Romantizmo pavadinimas galėjęs kilti iš romano, kuris šios srovės labiausiai buvo mėgstamas arba iš romaniškų tautų, kuriose daugiausia klestėjo viduramžių kultūra.Romantikų filosofija. – Romantizmo atstovai daugiau kaip bet kurios kitos srovės mėgo filosofuoti. Jų filosofija ypač iškelia ir pagilina savyje jausmą, intuiciją ir fantaziją. Tikruoju gyvenimu ir tikruoju pasauliu laiko dvasinį, idealų pasaulį – amžiną, begalinį, neribotą, su dievybe, kurį dažniausiai vadina absoliutu.Todėl romantikai mėgsta ir vaizduoja tuos žmones, tą gamtą, tą gyvenimą, tą meną, kur atsispindi daugiausia amžinybės, ilgesio.Žmogus. – Romantikas yra fantazijos ir jausmų žmogus, bet jo jausmai ne tokie, kaip sentimentalistų. Romantikai savo jausmus nuolatos analizuoja. Jų tarpe buvo daug puikių psichologų.Visokius jausmus romantikas gali sujungti savo sieloje. Jis tariasi greičiau tapsiąs visapusiškas žmogus, jei kreipsis pirma į vieną kraštutinumą, paskui į kitą. Šitoks blaškymasis tarp įvairių jausmų ir įvairių gyvenimo sričių vadinamas proteizmu. Jis ypač skiria romantiką nuo klasiko.Dažniausiai romantiko širdį pripildo ilgesys; jis nesijaučia patenkintas dabartimi. Tada jis gali pradėti kalbėti vizijomis. Bet didžių norų akivaizdoje ir negalėjimo jų patenkinti sukyla jam nusivylimas, melancholija arba ironija savimi ir gyvenimu.Romantikas pats sau jaučiasi didžiausias autoritetas, dėl to jis niekina visus dėsnius ir įstatymus, kurie eina ne iš jo paties širdies. Visa, kas ne jo, jis atmeta, minią niekina, net ir žūdamas. Jis individualistas.Gamta. – Žvelgdami į gamtą, kaip į amžinybės simbolį, romantiškai žavisi visai kitais jos savitumais negu vokiečių klasikai, natūralistai. Jie įsigilina į paslaptingą gamtą. Romantikų įtakoje labiau imta domėtis gamta, išaugo gamtos filosofija.Romantiški Rytai. – Dabartinis gyvenimas romantiko nevilioja. Jis veržiasi į erdvės ir laiko tolius – į Tolimuosius Rytus ir viduramžius.Rytuose dar glūdi pasaka ir tikrovė drauge. Poetai keliauja į Rytus. Poezijai ima Rytų gyvenimo motyvus. Mokslas tyrinėja Rytų pasakas, indų kalbą, sukuria lyginamąją kalbotyrą.
Viduramžiai. – Romantizmo kūryba motyvų atžvilgiu yra viduramžių renesansas, kaip klasika yra graikų renesansas. Joje kalbama apie riterystės idėją, ginklo brolius, tarnavimą moteriai, nuotykius, idealią meilę, keliones. Čia ir Dievo meilė, atsiskyrėlis tylioje celėje, besimeldžiąs vienuolis.Romantikus žavėjo viduramžių menas, religinė tapyba, liaudies kūryba, kuriai „audringieji genijai” buvo „pralaužę ledus”. Ypač pasaka darosi brangi, nes ji sujungia realų su fantazijos pasauliu. Dėl to romantikų kūryboje dažnai pinasi dvasios ir demonai.Su liaudies kūryba romantikai pamilo ir tai, kas sava, tautiška. Kyla tautybės (iki šiol tik valstybės!) sąmonė. Pradeda busti tautos ir kovoti dėl laisvės. Laisvė darosi ne tik individo, bet ir tautos brangenybe.Romantinės literatūros forma. – Per poeziją romantikai artėja į begalybę. Per poeziją nori padaryti gyvenimą ir visuomenę poetišką, o pačią poeziją priartinti prie gyvenimo.Kaip gyvenime yra viskas susipynę kartu, liūdesys ir džiaugsmas, taip ir poezija turi sujungti visas poezijos rūšis. Dėl to romantikai nepaiso žanrų. Mėgsta romano formą, kuriame visi žanrai susijungia.Begalybės negalima matyti, bet tik nujausti pro matomas formas. Dėl to romantikai mažiausiai mėgsta tą meną, kuris materialus ir aiškiais kontūrais prabyla (plastika). Daugiau imponuoja tapyba, bet daugiausia – muzika ir poezija.Džordžas Noelis Gordonas Baironas(1788-1824)Gimė Londone. Gražaus veido, bet lyg tyčia apsigimęs raišas. Tas fizinis trūkumas temdė visą jo gyvenimą.Tėvai ir visa giminė buvo aristokratai, išdidėliai, avantiūristai, nutrūktagalviai. Į juos panašus ir Dž.G.Baironas.Mokykloje mokėsi vidutiniškai, bet nei su mokytojais, nei paskui su profesoriais nesutarė. Gerai sugyveno tik su gerais draugais, kurie tenkino jo norą visur būti pirmam. Dž.G.Baironas gerai šaudo, jodinėja; jis geras kalbėtojas, vienas geriausių Anglijos plaukikų, vienas prašmatniausių pramuštgalvių.
1807 m. DŽ.G. Baironas išleido savo eilių rinkinį „Poilsio valandos”. Škotų „Edinburgo apžvalga” jauną poetą smarkiai subarė ir išjuokė. Ir Baironas rašo satyrą, pavadintą „Anglų bardai ir škotų apžvalgininkai”. Joje skaudžiai išjuokia savo kritikus, išpeikia visus, kaip savo konkurentus. Satyra sukelia audrą. Dž.G.Baironas pasijunta vienas prieš visus. Net kai nuvyksta į Lordų rūmus, jis ten nelaukiamas. Jis meta pačią Angliją ir iškeliauja į Rytus, apie kuriuos mėgdavo skaityti dar mokykloje.Tačiau bastūno gyvenimas negali nuraminti. Jį slegia melancholija, nenoras gyventi, rūpesčiai dėl skolų. Gavęs pranešimą apie motinos ligą, skuba į Angliją, bet motina jau mirusi. Išdidumas neleidžia savo skausmo parodyti kitiems, ir Dž.G.Baironas nedalyvauja motinos laidotuvėse.Tai buvo 1811 m. Netrukus parlamente jis sako pirmą kalbą, gindamas darbininkus, kurie sudaužė mašinas, atėmusias jiems darbą. Tai buvo puikiausia reklama už poros dienų pasirodžiusioms „Čaild Haroldo kelionėms”, jo parsivežtai iš kelionės eiliuotai poemai. Pasisekimas netikėtas. Per 4 savaites išėjo net 7 leidimai. Dž.G.Baironu žavisi poetai, filosofai, moterys.Tame garbės svaigulyje Dž.G.Bairono akį patraukia griežta, stipraus angliško charakterio, jam nepataikaujanti turtingo barono duktė. Jį vilioja ir pinigai, kuriais galėtų pataisyti savo reikalus. Mergina galvoja galėsianti patį Dž.G.Baironą sutramdyti. Susituokia. Bet jis buvo plevėsa, plevėsa ir liko; prašvilpė savo ir žmonos turtą. Pagaliau trūko jos kantrybė: su dukrele Ada, kurią Dž.G.Baironas labai mylėjo, išvažiuoja pas tėvus.Kaip Dž.G.Baironas buvo visų garbinamas tą dieną, kai buvo išspausdinta „Čaild Haroldo kelionės”, taip jis staiga pasijuto išmestas iš visuomenės tą dieną, kai jį paliko žmona. Anglai negali pakęsti, kad būtų ardomas išorinis padorumas. Išdidusis Dž.G.Baironas ryžtasi antrąkart bėgti iš tėvynės.1816 m. nukeliauja į Šveicariją. Čia pradeda rašyti „Čaild Haroldo” antrąsias 2 giesmes, „Manfredą”. Smalsuoliai anglai ir čia jį seka, skleidžia naujus gandus. Išvyksta į Italiją. Niekada jis nesijautė toks prislėgtas, taip neapkenčiąs visuomenės ir ypač Anglijos. „Mintis, kad kuris bičiulis sumanys man padaryti lokio paslaugą, perkeldamas mano kūną į jūsų tėvynę, mane pačiam mirties patale įves į pasiutimą. Aš nenoriu būti sugraužtas jūsų kirminų”. Čia jis parašo „Manfredą”, „Kainą”.Šiek tiek Dž.G. Baironą nuramina grafienė Gvičioli, kuri nurodo naują sritį energijai reikšti – padėti Italijai vaduotis iš Austrijos valdžios.Dž.G.Baironas prisideda prie Italijos revoliucionierių. Jo namai, nuo kratų lordo titulu apsaugoti, virsta slaptų susirinkimų vieta, ginklų sandėliu. Dž.G.Baironas raštais pliekia visą tvarką, reikalauja revoliucijos.Kai dėl laisvės prieš turkus sukilo graikai, Dž.G.Baironas perka laivą, samdo kariuomenę ir plaukia graikams padėti. Jį sutiko su muzika, su patrankų saliutu. Bet nebuvo lemta Dž.G.Baironui kovoje žūti. Persišaldęs sunkiai suserga. 1824 m. balandžio 19 d. vakare šėlo audra, ir Dž.G.Baironas baigė ne mažiau audringą savo gyvenimą. 37 patrankų šūviai – poeto metų skaičius – paskelbė jo mirtį. Buvo Velykos. Graikai per tą džiaugsmo šventę nei varpais skambino, nei linksminosi. Liūdėjo poeto. Dž.G.Bairono kūnas vis dėlto buvo parvežtas į Angliją.„Kainas”Siužetas. – Saulėtekis. Pirmieji žmonės dėkoja Jehovai, kad jis leido šviesą ant vandenų, atskyrė dieną nuo nakties. Garbina jį ir pirmųjų žmonių vaikai – nuolankus Abelis, meili Ada, Cilė. Taika ir ramybė tarp jų. Tik vienas Kainas neatveria lūpų. „Kodėl tu tyli?”- klausia Adomas. „Aš neturiu ko Dievą prašyti… ” Bet jis turįs padėkoti Dievui: „Juk tu gyveni!” – „Bet aš mirsiu”,- atkerta Kainas. Ir kada Adomas baigia maldas ir eina su vaikais į darbą, vienas Kainas lieka filosofuoti: klausti ir klausti ir į klausimą nerasti atsakymo:
„Ir tai gyvenimas. Darbuokis, bet kam giMan darbuotis skirta? Dėl toKad mano tėvas nusidėjo,Bet argi aš tuo kaltas? Aš pats gi negimiau.Ir gimti aš visai juk nenorėjau”.Kainas mato, kad reikia dirbti, kentėti ir mirti. Bet jį kamuoja klausimas: kam visa tai? Mintis apie gyvenimą po mirties neateina į galvą.„Nusilenk man kaip Viešpačiui”,- taria pasirodęs Liuciferis, tada jis atsakysiąs į tuos klausimus.„Aš kelių niekados nesulenkiauPrieš mano tėvo Dievą, nors Abelis irDažnai mane maldavo, kad ašAukoj jo dalyvaučiau.Kam gi aš lenksiuos prieš tave?”Liuciferis:„Kas niekad Jam nesilenkė,Tas lenkias prieš mane”.Ir trokštantį žinoti Kainą Liuciferis paima į gyvybės ir mirties karalystes, rodo praėjusius, dabartinius ir būsimus amžius. Bet kuo daugiau Kainas pažįsta, tuo labiau niaukiasi jo siela. Jis patiria, kad visas pasaulis, lygiai kaip ir žmogus, „gyvena, skursta ir pasmerktas mirti”. Visi gražieji praeities pasauliai jau dulkėmis pavirtę; dulkėmis pavirs ir ateities pasaulis. O pats Kainas, sako Liuciferis, turės dauginti Adomo giminę, turės valgyti, gerti, drebėti, juoktis, verkti, miegoti ir – mirti. Ir Kainas įsitikina, kad jis tik dulkė, kad jis niekas.Kaino skausmą pažinimas tik padidino. Anksčiau jis vieną paguodą turėjo: jį džiugino sesers – žmonos Ados grožis ir meilė. Bet Liuciferis skelbia, kad visoks grožis, taigi ir brangiausio pasaulyje žmogaus – Ados grožis sunyks, žus.Ir dar baisiau! Kaino sūnelis Enochas, tik gimęs, jau yra pasmerktas amžinai kentėti. Jis būtų laimingesnis, jei Kainas miegantį jį paimtų ir į akmenį sutrupintų jo galvą. „Geriau negimti, nei gyventi, kentėti ir mirti”.Liuciferis paskelbia Kainui, kad viso to liūdno likimo kaltininkas yra Jehova, nes jam patinka kurti ir vėl griauti. Jis leidžia atsirasti ir žmonėms tik tam, kad jie baisiose kančiose mirtų ir į dulkes pavirstų. Kaltus ir nekaltus jis lygiai žudo. Nors jis pavergė ir žmogaus kūną, bet žmogus turįs galingą protą ir juo galįs priešintis Jehovai, susidaryti savo vidinį pasaulį, kuriam pats būtų valdovas.Šitaip pamokytas Kainas grįžta į žemę. Abelis čia pastatęs du aukurus. Kviečia Kainą kartu su juo aukoti Dievui. Jeigu jau brolis taip nori, Kainui vis tiek: ir jis gali aukoti. Ant aukuro Kainas deda javus, o Abelis – pirmagimius gyvulėlius.Pakyla audra ir išblaško išdidaus Kaino aukas. Pykčio pagautas, kad Jehova nepriimąs nekruvinos aukos, Kainas puola griauti aukurą. Abelis aukurą užstoja. Kainas sugriebia nuodėgulį ir suduoda broliui, kam jis tą piktąjį Jehovą ginąs. Abelis griūna, tardamas:„Priimki, Viešpatie, Tu savo tarną,ir atleisk jo užmušėjui – ką darė,Jis nežinojo… O Kaine, duoki ranką…”Kainas nustebęs puola kelti savo brolį, atgaivinti. Veltui. „O Dieve, Dieve!”- sudejuoja Kainas, bet jau per vėlu gailėtis.Į šauksmus atskuba šeima, ir Ieva prakeikia savo pirmagimį sūnų. Sielvartaudamas dėl nužudyto brolio, Kainas ir dabar nepaliauja „derėjęsis”: juk Jehova viską gali; tepaimąs jo gyvybę ir grąžinąs Abeliui. Bet Viešpaties angelas pažymi Kaino kaktą, kad jį visi pažintų ir niekas nežudytų, nors jis ir trokšta mirti.Kainas traukiasi nuo pirmosios šeimos. Prakeiktąjį lydi Ada. „Ramybė jam”,- atsisveikina ji brolio lavoną. „O man?”- klausia Kainas, ir tame klausime, kuriuo baigiama misterija, sukauptas visas beviltiškas skausmas.Kaino tragizmas. – Kainą ištiko visiška katastrofa: labiausiai kankinęsis, kad žmogus turi mirti, pats Kainas pirmasis į pasaulį įvedė mirtį.Į Kainą Dž.G.Baironas įdėjo ir savo paties nuoširdžią meilę Adai, savo pesimizmą. Kiekvienas žmogus yra linkęs nuo pat mažų dienų mąstyti ir klausti. Tačiau Kaine ypač sutelktas yra romantizmo laikais sustiprėjęs domėjimasis metafizinėmis problemomis.Kaino ir jo dvasios žmonių klaida yra ne ta, kad jis ieškojo tolimiausių būties priežasčių, bet kad jis pirmiausia pats sau nebuvo nuoseklus: jis atmetė senuosius autoritetus; nepatikėjo tėvais, o patikėjo Liuciferiu. Atmetė tradicinį būties buvimo pagrindą, aiškinimą, o pasidavė XVIII a. racionalizmui, kuris didžiausiu autoritetu laikė nuosavą protą. Mąstyti yra žmogaus dieviškoji galia. Klausimais tiesiamas kelias į pažangą. Tik pažanga pasiekiama ne autoritetus atmetant, bet patikrinant, ar autoritetas yra patikimas. Ši taisyklė reikalauja kritiškai žiūrėti ir į savo proto išgales. To nepadarė individualiai, maištingai nusiteikęs Kainas. Tai jo pagrindinė klaida. Iš jos plaukia ir Kaino katastrofa: jis tarėsi suradęs gyvenimo blogybių šaltinį ir ėmėsi griauti aukurus, bet paskui pats pastebėjo, kad į pasaulį pasėjo dar daugiau skausmo ir kruvinų aukų.Ada. – Niūriam Kainui kontrastas yra švelnioji Ada. Ji nekvaršina sau galvos dėl tolimesnių būties klausimų: kam gyventi, kam kentėti… Jeigu ir kyla jai tie klausimai, lengvai pasitenkina tais atsakymais, kuriuos buvo girdėjusi iš savo tėvų. Ji gyvena, ne filosofuoja. Ji suranda gyvenime daug grožio, džiaugsmo, laimės, kitiems nusilenkdama, nutylėdama, pasiaukodama. Ji nuolanki Dangui, nors už jį labiau myli savo vyrą. Tėvų, savo vaikų, ypač savo vyro meilė – aukščiausia jos laimė. Kai Liuciferis siūlo Kainui pasirinkti žinojimą ar meilę, ji prašo: „Kainai, meilę pasirink”. Nors ji nedaug kalba, bet darbai rodo jos meilę ir pasiaukojimą. Kai prakeiktas Kainas liepia Adai jį palikti, moteris atsako: „Tave ir taip visi paliko… Aš vieno tik bijau – išsiskirti su tavim”. Ji užtaria Kainą, sakydama įbrėžusiam žymę angelui:,, Toji bausmė prašoksią jo jėgas”. Su Kainu ir su vaikais jai nesunkus ir tėvų rojaus netekimas – ji tik viena negali būti laiminga. Ir tėvus ji myli. Kai Kainas plūsta Adomą ir Ievą, Ada perspėja: „Negerai pasakei… Aš mirti pasiruošusi. Kad motina ir tėvas būtų gyvi”. Ada – viena gražiausių Bairono moterų. Jai poetas davė savo brangiausios dukters vardą ir mylimosios Gvičioli kai kuriuos bruožus.„Kaino” apibūdinimas. – Didi maišto prieš Dievą tema, svarios figūros, vaizdinga jų kalba, kai dialoguose pinasi gamtos ir visatos paveikslai, meilūs Ados žodžiai, šiurpus Ievos prakeikimas – yra žymės, dėl kurių „Kainas” laikomas svarbiausiu Dž.G.Bairono kūriniu.Bet nestinga „Kaino” misterijai ir trūkumų. Beveik be intrigos, be veiksmo, tik daugybė dialogų, filosofavimo: klausimai – atsakymai, it katekizmas. Ta filosofija su pasikartojimais patį veikalą tose vietose daro sausą.Amžininkus traukė drąsūs DŽ.G.Bairono samprotavimai, griaunanti minties jėga, piktžodžiavimai. Vieni priėmė išskėstomis rankomis, kiti smarkiai užsipuolė dėl to piktžodžiavimo. Net pats Dž.G.Baironas teisinosi, kad jo Liuciferis yra padoresnis už J.V.Gėtės Mefistofelį.Adomas Mickevičius(1798-1855)Kilęs iš istorinės Lietuvos nuo Naugarduko. Mokėsi Vilniaus universitete (1815-1819) pačiu jo patriotinio ir mokslinio klestėjimo metu. Filomatų ir filaretų draugijos kaitino A.Mickevičiaus patriotinį entuziazmą, o literatūros studijos davė pagrindinį literatūrinį išsilavinimą būsimajam rašytojui. Tačiau savo pirmąją poeziją rašo tokią, kaip rašė pseudoklasikai. Tik baigęs universitetą ir paskirtas į Kauno gimnaziją mokytoju, A.Mickevičius susižavi romantikais, Dvidešimt vienerių metų jaunuolis gana sunkiai pakelia išsiskyrimą su artimais draugais. Širdį aitrina ir pažintis su Marile Vereščakaite, – meilė šiai moteriai, atnešusi poetui tiek širdgėlos ir skausmingų išgyvenimų, – dar viena stipri jo lyrikos versmė.Vadinamasis Vilniaus-Kauno laikotarpis (1817-1823) A.Mickevičiaus kūryboje turi ypatingą vietą. Kaip tik šiuo metu susiformuoja pagrindinės „Vėlinių” autoriaus estetinės nuostatos, išryškėja esminės jo meninio mąstymo koordinatės. Studijų metais pasiektas aukštas profesinis eiliavimo lygis, geras retorikos ir stilistikos priemonių išmanymas sudaro tvirtą pamatą originaliems ieškojimams. Šią sparčią raidą neabejotinai sąlygojo didelis ir veržlus talentas, – jau studijų pobūviuose ir filomatų susiėjimuose atsiskleidė poeto sugebėjimas akimoju pagauti netikėtą asociaciją, naujai nušviesti detalę, reiškinį. Kita vertus, stiprų poezijos protrūkį sąlygojo asmeniniai išgyvenimai – nuolatinis vienatvės jausmas, netikrumas dėl ateities, nelaiminga meilė (1821 m. Marilė ištekėjo už grafo L.Putkamerio).1822 m. J.Zavadskis išleido pirmąjį A.Mickevičiaus poezijos rinkinį, davusį pradžią lenkų romantizmui. Šalia kitų eilėraščių čia buvo paskelbtas garsusis ciklas „Baladės ir romansai”. Knygos pradžioje išspausdintame straipsnyje „Apie romantinę poeziją” poetas sąmoningai remdamasis dar antikoje susiklosčiusiomis tradicijomis formuoja naujus poetinio meno idealus. Šiuo atžvilgiu ypač būdingas liaudies kūrybos išaukštinimas. To laikotarpio lenkų literatūroje labiausiai buvo vertinama klasicizmo normomis besiremianti „mokyta” poezija, tad jaunojo romantiko straipsnis buvo ne tik drąsus novatoriškas žingsnis, bet ir savotiškas iššūkis tradiciniam meno supratimui bei vyravusiam saloniniam skoniui.
Antras „Poezijos” tomas (1823), į kurį poetas įdėjo istorinę poemą „Gražina” bei „Vėlinių” II ir IV dalis, toliau gilino jau išryškėjusias kūrybos tendencijas. „Lietuvių sakmėje” aukštinami patriotiniai jausmai, kuriamas ryškus herojiškos asmenybės paveikslas, gražiausiai reprezentuojamas Naugarduko kunigaikštienės Gražinos, kuriai būdingas klasikinius antikos herojus primenantis pasiaukojimas. Kitokią literatūrinio herojaus sampratą skaitytojas randa abiejose „Vėlinių” dalyse. Autorius čia kuria ne epinį siužetą, padedantį atskleisti personažo portretą (kaip „Gražinoje”), o emocinių būsenų, nuotaikų ir išgyvenimų kaleidoskopą. Romantiškas individualisto tipas, kurio bruožai atsiskleidė kai kuriuose pirmojo rinkinio eilėraščiuose, įsitvirtino „Vėlinių” II ir IV dalyse. Čia jis – amžinoms klajonėms pasmerktas nelaimingas jaunuolis. Jau įvadiniame eilėraštyje „Vaiduoklis” skambantys savižudybės ir pasmerktumo tonai pranašauja šio mįslingo personažo efemeriškumą, jo veiksmų neapibrėžtumą. Iš atskirų, menkai susijusių scenų ir epizodų supintame šių „Vėlinių” dalių siužete herojus rodosi tai vienokiu, tai kitokiu pavidalu, vienur jis sutapatinamas su šmėkla, kitur su Gustavu, sielvartingai išgyvenančiu nelaimingą meilę. Toks daugialypis herojus (nemaža epizodų dalis siejasi su konkrečiu autoriaus asmeniu) suteikė galimybę itin laisvai, neatsižvelgiant į priežastingumo logiką, komponuoti įvairią ir gausią medžiagą. „Vėlinių” II dalyje, kurios veiksmas vyksta mažoje kaimo koplytėlėje, per mistiškas apeigas iššauktos mirusiųjų vėlės tarsi išreiškia įvairiausius „žemiškuosius” konfliktus. Tačiau „Vėlinių” leitmotyvas pirmiausia remiasi individo emocijų, įspūdžių išraiška. „Vėlinių” IV dalyje Gustavas-Atsiskyrėlis, kunigo kambaryje pasakodamas savo gyvenimą, išpažindamas lūkesčių ir kančių priežastis, deklaruoja savo dvasinę nepriklausomybę. Jis karštai atakuoja kunigą, nes perpranta aprioriškų dogmų padiktuotą jo požiūrį į tikrovę. Tai buvo baladėje „Romantika” pradėtos polemikos tąsa, – „Vėlinių” scenose nuolat akcentuojama liaudiško panteizmo, emocinio kontempliavimo, intuicijos pirmenybė, sugebėjimai pažinti tikrąją žmogaus būtį. Daugiareikšmę kūrinio sandarą, teikiančią tam tikrą interpretacijos laisvę, atitinka romantiško herojaus koncepcija. Gustavas yra ir šio, ir ano pasaulio gyventojas. Jam pavaldūs antgamtiški veiksmai, jis sugeba pajausti tai, ko negali patirti eilinis mirtingasis. „Vėlinių” herojus labai ekspresyviai išreiškė autoriaus įsitikinimus, santykį su pasauliu, įkūnijo daug asmeninių poeto išgyvenimų. Skirtumai tarp lyrinio subjekto ir kūrėjo čia beveik išnyksta, – tai irgi vienas iš principinių romantizmo estetikos požymių.Vilniaus-Kauno laikotarpis A.Mickevičiaus kūryboje ypatingas tuo, kad šiuo metu išaugęs literatūrinis jo meistriškumas, suklestėjęs talentas plėtojosi įvairiomis linkmėmis, neužsisklendė vienos temos, vienos meninės konvencijos rate. Aistringos naujų idėjų deklaracijos (garsioji „Odė jaunystei”), gilūs lyriniai atsivėrimai, nesilpnėjantis dėmesys istorinei tematikai – visa tai iš esmės lėmė ir vėlesnės kūrybos meninį pasaulį. Filomantiška jaunystė, kurią ypač skaudžiai palietė 1823 m. pabaigoje prasidėjęs teismo procesas, poeto įkalinimas, artimas sąlytis su Lietuvos praeitimi, gamta, žmonėmis išugdė nemarius poezijos šedevrus.1824 m. pabaigoje A.Mickevičius atsisveikino su Vilniumi visam laikui. Tremties metai Rusijoje (1824-1829) poetui, patyrusiam caro valdininkų nuožmumą, skaudžiai išgyvenusiam represijas prieš pažangiąją Lietuvos jaunuomenę, buvo savotiško išbandymo, dvasios grūdinimo laikotarpis. Kartu, bendraudamas su revoliucingai nusiteikusiu rusų jaunimu, dažnai susitikdamas su rusų literatais (ypač reikšminga pažintis su A.Puškinu), „Vėlinių” autorius mokėsi mąstyti platesnėmis kategorijomis, praplėtė savo idėjų akiratį. Peterburgo, Odesos, Maskvos literatūriniuose salonuose A.Mickevičius išgarsėjo įkvėptomis improvizacijomis, puikiu poezijos pažinimu. Nors tėviškės ilgesys, neblėstantis, kaskart atsinaujinantis apviltos meilės skausmas aižė dvasią, didino tremtinio naštą, tačiau sukaupta vidinė energija pranašavo naują kūrybinį pakilimą.Į „Krymo sonetų” (1826) ciklą įėjo kūriniai, pagrįsti kelionės po Juodosios jūros pakrantės įspūdžiais, taip pat anksčiau sukurti meilės sonetai. Sonetų lyrinis subjektas – dažnai vienišas keleivis, piligrimas, išgyvenantis egzotiškos gamtos grožį.Prieštaringų nuotaikų šuorai bei atviri erotiniai vaizdai smarkiai šokiravo tuometinę lenkų literatūrine publiką: straipsniuose Varšuvos spaudoje A.Mickevičius buvo kaltinamas nepagarba nacionalinėms tradicijoms, „gero skonio” reikalavimams. Išpuolių ir pagrįsto carinės cenzūros įtarumo susilaukė „Istorinė lietuvių ir prūsų žygių sakmė” – „Konradas Valenrodas” (1828).Ši istorinė poema – reikšmingas idėjinis poeto manifestas ir, antra vertus, dar vienas svarbus lietuviškos tematikos puslapis A.Mickevičiaus kūryboje. Pagrįstas Lietuvos metraščiais ir poetinę laisvę teikiančiais faktų kontūrais „Konrado Valenrodo” veiksmas yra daugiasluoksnis. Tiesioginė intriga, kurią užmezga mįslingas mistro Konrado elgesys, įrašoma į meilės (Aldonos portretas), vaidilos – tautos dvasios žadintojo (Albanas) ir emocingų lyrinių motyvų foną. Potekstėje glūdi aiškiai suformuluota kovos su pavergėjais taktika: „Betaig tu esi vergas, vergo ginklas – tai klastos”. Herojus jaučiasi atlikęs pareigą tėvynei, tačiau dėl jos paaukojęs mylimosios laimę. Aldonos siužetine gija tarsi iliustruojamas ir naujai įprasminamas klausimas, nuolat kamuojantis A.Mickevičių: kaip suderinti pareigą tautai su individualia žmogaus būtimi. „Vėlinių” III dalyje (1832) pateikiamas ryškiausias šios problemos meninio sprendimo variantas.Lenkų romantizmo šedevras „Vėlinės” išaugo iš itin turtingo estetinio, filosofinio idėjų klodo, kuris apskritai lėmė visos literatūrinės srovės savitą nacionalinį skambesį. Sukrečiantys nepavykusių lenkų sukilimų pavyzdžiai, po visą Europą klaidžiojančios emigrantų minios, aristokratiškos puikybės ir naujoviško demokratizmo antagonizmas ir nuolat gyvos tautos mesianizmo idėjos veikė A.Mickevičiaus, J.Slovackio, Z.Krasinskio ir kitų romantikų kūrybą. Buvo teigiama, kad romantizmas kaip niekur kitur išreiškia tautos dvasią, nacionalinį lenkų charakterį.1928 m. emigravęs į užsienį A.Mickevičius pasijuto esąs žmogus be tėvynės. Įspūdingi Alpių vaizdai, didybe alsuojantys Romos paminklai (vėliau poetas sakys, jog per savo gyvenimą pamilęs tik tris miestus – Naugarduką, Vilnių ir Romą), įdomios pažintys negalėjo užgožti netekties jausmo. Emigracijos laikotarpio (1829-1855) kūryboje kaip niekad anksčiau išryškėjo A.Mickevičiaus – tautos tribūno, pranašo, aistringo patrioto – vaidmuo. Ši romantiškai suvokta poeto misija atitinkamai orientavo jo poeziją, veiklą, gyvenimą ir itin agresyviai atsiskleidė „Vėlinėse”.Sužinojęs apie 1831 m. sukilimą, A.Mickevičius tuojau nuskubėjo prie Lenkijos sienų, tačiau pralaimėjimą pranašaujančios žinios sustabdė jį Poznanės apylinkėse. Kartu su išblaškytais žlugusio sukilimo dalyviais vėliau apsistojo Drezdene. Girdėdamas nusivylimo, nerealizuotų vilčių kupinus pasakojimus, poetas patiria svaiginantį įkvėpimą: „Vėlinių” III dalis buvo sukurta maždaug per mėnesį, o vadinamoji „Didžioji Improvizacija” – per vieną naktį. Vadinamąsias „drezdeniškąsias” „Vėlines” persmelkia individo ir visuotinumo sankirtos linija. Dviejų meninių konvencijų – fantastinės ir istorinės realistinės – principai neatskiriamai susipynę, o tai nulemia kūrinio sugestyvumą ir originalumą.Sąšaukos su „Vėlinių” II ir IV dalimis nėra ryškios, jų nesieja siužeto bei kompozicijos ryšiai. Tam tikrą atstumą tarp atskirų kūrinių žymi III dalies pradžia – simboliškas herojaus statuso pasikeitimas. Ant bazilijonų kalėjimo sienos (kur kalėjo A.Mickevičius) veikėjas užrašo: „Gustavas mirė… Čia gimė Konradas”. Tai nėra vien istorinė metamorfozė, – romantiško įsimylėjėlio, dėl asmeninių kančių besiblaškančio jaunuolio vietą užima patriotas, kovojantis ir „kenčiantis už milijonus”. Metafizinį „Vėlinių” klodą papildo mesianizmo idėjų kupinas kunigo Petro „Regėjimas”.Antra vertus, poeto amžininkams didelį įspūdį darė vaizdai, tiesiogiai atspindintys kovą su carizmo priespauda ir nesenus Vilniaus proceso įvykius. „Vėlinių” III dalyje jiems skirta labai daug vietos: pradedant kūrinio dedikacija Vilniaus universiteto studentams, „tautos kankiniams”, konkrečiais autoriaus komentarais ir baigiant nesunkiai atpažįstamomis A.Mickevičiaus biografijos detalėmis. Ši draminė poema yra kupina maišto, kovos jausmų, neapykantos carizmui. Joje įtaigiai reiškiamas pasibjaurėjimas vilniškių studentų tardytojais, piešiamas karikatūriškas Novosilcevo bei kitų caro parankinių, pataikūnų paveikslai. Drauge kuriami šviesūs progresyviai nusiteikusio demokratinio rusų jaunimo portretai. Ji atitiko ir visos demokratinės lenkų visuomenės nuotaikas.„Vėlinių” III dalis – revoliucingiausias A.Mickevičiaus kūrinys, atvirai kviečiantis įsijungti į kovą prieš carizmą ir pranašaujantis jo žlugimą. Jame ryškus humanistinis patosas, filosofiniai apmąstymai, šaiži satyra ir giedri lyriniai monologai. Kūrinys įprasmino ir naujo tipo herojų, kuriam individualus romantiškas maištas prieš dvasios tironiją nuosekliai perauga į kovą prieš konkrečią priespaudą, nacionalinį engimą. „Vėlinės” buvo A.Mickevičiaus romantizmo viršūnė ir reikšmingiausios teminės linijos pabaiga.Persikėlęs į Paryžių, A. Mickevičius aktyviai įsijungė į emigrantų politinę veiklą, brandino naujus sumanymus. Susitikimai su tėvynainiais žadino vaikystės ir jaunystės dienų prisiminimus, kėlė atmintyje iškilusius tėviškės gamtos, žmonių atvaizdus. 1833 m. pavasarį laiške bičiuliui A.E.Odinecui poetas taip nusako „Pono Tado” kūrimo aplinkybes: „Daug dirbu, be įvairaus pašalinio ir atsitiktinio rašymo, varau savo poemą, kurios šiandien baigiu ketvirtą giesmę. Gyvenu tada Lietuvoje, giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais…” 1834 m. kūrinys jau buvo užbaigtas.Pradžioje poetas buvo sumanęs parašyti idilišką dviejų jaunuolių meilės istoriją, vykstančią sename lenkų dvarelyje. Ilgainiui poema rutuliojasi įvairiomis linkmėmis (iš pirminio sumanymo liko centrinis motyvas – Tado ir Zosės meilė), autorius panaudojo gausią etnografinę medžiagą, kuri savo ruožtu sąlygojo naujus tipus, charakterius. Tiek gana tiksliai lokalizuotas veiksmas (Naugarduko apylinkės), tiek chronologiniai įvykiai (1811-1812 m.) smarkiai didina tikroviškumo iliuziją, kaip, beje, ir daugybė autentiškų pavardžių, realijų, detalių. Ramiai, bet turiningai ir kryptingai tekantis siužetas tarsi įtraukia vis platesnius istorinius reiškinius: nuo pagrindinio intrigos mazgo (Soplicų ir Horeškų šeimų nesantaikos) einama prie Jackaus Soplicos mįslingo likimo, santykių su rusų valdžios atstovais ir Napoleono armijos įžengimo. „Pono Tado” veiksmo erdvė smarkiai išsiplečia – kūrinį galima laikyti visos tautos gyvenimo, lūkesčių modeliu. Gana tipiškas ir ankstesnio avantiūristo Jackaus – vienuolio Robako – likimas, kuriame rado atgarsį svarbios ano meto lenkų nacijos problemos. A. Mickevičius šiuo portretu siekė parodyti susiskaidžiusiems į priešiškas stovyklas, nuolat besivaidijantiems Paryžiaus emigrantams kelią į vienybę. Jackus, ankstesnis valdininkas ir smurtininkas, pabėga į užsienį, kartu su lenkų legionais kaunasi įvairiuose mūšiuose už Žečpospolitos atkūrimą, o vėliau tapęs konspiratoriumi, agituoja šlėktas į naują sukilimą. Tokiu būdu vėl išryškėja naujais akcentais pažymėta pagrindinė A.Mickevičiaus tema. Dėl nuolatinio dėmesio tautos likimui, jautraus ir įkvėpto tėvynės gamtos, papročių, buities vaizdavimo „Poną Tadą” literatūros tyrinėtojai neretai vadina „terapeutiniu” kūriniu. Poetas stiprino praradusių tėvynę žmonių dvasią, sukūrė gražų poetinį pasaulį, kuriame vyrauja tradicinės vertybės, pastovumas, aiškūs ir suprantami žmonių santykiai. Poema – tai atsisveikinimas su idealizuotu vaikystės kraštu, pagarbos ir meilės tėviškei išraiška. Kartėlio, pesimistinių nuotaikų kupinas „Pono Tado” epilogas dar kartą išryškino itin skaudžiai romantikų išgyvenamą prarają tarp idealaus pasaulio ir tikrovės.Įkvėptomis „Pono Tado” strofomis 36 m. poetas dar kartą patvirtino, jog jis yra talentingiausias lenkų rašytojas. Poema epopėja buvo jo gulbės giesmė: vėlesni metai, kupini gyvenimo permainų, visuomeninio aktyvumo, atnešė nedaug ryškių kūrinių. Kūrybinio išsekimo, nenoro grįžti prie poezijos priežasčių buvo daug – tai ir šeimos nesklandumai, dažni lenkų emigrantų kivirčai, ir didelio darbo reikalaujančios paskaitos Paryžiaus Kolež de Frans katedroje. Ypač daug poeto energijos atėmė nenusisekę bandymai suorganizuoti lenkų emigrantų legionus. Tarsi pratęsdamas nuolat kūryboje skambančius kovos už laisvę motyvus, poetas ir asmeniniu pavyzdžiu siekė įkvėpti drąsą ir viltį pavergtų tautų atstovų širdyse. A. Mickevičius aistringai pasisakė prieš bet kokią tironiją, aukštino internacionalistinę Europos tautų vienybe, – tai atsispindėjo ir revoliucinio judėjimo lozunge „Už mūsų ir jūsų laisvę”, ypač populiariame tarp lenkų emigrantų. 1855 m. Konstantinopolyje, burdamas lenkų karius į žygį prieš Rusiją, poetas susirgo ir mirė.ROMANTIZMAS LIETUVOJE
Romantizmas lietuvoje susijęs su nacionalinoi išsivadavimo judėjimu, jam būdingos liaudiškos tendencijos, istorinių ir f olklorinių liaudies dvasinio gyvenimo ištakų poetizavimas. Lietuvių romantizmo plėtrai turėjo įtakos lenkų rašytojai romantikai ( ypač Adomas Mickevičius ), kurių kūryboje nemaža Lietuvos istorijos, lietuvių tautosakos motyvų. Romantizmo pradmenų yra XIX a. Pirmųjų dešimtmečių literatūroje ( S. Valūno „Birutė“, S. Stanevičiaus „Šlovė Žemaičių“, grožinei prozai artimi S. Daukanto veikalai ). Pirmas ryškesnis romantikas – Antanas Baranauskas. Jo „Anykščių šilelis“ inspiravo XIX a. Pabaigos romantikus. XIX a. pabaigoje romantizmo tendencijos būdingos apie „Aušros“ laikraštį susibūrusių poetu A. Vištelio, K. Sakalausko-Vanagėlio, J. Miliausko-Miglovaros, M. Davainio-Silvestraičio eilėraščiams. Kūrybos turtingumu, didele menine įtaiga iš šios grupės išsiskyrė Maironis. Romantinės savybės ryškios vieno pirmųjų lietuvos dramaturgų A. Fromo-Gužučio istorinėse ir tautosakinėse pjesėse, V. Pietario pirmąjame lietuvių istoriniame romane. Vėlokai lietuvių literatūroje pasireiškęs romantizmaschronologiškai beveik susisiekia su XX a. pirmųjų keturių dešimtmečių lietuviškojo neuromantizmo apraiškomis ( Šatrijos Ragana, Vydūnas )
TEATRAS
Romantizmo teatrui įtakos turėjo romantizmo dramaturgija ( tiesioginis aistrų susidūrimas, melodramiškumas ). Romantizmo vaidybai būdingas ekspresyvumas, jausmų hiperbolizvimas, kontrastų, asmenybės vidinių prieštaravimų akcentavimas, psichologinių būsenų kaita. Pastatymuose buvo laikomasi istoriškumo, konkretumo, ryškinamas nacionalinis koloritas, veikėjų heroizmas, neapykanta despotizmui, politinei reakcijai, savininkiškumui, miesčioniškumui, dominavo gaivališkas demokratizmas, aistringas humanizmas. Buvo siekiama vaidybos nuoširdumo, tiesioginio poveikio žiūrovui. Sceininė kalba priartina prie šnekamosios ( vengta deklamacijos, pompastiškumo ). Romantizmo estetika skatino režisūros, kaip savarankiškos kūrybos rūšies, plėtotę. Žymiausi XIX a. aktoriai: E. Kynas ( D. Britanija ), J. Flekas, L. Devrientas ir kiti.
DAILĖ
Romantizmo dailė susiformavo XVIII a. pabaigoje kaip priešprieša klasicizmo ir akademizmo rasionalizmui ir dogmatizmui. XIX a. viduryje romantizmo dailė buvo susijusi su realizmo ir natūralizmo daile, joje ryškėjo pažangūs ir reakciniai bruožai. Dailininkai romantikai propagavo kūrybos laisvę, individualizmą, iškojo temų, siužetų praeities dailėje ( ypač vidurinių amžių ), folklore, savo tautos arba egzotiškų Rytų istorijoje. Jų kūriniuose dominavo subjektyvus padaras ( emocijos ir fantzija ), buvo vaizduojami neeiliniai istoriniai įvykiai, didingos, dažnai dramatiškos asmenybės ir jų emocijos, gaivališka gamta.