Romantizmo estetiniai principai literatūroje

Turinys

Įvadas 2
Romantinės literatūros bruožai 3
Žymiausi Romantikai 4
Romantikų siekimas kalbos laisvės 5
Išvados 6
Santrauka 7
Summary 8
Literatūros sąrašas: 9Įvadas
Romantizmas, tai literatūros, meno ir muzikos kryptis, kuri vyravo Europoje pirmojoje XIX a. pusėje, kai pradėjo kilti pirmieji darbininkų sąjūdžiai. Liaudies kova dėl savo teisių veikė ir rašytojus romantikus. Kai kurie jų tiesiogiai atsiliepė į įvykius, kitiems ši kova įkvėpė svajones apie gražesnės visuomenės susikūrimą. Buvo ir tokių, kurie nesuprato tos kovos. Nuivylimas dabartimi vertė romantikus domėtis praeitimi, labiau vertinti senąsias, prieš kapitalistinę santvarką buvusias visuomeninės santvarkos formas: viduramžius, patriarchalinę visuomenę ir pan.3 Didelį pooveikį daugeliui romantikų padarė XIX a. pradžioje isšivysčiusi Europos tautų kova dėl nacionalinio išsivadavimo.
Romantizmo terminas kilo iš būdvardžio „romaniškas“ – „kaip romane, knygoje“, o ne kaip gyvenime. Žiūrint, kokios yra istorinės sąlygos, romantizmas esti įvairaus pobūdžio. Sakoma, kad siocialistinis realizmas yra tarybinės literatūros ir kritikos pagrindinis metodas, o tatai suponuoja, kad revoliucinis romantizmas į literatūrinę kūrybą turi įeiti kaip sudėtinė dalis, nes visas mūsų partijos gyvenimas, visas darbininkų klasės gyvenimas ir jos kova yra labiausiai įtempto, blaiviausio praktinio darbo suderinamumas su didžiausia heeroika ir didingomis perspektyvomis. Svarbus darosi ir žmogaus, ir tautos individualumas. Kūryboje individualumas virsta individualizmu1. Romantikų dėmesys nukreipiamas į reiškinius ir į žmones, kurie iki tol nebuvo centre, o labiau nustumti į pakraščius (pvz., žydų tema Bairono cikle „Žydų melodijos“, M. Lermontovo „Žydų me

elodija“).Romantinės literatūros bruožai
Romantizme kūryba laikoma aukščiausia vertybe ir gyvenimo prasme. Romantikai išaukštino kai kurias temas ( pvz., tampa madingi Rytų kultūrų motyvai), ypatinga vieta tenka meilės temai. Siūlomas ypatingas peizažas ( audringa jūra, Alpių kalnai, vadinamieji angliški parkai, kuriuose medžiai nėra surikiuoti kaip klasicistiniuose parkuose, bet auga natūraliai). Romantikai gynė kūrybinę menininko laisvę, jo vaizduotės galias, neigė meno kanonus. Jie pasisakė už žanrų ir stilių samplaikas, plačiai vartojo sąlyginį vaizdavimo būdą, didelį dėmesį skyrė ironijai, groteskui. Romantizmo veikiamas atsinaujino romanas, poema, drama, ypač populiari tampa lyrika. Mėgstamiausi romantikų žanrai: poetinė filosofinė drama, baladė, lyrinis eilėraštis, poema, istorinis, psichologinis, fantastinis, siaubo romanai bei novelė.
Romantikai iškelia ryškų individą, dvasiškai nepriklausomą nuo jam priešiškos visuomenės, pabrėžia vidinio gyvenimo laisvę, pripažįsta subjektyvų požiūrį, o kūryboje siekia orriginalumo. Jų kūrinių veikėjų dvasinis pasaulis sudėtingas ir prieštaringas. Pripažindami vidinius žmogaus prieštaravimus romantikai neretai turėdavo suabejoti, ar idealai apskritai pasiekiami. Šis netikrumo jausmas vertė užsisklęsti savyje, įsiklausyti į slapčiausias nuojautas, stūmė į melancholiją, ilgesį. Jiems svarbiausia – „ sujaudintoje sieloje pažadinti švelnius jausmus ir liūdnas mintis“1.Žymiausi Romantikai
Tik vienas poetas XIX a. iki galo suvokė romantinių aspiracijų implikacijas ir buvo pasirengęs jas pripažinti ir įveikti. Garsiajame laiške Paului Demeny, Rimbaud2 rašytame [.], skaitome, kad jis visiškai suprato šią problemą ir pasiryžo radikaliam sprendimui. Kaip ti
ik todėl, kad buvo taip pasišovęs žutbūt išnarplioti romantizmo premisas iki galutinės atomazgos, Rimbaud lieka viena svarbiausių XIX a. asmenybių.
D. Baironas – įžymiausias XIX a. pradžios angų poetas3, ištisos literatūrinės krypties, poezijos pradininkas. Baironas toli peržengė savo tėvynės ribas ir savo kūryba, ir plačia internacionaline veikla. Po mirties jis tapo dar populiaresnis.
A. Mickevičius – įžymiausias lenkų revoliucinio romantizmo rašytojas. Jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva. Mickevičiaus poemos, vaizduojančios lietuvių kovas su kryžiuočiais, nauju balsu suskambėjo Didžiojo tėvynės karo metais. Rašytojo kuryboje spindi tėvynės meilė [.], kovingas patriotizmas skatino savo krašto ilgesį ir pasiryžimą kovoti su hitleriniais grobikais dėl jos išvadavimo.Romantikų siekimas kalbos laisvės
Romantikų nusivylimas ir nepasitenkinimas tikrove, jų svajonė apie gražesnį pasaulį ryškiai atsispindi to meto literatūroje. Pasak romantizmo logikos, absoliuti laisvė tegali būti mirtis. Anot jų, poeto uždavinys – perteikti patirtas intensyvių vizijų akimirkas, kurių metu atsiveria gyvenimo prasmė ir vertė. Bet vienintelė poeto išraiškos priemonė – tai kalba, o ji iš esmės priklauso sąmonės ir socialinio bendravimo sričiai. Mat kalba, kaip jau rašė Platonas, gyvuoja tiktai esant tam tikram abstrakcijos ir universalumo mastui; automatiškai pripažįstama, jog tarp kalbos vartotojų esama tam tikro socialinio susitarimo. Žinoma, tai visuomet buvo ir lieka viena iš meno problemų, tačiau romantikų sąmonėje ji iškyla į pirmą vi
ieta. Poetas romantikas pasijunta besineriąs iš kailio, kad tik kalba išreikštų tai, ką ji išreikšti bejėgė. Jis tampa žmogumi, siekiančiu žutbūt pabėgti nuo savo šešėlio2.
Poetai svajojo gyventi pasaulyje, išsilaisvinusiame iš smaugiančių kalbos apribojimų, ir su pavydu žvelgė į kompozitorius, bet pastarieji – jeigu poetai būtų tai žinoję – buvo patekę į tokią pačią keblią padėtį.2
Ypač didelę reikšmę romantikai teikia meilės jausmui. Jis romantinėje literatūroje – jėga, amžiams susiejanti žmones padedanti nugalėti egoistinio pasaulio prozą. Ten, kur nėra meilės, viešparauja savanaudiškumas, neapykanta, ir šaltas prakticizmas. Meilė lengvina, skaidrina žmogaus buitį.3Išvados
Romantizmo literatūra turėjo būdingų bendrų estetinių principų, tačiau tai buvo ne vienalytis, o labai prieštaringas ir sudėtingas literatūrinis sąjūdis. Romantikai buvo nusistatę prieš buržuazinę tikrovę, reiškė nepasitenkinimą buržuazinės revoliucijos rezultatais ir kapitalistine santvarka. Įvairūs rašytojai ir poetai savo kūryba kovojo prieš tironiją ir priespaudą, stengėsi išaukštinti žmogų, jo didingumą. Stiliaus požiūriu romantikai pasisako už „laisvą, atvirą, lojalų stilių, kai drįstama viską sakyti be šventeiviškumo“. Jie nevartoja perifrazių, kad būtų išvengta vulgarybių, atvirkščiai, stengiasi naudoti visą žodžių lobyną, ir net, pasak Hugo, „žodynui užmauti raudoną kepuraitę“. Jis teigia, kad „žodžiai – tai paslaptingi sielos praeiviai“, kad reikia žaisti jų reikšmėmis ir svarumu.Santrauka
Romantizmas, tai literatūros, meno ir muzikos kryptis, kuri vyravo Europoje pirmojoje XIX a. pusėje. Šis terminas kilo iš
š būdvardžio „romaniškas“ – „kaip romane, knygoje“, o ne kaip gyvenime. Romantikų dėmesys nukreipiamas į reiškinius ir į žmones, kurie iki tol nebuvo centre. Jie išaukštino kai kurias temas, gynė kūrybinę menininko laisvę. Romantizmo veikiamas atsinaujino romanas, poema, drama, ypač populiari tampa lyrika. Romantikams svarbiausia – „ sujaudintoje sieloje pažadinti švelnius jausmus ir liūdnas mintis“1.
Vieni iš svarbiausių ir žymiausių romantikų romantizmo epochoje – tai Rimbaud, Baironas ir Mickevičius. Rimbaud – viena svarbiausių XIX a. asmenybių kaip tik todėl, kad buvo taip pasišovęs žutbūt išnarplioti romantizmo premisas iki galutinės atomazgos. D. Baironas – įžymiausias XIX a. pradžios anglų poetas3, po mirties tapęs dar populiaresniu. A. Mickevičius – žymiausias lenkų revoliucinio romantizmo rašytojas, kurio gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva. Anot romantikų, poeto uždavinys – perteikti patirtas intensyvių vizijų akimirkas, kurių metu atsiveria gyvenimo prasmė. Bet vienintelė poeto išraiškos priemonė – tai kalba, priklausanti sąmonės ir socialinio bendravimo sričiai.
Poetai svajojo gyventi pasaulyje, išsilaisvinusiame iš smaugiančių kalbos apribojimų, ir su pavydu žvelgė į kompozitorius, nors jie iš tiesų buvo patekę į tokią pačią keblią padėtį.Summary
Romanticism, it’s a literature, art and music way, which developed in Europe in the beginning of XIX century. This term came from adjective “Romanesque“– “like in a novel, or in a book”, not in a life. The attention of Romanticists is directed to the appearance and people, which hasn’t been the focus of attention yet. They exalted some of the themes, protected creative freedom of artists. In Romanticism resumes novel, poem, drama, particularly popular becomes lyrics. For Romanticists is most important to wake up soft feelings and sad thoughts in a inflamed spirit.
Some of the most important and foremost Romanticists in a romanticism epoch – Rimbaud, Bayeron and Mickevičius. Rimbaud is one of the most important personality in XIX century, because he wanted to ravel out all romanticism premises. D. Bayeron – well known English poet of XIX century, which became more popular after death. A. Mickevičius – popular rovoliutionary romanticism writer of Poland, which life and creativity was dedicated for Lithuania. According to Romanticists, poet’s task is to convey experienced intensive visions. Anyway, single poet’s expressions implement – a talk, which belongs to consciousness social interacting range.
Poets dreamed to live in a world, which is free of language bounds. They jealously looked into composers, and didn’t knew, that they were in the same situation as the poets.Literatūros sąrašas:
1. „http://members.lycos.co.uk/lituanistui/Konspektai/Romantizmas.doc“ žiūrėta 2005 sausio 27.
2. Josipovici, Gabriel, Pasaulis ir knyga, Vilnius: Mintis, 2003, 231, 232, 235 p.
3. Vakarų europos literatūra, Romantizmas, Kaunas: Šviesa, 1977, 108 – 111, 113 p.
4. Braunstein, Jean-François, Phan, Bernard, Visuotinės kultūros istorija, Vilnius: Kronta, 2000, 256 p.

Leave a Comment