Romualdas Granauskas

Romualdas Granauskas: jo gyvenimas ir kūryba

Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose; prozininkas, dramaturgas. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio “Mūsų žodis” ir žurnalo “Nemunas” redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos valgytojai” (1975) kalba apie išeinančios senosios žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias Granausko kūrinys buvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios kaimo pakraštyje, papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaaimo smukimo kelią. Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir žmogaus paralelė, kuri yra būdinga lietuvių literatūrai. Gamta, istorija ir mitologija – visu tuo pasižymi brandžiausia apysaka “Jaučio pasakojimas” (1975). Ypatinga formos naujovė – trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos skyrius – iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje. Granausko proza universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje. 1998 m. Granauskas išleido apsakymų knygą “Gyvulėlių daainavimas”, kurioje septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų tekstą paįvairina padavimo, sakmės pasakos elementai, drąsiai kryžminami su kasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai ir net tyla – taip kuriamas Granausko prozos išskirtinumas, rašytojas parodo žmogaus turtingą or

rganišką būtį. Savita Granausko kūrybos sfera – esė (apie Biliūną, Gurauskį, Daukantą ir kt.). Esė knygoje “Žodžio agonija” (1999) rašytojas kalba apie dabarties dvasinę krizę ir apie kūniško gyvenimo pergalę.

Granauskas – puikus stilistas, jam nesvetimas kalbos poetiškumas. Tekstas prisotintas tropų, pasakotojo raiškai būdingas oratoriaus tonas, o personažų kalbėsena natūrali. Granauskas pamėgo taip vadinamą triadą: 3 vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas ir kt. Tai suteikia tekstui tam tikrą emocinę nuotaiką.
Vienkartinis žmogaus likimas ar psichologinis išgyvenimas, įstatytas į nesibaigiančio laiko rėmus, jo kūriniuose virsta daugiaprasme metafora, kupina nepaaiškinamo būties vientisumo.
R.Granausko kūrinyje žmogus dedamas ant istorijos kataklizmų aukuro, tampa nežinomų jėgų valios vykdytoju ir nepermatomų sprendimų auka. Priklausomybės gijos ateina iš amžių glūdumos, nepastebimai apraizgo visą žmogų ir įsitempia iki tragiško spengimo. R.Granausko prozos herojai gyvena nee tiek pasipriešinimo veiksmais, kiek neišvengiamybės nuojauta. Pagrindiniai vyksmo akstinai nusikelia į pasąmonę, kaip ir vidinio monologo romanuose. „Apsakymo su arkliais” herojus, pasigėręs ir „jau visai prarasdamas sąmonę”, ieško kirvio ir ruošiasi „kirsti” kaimyną, kuris kadaise, susitvėrus kolūkiams, vieliniu botagu kruvinai nučaižė jo bėrąją, atiduotą į visuomeninį ūkį. Tas pyktis beprasmis, tačiau neįveikiamas net tada, kai kolūkietis stovi greta savo nusenusios kumelės. Agrarinėje sanklodoje žmogus ir gyvulys gyvena taip arti vienas kito, kad tarp jų nusidriekia nenutrūkstamas ryšys, siekiąs pačią gyvybės pradžią, &#
#8211; tokiais archetipiniais vaizdais grindžiama apibendrintų kontūrų charakterių tapyba.

Romualdas Granauskas apie save ir savo kūrybą

Galima dar gana ilgai dėstyti ir kalbėti apie Granausko kūrybą ir jo gyvenimą, tačiau aš manau, jog geriausia būtų suteikti žodį pačiam rašytojui. Čia pateiksiu paties Romualdo Granausko žodžius, posakius, frazes ir mintis apie jo kūrybą ir kūrybą apskritai, apie jo gyvenimą ir vargus. Mano manymu, tai daug labiau išryškins rašytojo pasaulėžiūrą ir jo kūrybos tikslus, negu sausi dėstymai ir kūrinių analizės, kurių galima prigalvoti visokių. Taigi – žodis Romualdui Granauskui:

“Kas yra ta kūryba – ir po šiai dienai nežinau. Kita vertus, tas, kas kuria, nieko ir neklausinėja. Kuria sau, ir tiek. Nelieka laiko tokiems klausimams. Niekam kitam jo nelieka, kartais – net pavalgymui, net miegui, net normaliam žmogiškam poilsiui. Todėl, kad visa kita nebesvarbu.”

Apie kūrybinio kelio pradžią: “Kodėl pradėjau rašyti – taip pat nežinau. Žinau, kada pradėjau. Ir kur. Literatūra mums buvo viskas, nes turėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, ir magnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Mes galėjom be jos sužvėrėti, šitie alkani, sušalę, pasimetę pokario vaikai. Daug ką galėjom. Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau. Labai mums skaudėjo širdį. Ir dabar tebeskauda. Dėl ko – kartais nė pats nebežinai, skauda, ir

r tiek. Tačiau dėl to skaudėjimo reikia tik džiaugtis, nes kol skauda, tol gyvas. O kol gyvas, tol ir rašai”.

Romualdas Granauskas yra gilus mąstytojas, siekiantis savo kūriniuose išreikšti savo pergyvenimus, savo širdies skausmą ir gilią mintį. Ir tai jam pavyksta.

Leave a Comment