ROMANTIZMAS

Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas (Wordsworth) ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines balades”. Santūrioje Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir po dvejų metų ji buvo pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad tikįs, jog poezija yra nesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinys ir primygtinai teigė, kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo natūrali dikcija. Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė Baironas (Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poeto asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozos kūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Anglo opiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio peno viduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinio ir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpio kūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Iš esmės jis jau buvo simbolistas.

Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas. Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą romantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui. Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J. G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš dalies J. V Gėtė (Goethe). Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos “Kromvelis” pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir traktuoti kūrinio siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”. Prancūzų romantizmas darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkų kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus iki XIX amžiaus pabaigos. Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimas racionalizmui arba, kitaip sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiai sekti Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytis taisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles ir laisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su Prancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene de Šatobrianas (Chateaubriand).Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindinius etapus. Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotos aspiracijos, kurių pradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje –Š. Nodje. Jo novelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingas apskritai visiems romantikams. Tuo metu prie romantikų būrelio prisideda ir tada dar labai jaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visi romantikai labai vertina Šatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybos stilių, visuomenė stengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtinių teigiamieji veikėjai. Po kurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kurios aktyviausi nariai – Stendalis, Prosperas Merimė, Sent-Bevas. Jie griežtai nusistatę prieš klasicizmo tradicijas. Labai reikšmingas to meto programinis dokumentas – Stendalio brošiūra “Rasinas ir Šekspyras”. Joje labai aiškiai autorius pasisako prieš Rasino klasicistinį teatrą ir iškelia Šekspyro teatrą. Netrukus abi grupės susivienija ir prasideda antrasis romantizmo etapas.. Šis metodas visiškai įsitvirtina prancūzų literatūroje. Šiame judėjime dalyvauja ir vėliau išgarsėsiantis savo realistine kūryba O. Balzakas. Nuo 1830 metų romantikai išsisklaido kas sau. Tik V. Hugo ištikimas savo suformuluotiems principams. Jo romanas “Devyniasdešimt tretieji metai”, išleistas 1873 metais, taip pat romantizmo metodu parašytas kūrinys, kaip ir visi iki tol.
Jungtinėse Valstijose romantizmo filosofinis pamatas buvo transcendentalizmo teorija, ryškiausiai atsiskleidusi Emersono, Toro (Thoreau), E. A. Po (Poe) ir Longfelou (Longfellow) kūryboje. Romantizmo tradicijų atspindžius galime rasti Volto Vitmeno (Whitman), Džeimso Fenimoro Kuperio (Cooper), Natanielio Hotorno (Hawthorne) ir Melvilio kūryboje. Lietuvių romantizmas susijęs su XIX a. sukilimais (1831, 1863 m.), nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendra lietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. Vilniaus romantizmo branduolį sudarė A.Mickevičius, J.Slovackis, J.Kraševskis, V.Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų kalba jie rašė apie Lietuvą, jos praeitį. Lietuvių romantizmo plėtotei buvo svarbus ir žemaičių kultūrinis sąjūdis, kuriam atstovavo S.Daukantas, sukūręs romantizuotą ikiistorinės Lietuvos vaizdinį, S.Stanevičius, išreiškęs herojinę tautos valią (“Šlovė Žemaičių”), Silvestro Viliūno, sukūrusio “Birutę”. Ryškus romantizmo poetas – A.Baranauskas, poetizavęs gamtą, jos ryšį su žmogaus dvasia (“Anykščių šilelis”), sukūręs romantinio žmogaus ir tėvynės ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių. Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas – Maironis. Jis ne tik sukūrė tautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į bendrą Rytų Europos “tautų pavasario” erdvę.

Romantizmas(XVIII a. pab. – XIX a. pr.)

Dramatizmas Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje.Santykis su laiku Subjektyvus laikas. Svarbiausia – amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.).Santykis su aplinka Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris.Kiti estetikos principai Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis”, gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis.

Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas.Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.Stiliaus bruožai Kompozicijos laisvė. Fragmentiškumas, fantastika, ironija, paslapties, fatališkos meilės ir siaubo motyvai, religinė mistika, mirties poetizavimas. Emocinis kūrinio nuspalvinimas, poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės tradicijos panaudojimas. Subjektyvus pasakotojas.Žanrai Lyrika (baladė, eilėraštis, daina). Lyrinė draminė poema. Romantinė tragedija. Romantinė proza – apysaka, psichologinis ir istorinis romanas.Atstovai Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje.