Romantizmas

www.nesimokau.com ROMANTIZMO LITERATŪRARomantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a.pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą,subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuoklasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendrasemocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save iržmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas;genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimasį jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualųkūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formaliųtaisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentiniuspotyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine iretnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms,paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiauspradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojaipabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisykliųreikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimosmeilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzųromantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia įkovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinioherojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimoreiškinius.Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas (Wordsworth)ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines balades”. SantūriojeAnglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir po dvejų metų ji buvopakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad tikįs, jog poezija yranesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinys ir primygtinai teigė,

kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo natūrali dikcija.Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad turi mažėtiliteratūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė Baironas(Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypačpuoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poetoasmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozoskūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Angloopiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio penoviduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinioir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpiokūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Išesmės jis jau buvo simbolistas.Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas.Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminąromantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui.Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J.G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš daliesJ. V Gėtė (Goethe).Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos “Kromvelis”pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir traktuoti kūriniosiužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”. Prancūzų romantizmasdarė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkųkūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus iki XIX amžiauspabaigos.Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimasracionalizmui arba, kitaip sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiaisekti Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytistaisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles irlaisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su
Prancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene deŠatobrianas (Chateaubriand).Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindinius etapus.Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotos aspiracijos, kuriųpradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje –Š. Nodje. Jonovelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingas apskritai visiemsromantikams. Tuo metu prie romantikų būrelio prisideda ir tada dar labaijaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visi romantikai labai vertinaŠatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybos stilių, visuomenėstengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtinių teigiamieji veikėjai. Pokurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kurios aktyviausi nariai –Stendalis, Prosperas Merimė, Sent-Bevas. Jie  griežtai nusistatę priešklasicizmo tradicijas. Labai reikšmingas to meto programinis dokumentas –Stendalio brošiūra “Rasinas ir Šekspyras”. Joje labai aiškiai autoriuspasisako prieš Rasino klasicistinį teatrą ir iškelia Šekspyro teatrą.Netrukus abi grupės susivienija ir prasideda antrasis romantizmo etapas..Šis metodas visiškai įsitvirtina prancūzų literatūroje. Šiame judėjimedalyvauja ir vėliau išgarsėsiantis savo realistine kūryba O. Balzakas. Nuo1830 metų romantikai išsisklaido kas sau. Tik V. Hugo ištikimas savosuformuluotiems principams. Jo romanas “Devyniasdešimt tretieji metai”,išleistas 1873 metais, taip pat romantizmo metodu parašytas kūrinys, kaipir visi iki tol.Jungtinėse Valstijose romantizmo filosofinis pamatas buvotranscendentalizmo teorija, ryškiausiai atsiskleidusi Emersono,  Toro(Thoreau), E. A. Po (Poe) ir Longfelou (Longfellow) kūryboje. Romantizmotradicijų atspindžius galime rasti Volto Vitmeno (Whitman), DžeimsoFenimoro Kuperio (Cooper), Natanielio Hotorno (Hawthorne) ir Melviliokūryboje.Lietuvių romantizmas susijęs su XIX a. sukilimais (1831, 1863 m.),nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendralietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. Vilniaus romantizmo branduolį sudarėA.Mickevičius, J.Slovackis, J.Kraševskis, V.Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų
kalba jie rašė apie Lietuvą, jos praeitį. Lietuvių romantizmo plėtotei buvosvarbus ir žemaičių kultūrinis sąjūdis, kuriam atstovavo S.Daukantas,sukūręs romantizuotą ikiistorinės Lietuvos vaizdinį, S.Stanevičius,išreiškęs herojinę tautos valią (“Šlovė Žemaičių”), Silvestro Viliūno,sukūrusio “Birutę”. Ryškus romantizmo poetas – A.Baranauskas, poetizavęsgamtą, jos ryšį su žmogaus dvasia (“Anykščių šilelis”), sukūręs romantiniožmogaus ir tėvynės ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių.Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas – Maironis. Jis ne tik sukūrėtautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į bendrąRytų Europos “tautų pavasario” erdvę.

Romantizmas (XVIII a. pab. – XIX a. pr.)  |Dramatizmas |Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis || |veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas,|| |prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. ||Santykis su |Subjektyvus laikas. Svarbiausia – amžinybės matas, požiūris į ||laiku |žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. || |Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams || |psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. || |Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. || |ir kt.). ||Santykis su |Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, ||aplinka |viską lemia charakteris. ||Kiti |Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui ||estetikos |priešpriešinamas „laukinis skonis”, gamtiškojo ir natūralaus, ||principai |originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio|| |samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo || |ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė|| |reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis || |pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos || |pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. || |Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos || |taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir |

| |tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų || |pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. || |Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: || |didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos || |senovės kultas. || |Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu|| |pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti || |egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis || |individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės|| |atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota || |talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties || |traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos,|| |paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) || |transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti || |komplikuotą būties esmę. ||Stiliaus |Kompozicijos laisvė. Fragmentiškumas, fantastika, ironija, ||bruožai |paslapties, fatališkos meilės ir siaubo motyvai, religinė || |mistika, mirties poetizavimas. Emocinis kūrinio nuspalvinimas,|| |poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės tradicijos || |panaudojimas. Subjektyvus pasakotojas. ||Žanrai |Lyrika (baladė, eilėraštis, daina). Lyrinė draminė poema. || |Romantinė tragedija. Romantinė proza – apysaka, psichologinis || |ir istorinis romanas. ||Atstovai |Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. || |Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. || |Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai || |bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės || |kūryboje. |