Adomas Mickevičius

Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) – pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusijoje). Tėvas buvo Minsko matininkas ir dirbo advokatu Naugarduko teisme, motina – ekonomo duktė. Šeima turėjo Harbatovičių (Harbatowicze), Zaosės (Zaosie) dvarus ir namą Naugarduke. Tai buvo kilminga lietuviška giminė, kurios protėvis Rimvydas gyveno dar pagoniškoje Lietuvoje.

Naugarduke A.Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus. Poeto tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmo jausmą. Šeimoje A.Mickevičius pažino liaudies buitį, paapročius, pamėgo liaudies kūrybą.

1807-1815m. A.Mickevičius lankė dominikonų apskrities mokyklą Naugarduke. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Pirmus metus mokėsi Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokytojų seminariją. A.Mickevičiui dėstė įžymūs Vilniaus universiteto profesoriai: G.E.Grodekas, L.Borovskis, J.Lelevelis. Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikų literatūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kalbų, kurioms ir vėliau skyrė daug dėmesio. 1817m. universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija, kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui vadovavo A.Mickevičius.

1819m., baigęs universitetą, A.Mickevičius buvo paskirtas dirbti į Kauną – apskrities mokyklos mokytoju. Ten dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką, politinę ekonomiją, buvo mokyklos bibliotekos vedėjas.

1821-1822 mokslo metus A.Mickevičius praleido Vilniuje. Čia 1822m. išleido pirmąjį savo Poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė Baladės ir romansai. 1822m. rugsėjo mėnesį vėl gr

rįžęs į Kauno apskrities mokyklą, 1823m. išleido antrąjį Poezijos tomą, į kurį įėjo poema Gražina ir dvi (II ir IV) Vėlinių dalys.

Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823m. spalio 23d. A.Mickevičius buvo suimtas, pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonų vienuolyne, o 1824m. spalio 25d. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, išleido Krymo sonetus, (1826), poemą Konradas Valenrodas (1828).

1829m. A.Mickevičius išvyko į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie sukilimą Lenkijoje, 1831m. atvyko į Poznanę, bet 1832m. vėl išvyko į Drezdeną, kur parašė Vėlinių III dalį. Tais pačiais metais įsikūrė Paryžiuje, dalyvavo lenkų bei lietuvių politinių emigrantų (1831m. sukilimo dalyvių) veikloje, išleido europinę šlovę autoriui pelniusią politinę brošiūrą Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos (1832) ir stambiausią savo kūrinį – poemą Ponas Tadas (1834). 1839 – 1840m. dėstė lotynų literatūrą Lozanoje, Prancūzų koledže (CCollège de France) 1840 – 1844m. – slavų literatūrą.

1841 – 1847m. bendravo su mistiku A.Towiańskiu, propagavo jo idėjas. Nutraukęs su juo santykius, 1848m. išvyko į Romą, kur norėdamas padėti italams, suorganizavo lenkų legioną kavai su Austrija. Grįžęs į Paryžių, 1849m. redagavo laikraštį Tribune des Peuples (Tautų tribūna), kuriame ragino kurti revoliucinę tautų sąjungą. Kilus Krymo karui, 1855m. nuvyko į Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten tapo choleros epidemijos auka – mirė Konstantinopolyje 1855m. lapkričio 26d. Palaidotas Krokuvoje.

A. Mickevičiaus kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, su
u Lietuvos istorija ir lietuvių kultūra. Pats A.Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo Tėvyne.

Adomas Mickevičius

LIETUVIŠKŲ DAINŲ FRAGMENTAI

Gyvendamas Paryžiuje, A.Mickevičius su savo bičiuliu Liudmilewu Korylskiu (manoma, jog iš tikrųjų tai buvo iš Telšių kilęs Liudvikas Kobeckis) vakarais žaisdavo šachmatais, dainuodavo lenkiškas ir lietuviškas dainas. Kartą (tai buvo Batignol rue de la Sante 1851 ar 1852m.) A.Mickevičius pertraukė dainavimą pastaba, jog lietuviškai neteisingai dainuojama, ir paėmęs popieriaus lakštelį, užrašė, kaip turėtų būti. A.Mickevičiaus duktė Marja Gorecka tą lakštelį su užrašu išsaugojo, o sūnus Władysławas 1908m. pirmą kartą paskelbė. Lakštelyje užrašyti trijų lietuviškų dainų fragmentai, ir tai yra vienintelis žinomas A.Mickevičiaus autografas lietuvių kalba. Įvairūs (daugiausia lingvistiniai) autografo tyrinėjimai parodė, jog A.Mickevičiui lietuvių kalba nebuvo svetima – jis suprato tai, ką dainavo ir ką užrašė.

Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė.

Vilnius įsikūrė nuostabiame Neries ir Vilnelės upių slėnyje, išaugo Europos kultūrų ir religijų sandūroje. V-IXa. prie Pilies kalno jau buvo didelė gyvenvietė. Oficiali miesto paminėjimo data – 1323 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas perkėlė sostinę iš Trakų į Vilnių.

1579 m. įsteigtas Vilniaus universitetas tapo kultūrinės traukos centru.

XX a. pradžioje Vilnius – nacionalinio judėjimo centras.

Dabar Vilniuje yra valstybės valdymo įstaigos, čia ir šalies mokslo, meno ir kultūros centras.

Mieste gyvena 590 tūkst. žmonių.

Adomas Mickevičius (1798 – 1855) įėjo į pasaulinę literatūrą kaip ko

ovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Įkvėpimo savo kūriniams jis sėmėsi iš Lietuvos praeities. Ištaręs žodžius “Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą” jis atsistojo į mūsų literatūros kūrėjų tarpą, o nacionalinės kovos metais jo kūriniai žadino pasididžiavimą Lietuva, ugdė meilę jai. 1815 – 1819m. studijos Vilniaus universitete.

1822m. Vilniuje išleistas “Adomo Mickevičiaus poezijos” I tomas, 1923m. – II tomas.

1823m. suimamas ir kartu su kitais filaretais įkalinamas bazilijonų vienuolyne.

1924m. paleistas be teisės kur nors išvykti. Spalio 25d. ištremiamas iš Lietuvos ir daugiau į ją nebesugrįžta.

“A.Mickevičiaus paminklas stovi skvere prie Šv.Onos ir Bernardinų bažnyčių. Paminklo aikštelė grįsta bazalto trinkelėmis. Į ją iš trijų pusių veda takai ir bazalto laiptai.

Poetas vaizduojamas gilaus susimąstymo akimirką, stovi pasirėmęs į neaukštą, horizontaliai perdalintą koloną. Veidas mąslus, akys beveik užmerktos. Veidas atkurtas pagal poeto atvaizdus. Pozos dvasingumą paryškina iškilmingas, klostėmis krintantis žemyn drabužis. Paminklo kompozicijoje plastiškai reikšmingas elementas – kolona. Dvi jos dalys simbolizuoja poeto gyvenimą tėvynėje ir tremtyje, priklausomybę lenkų ir lietuvių kultūroms.

Skulptūra – 4,5 m aukščio, postamentas neaukštas – 0,57 m., – viskas iš rusvo granito. Figūros pobūdis ir architektūrinis aplinkos sutvarkymas suteikia aukštam postamentui kameriškumo.

Paminkas pastatytas 1984 m. Skulptorius – Gediminas Jokūbonis, architektas – Vytautas Čekanauskas.”

ROMANTIZMAS XIX-ą amžių galima vadinti istorijos mokslo amžiumi. Išties, būtent tuo metu istoriografija ir istorikai įgijo ik

ki tol niekuomet neturėtą tokios reikšmės visuomeninį ir profesinį statusą. Tai visu pirma buvo susiję su romantizmo sąjūdžiu, kuris įkūnijo naujo domėjimosi praeitimi bangą.

Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto).

Renesansas žavėjosi Antikos vertybėmis kaip antlaikėmis ir tobulomis, o Romantizmas – viduramžiais, todėl, kad juos laikė savo praeitimi. Vienas iš pagrindinių romantizmo teoretikų buvo Herderis, parašęs veikalą “Idėjos apie visuotinės istorijos filosofiją” (1784-1791). Jis žmogų laikė tarpininku tarp gamtos ir dvasios pasaulių. Europocentristas, nes Europa jam reiškė istorijos sąmonės tėvynę. Dėl to jos padėtis privilegijuota (evoliucionistas). Jam žmogaus prigimtis ne vieninga, bet įvairialypė. Žmogaus tipą lemia jo rasė – tai yra paveldėtos psichologinės savybės. Taigi, pavienio individo prigimtis kinta, bet rasės psichologinės savybės – ne. Jo teorija problematiška. Pagrindinis dalykas – skirtumai tarp socialinių ir politinių įvairių rasių institucijų remiasi ne rasės istorine patirtimi, o jos vidinėmis psichologinėmis ypatybėmis. Iš čia tiesus kelias rasizmo link.

Vienas iš romantizmo šaltinių buvo atsigręžimas į liaudies kultūrą. Atrandama prancūzų herojinė poema, trubadūrų poezija, skandinavų sagos, ispanų romancero, Nybelungų giesmė. Nepaprastai suklesti istorinis romanas ir drama (Valterio Skoto ir Viktoro Hugo romanai išverčiami į daugelį kalbų). 1831 m. Šatobrianas konstatuoja: “viskas šiandien įgyja istorijos pavidalą: polemika, teatras, romanas, poezija”.

“Tautų pavasaris” išryškina istoriografijos, kaip nacionalinės savimonės pagrindimo poreikį. Tai ypač buvo svarbu tautoms, kurios, išlikdamos anachronistinių monarchijų sudėtyje, siekė pagrįsti savo nacionalinį identitetą bei pretenzijas į valstybingumą (italų, čekų, vengrų,, lenkų, serbų kultūrinio gyvenimo (literatūros ir muzikos meno) suklestėjimas). Dėmesys provincijų ir specifinių kultūrinių ar tautinių regionų istorijai. Tai inspiravo tam tikrą visuomeninę veiklą – kūrėsi praeities mylėtojų ir kraštotyrininkų draugijos.

Kaip Renesansas atranda Antiką, taip romantizmas – viduramžius. Vokiečių poeto Lesingo mintis: “Viduramžiai – tai naktis, tebunie. Bet naktis pilna žvaigždžių.” Graikai ir romėnai nebetenka monopolinio intereso. Dar labiau plečiasi istorinės tematikos laukas. Romantikai atranda viduramžius, deja kaip galutinai prarastus, iš čia egzotizmo, tapybiškumo, pusiau mitinio folklorizmo ilgesys. Juos stebina didžiuliai papročių ir tikėjimų kontrastai. Savo paties kilmės, šaknų paieškos. Taip formuojamas nacionalinis identitetas.

Romantizme mokslas tarsi susilieja su svajonėmis, vaizduote, vizijomis. Šalia kritinio metodo lygia greta stovi poezija, intuicija, įsijautimas. Istorikas – romantikas siekia su praeities žmonėmis užmegsti intuityvų kontaktą smpatijos, įsijautimo, emocijos pagalba, ir tai suprantama, nes tie žmonės laikomi protėviais, turinčiais tiesioginius giminystės (kraujo) ryšius. Žinoma, jis naudojasi dokumentais, bet jų atžvilgiu elgiasi kiek keistai, pvz.; Augustin’as Thierry prie darbo stalo jaučia “kažką panašaus į emocijas, kurias patyria aistringas keliautojas šalies, kurią ilgai geidė pamatyti ir dažnai regėjo svajonėse, atžvilgiu”. J.Michelet (Ž.Mišle), kurį kai kas vadino istorijos ligoniu, būdamas daugiau poetas, nei istorikas, atskleidžia šį keistą metodą savo 1869 m. pasirodžiusios Prancūzijos istorijos įvade. Jis aprašo haliucinacinį transą, kuris jį apėmė vaikščiojant Paryžiaus archyvų koridoriais: “Šie popieriai, pergamentai kadaise čia palikti, prašė dar pas juos sugrįžti. Tai buvo ne popieriai, bet žmonių, provincijų, tautų gyvenimai. Jei norėtum jų klausytis, jie apsuptų tave šimtais kalbų. (.)Nupūstamas jų dulkes, aš jaučiau juos atgyjant. Jie kėlė iš kapo kas ranką, kas galvą kaip Mikelanželo Paskutiniame teisme ar Mirusiųjų šokyje. Tą pašėlusį šokį, kuriuo jie sukosi aplink mane aš pabandžiau atgaivinti šioje knygoje.” Michelet buvo daugiau poetas nei istorikas, tačiau ir kiti romantikai naudoja tokius kraštutinumus bei metaforas, kurios stebuklingu būdu transformuoja analogiją į demonstraciją, įvaizdį – į idėją, antromorfizaciją, o kas liečia valstybes ir tautas – vartoja vitalistines savokas: gimimas, gyvenimas, senatvė, mirtis, kurios vienu metu susišaukia su cikline ir progresistine istorijos filosofija.

Lietuvių XIX a. literatūrą paveikė romantizmas, realizmas ir iš dalies natūralizmas.
Romantizmas. Ši srovė bei kryptis Vakaruose (Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje) reiškėsi nuo XVIII a. pabaigos (maždaug nuo 1794 m.) iki XIX a. vidurio (maždaug iki 1848 m.). Iš pradžių romantizmas rungėsi su klasicizmu, o vėliau, jį nugalėjęs (maždaug nuo 1830 m.), gyvavo drauge su kylančiu realizmu.
Vokietijoje pagrindinės romantikų grupuotės buvo: Jenos romantikų ratelis (1798-1801), kuriam priklausė broliai Augustas ir Friedrichas Schlegeliai, Novalis, jiems pritarė filosofas ir estetikas RW.J. Schellingas; Heidelbergo romantikų grupė (1805-1808), kuriai priklausė L.A. von Arnimas, C. Brentano, prie jų jungėsi broliai (Jacobas ir Wilhelmas) Grimmai; kiti įžymūs vokiečių romantikai buvo E.T.A. Hoffmannas ir H. Heine. Anglijoje romantizmo pradininkai buvo „Ežero mokyklos” (1798) poetai W. Wordsworthas, G.T. Coleridge’as, R. Southey, o jo korifėjai – G.G.N. Byronas, P.B. Shelley’s, J. Keatsas, iš dalies W. Scottas. Prancūzijoje – G. de Stael, F.R. Chateaubriandas, vėlesnieji – A. de Lamartine’as, A. de Vigny, A. de Musset, G. Sand, žymiausias – V. Hugo. Didieji rusų romantikai buvo V.A. Žukovskis, jaunasis A.S. Puškinas, M.J. Lermontovas. Lenkų literatūroje romantizmas formavosi XIX a. pradžioje (iki trečiojo dešimtmečio vidurio) veikiamas Vakarų, ypač audrininkų, preromantizmo, vokiečių klasikinės bei romantinės filosofijos. Pirmieji romantikai čia buvo filomatai ir filaretai, iš kurių iškilo A. Mickevičius. Susiformavo dvi pagrindinės romantikų mokyklos – Vilniaus ir Varšuvos. Romantikai karštai polemizavo su Varšuvos klasicistais. Po 1831 m. sukilimo literatūrinio gyvenimo židiniu tapo Didžioji Emigracija, kurioje atsidūrė ne tik A. Mickevičius, bet ir kiti žymieji romantikai – J. Stowackis, Z. Krasinskis, C. Norwidas. Romantinė buvo kone visa lenkiškoji XIX a. Lietuvos literatūra (J.L Kraszewskio, W. Syrokomlės ir kt. rašytojų kūryba).
Romantizmo socialinis ir psichologinis pagrindas buvo nusivylimas Didžiosios prancūzų revoliucijos padariniais ir kartu švietėjų idėjomis – laisvės, lygybės, brolybės lozungais. Romantizmas buvo naujos, porevoliucinės, civilizacijos kritika, protestas prieš ją. Romantikai niekino naująją visuomenę, jos gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. Švietėjų optimizmas jiems atrodė nepagrįstas, jų racionalizmas lėkštas, jų ideologija nesugebanti paaiškinti gyvenamosios epochos. Romantikus ypač skaudino žmonių egoizmas, dvasinis nuskurdimas, prakticizmas, pilietiškumo nuosmukis. Tačiau romantikų politiniai bei socialiniai idealai buvo labai skirtingi, ir dėl to įvairios jų grupuotės bei atskiri rašytojai tarp savęs nesutarė, polemizavo. Didelę ideologinę reikšmę romantizmas turėjo šalyse, kurios buvo pavergtos svetimšalių ir kovojo dėl savo išsivadavimo (pvz., Vengrija, Lenkija, Lietuva). Kai kuriais atžvilgiais nevieningus romantikus siejo bendri estetiniai principai, panaši pasaulėvoka bei pasaulėjauta.
Romantizmo estetikos filosofinis pagrindas buvo agnosticizmas ir subjektyvizmas bei individualizmas, atstovaujamas L Kanto, J. Fichtes, RW.J. Schellingo. Tai buvo filosofija, pasaulį suvokusi kaip kūrybą ir kartu išaukštinusi žmogaus kūrybingumą. Švietėjai tikino, kad žmogų suformuoja aplinka. O romantikai buvo įsitikinę, kad pats žmogus kuria savo pasaulį ir tai tėra visuotinio kūrybingumo tąsa. Aukščiausias kūrybingumo pasireiškimas yra dvasingoji gamta. Gamta nėra bedvasių, nekintamų daiktų sankaupa, o gyvas, organiškas visetas, kuriam būdingas begalinis tapsmas, nuolatinis atsinaujinimas, amžina kūryba – savo dvasinės esmės atskleidimas materialiais, jutiminiais pavidalais. Taigi pati gamta yra menas, o menas yra gamtos esmės pratęsimas, nes visa, kas egzistuoja, yra nesiliaujantis kūrybos procesas. Romantikų nuomone, pasaulį žmogus pažįsta ne protu, ne intelektu, kaip manė racionalistai, ir ne juslėmis, ne pojūčiais, kaip tvirtino sensualistai, o nuojauta, intuicija. Tikrovės esmę žmogus sučiuopia iškart, spontaniškai, jos neskaidydamas ir neanalizuodamas. Vadovaudamasis intuicija, kuria ir menininkas, tik jo intuicija galingesnė negu šiaip žmonių. Todėl menininkas yra išmintingiausias žmogus, daugiausia išmanantis apie pasaulio paslaptis. Menininkas tarp žmonių – tai kaip žmogus tarp kitų žemės tvarinių, – taip mano RW.J. Schlegelis. Menas yra tikroji filosofija, – taip mano J. Fichte ir F.W.J. Schellingas.
Romantikai įtvirtino sintetišką žmogaus dvasios supratimą. Žmogus jiems yra ne vien mąstanti, bet ir savitai jaučianti, savotiškai suvokianti pasaulį, originali individualybė. Tasai žmogaus savitumas, originalumas, individualumas ir yra tikroji jo vertė. Didžiausias žmogaus individualybės priešas, niveliuojantis ir žudantis visas gerąsias jo savybes, yra gyvenamoji tikrovė, kasdienybė. Todėl svajonės ir tikrovės susidūrimas, idealų ir gyvenimo principinė priešprieša yra pagrindinis romantinio meno konfliktas. Lenkų romantikas Mauricijus Mochnackis įsitikinęs, jog poezija negali vaizduoti objektyviai egzistuojančios socialinės tikrovės, kurią suformavo šiuolaikinė civilizacija, nes žmogus čia, lyg trapi dalelė, yra laužomas didelės pasaulinės mašinos, praranda individualias savybes, o tuo tarpu jis juk yra „atskira vertybė”. Žmogus, kaip individualybė, stengiasi išsivaduoti iš visuomenės varžtų, niveliuojančių jo prigimtį, stengiasi išsiveržti iš „gyvenimo prozos” į tokias veiklos sferas, kuriose pajustų savo būties pilnatvę, įveiktų savo ribotumą ir taptų iš tikrųjų didis. Sutelkę dėmesį ne į išorinį pasaulį, ne į žmogaus ir aplinkos santykį, o į patį žmogų, į jo vidinio gyvenimo pilnatvę, romantikai labai sudvasino meną. Tobuliausiu menu jie laikė muziką, kurios medžiaga geriausiai paklūsta sielos atodūsiams, emocijų ir nuotaikų bangavimui. Romantinio meno psichologinis turinys yra gilus, sudėtingas, niuansuotas ir dramatiškas arba svajingas, kontempliatyvus.
Romantikai pakeitė požiūrį į laiką ir istoriją. Iki romantizmo epochos laikas daugiausia (antikos, Renesanso, klasicizmo epochose) buvo suprantamas cikliškai. Manyta, jog pasaulis sutvarkytas pagal amžinus nesikeičiančius dėsnius ir jame viskas tolydžio kartojasi: paros tarpsniai, metų laikai, gimimas, gyvenimas ir mirtis ir t.t. Tokia cikliška laiko samprata būdinga ir minėtų ikiromantinių epochų menui. Tuo tarpu romantikai laiką supranta kaip begalinį ir istorinį. Laikas jiems – viską keičianti jėga. Romantikams būdingas begalybės jausmas, sužadintas kosminės jų pasaulėjautos.
Sutelkę dėmesį į tai, kas individualu, suvokę laiko istoriškumą, romantikai išugdė ir patį istorijos jausmą. Švietėjai suprato istoriją kaip paprastą laiko nuoseklumą, kaip nuolatinį amžinojo proto tobulėjimą, kaip įžymių asmenybių veiklos rezultatą. Švietėjams atrodė, jog žmogaus prigimtis ir protas iš esmės nesikeičia. Todėl, remdamiesi protu, jie ir norėjo nustatyti amžinas, pastovias, visados ir visur tinkančias etikos bei moralės normas, valstybės valdymo principus, meno kūrybos taisykles. Tuo tarpu romantikai parodė, kad istorijoje, kaip ir gamtoje, nieko nėra amžino. Istorijos procesas nesugrąžinamas ir nepakartojamas. Atskiri to proceso tarpsniai, įvairios civilizacijos ir kultūros, atskiros tautos tuo ir yra vertingos, kad jos vienintelės – kad jos individualios ir savitos. Nėra išrinktųjų tautų, kultūrų, epochų, – visos jos lygiavertės, visos egzistuoja tol, kol visiškai realizuoja savo esmę, kol išsenka jų kūrybingumas. Romantikai labai domėjosi praeitimi – visa žmonijos dvasinės kultūros istorija. Jie pirmieji pradėjo sistemingai tyrinėti viduramžius, Renesansą, Rytų (ypač Indijos) kultūrą, naujai interpretavo antiką – ieškojo joje ne įvairiausių normų bei kanonų, kaip klasicistai, o tiesiog žavėjosi pirmaprade žmogaus kūrybingumo stichija.
Ieškodami, kas geriausiai išreiškia kiekvienos tautos esmę, kas sudaro jos dvasinės kultūros savitumo pagrindą, romantikai dėsningai atkreipė dėmesį į liaudies kūrybą. Jie rinko, skelbė, tyrinėjo tautosaką, rėmėsi ja savo kūryboje, paskatino visos liaudies kultūros studijavimą ir jos integravimą į profesionaliąją kultūrą.
Romantikai pakeitė požiūrį ir į kalbą – taip pat į meninę bei poetinę. Racionalistai galvojo, kad kalba tėra minties išraiška, kad kalbų skirtumai tėra formalūs, nes žmonės mąsto tomis pačiomis sąvokomis, vienodomis loginėmis kategorijomis. Tuo tarpu romantikai parodė, kad kalba atskleidžia visą sintetišką žmogaus dvasios turinį – ne tik loginį mąstymą, bet ir jausmus, išgyvenimus, emocijas, nuotaikas. Kiekvienos tautos, kaip ir kiekvieno individo, kalba yra savita, nes ji išreiškia originalią dvasią. Tautos kalba reiškiasi visa tautos dvasinė kultūra. Kalba išreiškia tautos dvasią, jos charakterį, būdinguosius žmonių mąstysenos ir pasaulėjautos bruožus. Romantinė kalbos samprata skatino lyginamosios kalbotyros formavimąsi ir plėtojimąsi, taip pat padėjo pavergtoms tautoms kovoti už savo kalbos teises ir savo tautinę kultūrą.
Romantikams būdingas savotiškas požiūris į tikrovę – romantinė ironija. Genijui tikrovė atrodo pilka ir niekinga, žmonės riboti ir lėkšti, todėl į juos negalima žiūrėti rimtai ir patikliai. Į juos žiūrima iš aukšto. Tačiau genijus supranta ir savo paties ribotumą. Joks kūrinys negali adekvačiai išreikšti turtingos genijaus dvasios, todėl ir kūrinys vertas tik ironiško žvilgsnio. Ironiškasis genijus, pasak Schlegelio, iš aukštybių žvelgia į visus daiktus, nuolat pakildamas virš visko, kas yra ribota, taip pat virš savo meno, savo dorybių ir savo genialumo. Romantiniuose kūriniuose sudėtingą jausmų gamą, kilnius polėkius, skaidraus lyrizmo versmes dažnai perskrodžia skvarbi ironiška mintis, kuriai negana to, kas pasiekta, sužinota, išgyventa, kurios nesiliauja kankinusios abejonės, kuri mato visokių žmogaus pastangų reliatyvumą ir ribotumą. Romantikas ironiškai žvelgia į aplinką ir pats į save, suderina ironiją su autoironija.
Kadangi pagrindinis romantiko tikslas – vaizduoti vidinį asmenybės pasaulį, žmogaus minčių, jausmų, išgyvenimų visumą, jis nepaiso nusistovėjusių kūrybos taisyklių, žanrų ribų, tradicinių estetinių kategorijų: supina grožį ir bjaurumą, tragiką ir komiką, poeziją ir prozą, sugriauna visokias formalias užtvaras. Romantikai ne tik sulydė įvairius žanrus – jie stengėsi nutrinti ribas tarp meno ir gyvenimo. Jų nuomone, menas turi būti konstruktyvi paties gyvenimo jėga, jis turi padėti nugalėti kasdienybės prozą. Visus, kurių nepatenkina tikrovė, priglaudžia menas. Tik mene žmogus randa tokį pasaulį, kokio jisai ilgisi.
Romantikai išaukštino kūrėjo – genijaus – vaidmenį. Romantinis menas labai emocingas ir ekspresyvus. Tačiau romantikų sukurti vaizdai tebeklauso natūralių žmogaus jutimo bei suvokimo dėsnių. Iracionaliai aiškindami kūrybos procesą, jie nepavertė kūrinio chaotiška vaizdų sankaupa. Romantikų kūriniuose tebėra gyva konstruktyvi, formuojanti, valinga mintis. Tačiau teoriniai romantizmo principai jau pranašavo kryptis: 1) idėjų literatūrą, švietėjiškų tradicijų tęsėją (jos atstovais laiko Stendhalį, P naujo, modernistinio meno ateitį.
Balzacas, – analizės būdu prieiti sintezę, aprašyti ir surinkti į vieną visumą pagrindinius gyvenimo elementus, kelti svarbias problemas ir nužymėti jų sprendimą, trumpai tariant, atkurti savo amžiaus grandiozinio paveikslo bruožus, vaizduojant būdinguosius jo atstovus.” Savo laikų literatūroje Balzacas skiria tris pagrindines. Merimee ir kt.), 2) vaizdų literatūrą, romantinių tradicijų tęsėją (jos atstovai – V. Hugo, F.R. Chateaubriand’as, Th. Gautier ir kt.}, 3) eklektinę literatūrą, kurios atstovais laiko W. Scottą ir save. Eklektine (tiksliau – sintetine) literatūra Balzacas laiko iš esmės realistinę literatūrą, kurios uždavinys – „vaizduoti pasaulį tokį, koks jis yra”. Realistui turi rūpėti „vaizdai ir idėjos: idėja vaizde arba vaizdas idėjoje, tikrovė ir svajonė”. Vaizdą ir idėją literatūroje atitinka spalva ir piešinys tapyboje, harmonija ir melodija muzikoje. Meno pažanga, Balzaco supratimu, turi remtis tų pagrindinių elementų sinteze. Idėjų literatūra (švietėjiškoji) esanti panaši į piešinį, kuris atkuria tiktai daiktų kontūrus, bet ignoruoja jų gyvąjį kūną. Toje literatūroje veiksmai ir idėjos dažnai išreiškiami ne vaizdais, o grynai loginiais samprotavimais. Todėl ta literatūra dėl savo sausos ir griežtos formos nepajėgi atskleisti visuomenės gyvenimo įvairumą ir dramatizmą. Vaizdų literatūra (romantinė) esanti panaši į tapybą, kuri atkuria tiktai daiktų spalvą, bet spalvų spindėjime ištirpdo piešinį – daiktų kontūrus, jų formą. Romantikų lyrizmas, jų žavėjimasis viskuo, kas kilnu ir nepaprasta, neleidžia jiems pastebėti baisių tikrovės prieštaravimų, nugręžia jų žvilgsnius nuo niūrios gyvenimo prozos, o jų emocingas subjektyvumas nepalieka vietos analizei, be kurios neįmanoma atskleisti visuomenės gyvenimo tiesos. Todėl savo paties kūryboje Balzacas stengiasi pasiremti tiek idėjų, tiek vaizdų literatūra ir kartu išvengti jų ribotumo. Jis nori vaizduoti pasaulį „tokį, koks jis yra” šiuo metu, kada „viskas analizuojama ir viskas studijuojama”, kada „poezija negalima” neaprašius „socialinės ligos”, o tos ligos diagnozė negalima nepavaizdavus visuomenės, kadangi ligonis – tai pati liga. Balzacas nori aprėpti visą socialinę tikrovę, atskleisti pačius visuomenės pagrindus, nes atskiri epizodai, atskiros scenos ir detalės, atsietos nuo visumos, negali parodyti tiesos. Genialus literatūros kūrinys esąs ir „pilnas savo laiko atvaizdas”, ir kartu savo epochos mokslinis tyrinėjimas, jos „istorijos filosofija”. Rašytojas turi ne tik pavaizduoti tikrovę, bet ir ją paaiškinti, atskleisti jos reiškinių priežastis. Kartu jis privalo tikrovę teisti, parodyti, kaip ji tolsta nuo „didžiojo įstatymo” – nuo tiesos ir grožio – arba kaip prie jo artėja. Tiktai aiški nuomonė apie žmonių reikalus, visiška ištikimybė principams daro menininką didį, paverčia jį „žmonių mokytoju”. Rašytojo principai kaip tik skatina siekti kūrinyje idealaus grožio, kuris turįs glūdėti kūrinio vaizduose būtent kaip siekimas, o ne kaip „melagingas patosas”, arba „kilni apgaulė”. Taip Balzacas nusakė savo Žmogiškosios komedijos, kurią turėjo sudaryti 143 romanai bei novelės (parašyti buvo 98), pobūdį ir tikslą, kartu aiškiai išdėstydamas realistinę literatūros sampratą.
Panašiai apie literatūros prigimtį bei paskirtį samprotavo ir Stendhalis, kurį Balzacas laikė „vienu nuostabiausių savo meto protų”. Stendhalis irgi studijavo savo laikų filosofiją, psichologiją, norėdamas geriau suprasti žmogų ir teisingiau jį pavaizduoti. Jis sakosi niekada neskyręs mokslininko nuo mąstytojo. Žmogaus vidinį pasaulį jis tyrinėja su mokslininko psichologo kruopštumu ir įžvalgumu. Stendhalio supratimu, žmogus yra gamtos dalis, ir jis nori būti laimingas. Tai natūraliausias žmogaus siekimas. Tačiau kelią į laimę pastoja įvairiausios kliūtys: valstybės institucijos, įstatymai, prietarai ir pan. Kaip ir Balzacas, Stendhalis stengiasi visapusiškai ir sintetiškai aprėpti tikrovę, monumentaliai ir teisingai pavaizduoti gyvenamąją epochą. Žmogus individualus, jis, pagal Stendhalį, yra neišsemiamas visokių galimybių šaltinis. Žmogus gali būti geras ir blogas, išmintingas ir neišmanėlis, socialus ir antisocialus, o tai, kuo jis taps, nuspręs visuomenė ir istorija. Visuomenės pobūdis, jos socialinė ir politinė sistema sąlygoja gyvenimo vertybių supratimą, laimės idealus ir kovos už laimę būdus. Tiktai valstybėje, kurioje karas yra egzistencijos pagrindas, žmogus svajoja apie kario šlovę kaip didžiausią laimę. Tiktai demokratinėje valstybėje, kurioje kiekvienas ar bent dauguma gali dalyvauti jos valdyme, svajojama apie visuomeninę veiklą – apie reformatoriaus, politiko, liaudies vadovo laimę. Taigi pats laimės supratimas, taip pat žmogaus fizinio bei dvasinio grožio idealas priklauso nuo istoriškai kintančių socialinių sąlygų. Menininko uždavinys yra taip įkūnyti žmogiškojo grožio idealą, kad jis atitiktų kintantį laimės supratimą. Menas ne tik pavaizduoja, bet ir išreiškia visuomenę, ir tiek meno turinys, tiek forma kinta kartu su istorija. Būtina meno sąlyga yra gamtos imitacija, tikrovės atkūrimas, bet kūrinys tik tada tampa meniškai reikšmingas, kai jame įkūnijamas idealas – kai sukuriamas laimės ir grožio vaizdas. Idealo išraiška kūrinyje lemia jo ekspresyvumą. Tačiau idealas nėra gryna išmonė: jis egzistuoja pačiame gyvenime, pačioje tikrovėje, kaip visuomeniškai sąlygota žmogaus elgesio tendencija. Menininkas ‘turi atrinkti ir apibendrinti idealiuosius savo epochos siekimus ir kartu būti „aiškiu gyvenimo veidrodžiu”.
Tokiu būdu XIX amžiaus (kritinis) realizmas pagilino XVIII amžiaus (šviečiamąjį) realizmą. Naujasis (kritinis) realizmas perėmė iš senojo (šviečiamojo) realizmo socialinę žmogaus sampratą, iš romantizmo – istorinę visuomenės sampratą ir ėmė traktuoti žmogų kaip konkrečią istorinę socialinę būtybę. Dabar rašytojams parūpo ne nuo visuomenės izoliuotas ar su visuomene supriešintas žmogus, o konkretus, istoriškas žmogaus ir visuomenės ryšys. Atsisakę tiesioginės didaktikos, realistai gilino psichologinę žmogaus analizę. Psichologiškumas buvo būdingas ir romantizmui. Tačiau romantinis psichologizmas buvo abstraktus. Romantikus domino žmogus kaip individas, kaip unikali asmenybė, egzistuojanti savaime, savo pačios valia ir galia kovojanti prieš destruktyvias jėgas. Tuo tarpu realistai atskleidė organišką žmogaus dvasinio gyvenimo ryšį su aplinka, parodė žmogaus sielos dialektiką, pavaizdavo žmogaus charakterio raidą. Žmogus vaizduojamas ne tam, kad skleistų kokias pastovias filosofines, dorovines ar kitokias autoriaus idėjas, jis traktuojamas kaip savaiminė vertybė. Jis neišvengiamai keičiasi veikiamas kintančių istorinių sąlygų ir kintančios socialinės aplinkos. Žmogus čia reprezentuoja visuomenę, o visuomenė lemia atskiro žmogaus likimą.
Zola taip atsiribojo nuo realizmo: „Manęs klausinėja, – sako Zola, – kodėl aš nepatenkintas žodžiu realizmas, kuris buvo populiarus prieš 30 metų. Aš taip padariau tik todėl, kad anuometinis realizmas siaurino meninį bei literatūrinį akiratį; man rodėsi, kad žodis natūralizmas praplečia stebėjimo akiratį <.>. Aš nenoriu, kaip O. de Balzacas, spręsti, kokia turi būti žmonių gyvenimo santvarka, nenoriu būti politikas, filosofas, moralistas. Aš pasitenkinsiu mokslininko vaidmeniu, vaizduosiu tikrovę, ieškodamas jos vidinių, paslėptų pagrindų <.>. Aš neliečiu politinės santvarkos vertingumo klausimo, aš nenoriu ginti kurią nors politiką arba religiją. Mano piešiamas paveikslas – tai paprasta tikrovės atkarpos analizė, tokios tikrovės, kokia ji yra.” Taigi menininkas pasiskelbia esąs mokslininkas, o ne pranašas. Zola stengiasi perkelti į meną tiksliųjų (gamtos) mokslų metodus. Jam atrodo, kad „vienodas determinizmas valdo ir akmens gabalą, ir žmogaus smegenis”. Mokslas įrodęs, kad dvasios gyvenimas yra ne kas kita, kaip materijos savybė. Todėl ir dvasinio gyvenimo tyrimo metodai turį būti tie patys, kaip ir gamtos tyrimo metodai. Rašytojas tęsiąs iš esmės fiziologo darbą. Eksperimentuodamas su žmogaus psichika, jis padedąs ją pažinti ir tuo pačiu pertvarkyti visuomenę moksliniais pagrindais. „Mes, – sako Zola, – stengiamės ištirti žmogaus protines ir asmenines savybes, kad galėtume jas reguliuoti. Mes <.> rodome bandymais, kuriuo būdu aistra pasireiškia visuomenėje. Kai mes pažinsime kurios nors aistros mechanizmą, galima bus susivokti ir ją suvaržyti arba bent padaryti ją kiek galint mažiau kenksmingą. Štai kame glūdi mūsų natūralistinių kūrinių nauda ir aukšta moralinė vertė.” Taigi natūralistai neieško giliųjų priežasčių, nenori užsiiminėti tuščiais dalykais – svajoti arba spėlioti, o stengiasi aprašinėti ir sisteminti betarpišką savo patirtį. Natūralistiniam menui būdinga biologinė žmogaus samprata. Žmogus čia traktuojamas ne kaip socialinė, o kaip biologinė būtybė. Visas žmogaus gyvenimas, visas jo dvasinis pasaulis priklausąs nuo jo prigimties, o ne nuo socialinės aplinkos. Žmogų blaško ir kankina jo įgimtos aistros, o ne jo padėtis visuomenėje, ne jo santykis su kitais. Todėl natūralistiniame mene ypač daug dėmesio skiriama paveldėjimui, gilinamasi į biologinę žmogaus kilmę, aprašinėjami jo tėvai ir protėviai, plačiai vaizduojami fiziologiniai procesai, ypač žemesnieji žmogaus instinktai.
Natūralistų pastangos buvo nukreiptos prieš romantikų subjektyvizmą ir subjektyvizmo tradicijas realistiniame mene. Savo mokytojais jie laikė Gustave’a. Flaubert’ą, G. de Maupassant’ą, – tuos menininkus, kurie reikalavo iš kūrėjo visiško nešališkumo, maksimalaus objektyvumo. Vėliau natūralizmo sąvoką imta taikyti tokiems kūriniams, kuriems būdingas smulkmeniškas gyvenimo paviršiaus, ypač tamsiųjų jo pusių, kopijavimas.

Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai.

Iš lenkų tyrinėjimų žinoma, kad sena lietuviška Rimvydų-Mickevičių giminė yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į baltarusiškas Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.

Adomas Mickevičius gimė Zaosėje netoli Naugarduko 1798 m. gruodžio 24 d. Naugarduke jis mokėsi ir buvo neramių istorinių įvykių liudytojas. Baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universitetą. Čia praleisti ketveri studijų metai turėjo didelę įtaką tolesniam asmenybės formavimuisi ir poetinio talento brendimui. Studijų metais universitete įsisteigė slapta Filomatų (mokslo mylėtojų) draugija. Jos narių tikslas – mokslas, dora, tėvynės laisvė, visuomenės gerovė. Filomatų šūkis – tas pats idealas gyvenime ir poezijoje – mokė A. Mickevičių rimtai žiūrėti į savo kūrybą. Universiteto profesoriaus J. Lelevelio veikiamas, A. Mickevičius susidomėjo istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau buvo labai reikšminga jo kūryboje.

Baigęs mokslus universitete, A. Mickevičius išvyko į Kauną mokytojauti.

Keleri Kaune praleisti metai jaunuoliui buvo gana sunkūs,-jis skundėsi esąs vienišas, išgyveno gilią meilę Marilei Vereščak, kuri buvo susižiedavusi su kitu ir ištekėjo. Tačiau A. Mickevičius nepalūžo: dirbo savo darbą ir rašė.

Dar universitete A. Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo F. Šilerio, J.V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Žukovskio baladėmis, Dž.G. Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas. Juose nesunkiai galima įžvelgti F.Šilerio kūrybos pėdsakus.

Poetas rašė balades („Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kitas), romansus, kitų žanrų kūrinius; 1822 m. Vilniuje išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Poezija“.

Jaunojo A. Mickevičiaus kūryboje svarbus vienas momentas: jaunatviškas, nepripažįstantis kompromisų protestas prieš turtingųjų ir galingųjų savivalę.

1823 m. pasirodė antrasis A. Mickevičiaus poetinių kūrinių rinkinys. Šitie metai buvo lemtingi jaunojo rašytojo gyvenime. Caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jos narių. Įkliuvo ir A. Mickevičius. Šešis mėnesius rašytojas buvo kalinamas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Jis ir jo draugai buvo kaltinami ir baudžiami kaip slaptos politinės priešvalstybinės organizacijos dalyviai. A. Mickevičių ištrėmė iš Lietuvos.

Niūriai ir priešiškai nusiteikęs poetas išvyko į Rusiją. Nuotaika praskaidrėjo apsistojus st.Peterburge: čia susipažino su būsimais dekabristais – K.Rylejevu, A. Bestuževu. Rašytojui artimos jų idėjos – atsikratyti caro vienvaldyste, panaikinti baudžiavą. Gyvendamas Rusijoje, Mickevičius pamatė, kad caro tironija vienodai slegia visas imperijos tautas.

A. Mickevičius kurį laiką gyveno Odesoje, čia bendravo su lenkais. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į Krymą. Jos rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“(1826). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą.

Maskvoje A. Mickevičius gavo tarnybą, čia jo laukė naujos pažintys su pažangiaisiais rusų inteligentais. Kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius, įkvėpimo pagautas improvizavo. Jo klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų.

Artimi bičiuliai rusai padėjo poetui 1829 m. pavasarį išvykti į užsienį. Prasidėjo ilgas ir neramus poeto emigranto gyvenimas. Būnant Romoje, atėjo žinia apie 1830 m. sukilimą Lietuvoje ir Lenkijoje. Rašytojas norėjo jame dalyvauti, bet dėl įvairių priežasčių savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai 1831 m. atvyko prie Lenkijos sienos, sukilimas pasirodė esąs numalšintas.

Nuo 1840 metų A. Mickevičius Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą: per paskaitas supažindina su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. 1848 m. Europoje įsiliepsnojus revoliucijoms, A. Mickevičius vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.

Kilus Rusijos – Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė. Poetą palaidojo Paryžiuje, o 1890 m. jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje.

Informaciją paruošė:
Nerijus

Kita informacija:
Autoriaus vardas: Adam Mickiewicz
Gimė: 1798-12-24
Mirė: 1855-11-26
Informacija atnaujinta: 2004-07-25

Leave a Comment