Juozas Aputis – vienas pirmųjų sovietmečio Lietuvoje, pradėjęs ieškoti giluminio ryšio tarp individo ir Dievo kūrinijos, bendrumo šilumos tarp žmonių. Jis – iškiliausias sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės autorius, tęsęs Jono Biliūno prozos tradiciją. Rašytojas tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį, bet svarbiausia jam – žmogaus išgyvenimai, būsenos, sąmonės procesai, subtilūs ryšiai su aplinka ir kitais žmonėmis. J. Aputis sukūrė jautrios dvasinės sandaros veikėjo tipą, žmogaus gyvenimą vaizduoja empatija (įsijautimu). Bendra kūrybos tema – žemdirbio kultūros ir lietuvių tautos likimas istorijoje. Rašytojo proza, atspindinti okupuotos tautos būseną, persmelkta rūpesčio, nerimo ir graudulio. J. Apučio novelė lietuvių literatūroje reikšminga ne dėl kūrybinių ieškojimų ar modernizmo bandymų, jos meninio savitumo esmė – aiški autoriaus dorovinė pozicija, etinis žmogaus vertinimas, humanistinio dvasingumo įtaiga.
R. Granauskas yra menininkas dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Tačiau nuo etnografinių ir buitinių realijų į būties gelmę krypstanti kūryba jau reikalauja kitokios meninės kalbos. Granausko tekstai kuria įsimintiną archetipinį veikėją ir labai savitą būties modelį, pagrįstą archajine baltų pasaulėjauta. Rašytojo meninis pasaulis, kartais vadinamas magiškuoju, tarytum iškrenta iš istorijos ir civilizacijos konteksto. Visas pasaulis tarsi yra paslaptingo gyvybės prado sklaida, tačiau jį vis labiau užgožia technologinės civilizacijos triukšmas ir chaosas. Rašytojo meninės vaizduotės esmė – kolektyvinės atminties pradas žmoguje. Jo kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai – kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai, kas amžina šalia žmogaus. Šie archetipiniai vaizdai tampa prasmingomis metaforomis, būties simboliais. Ties jais susikaupusi kūrybinė sąmonė vengia nereikalingų žodžių, kūrinyje daug kas pasakoma užuominomis. Veikėjai mažai kalba, labiau už žodžius juos sieja bendri darbai ir daiktai, o giliausi jų santykiai skleidžiasi tiesiog tyloje. Tylinti būtis sumenkina egocentrinę žmogaus reikšmę ir išryškina jo archetipinę esmę. Toks susikaupimas stabdo veiksmą, skaitytojo dėmesį kreipia į metaforišką vaizdų sistemą. Tai – poetinės kalbos ypatybės prozoje, moderniosios literatūros požymiai.
R. Granausko prozoje – agrarinio pasaulėvaizdžio viešpatavimo laikas ir kartu jo griuvimas, irimas totalitarizmo sąlygomis, kai sparčiai daugėjo nužemintųjų – atplėštų nuo žemės, laisvės ir istorijos, nuo kūrybos, papročių ir paveldimų dorovės normų. Kaime atsiranda sovietinių laikų padaras – ištuštėjęs unifikuotas prisitaikėlis. R. Granauską galima vadinti genties agonijos ir agrarinės kultūros sutemų menininku. Taigi rašytojas tarytum išardo ir išskaido modernųjį individą, sumažina jo asmeninių jausmų reikšmę, įvairiausiais egzistenciniais ryšiais sujungia žmogų su jo aplinka, išskleidžia gyvenimą kaip santykių sistemą – o tai yra jau vėlesnio, posmodernaus mąstymo ženklai. Romualdas Granauskas naujai įprasmina tradicinę lietuvių literatūros tematiką ir savo kūriniais žengia į XXI amžių.R.Granauskas parašė romaną “Duburys”, Rašytojų sąjungos leidykla išleido. Nuo septinto dešimtmečio (rašytojas debiutavo 1969 m.) jo kūryba buvo lietuvių prozos dėmesio centre. Su pasigėrėjimu skaitėme jo noveles, apysakas, dramą, eseistiką. Šį rašytoją laikėme ir laikome vienu pačių pajėgiausių kelių pastarųjų dešimtmečių prozininku. Romano žanras pakenčia viską, kartais, rodos, visai neįmanomas transformacijas ir deformacijas. R.Granauskas siekia išlaikyti struktūros darną. Nepalikta ne tik nebūtinos pastraipos ar frazės, bet ir nereikalingo žodžio. Užtat rašytojo žodis ypač talpus. Klasikinės formos, žanrinio kanono jutimas toks stiprus, kokio jau seniai nebūta mūsų plepioje literatūroje.Henrikas Radauskas – lyrinio eilėraščių meistras, neoromantikas, estetinės poezijos atstovas, nuošaliai stovėjęs nuo bet kurių literatūrinių sąjūdžių, susikūręs savitą stilių, savo poetinį pasaulėvaizdį. Pateikiami keturi Henriko Radausko eilėraščių rinkiniai, parašyti 1930-1964m. Poezijos rinktinėje dominuoja intelektas, diriguojantis lyrinio veiksmo eigą ir nubrėžiantis jo krantus, žmogaus ir kūrėjo dalios mūsų pasaulyje emblemos, išreiškiančios asmenybės nerimą, pasimetimą ir humanistinį pradą – viltį gėrio ir grožio pergale. H.Radausko poezijoje gamta, jos reiškiniai tik išeities taškas, o projekcija nukreipta į žmogų, jo būtį, į kūrybą. Poeto kūrybai būdinga žodžio ir vaizdo santūrumas, poetinis gilumas, romantiškumas. Muzikalumas ir vaizdų spalvingumas yra pačios ryškiausios H.Radausko poezijos savybės. Eilėraščių forma yra daili, skambi, išbaigta. Poezijai būdingas atsiribojimas nuo pasaulio, nuo realaus gyvenimo problemų. Poetas sugeba stovėti šalia gyvenimo ir žvelgti į viską šalto satyriko akimis. Lengva pašaipa, skaudi ironija ir pikta satyra, einanti kai kada iki cinizmo ribos yra būdinga daugeliui eilėraščių.Vinco Mykolaičio Putino poezijos rinkinys “Tarp dviejų aušrų” (1927m.) – romantinio maištingumo ir simbolizmo viršūnė. Šią poeziją galima pavadinti nakties lyrika, nes nakties motyvai yra pagrindinė šios lyrikos gaida, perpinanti ir kitus motyvus. Naktis čia įgyja simbolinės reikšmės: tarp dviejų aušrų, naktų budėjime, vyksta poeto kūrybos procesas, jo kovos persilaužimas. Visų romantikų ir simbolistų kūryboje naktis, kai menkuose šviesos likučiuose ir šešėlių žaidime išnyksta ribos tarp patiriamo ir neapčiuopiamo dvasinio pasaulio, atskleidžia didesnę realybę, negu diena, kurios šviesa negailestingai paslepia žvaigždėtą dangų ir paslaptingą žemės mistiką. Naktis yra didžiulis laukas, kur poeto fantazija ir emocijos gali laisvai banguoti, nekliudomos šviesos realybės, tikrovės dėsnių. Apie šio rinkinio atsiradimą Putinas savo autobiografijoje rašo: “1927 m. išleidau eilėraščių rinkinį “Tarp dviejų aušrų”, kuriame, kaip manau, atsispindėjo ir mano jaunystės pabaigos, ir savarankiško gyvenimo pradžios kai kurios nuotaikos. Tada aš buvau jau pajutęs aštrių prieštaravimų savyje ir aplinkoje. Jie vertė gilintis į save, analizuoti, maištauti, kartais žadino šviesių vilčių ir polėkių, kartais gramzdino į nusiminimą”. “Tarp dviejų aušrų” ir yra intensyvios dvasinės Putino būties vieta: tarp dangaus ir žemės, tarp tikėjimo ir tarp laisvės, tarp susitaikymo ir maišto, tarp viršūnės ir bedugnės.
Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas – pasakojimas pirmuoju asmeniu. Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos Tėviškėje, liga.
Subjaktyviame pasakojime daugiau dėmsio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J.Bilūnas yra lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Jo kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius. Rašytojo kūrinių centre- sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus. Vyraujanti moralinė nuostata – gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis. Novelių pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrežia dorovės klausinmus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Novelų personažai piešiami pabrėžiant kelis svarbiausius bruožus, bet nesiekiant išsamaus ir visapusiško vaizdo. Tačiau lietuvių literatūros kontekste kai kurie J.Biliūno veikėjai yra tapę ryškiais apibendrintais tipais. J.Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, kartais pasirenkamas netikėtas vaizdavimo objektas (maža katytė, senas šuo). MIntis dėstoma nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlant vienintelės išvados. Pasakojimo pobūdis dažnai kaitaliojamas. Pavyzdžiui, Liūdnoje pasakoje vieningą visumą sudaro skirtuingu stiliumi parašyti epizodai: lyrinė impresija Baltasai šešėlis artima poezijai, pirmasis pasakotojo ir Juozapotos susitikimas realistiškai aprašytas, o Juozapotos istorija primena sakmę.Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus. Veikėjai – nereikalingi, nuskriausti, atstumti. Refleksijos (apmąstymai) gimsta iš tų atstumtųjų situacijos. Vyrauja dvi laiko plotmės: realioji ir prisiminimų. Labai iškalbūs erdvės ženklai. Pasakotojas subjektyvus. Jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Lyrizmas gimsta iš gilaus Biliūno humanizmo – noro suprasti, užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto.