Salomėjos Neries kūryba

Salomėja Nėris – ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu.
S.Nėries eilėraščių būdingiausios savybės yra lyrizmas, paprastumas, aiškumas, žodžio tikslumas ir melodinis lakumas. Nors iš pažiūros jos eilėraščiai atrodo paprasti, tačiau eiliavime yra daug išradingumo, vietomis siekiančio virtuozinių laimėjimų.
Salomėjos Neries poezija ne tik išpopuliarėjo Tarybų Lietuvos darbo žmonių tarpe, bet peržengusi savo gimtosios šalies ribas pasidarė gerai pažįstama ir brangi visos mūsų plačios Tėėvynės darbo žmonėms.
Dar pirmame savo kūrybos dešimtmetyje Salomėja Neris parašė savo kūrybos eilėraščių, kuriuose susiformavo jos eilėdara, kuriai būdingas eiliavimo paprastumas, lengvumas, dainiškumas.
S. Neries poezijos stilistinės priemonės labai artimos lietuvių liaudies politikai.
Poetės žodynas platus ir turtingas. Ji sumaniai išnaudoja literatūrinės kalbos ir savo tarmės ypatumus. Tai suteikia eilėraščiams tikslią, lakonišką išraišką.
Didžiausią dėmesį karo metu savo kūryboje S. Neris visų pirma skiria didvyriškoms tarybinės liaudies kovoms.
S. Neries poezijai labai būdinga savybė – lyriškumas. Poetė dažniausiai lyriškai apdainuoja ne tik savo vidinius iššgyvenimus, bet ir įvairius gyvenimo reiškinius bei gamtos vaizdus nuspalvina švelniu lyrizmu.
S.Neries eilėraščiai pasižymi dideliu tikslumu ir išbaigtumu. Juose piešiami vaizdai labai konkretūs ir aiškūs.
Neblėstanti Salomėjos Neries šlovė, jos nuostabių eilių užburianti sugestija pirmiausia rodo, kad didžioji mūsų poetė atspėjo ly

yrikos paslaptį ir jautriai suvokė, kur slypi poezijos magiškoji galia. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkeles.
S. Neris palyginti anksti suprato revoliucijos ir socializmo perspektyvą, savo nepralenkiamą talentą skyrė kovai už liaudies laisvę.
S. Neries lyrika bei jos raida kartu yra ir poetės asmenybės, jos sielos gyvenimo istorija. S. Neris buvo ypač nuoširdi ir atvira, kalbėjo tik tai, ką jautė, nieko nenuslėpdama, neiškreipdama. Kartu ji išreiškė ir bendražmogiškus bruožus bei siekimus, būdingus apskritai žmogui visais laikais-štai kodėl talentinga poezija niekada nepasensta.
S. Nėris, kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje visuomenėje arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“, be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą.
S. Nėėries kūrybos idėjinę ir estetinę programą sudarė aukštas humanistinis turinys.
Jaunystės eilėraščiuose S. Nėris vaizduoja gana siaurą, asmenišką pasaulį. Tai diktavo, kaip minėta, romantizmo ir modernizmo tradicija. Tačiau apie pačios poetės gyvenimą negalima spręsti vien iš jos eilėraščių. S. Nėries gyvenimas nebuvo toks visiškai niūrus ir pesimistiškas, kaip gali atrodyti, nors provincija, klerikalinė aplinka nemažai ją slėgė.
S. Nėris tapo mūsų nacionalinės kultūros pasididžiavimu. Ji seniai peržengė Lietuvos sienas ir pasidarė visų tarybinių tautų poetė. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų, be
et gražiausiai, žinoma, skamba lietuviškai. Jos poezija yra labia reikšmingas indėlis į lietuvių literatūrą, turėjęs didelės reikšmės visam tolimesniam jos vystymuisi, davęs didelį poveikį jaunųjų tarybinių lietuvių poetų kartai.

Leave a Comment