Daukantas buvo plataus akiračio lietuvių kultūros ir mokslo darbuotojas. Jis tapo prikeltas iš užmaršties todėl, kad buvo ir tebėra reikalingas gyviesiems.pažangiosios idėjos, išreikštos jo raštuose, ypač istorijos veikaluos, pastatė jam, tariant Horacijaus žodžiais, paminklą už varį stipresnį. Simonas Daukantas gimė Kalviuose, už keturių kilometrų nuo mažyčio Lenkimų miestelio (dabar Skuodo rajonas). Apie pačius Simono tėvus ir senelius žinių negausu. Seneliai buvo vietiniai žemaičiai – Jokūbas ir Marijona Kalvaitė Daukantai. Tėvas Jurgis gimė 1759 metų balandžio 22 dieną, o motina Kotryna Odinaitė – apie 1757-1762 metus. Buvo ir gal trejetą metų už Simoną jaunesnė sesuo Ona. Ji buvo tėvų karšintoja ir jų ūkio paveldėtoja. 1802 metų gegužės 12 dieną Daukantams gimė duktė Kotryna, o 1804 metų sausio 16 dieną – Konstancija.Pagaliau 1805 metų gegužės 17 dieną Daukantams gimė jauniausias vaikas – sūnus Aleksandras. Jis, Simono remiamas, baigė mediciną Vilniaus universitete. Dėl Daukantų šviesumo, jų atžalų išsimokslinimo, padėties visuomenėje ilgą laiką buvo manoma, kad jie priklausę kilmingųjų luomui. Motiejus Valančius Daukantą taip pat vadina bajoru. Šią žinią jis, matyt, perdavė ir kitiems. Betgi M. Davainis- Silvestraitis, išsiteiravęs Daukanto giminių, paskelbė, jog Simonas gimė iš ,,karališkų ūkininkų”, o tik sąlygų verčiamas pasidarė bajoro popierius. Vaikystės ir jaunystės aplinka, džiaugsmai ir vargai formuoja žmogaus sąmonę, pasuka minčių tėkmę tam tikra dažniausiai pastovia vaga. Tad ir šia prasme gimtieji namai turėjo didelę reikšmę. Kalviai Simono vaikystėje turėjo tik tris sodybas. Šie Kalviai buvo ne vieninteliai. Šalia kaimelio driekėsi Sapiežiškių Kalvių kaimo laukai. Už jų matyti kelios Kalvių užusienio sodybos. O aplink miškai, miškeliai, vieniši ir į grupeles susimetę ąžuolai, arčiau sodybų – klevai, vinkšnos, tuopos, uosiai.
Prie keliuko, bėgančio pro tas tris sodybas, klevų ir vaismedžių apsupti, šiaudiniais stogais pilkavo Daukantų namai. Aplink žiogrių tvoros. Betgi gyvenamas namas sukrypęs, pasišiaušęs, lyg vėjų išgairintas. Jį Simono tėvai paveldėjo iš senolių. Tėvas, matyt, nesunkiai prieidamas prie miško, namą perstatė. Jau nebėra šio namo, liko tik neryški, dar XIX a. pabaigoje daryta nuotrauka ir senasis šulinys gale namo. Dabartinis gyvenamasis namas pastatytas ant buvusio svirno pamatų, ten, atrodo, dar yra ir senųjų rąstų. Prie pat sodybos didelis tvenkinys žlugtui skalbti, pasimaudyti, gyvuliams girdyti ir, nelaimei ištikus, gaisrui gesinti. Motiejus Valančius rašo, kad Simonas iš pradžių lankė Kretingos mokyklėlę. 1808 metų kovo 18 ir 19 dienomis Vilniaus universiteto vadovybės siųstas, Kretingos mokyklą vizitavo universiteto fizikos ir matematikos fakulteto dekanas profesorius Juozapas Mickevičius. Mokykla buvo suskirstyta į dvi klases. Pirmoje klasėje – 65 mokiniai, o antroje – 68. Antroje klasėje, klausinėdamas mokomų dalykų, patyrė, kad pažangiausi yra 16 mokinių, tarp jų ir Simonas Daukantas. Gražiausiai rašančius Mickevičiaus išvardijo tik du, vienas iš jų vėl buvo Daukantas. Daukantas Vilniuje manė tęsti mokslą. Įprastas valstiečių vaikų kelias į kunigus, matyt, jo neviliojo. Jis norėjo stoti į universitetą. Kalvarijoje iki 1818 metų nebuvo dėstomi kai kurie dalykai, išeinami aukštesniosiose kitų vidurinių mokyklų klasėse. Daukantas stojo į geriausią šio krašto pilną vidurinę mokyklą – Vilniaus gimnaziją. Kalvarijos mokykla ir Vilniaus gimnazija Daukantą mokė mylėti senovės Graikiją ir Romą, jų kalbą ir literatūrą, lyg tai būtų gimtoji kalba ir kultūra. Baigęs gimnaziją, Daukantas 1816 metų rudenį su lotynišku atestatu atėjo į Vilniaus universitetą. Jam atrodė, kad neklysdamas pasirenka literatūros ir laisvųjų menų fakultetą, kur galėjo dar giliau susipažinti su antikos pasauliu. Universiteto studentų registracijos knygose pažymėta, kad Daukantas išsilaikydavo pats. Iš ko jis čia gyveno, iš senojo palikimo ar savo uždarbių, nežinia. Tik nuo 1819 metų rudens jis vienerius metus buvo devynių studentų prižiūrėtoju ir iš to turbūt turėjo šiokių tokių pajamų. Norėdamas mažiau laiko sugaišti vaikščiojimui, stengėsi apsigyventi netoli universiteto. Porą metų pasimokęs naujajame fakultete, Daukantas vėl ima rūpintis mokslo laipsniais. Mokslo laipsnis buvo ne puošmena, o tam tikras mato vienetas, padedąs nustatyti, kiek ir kokį mokslą išėjęs laipsnį gavęs žmogus. Kaip visur, taip ir čia būdavo išimčių, tačiau jos, suprantama, uoliajam Daukantui netaikomos. Nors ir keista, tačiau vis dar nėra aišku, kokius mokslus Daukantas baigė. Kartais imama ginčytis, ką Daukantas pasiekė universitete, į kurį taip sunkiai veržėsi ir kuriame taip atkakliai studijavo. Gavęs magistro diplomą, Daukantas pradėjo rūpintis tarnyba. Jo dėmesys nukrypo į šiaurės pusę. Gal Lietuvoje jis nesitikėjo pakenčiamos vietos, o gal troško greičiau pasiekti svarbiausius Lietuvos istorijos šaltinius, kurių tuomet teko ieškoti Rygoje, Peterburge, Karaliaučiuje. Peterburgas amžininkų vadinamas Šiaurės Palmyra. Imperijos sostinė buvoblizgesio ir pramogų miestas. Didikas ar paprastas bajoras didžiuodavosi vien tuo, kad gyvena čia. Žinoma, ponas be tarnų gyventi negali. Dėl to Peterburgas dar buvo tarnų ir darbininkų miestas. Kai Daukantas į jį atvyko, rado čia 441 tūkstantį gyventojų. Beje, vyrų buvo dvigubai daugiau kaip moterų. Tai rodė, kad čia buvo daug nevietinių, ypač atvykusių su ponais arba uždarbio ieškoti. Daukantas taip pat buvo tarp tų vienišų ateivių. Gyveno jis ,,ketvirtos nuovados antrojo kvartalo šv. Stanislovo bažnyčios namuose Nr. 10”. Šie namai buvo kažkur miesto viduryje. Senato rūmai, kur jis tarnavo, stovėjo prie to paties vardo aikštės (dabar Dekabristų aikštė), šalia Nevos. Iš namų jis paprastai eidavo pėsčias, prie pat Senato rūmų žvilgsnis užkliudydavo paminklą, pastatytą Petrui Pirmajam, padėjusiam tiek pastangų europizuoti imperiją. Eidamas per šią aikštę, Daukantas, be abejonės, ne kartą mąstė apie dekabristus, kurie prieš devynerius metus čia išrikiavo savo pulkus sukilimui pradėti. Artimiausi Daukanto bičiuliai buvo Peterburgo Maltos bažnyčios kapelionas Jonas Krizostomas Gintila, Antanas Gabonskis, Antanas Lendzevičius, prelatas Juozas Križanauskis. Jis, kaip ir Gintila, Gabonskis ir Lendzevičius, tarnavo Romos katalikų dvasinėje kolegijoje, t.y. įstaigoje, atstovaujančioje bažnyčiai santykiuose su vyriausybe. Križanauskis buvo žemaitis, tuo pat metu kaip ir Daukantas mokėsi Vilniuje, už pritarimą 1831 metų sukilimui ištremtas į Mogiliovą. Daukanto rinkiniuose yra išlikęs Križanauskio ranka rašytas Antano Strazdo ,,Gegužėlės” variantas ir trys pasakėčios. Pats Križanauskis taip eiliavo. Daukantas daug rašė, ypač gyvendamas Peterburge. Dabar Kalvių kaimo Prušinskų sodybos kieme stovi paminklinis akmuo, kuriame iškalti žodžiai: ,, Šioje sodyboje 1793.X.28 gimė rašytojas Simonas Daukantas”. Pokario metais buvo parankiau Daukantą laikyti tik rašytoju, nors savo didžiuosius kūrinius jis laikė istorijos veikalais.Prisiminkime juos iš eilės. Dar būdamas Vilniuje, kaip jau minėta, parašė pirmąjį istorijos veikalą – ,,Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Antrą – patį stambiausią – istorijos veikalą Daukantas parašė iki 1838 metų, gyvendamas Rygoje ir Peterburge, pavadino jį ,,Istorija žemaitiška” (vėliau jos leidėjai pakeitė antraštę ,,Lietuvos istorija”). Iš viso rankraštis turi 1106 didelius puslapius. Daukantas jį manė išleisti, apie 1848 metus atidavė švariai perrašyti. Trečioji istorijos knyga buvo ,,Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”. Ją Daukantas parašė Peterburge. Cenzūruoti taip pat atidavė Peterburgo cenzūros komitetui. Jau 1844 metų gegužės 28 dieną komitetas savo posėdyje svarstė, ką daryti su gautuoju ,,Būdo” rankraščiu. Neturėdamas lietuviškai mokančių cenzorių, nusprendė ,,Būdą” pasiųsti universiteto slavų kalbų dėstytojui Piotrui Preisui. Preisas sakė negalįs duoti prašomo atsiliepimo, nes rankraštis buvo parašytas žemaičių kalba, kuri skyrėsi nuo Prūsijos lietuvių kalbos, ir rekomendavo rankraštį pasiųsti kokiam Romos katalikų akademijos žemaičių tarmės žinovui. Cenzūros komitetas dėl to atsiklausė švietimo ministro ir šisai rankraštį pasiuntė Baltarusijos švietimo apygardos globėjui, o pastarasis – Vilniaus cenzūros komitetui. Cenzūros komitetas rankraštį gavo gruodžio 16 dieną. Cenzorius Jonas Vaškevičius rado jį atitinkant cenzūros nuostatų reikalavimus ir 1845 metų vasario 22 dieną pasirašė, o komitetas kovo 15 dieną grąžino atgal. Aprobuotą rankraštį Daukantas atsiėmė balandžio mėnesį.1846 metų vasario 11 dieną Peterburgo cenzūros komiteto pirmininkas P. Preisui jau siuntė knygą ir jos rankraštį, prašydamas nustatyti, ar jie tikrai tapatūs. Vasario 21 dieną Preisas šitai patvirtino, ir po trijų dienų cenzūros komitetas savo posėdyje paliepė cenzoriui ekstraordinariniam profesoriui Nikitenkai išduoti bilietą knygai platinti.Ketvirtąjį istorijos veikalą Daukantas pavadino ,,Pasakojimu apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. Jį pasirašė Jono Einoro slapyvardžiu ir pažymėjo 1850 metų data.Visų Daukanto istorijos veikalų tarpusavio ryšys yra glaudus. ,,Darbai” buvo ,,Istorijos žemaitiškos” dalies prototipiu. Šios gi trumpesnis variantas yra ,,Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. ,,Būdo” užuomazgų matyti jau ,,Darbuose”, o ,,Istorijoje žemaitiškoje” yra beveik visi, žinoma, tik siauriau išdėstyti, būsimojo ,,Būdo” skyriai. Visų didžiausias tautos turtas esąs kalba, kurioje atsispindi pačios tautos praeitis. Praeitis ie nūdiena jungiasi per kalbą. Lietuvių kalbą Daukantas laiko seniausia tarp visų šisurės kalbų. Graikų ir lotynų kalbos jai esančios sesės, – visos kilusios iš sanskrito kalbos. Daukantas griežtai atremia kai kurių mokslininkų tvirtinimus, kad lietuvių kalbą sudarąs kaimyninių kalbų mišinys. Toks mišinys esanti bažnytinė lietuvių kalba, o ne gyvoji. Religines knygas vertę įvairūs svetimšaliai, jie ten ir priveisę savo kalbos žodžių. Tautos ir kalbos didybė bei garsingumas esąs neatskiriamas. Kas nori daug nuveikti, tam darbų diena trumpa. Netruko saulė pakrypti vakarop ir Daukantui. Gan anksti jį pradėjo kankinti ligos.1851 metų spalio 6 dieną teisingumo ministerijos departamento vicedirektorius atsiuntė Senato oberprokurorui atsakymą, kad nuo tų pačių metų vasario 16 dienos Daukantui skiriama 42,9 sidabro rublių pensija.Traukėsi iš gyvenimo vienišas senelis, kurio tragizmą palikuonys suprato po kelių dešimtmečių. Traukėsi palikdamas svarbiausius savo darbo vaisius rankraščiuose. O kiek panašių rankraščių jau sunaudota silkėms ir tabakui vynioti.Po testamento surašymo dar kiek pagyveno. Sulaukė ir Vaišvilos iš kalėjimo. Vaišvila Papilėje apsistojo tik laikinai. Jam rūpesčių buvo per akis, o čia Daukantas vėl atgulė. 1864 metų gruodžio penktą ligonis pasišaukė Vaišvilą, norėdamas pareikšti paskutinę savo valią. Reikėjo liudytojo. Atėjo kažkoks bajoras J. Čyževskis. Testamentą paliko galioti, visą savo palikimą paskirstyti pavedė Vaišvilai. Gruodžio šeštą Simonas Daukantas mirė.Laidotuvės įvyko gruodžio aštuntą. Diena buvo ūkanota, protarpiais lijo. Slinko vežimas su juodu karstu. Priešais berniukas, pavarde Šliauteris, nešė tradicinį žibintą, netoliese ėjo niūrus Vaišvila, o paskui karstą slinko kokios trys senelės. Ši eisena traukė iš miestelio prie piliakalnio. Pasitiko samdyti duobkasiai, užnešė karstą aukštyn, padėjo prie šviežiai iškastos duobės. Vaišvila pasakė pamokslą. Supylė naują kapą. Užritino akmenį su užrašu: ,,D. D. G. Cze Guli Kunas Symona Daukąta Rasztininka Warga Pieles Gimuse Metuose 1793 Miruse 1864 M. Sijkie 6 Dienoi”. Štai ir viskas. Ne, dar ne viskas. Šis kapas neliks užmirštas. Suras jį tie, kurie Daukantą pažins iš jo raštų.Šitaip Daukantas atgulė Papilės kalnelin, šitaip atsirado ir išplatėjo takelis prie jo kapo. Pagaliau šis kapas, jį priglaudęs piliakalnis nustelbė net buvusį geologinių atodangų garsą.