Referatas apie lietuvių liaudies dainos

Referatui rinkta medžiaga

1. A. R. Niemi ir A. Sabaliauskas. Lietuvių dainos ir giesmės.
2. M. Žilvinis. Apie kaimo meną. Šviesos keliai. 1931. Nr.12. P. 763-765

Lietuva nuo seno garsėja kaip dainų ir dainininkų kraštas. Šios dainos, paliktos protėvių, yra didelis turtas, kuris atskleidžia poetišką ir gražų jų kūrėjų jausmų pasaulį, pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų.

Lietuvių liaudies dainos yra lyrinės, nes jose vaizduojami ne patys gyvenimo įvykiai, bet jų sukelti jausmai ir išgyvenimai. Epo, pavyzdžiui baaladės elementas yra labai retai sutinkamas. Jei ir sutinkamas tai tik pradas. Tasai pradas reiškiasi dainos turinio nuoseklumu, lyrine liaudies daina, paprasta neturi kiek aiškiau apčiuopiamo turinio, t.y. tokio turinio, kur veiksmas nuosekliai seka veiksmą. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug švelnumo, nuoširdumo suteikia joms dažni deminutyvai, t.y. mažybiniai maloniniai žodžiai: bernelis, bernužėlis, mergelė, motušėlė ir kt. Poetiškus nekasdieniškus vaizdus sustiprina nuolatiniai epitetai, simboliniai gamtos įvaizdžiai: jaunoji mergelė, baltoji gulbelė, berželis svyruonėlis ir kt.

Liaudies daina nesudedama iš karto; ji tik paaskui, dainuojama, išsilygina. Atkrinta formos netobulumai ir atskiri žodžiai. Beto, jų vieton įterpiami kiti žodžiai. Labiausiai pamažu išsilygina tie žodžiai kurie nėra tiksliai priderinti turimajam ritmui arba – kur per dažnai svyruoja žodžio kirtis. Kada jau daina pasiekia daugiau ar mažiau to

obulą formą, jau ji pasilieka ilgesniam laikui. Čia net nebūtinas turinio nuoseklumą ir minčių sąryšis. Pvz.: “išvažiavo žalion girion sauso medžio kirsti, gaila, gaila mergužėlės negaliu pamiršti.”

Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz.: darbo dainos. Piemenukai ganydami gyvulius dainavo dainas, nes dainuojant ir dirbti lengviau.

Ant kalnelio sėdėjau,
Žilas ožkeles ganiau.
Žilas ožkeles ganiau
Alksnio dūda dūdavau.

Vakarais ausdamos merginos taip pat dainuodavo:

Ausk, močiute drobeles,
O aš jauna – juosteles.
Kalbins mane geri žmonės
Į svetimą šalį.

Dažnai su dainos posmais darbštūs pirštai narstė gijas, rinko raštus. Tai ne audimas tikrąja to žodžio prasme, tai poetizavimas, ieškojimas ritmo ir rimo.

Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.

Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos. Raudama buvo peer vestuves, laidotuves, išleidžiant sūnus ar brolius į karą, minint mirusiuosius ar ištikus kokiai nelaimei. Jos paremtos tradicija ir improvizacija.

Dainų vaizdai daug tikroviškesni negu pasakų. Pasak vienos lietuviškų dainų karalienės, dainose – gyvenimas, o pasakose – neteisybė, prasimanymas. Taip tvirtinama, nes dainose vaizduojama tikra gamta, tam tikri darbai, apdainuojami netgi gyvulėliai ar dangaus, gamtos reiškiniai.

Garnys, garnys tur ilgas kojas. 2k.
Bėgčiau bėgčiau kad galėčiau,
Tokias kojas kad turėčiau
Kaip garnys.

Neginčytina yra tai, kad vaikystėje kiekvienas iš mūsų girdėjo savo mamas ar močiutes dainuojant lopšines, kurios ilgam pa

asiliko kaip nuostabus prisiminimas.

Tu, saulute vakaran, vakaran,
O vaikeliai patalan, patalan.

Dainos padėjo lietuviams gintis nuo nutautėjimo, suburdavo, nuramindavo žmones tremtyje, emigracijoje, kėlė žmonių dvasią, prasidėjus tautiniam atgimimui.

Pasaulio visuomenės dėmesį į lietuvių dainas pirmasis atkreipė Pilypas Ruigys. Leisdamas vokiškąjį savo knygos “Lietuvių kalbos tyrinėjimas” variantą 1745 m., jis paskelbė trijų lietuviškų dainų tekstus. Po keliolikos metų į jas atkreipė dėmesį ir jų grožį išgarsino vokiečių mokslininkai Gotholdas Lesingas ir Johanas Robertas Herderis. Viena iš dainų labai patiko net didžiajam Gėtei. Jis ją panaudojo savo dramoje “Žvejė” (1782).

Vėliau lietuviškas dainas rinko ir skelbė daugelis žymių žmonių Lietuvoje ir užsienyje: 19 amžiuje – Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Fridrichas Kuršaitis, vokietis Ferdinandas Neselmanas, broliai Antanas ir Jonas Juškos, 20 amžiuje – suomis Augustas Niemis, Jonas Basanavičius, Balys Sruoga, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti.

Mano nuomone, lietuvių liaudies dainos yra didelė vertybė, nutiesianti kelią iš praeities į ateitį, skatinanti tautiškumą ir parodanti mūsų šalies paveldo grožį.

Leave a Comment