Dainuojamoji tautosaka

Dainuojamoji tautosaka

Turinys

Įvadas..............................3
Apeiginės dainos:
Darbo dainos..............................4
Kalendorinių apeigų dainos.......................5
Šeimos dainos..............................6
Raudos..............................7
Neapeiginės dainos:
Karinės ir istorinės dainos..............................8
Jaunimo ir meilės dainos..............................9
Šokių,ratelių,žaidimų dainos.............................10
Vaišių dainos..............................11
Išvados..............................12
Literatūros sąrašas..............................13

Įvadas

Lietuva nuo seno garsėja kaip dainų ir dainininkų kraštas. Šios dainos, paliktos protėvių, yra didelis turtas, kuris atskleidžia poetišką ir gražų jų kūrėjų jausmų pasaulį, pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų.
Lietuvių liaudies dainos yra lyrinės, nes jose vaizduojami ne patys gyvenimo įvykiai, bet jų sukelti jausmai ir išgyvenimai. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug švvelnumo, nuoširdumo suteikia joms dažni deminutyvai, t.y. mažybiniai maloniniai žodžiai: bernelis, bernužėlis, mergelė, motušėlė ir kt. Poetiškus nekasdieniškus vaizdus sustiprina nuolatiniai epitetai, simboliniai gamtos įvaizdžiai: jaunoji mergelė, baltoji gulbelė, berželis svyruonėlis ir kt.
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz., supant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, lydint brolį ar mylimąjį į karą – karo dainos, per vestuves – vestuvių, dirbant – darbo ir t.t. Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.
Lietuvių daainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos. Raudama buvo per vestuves, laidotuves, išleidžiant sūnus ar brolius į karą, minint mirusiuosius ar ištikus kokiai nelaimei. Jos paremtos tradicija ir improvizacija.
Dainų vaizdai daug tikroviškesni negu pasakų. Pasak vienos lietuviškų dainų karalienės, dainose – gyvenimas, o pa

asakose – neteisybė, prasimanymas. Dainos padėjo lietuviams gintis nuo nutautėjimo, suburdavo, nuramindavo žmones tremtyje, emigracijoje, kėlė žmonių dvasią prasidėjus tautiniam atgimimui.
Pasaulio visuomenės dėmesį į lietuvių dainas pirmasis atkreipė Pilypas Ruigys. Leisdamas vokiškąjį savo knygos “Lietuvių kalbos tyrinėjimas” variantą 1745 m., jis paskelbė trijė lietuviškų dainų tekstus. Po keliolikos metų į jas atkreipė dėmesį ir jų grožį išgarsino vokiečių mokslininkai Gotholdas Lesingas ir Johanas Robertas Herderis. Viena iš dainų labai patiko net didžiajam Gėtei. Jis ją panaudojo savo dramoje “Žvejė” (1782). Vėliau lietuviškas dainas rinko ir skelbė daugelis žymių žmonių Lietuvoje ir užsienyje: 19 amžiuje – Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Fridrichas Kuršaitis, vokietis Ferdinandas Neselmanas, broliai Antanas ir Jonas Juškos, 20 amžiuje – suomis Augustas Niemis, Jonas Basanavičius, Balys Sruoga, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti.

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją irr dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su
u žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų.Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Darbo dainos

Lietuva nuo seno garsėja kaip dainų ir dainininkų kraštas. Šios dainos, paliktos protėvių, yra didelis turtas, kuris atskleidžia poetišką ir gražų jų kūrėjų jausmų pasaulį, pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų.
Lietuvių liaudies dainos yra lyrinės, nes jose vaizduojami ne patys gyvenimo įvykiai, bet jų sukelti jausmai ir išgyvenimai. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug švelnumo, nuoširdumo suteikia joms dažni deminutyvai, t.y. mažybiniai maloniniai žodžiai: bernelis, bernužėlis, mergelė, motušėlė ir kt. Poetiškus nekasdieniškus vaizdus sustiprina nuolatiniai epitetai, simboliniai gamtos įvaizdžiai: jaunoji mergelė, baltoji gulbelė, berželis svyruonėlis ir kt.
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz., supant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, lydint brolį ar mylimąjį į karą – karo dainos, per vestuves – vestuvių, dirbant – darbo ir t.t. Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.
Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos. Raudama buvo per vestuves, laidotuves, iš

šleidžiant sūnus ar brolius į karą, minint mirusiuosius ar ištikus kokiai nelaimei. Jos paremtos tradicija ir improvizacija.
Dainų vaizdai daug tikroviškesni negu pasakų. Pasak vienos lietuviškų dainų karalienės, dainose – gyvenimas, o pasakose – neteisybė, prasimanymas. Dainos padėjo lietuviams gintis nuo nutautėjimo, suburdavo, nuramindavo žmones tremtyje, emigracijoje, kėlė žmonių dvasią prasidėjus tautiniam atgimimui.
Pasaulio visuomenės dėmesį į lietuvių dainas pirmasis atkreipė Pilypas Ruigys. Leisdamas vokiškąjį savo knygos “Lietuvių kalbos tyrinėjimas” variantą 1745 m., jis paskelbė trijė lietuviškų dainų tekstus. Po keliolikos metų į jas atkreipė dėmesį ir jų grožį išgarsino vokiečių mokslininkai Gotholdas Lesingas ir Johanas Robertas Herderis. Viena iš dainų labai patiko net didžiajam Gėtei. Jis ją panaudojo savo dramoje “Žvejė” (1782). Vėliau lietuviškas dainas rinko ir skelbė daugelis žymių žmonių Lietuvoje ir užsienyje: 19 amžiuje – Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Fridrichas Kuršaitis, vokietis Ferdinandas Neselmanas, broliai Antanas ir Jonas Juškos, 20 amžiuje – suomis Augustas Niemis, Jonas Basanavičius, Balys Sruoga, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti.

4
Kalendorinių apeigų dainos

Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nu

uo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambarių, Joninių dainos).

Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir Kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir Kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu Kalėda ir pan.), dažna jų paralelinė sandara – gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Čia aptiksime retų fantastiškų motyvų, kurių šaknys eina gilyn, į universalų mitinį pasaulėvaizdį. Vieni tyrinėtojai pateikia kosmogoninę šių dainų interpretaciją (dainose užfiksuotas visatos kūrimasis), kiti laikosi nuomonės, kad pirmiausia jos teigia vestuvių aliuziją ar šifruoja jas seksualinės simbolikos lygmenyje. Neatskiriama advento ir Kalėdų tautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Pavasario–vasaros ciklo repertuaras nuosekliai išlaikęs pradinę apeiginę bei maginę paskirtį ir glaudžiai susijęs su papročiais ir apeigomis, turėjusiais pirmiausia užtikrinti sėkmę ūkyje. Tačiau ir šio laikotarpio dainos neišleidžia iš akių asmeninio žmogaus gyvenimo temų, kurios ypač aktualizuojamos žiemos švenčių ciklo dainose. Po vasaros solsticijos kalendorinių apeigų dainas keičia su pačiais darbo procesais susijusi tautosaka.

5

Šeimos dainos

Taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Šios dainos, kaip ir meilės, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos, išskirtos tematikos pagrindu. Jose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių ir seserų, rengimąsi vesti, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei sunkią marčios dalią. Šeimos dainų grupei taip pat priklauso mirties, našlystės ir našlaičių tematikos dainos. Tokia tematika šeimos dainas susieja su vestuvių, darbo, meilės, moralistinėmis dainomis, daugelis našlaičių dainų motyvų artimai siejasi su laidotuvių raudomis. Tik visos šios grupės kartu atspindi bendrąją šeimos gyvenimo tematiką liaudies dainose. Kaip gan vientisa šeimos dainų grupelė išsiskiria dainos apie ištekėjusios sesers ir jos brolių santykius (ši tematika populiari tik rytų Lietuvoje).

Šeimos dainos nevienalytės chronologiškai. Greta tradicinių, klasikinių čia galime aptikti ir naujesnių, imituojančių individualią poeziją. Tuo pačiu pastebimas ir formų, poetinės kalbos margumas.

Pavyzdys:
1. – Oi beržel beržel,
Berželi mana,
Ar gerai ca tau augcie? (3×2)
2. – Vis gerai būtų,
Vis gerai būtų,
Kad taliau no kelalio. (2×2)
3. Piemenai gana,
Šakelas lauža, –
Mani žalių vytena. (2×2)
4. – O sasiul sasiul,
Sasiula mana,
Ar gerai ca tau būcie? (2×2)

6

Raudos

Raudama per laidotuves, vestuves, išleidžiant į karą ar karo tarnybą (rekrūtus), t. y. esminiais žmogaus gyvenimo lūžio momentais, taip pat buityje (kai ištinka nelaimė – gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu). Raudų intonacijos ir poetiniai įvaizdžiai pastebimi kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės, šeimos (našlaičių), karo dainose, pasakų dainuojamuosiuose intarpuose. Savitą grupę sudaro vestuvių raudų parodijos, atliekamos vestuvių persirengėliams imituojant nuotakos verkavimus. Paprastai rauda moterys, vyrai – labai retai.
Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad, neapraudojus mirusiojojam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei Vėlinių metu. Su laidotuvių raudomis artimai susijęs ir išvykstančiųjų į karą (t. y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas.
Vestuvių nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį. Mergaitės raudų improvizacijos meno nuo vaikystės mokydavosi girdėdamos raudant, piemenaudamos (pvz., buvo tradicija per Sekmines išsirinkti iš savo tarpo „nuotaką“, „jaunikį“ ir „atšokti“ vestuves su visomis apeigomis bei raudomis), o artėjant vestuvėms – pas patyrusias raudotojas.
Kiekviena rauda gimsta spontaniškai ir nuskamba vieną vienintelį kartą, pasirenkant vis kitus motyvus arba juos sudėliojant vis kita tvarka, perteikiant vis kitais žodžiais, apsiribojant tik keletu iš galimos motyvų visumos arba daugybę motyvų veriant vieną po kito, tarsi karoliukus į vėrinį. Tokia improvizacine struktūra raudos smarkiai skiriasi nuo dainų, sudarydamos atskirą dainuojamosios tautosakos žanrą. Vestuvių raudos yra kiek stabilesnės negu kitų grupių.

7

Karinės ir istorinės dainos

Senųjų karo dainų raida, idėjinės ir meninės ypatybės. Apsigynusi nuo grėsmingų kryžiuočių antplūdžio, feodalinė Lietuvos valstybė XV-XVIII a. neišvengė karų su Rusija, Livonija, Švedija ir kitomis šalimis, taip pat dažnų vidaus karų dėl valdžios. Tačiau liaudies požiūris į juos iš esmės pasikeitė. Tai lėmė visuomenės gyvenimo permainos. Valstiečiai XVI A. galutinai tapo pavergti baudžiaunininkai, ponų atskirti nuo bendrų politinių krašto reikalų. Feodalai vis labiau tolo nuo tautos, sulenkėjo. Nesibaigiančių karų tikslai buvo svetimi liaudžiai, neatnešdavo nieko kita, tik nepakeliamą naštą, begales beprasmių minčių, neretai – didelius krašto nuniokojimus. Todėl ir dainose liaudis kartu vaizdavo vien kaip nelaimių šaltinį, Dėmesys sutelktas į kario vargus, į artimųjų skausmą. Kovotojas apgailimas, apraudama belaikė netektis. Dainose neliko žūtbūtinės kovos įkvėpimo patriotizmo.

Skaudų daugelio karų patyrimą liaudis įkūnijo savitose dainose. Štai keletos populiarių dainų pagrindiniai teminiai motyvai. Visi jie graudūs, liūdni.

Kad aš jojau per žalią girelę, nusilaužiau putino šakelę. Ne tiek buvo putino uogelių, kiek graudžių ašarėlių.

2. Bepig tai, mergele, pas močiutę augti, vardas man, berneliui, svetimoj šalelėj.

3. Aš tau atsiųsiu margą gromatėlę. – Kas iš gromatėlės, kad nėra bernelio.

Populiarios dainos, apdainuojančios karo mirtį. Antai dainoje „Anoj pusėj Nemunėlio“ sesė, žuvus broliui, iš nevilties pašers žirgelį žaliomis rūtelėmis, močiutė pagirdys gailiom ašarėlėm. Dainoje „Aušra aušrelė“, žirgui pranešus brolio mandierėlę (drabužius), sesė plaus ją ašarėlėm, kočios atodūsiais. Dainoje „Per tiltą jojau“ prie žuvusiojo atskris gedėti trys gegutės: motina, sesuo ir žmona.

Vos viena kita daina tėra giedros nuotaikos, kariai puikuojasi savo apranga, džiaugiasi būsimomis vaišėmis, linksmybėmis. Senose lietuvių karo dainose nėra džiūgavimo užkariautais plotais, nors jie ir siekė Juodąją jūrą, neragina jos plėšti miestų, griauti pilių, neskatina mušti priešų. Nėra juose net ryškesnio priešo paveikslo. Jos nežadina neapykantos priešų tautoms. Visas dėmesys sutelktas į žmogaus likimą. Žmogaus gyvenimas prasmingas namie, šeimoje, o gyvastis – didžiausia vertybė. Karo dainos – vienintelis lietuvių liaudies dainų žanras, kur tiek dažnai apdainuojama mirtis, jos sukeliamas s㦬㧄㧐㧨㧰㧸㨀㨌㨤㨬㨴㨼㩄㩐㩨㩰Klasikinės karo dainos atvėrė naują meninį pasaulį, visai kitokį negu pažįstame iš kitų dainų. Čia savotiška tematika, savotiškas idėjinis-emocinis įvertinimas, savotiškais bruožais dainose nušvito ir įprastiniai bernelio, mergelės, seselių, močiutės, žirgo ir kiti paveikslai. Ypač naujas bernelio paveikslas – nebe artojėlis, šienpjovėlis, o kareivėlis. Per dainas jis pražygiuoja apsitaisęs keista apranga (aukšti kaškietėliai /kepurės/, trumpa mundierėlė), su ginklais (aštri šoblelė /kardas/, marga šaudyklėlė, sunkus šautuvėlis.) Neįprasta ir kasdieninė kareivio buitis, aplinka:

Akmenėlis po galvele – tai tau paduškėlė,
Mandierėlė ant petelių – tai tau patalėlis,
Muškietėlė prie šakelės, – tai tavo mergelė,
Gale galvos aukšta liepa – tai tavo motulė,

Ąžuolėlis ties kojelėm – tai tavo tėvelis,
Bėras žirgas prie šalelės – tai tavo brolelis.

Kaip matome, vaizduodama pakaitalus, daina tik dar labiau pabrėžia namų aplinkos, artimųjų stoką.

Daug dramatiškų spalvų buvo įlieta piešiant piešiant dainose mirties vaizdą. Mėgstamas kraujo įvaizdis, jo įspūdis sutrumpintas pridedant epitetą juodas: „Parneš mandierą ir aukso karūną //Juodu krauju nušlakstytą.; Vai, rašyk, broli, gromatėlę /laišką/ //Juodo kraujo litarėlėm /raidėmis/“ Hiperboliškai vaizduojamos masinės žudynės kovos lauke, dainos savo palyginimus, sugretinimus vis tiek ima iš kaimiečio galvosenai artimos aplinkos. Taip sukuriami itin netikėti, įspūdingi vaizdai:

Ten nugrindo didžius tiltus Ten nukimšo didžias kamšas
Baltųjų brolelių, Juodų kepurėlių,

Ten nulankstė ilgas tvoras Ten tekėjo upužaitės
Šviesiųjų kardelių, Raudonų kraujelių.

Arba:

Surėmė surėmė Sulaužė sulaužė
Liemenėlių pirtelę Erškietėlių untelį /vantą/.

Šindei trys nedėlios, Šindei trys nedėlios,
Kaip brolalį regėjau. Kaip brolalį regėjau.

Sukrovė sukrovė Užliejo užliejo
Galvelių krosnelę. Kraujelio garelį

Šindei trys nedėlios, Šindei trys nedėlios,
Kaip brolalį regėjau. Kaip brolalį regėjau.

Tad lietuvių dainininkai, šiaip dainose vengiantys vaizduoti žiauriausią gyvenimo beprasmybę – mirtį, šio žanro kūriniais pasirodė esą dideli menininkai. Jie sugebėjo emocingai, plastiškai, apgaubdami fantazijos šydu įamžinti per karus patiriamų baisybių nežmoniškumą.

Naujoviškos karo dainos. Nykstant feodaliniam uždraudimui, kylant švietimui, mažėjant paveldo reikšmei naujovės pamažu skverbėsi į visas gyvenimo sritis ir ardė tradicinės kūrybos dirvą. Naujovių atsirado ir tautosakoje. Jos rodė, kad nyksta nusistovėjęs vientisas liaudies kūrėjo tipas, kad naujasis kūrėjas nebeturi pastovių ilgaamžių vertybių, jo savimonė, pasaulėjauta judri, prieštaringa, Nebėra sąlygų susidaryti ir vientisai meninės raiškos sistemai. Visa folkloro galia – tradicijos. O atitrūkdama nuo klasikinio palikimo, intuityviai orientuodamasi į naujųjų laikų dvasią, daina patyrė meninių nesėkmių. Stichiškai įsiliejant į folklorą vis naujiems kūriniams nesustabdomai tolstama nuo tradicijos ir naujausiais laikais.

Žinoma, iš pradžių dar išliko ryški sąsaja su senąja dainų poetika. Lietuvių karo dainų posūkis į naujovišką stilių pastebimas jau XVIII a. Šio amžiaus pabaigoje, po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo (1795), Lietuva neteko valstybingumo, buvo įjungta į carinės Rusijos ir Prūsijos sudėtį, ir ši priklausomybė išliko iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Per tą laikotarpį toliau kurtos dainos apie karinės tarnybos ir dėl karo kilusius sunkumus. Jų idėjinė-emocinė nuostata (karai, karo tarnyba karui ir jo šeimai atneša tik nelaimes) panaši į anksčiau aptartas klasikinio stiliaus dainas. Bet nauji tikrovės reiškiniai pasiūlė naujų temų bei motyvų. Iš pradžių gyventojus kaip didžiausia nelemtis užgriuvo rekrūtų gaudymas. Iškart į kariuomenę imta iki gyvos galvos, vėliau – 25 metams, tik nuo 1874 m. – 6 – 7 metams. Rekrūtas, patekęs į prievartinę tarnybą, būdavo tarsi gyvas palaidojamas, tad nenuostabu, kad, išleisdami į kariuomenę, jį apraudodavo kaip per laidotuves. Dainose apie rekrūtus, o vėliau – apie šaukiamuosius į kariuomenę kareivius dažnos dvi temos: 1) paėmimas, išvežimas; 2) žiaurios kankynės kariuomenėje, nyki jų buitis. Jos ir savo vaizdų tradicija siejasi su senosiomis dainomis, bet stiprėjo naujų dainų buitiškumas, detalizavimas, mažėjo įspūdingų lyrinių metaforų. Lėkštumas, smulkmeniškumas, natūralizmas pamažu įsigalės dainose apie šaukiamąją kariuomenę ir dainose apie vėlesnius karus.

Rekrūtų dainų nėra daug, jas ilgainiui nustelbė šauktinių kareivių dainos. Rekrūtų, kaip ir šauktinių kareivių, dainose girdėti ir skaudūs vergdienių nusiskundimai nelygia padėtimi: „Bagotų tėvų pinigai slūžys, // O mūsų našlaičiai ašaras braidys“, „Už bagočiaus sūnelį // Pylė vaitas skarbelį“, // „Bagotyriai išsipirko, // Siratėlius visus rinko“ it t.t.

Rekrūtų dainose vaizduojamas ir žiaurus elgesys su jais kariuomenėje. Tai pagrindinis pačios populiariausios rekrūtų dainos „ Mes trys broleliai žaliojoj lankoj“ (užrašyta 335 variantai) motyvas. Čia dainuojama apie tai, kaip nedoras viršininkas liepia lazdomis plakti kareivėlį, išvilktą iš marškinių ir paguldytą ant akmenų:

Sykį kai drožė – kraujas tekėjo,

Antrą kai drožė – žemė drebėjo.

Kur kraujas tiško, rožė žydėjo,

Visi žalnierėliai verkti pradėjo.

Kitoje populiarioje dainoje „Bereik, motinėle, mane auginai“ atskleidžiama visiška rekrūto neviltis. Gyvenimo beprasmybės akivaizdoje jis prabyla žiauriu priekaištu: „Kodėl, motinėle, nenuskandinai“. Rekrūto laukia kraupus gyvenimas, o grįžus – tušti namai.

Šauktinių kareivių, kaip ir kitos karo dainos, turi daug panašių motyvų: graudus atsisveikinimas, išlydėjimas, vežimas, sunki padėtis kariuomenėje.

XIX a. Rusijos karų su Turkija ir vėliau, XX a. pradžioje su Japonija metu gimė dainų, kuriose minimi svetimi, labai tolimi lietuviui kareiviui kraštai, svetima aplinka. Rusijos – Japonijos karo atgarsis – populiari daina „Ko tu sprogsti, ąžuolėli, šiąnakt bus šalnelė“. Iš jos matyti, kaip mūsų amžiuje senoji stilistika persipynė su naujoviškomis tendencijomis. Dainoje įtaigiai, pasitelkiant gamtos vaizdą, sukuriama dramatizuota lyrinė įtampa, kuri kyla, nukrypus žvilgsniui į kareivį – apdainuojama širdgėla, užplūstanti visus, išrengiant jį į kelią. Tolesni posmai iš kareivių dalios Mandžiūrijoje padvelkia kraupumu – nelieka nei trupučio tradicinės dainos šilumos: „Guli kūnai nelaidoti, // Nėra kam kovoti. // Paukščiai lesa, žvėris neša, // Bala kraujo teka“.

Lietuviai sukūrė dainų ir apie Piemąjį pasaulinį karą. Nedaug jų paplito. Iš jų šimtą ir daugiau variantų turi tik dvi dainos. Atkreiptinas dėmesys į vieną iš jų – „Trūksta žodžių apsakyti“. Tai gana prasto eiliuotojo nelabai grabių eilučių 20 posmų kūrinys (kitos 2 dainos „O mes, lietuviai, nepastebėjom“, „Šįmet rožė erškėtinė pas mus pražydėjo“ – dar labiau nepanašios į dainas!). Šį, kaip ir kitos dvi, matyt, išliko todėl, kad gyvai reagavo į prasidėjusias nelaimes, krašte ir pasaulyje kilusią sumaištį. Bet daug lėmė ir susirūpinimas Lietuvos likimu, atviras patriorizmas.

Jaunimo ir meilės dainos

Tai dvi teminiu ir meniniu požiūriu labai artimos grupės. Funkcinės priklausomybės šios dainų grupės neturi – nėra susijusios su apeigomis ar kokia nors apibrėžta situacija, atliekamos įvairiomis progomis. Tai kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Šių grupių dainos nevienodo senumo. Pasitaiko gana archajiškų, netgi mitinius vaizdus išlaikiusių meniškai vertingų tekstų. Vis dėlto, dauguma jų yra vėlesnės negu apeiginės dainos, mažiau nusistovėjusios, laisviau plėtojamos, nors ryškių siužetų ir neturi. Ištisi posmai ar motyvai keliauja iš vienos motyvinės grupės, iš vieno tipo į kitą, susipina su kitų žanrų dainų motyvais.

Jaunimo dainose kalbama apie jaunuolių santykius, nerūpestingą ir džiaugsmingą gyvenimą tėvų namuose, mergelės rūpinimąsi rūtų darželiu, bernelio – žirgeliu, konkrečiai nevaizduojant meilės ir vedybų. Mergelė šios grupės dainose apdainuojama kur kas dažniau, o berneliui skiriama mažiau dėmesio.

Meilės dainose apdainuojamas meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, taip pat ir besimylinčiųjų apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Meilės daina apskritai yra naujas, tarpinis reiškinys tarp senosios liaudies lyrikos ir literatūrinės kūrybos. Lietuvių liaudies meilės dainose nerasime atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų. Tuo jos skiriasi nuo naujoviškų, XX a. pradžioje ėmusių iš miesto atkeliauti meilės dainų – romansų

Šokių,ratelių,žaidimų dainos

Šiam žanrui būdingas teksto, melodijos ir judesio sinkretiškumas. Šių dainų tekstai nevienodai glaudžiai susijęs su choreografiniu judesiu: vienų jų turinys daugiau ar mažiau nuosekliai vaizduojamas veiksmu, kitų šokių bei žaidimų judesiai neiliustruoja teksto, tačiau patys judesiai visuomet yra suderinti su dainos ritmu. Dainos, dainuojamos šokant ir žaidžiant, dažniausiai yra greitesnio tempo nei kitos dainos. Paprastai tai vieno ar kelių posmų tekstai, kurie šokant daug sykių kartojami. Tarp šių dainų pasitaiko lyrinių, humoristinių ir talalinių tipo kūrinių. Jų tematika įvairi: apdainuojami jaunimo santykiai (meilė, rinkimasis), buitis, ūkinė veikla (augalo sėjos, augimo, pjovimo imitacija), gamta (darželis, gėlės, gyvūnijos ir augmenijos pasaulis). Dalis dainų teminiu bei funkciniu požiūriu artimai susijusios su kitais dainų (kalendorinių apeigų, darbo, vestuvių, karinių-istorinių) žanrais, o kartais net įsiterpia į šių žanrų dainas. Šokių, žaidimų ir ratelių paskirtis nevienoda. Antai rateliai, ypač išpopuliarėję XX a., yra grynai pramogos dalykas. Juos eidavo vakarėliuose, pasilinksminimuose. Tuo tarpu kai kurie šokiai ir žaidimai kadaise turėjo apeiginę, kultinę paskirtį ir tik ilgainiui įgijo pasilinksminimo funkciją.

10

Vaišių dainos

Savitos dainos, kurių pagrindinė tema – vaišių, vaišinimo ar vaišinimosi apdainavimas. Atskirą funkcinę-teminę grupę sudaro dainos, kuriomis prašoma valgių ir gėrimų, siūloma vaišintis, išprašomi ilgai užsibuvę svečiai. Tai sąlygiškai išskirtas lietuvių liaudies dainų žanras, nes jam priskiriamos dainos lydėjo darbų pabaigtuves, buvo dainuojamos per kalendorines bei šeimos šventes (vestuves, krikštynas) ar kaimynų suėjimuose. Vaišių dainos gana skirtingos prigimties. Dainos apie apynį ir alaus gaminimą (operaciniai tekstai) ar alaus gėrimą bei istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti glaudūs jų ryšiai su apeigomis leistų svarstyti, kad čia susiduriame su archajiško pasaulėvaizdžio atspindžiais. Alus, nuo seno vartotas tik šventinių ar ypatingos svarbos įvykių metu, – pagrindinis vaišių dainose minimas gėrimas, išraiškingiausiai ir apdainuojamas, paprastai pabrėžiant ne jo stiprumą, o gražumą, išreiškiantį apskritai vaišių puikumą. Iš kitų gėrimų vaišių dainose minimi vynas, midus (alutis midutis) neprilygsta alaus apdainavimui, o apie degtinę apskritai retai kada atsiliepiama palankiai. Pastarosios būtų sietinos su vėlesniais laikais, kai apeiginių tekstų prasmė traukėsi užmarštin, kai vaišių dainos pradėjo skambėti ne tik šeimos ar kaimynų suėjimuose, bet ir karčemose.
Šiandien mus linksma nuotaika, sveiku gyvenimo džiaugsmo supratimu žavinčios vaišių dainos, kurių ne viena formulė paženklinta magine apeigine semantika, dar laukia savo tyrinėtojo.

Pavyzdys:
1. Alus ant stala
Gražiai pūrava,
Alus ant stala
Gražiai pūrava,
Iš miežia grūda,
Apinia spurga,
Iš miežia grūda,
Apynia spurga.
2. Alutį gėriau,
Gražiai dainavau,
Alutį gėriau,
Gražiai dainavau, –
O kas išrašė
Veidelį mana,
O kas išrašė
Veidelį mana?

11

Išvados

Dainuojamoji tautosaka neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).
Dainuojamoji tautosaka pagal teksto ir melodijos ypatumus skirstoma į: dainas, raudas, giesmes.
Pagal ryšius su apeigomis išskiriamos apeiginės ir neapeiginės dainos.
Apeiginėmis laikomos ryškią funkcinę paskirtį turėjusios darbo, kalendorinių apeigų, šeimos dainos.
Neapeiginių dainų ratui priskiriamos karinės ir istorinės dainos, jaunimo ir meilės. Šiome rate išryškėja ir šokių, ratelių, žaidimų dainos, kurioms būdingas savitas atlikimo stilius-polifoninis daugiabalsumas, choreografinis judesys.

` 12

Literatūra

1. J. Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. V., 1969, p. 79–104; D. Sauka. Lietuvių tautosaka. V., 1982, p. 17–39;

2. Lietuvių liaudies dainynas, t. 3. Karinės-istorinės dainos, kn. 1. Parengė P. Jokimaitienė, ml. parengė Z. Puteikienė. V., 1985;

3. Lietuvių liaudies dainynas, t. 10. Jaunimo dainos. Meilės dainos. Parengė N. Laurinkienė, ml. parengė Ž. Ramoškaitė. V., 1995

4. Lietuvių tautosaka, t. 2. Dainos. Medžiagą paruošė V. Barauskienė, B. Kazlauskienė, B. Uginčius. V., 1962, p. 515–570;

5. L. Sauka. Lietuvių liaudies žaidimų ir šokių tautosaka. – Lietuvių tautosaka, t. 5. Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai. Medžiagą paruošė K. Grigas. V., 1968, p. 923–943;

6. S. Skrodenis. Lietuvių kalendorinių apeigų tautosaka. Disertacija filol. m. kand. laipsniui įgyti. V., 1967;

Leave a Comment