S.Nėries eilėraštis “tėvynei”

S.Nėries eilėraščio “Tėvynei” interpretacija

Salomėja Nėris — viena iš ryškiausių neoromantizmo atstovų. Poetė sukūrė ne tik herojiškų baladžių, dainų, bet ir meilės, išsiskyrimo elegijų, kurios iki ašarų jaudina ilgesio skausmu, tylia svajone greičiau pamatyti paliktą tėvynę ir artimus žmones. Viena iš tokių elegijų — eilėraštis “Tėvynei”. Šį eilėraštį S.Nėris parašė Antrojo pasaulinio katro metais ne Lietuvoje, nes prasidėjus karui patraukė į Rusiją. Poetę kankino širdį alinanti nostalgija, sunkiai pakeliamas gimtinės ilgesio jausmas, kurį ji išreiškė lyrinio subjekto išgyvenimais eilėraštyje “Tėvynei”. Eilėraščio žmogus personifikuoja tėvynę, nes ji yra brangi kaip motina maitintoja: ”Mane — kaip lauko žolę — girdė/ Gimtosios žemės syvai…”. Įasmeninimą ypač sureikšmina žūtbūtinis kalbančiosios pasiryžimas sugrįžti į tėvynę: “Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,/ Kol gyvą pamatysiu”. Eilėraščio žmogui nėra svarbu, ar tėvynė bus graži, ar joje bus sunku gyventi. Jam svarbiausia bet kokia kaina sugrįžti į gimtąją žemę, numalšinti ilgesio skausmą ir įrodyti, kad neišdavė ir nepardavė tėvynės. Tarp lyrinio subjekto ir gimtinės yra didelis geografinis atstumas :”Šimtus aš mylių eisiu pėsčia”. Tačiau dvasinis ryšys yra glaudus, o pasiryžimas sugrįžt — begalinis: “Aš keliais į tave pareisiu/ Per lietų, gruodą, šaltį…”. Lyrinio subjekto nebaugina jokie pavojai, svarbiausia — galutinis tikslas. Eilėraščio žmogų slegia ne tik ilgesio skausmas, bet ir kaltė dėl išduotos tėvynės, kurioje jis yra tapatinamas su Judu, už trisdešimt sidabrinių išdavusiu Jėzų. Paskutinėje strofoje lyrinis subjektas retoriniu sušukimu (“Neišdaviau, mieloji!”) nori pateisinti save ir išpirkti kaltę, todėl yra pasiryžęs šimtus mylių eiti keliais, kol sugrįš į gimtąjį kraštą. Kalbančioji nepaisant to, kad tėvynė yra “sukruvinta ir apiplėšta”, vis tiek ketina grįžti, nes “širdis gi nemeluoja” — ji ilgisi gimtinės.

Eilėraščio laikas yra nepastovus: nuo kalbėjimo apie esamą laiką pereinama prie būsimojo, kartais sugrįžtama į praeitį. Esamuoju laiku yra kalbama apie tėvynę ir nepaisant išsiskyrimo likusią meilę jai. Esamasis laikas parodo, kokia skaudi realybė — tėvynė yra “sukruvinta ir apiplėšta”. Būtasis laikas parodo, kokia anksčiau buvo gimtoji žemė, kaip ji “savo syvais girdė” kalbėtoją. Būsimuoju laiku išreiškiamas lyrinio subjekto pasiryžimas išpirkti savo kaltę ir sugrįžti į tėvynę. Lyrinio subjekto esama erdvė yra jam nemiela, nemaloni.Jis nesugeba adaptuotis svetimoje žemėje. Eilėraščio žmogų kankina kaltės, išsiskyrimo jausmas, ramybės neduoda mintis, kaip sugrįžti į jam mielą, saugią gimtąją aplinką. Skaitant eilėraštį “Tėvynei”, tiesioginis, atviras, nuoširdus kalbančiojo “aš” atsivėrimas sudaro įspūdį, jog eilėraštis yra pačios poetės lyrinė išpažintis. Jame S.Nėris išlieja tai, kas slegia jos širdį palikus gimtinę — meilė, ilgesio jausmas, kančia, nostalgija.