Simonas Daukantas

REFERATAS

SIMONAS DAUKANTAS

Turinys

I.Įžanga
II.Biografija:

a.Gimtinė

b.Mokykloje

c.Universitete

d.Tarnyba Rygoje ir Peterburge
III. Išvada

Įžanga

Simonas Daukantas gyveno audringu, lietuvių nacionalinei istorijai svarbių įvykių laikotarpiu. Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimas 1795 m., Napoleono žygis į Rusiją 1812 m., Vilniaus universiteto suklestėjimas XIX a. pradžioje ir filomatų bylą 1823 m., 1831 metų sukilimas ir Vilniaus universiteto uždarymas, 1863 metų sukilimas. Šie įvykiai reikalauja nepaliaujamo istorikų, kultūros, literatūros specialistų dėmesio. Simono Daukanto gyvenime bei kūryboje taip pat yra likę nemaža neaiškumų.

Gimtinė

Simonas Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose (dabar Skuodo raj.). Seneliai buvo vietiniai žemaičiai. Tėvas Jurgis gimė 1759 m. baalandžio 22 d., o motina Kotryna Odinaitė –apie 1757-1762 m. Jurgis Daukantas jai buvo antras vyras . Simonas buvo vyriausiasis sūnus. Po jo ėjo duktė Anastazija , gimusi apie 1795 m . Dar buvo sesuo Ona trejetą metų jaunesnė už Simoną. 1802 m. Daukantams gimė duktė Kotryna, o 1804 m.-Konstancija . 1805 m. gimė Aleksandras. Jis Simono remiamas, baigė medicinos mokslus Vilniaus universitete, tarnavo karo gydytoju.
Svarbus Daukantų šeimos istorijos šaltinis yra Kotrynos Daukantienės antkapio paminklas Lenkimų bažnyčios šventoriuje, pastatytas sūnaus Simono.
Dėl Daukantų šviesumo, sūnų išmokslinimo ir padėties visuomenėje illgą laiką manyta, kad jie priklausė kilmingųjų luomui. Motiejus Valančius Daukantą vadino bajorų, bet vėlesni biografijos tyrinėtojai suabejojo šiais tvirtinimais ir metrikais. Nemaža naujos medžiagos S. Daukanto kilmės klausimui spręsti yra paskelbęs V. Merkys: Daukanto šeima rasta Skuodo dvaro nekilmingųjų są

ąrašuose; taigi galima tvirtinti, kad Daukantai buvo baudžiauninkai, nėję savaitinio lažo, o mokėję dvarui piniginę duoklę –činčą. Po 1831 m. sukilimo, konfiskavus Sapiegoms priklausiusį Skuodo dvarą, jie tapo valstybiniais, arba ,,karališkaisiais” valstiečiais.
Kai Simonui buvo dveji metai , Daukantų šeima dalyvavo Kosciuškos sukilime ir sukilėlių žygyje į Liepoją. Šeimoje buvo kalbama, kad Daukantienė vežė maistą sukilėliams. J. Daukantas buvo dvaro eigulys. Simono tėvai nebuvo turtingi, bet iš kaimynų buvo vieni šviesiausių ir šiek tiek turtingesni už kitus , todėl jie mokėjo didesnį činšą. Tėvai buvo kaimynų gerbiami ir laukiami svečiai , dažnai kviečiami į kūmus (krikšto tėvai) .

Mokykloje

1808 m. Simonas pradėjo mokytis Kretingoje. Mokykla buvo suskirstyta į dvi klases. Antroje klasėje mokėsi Simonas. 1808 m. vizitavo Vilniaus universiteto profesorius J. Mickevičius. Antrojoje klasėje klausinėdamas mokomųjų dalykų profesorius nurodo 16 pažangiausių mookinių, tarp jų ir Simonas. Gražiausiai rašantys paminėti du, vienas iš jų – vėlgi S. Daukantas. “Pirmojoje klasėje buvo mokoma skaityti, rašyti, lenkų ir lotynų kalbos gramatikos, versti iš lotynų kalbos į lenkų kalbą, geografijos pradmenų, tikybos bei dorovės mokslo. Antrojoje klasėje gilinamos žinios iš lenkų ir lotynų kalbos, aritmetikos ir tikybos, bei dorovės mokslo, einama Europos geografija ir ypač plačiai – Rusijos. Daukantas čia mokėsi dvejus metus.
Kada S.Daukantas persikėlė į Žemaičių Kalvarijos mokyklą, nėra aišku. 1814 m. birželio 21d. Vilniaus universiteto profesorius J. K. Ch

hodainis, vizituodamas ją, ketvirtoje, baigiamojoje, klasėje rado ir Simoną Daukantą. Šį į vizitacijos aktą įrašė kaip vieną iš keturių geriausių tos klasės mokinių. V. Merkio nuomone, S. Daukantas, baigęs Kretingos mokyklą, čia galėjo mokytis apie trejetą metų. Gal iš Kretingos jis persikėlė ne iš karto, nes aiškiai matyti, kad moksle buvo padaręs pertrauką.

1814m. rudenį Daukantas iškeliauja tęsti mokslo į Vilnių. S. Daukantas stojo į geriausią krašto vidurinę mokyklą –Vilniaus gimnaziją. Gimnazijos mokinių knygoje įrašyta, kad Simonas Daukantas į mokyklą atvyko 1814m. rugsėjo 26d. Jis buvo įrašytas penktosios klasės mokinių sąraše. Tai garbinga , stambiausių dvarininkų ir valdžios pareigūnų vaikų mokykla. Bajorų vaikų čia mokėsi daugiau kaip 95 procentai. Kiti – stačiatikių bei reformatų dvasininkų, miestiečių vaikai. Suprantama, Simonas Daukantas čia laikytas bajorų (užsirašant į mokyklą bajorystės popierių nereikalauta). Daukantas gyveno iš altaristos S. Lopacinskio, mirusio Simonui čia mokantis, palikimo. Mokinių registracijos knygoje pažymėta, kad 1814 – 1815 ir kitais mokslo metais lėšas Daukantui teikiąs dėdė iš motinos pusės.

Bajoriškasis jaunimas, gerokai persiritęs per dvidešimt metų, daug laiko leido tuščiai, nusižengdamas gimnazijos disciplinai, triukšmaudamas per pamokas, rytines mišias, pliekdamas kortomis. Šios jaunimo ydos sukėlė rimtesnių universiteto ir kitų mokyklų auklėtinių reakciją, kuri atsispindėjo filaretų ir jiems giminingų organizacijų moraliniuose idealuose. Simonas Daukantas čia atkeliavo ne kortuoti ir ne smuklėse leisti laiko. Tai rodo 18
815 m. birželio- liepos mėnesį gimnazijoje vykę tradiciniai vieši egzaminai. Į šias iškilmes rinkdavosi to meto įžymybės, dalyvaudavo universiteto vadovybė, vyskupai ir kiti dvasininkai. Penktosios ir šeštosios klasės mokiniai skaitė savo poezijos bei prozos bandymus lenkų ir lotynų kalba. Iš penktosios klasės per šį pasirodymą pasižymėjo 14 mokinių, iš jų ir Simonas Daukantas.
1816 m. vasaros pradžioje S. Daukantas sėkmingai baigė gimnaziją.

Universitete

1816 m. rudenį S. Daukantas rudenį įstoja į Vilniaus universitetą. Vilniaus universitetas Rusijoje užėmė pirmąją vietą tiek dėl lėšų, tiek dėl puikių profesorių ir dėl studentų skaičiaus. Vilniaus universitetas tuomet prilygo geriausiems Vakarų Europos universitetams. Studentai gyvai dalyvavo įvairiausių draugijų veikloje, o tai turėjo didelę reikšmę ne tik jaunuomenei, bet ir visam kraštui.

Dauguma studijavo savomis lėšomis, ir tai lėmė studentijos socialinę, netgi tautinę sudėtį. Aukštoji mokykla lengvai buvo pasiekiama tik dvarininkams. Vargingųjų bajorų, miestiečių ir valstiečių vaikai (apie 20 procentų visų studentų) turėdavo ieškotis uždarbio . Universiteto studentų registracijos knygose pažymėta, kad Simonas Daukantas išsilaikydavo pats. Iš ko jis čia gyveno – ar iš seno palikimo, ar pats užsidirbdavo, nežinia.

Simonas Daukantas universitete pasirenka literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Beje, tą patį rudenį iš fizikos ir matematikos fakulteto čia pereina poetas Adomas Mickevičius. Jie tampa kurso draugais. Literatūros ir laisvųjų menų fakultete vieni studijavo filologija, o kiti – meną. Simonui Daukantui rū

ūpėjo filologija. 1825 m. universiteto vadovybei paduotame prašyme jis rašo: ,,1816 m. buvau Imperatoriškojo Vilniaus universiteto literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokinys, dvejus metus klausiau lotynų, rusų , bei lenkų literatūros kursų ir laikiau disciplinų pusmetinius egzaminus.
,,Studijų metais didelę įtaką Simonui Daukantui darė įžymus antikinės filologijos profesorius G. E. Grodekas. Su jo moksline ir pedagogine veikla susijęs klasikinės filologijos suklestėjimas Vilniaus universitete ir Lietuvoje. G. E. Grodekas propagavo šviečiamojo klasicizmo idėjas, tačiau atmetė literatūrinei kūrybai nustatinėjamas normas, reikalavo jos natūralumo, vadinasi, pritarė romantizmo krypčiai. Taigi jis buvo lyg klasicizmo ir romantizmo susidūrimo riboje, ir romantikai, kovodami su pseudoklasikais, galėjo juo remtis. G. E. Grodekas padarė didelę įtaką būsimiems romantikams, ypač A. Mickevičiui. Geras klasikinės filologijos išmanymas būdingas daugeliui Simono Daukanto darbų. G. E. Grodeko iniciatyva universitete įdiegtas modernus seminaro mokymo būdas. Čia studentai (tarp jų A. Mickevičius , S. Valiūnas, Simonas Daukantas) rašė referatus, interpretavo antikos tekstus, diskutuodami aiškinosi kai kuriuos klausimus; dėstytojui buvo svarbu ne tai, kad studentai pakartoja jo paties teiginius, o tai, ar geba operuoti faktais, mąstyti, plėtoti savo estetinę ir istorinę nuovoką.”
Baigiantis pirmiesiems mokslo metams, Simonas Daukantas norėjo gauti filosofijos kandidato laipsnį. Šis būdavo suteikiamas studentui, iš privalomų dalykų įvertintam ,,labai gerai” ir tik iš vieno dalyko ,,gerai”; be to, dar reikėdavo pateikti referatą, vadinama traktatu. 1817 m. liepos 9 d. fakulteto tarybos posėdžio protokole įrašyta: Simonas Daukantas neapsirūpinęs reikiamais pažymėjimais ir nepristatęs traktato, todėl nutarta jam jokio mokslinio laipsnio nesuteikti.
Studijavęs čia dar vienerius metus, Simonas Daukantas nutaria keisti fakultetą. 1818 m. rudenį jis jau moralinių ir politinių mokslų fakultete.
Simonas Daukantas moralinių ir politinių mokslų fakultete studijuoti pradėjo kaip tik tada, kai J. Lelevelio vietą užėmė I. Onacevičius. Jis buvo laikomas didžiausiu Lietuvos istorijos žinovu.
1822 m. Simonas Daukantas užsirašė lankyti Lelevelio paskaitas. Porą metų pasimokęs šiame fakultete, Simonas Daukantas vėl ima rūpintis savo laipsniais. Tuo metu buvo keturi mokslo laipsniai: tikrojo (aktualiojo) studento, kandidato, magistro, daktaro. Tikrojo studento vardą universiteto auklėtiniai gaudavo baigę visą universiteto kursą. Studentas, išlaikęs visus egzaminus ir pasižymėjęs geru kurios nors disciplinos mokėjimu bei pristatęs referatą, gaudavo kandidato laipsnį.1819 m. išlaikęs egzaminus, Simonas Daukantas norimą laipsnį gavo, o 1821 m.sausio 25 d. universitetas jam išdavė abiejų teisių (romėnų, bei kitų kraštų ir kanonų teisės) kandidato diplomą. Bet Simonas Daukantas dvejus metus lanko savo fakulteto profesorių paskaitas.
Universitetas kartais skelbdavo konkursinius egzaminus premijai gauti(100rb); iš 100 rublių neturtingas studentas galėjo gyventi ištisus metus. Simonas Daukantas 1820 m. dalyvavo konkurse ir su kitu studentu pasidalija premiją.
Baigiantis 1820 – 1821 mokslo metams, Simonas Daukantas paduoda naują prašymą fakulteto dekanui – nori gauti abiejų teisių magistro laipsnį ir prašo skirti egzaminus. 1822 m. birželio 1 d. fakulteto posėdis pripažino, kad Simonas Daukantas teisių magistro laipsnio yra vertas, bet diplomą jis gavo tik 1825 m. balandžio 30 d.
Simonas Daukantas stojo į universitetą, kai dar nereikalauta bajorystės dokumentų, tačiau jais susirūpinti buvo priverstas 1819 m. išėjus įstatymui dėl laipsnių teikimo tvarkos. Prašydamas leidimo laikyti magistro egzaminus, Simonas Daukantas turėjo pateikti kandidato laipsnio diplomą, bet jo atsiimti negalėjo be bajorystės dokumentų . V. Merkys yra detalizavęs Simono Daukanto bajorystės dokumentų bylą. Buvo teigiama, kad Daukantai žinomi iš senų laikų, bet kilmingumą patvirtinantys dokumentai yra žuvę per karus. Viena iš genealoginiame medyje nurodytų šakų iš tiesų buvo bajoriška.
1822 m. Simonas Daukantas baigia rašyti pirmąją Lietuvos istorijos redak-ciją – ,,Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” (išspausdinta 1829 m.) . Jame išreikštos istorinės pažiūros .
1824 m. Simonas Daukantas išvertė į lietuvių kalbą 95 romėnų pasakėtininko Fedro kūrinius.

Tarnyba Rygoje ir Peterburge

Gavęs magistro diplomą , Simonas Daukantas pradėjo rūpintis tarnyba. Kaip rašo V. Merkys, Lietuvoje istorikas galbūt nesitikėjo rasti pakenčiamos vietos, o gal troško greičiau pasiekti svarbiausius Lietuvos istorijos šaltinius, kurių tuomet teko ieškoti Rygoje, Peterburge, Karaliaučiuje. Iš tiesų Simonas Daukantas yra kaip reta nuosekli, nesiblaškanti, užsitrėsto tikslo atkakliai siekianti asmenybė. stebina metodiškas jo darbas ir skrupulingumas.
1826 m. sausio 1 d. Simonas Daukantas dirbo Rygos ir Lifliandijos, Estliandijos ir Kuršo generalgubernatoriaus kanceliarijos žurnalistu, protokoluotoju. Rusijos valdžios aparato tarnautojai buvo suskirstyti į 14 klasių. Rygoje Simonas Daukantas gavo tą rangą, į kurį turėjo teisę pagal magistro diplomą – jis tapo devintos klasės tarnautoju – tituliniu patarėju. Pakilti aukščiau reikėjo trejų metų tarnybos stažo, bet tolesnį – kolegijos asesoriaus – rangą Simonas Daukantas gavo kiek vėliau –1834 m., išsprendus jo bajorystės klausimą. Ypač stropiai buvo tikrinamos ,,maištavusių” Lietuvos ir kitų vakarų gubernijų luominės teisės. Simono brolis Aleksandras, studijuodamas Vilniuje mediciną, padavė prašymą Vilniaus bajorų deputacijai, norėdamas irgi gauti bajorystės dokumentus. Kadangi jau buvo išėję aplinkraščiai, reikalaujantys griežtesnio bajorystės įrodymų tikrinimo, Aleksandras Daukantas kuria naują bajoriškos kilmės versiją. Detaliai Daukantų bajorystės tyrinėjęs V. Merkys, nurodo, kad dokumentai vėl buvo šiek tiek falsifikuoti, tačiau Vilniaus gubernijos bajorų deputacija pripažino Aleksandrą su Simonu tikrais bajorais. Ir vis dėlto luominę padėtį tvirtinęs departamentas Peterburge tik Simoną Daukantą patvirtino esant bajoru, o Aleksandras bajorystės įrodyti nepajėgė. Mat devintos klasės valdininkas turėjo teisę tapti asmeniniu bajoru, o aštuntos klasės valdininkui buvo suteikiamos ir kilminio bajoro teisės. Tvirtinant bajoro teises, matyt, remtasi ne įrodymų patikimumu, o Simono Daukanto padėtimi biurokratinio aparato hierarchijoje. brolio Aleksandro mokslai ir tarnyba (vėliau jis gyveno Chersone ir tarnavo karo ligoninėje gydytoju) buvo per žemi gauti bajoro teises.
Apie Daukanto tarnybą Rygoje mažai žinoma. Archyviniai duomenys rodo 1833 m. kovo ir gruodžio mėnesį , kad jis gavo 75 ir 110 rublių premijas. Manoma, kad kanceliarijoje Simonas Daukantas ėjęs vertėjo pareigas. per 1831 m. sukilimą jis buvo valstybės tarnautojas, priklausęs Rygos generalgubernatoriaus barono Paleno, slopinusio sukilimą.
1829 m. Simonas Daukantas penkerius metus neturėjo atostogų, taigi buvo priverstas likti Rygoje.
1834 m. Simonas Daukantas ima antras tais metais atostogas; jų pradžioje aplanko Žemaitiją ir vyksta į Peterburgą.
1834 – 1835 m. – aktyvaus tautosakos rinkimo laikotarpis. Apie 1835 m. sudaro pasakų rinkinį ,,Pasakos masių”, kuriame pridėta dainuojamosios tautosakos, mįslių, patarlių ir priežodžių. 1983 – 1984 m. paskelbti du tomai ,,Žemaičių tautosakos”.
1834 m. gruodžio mėnesį Simonas Daukantas jau Peterburge ir prašosi priimamas į Valdančiojo senato pirmąjį departamentą tarnautoju. Senatas tuo metu valstybės įstaigų kontrolės, aukščiausiojo apeliacinio teismo ir bajoro luominių teisių apsaugos įstaiga. Pirmasis departamentas kontroliavo finansinių prievolių valstybei vykdymą, rekrutų ėmimo įstaigas, per jį ėjo visos bylos dėl bajorystės. Jam vadovavo oberprokuroras, po jo ėjo 4 obersekretoriai, 9 sekretoriai, 1 egzekutorius, 2 protokolistai, 22 skyrių viršininkai ir 8 kanceliarijos pareigūnai, bei žemesnieji tarnautojai. Simonas Daukantas prašėsi priimamas kanceliarijos tarnautoju; pareikalauta pristatyti dokumentą, tvirtinantį nedalyvavus 1831 m. sukilime (tokias žinias turėjo pateikti visi iš prijungtų Lenkijos-Lietuvos teritorijų kilę stojantys į tarnybą sostinėje). Vilniaus gubernatoriaus pasirašytas pažymėjimas gautas, ir 1835 m. kovo 19 d. Simonas Daukantas pradėjo naują tarnybą pirmojo departamento kanceliarijos admiraliteto ekspedicijoje. Po poros metų atsirado laisva vieta trečiojo departamento pirmame skyriuje, ir jis padavė prašymą pereiti ten. Tai buvo civilinis apeliacinis departamentas, nagrinėjęs bylas ir skundus, gaunamus ir iš Lietuvos gubernijų. Tačiau svarbiausia, kad pirmas šio departamento skyrius saugojo Lietuvos Metriką, XIV – XVIII a. Lietuvos Didžiosios Didžiosios Kunigaikštystės valdovo kancialerijos archyvą (sukauptas jis buvo Vilniuje). Simono Daukanto tarnybos metu iš čia saugomos 1051 knygos Lietuvos Metrikai priklausė 553. Senatui Lietuvos Metrikos reikėjo prijungtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių nuosavybės, žemės ribų ginčams spręsti, bajorų luominės teisėms nustatyti ir kt. Metrika buvo griežtai saugoma nuo savanaudiškų klastojimų. Simonui Daukantui ji buvo kartu ir neįkainojamas Lietuvos istorinis šaltinis.
1837 m. išleido ,,Prasmą lotynų kalbos”(lotynų kalbos vadovėlį lietuviams).
Lietuvos Metrikos metrikantu (vedėju) dirbo Simono Daukanto studijų draugas, buvęs filomatas, P. Malevskis. Pereinant į naują – metrikanto padėjėjo – vietą, Simonui Daukantui , kaip geram tarnautojui, paskirta 150 rublių premija. Kai 1843 m. Malevskis keturiems mėnesiams išėjo atostogų, Simonas Daukantas ėjo metrikanto pareigas. Būdamas metrikanto padėjėju, jis per metus gaudavo 285,92 sidabro rublių ir dar 57,18 rublių maistpinigių.
1838 m. parašė svarbiausią savo istorijos veikalą – ,,Istoriją žemaitišką” (išspausdinta JAV, du tomai 1893 – 1897 m.).
Ką ir kaip Simonas Daukantas dirbo senate, aiškėja iš įvairių jo premijų. 1839 m. liepos 29 d. caro paliepimu jis gavo metinės algos dydžio premiją ,,už dalyvavimą sudarant Lietuvos Metrikos aktų apyrašą” ( beje, juo ir šiandien naudojamasi). 1843 m. Simonas Daukantas gavo 100 sidabro rublių premiją. Tarnautojai už 15 m. darbo stažą būdavo apdovanojami ,, Pasižymėjimo ženklu už sąžiningą tarnybą”, o paskui po kiekvienų ištarnautų metų gaudavo didesnio stažo ,, ženklą”. Pirmąjį apdovanojimą Simonas Daukantas gavo pavėluotai, tik 1843 m. (tarnybą pradėjo 1826 m.), o antrąjį – po penkerių metų. tai ir vysi jo apdovanojimai.
1839 m. išspausdino ,, Epitome Historiae Sacrae” (šventosios istorijos vadovėlis lotynų kalba). Šiame leidinyje pridėjo lietuviškas antraštes ir lotynų – lietuvių kalbų žodynėlį.
1842m. išleidžiama ,,Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos su katekizmu.”;
lietuvių kalbos gryninimo tikslu parengia rankraštį ,,Maldos prie Dievo..”.
Paprastai Simono Daukanto biografijoje Peterburgo laikotarpis piešiamas niūriausiomis spalvomis. Jis – pasinėręs archyvų popieriuose, pusalkanis, sušalęs drėgnose patalpose, vienišas, tautos idealams gyvenimą paaukojęs žmogus. Iš dalies tai tiesa, bet turbūt tik iš dalies. Galima teikti, kad maždaug iki 1845 m. jo gyvenimas Peterburge nebuvo jau toks beviltiškas niūrus.
1845 m. išleidžiamas ,,Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”.
1846 m. išleistas pedagoginiams reikalams skirtas K. Nepoto knygos ,,Gyvatės didžiųjų karvaidų senovės” vertimas.
Simonas Daukantas nuo kitų valdininkų skyrėsi pirmiausia tuo, kad tarnyba nebuvo jam pagrindinis ar vienintelis užsiėmimas. jo akiratis – gerokai platesnis, dvasinis pasaulis šviesesnis. Ypač pasižymėtinos demokratinės Simono Daukanto pažiūros.
1847 – 1849 m. išleistos verstos ūkiškų patarimų knygeles: ,,Pamokymas apie auginimą tabako”; ,,Parodymas, kaip apynius auginti” (čia dar pridėta apie 390 patarlių).
Peterburge Simonas Daukantas rado bendraminčių būrelį, su kuriais palaikė artimus ryšius. Pirmiausia – istoriją dėsčiusį profesorių I. Onacevičių, kuris buvo tardytas ir pašalintas iš universiteto šios mokslo įstaigos darbuotojų ir studentų persekiojimo laikotarpiu. Peterburge jis buvo Rumiancevo istorijos muziejaus konservatoriaus padėjėjas. Atrodo, per jį Simonas Daukantas susipažino ir su V. Anastasevičium, bibliografu, leidėju ir vertėju, dideliu Puškino kūrybos ir literatūrinio ano meto Peterburgo gyvenimo žinovu. Be kitų kalbų, jis buvo pramokęs ir lietuvių kalbą. 1828 m. jis neteko tarnybos ir negavo net pensijos.Kaip buvusiam Rumencevo muziejaus bendradarbiui, muziejaus rūmuose jam paskirtas butas (tame pačiame name gyveno ir I. Onacevičius). Simonas Daukantas dažnai svečiuodavosi V. Anastasevičiaus bute. V. Merkio manymu, kartais susirinkdavo ir visi trys – Simonas Daukantas, I. Onacevičius ir V. Anastasevičius. Visi jie buvo istorijos mėgėjai, bibliografai, kolekcionieriai. I. Onacevičius, V. Anastasevičius už Simoną Daukantą buvo vyresni, kamuojami lygų, I. Onacevičius – nelabai darbingas.
Būta Peterburge ir vieno kito tarnautojo lietuvio, o 1842 m., iš Vilniaus atkėlus Dvasinę akademiją, padaugėjo lietuvių kunigų. Atvyko čia ir Motiejus Valančius. Artimiausi Simono Daukanto bičiuliai buvo J. K. Gintila, A. Gabonskis, A. Lendzevičius. Šis peterburgiečių žemaičių būrelis rinkdavosi J. K. Gintilos bute, kur jiems būdavo proga pasišnekėti žemaitiškai, išgirsti naujienų iš vaišingo šeimininko, mėgusio sukiotis aukštesnėje Peterburgo visuomenėje.
1844 m. pabaigoje žemaičių kuopelė išyra, nes J. K. Gintila caro paskiriamas Žemaičių vyskupu nominatu, ir tų pačių metų rugsėjo mėnesį išvažiuoja į Žemaitiją.

Simono Daukanto finansinė padėtis buvo bloga . Nebegalėdamas įsigyti reikalingų knygų, nustojo užsiminėti istorija, buvo priverstas tyrinėti kalbą. Simonas Daukantas gaudamas 300 rb., negalėjo, nei prasimaitinti, nei apsirengti, todėl jis dirbo ponams.
Simonas Daukantas sėdėdamas per dešimt metų drėgname ir šaltame archyve po aštuonias ar devynias valandas, beveik nepasikeldamas iš vietos,baisiai sustingdavo nuo drėgno šalčio, ir gavo ligą. Simono Daukanto ligos negalėjo atspėti daktarai.
1859 m. Simonas Daukantas grįžta į Žemaitiją.
1864 m. gruodžio 6 d. S. Daukantas Papilnėje miršta.

Išvada

Kiekviena reikšminga, nuo gyvenimo neatitrūkusi veikla turi savo priežastis, privalo turėti aplinką, kurioje ji gali formuotis, o veikėjas turi turėti bendraminčių, jį parėmusių, skatinusių, o gal ir įkvėpusių. Simonas Daukantas kilo iš tokios vietovės, kur buvo tankiausias mokyklų tinklas, kur dažniau negu kitur vaikus į mokslus leido valstiečiai. Studijavo istorikas Vilniaus universiteto klestėjimo laikais, kai čia susibūrė veiklių lietuvių būrelis; savo istoriją ėmė rašyti, kai visuotinai susidomėta Lietuvos praeitimi. Įvairiapusė Simono Daukanto kultūrininko ir literato veikla, jo asmenybė drąsiai lygintina su kitų ano meto atgimstančių Europos tautų žadintojų asmenybėmis. Kultūrinis, socialinis palikimas paprastai nepraeina veltui , duoda vaisių.

Literatūra

1. S. Žukas Simonas Daukantas.-K., 1988 m.
2. V. Merkys Simonas Daukantas.- V., 1991m.
3. Lietuvos istorija IX klasei.-V ., 1995m.
4. Lietuvos Tarybinė Enciklopedija.

Leave a Comment