Rašau tau apie tai, kaip mes galime sukurti geresnį rytojų
Ilgai galvojau apie tai,koks turėtų būti žmogus,su kuriuo norėčiau kurti ateitį. Galų gale supratau, jog tokie žmonės ar žmogus, gyvena čia pat, gimtojoje Lietuvoje. Gyvenimas šalyje nėra lengvas: pakrikusi ekonomika, elgetos,nesimokantys, apsisvaiginę jaunuoliai,nuolatinis pinigų stygius įvairiuose gyvenimo srityse,parklupęs žemės ūkis. sąrašas,matyt būtų ilgas, nesibaigiantis.Daug reikia pakeisti, pataisyti,kad gyvenimas taptų šviesesnis.Todėl, mielas mano drauge lietuvi,rašau tau šį laišką,geresnio gyvenimo viziją.
Manau, jog pirmiausia turėtume pasirūpinti Lietuvos įvaizdžiu pasaulyje. Juokas pro ašaras, bet gaalbūt yra žmonių pasaulyje,patikėjusių, jog Lietuva žmogėdrų tėvynė.O kodėl nepadarius taip, jog jog Lietuvos vardas asocijuotųsi ne tik su gerais sportininkais, menininkais, bet garsėtų kokybiškais gaminiais:gardžiais sūriais,kvapiomis dešromis,madingais rūbais,batais ar įvairiausia technika?Lietuviai- gabūs,nagingi žmonės,jie turi dirbti sau,o nelenktų nugaras svetimose užsienio fermose ir laukuose. Tik leiskim jiems išgyventi čia,gauti normalų atlyginimą,susitvarkyti butą. Atėjo laikas vertinti žmones,jų mokslą,žinias, darbą.Manau, jog geresnio rytojaus pradžia-žmogaus pastebėjimas ir įvertinimas.
Kai žmonės liks Lietuvoje,reikėtų pasirūpinti jų tarpusavio santykiais. Dabartinį susivienijimą, norą “įkąsti” kitam,pasidžiaugti jo nesėkme baandoma paversti lietuvių charakterio pagrindiniais bruožais.Aš manau, jog laikas į paviršių iškilti tokiomis savybėmis,kaip darbštumas,svetingumas,ištvermingumas,sumanumas ir t.t.,kurios nuo senų laikų buvo saugomos ir puoselėjamos.Šiuos dalykus, manau,bent iš dalies sugrąžintų pagerėjęs materealinis gyvenimas. Kaip žmogus gali būti svetingas,jei jis neturi ką padėti an
Kaip būtų puiku,jei nieko nevaržoma galėčiau keliauti po Lietuvą,lankytis koncertuose,spektakliuose,atostogauti pajūryje ar prie ežerų. Tai malonumai dabar pasiekiami ne kiekvienam. Visas galimybes varžo tas visagalis pinigas. Nejau nemokame tvarkyti savo krašto,kad per dešimt nepriklausomybės metų gyvenimas ne tik nepagerėjo, bet ir pablogėjo?
Bet nuo Lietuvos mintys krypsta į pasaulio žemėlapį. Apie geresnį rytojų galime galvoti ne tik Lietuvos mastu. Kas ta Lietuva milžiniškame pasaulio tautų katile? Pokštelės koks dėdulė Irake atominę bombą, ir nėra ne tik Lietuvos,bet ir pusės Europos.Todėl,mano manymu,ateities žmonija turi taip susitvarkyti savo gyvenimą,kad neliktų dėl ko kariauti.Kosmopolitinė pasaulio idėja būtų kaip tik.Aišku, neliktų nacijų,atskitų kultūtų,valstybių,pasaulis būtų lyg viena didelė šeima. O šeimoje, nors ir kyla nesusipratimų, konfliktai dažniausiai išsprendžiami, į šeima visada norisi sugryžti. Turbut žmonėms reiks rinktis alternatyvą:arba susinaikinti, arba nebekariauti,pasukti žmonijos vystymosi kelią ne mokslo ir technikos linkme,bet dvasiniam tobulėjimui skirti visas pajėgas.
Na, ir toil,mielas drauge,mane nuvedė fantazija. Gerai, kad dar neįsivaizdavau,rašydama apie tarpplanetinius ryšius. Bet juk mums dar tik po penkiolika ,šešiolika metų. Savo geresnį rytojų privalome kurti remdamiesi išsilavinimu,žiniomis, gero darbo patirtimi.Mes matome, kiek negerovių taisytina,kiek daug reikia keisti ne tik Lietuvoje ir pasaulyje.Laikas vietoje nestovės. Kai ateis mūsų eilė veikti,manau,turėsime ką pasakyti. Viskas eis ti
Iki pasimatymo po dvidešimt metų .