Romantizmas

www.nesimokau.com

ROMANTIZMO LITERATŪRA
Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a.
pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą,
subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo
klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.
Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras
emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir
žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas;
genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas
į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų
kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių
taisyklių ir tradicinės tvvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius
potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir
etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms,
paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.
Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus
pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai
pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių
reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos
meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų
romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į
kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio
herojaus savianalizę, labai veertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo
reiškinius.
Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas (Wordsworth)
ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines balades”. Santūrioje
Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir po dvejų metų ji buvo
pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad tikįs, jog poezija yra
nesąmoningo ir galingo ja

ausmų pertekliaus padarinys ir primygtinai teigė,
kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo natūrali dikcija.
Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad turi mažėti
literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė Baironas
(Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypač
puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poeto
asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozos
kūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Anglo
opiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio peno
viduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinio
ir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpio
kūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Iš
esmės jis jau buvo simbolistas.
Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas.
Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą
romantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui.
Žymiausi romantizmo kūūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J.
G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš dalies
J. V Gėtė (Goethe).
Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos “Kromvelis”
pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir traktuoti kūrinio
siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”. Prancūzų romantizmas
darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkų
kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus iki XIX amžiaus
pabaigos.
Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimas
racionalizmui arba, kitaip sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiai
sekti A
Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytis
taisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles ir
laisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su
Prancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene de
Šatobrianas (Chateaubriand).
Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindinius etapus.
Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotos aspiracijos, kurių
pradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje –Š. Nodje. Jo
novelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingas apskritai visiems
romantikams. Tuo metu prie romantikų būrelio prisideda ir tada dar labai
jaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visi romantikai labai vertina
Šatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybos stilių, visuomenė
stengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtinių teigiamieji veikėjai. Po
kurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kurios aktyviausi nariai –
Stendalis, Prosperas Merimė, Sent-Bevas. Jie  griežtai nusistatę prieš
klasicizmo tradicijas. Labai reikšmingas to meto programinis dokumentas –
Stendalio brošiūra “Rasinas ir Šekspyras”. Joje labai aiškiai autorius
pasisako prieš Rasino klasicistinį teatrą ir iškelia Šekspyro teatrą.
Netrukus abi grupės susivienija ir prasideda antrasis romantizmo etapas..
Šis metodas visiškai įsitvirtina prancūzų literatūroje. Šiame judėjime
dalyvauja ir vėliau išgarsėsiantis savo realistine kūryba O. Balzakas. Nuo
1830 metų romantikai išsisklaido kas sau. Tik V. Hugo ištikimas savo
suformuluotiems principams. Jo romanas “Devyniasdešimt tretieji metai”,
išleistas 1873 metais, taip pat romantizmo metodu parašytas kūrinys, kaip
ir visi iki tol.
Jungtinėse Valstijose romantizmo filosofinis pamatas buvo
transcendentalizmo teorija, ryškiausiai atsiskleidusi Emersono,  Toro
(Thoreau), E. A. Po (Poe) ir L
Longfelou (Longfellow) kūryboje. Romantizmo
tradicijų atspindžius galime rasti Volto Vitmeno (Whitman), Džeimso
Fenimoro Kuperio (Cooper), Natanielio Hotorno (Hawthorne) ir Melvilio
kūryboje.
Lietuvių romantizmas susijęs su XIX a. sukilimais (1831, 1863 m.),
nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendra
lietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. Vilniaus romantizmo branduolį sudarė
A.Mickevičius, J.Slovackis, J.Kraševskis, V.Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų
kalba jie rašė apie Lietuvą, jos praeitį. Lietuvių romantizmo plėtotei buvo
svarbus ir žemaičių kultūrinis sąjūdis, kuriam atstovavo S.Daukantas,
sukūręs romantizuotą ikiistorinės Lietuvos vaizdinį, S.Stanevičius,
išreiškęs herojinę tautos valią (“Šlovė Žemaičių”), Silvestro Viliūno,
sukūrusio “Birutę”. Ryškus romantizmo poetas – A.Baranauskas, poetizavęs
gamtą, jos ryšį su žmogaus dvasia (“Anykščių šilelis”), sukūręs romantinio
žmogaus ir tėvynės ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių.
Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas – Maironis. Jis ne tik sukūrė
tautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į bendrą
Rytų Europos “tautų pavasario” erdvę.

Romantizmas

(XVIII a. pab. – XIX a. pr.)

 
|Dramatizmas |Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis |
| |veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas,|
| |prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. |
|Santykis su |Subjektyvus laikas. Svarbiausia – amžinybės matas, požiūris į |
|laiku |žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. |
| |Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams |
| |psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. |
| |Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. |
| |ir kt.). |
|Santykis su |Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, |
|aplinka |viską lemia charakteris. |
|Kiti |Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui |
|estetikos |priešpriešinamas „laukinis skonis”, ga

amtiškojo ir natūralaus, |
|principai |originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio|
| |samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo |
| |ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė|
| |reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis |
| |pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos |
| |pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. |
| |Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos |
| |taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir |
| |tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų |
| |pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. |
| |Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: |
| |didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos |
| |senovės kultas. |
| |Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu|
| |pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti |
| |egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis |
| |individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės|
| |atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota |
| |talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties |
| |traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos,|
| |paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) |
| |transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti |
| |komplikuotą būties esmę. |
|Stiliaus |Kompozicijos laisvė. Fragmentiškumas, fantastika, ironija, |
|bruožai |paslapties, fatališkos meilės ir siaubo motyvai, religinė |
| |mistika, mirties poetizavimas. Emocinis kūrinio nuspalvinimas,|
| |poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės tradicijos |
| |panaudojimas. Subjektyvus pasakotojas. |
|Žanrai |Lyrika (baladė, eilėraštis, daina). Lyrinė draminė poema. |
| |Romantinė tragedija. Romantinė proza – apysaka, psichologinis |
| |ir istorinis romanas. |
|Atstovai |Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. |
| |Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. |
| |Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai |
| |bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės |
| |kūryboje. |

Leave a Comment