romualdas granauskas ” jaucio aukojimas”

Romualdas Granauskas„Jaučio aukojimas“

Ištraukos interpretacija

„ir veltui stengiesi įžvelgti ką nors trijų lydinčių vyrų veiduose, kai sustojat ratu ant upeliūkščio kranto, rinkdami nakvynei vietą, o kai vieta jau aprinkta, visi keturi einat nusiplauti kelionės prakaito ir dulkių, paskui anie du ima atrišinėti terbas, bet vienam užsinarplioja virvelė, ir antrasis laukia, įkišęs ranką, nieko iš ten neimdamas, paskui abu vienu metu padeda ant žolės duoną ir žuvį, bet tau kažkas pasidaro su gerkle: nuo seniai matytos duonos kvapo, taip pat- dėl gailesčio ir graudumo, tylėdamas atsistoji ir eini atgal prie upokšnio, vėl atsigeri vandens, valgai ajerus ir besugrįžti atgal, kai jau visai sutemę, kai jie visi trys jau guli susirietę žolėj aplink įsmeigtą žemėn ietį, ir tu guliesi šalia jų, bet niekaip neleidžia užmigti tas duonos ir žuvies kvapas, ne, tu prie jos neprisiliesi- prie nugalėtųjų ir parklupdytųjų duonos, todėl stojiesi, sugrabalioji ją ir sviedi kažkur į tamsą miško pusėn, nors rytoj visą dieną, iki pat vakaro, brausies paskui juos per tankynes, brisi brastomis ar, apsipildamas prakaitu, kopsi į statų šlaitą ir pats jausi, kaip senka paskutinės jėgos senatvės išdžiovintuose raumenyse,- jie tai supranta, gal net dar daugiau supranta, nes tyli, kai tu nusviedi tolyn jų duoną, tyli, kai tu iš naujo guliesi į žolę, o jau vėliau klausi kiek apsiraminęs, kuo jie vardu, ir jie tau nuoširdžiai ir paprastai atsako: „Jaušis, Keklys, Daukantas“, bet tau vis dar negana, todėl kiek patylėjęs sviedi į tamsą lyg kažkam į veidą: “Aš klausiu ne to, kokiais vardais motinos šaukė, o kaip jūs dabar vienas kitą vadinat!“- ir būtum patenkintas, jeigu bent vienas pašoktų, pagriebęs ietį: „Žyny, jeigu nesiliausi, mes tave užmušim!“- bet niekas nepašoksta, akyse vėl ta pati šilta ir tiršta pamiškės tyla, kurioje pasigirsta vieno jų žodžiai: „Dabar mes visi esame Jonai“,- ir tu jau žinai, apie ką galvosi per visą šią trumpą naktį, kai netrunka išaušti,

ir jūs vėl leidžiatės į kelionę nieko nevalgę,- vakar nusviedei į tamsą jų duoną ir žuvį, todėl šiandien tavo akivaizdoj nė vienas neišdrįso valgyti, ir ligi pat vakaro visi lygiai kentėsit alkį ir kaitrą,- gal tau pavyko pasėti jų širdyse tą mažytę kietą sėklą, kuri nesutrūnys net tada, kai pats seniai būsi miręs, paskui gal persiduos į jų vaikus ir vaikų vaikus, galų gale vis tiek sulapos ir pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais, nes juk reikia kam nors sėti, visą laiką sėti, net ir tada, kai žinai neišvysiąs nei žiedų, nei vaisių, tegu auga po giedra ir amžina saule,“

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje pasaulį palytėjusi egzistencializmo banga amžiaus viduryje įsigalėjo ir Lietuvoje. Po didžiųjų pasaulio nelaimių, tokių, kaip karai ar totalitariniai režimai, pakitusi mąstysena, amžinųjų moralinių vertybių reliatyvumo klausimo iškėlimas, šventais laikytų dalykų sunykimas sudarė prielaidą paplisti literatūrai, bandančiai ieškoti atsakymo į šiuos abstrakčius klausimus. Vienas iš egzistencialistinės kūrybos atstovų, Romualdas Granauskas, savo apysakoje „Jaučio aukojimas“ būtent ir nagrinėja šventumo, garbės ir išdidumo klausimą bei jo subjektyvumą ir abstrakčią vertę. Pateiktojoje ištraukoje veiksmo nedaug. Čia pasakojama, kaip trys kaimo gyventojai vedasi žynį iš miško į kaimą, kur jis turi atlikti paskutinį aukojimą seniesiems dievams. Taip pat minim, kaip vyrai renkasi vietą nakvynei. Tačiau ištraukos statiškumas- tik pirmas įspūdis. Iš tiesų, čia verda daugybė minčių ir apmąstymų, kur kas svarbesnių už susimbolintą veiksmą. Kai vyrai susiranda vietą naktiniam poilsiui, ateina metas vakarieniauti. Šis epizodas ypač išskirtas, veiksmas tarsi sulėtintas: „anie du ima atrišinėti terbas, bet vienam užsinarplioja virvelė, ir antrasis laukia, įkišęs ranką, nieko iš ten neimdamas, abu vienu metu padeda ant žolės duoną ir žuvį“. Toks kiekvienos detalės fiksavimas parodo skaitytojui šio momento svarbumą ir išskirtinumą. Vienas vyras laukia, kol kitas išsiims maistą ir tik tada abu kartu jį deda ant žolės- čia, galima sakyti, atsiskleidžia krikščioniškasis, broliškasis principas, nors tai dar nėra labai žymu.

Nė vienas nedrįsta valgyti padėto maisto pirmas, palydovai laukia, ką darys žynys. O jisai užuodžia maisto kvapą ir šis jį suerzina: „ne, tu prie jos neprisiliesi- prie nugalėtųjų ir parklupdytųjų duonos, todėl stojiesi, sugrabalioji ją ir sviedi kažkur į tamsą miško pusėn…“. Žynys negali sau leisti priimti maisto iš tų, kurie išdavė senąjį tikėjimą, kurie nusižemino ir priėmė krikštą. Be to, žuvis ir duona turi gilesnę prasmę. Šie įvaizdžiai buvo panaudoti Biblijoje, kai dviem žuvimis ir keliais kepaliukais duonos buvo pamaitinta didžiulė minia, atėjusi klausytis Kristaus ir tai buvo vienas jo stebuklų. Taigi duona ir žuvis atspindi krikščioniškosios įtakos sklidimą. Žynys išmeta maistą, nors žino, kad jie visi keliaus alkani dar ilgą kelią. Bet nuo to jam pasidaro lengviau, žynys tarsi trumpam apramina savo sąžinę, kad nepriėmė maisto iš „išdavikų“ rankų. Žyniui knieti išprovokuoti palydovus, jam įdomu, ar dar gyvas jų senasis išdidumas ir garbė. Todėl jis klausia jų vardų, o šiems pasakius pagoniškuosius, dar įgelia: „aš klausiu ne to, kokiais vardais motinos šaukė, o kaip jūs dabar vienas kitą vadinat“. Tada vyrai nuolankiai prisipažįsta, kad visi yra Jonai. Iš tiesų, žyniui nėra svarbu tie konkretūs vardai, jis nori sukelti palydovų pyktį, įžeisti jų orumą. Bet visos pastangos nueina veltui. Čia ir vėl akcentuojamos krikščioniškosios vertybės- susitaikymas, nuolankumas, atlaidumas. Ir žynys nesulaukia žodžių, kurie jį paguostų: „žyny, jei nesiliausi, mes tave užmušim!“. Šie vyrai jau praradę kovingumo dvasią, neberusena jų išdidumas. Senasis žynys dabar turi visą naktį apmąstyti, kas atsitiko su šiais vyrais, kaip galėjo taip išgaruoti jų protėvių garbė ir karštas kraujas. Rytui išaušus, nė vienas palydovas nedrįsta žynio akivaizdoje valgyti, nes jis vakar išmetė maistą. Tai rodo dar didelę išlikusią pagarbą senajam pagoniui. Dabar visi keleiviai vienodai kęs alkį ir kaitrą, bet žynys viliasi, kad jis padarė teisingai: „gal tau pavyko pasėti jų širdyse tą mažytę kietą sėklą, kuri <…> galų gale vis tiek sulapos ir pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais“. Labiausia žynys norėtų, kad atgimtų didinga jų dvasia, kuria sunaikino naujasis tikėjimas, nužudė tai, kas anksčiau buvo šventa. Gal nei pats žynys, nei šie vyrai nesulauks tos akimirkos, kai jų tauta atsities ir sulapos, kaip tas žiedas, išdidumu, bet, jei tai kada nors įvyks, verta buvo taip elgtis.
Moralinės, dvasinės vertybės nemiršta kartu su žmogumi, jos perduodamos iš kartos į kartą, gimsta iš naujo ir jokia nauja santvarka, nei laikas negali jų sunaikinti- štai tokią sėklą ir nori išauginti žynys, jau nebegalintis niekuo kitu padėti. Senolis mąsto: „nes juk reikia kam nors sėti, visą laiką sėti, net ir tada, kai žinai neišvysiąs nei žiedų, nei vaisių, tegu auga po giedra ir amžina saule“. Žynys ir trokšta būti tuo sėjėju, kuris gal nesulauks vaisių, bet bent jau nepaliks tuščios ir sausos žemės, kuri nebūtų niekam naudinga. Kiekvienas veiksmas šioje ištraukoje susimbolintas: valgymas, ėjimas, pokalbis. Tai išskaido veiksmo prasmę į kelis sudėtingumo lygmenis. Kartu apima ir moralinius, ir socialinius, ir religinius aspektus. Svarbu pasidaro nebe tik dviejų religijų, senosios ir naujosios, priešprieša, bet apskritai religijos vaidmuo žmogaus gyvenime, moralinės vertybės, jų nykimas, egzistencializmui būdingas netikrumas, abejojimas viskuo. Veiksmo bei prasmės reliatyvumo įspūdį sustiprina ir teksto struktūra. Laužytos eilutės, neišskirtas perėjimas nuo veiksmo prie apmąstymų ar tiesioginės kalbos sumodernina kūrinį, pateikia netikėtai, atskleidžia gilesnes prasmes. Į egzistencinę literatūrą negalima žiūrėti paviršutiniškai. Čia veiksmas, siužetas nėra svarbiausi dalykai, nes kūriniuose stengiamasi atskleisti tai, kas aktualu visais laikais. Todėl ir Granausko apysakoje „Jaučio aukojimas“ nederėtų apsiriboti vien pagonybės ir krikščionybės sandūros aspektu. Vertėtų nepatingėti pažvelgti atidžiau ir paieškoti kito, sudėtingesnio lygmens, kuris Granausko kūryboje egzistuoja ir suteikia jai neabejotiną vertę.