Romualdas Granauskas: jo gyvenimas ir kūryba
Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose;prozininkas, dramaturgas. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodolaikraščio “Mūsų žodis” ir žurnalo “Nemunas” redakcijose, statybininku,šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjospausdinti 1954 m. Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonosvalgytojai” (1975) kalba apie išeinančios senosios žemdirbių kartą, jospapročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias Granausko kūrinysbuvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenėsdėmesį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios kaimo pakraštyje,papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo smukimo kelią.Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir žmogaus paralelė, kuri yrabūdinga lietuvių literatūrai. Gamta, istorija ir mitologija – visu tuopasižymi brandžiausia apysaka “Jaučio pasakojimas” (1975). Ypatinga formosnaujovė – trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakosskyrius – iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje. Granausko prozauniversali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą irpraeities kultūrą. Rašytojo kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nespastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje. 1998m. Granauskas išleido apsakymų knygą “Gyvulėlių dainavimas”, kuriojeseptyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymųtekstą paįvairina padavimo, sakmės pasakos elementai, drąsiai kryžminami sukasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestaiir net tyla – taip kuriamas Granausko prozos išskirtinumas, rašytojasparodo žmogaus turtingą organišką būtį. Savita Granausko kūrybos sfera –esė (apie Biliūną, Gurauskį, Daukantą ir kt.). Esė knygoje “Žodžio agonija”(1999) rašytojas kalba apie dabarties dvasinę krizę ir apie kūniškogyvenimo pergalę. Granauskas – puikus stilistas, jam nesvetimas kalbos poetiškumas.
Tekstas prisotintas tropų, pasakotojo raiškai būdingas oratoriaus tonas, opersonažų kalbėsena natūrali. Granauskas pamėgo taip vadinamą triadą: 3vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas irkt. Tai suteikia tekstui tam tikrą emocinę nuotaiką. Dar ir dabar Romualdas Granauskas gyvena ir kuria. Manau, kad jokūryba ne vieną žmogų privers susimąstyti apie tas temas, kurios yraminimos rašytojo kūryboje. Apie vieną iš svarbiausių jo kūrybos vaisiųdabar ir pašnekėsime.“Gyvenimas po klevu”
Žymiausias R. Granausko kūrinys – apysaka “Gyvenimas po klevu”.Rašytojas pasakoja apie seną, vienišą, visų apleistą moterį, likusiąvienintelę numelioruotame kaime, visiems išsikėlus į naują gyvenvietę. Iškiekvienos šio kūrinio eilutės sklinda gailestis, supratimas ir atjauta.Tačiau “Gyvenimas po klevu” nėra moralizuojantis kūrinys, kuriame autoriustik norėtų pabarti beširdžius vaikus ir anūkus, kad šie neužmirštų senųtėvų. Tuo metu niekur taip atvirai ir tiesiai nebuvo sakoma apie tuossvarbiausius dalykus, kuriuos mūsų žemėje ir mūsų žmoguje sunaikino sovietųvaldžia ir kolchozai. Fiziškai ir dvasiškai labiausiai nualintas irsuluošintas kaimo žmogus. Senosios Kairienės ėjimas į gyvenvietę yra simbolinis. Tai visogyvenimo kelionė iš namų į naujuosius laikus, kuriuos simbolizuoja kiauliųferma ir bevardė gyvenvietė molyne prie kelio, be medžio ir paukščio. Jaupačioje kelio pradžioje krinta vyras, vėliau sūnus. Tame pačiame kelyjeblaškosi ir žūsta anūkas, o jo vaikas jau iš anksto pasmerktas kaipbeprotiško pasaulio auka. Rašytojas išvardija visus praradimus, visa, kas buvusį prie žemėsžmogų atskiria nuo senojo gyvenimo būdo ir veda į pražūtį: • Atimta žemė. Argi gali kas būti baisiau: “Plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą.”
• Atimta darbo prasmė. Kairienės žmogus, mėgęs gražiai, su džiaugsmu ir nepavargdamas visus darbus dirbti, kolūkyje darbuotis nenorėjo: “Koks ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali žmogus talkininkais eiti?..” • Atimti namai. Nugriautos sodybos – tai vienas iš pačių didžiausių praradimų, nes būtent namuose yra žmogaus dvasią maitinančios šaknys. Namai saugo protėvių atmintį, tradicijas, vaikystę, ramybę. Tai traukos laukas, kurį žmogus jaučia visą gyvenimą, net negyvendamas juose. O kaimo žmogui namai – tai jo tvirtovė, ginanti ir apsauganti nuo svetimo pasaulio. • Suardyti tradiciniai šeimos ryšiai. Ryšiai tarp vyro, žmonos, vaikų ir anūkų. Neliko prisirišimo, tarpusavio meilės, o ypač – pagarbos ir užuojautos senam žmogui. Jis vienišas, apleistas, paniekintas. • Suardyta šeimos pusiausvyra. Pažeisti santykiai tarp tų, kurie gyvena žemėje: medžio, paukščio, žvėries, žmogaus. Nutrūkęs ryšys su viskuo, kas buvo gera laisvoje žemėje, ką būtina išsaugoti, branginti miške, lauke, upėje ir žmogaus sieloje. Prieita lemtinga riba. Kairienė – tai lyg mūsų Tėvynė, pagimdžiusi ir išauginusi visus mus,bet bejėgė apginti, išsaugoti vaikus, įveikti totalinę svetimųjųpriespaudą. Ji prisiima kaltę, kovoja, nesitraukia ir pasirenka mirtį kaipatpirkimą, kaip auką ir viltį prisikelti. “Gyvenimas po klevu” – tai sukrečiantis kūrinys apie neseną mūsųpraeitį. Šiandien gyvename laisvėje. Kaip rašytojas apysakoje, taip laisvėgyvenime apnuogino mūsų dvasią, ištraukė visus į dienos šviesą ir parodė,kokie mes, kas ko esame vertas. R. Granausko kūriniai, ypač “Gyvenimas poklevu”, gali padėti suprasti, kodėl šiandien mes tokie silpni, kas mus taipnepataisomai suluošino.Romualdas Granauskas apie save ir savo kūrybą
Galima dar gana ilgai dėstyti ir kalbėti apie Granausko kūrybą ir jo
gyvenimą, tačiau aš manau, jog geriausia būtų suteikti žodį pačiamrašytojui. Čia pateiksiu paties Romualdo Granausko žodžius, posakius,frazes ir mintis apie jo kūrybą ir kūrybą apskritai, apie jo gyvenimą irvargus. Mano manymu, tai daug labiau išryškins rašytojo pasaulėžiūrą ir jokūrybos tikslus, negu sausi dėstymai ir kūrinių analizės, kurių galimaprigalvoti visokių. Taigi – žodis Romualdui Granauskui: “Kas yra ta kūryba – ir po šiai dienai nežinau. Kita vertus, tas, kaskuria, nieko ir neklausinėja. Kuria sau, ir tiek. Nelieka laiko tokiemsklausimams. Niekam kitam jo nelieka, kartais – net pavalgymui, net miegui,net normaliam žmogiškam poilsiui. Todėl, kad visa kita nebesvarbu.” Apie kūrybinio kelio pradžią: “Kodėl pradėjau rašyti – taip patnežinau. Žinau, kada pradėjau. Ir kur. Literatūra mums buvo viskas, nesturėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, irmagnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Mes galėjom be jos sužvėrėti,šitie alkani, sušalę, pasimetę pokario vaikai. Daug ką galėjom. Negalėjomnerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau. Labaimums skaudėjo širdį. Ir dabar tebeskauda. Dėl ko – kartais nė patsnebežinai, skauda, ir tiek. Tačiau dėl to skaudėjimo reikia tik džiaugtis,nes kol skauda, tol gyvas. O kol gyvas, tol ir rašai”. Manau, jog šie nuostabūs rašytojo žodžiai puikiai tiks referatopabaigai. Iš jo mes sužinojome, kad Romualdas Granauskas yra gilusmąstytojas, siekiantis savo kūriniuose išreikšti savo pergyvenimus, savoširdies skausmą ir gilią mintį. Ir tai jam pavyksta. Tikiuosi, kad,skaitydami Granausko kūrinius, žmonės nors šiek tiek taps geresni.