romualdas granauskas

Romualdas Granauskas: jo gyvenimas ir kūryba

Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose;
prozininkas, dramaturgas. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo
laikraščio “Mūsų žodis” ir žurnalo “Nemunas” redakcijose, statybininku,
šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo
spausdinti 1954 m. Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos
valgytojai” (1975) kalba apie išeinančios senosios žemdirbių kartą, jos
papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias Granausko kūrinys
buvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės
dėmesį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios kaimo pakraštyje,
papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo smukimo kelią.
Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo irr žmogaus paralelė, kuri yra
būdinga lietuvių literatūrai. Gamta, istorija ir mitologija – visu tuo
pasižymi brandžiausia apysaka “Jaučio pasakojimas” (1975). Ypatinga formos
naujovė – trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos
skyrius – iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje. Granausko proza
universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir
praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nes
pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje. 1998
m. Granauskas išleido apsakymų knygą “Gyvulėlių dainavimas”, kurioje
septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų
tekstą paįvairina padavimo, sakmės pasakos elementai, drąsiai kryžminami ssu
kasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai
ir net tyla – taip kuriamas Granausko prozos išskirtinumas, rašytojas
parodo žmogaus turtingą organišką būtį. Savita Granausko kūrybos sfera –
esė (apie Biliūną, Gurauskį, Daukantą ir kt.). Esė knygoje “Žodžio agonija”
(1999) rašytojas kalba apie dabarties dvasinę krizę i

ir apie kūniško
gyvenimo pergalę.

Granauskas – puikus stilistas, jam nesvetimas kalbos poetiškumas.
Tekstas prisotintas tropų, pasakotojo raiškai būdingas oratoriaus tonas, o
personažų kalbėsena natūrali. Granauskas pamėgo taip vadinamą triadą: 3
vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas ir
kt. Tai suteikia tekstui tam tikrą emocinę nuotaiką.

Dar ir dabar Romualdas Granauskas gyvena ir kuria. Manau, kad jo
kūryba ne vieną žmogų privers susimąstyti apie tas temas, kurios yra
minimos rašytojo kūryboje. Apie vieną iš svarbiausių jo kūrybos vaisių
dabar ir pašnekėsime.

“Gyvenimas po klevu”

Žymiausias R. Granausko kūrinys – apysaka “Gyvenimas po klevu”.
Rašytojas pasakoja apie seną, vienišą, visų apleistą moterį, likusią
vienintelę numelioruotame kaime, visiems išsikėlus į naują gyvenvietę. Iš
kiekvienos šio kūrinio eilutės sklinda gailestis, supratimas ir atjauta.
Tačiau “Gyvenimas po klevu” nėra moralizuojantis kūrinys, kuriame autorius
tik norėtų pabarti beširdžius vaikus ir anūkus, kad šie neužmirštų ssenų
tėvų. Tuo metu niekur taip atvirai ir tiesiai nebuvo sakoma apie tuos
svarbiausius dalykus, kuriuos mūsų žemėje ir mūsų žmoguje sunaikino sovietų
valdžia ir kolchozai. Fiziškai ir dvasiškai labiausiai nualintas ir
suluošintas kaimo žmogus.

Senosios Kairienės ėjimas į gyvenvietę yra simbolinis. Tai viso
gyvenimo kelionė iš namų į naujuosius laikus, kuriuos simbolizuoja kiaulių
ferma ir bevardė gyvenvietė molyne prie kelio, be medžio ir paukščio. Jau
pačioje kelio pradžioje krinta vyras, vėliau sūnus. Tame pačiame kelyje
blaškosi ir žūsta anūkas, o jo vaikas jau iš anksto pasmerktas kaip
beprotiško pasaulio auka.

Rašytojas išvardija vi

isus praradimus, visa, kas buvusį prie žemės
žmogų atskiria nuo senojo gyvenimo būdo ir veda į pražūtį:

• Atimta žemė. Argi gali kas būti baisiau: “Plėšė iš žmogaus žemę, plėšė

jo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą.”

• Atimta darbo prasmė. Kairienės žmogus, mėgęs gražiai, su džiaugsmu ir

nepavargdamas visus darbus dirbti, kolūkyje darbuotis nenorėjo: “Koks

ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali žmogus

talkininkais eiti?..”

• Atimti namai. Nugriautos sodybos – tai vienas iš pačių didžiausių

praradimų, nes būtent namuose yra žmogaus dvasią maitinančios šaknys.

Namai saugo protėvių atmintį, tradicijas, vaikystę, ramybę. Tai

traukos laukas, kurį žmogus jaučia visą gyvenimą, net negyvendamas

juose. O kaimo žmogui namai – tai jo tvirtovė, ginanti ir apsauganti

nuo svetimo pasaulio.

• Suardyti tradiciniai šeimos ryšiai. Ryšiai tarp vyro, žmonos, vaikų ir

anūkų. Neliko prisirišimo, tarpusavio meilės, o ypač – pagarbos ir

užuojautos senam žmogui. Jis vienišas, apleistas, paniekintas.

• Suardyta šeimos pusiausvyra. Pažeisti santykiai tarp tų, kurie gyvena

žemėje: medžio, paukščio, žvėries, žmogaus. Nutrūkęs ryšys su viskuo,

kas buvo gera laisvoje žemėje, ką būtina išsaugoti, branginti miške,

lauke, upėje ir žmogaus sieloje. Prieita lemtinga riba.

Kairienė – tai lyg mūsų Tėvynė, pagimdžiusi ir išauginusi visus mus,
bet bejėgė apginti, išsaugoti vaikus, įveikti totalinę svetimųjų
priespaudą. Ji prisiima kaltę, kovoja, nesitraukia ir pasirenka mirtį kaip
atpirkimą, kaip auką ir viltį prisikelti.

“Gyvenimas po klevu” – tai sukrečiantis kūrinys apie neseną mūsų
praeitį. Šiandien gyvename la
aisvėje. Kaip rašytojas apysakoje, taip laisvė
gyvenime apnuogino mūsų dvasią, ištraukė visus į dienos šviesą ir parodė,
kokie mes, kas ko esame vertas. R. Granausko kūriniai, ypač “Gyvenimas po
klevu”, gali padėti suprasti, kodėl šiandien mes tokie silpni, kas mus taip
nepataisomai suluošino.

Romualdas Granauskas apie save ir savo kūrybą

Galima dar gana ilgai dėstyti ir kalbėti apie Granausko kūrybą ir jo
gyvenimą, tačiau aš manau, jog geriausia būtų suteikti žodį pačiam
rašytojui. Čia pateiksiu paties Romualdo Granausko žodžius, posakius,
frazes ir mintis apie jo kūrybą ir kūrybą apskritai, apie jo gyvenimą ir
vargus. Mano manymu, tai daug labiau išryškins rašytojo pasaulėžiūrą ir jo
kūrybos tikslus, negu sausi dėstymai ir kūrinių analizės, kurių galima
prigalvoti visokių. Taigi – žodis Romualdui Granauskui:

“Kas yra ta kūryba – ir po šiai dienai nežinau. Kita vertus, tas, kas
kuria, nieko ir neklausinėja. Kuria sau, ir tiek. Nelieka laiko tokiems
klausimams. Niekam kitam jo nelieka, kartais – net pavalgymui, net miegui,
net normaliam žmogiškam poilsiui. Todėl, kad visa kita nebesvarbu.”

Apie kūrybinio kelio pradžią: “Kodėl pradėjau rašyti – taip pat
nežinau. Žinau, kada pradėjau. Ir kur. Literatūra mums buvo viskas, nes
turėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, ir
magnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Mes galėjom be jos sužvėrėti,
šitie alkani, sušalę, pasimetę pokario vaikai. Daug ką galėjom. Negalėjom
nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir

r nežinau. Labai
mums skaudėjo širdį. Ir dabar tebeskauda. Dėl ko – kartais nė pats
nebežinai, skauda, ir tiek. Tačiau dėl to skaudėjimo reikia tik džiaugtis,
nes kol skauda, tol gyvas. O kol gyvas, tol ir rašai”.

Manau, jog šie nuostabūs rašytojo žodžiai puikiai tiks referato
pabaigai. Iš jo mes sužinojome, kad Romualdas Granauskas yra gilus
mąstytojas, siekiantis savo kūriniuose išreikšti savo pergyvenimus, savo
širdies skausmą ir gilią mintį. Ir tai jam pavyksta. Tikiuosi, kad,
skaitydami Granausko kūrinius, žmonės nors šiek tiek taps geresni.

Leave a Comment