedro pasakėčios, išverstos proza, gražia ir turtinga kalba. Štai kaip gražiai atkurta pasakėčia apie jautį ir veršį:
Kad pro ankštas duris jautis, ragais kliūdamas, vos į tvartą ėjo, veršis jam rodė, kaip jis turi pasilenkti.
„Tylėk,— sakė,— tau dar negimus, aš tai žinojau”.
Pasakėčių vertimais Daukantas tobulino lietuvių literatūrinę kalbą, tiesė kelius vertimo menui. K.Nepoto vertimas turi mažesnę vertę, jis yra pažodinis ir sunkiai suprantamas. Tiek vienas, tiek ir kitas leidinys skiriamas liaudžiai. Apie tai kalbama knygų pratarmėse.
To meto lietuvių beletristikoje reikšmingą vietą užima „Rubinačio Pelūzės gyvenimas”. Tai savito žanro lengvas, sklandus ir vaizdingas pasakojimas. Žvilgtelėkime į ekspresyvų audros aprašymą:
Trečiąją apsiniaukė dangus. Radosi tamsu ir vis tamsyn ėjo. Ir vėjas pradėjo papampusia burna pūsti. Tuojau žaibavo it tarsi visas dangus žioravo, tuojau radosi vėl taip tamsu it naktovidu, ir perkūnijos nesiliovė griauti. Lietus čežėjo it upelis šniokštė, ir baisi audra taip didžiai bangavo jūrą, jog vilnys it aukšti namai išsikėlusios ritinėjosi.
Ir kiti žaismingi Pelūzės nuotykiai vaizduojami gyvai ir įtaigiai.
Daukantas turi nuopelnų ir lietuvių literatūros mokslui. Prie Fedro pasakėčių vertimo jis pridėjo įvadinį straipsnį, kuriame apibūdino pasakėčios žanrą, akcentavo jos didaktinį pobūdį, reikalavo, kad veikėjų elgesys būtų motyvuotas, kad pasakėčios kalba būtų artima šnekamajai kalbai.
Trumpai peržvelgę Daukanto gyvenimą ir kūrybą, galime sakyti, kad jis buvo vienas aktyviausių lietuvių nacionalinės kultūros kūrėjų. Daukantas išreiškė gyvybingiausius lietuvių liaudies interesus. „Jo raštuose jau randame užuomazgą beveik visų tų principų, pastebi K.Korsakas,— kuriuos paskiau išplėtojo į ištisą, tautinio sąjūdžio programą mūsų vėlesniojo meto rašytojai ir kovotojai dėl lietuvių tautos ekonominio bei politinio išsilaisvinimo… S.Daukantą visai su pagrindu tenka laikyti vienu stipriausių ideologinių ramsčių, kuriais rėmėsi mūsų tautinis sąmonėjimas”. Daukanto raštai labai daug prisidėjo prie mūsų liaudies švietimo, jos nacionalinio ir socialinio sąmoningumo kėlimo. Jie turėjo įtakos tolesnei lietuvių poezijos raidai — A.Baranausko, Maironio kūrybai.