Romantizmas

Turinys

Įvadas 3

Romantizmas 3Romantizmo literatūra 3Romantizmo menas 4Mickevičius ,,Ponas Tadas” 5Lietuvių literatūra romantizmo laikotarpiu 6Išvados 8ĮvadasRomantizmo sąvoka yra daugiareikšmė. Ja įvardijamas meninio vaizdavimotipas, priešingas realistiniam (dominuoja tikrovės atkūrimo, bet perkūrimoprincipas). Literatūros istorijoje romantizmu vadiname literatūros ir meno kryptį,kuri Vakarų Europos šalyse formavosi XVIII ir XIX amžių sandūroje , vėliau,XIX amžiaus pirmoje pusėje, paplito Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje. Šikryptis atsispindėjo nusivylimą Švietimo epochos idėjomis, klasicizmoestetika. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kuriuoviduramžiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovėskaržygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodisromantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiauspradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingoatgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. RomantizmasRomantizmo tėvyne laikoma Vokietija, – iš jos romantinio meno idėjossklido po visą Europą. Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIIIa. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą,subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuoklasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendrasemocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save iržmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas;genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimasį jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualųkūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formaliųtaisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentiniuspotyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine iretnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms,

paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Romantizmo literatūraRomantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIXamžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmorašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūrostaisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėlnegalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosiprancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojaiįsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjoliteratūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrįį gyvenimo reiškinius. Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas(Wordsworth) ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrinesbalades”. Santūrioje Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas irpo dvejų metų ji buvo pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kadtikįs, jog poezija yra nesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinysir primygtinai teigė, kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimonatūrali dikcija. Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kadturi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrėBaironas (Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypačpuoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poetoasmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozoskūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Angloopiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio penoviduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinioir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpiokūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Išesmės jis jau buvo simbolistas. Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas.Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminąromantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui.Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J.G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš daliesJ. V Gėtė (Goethe). Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos“Kromvelis” pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis irtraktuoti kūrinio siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”.Prancūzų romantizmas darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet irkitų šalių menininkų kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIIIamžiaus iki XIX amžiaus pabaigos. Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimasracionalizmui arba, kitaip sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiaisekti Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytistaisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles irlaisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo suPrancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene deŠatobrianas (Chateaubriand). Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindiniusetapus. Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotosaspiracijos, kurių pradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje–Š. Nodje. Jo novelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingasapskritai visiems romantikams. Tuo metu prie romantikų būrelio prisideda irtada dar labai jaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visiromantikai labai vertina Šatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybosstilių, visuomenė stengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtiniųteigiamieji veikėjai. Po kurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kuriosaktyviausi nariai – Stendalis, Prosperas Merimė, Sent-Bevas. Jie  griežtainusistatę prieš klasicizmo tradicijas. Labai reikšmingas to metoprograminis dokumentas – Stendalio brošiūra “Rasinas ir Šekspyras”. Jojelabai aiškiai autorius pasisako prieš Rasino klasicistinį teatrą ir iškeliaŠekspyro teatrą. Netrukus abi grupės susiv…ienija ir prasideda antrasisromantizmo etapas.. Šis metodas visiškai įsitvirtina prancūzų literatūroje.Šiame judėjime dalyvauja ir vėliau išgarsėsiantis savo realistine kūryba O.Balzakas. Nuo 1830 metų romantikai išsisklaido kas sau. Tik V. Hugoištikimas savo suformuluotiems principams. Jo romanas “Devyniasdešimttretieji metai”, išleistas 1873 metais, taip pat romantizmo metoduparašytas kūrinys, kaip ir visi iki tol. Jungtinėse Valstijose romantizmo filosofinis pamatas buvotranscendentalizmo teorija, ryškiausiai atsiskleidusi Emersono,  Toro(Thoreau), E. A. Po (Poe) ir Longfelou (Longfellow) kūryboje. Romantizmotradicijų atspindžius galime rasti Volto Vitmeno (Whitman), DžeimsoFenimoro Kuperio (Cooper), Natanielio Hotorno (Hawthorne) ir Melviliokūryboje. Lietuvių romantizmas susijęs su XIX a. sukilimais (1831, 1863 m.),nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendralietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. Vilniaus romantizmo branduolį sudarėA.Mickevičius, J.Slovackis, J.Kraševskis, V.Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkųkalba jie rašė apie Lietuvą, jos praeitį. Lietuvių romantizmo plėtotei buvosvarbus ir žemaičių kultūrinis sąjūdis, kuriam atstovavo S.Daukantas,sukūręs romantizuotą ikiistorinės Lietuvos vaizdinį, S.Stanevičius,išreiškęs herojinę tautos valią (“Šlovė Žemaičių”), Silvestro Viliūno,sukūrusio “Birutę”. Ryškus romantizmo poetas – A.Baranauskas, poetizavęsgamtą, jos ryšį su žmogaus dvasia (“Anykščių šilelis”), sukūręs romantiniožmogaus ir tėvynės ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių.Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas – Maironis. Jis ne tik sukūrėtautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į bendrąRytų Europos “tautų pavasario” erdvę. Romantizmo menasTerminas ,,romantizmas” meno istorijoje turi keletą reikšmių. Kaiplaiko ir erdvės apibrėžta meninė kryptis jis vyravo maždaug 1800-60 m.laikotarpiu. Romantizmo terminas pradėtas vartoti XIX a. pr., pirmiausiakalbant apie literatūrą. Bendrieji romantizmo bruožai – siekimas išreikštijausmus, intuicijos ir vaizduotės priešinimas racionalumui, veržimasis išklasicizmo rėmų, ekspresyvių išraiškos priemonių pomėgis. Menininkairomantikai žavisi stichija, gamta, griuvėsiais, istorija, egzotika,liaudies tradicijomis, mitais. Romantinė pasaulėžiūra visų pirma ėmė formuotis Anglijoje,Prancūzijoje ir Vokietijoje, nors pirmas šauklys gimė Ispanijoje. Anglų tapyboje ankščiau negu kitur Europoje atsakoma išankstiniųstilistinių reikalavimų, dominuoja nesuvaržytas nuoširdus požiūris į gamtą.Žymiausi anglų peizažinės tapybos atstovai – Džonas Konsteblis ir ViljamasTerneris. Visiškai kitoks temų ir išraiškos priemonių požiūriu romantizmo tipassusiklostė vokiečių tapyboje. Jam būdinga religinė, patriotinė, o vėliau irherojinė tematika, paslėptų simbolių ir prasmių gausa, artima viduramžiųlegendoms dvasia. Savaip romantinę pasaulėžiūrą interpretavo prancūzų dailininkai,naudojęsi tradicinėmis, visų pirma iš baroko imtomis meninėmis priemonėmis– kompozicijos dinamika, vaizdo patosu, ekspresyviais šviesos, šešėlių irspalvų deriniais. Prancūzijoje labiau nei kitur romantizmas buvo susijęs su politiniaisįvykiais, jame atsispindėjo dailininkų nusivylimas savo epocha. Mickevičius ,,Ponas Tadas”|Adomas Mickevičius |[pic] || | ||(1798 – 1855) | |

Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) – pasaulinio masto rašytojas,rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėjeliteratūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d. Zaosėje, netoli Naugarduko(dab. Baltarusijoje). Tėvas buvo Minsko matininkas ir dirbo advokatuNaugarduko teisme, motina – ekonomo duktė. Šeima turėjo Harbatovičių(Harbatowicze), Zaosės (Zaosie) dvarus ir namą Naugarduke. Tai buvokilminga lietuviška giminė, kurios protėvis Rimvydas gyveno dar pagoniškojeLietuvoje.

Naugarduke A.Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvosjaunystės metus. Poeto tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmo jausmą. ŠeimojeA.Mickevičius pažino liaudies buitį, papročius, pamėgo liaudies kūrybą.

    1807-1815m. A.Mickevičius lankė dominikonų apskrities mokykląNaugarduke. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Pirmus metus mokėsiFizikos ir matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjųmenų fakulteto mokytojų seminariją. A.Mickevičiui dėstė įžymūs Vilniausuniversiteto profesoriai: G.E.Grodekas, L.Borovskis, J.Lelevelis.Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikųliteratūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kalbų, kurioms ir vėliau skyrėdaug dėmesio. 1817m. universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija,kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui vadovavo A.Mickevičius.

    1819m., baigęs universitetą, A.Mickevičius buvo paskirtas dirbti įKauną – apskrities mokyklos mokytoju. Ten dėstė visuotinę literatūrą,istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką, politinę ekonomiją, buvomokyklos bibliotekos vedėjas.

    1821-1822 mokslo metus A.Mickevičius praleido Vilniuje. Čia 1822m.išleido pirmąjį savo Poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė Baladės irromansai. 1822m. rugsėjo mėnesį vėl grįžęs į Kauno apskrities mokyklą,1823m. išleido antrąjį Poezijos tomą, į kurį įėjo poema Gražina ir dvi (IIir IV) Vėlinių dalys.

    Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823m. spalio 23d.A.Mickevičius buvo suimtas, pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonųvienuolyne, o 1824m. spalio 25d. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge,Maskvoje, Odesoje, išleido Krymo sonetus, (1826), poemą Konradas Valenrodas(1828).

    1829m. A.Mickevičius išvyko į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje,Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie sukilimą Lenkijoje, 1831m. atvyko įPoznanę, bet 1832m. vėl išvyko į Drezdeną, kur parašė Vėlinių III dalį.Tais pačiais metais įsikūrė Paryžiuje, dalyvavo lenkų bei lietuviųpolitinių emigrantų (1831m. sukilimo dalyvių) veikloje, išleido europinęšlovę autoriui pelniusią politinę brošiūrą Lenkų tautos ir lenkųpiligrimystės knygos (1832) ir stambiausią savo kūrinį – poemą Ponas Tadas

(1834). 1839 – 1840m. dėstė lotynų literatūrą Lozanoje, Prancūzų koledže(Collège de France) 1840 – 1844m. – slavų literatūrą. Ponas Tadas yra unikalus kūrinys, gimęs iš skausmingos nostalgijos irapoteoziško bandymo prikelti bei įamžinti didžios valstybės – Lietuvos irLenkijos Respublikos – palikimą, kasdieninio smulkių bajorų (pagrindiniųŽečpospolitos piliečių) gyvenimo, papročių, buities vaizdus. Poema yraprisodrinta lietuviškų realijų (dažnai minimi Lietuvos kunigaikščiai,pasakojama Vilniaus įkūrimo legenda, įterptas D. Poškos Baublio aprašymas,ataidi lietuvių tautosakos motyvai), nuostabiai aprašytų gamtovaizdžių,lyrinių refleksijų. Epinės poemos žanras iš autoriaus reikalavo naujų meninių registrų,tad Mickevičius, tarsi atidavęs duoklę ekspresyviai tonacijai Vėlinėse,siekė harmoningos pusiausvyros tarp lyriškumo ir epiškumo. Ramiai, betkryptingai tekanti fabula (prasidėjusi Tado ir Zosės meilės gijosužuomazga) įtraukia vis daugiau veikėjų ir reiškinių: nuo pagrindiniointrigos mazgo (Soplicų ir Horeškų giminių nesantaikos) …einama priepolitinio gyvenimo realijų, vaizduojami santykiai su rusų valdžia,lūkesčiai, laukiant išvadavimą atnešančios Napoleono armijos. Pono Tadoerdvė labai plati – kūrinį galima laikyti visos tautos gyvenimo ir vilčiųmodeliu, savotišku apibendrintu kvazimitu. Dėl nuolatinio dėmesio tautos likimui, jautraus ir įkvėpto tėvynėsgamtos, papročių, buities vaizdavimo „Poną Tadą” literatūros tyrinėtojaineretai vadina „terapeutiniu” kūriniu. Poetas stiprino praradusių tėvynęžmonių dvasią, sukūrė gražų poetinį pasaulį, kuriame vyrauja tradicinėsvertybės, pastovumas, aiškūs ir suprantami žmonių santykiai. Poema – taiatsisveikinimas su idealizuotu vaikystės kraštu, pagarbos ir meilėstėviškei išraiška. Kartėlio, pesimistinių nuotaikų kupinas „Pono Tado”epilogas dar kartą išryškino itin skaudžiai romantikų išgyvenamą prarajątarp idealaus pasaulio ir tikrovės.Įkvėptomis „Pono Tado” strofomis 36 m. poetas dar kartą patvirtino, jog jisyra talentingiausias lenkų rašytojas. Poema epopėja buvo jo gulbės giesmė:vėlesni metai, kupini gyvenimo permainų, visuomeninio aktyvumo, atnešėnedaug ryškių kūrinių. Kūrybinio išsekimo, nenoro grįžti prie poezijospriežasčių buvo daug – tai ir šeimos nesklandumai, dažni lenkų emigrantųkivirčai, ir didelio darbo reikalaujančios paskaitos Paryžiaus Kolež deFrans katedroje. Ypač daug poeto energijos atėmė nenusisekę bandymaisuorganizuoti lenkų emigrantų legionus. Tarsi pratęsdamas nuolat kūrybojeskambančius kovos už laisvę motyvus, poetas ir asmeniniu pavyzdžiu siekėįkvėpti drąsą ir viltį pavergtų tautų atstovų širdyse. A. Mickevičiusaistringai pasisakė prieš bet kokią tironiją, aukštino internacionalistinęEuropos tautų vienybe, – tai atsispindėjo ir revoliucinio judėjimo lozunge„Už mūsų ir jūsų laisvę”, ypač populiariame tarp lenkų emigrantų. 1855 m.Konstantinopolyje, burdamas lenkų karius į žygį prieš Rusiją, poetassusirgo ir mirė.

    1841 – 1847m. bendravo su mistiku A.Towiańskiu, propagavo jo idėjas.Nutraukęs su juo santykius, 1848m. išvyko į Romą, kur norėdamas padėtiitalams, suorganizavo lenkų legioną kavai su Austrija. Grįžęs į Paryžių,1849m. redagavo laikraštį Tribune des Peuples (Tautų tribūna), kuriameragino kurti revoliucinę tautų sąjungą. Kilus Krymo karui, 1855m. nuvyko įTurkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten tapo cholerosepidemijos auka – mirė Konstantinopolyje 1855m. lapkričio 26d. PalaidotasKrokuvoje.

    A. Mickevičiaus kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję suLietuva, su Lietuvos istorija ir lietuvių kultūra. Pats A.Mickevičius laikėsave bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savoTėvyne.

Lietuvių literatūra romantizmolaikotarpiu

Lietuvių romantizmas susijęs su 1831 ir 1863 m. Sukilimais,nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendra

lietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. 19 a. pradžioje ir pirmoje pusėjeVilniuje lenkų kalba rašė keliolika autorių, sudariusių Vilniaus romantizmobranduolį. Svarbiausi jų- A. Mickevičius, J. Slovackis, J. Kraševskis, V.Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų kalba jie rašė apie Lietuvą, apie jospraeitį- apie Margirį, Vytautą, Mindaugą. Šie autoriai darė poveikįlietuvių literatūrai. Lietuvių romantizmo plėtotei buvo svarbus ir žemaičių kultūrinissąjūdis, atstovautas Simono Daukanto, sukūrusio romantizuotą ikiistorinėsLietuvos vaizdinį, Simono Stanevičiaus, išreiškusio herojinę tautos valią(„Šlovė Žemaičių“), Silvestro Valiūno, sukūrusio „Birutę“. Ryškusromantinis poetas yra Antanas Baranauskas, poetizavęs gamtą, jos ryšį sužmogaus dvasia („Anykščių šilelis“), sukūręs romantinio žmogaus ir tėvynėsryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių. Smulkesniųromantizmo bruožų galima įžvelgti pirmojo lietuvių žurnalo „Aušra“ (1883-1886) skelbtuose eilėraščiuose ( pasididžiavimas praeitimi, kalboskėlimas). Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas yra Maironis. Jis ne tiksukū…rė tautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą įbendrą Rytų Europos „tautų pavasario“ erdvę.|Antanas Baranauskas |[pic] || | ||(1835 – 1902) | |

Pavardės formos: Baranowski, Baranauskis, Baronas. Pasirašinėjo: A.B.,Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis.   Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuviųpoetas. Jis gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose gausioje “karališkųjų”valstiečių šeimoje. Poeto vaikystė buvo sunki ir varginga: jis nuo maženspiemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus.

    Pirmųjų mokslo žinių A.Baranauskas gavo iš savo tėvo. 1845-1848m. lankėAnykščių parapinę mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. Sūnuitoliau mokyti Baranauskai lėšų neturėjo, tad būsimajam poetui teko 1848-1849m. tarnauti Gelvonų klebonijoje, o paskui vėl dirbti tėvų ūkyje. Dėlsilpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas į

valsčiaus raštininkų mokyklą Rumšiškėse (1851-1853). Čia turėjo progosgerai išmokti rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo. BaigęsRumšiškių mokyklą, A.Baranauskas kurį laiką raštininkavo Vainute,Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Laisvalaikiais mėgino eiliuoti lenkų, okartais ir lietuvių kalba. Didelę reikšmę turėjo draugystė suK.Praniauskaite, bajoriškos kilmės poete, kuri padėjo A.Baranauskui geriaupažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją. Jos tėvai ir broliskunigas, siekdami nutraukti draugystę, sudarė A.Baranauskui sąlygas 1856m.įstoti į Varnių dvasinę seminariją. Besimokydamas (1856-1858) poetas parašėvisus pagrindinius savo poezijos kūrinius, tame tarpe ir “Anykščių šilelį”.

    Bažnytinė vyriausybė A.Baranauską išsiuntė studijuoti į Peterburgodvasinę akademiją (1858-1862), kurią baigęs įgijo teologijos magistrolaipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863-1864m.studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno katalikiškuoseuniversitetuose. 1865m. buvo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi.Tais pačiais metais paskirtas Kauno katedros vikaru, nuo 1867 Kauno kunigųseminarijos profesoriumi, vėliau inspektoriumi. Tuo metu susidomėjolietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengėlietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo svarbiąreikšmę lietuvių kalbotyrai.

    Tapęs Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897),A.Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuviųliteratūros ir atsidėjo matematikai. Matematiniai jo darbai mokslinėsreikšmės neturėjo.

    Į senatvę A.Baranauskas vėl grįžo prie lietuviškosios raštijos. Parašęskeletą religinių giesmių, paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti įlietuvių kalbą bibliją, tačiau suspėjo atlikti tik dalį šio darbo.

    A.Baranauskas mirė 1902m. lapkričio 26d., Seinuose, kur ir palaidotas.|Kristijonas Donelaitis |[pic] ||(1714-1780) | |

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje

Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškųpasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžiųrašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K.Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jokūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusiBaroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas,jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę.Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui. Kristijoną Donelaitį daug kas sieja su Bardu, pirmiausia,krikščioniškoji pasaulėžiūra ir moralė. Bet jaučiame “Metuose” ir švietimodvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybęprispaudė…jams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį. K. Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime, netoli GumbinėsNūnai Lazdynėliai – visiškai išnykusi sodbvietė. Lazdynėlius įkūrė, kaip dabar spėjama, poeto senelis valstietis. Priešateinant į pasaulį Kristijonui, visas kraštas pergyveno siaubingą maroepidemiją (1709 – 1711m.). Lazdynėliai, įsikūrę didelioje girioje, gal likojos nepaliesti. Po maro prasidėjo Mažosios Lietuvos apgyvendinimaskolonistais. Poeto jaunystės metais joje gyveno jau maždaug po lygiailietuvių ir vokiečių. K.Donelaičio “Metai” – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas.Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautosgyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantiscikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro)santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų irponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės.Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiemsDievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to– ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip iržmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Supavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus,rudenį suvalo gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėlrengiasi ateinančiam pavasariui – naujam metų laikų ir būro darbų ciklui.Būrai giriami ir barami, raginami ar atgrasinami pagal krikščioniškosiosdorovės normas, visas jų gyvenimas bei elgesys vertinami pagal ŠventojoRašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas,pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, odidžiausiomis ydomis – tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų beiįpročių vaikymasis. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžiussukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinįtautos atsparumą.

    K.Donelaičio “Metai”, sukurti XVIII amžiaus 7-ame – 8-ame dešimtmetyje,pirmą kartą paskelbti 1818m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožineilietuvių literatūrai. IšvadosRomantizmas iškilo pačioje 18 a. pabaigoje. Jis yra reikšmingiausia 19amžiaus Europos literatūros, meno, filosofijos kryptis. Ji prasidėjopasipriešinimu klasicizmui, jo racionalumui, normoms, taisyklėms.Romantikai skelbė laisvę gyvenime ir kūryboje, teikė pirmenybę tam, kasnatūralu, įgimta, neigė dirbtinumą, šabloną. Už šių nuostatų slypi gilesnibesikeičiančio pasaulio ir jo sampratos, pasaulėžiūros klodai. Europoje tuometu prasidėjo kova prieš vienvaldžius monarchus, prieš tironiją.Romantizmo laikas yra revoliucijų ( pradžia sietina su Prancūzijos 1789-1794 m. Revoliucija), sukilimų, tautų išsilaisvinimo iš svetimųjųpriespaudos laikas. Už savo laisvę kovojančios tautos ima girdėti ir kitaspanašaus likimo tautas, pasigirsta solidarumo balsų. Tautos ima domėtissavo istorija, kūryba. Svarbus darosi ir žmogaus, ir tautos individualumas.Kūryboje individualumas virsta individualizmu. Romantikų dėmesys

nukreipiamas į reiškinius ir į žmones, kurie iki tol nebuvo centre, olabiau nustumti į pakraščius (pvz., žydų tema Bairono cikle „Žydųmelodijos“, M. Lermontovo „Žydų melodija“).

Naudotaliteratūra: 1. Juozas Brazauskas ,,Naujųjų amžių istorijos skaitiniai” 2. Irena Kanišauskaitė ,,Romantizmo literatūra” 3. Janina Celiešienė ,,Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai”