Įvadas
Romantizmo sąvoka yra daugiareikšmė. Ja įvardijamas meninio vaizdavimo tipas, priešingas realistiniam (dominuoja tikrovės atkūrimo, bet perkūrimo principas).
Literatūros istorijoje romantizmu vadiname literatūros ir meno kryptį, kuri Vakarų Europos šalyse formavosi XVIII ir XIX amžių sandūroje , vėliau,
XIX amžiaus pirmoje pusėje, paplito Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje. Ši kryptis atsispindėjo nusivylimą Švietimo epochos idėjomis, klasicizmo estetika.
Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kuriuo viduramžiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas.
Romantizmas
Romantizmo tėvyne laikoma Vokietija, – iš jos romantinio meno idėjos sklido po visą Europą.
Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII
a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.
Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas;
genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.
Romantizmo literatūra
Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX
amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius.
Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas
(Wordsworth) ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines balades”. Santūrioje Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir po dvejų metų ji buvo pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad tikįs, jog poezija yra nesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinys ir primygtinai teigė, kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo natūrali dikcija. Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė
Baironas (Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poeto asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozos kūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Anglo opiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio peno viduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinio ir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpio kūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Iš esmės jis jau buvo simbolistas.
Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas.
Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą romantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui.
Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J.
G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš dalies
J. V Gėtė (Goethe).
Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos
“Kromvelis” pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir traktuoti kūrinio siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”.
Prancūzų romantizmas darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkų kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII
amžiaus iki XIX amžiaus pabaigos.
Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimas racionalizmui arba, kitaip sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiai sekti Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytis taisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles ir laisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su
Prancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene de
Šatobrianas (Chateaubriand).
Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindinius etapus. Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotos aspiracijos, kurių pradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje
–Š. Nodje. Jo novelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingas apskritai visiems romantikams. Tuo metu prie romantikų būrelio prisideda ir tada dar labai jaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visi romantikai labai vertina Šatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybos stilių, visuomenė stengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtinių teigiamieji veikėjai. Po kurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kurios aktyviausi nariai – Stendalis, Prosperas Merimė, Sent-Bevas. Jie griežtai nusistatę prieš klasicizmo tradicijas. Labai reikšmingas to meto programinis dokumentas – Stendalio brošiūra “Rasinas ir Šekspyras”. Joje labai aiškiai autorius pasisako prieš Rasino klasicistinį teatrą ir iškelia
Šekspyro teatrą. Netrukus abi grupės susiv…ienija ir prasideda antrasis romantizmo etapas.. Šis metodas visiškai įsitvirtina prancūzų literatūroje.
Šiame judėjime dalyvauja ir vėliau išgarsėsiantis savo realistine kūryba O.
Balzakas. Nuo 1830 metų romantikai išsisklaido kas sau. Tik V. Hugo ištikimas savo suformuluotiems principams. Jo romanas “Devyniasdešimt tretieji metai”, išleistas 1873 metais, taip pat romantizmo metodu parašytas kūrinys, kaip ir visi iki tol.
Jungtinėse Valstijose romantizmo filosofinis pamatas buvo transcendentalizmo teorija, ryškiausiai atsiskleidusi Emersono, Toro
(Thoreau), E. A. Po (Poe) ir Longfelou (Longfellow) kūryboje. Romantizmo tradicijų atspindžius galime rasti Volto Vitmeno (Whitman), Džeimso
Fenimoro Kuperio (Cooper), Natanielio Hotorno (Hawthorne) ir Melvilio kūryboje.
Lietuvių romantizmas susijęs su XIX a. sukilimais (1831, 1863 m.), nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendra lietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. Vilniaus romantizmo branduolį sudarė
A.Mickevičius, J.Slovackis, J.Kraševskis, V.Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų kalba jie rašė apie Lietuvą, jos praeitį. Lietuvių romantizmo plėtotei buvo svarbus ir žemaičių kultūrinis sąjūdis, kuriam atstovavo S.Daukantas, sukūręs romantizuotą ikiistorinės Lietuvos vaizdinį, S.Stanevičius, išreiškęs herojinę tautos valią (“Šlovė Žemaičių”), Silvestro Viliūno, sukūrusio “Birutę”. Ryškus romantizmo poetas – A.Baranauskas, poetizavęs gamtą, jos ryšį su žmogaus dvasia (“Anykščių šilelis”), sukūręs romantinio žmogaus ir tėvynės ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių.
Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas – Maironis. Jis ne tik sukūrė tautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į bendrą
Rytų Europos “tautų pavasario” erdvę.
Romantizmo menas
Terminas ,,romantizmas” meno istorijoje turi keletą reikšmių. Kaip laiko ir erdvės apibrėžta meninė kryptis jis vyravo maždaug 1800-60 m.
laikotarpiu. Romantizmo terminas pradėtas vartoti XIX a. pr., pirmiausia kalbant apie literatūrą. Bendrieji romantizmo bruožai – siekimas išreikšti jausmus, intuicijos ir vaizduotės priešinimas racionalumui, veržimasis iš klasicizmo rėmų, ekspresyvių išraiškos priemonių pomėgis. Menininkai romantikai žavisi stichija, gamta, griuvėsiais, istorija, egzotika, liaudies tradicijomis, mitais.
Romantinė pasaulėžiūra visų pirma ėmė formuotis Anglijoje,
Prancūzijoje ir Vokietijoje, nors pirmas šauklys gimė Ispanijoje.
Anglų tapyboje ankščiau negu kitur Europoje atsakoma išankstinių stilistinių reikalavimų, dominuoja nesuvaržytas nuoširdus požiūris į gamtą.
Žymiausi anglų peizažinės tapybos atstovai – Džonas Konsteblis ir Viljamas
Terneris.
Visiškai kitoks temų ir išraiškos priemonių požiūriu romantizmo tipas susiklostė vokiečių tapyboje. Jam būdinga religinė, patriotinė, o vėliau ir herojinė tematika, paslėptų simbolių ir prasmių gausa, artima viduramžių legendoms dvasia.
Savaip romantinę pasaulėžiūrą interpretavo prancūzų dailininkai, naudojęsi tradicinėmis, visų pirma iš baroko imtomis meninėmis priemonėmis
– kompozicijos dinamika, vaizdo patosu, ekspresyviais šviesos, šešėlių ir spalvų deriniais.
Prancūzijoje labiau nei kitur romantizmas buvo susijęs su politiniais įvykiais, jame atsispindėjo dailininkų nusivylimas savo epocha.
Mickevičius ,,Ponas Tadas”
|Adomas Mickevičius |[pic] |
|(1798 – 1855) | |
Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) – pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusijoje). Tėvas buvo Minsko matininkas ir dirbo advokatu
Naugarduko teisme, motina – ekonomo duktė. Šeima turėjo Harbatovičių
(Harbatowicze), Zaosės (Zaosie) dvarus ir namą Naugarduke. Tai buvo kilminga lietuviška giminė, kurios protėvis Rimvydas gyveno dar pagoniškoje
Lietuvoje.
Naugarduke A.Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus. Poeto tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmo jausmą. Šeimoje
A.Mickevičius pažino liaudies buitį, papročius, pamėgo liaudies kūrybą.
1807-1815m. A.Mickevičius lankė dominikonų apskrities mokyklą
Naugarduke. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Pirmus metus mokėsi
Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokytojų seminariją. A.Mickevičiui dėstė įžymūs Vilniaus universiteto profesoriai: G.E.Grodekas, L.Borovskis, J.Lelevelis.
Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikų literatūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kalbų, kurioms ir vėliau skyrė daug dėmesio. 1817m. universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija, kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui vadovavo A.Mickevičius.
1819m., baigęs universitetą, A.Mickevičius buvo paskirtas dirbti į
Kauną – apskrities mokyklos mokytoju. Ten dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką, politinę ekonomiją, buvo mokyklos bibliotekos vedėjas.
1821-1822 mokslo metus A.Mickevičius praleido Vilniuje. Čia 1822m.
išleido pirmąjį savo Poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė Baladės ir romansai. 1822m. rugsėjo mėnesį vėl grįžęs į Kauno apskrities mokyklą,
1823m. išleido antrąjį Poezijos tomą, į kurį įėjo poema Gražina ir dvi (II
ir IV) Vėlinių dalys.
Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823m. spalio 23d.
A.Mickevičius buvo suimtas, pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonų vienuolyne, o 1824m. spalio 25d. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge,
Maskvoje, Odesoje, išleido Krymo sonetus, (1826), poemą Konradas Valenrodas
(1828).
1829m. A.Mickevičius išvyko į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje,
Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie sukilimą Lenkijoje, 1831m. atvyko į
Poznanę, bet 1832m. vėl išvyko į Drezdeną, kur parašė Vėlinių III dalį.
Tais pačiais metais įsikūrė Paryžiuje, dalyvavo lenkų bei lietuvių politinių emigrantų (1831m. sukilimo dalyvių) veikloje, išleido europinę šlovę autoriui pelniusią politinę brošiūrą Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos (1832) ir stambiausią savo kūrinį – poemą Ponas Tadas
(1834). 1839 – 1840m. dėstė lotynų literatūrą Lozanoje, Prancūzų koledže
(Collège de France) 1840 – 1844m. – slavų literatūrą.
Ponas Tadas yra unikalus kūrinys, gimęs iš skausmingos nostalgijos ir apoteoziško bandymo prikelti bei įamžinti didžios valstybės – Lietuvos ir
Lenkijos Respublikos – palikimą, kasdieninio smulkių bajorų (pagrindinių
Žečpospolitos piliečių) gyvenimo, papročių, buities vaizdus. Poema yra prisodrinta lietuviškų realijų (dažnai minimi Lietuvos kunigaikščiai, pasakojama Vilniaus įkūrimo legenda, įterptas D. Poškos Baublio aprašymas, ataidi lietuvių tautosakos motyvai), nuostabiai aprašytų gamtovaizdžių, lyrinių refleksijų.
Epinės poemos žanras iš autoriaus reikalavo naujų meninių registrų, tad Mickevičius, tarsi atidavęs duoklę ekspresyviai tonacijai Vėlinėse, siekė harmoningos pusiausvyros tarp lyriškumo ir epiškumo. Ramiai, bet kryptingai tekanti fabula (prasidėjusi Tado ir Zosės meilės gijos užuomazga) įtraukia vis daugiau veikėjų ir reiškinių: nuo pagrindinio intrigos mazgo (Soplicų ir Horeškų giminių nesantaikos) …einama prie politinio gyvenimo realijų, vaizduojami santykiai su rusų valdžia, lūkesčiai, laukiant išvadavimą atnešančios Napoleono armijos. Pono Tado erdvė labai plati – kūrinį galima laikyti visos tautos gyvenimo ir vilčių modeliu, savotišku apibendrintu kvazimitu.
Dėl nuolatinio dėmesio tautos likimui, jautraus ir įkvėpto tėvynės gamtos, papročių, buities vaizdavimo „Poną Tadą” literatūros tyrinėtojai neretai vadina „terapeutiniu” kūriniu. Poetas stiprino praradusių tėvynę žmonių dvasią, sukūrė gražų poetinį pasaulį, kuriame vyrauja tradicinės vertybės, pastovumas, aiškūs ir suprantami žmonių santykiai. Poema – tai atsisveikinimas su idealizuotu vaikystės kraštu, pagarbos ir meilės tėviškei išraiška. Kartėlio, pesimistinių nuotaikų kupinas „Pono Tado”
epilogas dar kartą išryškino itin skaudžiai romantikų išgyvenamą prarają tarp idealaus pasaulio ir tikrovės.
Įkvėptomis „Pono Tado” strofomis 36 m. poetas dar kartą patvirtino, jog jis yra talentingiausias lenkų rašytojas. Poema epopėja buvo jo gulbės giesmė:
vėlesni metai, kupini gyvenimo permainų, visuomeninio aktyvumo, atnešė nedaug ryškių kūrinių. Kūrybinio išsekimo, nenoro grįžti prie poezijos priežasčių buvo daug – tai ir šeimos nesklandumai, dažni lenkų emigrantų kivirčai, ir didelio darbo reikalaujančios paskaitos Paryžiaus Kolež de
Frans katedroje. Ypač daug poeto energijos atėmė nenusisekę bandymai suorganizuoti lenkų emigrantų legionus. Tarsi pratęsdamas nuolat kūryboje skambančius kovos už laisvę motyvus, poetas ir asmeniniu pavyzdžiu siekė įkvėpti drąsą ir viltį pavergtų tautų atstovų širdyse. A. Mickevičius aistringai pasisakė prieš bet kokią tironiją, aukštino internacionalistinę
Europos tautų vienybe, – tai atsispindėjo ir revoliucinio judėjimo lozunge
„Už mūsų ir jūsų laisvę”, ypač populiariame tarp lenkų emigrantų. 1855 m.
Konstantinopolyje, burdamas lenkų karius į žygį prieš Rusiją, poetas susirgo ir mirė.
1841 – 1847m. bendravo su mistiku A.Towiańskiu, propagavo jo idėjas.
Nutraukęs su juo santykius, 1848m. išvyko į Romą, kur norėdamas padėti italams, suorganizavo lenkų legioną kavai su Austrija. Grįžęs į Paryžių,
1849m. redagavo laikraštį Tribune des Peuples (Tautų tribūna), kuriame ragino kurti revoliucinę tautų sąjungą. Kilus Krymo karui, 1855m. nuvyko į
Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten tapo choleros epidemijos auka – mirė Konstantinopolyje 1855m. lapkričio 26d. Palaidotas
Krokuvoje.
A. Mickevičiaus kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su
Lietuva, su Lietuvos istorija ir lietuvių kultūra. Pats A.Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo
Tėvyne.
Lietuvių literatūra romantizmo laikotarpiu
Lietuvių romantizmas susijęs su 1831 ir 1863 m. Sukilimais, nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendra lietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. 19 a. pradžioje ir pirmoje pusėje
Vilniuje lenkų kalba rašė keliolika autorių, sudariusių Vilniaus romantizmo branduolį. Svarbiausi jų- A. Mickevičius, J. Slovackis, J. Kraševskis, V.
Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų kalba jie rašė apie Lietuvą, apie jos praeitį- apie Margirį, Vytautą, Mindaugą. Šie autoriai darė poveikį lietuvių literatūrai.
Lietuvių romantizmo plėtotei buvo svarbus ir žemaičių kultūrinis sąjūdis, atstovautas Simono Daukanto, sukūrusio romantizuotą ikiistorinės
Lietuvos vaizdinį, Simono Stanevičiaus, išreiškusio herojinę tautos valią
(„Šlovė Žemaičių“), Silvestro Valiūno, sukūrusio „Birutę“. Ryškus romantinis poetas yra Antanas Baranauskas, poetizavęs gamtą, jos ryšį su žmogaus dvasia („Anykščių šilelis“), sukūręs romantinio žmogaus ir tėvynės ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių. Smulkesnių romantizmo bruožų galima įžvelgti pirmojo lietuvių žurnalo „Aušra“ (1883-
1886) skelbtuose eilėraščiuose ( pasididžiavimas praeitimi, kalbos kėlimas).
Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas yra Maironis. Jis ne tik sukū…rė tautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į bendrą Rytų Europos „tautų pavasario“ erdvę.
|Antanas Baranauskas |[pic] |
|(1835 – 1902) | |
Pavardės formos: Baranowski, Baranauskis, Baronas. Pasirašinėjo: A.B.,
Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis.
Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas. Jis gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose gausioje „karališkųjų”
valstiečių šeimoje. Poeto vaikystė buvo sunki ir varginga: jis nuo mažens piemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus.
Pirmųjų mokslo žinių A.Baranauskas gavo iš savo tėvo. 1845-1848m. lankė
Anykščių parapinę mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. Sūnui toliau mokyti Baranauskai lėšų neturėjo, tad būsimajam poetui teko 1848-
1849m. tarnauti Gelvonų klebonijoje, o paskui vėl dirbti tėvų ūkyje. Dėl silpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas į valsčiaus raštininkų mokyklą Rumšiškėse (1851-1853). Čia turėjo progos gerai išmokti rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo. Baigęs
Rumšiškių mokyklą, A.Baranauskas kurį laiką raštininkavo Vainute,
Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Laisvalaikiais mėgino eiliuoti lenkų, o kartais ir lietuvių kalba. Didelę reikšmę turėjo draugystė su
K.Praniauskaite, bajoriškos kilmės poete, kuri padėjo A.Baranauskui geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją. Jos tėvai ir brolis kunigas, siekdami nutraukti draugystę, sudarė A.Baranauskui sąlygas 1856m.
įstoti į Varnių dvasinę seminariją. Besimokydamas (1856-1858) poetas parašė visus pagrindinius savo poezijos kūrinius, tame tarpe ir „Anykščių šilelį”.
Bažnytinė vyriausybė A.Baranauską išsiuntė studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją (1858-1862), kurią baigęs įgijo teologijos magistro laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863-1864m.
studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno katalikiškuose universitetuose. 1865m. buvo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi.
Tais pačiais metais paskirtas Kauno katedros vikaru, nuo 1867 Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau inspektoriumi. Tuo metu susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.
Tapęs Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897),
A.Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuvių literatūros ir atsidėjo matematikai. Matematiniai jo darbai mokslinės reikšmės neturėjo.
Į senatvę A.Baranauskas vėl grįžo prie lietuviškosios raštijos. Parašęs keletą religinių giesmių, paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti į lietuvių kalbą bibliją, tačiau suspėjo atlikti tik dalį šio darbo.
A.Baranauskas mirė 1902m. lapkričio 26d., Seinuose, kur ir palaidotas.
|Kristijonas Donelaitis |[pic] |
|(1714-1780) | |
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje
Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K.
Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi
Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę.
Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.
Kristijoną Donelaitį daug kas sieja su Bardu, pirmiausia, krikščioniškoji pasaulėžiūra ir moralė. Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudė…jams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.
K. Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės
Nūnai Lazdynėliai – visiškai išnykusi sodbvietė.
Lazdynėlius įkūrė, kaip dabar spėjama, poeto senelis valstietis. Prieš ateinant į pasaulį Kristijonui, visas kraštas pergyveno siaubingą maro epidemiją (1709 – 1711m.). Lazdynėliai, įsikūrę didelioje girioje, gal liko jos nepaliesti. Po maro prasidėjo Mažosios Lietuvos apgyvendinimas kolonistais. Poeto jaunystės metais joje gyveno jau maždaug po lygiai lietuvių ir vokiečių.
K.Donelaičio „Metai” – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas.
Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro)
santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės.
Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems
Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to
– ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį suvalo gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui – naujam metų laikų ir būro darbų ciklui.
Būrai giriami ir barami, raginami ar atgrasinami pagal krikščioniškosios dorovės normas, visas jų gyvenimas bei elgesys vertinami pagal Šventojo
Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, o didžiausiomis ydomis – tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei įpročių vaikymasis. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.
K.Donelaičio „Metai”, sukurti XVIII amžiaus 7-ame – 8-ame dešimtmetyje, pirmą kartą paskelbti 1818m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.
Išvados
Romantizmas iškilo pačioje 18 a. pabaigoje. Jis yra reikšmingiausia 19
amžiaus Europos literatūros, meno, filosofijos kryptis. Ji prasidėjo pasipriešinimu klasicizmui, jo racionalumui, normoms, taisyklėms.
Romantikai skelbė laisvę gyvenime ir kūryboje, teikė pirmenybę tam, kas natūralu, įgimta, neigė dirbtinumą, šabloną. Už šių nuostatų slypi gilesni besikeičiančio pasaulio ir jo sampratos, pasaulėžiūros klodai. Europoje tuo metu prasidėjo kova prieš vienvaldžius monarchus, prieš tironiją.
Romantizmo laikas yra revoliucijų ( pradžia sietina su Prancūzijos 1789-
1794 m. Revoliucija), sukilimų, tautų išsilaisvinimo iš svetimųjų priespaudos laikas. Už savo laisvę kovojančios tautos ima girdėti ir kitas panašaus likimo tautas, pasigirsta solidarumo balsų. Tautos ima domėtis savo istorija, kūryba. Svarbus darosi ir žmogaus, ir tautos individualumas.
Kūryboje individualumas virsta individualizmu. Romantikų dėmesys nukreipiamas į reiškinius ir į žmones, kurie iki tol nebuvo centre, o labiau nustumti į pakraščius (pvz., žydų tema Bairono cikle „Žydų melodijos“, M. Lermontovo „Žydų melodija“).
Naudota literatūra:
1. Juozas Brazauskas ,,Naujųjų amžių istorijos skaitiniai”
2. Irena Kanišauskaitė ,,Romantizmo literatūra”
3. Janina Celiešienė ,,Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai”