kalbos kulturos namu darbas

Bendrinės kalbos normos ir norminimo kriterijai

Kalbos norma yra kurioje nors visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Žvelgiant dabarties požiūriu ir sąvoką siaurinant, kalbos norma yra kalbininkų aprobuotas ir visuomenei teikiamas bendrinės kalbos reiškinys. Šis reiškinys gali būti bet kurio lygmens: tarimo, kirčiavimo, žodžių parinkimo ir vartojimo, darybos ir kaitybos, žodžių junginių ir sakinių sudarymo. Visa tai surašyta į žodynus, gramatikas, kitus norminamuosius kalbos veikalus. Šitoks norminamųjų taisyklių nustatymas vadinamas kalbos norminimu, kitaip – kodifikavimu, kodifikacija. Tai svarbu bendrinei kalbai, nes, pavyzdžiui, tarmėse bendraujant normos susiklosto savaime. Žinoma, ir bendrinės kalbos normos nėra dirbtinai sudarytos: jos paremtos gyvosios kalbos taisyklėmis, vartojimo polinkiais.Kai varžosi keli kalbos reiškiniai ir reikia spręsti, kurį jų laikyti norma, vadovaujamasi universaliu tikslingumo, kitaip – funkcinio arba visuomeninio tikslingumo – principu: renkamasi tai, ką vartoti tikslinga. Tačiau sprendžiant, ką vartoti tikslinga, ką atmesti, remiamasi tam tikrais kalbos norminimo kriterijais, kitaip – pagrindais. Iš jų svarbiausias yra taisyklingumo su savo atšakomis grynumo ir sistemingumo; taip pat pastovumo, kitaip – vartosenos tradicijų; paplitimo gyvojoje kalboje, kitaip – dažnumo; tikslumo, kitaip – vienareikšmiškumo; glaustumo, kitaip – ekonomiškumo; stilistinės diferenciacijos, kitaip – funkcinės sklaidos. Yra dar skambumo, estetiškumo ir kitų – antraeilių – kriterijų (pagrindų). Ne visi kalbininkai sutaria dėl jų skaičiaus ir hierarchijos (t.y. išdėstymo pagal svarbumą), todėl kalbos reiškinius norminant pasitaiko ir ginčų, nesutarimų: vienais pagrindais remiantis, atrodo, kad reiškinį galima įteisinti, kitais – kad reikėtų atmesti. Iš to nedarytina išvada, jog kalbos normų nebūtina laikytis, nes atseit patys kalbininkai nesutaria. Tokių ginčų, nesutarimų būna ne tik kalbos reiškinius vertinant.Kalbos taisyklingumo kriterijus reikalauja atsisakyti to, kas ne sava (ypač kai turima savų pakaitų) arba kas nesisteminga ar apskritai netaisyklinga. Kalbos taisyklingumo kriterijaus galima skirti dvi pagrindines atšakas – kalbos grynumo ir sistemingumo, kurias kai kas laiko savarankiškais norminimo pagrindais.Labai svarbu kalbos grynumas. Jei yra savų, skolintus dalykus atmetame. Nereikia svetimų žodžių, tarkim, ploščius vietoj lietpaltis arba apsiaustas; svetimų reikšmių, pavyzdžiui, rastis vietoj būti, svetimų žodžių darybos elementų, sakykim, damokėti vietoj primokėti arba žiemavoti vietoj žiemoti, skolintų sintaksinių konstrukcijų ir sakinio modelių, pavyzdžiui, groja ant akordeono vietoj groja akordeonu arba Susirinkome, kad pasitarti vietoj Susirinkome pasitarti.Nepriimame ir to, kas pažeidžia kalbos sistemą. Jei visa Lietuva sako Atitiko kirvis kotą, tai negalima sakyti Darbas atitinka reikalavimams (= reikalavimus). Jei savus žodžius kirčiuojame pupa, bute, tai tos pačios kirčiuotės tarptautinių žodžių negalima kirčiuoti lupa „didinamasis stiklas” (= lupa), klube (= klube).Nustatant, ar koks kalbos reiškinys sistemingas, ar ne, dažnai taikomos analogijos, ypač teigiamosios arba neigiamosios. Sakome gydo nuo dusulio, todėl netinka sakyti gydo prieš vėžį (teigiamoji analogija). Nesakome valgo šaukšto pagalba, tad netinka ir pasakymas kelia krano pagalba (neigiamoji analogija). Jeigu dar pridėsime ir teigiamąją analogiją, kad sakoma tik valgo šaukštu, todėl sakytina ir kelia kranu, tai jau bus mišrioji analogija (suderinta teigiamoji ir neigiamoji). Arba štai radijas sovietmečiu visus pripratino prie vertalo nepravažiuojami keliai ir daugeliui jis jau atrodo visiškai geras. Bet argi sakoma neprabrendami purvynai? Tik – neišbrendami purvynai. Ta analogija rodo, kad iš tikrųjų turi būti neišvažiuojami keliai. Analogijos, kur įmanoma, derinamos su kitais įrodinėjimo būdais, tarkim, su transformacija (keitimu). Pavyzdžiui, posakį padariau vardan tavęs pakeitę įprastiniu bendrinės kalbos atitikmeniu padariau į vardą tavęs, gauname neįmanomą pasakymą ir matome, kad vardan yra aiškus vertalas – jo vietoj dažniausiai vartotina dėl.Reikia paisyti ir pastovumo, kitaip – vartosenos tradicijų kriterijaus. Kalbos pastovumas visuomenei naudingas. Kas jau bendrinėje kalboje nusistovėję ir yra įteisinta gramatikose, žodynuose, kitoje norminamojoje kalbos literatūroje, be būtino reikalo nekaitaliotina, nors viena kita norma daliai vartotojų gali ir nepatikti. Pavyzdžiui, iš tradicijos pagal dėsningus fonetinius atitikmenis į bendrinę kalbą atstatomi vietovardžiai. Štai šiaurės žemaičiai savo vieno miestuko vardą taria Skouts. Ar būtų patogus toks tarimas visai Lietuvai? Ne. Turime teisę atstatyti į Skuodas, nes šiaurės žemaičiai ir vietoj juodas taria jouts, vietoj duona – douna. Arba štai pietų aukštaičiai (dzūkai) taria Lazdzijai, bet jie ir vietoj didelis sako dzidelis, todėl bendrinėje kalboje yra Lazdijai. Rytų aukštaičiai miestelio vardą taria Alunta (kaip vietoj ranka sako runka), taigi tas vardas atstatytinas į Alanta. Rytų aukštaičių kaimas Žūsinai, aišku, rašytinas Žąsinai, nes taip šį vardą turintys kaimai vadinami kitose Lietuvos vietose, kur vietoj žąsis nesako žūsis. Rytų aukštaičiai tam tikrais atvejais kietina l (vietoj geležis sako gelažis, vietoj ledas sako ladas), todėl vietų pavadinimus jie taria Gelažiai, Balnliai, Milaišiai, o bendrinėje kalboje turi būti Geležiai, Baleliai, Mileišiai. Tuo remiantis, reikėtų šitaip atstatyti ir primirštus, laiku nesunormintus vietovardžius, pavyzdžiui, žemaičių Gondinga į Gandinga, kaip jau seniai žemaičių Palonga atstatėme į Palanga ir visi esame prie to pripratę. Kartais pasigirsta balsų, kad kalbininkai šitaip kraipo vietovardžius. Jokio kraipymo čia nėra, tik bendrinėje kalboje visiems vietovardžiams taikomas tas pats principas. Kas šneka tarmiškai, tegu ir toliau sako Skouts, Lazdzijai, Alunta, Gelažiai, Gondinga ir panašiai, bet kodėl Skouts turi būti primestas visiems lietuviams, kaip kad visiškai nesuprantamas žemaičių kaimo (Plungės r.) pavadinimas Onceiniai (iš tikrųjų Antsieniai), arba kodėl vienoje Lietuvos pusėje turi būti Žąsinai, kitoje – Žūsinai? Tiesa, dėl vietos visuomenės tų dalykų nesuvokimo vienu kitu atveju kalbininkai yra susvyravę (pavyzdžiui, dzūkiškai tariamus vietovardžius Nedzingė, Vieciūnai tik neryžtingai siūloma atstatyti į Nedingė, Viečiūnai), ar net nusileidę (pavyzdžiui, įteisintas tarmiškas rytų Lietuvos miestelio pavadinimas Pumpėnai, nors turėtų būti Pampėnai, nes tariama ir Pompėnai, kaip kad vieni rytų aukštaičiai vietoj pantis sako puntis, kiti – pontis). Vadinasi, išimčių, kad ir nelabai reikalingų, padaryta.Kitaip susiklostė pavardžių vartojimo tradicija. Jos rašomos taip, kaip girdimos, t.y. kaip pats žmogus savo pavardę taria. Taigi Lietuvoje yra ne tik pavardė Žąsinas, bet ir Žūsinas, Žosinas, Žonsinas, Žansinas; yra ne tik Jokūbaitis, bet ir Jokubaitis, Jakūbaitis ar Jakūbaitis, Jekubaitis, ne tik Juozonis, bet ir Jozonis, Juzonis, Jazonis.Dabar dvejopai rašomos užsieniečių pavardės: arba pagal tarimą, pvz.: Šekspyras, Šileris, Ruso (ypač populiariuose leidiniuose), arba, jei ta šalis vartoja lotynišką abėcėlę, – originalo rašyba, tik prie vyrų pavardžių paprastai pridedama vyriškosios giminės galūnė, pvz.: Shakespeare(as), Schiller(is), Rousseau. Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje buvo linkstama į autentiškas tokių asmenvardžių formas, sovietmečiu šie asmenvardžiai rašyti pagal tarimą, nes šitaip vartojama rusų kalboje. Kad ir kokį būdą pasirinktume, dalis visuomenės bus nepatenkinta. Skaitytojams patogiausia, kai adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos pateikiamos pagrečiui (viena jų suskliausta), kad, sakykim, buvęs Didžiosios Britanijos politikas John Major Lietuvoje, kur dauguma gyventojų dar nemoka anglų kalbos, tariant nevirstų Jonu Majoru (tikrasis tarimas Džonas Meidžoras). Lietuviams vis daugiau pramoksiant pagrindinių Vakarų Europos kalbų, matyt, perspektyvesnės bus autentiškai rašomos asmenvardžių formos.Vartosenos tradicijos paisytina ir kitais atvejais. Štai žemaičiai žodžius nešinas, vedinas vartoja su įnagininku: Atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas, todėl taisytini spaudos sakiniai, kur nešinas, vedinas yra su kilmininku: Pūkelis skrido vėjo nešinas (= nešamas). Atvykome kilnaus tikslo vedini (= vedami, geriau skatinami arba su kilniu tikslu).Vis dėlto vartosenos pastovumo kriterijaus negalima suabsoliutinti. Kartais kalbos norma pasistūmėja, ir tai, kas buvo kalbos klaida, – įteisinama. Pavyzdžiui, XIX-XX a. sandūroje lietuvių kalbos gramatikos dar reikalavo vartoti dviskaitą: Mudu ėjova ir sutikova du broliu. Tačiau dabar daugelis lietuvių dviskaitos nebevartoja – ją geriau išlaikę tik žemaičiai, todėl ji laikoma tarmybe, o bendrinėje kalboje vietoj jos vartojama daugiskaita: Mudu (arba Mes) ėjome ir sutikome du brolius. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose jau nebevartojama neasmenuojamoji veiksmažodžio forma siekinys, nors ši forma kadaise plačiai vartota senuosiuose raštuose ir dar išlaikyta vienoje kitoje rytų aukštaičių tarmėje. Skaitytojai jau stebėtųsi laikraščiuose perskaitę Jaunimas vyksta uždarbiautų, nes siekinį galutinai yra pakeitusi tikslo bendratis: Jaunimas vyksta uždarbiauti. Taigi to, kas buvo įprasta, bet jau nuseno, įsikibus nesilaikoma.Vadinasi, jeigu yra rimtų motyvų (iš jų svarbiausias – beveik visuotinis naujojo reiškinio paplitimas), norma keičiama. Tačiau kalbininkai tai linkę daryti per tarpinius variantus: šalia senojo prirašomas naujas, ir leidžiama vartoti abu. Pavyzdžiui, šalia senojo kirčiavimo vaistas 1, oda 1, pasaulinis 1 žodynai dabar jau įrašo ir labiau paplitusius variantus vaistas 4, oda 4, pasaulinis 2, taigi galima vartoti pasirinktinai. Jeigu senasis variantas išnyks ir liks tik naujasis, norma bus pakitusi.Sprendžiant, kurį kalbos reiškinį iš kelių besivaržančių parinkti bendrinei kalbai, labai svarbu atsižvelgti į jų paplitimą gyvojoje kalboje, pirmiausia – tarmėse. Tai gana svarbus kriterijus, kad, įsiliejant į bendrinės kalbos vartotojų būrį, netektų persimokyti daugumai, o tik mažumai. Antai iš raštų žinome ir suprantame žemaitiškus žodžius kuisis, veizėti, tačiau oficialiojoje bendrinėje kalboje įsigalėjo aukštaitiški žodžiai uodas, žiūrėti, nes aukštaičių yra daugiau negu žemaičių. Arba žemaičiai sako zuikis, dauguma aukštaičių – kiškis, todėl zoologai terminu pasirinko kiškis. Vietoj dzūkybių gurinys, klupstis bendrinėje kalboje yra trupinys, kelis. Bendrinėje kalboje įsigalėjo plačiau vartotas žodis guba, o kiti gausūs jo sinonimai šlitis, rikė, kuopa, kuopynė, kupelė, sėdelis, šlikė bei ta reikšme vartojami žodžiai kupeta, kupstas, kuoras liko tarmybėmis. Iš atmenu, atsimenu, prisimenu, pamenu bendrinei kalbai mažiausiai tinka tarmėse beveik nevartojamas pamenu (nebėra ir bendraties paminti). Dauguma lietuvių sako Buvau pas gimines, todėl dalies rytų aukštaičių Buvau par gimines, žemaičių Buvau pas giminių arba prie giminių yra sintaksinės tarmybės. Paplitimo tarmėse ypač paisoma nustatant kirčiavimo normas – neretai tas pats žodis skirtingose tarmėse kirčiuojamas nevienodai, ir kalbininkams tenka rinktis. Dėl didesnio paplitimo kirčiuojama serbentas 2, ne serbentas 1, 3a ar serbentas 1, 3b; lėkštė 2, ne lėkštė 4; rengti, ne rengti; tarti, ne tarti ir pan.

Paplitimo tarmėse kriterijaus taip pat negalima suabsoliutinti. Antai tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių nepailgintą pirmąjį dėmenį i, u išlaiko tik dalis vakarų aukštaičių kauniškių (trumpai sako tiltas, kurti), o visos kitos tarmės čia i, u daugiau ar mažiau pailgina, bet sistemingumo ir tradicijos kriterijai mums pataria ir toliau tokius i, u tarti trumpai. Dar labiau negalima suabsoliutinti apibendrinto vartosenos dažnumo: juk dabar dauguma gyventojų gyvena miestuose ir grynos tarmės nebeturi, o kai pakirstos vartosenos tradicijos, labai lengvai įsigali skolintieji kalbos reiškiniai – koks nors barbarizmas jo vietoj taip, svetima gautis reikšmė vietoj pavykti, pasisekti ar net visa konstrukcija pas mane yra vietoj turiu. Taigi paplitimo, kitaip – dažnumo, kriterijų reikia taikyti tik drauge su kitais, dar svarbesniais.Kartais šį tą lemia tikslumo, kitaip – vienareikšmiškumo, kriterijus. Juo vadovaudamiesi retkarčiais įteisiname ir nelabai tinkamą, bet tiksliai sąvoką perteikiantį žodį ar net ištisą pravartų pasakymą. Pavyzdžiui, naivus, -i iš tikrųjų yra slavybė, bet mums tokią žmogaus ypatybę įvardyti būtina, o savo būdvardžio neturime (rusai šio žodžio a ir i nesuplaka, daro skirtingus skiemenis, todėl taip leidžiama tarti ir lietuvių kalboje, bet nelaikoma klaida, jei kas čia ištaria ai kaip dvibalsį). Užtikrinti yra verstinis žodis, bet kartais būtinas administracinėje kalboje, kur pakaitai laiduoti ir garantuoti su savo specifiniais atspalviais ne visada tinka. Nelabai geros darybos žodis pasekmė ne visur gali būti pakeistas padariniu ar rezultatu, nors, kur įmanoma, šiems pirmenybė teiktina. Tikslumo kriterijus gina ir daugelį tarptautinių žodžių bei terminų: kompetencija yra tikslesnė sąvoka negu išmanymas, nors savo vietoj išmanymas – puikus žodis; pedagogas – platesnė ir tikslesnė sąvoka negu mokytojas (apima ikimokyklinių įstaigų, vaikų globos namų darbuotojus, trenerius). Megztinis – gražus, savas, vartotinas žodis, bet nesmerktina, jeigu kas buityje megztinio tipus įvardija tarptautiniais žodžiais golfas, džemperis, sviteris. Kartais tokių žodžių prireikia tiksliau įvardyti specifiniams krepšiams (sakvojažas…), lagaminėliams (diplomatas…), kokioms kelnaitėms (šortai…). Žinoma, daugeliui naujų realijų pavadinti visuomenė ir kalbininkai turėtų ieškoti savų pakaitų.Svarbu ir kalbos glaustumas, kitaip – ekonomiškumas. Nėra klaida Tai vienas iš žymiausių rašytojų; Paukštis su ilgu snapu; Rašau su pieštuku, bet trumpiau, senoviškiau Tai vienas žymiausių rašytojų; Paukštis ilgu snapu; Rašau pieštuku, ir tokius pasakymus reikėtų vartoti dažnėliau. Dėl ekonomiškumo kalbai būtų patogesnės tariamosios nuosakos daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens trumposios formos (rašytume, rašytute) negu ilgosios (rašytumėme, rašytumėte). Kalbą glaudinant, atlikti suskirstymą geriau keisti suskirstyti, vykdyti pertvarkymą – pertvarkyti, padaryti pasirinkimą – pasirinkti. Pastebėta, kad vietoj nevartotinų žodžių ir posakių lengviau prigyja trumpi pakaitai, pavyzdžiui, vietoj kurtkė – striukė, arba šiaip jau nepeiktiną tarptautinį žodį diapozityvas greitai išstūmė gražus trumpas naujadaras skaidrė 1 (toleruojama ir skaidrė 4), o ilgi pakaitai, tarkim, vietoj maikė – berankoviai marškinėliai, sportinukai, vasarinukai, nėra labai perspektyvūs – visuomenė jų kratosi (trumpiau – marškutė, marškučiai; etiketėse rašoma ir marškinaičiai).Vis dėlto glaustumo kriterijus neabejotinai turi nusileisti svarbesniems kriterijams: taisyklingumo, vartosenos pastovumo ir kitiems. Šiška trumpiau negu kankorėžis, lygsvara trumpiau negu pusiausvyra, bet juk šiška yra barbarizmas, lygsvara – vertalas.Dabar, kai yra galutinai susiformavę funkciniai kalbos stiliai (administracinis, mokslinis, publicistinis, meninis, buitinis), vis dažniau paisoma stilistinės diferenciacijos, kitaip – funkcinės sklaidos kriterijaus. Ne visi žodžiai ir posakiai, tinkantys vienam stiliui, gerai tiks kitam. Antai mokslinėje kalboje vartojama klausos organai, grūdinės kultūros, bet kam buityje sakyti Pasilpo mano klausos organai arba Užderėjo grūdinės kultūros, kai nuo seno įprasta Pasilpo mano ausys (arba Pasilpo klausa); Užderėjo javai. Mokslinėje kalboje vartojama masė, buities kalboje tinka svoris. Administracinei kalbai įprasta buvo svarstomas jaunų šeimų aprūpinimo butais klausimas, o publicistine ar buitine kalba turėtų būti svarstė, kaip jaunas šeimas aprūpinti butais. Meninėje kalboje puiku Pražydo vyšnios žiedų žiedais, bet gamtininkas rašys Šį pavasarį vyšnios labai žydėjo, nes konstrukcijos su įžymio kilmininku (dainų dainelė, tinginių tinginys, valandų valandas) – tai tik meninės, buitinės, iš dalies publicistinės kalbos pasakymai. Taigi kalba gera ir graži būna, kai atsižvelgiama į funkcinį kalbos stilių.Kartais šį tą lemia ir kalbos skambumo, estetiškumo ir kiti antraeiliai kriterijai. Tarkim, vietoj maikė galėtų būti tarmėse iš senų žmonių užrašytas trumpas pakaitas marškė, bet daug kam jis per šiurkščiai skamba. Arba vietoj barbarizmo tapkės visuomenė mieliau renkasi ilgesnį žodį šlepetės negu trumpesnį šliurės, nes šis kai kam atrodo neestetiškas, vulgarokas. Tačiau tik antraeiliais kriterijais vadovaujantis negalima pradėti teisinti, sakykim, svetimybę jo – atseit trumpiau ir skambiau negu taip.Kai reikia nustatyti, kuris variantiškas kalbos reiškinys tinkamiausias, kalbininkai jį įvertina pagal visus kriterijus ir žiūri, kokio svarbumo ir kiek jų šį variantą remia arba jam prieštarauja.Štai net kalbininkai ginčijasi, kaip geriau vartoti: dviem, abiem ar dviems, abiems. Kalbos sistema tarsi reikalautų su -s, plg. tiems dviem(s) geriems vaikams; abiem(s) pasiturintiems ūkininkams. Sistemingumas, žinoma, labai svarbu. Ir vis dėlto beveik visi kiti kriterijai remia dviem, abiem. Dviem, abiem be -s sakoma gyvojoje kalboje (tarmėse), taigi tos formos plačiau paplitusios; tokia yra ir vartosenos tradicija – taip įteisinta visose gramatikose. Formos dviem, abiem yra trumpesnės, skambesnės. Be to, šios formos kilusios iš sustabarėjusios dviskaitos naudininko, kur -s niekada nebuvo (vadinasi, čia dar turi reikšmės nepaminėtas kilmės kriterijus). Taigi geriau sakyti ir rašyti Tiems dviem (arba abiem) geriems vaikams, o laisvuosiuose stiliuose visi šių žodžių naudininkai gali būti be -s: Tiem dviem (arba abiem) geriem vaikam.Lietuvių kalboje yra įteisinta svetimybė tarka, veiksmažodis tarkuoti (paprastai bulvę) ir savas žodis trintuvė, pasakymas trinti bulvę. Kodėl taip pasielgta? Juk labai svarbus taisyklingumo kriterijus su savo grynumo atšaka iš lenkų ar baltarusių kalbos imtai svetimybei tarka su aiškia slaviška priesaga -ka negali pritarti. Bet pasakymui trinti bulvę ypač prieštarauja tikslumo, arba vienareikšmiškumo, kriterijus: kaip trinti – gal į miltelius? Tarkuoti bulvę – viskas aišku. Be to, tarmėse tarka, tarkuoti labiau paplitę negu trintuvė, trinti. Yra ir vartojimo tradicijos – tarka, tarkuoti deda žodynai. Todėl teko įteisinti abi žodžių poras – tarka, tarkuoti ir trintuvė, trinti. Beje, tarmėse pasitaiko ir brazduoti bulvę, vedinys brazduoklė „tarka, trintuvė”, bet tai per daug retos, daug kam nesuprantamos tarmybės, kad galėtų išstumti žodžius tarka, tarkuoti; trinti, trintuvė.Kalbos normų kriterijų konkurencija padeda kalbos normas nustatyti tikslesnes, patogesnes vartotojams.Kiek kalbos normų kitimą lemia ir gali lemti visuomenė? Kai visuomenė kurios normos dažnai nesilaiko arba aiškiai nepriima kokio naujo teikinio, kalbininkai analizuoja, kodėl taip yra, ir dažnai šį tą koreguoja. Tačiau ir visuomenė gali klysti. Nekalbintnkai, kaip „Kalbos kultūros pagrinduose” užsimena kalbininkas Aldonas Pupkis, dažniausiai vertina kalbą remdamiesi ne mokslu, o skoniu, nusiteikimu: man nepatinka, nemalonu, neskamba, neestetiška, niekas taip nesako (tiksliau – aš taip nesakau). O kalbininkai – šią pastabą plėtoja žinomas stilistas Kazimieras Župerka – mato kalbos visumą, sistemą, prieš akis turi kalbos kitimą, nesusitelkia į kokį vieną iš visumos išplėštą kalbos reiškinį (kirčiavimo atvejį ar kokį žodį, kokią konstrukciją) ir nesiremia tik kokiu vienu kriterijumi, kaip daro visuomenės dauguma, kuri nepakankamai pažįsta dalyką ir neretai neįsigilinusi tvirtina ar sprendžia paviršutiniškai, net netiksliai. Tiesa, ir kalbininkai gali apsirikti, kartais net tarpusavy nesutarti, bet tai reti atvejai. Kiekvienos srities mokslą ir praktiką tvarko tos srities specialistai, kurie tam yra pasirengę, į tai gilinasi. Kalbos mokslas ir praktika negali būti išimtis.

1. Tavo paslaugų nereikia (= nebereikia) – pasidariau sau kitą raktą. (kartojama sangr.).2. Tavo užduotis neįskaityta, nes padarei daugiau penkių klaidų (= daugiau kaip penkias klaidas). (linksn.).3. Cigaretės parsiduoda (= parduodamos) tik asmenims, turintiems 18 metų. (sangrąžinių veiksm. kl.).4. Nežinia, ar tai buvo kažkokie tai ypatingi įvykiai. (įvardžio vartojimo kl.).5. Advokatas (= advokatė) Butkutė turi teisininko (= teisininkės) diplomą. (gim. vartojimo kl.).6. Buvo smagu – nuo kalno skriejo keturios (= ketverios) rogės. (skaitv., rogės – daugisk. daikt.).7. Mane užpuolė kažkoks tai nepažįstamas vyriškis. (įvardžio vartojimo kl.).8. Lietuvoje sukilėliai turėjo ne daugiau (= ne daugiau kaip) dešimties tūkstančių reguliariąją armiją. (linksn.).9. Norėčiau pasveikinti tave su policininko diena (= policininko dienos proga). (priel.).10. Auginu tris kačiukus. Visi mieli, bet labiausiai mielas (= mieliausias) pats mažiausias. (laipsnio vart. kl.).11. Šiemet galima pasidžiaugti geru derliumi – pripylėme keturi šimtai (= keturis šimtus) septyniasdešimt du maišus grūdų. (links. vart. kl.).12. Mokiniai, norintieji (= norintys) važiuoti į ekskursiją, užsirašo iš anksto. (įvardž. f.).13. Svaiginantieji (= alkoholiniai) gėrimai parduodami nuo 11 (= 23) valandos. (įvardž. f.).14. Kai jam tai pasakiau, apstulbau – jo reakcija buvo pagreitinta (= pagreitinta). (neveik. r. vart. kl.).

Ištaisykite sakinius, nurodykite klaidų tipą:

1. Šios jėgos pilnai (= visiškai) užtenka judesiui atlikti (= pajudėti) (leksikos klaida)2. Pirmoje eilėje (= visų pirma) kalbėsime apie mokslo pasiekimus. (leks.)3. Tokių klaidų kaip taisyklė (= paprastai) pasitaiko studentu darbuose. (leks.)4. Jis tikras nachalas (= akiplėša), bendrai (= apskritai) nachaliavai (= akiplėšiškai) elgiasi. (leks.)5. Ore, apart (= be) azoto ir deguonies, yra ir kitokių dujų. (leks.)6. Neskaitant (= nepaisant) prasto mašinos (= automobilio) technikinio stovio (= techninės būklės), vairuotojas dar (= dar ir vairuotojas) buvo girtas (= neblaivus). (leks., links.)

7. Gaila, bet tavo darbas neužskaitytas (= neįskaitytas) – neįjungta (= neaptarta) viena tema. (priešd.)8. Kas liečia (= o dėl) darbų saugos taisyklių, jų turi laikytis visi. (leks.)9. Pasistenkite įsisavinti (= suprasti) naują temą kuo greičiau (= Pasistenkite kuo greičiau suprasti naują temą). 10. Pikti išsireiškimai (= pasakymai) prieš (= prieš pat) rinkimus tautos nejungia (= nevienija). (leks.)11. Neužilgo (= greitai) Kalėdos – susitikimų šeimos rate metas ir proga išreikšti (= parodyti) artimiausiems žmonėms meilę. (leks.)12. Jau pravažiavome (= nuvažiavome) kelis šimtus kilometrų – reikia užsipilti (= įsipilti) benzino, kad laiku spėčiau sugrįžti namo. (priešd.)13. Naujas telefonas gražus ir lengvas, tik pakrovėjas (= pakroviklis) per sunkus. (leks.)14. Mane būtų pervedę (= perkėlę) į kitą kursą, bet nespėjau laiku priduoti (= pateikti) dokumentų. (leks.)15. Pradėjo lašėti radiatoriai – reikia uždaryti (= užsukti) vandenį. (leks.)16. Įsirengdamas (įrengdamas) naują ofisą (biurą) jis tikėjosi sukurti savo firmos imidžą (= įvaizdį). (lesk.)17. Tikrinimas atliekas apjungus (= sujungus) jėgas. (priešd.)18. Būtina sekti gamybos procesą, tiksliai pravesti (= nutiesti) laidus. (leks.)19. Nežiūrint (= nepaisant) sunkumų, šiuos vaikinus paskutinėje eilėje (= paskutinius) reikės nuimti nuo įskaitos (= išbraukti). (leks., links, sint.)20. Esant tokiai temperatūrai, neįmanoma dirbti.21. Reiškia (= vadinasi) reikės apmokyti (= pamokyti) naujus darbuotojus. (leks.)22. Darbo grafiką reikėjo sustatyti (= sudaryti) senai (= seniai). (leks.)23. Matomai (=tikriausiai) tokį jo poelgį įtakojo draugai. (leks.)24. Netvarkingos (= nesuremontuotos) rozetės įstaigoje pastoviai (= nuolat) kelia grėsmę. (leks.)25. Norint vystyti (= plėtoti) gamybą reikia investicijų. (leks.)

Vardininkas

Vardininkas yra svarbiausias lietuvių kalbos linksnis. Jis dedamas į žodynus, įvardija kalbamąjį dalyką (todėl vardininkas).Kalboje vardininkas dažniausias, tačiau reikšmių turi nedaug.Vardininkas paprastai reiškia sakinio veikėją – jeigu tai asmuo (a.), o plačiau imant, subjektą – tai, apie ką sakinyje kalbama (b.):a. Prieklėty tėvelis dalgį plaka. Vaikai žaidžia. Aš nekaltas. Aklas aklą netoli tenuves;b. Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo. Pagaliau sužviegė garvežys, rečiau sudundėjo ratai ir traukinys, iš lėto trinksėdamas, sustojo.Vardininkas neretai reiškia būvį, pasako, kas per daiktas (toks būvis nusakomas daiktavardžiais) (a.) arba koks tai daiktas (toks būvis reiškiamas būdvardiškaisiais žodžiais) (b.):a. Nemunas yra didžiausia Lietuvos upė. Varna – paukštis. Jis buvo gydytojas (pabrėžiant būvio laikinumą, čia galimas ir įnagininkas Jis buvo gydytoju). Užaugęs aš būsiu kosmonautas (galima ir kosmonautu);b) Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs. Visi buvo linksmi ir laimingi. Oras darėsi vis tvankesnis. Mes likom antri. Būk atidus, susikaupęs. Būdvardiškųjų žodžių būvio vardininkas nekeistinas įnagininku: nesakytina buvo linksmais, likom antrais, būk atidžių ir pan. Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik dvi.Vardininkas netinka, kur reikia dalies (kitaip – neapibrėžto kiekio) kilmininko – paprastai su veiksmažodžiais būti, pasitaikyti, atsirasti, įvykti, kilti, daugėti, mažėti, atvykti, ateiti, atvažiuoti. Vartotina Miške yra vilkų (ne vilkai, nes ne visi pasaulio vilkai tame miške yra). Ar kefyro (ne kefyras) yra? Visada buvo ir bus dorų žmonių (ne dori žmonės). Ten randama aukso (ne randamas auksas). Darbe buvo nesklandumų (ne nesklandumai). Pasitaiko nesusipratimų (ne nesusipratimai), kyla ginčų (ne ginčai). Atsiranda vis naujų sunkumų (ne nauji sunkumai). Per tą laiką įvyko ir nelaimių (ne nelaimės). Daugėja nusikaltimų (ne nusikaltimai), bet mažėja avarijų (ne avarijos). Spaudoje jau pasirodė straipsnių (ne straipsniai) šia tema. Į mokyklos šventę atvyko mokinių (ne mokiniai) iš gretimų rajonų. Lietuvių kalba skiria Ateina svečiai – visi kviestieji, kurių skaičių žinome, ir Ateina svečių – dalis kviestųjų arba būrelis žmonių, kurių skaičius nesvarbu.Suabejoję, ar reikia vardininko, ar dalies kilmininko, vardininką mintyse keiskime kilmininku. Jeigu jis atrodo tinkamas – jį ir vartokime.Vardininkas nevartotinas vietoj šauksmininko kreipiniui reikšti. Kreipinio vardininkų ypač pagausėjo sovietmečiu pagal rusų kalbos pavyzdį, nes ji šauksmininko nėra išlaikiusi. Dažniausiai suklystama kreipiantis į asmenis. Turime sakyti Rimai (ne Rimas), palauk! Nijole (ne Nijolė), kur bėgi? Kas nauja, kaimyne (ne kaimynas)? Vairuotojau (ne Vairuotojas), atidarykit duris. Mokytojau arba Pone (čia nelabai tinka Tamsta) mokytojau (ne Mokytojas), pamiršau namų darbus. Direktoriau arba Pone direktoriau, Gerbiamasis direktoriau (ne Direktorius), norėčiau paklausti.Kai prie kreipinio yra priedėlis, jam irgi reikėtų parinkti šauksmininko formą. Pagal sovietmečio draugas ministre, draugas vedėjau… dar yra toleruojama ponas ministre, ponas vedėjau…, bet būtų geriau pereiti prie pone ministre, pone vedėjau… Tai labiau atitinka lietuvių kalbos sistemą, prisiminkim senoviškus tarmių emocingus šūktelėjimus pone Dieve, pone karaliau! Ir kitais atvejais priedėlius deriname prie šauksmininko: sakome parlamentare Juozaiti, deputate Petraiti, nes parlamentaras Juozaiti, deputatas Petraiti skamba neįprastai, nemandagiai. Kai ponas sakomas ne kaip priedėlis, vartotinas tik jo šauksmininkas: Pone (ne Ponas), kiek dabar valandų? Kreipiantis ne į asmenį (o tai kalboje įmanoma, nors atsakymo ir nesitikime), paprastai neklystama: Vai žirgeli juodbėrėli (negirdėti Vai žirgelis juodbėrėlis), taisyk kojas į kelelį. Gegutėle (ne Gegutėlė), užkukuok! Sveika būk, laisve (ne laisvė)! Pūsk smarkiau, vėjau (ne vėjas)!Pats šauksmininkas reiškia tik kreipinį, jokių kitų reikšmių neturi, todėl jį vartojant niekada neklystama, ir jo šioje knygoje atskirai neaptarsime. Svarbiausia tą senovišką linksnį kalboje išlaikyti, nepasiduoti kitų kalbų įtakai ir nepakeisti vardininku.Kalboje kartais vardininkas ir šauksmininkas suartėja. Reiškiant apibendrintą kreipinį, daiktavardį žmogus galima pavartoti dvejopai: ir Atspėk žmogus, ir Atspėk, žmogau, iš kur bėda ateis; Ką tu, senas žmogus, ir Ką tu, senas žmogau, prieš vėją papūsi? Vardininkų pasitaiko ir kreipiantis lyg netiesiogiai, atsargiai: Gal Jonas (ir Jonai) man padėsi? Ar tėvelis (ir tėveli) leisi mane į kiną? Dar minėtinas vardininkas, kai mokyklose, kitose įstaigose asmenys šaukiami pagal sąrašus, ir tokį vardininką atsiliepiantysis suvokia kaip šauksmininką: Adomaitis! Balsys! Butkutė! Vis dėlto sakiniuose tokiu atveju reikėtų šauksmininko: Adomaiti ir Butkute – prašom prie lentos!Tam tikri vardininkai, paprastai sutapę su įvardžiais, kelintiniais skaitvardžiais, reiškia laiką: laiko trukmę (a.) arba pasikartojančius laiko tarpus (b.). Toks laiko vardininkas būdingas daugeliui tarmių, tautosakai, tačiau oficialiuosiuose bendrinės kalbos stiliuose jo vietoj vis dažniau vartojamas galininkas, taigi dabar čia yra dvejopa raiška:a. Trečia diena (plg. Trečią dieną) daržus ravim. Dėdė antras mėnuo (plg. antrą mėnesį) serga. Penkti metai (plg. Penktus metus) čia dirbu. Jau visi metai (plg. visus metus) arba tiesiog Jau metai (plg. Jau metus) jo nemačiau. Kelinta savaitė (plg. Kelintą savaitę) nelyja;b. Jis kas vakaras (plg. kas vakarą) pas mus ateina. Kas mėnuo (plg. Kas mėnesį) važiuoju pas gydytoją. Vasarą kas sekmadienis (plg. kas sekmadienį) susitikdavome.Tokią laiko vardininko vartoseną remia ir grožinės literatūros klasika: Jau kokie metai Juro niekas nematė miestely (P.Cvirka). Tai gaisro ugnis šviečia diena naktis (Maironis). Juk aš ten rytas vakaras, žinau viską (Žemaitė). Ir vienodai tamsi vasarėlė žiema – mėlynam liūdesy rymosiu laukdama (S.Nėris). Skrenda lekia ten paukšteliai kas vieni metai (V.Krėvė). Kas valanda tamsiau darėsi (Lazdynų Pelėda).Su kiekiniais skaitvardžiais ir kai kuriais įvardžiais vardininkas gali nusakyti ir vietą, bet čia paprastai taip pat yra kitokios raiškos: Stovėjau keli žingsniai (plg. per kelis žingsnius; už kelių žingsnių) nuo lango. Ežeras buvo penki kilometrai (plg. už penkių kilometrų; penkių kilometrų atstumu) nuo miesto.Pasakymais, sudarytais iš įvardžio kas ir vardininko, nurodoma ne tiek vieta, kiek tam tikru dažnumu pasikartojantis daiktas, reiškinys, asmuo: Kas namai – savi dūmai. Kas šakytėlė – tai gegutėlė. Kas žingsnis krūptelėdavau. Kas trečias gyventojas (rusų kalbos pavyzdžiu nesakytina kiekvienas trečias gyventojas) turi automobilį.Ar gali vardininkas reikšti objektą? Ar klaida sakyti Reikia šienas pjauti vietoj Reikia šieną pjauti?Nors vardininkas yra ne objekto, o subjekto linksnis, tačiau beasmeniuose sakiniuose lietuviai nuo žilos senovės vardininku objektą nusakydavo, pvz.: Reikia šienas pjauti. Pienas gerti sveika. Tokį vardininką (beje, ištisai vartotą Kazimiero Būgos) Jonas Jablonskis net laikė norminiu. Šis vardininkas dar ir šiandien dažnas tautosakoje ir tarmėse, ypač rytų aukštaičių; daug jo randame grožinės literatūros klasikoje: Ne sodinti girios reikia, bet mylėti… (V.Krėvė). Vaikas dar reikėjo nuprausti, aprengti (P.Cvirka). Šienas pjauti niekam neberūpėjo, puolė tik išdžiovintojo gelbėti (Žemaitė). Ne taip lengva <…> to kalno viršūnė pasiekti (J. Biliūnas). Kas nežino, kaip sunku yra javai kulti (I.Simonaitytė).Toks vardininkas laisvuosiuose stiliuose nelaikytinas klaida, bet dabar jo vietoj oficialiuosiuose stiliuose jau įsigalėjęs vardininkas. Paprastai vartojama: Faktus (ne Faktai) būtina tikrinti. Reikės pateikti pasą (ne pasas). Svarbu valgyti sveiką maistą (ne sveikas maistas).Šiaip jau galininkiniai veiksmažodžiai valdo objekto galininką, bet iš jų padaryti neveikiamieji dalyviai paprastai eina su vardininku: Šalia kelio vieškelėlio ugnelė kūrenta (daina); geriau negu ugnelę kūrenta, nors – ugnelę kūreno. Visur balta – ar ne miltai malta?; geriau negu miltus malta, nors – miltus malė. Lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis (daina); geriau negu nusisukta sprandelį, nors – nusisuko sprandelį. Rugeliai nepasėta, kvieteliai neakėta (Just. Marcinkevičius). Vilnų vardas rodo, kad indoeuropiečių jau seniai prisijaukinta avis (K.Būga). Ir jų jau bulvės kasama.Kai veiksmažodis valdo ne galininką, o kokį kitą linksnį, šis linksnis su neveikiamaisiais dalyviais išlieka nepakitęs – nevirsta vardininku. Sakoma: Jis atstovavo mūsų šaliai (klaida atstovavo mūsų šalį), todėl reikia: Šiame forume buvo atstovaujama mūsų šaliai (ne mūsų šalis).

Nors sakome jie supranta (myli, gerbia…) vienas kitą, beasmeniuose sakiniuose sakytina Reikia suprasti (mylėti, gerbti…) vienam kitą.Yra vadinamasis vardo vardininkas, kuriuo dažniausiai reiškiami literatūros, dailės, muzikos ir kitų sričių meno kūrinių pavadinimai (šitoks vardo vardininkas imamas į kabutes): Apsakyme „Marti” (ne apsakyme „Marčioje”) Žemaitė pavaizdavo to meto kaimą. Išmokome šokį „Kalvelis” (ne šokį „Kalvelį”). Ar esi matęs filmą „Laiptai į dangų”?Svyruojama nusakant į kabutes imamus simbolinius įstaigų, įmonių ir kitokių objektų vardus. Tokie oficialūs pavadinimai dabar paprastai registruojami parinkus vardininko formą, pvz.: AB „Sparta” (buvęs trikotažo fabrikas „Sparta”, kurį lietuviai iš tradicijos dažniau vadindavo „Spartos” fabrikas). J.Jablonskis yra teikęs tik „Vilties” dienraštis, „Raidės” spaustuvė. Ir dabar išlikusi tradicija mokyklų simbolinius vardus nusakyti tik kilmininkais, pvz.: „Aušros” gimnazija; „Vyturio” vidurinė mokykla. Kitais atvejais leidžiama vartoti pasirinktinai: Sesuo dirbo leidykloje „Vaga” arba „Vagos” leidykloje. Užsisakiau laikraštį „Respublika” arba „Respublikos” laikraštį. Nugalėjo komanda „Žalgiris” arba „Žalgirio” komanda.Gyvesnis, buities kalbai teiktinesnis yra vardo kilmininkas, bet aiškesnis, patogesnis neretai būna vardo vardininkas, nes šnekamoji kalba kabučių neperteikia, ir gali susidaryti dviprasmybė, pvz.: Koncertavo „Lietuvos” ansamblis (kuris Lietuvos ansamblis? Aiškiau: ansamblis „Lietuva”). Svečiai apsistojo „Vilniaus” viešbutyje (kuriame Vilniaus viešbutyje? Aiškiau: viešbutyje „Vilnius”). Jeigu iš konteksto ar situacijos aišku, apie ką kalbama, objekto pobūdį nurodantis žodis paprastai nesakomas ir kaitomas vien vardas: Sesuo dirbo „Vagoje”. Užsisakiau „Respubliką”. Nugalėjo „Žalgiris”.Nesimbolinių, ne kaip nors oficialiai suteiktų, o tradicinių vardų objektus – miestus, kaimus, upes, ežerus ir pan. įprasta nusakyti vardo kilmininkais, o ne vardininkais. Vietoj miestas Kaunas, upė Šventoji K.Būga teikė Kauno miestas, Šventosios upė arba tiesiog Kaunas, Šventoji. J.Jablonskis taisė jau ir kaimas Beduoniai (= Beduonių kaimas) matyti. Vadinasi, ir vietoj ežeras Sartai, miestelis Šeduva sakytina Sartų ežeras (Sartai), Šeduvos miestelis (Šeduva).

Kilmininkas

Kilmininkas yra dažnas, svarbus, jo reikšmės gana įvairios. Jis neretai turi aiškų ryšį su kitais dviem svarbiausiais linksniais – vardininku ir galininku.Su papildymo reikalaujančiais veiksmažodžiais bijoti, laukti, reikėti, stigti ir pan. kilmininkas rodo, į ką krypsta veiksmas, t.y. reiškia objektą ir eina papildiniu: Bijai vilko – neik į girią. Sulaukėm naujo atgimimo. Žmonėms reikia ramybės. Man nieko nestinga.Tačiau veiksmažodis prieiti, vartojamas priartėjimo reikšme, kilmininko nevaldo (nesakoma priėjau namo, upės, tik – namą, upę arba prie namo, prie upės), todėl griežtai taisytini spaudoje dažni pasakymai prieiti išvados (kartais net prieiti sprendimo, susitarimo, rezultato), prieiti prie tos pačios arba vienos (geriau negu vieningos) nuomonės: Kokios išvados (= Prie kokios išvados, kokią išvadą) priėjo (dar geriau Kokią išvadą padarė?) mokslininkai? Buvo prieita išvados (= prie išvados; prieita išvada; nutarta, nuspręsta), kad programą reikia keisti. Įsigilinę mes prieisim geresnio sprendimo (= prie geresnio sprendimo; geresnį sprendimą; geriau nuspręsim). Sunku prieiti susitarimo (= prie susitarimo; gyviau pasiekti susitarimą, susitarti). Kitaip mes neprieitume galutinio rezultato (= prie galutinio rezultato; nepasiektume galutinio rezultato). Jie niekaip negalėjo prieiti vieningos nuomonės (= prie bendros, vienos, vienodos, tos pačios nuomonės; bendrą, vieną, tą pačią nuomonę; vieningai nuspręsti, nutarti), ką šioje teritorijoje statyti.Pasiekti paprastai reikalauja galininko, ne kilmininko: Jaunuolis pasiekė tikslą (ne tikslo). Pelnas pasiekė (taip pat ir siekė) milijoną (ne milijono). Su pasiekti tinka tik dalies kilmininkas: Pasiekėme laimėjimų (t.y. ne visus, tik dalį).Su veiksmažodžiu reikalauti kilmininkas tinka, kai nusakomas reikalaujamasis dalykas, pvz.: Sukilėliai reikalavo paties generolo (t.y. kad jį atvestų). Kalbant apie asmenį, iš kurio reikalaujama, tiks prielinksnio iš konstrukcija arba šalutinis papildinio sakinys: Verslininko (- Iš verslininko) buvo reikalaujama pinigų. Reikalaukime vaiko, dar blogiau – vaiką praustis (- kad vaikas praustųsi).Su kai kuriais veiksmažodžiais be kokio reikšmės skirtumo galima vartoti ir kilmininką, ir kokį kitą linksnį:atsikratyti ko ir kuo: Atsikračiau rūpesčių ir rūpesčiais. Negalima atsikratyti tų prašytojų arba tais prašytojais. Nelabai teiktina yra tarminė vartosena atsikratyti nuo rūpesčių, nuo prašytojų ir aiškiai vengtinas galininkas atsikratyti rūpesčius, prašytojus;klausti, prašyti, atsiprašyti, maldauti ko ir ką (kalbant apie asmenį, į kurį kreipiamasi), tik – ne pas ką: Klausk, paklausk tėvo arba tėvą, kur kepurė. Prašyk, paprašyk direktoriaus arba direktorių, kad išleistų. Atsiprašyk sesutės arba sesutę. Maldauju tavęs arba tave: padėk man!Tarmėse su šiais veiksmažodžiais daug plačiau paplitęs kilmininkas (teirautis – tik su kilmininku: ko). Tačiau bendrinės kalbos oficialiuosiuose stiliuose geriau rinktis galininką, nes jis kiek sistemiškesnis ir padeda išvengti galimų dviprasmybių: daug aiškiau prašė tėvą pinigų negu prašė tėvo pinigų – ar kreipėsi į tėvą pinigų prašydami, ar prašė tėvui priklausančių pinigų (pats tėvas gali būti miręs). Be to, galininkas padeda aiškiai atskirti kitokios reikšmės kilmininką – kai ieškoma, teiraujamasi kokio objekto, plg. Buvo atėjęs kaimynas, tėvo klausė (t.y. teiravosi, kur tėvas). Ligonis prašė arba šaukėsi daktaro (t.y. kad pakviestų daktarą).Skiriasi reikšmės mokytis ko ir mokytis ką. Mokytis ko – tai neapibrėžta, labiau dalis: Jis mokosi matematikos, anglų kalbos, amato (nori tų dalykų pramokti), o mokytis ką – pakankamai apibrėžta, labiau visuma: Jie mokosi matematiką, anglų kalbą (skirtą temą, konkretų skyrių ar visą užsibrėžtą dalyką).Objekto kilmininkus gali valdyti kai kurie konkretinimo reikalaujantys būdvardžiai: reikalingas ko – paramos, pagalbos; vertas ko – pagarbos, gerų žodžių; pilnas, kupinas, sklidinas ko – vandens, gerumo; turtingas, godus ko – pinigų, perkeltine reikšme – įspūdžių ir pan.Tačiau kilmininkai nevartotini su veiksmažodiniais būdvardžiais nešinas, vedinas ir pan., atklydusiais į bendrinę kalbą iš žemaičių tarmės, kur jie vartojami su įnagininku, pvz.: Atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas. Nemaža nežemaičių veiksmažodinius būdvardžius nešinas, vedinas painioja su neveikiamaisiais esamojo laiko dalyviais nešamas, vedamas ir todėl klaidingai pavartoja kilmininką: Dirbo kilnių jausmų vedinas (= vedamas; geriau kilnių jausmų skatinamas, įkvepiamas). Tokio tikslo vedini (= vedami; geriau tuo tikslu, todėl; turėdami tokį tikslą) atvykome čia. Tėvų nešini ir vedini (= nešami ir vedami) į polikliniką atvyksta dešimtys mažylių (gyviau Tėvai į polikliniką atneša ir atveda dešimtis mažylių). Be principų žmogus – kaip skiedrelė, srovės nešina (= nešama, plukdoma).Taisytina ir tokia vartosena: Vaikus aplanko Kalėdų Senelis, nešinas linkėjimų, sveikinimų, dovanėlių (= linkėjimais, sveikinimais, dovanėlėmis nešinas; bet vengtina reta tarmybė linkėjimus, sveikinimus, dovanėles nešinas).Iš objekto kilmininko atmainų minėtini kiekybės turinio ir neapibrėžto kiekio (kitaip – dalies) kilmininkai.Kiekybės kilmininkas patikslina tam tikrą kiekybę reiškiančius žodžius, atskleidžia jų konkretų turinį: dešimt metų; keletas litų; pusė obuolio; daug žmonių; šiek tiek sviesto; maišas bulvių (t.y. maišas, pripiltas bulvių, o bulvių maišas paprastai reiškia paskirtį: maišas bulvėms pilti).Dalies (kitaip – neapibrėžto kiekio) kilmininkas pasako tokį daiktą, dalyką, kuris arba sudaro visumos dalį, pvz.: Duok duonos – ne visą, tik dalį, neapibrėžtą kiekį, o Duok duoną – visą: kiek yra, kiek matyti, arba (kai yra daugiskaita) pasako tokią grupę, kurios narių skaičius mums nežinomas, nesvarbus, nebūtinas žinoti, neapibrėžtas, pvz.: Ateina svečių, o Ateina svečiai būtų apibrėžta visuma: žinomi kviestieji.Renkantis dalies kilmininką, daugiausia lemia veiksmažodžio reikšmė, nemažai – ir daiktavardžio skaičius (būdingesnis daugiskaitos dalies kilmininkas), jo reikšmė (dažnesnis konkrečiųjų, o ne abstrakčiųjų daiktavardžių dalies kilmininkas); be to, labai svarbu ir kontekstas, pvz.: Nupirkome gėlių. Gėles nunešėme prie paminklo. Pirmą kartą minint, gėlės yra neapibrėžtos (būtų klaida Nupirkome gėles). O toliau minint, jos suvokiamos kaip apibrėžta visuma, ir dalies kilmininko nebereikia: gėles nunešėme; gėles padėjome.Ne visada lengva pasakyti, ar objektas turi būti neapibrėžtas, t.y. ar reikia dalies kilmininko, ar turi būti apibrėžtas, t.y. išreikštas galininku arba vardininku. Kartais lemia sakytojo noras, nuojauta, pvz.: Klausimų (kai tikimės tik aktualiausių) ir Klausimus (t.y. visus jums rūpimus) galite pateikti raštu. Į pokylį atvyko giminių, kaimynų (aiškiai ne visi, gal net mažesnė dalis) ir atvyko giminės, kaimynai (irgi turbūt ne absoliučiai visi, bet didžiuma – taigi maždaug suapvalinta visuma). Ar jau yra pinigų (nesvarbu kiek) ir Ar jau yra pinigai (visi, kiek turėjo būti)?Iš negalininkinių veiksmažodžių, su kuriais dažniau vartojamas dalies kilmininkas, minėtini reiškiantys egzistavimą: būti, gyventi, pasitaikyti, įvykti… (a.), keitimąsi: atsirasti, kilti, didėti, daugėti, mažėti… (b.), slinktį: ateiti, atvažiuoti, atvykti… (c):a. Yra varlių – rasis ir gandras. Buvo ir džiaugsmo, ir skausmų. Mūsų krašte gyvena rusų, lenkų, totorių. Tokių vaizdų ne kasdien pasitaiko. Keliuose įvyksta nelaimingų atsitikimų;b. Atsirado drąsuolių. Tarp šalių kilo nesutarimų. Daugėja susirgimų gripu. Gyventojų Lietuvoje mažėja;c. Ateidavo kaimynų, atvažiuodavo žmonių iš toliau. Atvyksta ir ekskursijų.Daug gausesnė dalies kilmininkų grupė su galininkiniais veiksmažodžiais, reiškiančiais turėjimą, gavimą, mainus, parūpinimą (turėti, gauti, rasti, duoti, pirkti, parduoti, užsidirbti), darbo procesus (daryti, sėti, kepti, virti), vartojimą (valgyti, gerti) ir t.t.: Turiu rūpesčių. Pasiimk maišą – gausi ragaišio. Pirkai žuvų – pirk ir pipirų. Sūnus jau pats užsidirba pinigų. Gal arbatos įpilti? Kąsk pyrago. Valgiau sūrio, gėriau kavos. Jie mums padarė žalos. Už klėties sėsim miežių, sodinsim bulvių. Virdavom barščių, kopūstų, bulvienės, kepdavom blynų. Gal moki senoviškų dainų?

Taigi tam tikri veiksmažodžiai tarsi valdo du linksnius: ir galininką, ir kilmininką, tik paprastai skiriasi tokių žodžių junginių reikšmė: duok pinigus, gavau pinigus – visus, kurie skirti, žadėti; duok pinigų, gavau pinigų – dalį reikiamų ar šiaip neapibrėžtą kiekį; turiu arba gavau darbą – nuolatinį; turiu arba gavau darbo (laikinai arba dalį norimo). Tačiau abstrakčiųjų daiktavardžių reikšmė šiuo atveju suartėja, dažnai nebesiskiria, pvz.: Turėk sąžinę, protą, gėdą ir Turėk sąžinės, proto, gėdos. Ten, kur skaidyti nedalomą dalyką būtų nelogiška, abstrakčios reikšmės dalies kilmininkų reikėtų vengti: Ar turi teisės (- teisę) taip daryti? Kokio įspūdžio (- Kokį įspūdį) tau padarė šis kūrinys? Tądien mums buvo progos (- proga) aplankyti muziejų. Jaučiu jai meilės (- meilę; ją myliu; meilė – intensyvus dalykas, dalimis neskaidomas). Reiškiame užuojautos (- užuojautą) velionio šeimai (reikšti tik dalį užuojautos neįprasta, neetiška).Nereikėtų manyti, kad beveik kiekvienas galininkinis veiksmažodis valdo ir dalies kilmininką. Taip nėra. Tinka Žmonės sodina bulvių, sėja rugių, bet paprastai nesakoma Žmonės kasa bulvių, pjauna (kerta) rugių – kas kita, kai prie šių veiksmažodžių pridedame priešdėlius pri-, pa-: Tai prikasė bulvių! Papjauk žolės. Vadinasi, ribos čia neryškios, ir daug lemia mūsų kalbos nuojauta. Persistengus padaroma klaidų: Šalį užplūdo priešų (- priešai). Ryžtingų žingsnių (- Ryžtingus žingsnius) žengiame į persitvarkymą. Jis iki šiol vartoja vaistų (- vaistus).Jei daiktavardis turi pažyminių didelis, milžiniškas, svarbus ir pan., rodančių, kad ypatybė labai esminga, tokią ypatybę skaidyti vargu ar tinka, ir dalies kilmininkas vengtinas: Šie kūriniai vėlesnėms kartoms turėjo didelio poveikio (- turėjo, darė didelį poveikį). Radinys kėlė didžiulio susidomėjimo (- didžiulį susidomėjimą). Kalinių būklė kelia didelio rūpesčio (- didelį rūpestį, daug rūpesčio). Didelės reikšmės (- Didelę reikšmę) įgyja švietimas (kas kita – įgyja arba turi daug reikšmės, nes su daug kilmininkas būtinas – atskleidžia kiekybės turinį). Koncertai turėjo milžiniško pasisekimo (- milžinišką, nepaprastą pasisekimą). Kas čia turėjo lemiamos įtakos (- lemiamą įtaką; labiausiai lėmė)? Galima sakyti Tai turės išliekamosios vertės, nes prieš tokį kilmininką įmanoma pridėti žodžius šiek tiek, truputį – išliekamoji vertė gali būti ir didelė, ir maža, bet nepasakysim Tai turės šiek tiek ar truputį didžiulės vertės, taigi pasirinktina tik Tai turės didžiulę vertę.Persistengimai vartojant dalies kilmininką yra reti. Dabar kur kas dažnesnė blogybė – kai dalies kilmininkas pamirštamas ir be reikalo keičiamas vardininku arba galininku.Lietuvių kalbai būdingas neiginio kilmininkas. Neiginio kilmininko reikalauja visi neiginį gavę galininkiniai veiksmažodžiai: perka knygą, bet neperka knygos; laiko arklį, bet nelaiko arklio; kvietė ir mane, ir tave, bet nekvietė nei manęs, nei tavęs; taip pat keletas sakinyje su vardininku einančių negalininkinių veiksmažodžių: yra sodas – nėra (nebėra) sodo; buvo pievos – nebuvo (nebebuvo) pievų; liko tvartas – neliko (nebeliko) tvarto; matyti upė – nematyti (nebematyti) upės; girdėti dainos – negirdėti (nebegirdėti) dainų.Vietoj neiginio kilmininko vartoti neiginio galininką (neperka knygą, nekvietė ir mane, ir tave) yra didelė klaida.Kai turi neiginį ne pati bendratis, o su ja einantis koks pagalbinis veiksmažodis, bendrinei kalbai teiktinesnis neiginio kilmininkas: nereikia pirkti knygos; negalima, nebūtina, nepatartina… laikyti arklio, bet tokiu atveju įmanomas ir galininkas: nereikia pirkti knygą; negalima, nebūtina, nepatartina… laikyti arklį.Jeigu paneigtas ne sakinio veiksmažodis, o įvardis, prieveiksmis ir pan., neiginio kilmininkas nevartotinas: Ne visi galėjo suprasti kalbos turinio (= turinį). Tai ne visai atitinka standarto (= standartą).Kilmininkas nereiškia aplinkybių, tačiau jis, paprastai su bendratimi, rodo tikslą, ši reikšmė atsiranda tada, kai kilmininką valdo slinkties veiksmažodžiai eiti, bėgti, važiuoti, vykti… (a.) arba siekimo veiksmažodžiai siųsti, varyti, rengtis, rinktis… (b.):a. Eikim šieno grėbti (senovėje vietoj tokios bendraties buvo vartojamas siekinys, dar ir dabar išlikęs apie Kupiškį, Anykščius, plg. Eikim šieno grėbtų). Atbėgau žirklių pasiskolinti. Tėvas išvažiavo šiaudų vežti (čia lemia ne dalies reikšmė: ar visus šiaudus veš, ar jų dalį, vis tiek – išvažiavo šiaudų vežti, plg. išvažiavo karvės pirkti). Jis vyks į užsienį studijuoti ekonomikos;b. Mane močiutė barė, linelių raut išvarė (daina). Išsirengėm giminių kviesti. Susirinkome aptarti svarbaus klausimo.Kaip matome, bendraties vieta įvairuoja, bet įprasčiau, tradiciškiau ją kelti po kilmininko. Sakant bendratį prieš linksnį, stiprėja pagunda rinktis galininką (Jie vyks į užsienį studijuoti ekonomiką. Susirinkome aptarti svarbų klausimą), o tai jau yra klaida, nes kilmininkas su pritapusia bendratimi sudaro nedalomą sudėtinę tikslo aplinkybę, ir klausimas čia keltinas vyks į užsienį – ko? kokiu tikslu? susirinkome – ko? kokiu tikslu?, o ne studijuoti ką? aptarti ką? Netinka čia ir naudininkas. Vietoj Atsiuntė studentų praktikos atlikti nesakytina praktikai atlikti.Daugelyje Lietuvos tarmių tikslo kilmininkas su bendratimi vartojamas taip pat su siekimo atspalvį turinčiu veiksmažodžiu kviesti, jo sinonimais šaukti, prašyti, vadinti. Tokia vartosena nesvetima ir bendrinei kalbai: Kviečiame alučio paragauti. Mokytojas šaukia mokinį pamokos atsakinėti. Kaimynų mergaitę paprašė namų pasaugoti. Ir mane vadino eiti paminklo apžiūrėti.Kai bendratis lengvai numanoma, paprastai vartojamas grynasis tikslo kilmininkas, t.y. kilmininkas be bendraties: Kaimynas buvo kirvio atėjęs. Bėgdavom į pašlaites žibuoklių. Oi, siuntė siuntė mane anyta žiemužės šėko, vasaros sniego (daina). Grįžau piniginės. Vaikai, pietų! Tačiau bendraties negalima praleisti, jeigu be jos sakinys bus neaiškus. Vietoj išskubėjo gaisro gesinti nepasakysime išskubėjo gaisro; vietoj siuntė linelių rauti netiks siuntė linelių, nes tai reikš „atnešti”.Kai jokia bendratis prie tikslo kilmininko nėra numanoma ir jos pridėti negalima, gyvoji kalba (tarmės) grynojo kilmininko vengia, – neįprasta, pavyzdžiui, eisim posėdžio (turėti? sėdėti? posėdžio posėdžiauti? – niekas tokių bendračių nepridėtų). Juozas Balčikonis teisingai yra aiškinęs, kad junginio susirinko posėdžio nederėtų teisinti junginiais susirinko pietų, važiuoja malkų, nes šiuose pasakomas siekiamas, norimas dalykas, o pats posėdis nėra siekiamas, tik jame siekiamieji dalykai sprendžiami. Taigi gyviau, įprasčiau sakyti Eisiu į posėdį arba posėdžiauti, nes tikslas lietuvių kalboje reiškiamas ir gryna bendratimi (Vaikai išbėgo grybauti), ir prielinksnio į konstrukcija (Einu į darbą), ir kartais prielinksnio su konstrukcija (Vykstu su reikalais).Dabar grynaisiais tikslo kilmininkais piktnaudžiaujama – vartojama net ten, kur jokia bendratis nėra numanoma ir kur gyvojoje kalboje įprastesnės kitos raiškos priemonės: Taryba rinkosi pasitarimo (plg. įprastesnius pasakymus į pasitarimą, pasitarti). Diplomatai susitiko pokalbio (plg. pasikalbėti, aptarti reikalų). Šalies vyriausybė susirinko paskutinio posėdžio (plg. į paskutinį posėdį). Politiniai veikėjai buvo susirinkę konsultacijos (plg. į konsultaciją, konsultuotis). Buvo įsakyta darbuotojus sukviesti instruktažo (plg. į instruktažą). Kartais tokia vartosena net aiškiai taisytina: Jis buvo išvykęs kelionės (= į kelionę, čia dėl stiliaus įvairinimo tiktų kelionėn) į užsienį (geriausia tiesiog buvo išvykęs į užsienį). Važiuosiu pirmo susitikimo (= į pirmą susitikimą, gyviau pirmą kartą susitikti) su pusbroliu.Kalboje varžosi tikslo reikšmės pasakymai atvyko vizito ir atvyko su vizitu. Trumpesnis atvyko vizito, bet daugiau analogijų turi J.Balčikonio remtas posakis atvyko su vizitu, plg. atvyko su reikalais, atvyko su taikos misija. Nesakoma atvyko taikos misijos, nesakoma ir atvyko reikalų, tiktų tik reikalų tvarkyti, bet prie atvyko vizito jokia bendratis – gauti, pasiimti ar kitokia – neįmanoma. Beje, gydytojas į palatą eina ne vizito ir ne su vizitu, o ligonių vizituoti, ir šia antrąja reikšme bendratis yra tikrai gyva raiška.Aiškiai klaidingas dabar plintantis pasakymas lankytis vizito, nes sangrąžinis veiksmažodis lankytis kilmininko nevaldo – galima tik lankytis kur, pas ką, su kuo: Lietuvoje lankysis vizito (= lankysis su vizitu, oficialiai lankysis) šios šalies užsienio reikalų ministras. Dar labiau netinka svečiuotis vizito, viešėti vizito.Kaip kilmininkas susijęs su vardininku ir galininku?Kilmininku virsta subjekto vardininkas (a.) ir objekto galininkas (b.), kai veiksmažodis tampa abstrakčiu veiksmažodiniu daiktavardžiu:a. moterys dainuoja – moterų dainavimas; paukštis skrenda – paukščio skridimas, skrydis; jūra šniokščia – jūros šniokštimas; mašinos gaudžia – mašinų gaudimas, gausmas, gaudesys;b. skaito knygą – knygos skaitymas; dirba žemę – žemės dirbimas; skina vaisius – vaisių skynimas; apdainuoja laisvę – laisvės apdainavimas.Kilmininkas atsiranda priekyje, nes tai yra įprastinė nederinamojo pažyminio vieta. Kokių kalbinių sunkumų ar klaidų čia nebūna, išskyrus du atvejus.Veikiamojo ir veikiančiojo dalyko (kitaip – subjekto ar objekto) raiškos klaidų pasitaiko tada, kai klystama parenkant linksnį su pačiu veiksmažodžiu ir iš jo padarytu daiktavardžiu. Kadangi taisoma atstovauja mokyklą (= mokyklai), tai taisytina ir mokyklos atstovavimas (= atstovavimas mokyklai).Kita bėda – kartais susidaro dviprasmybė, ir neaišku, ar kilmininkas reiškia veikiantįjį, ar veikiamąjį dalyką. Pavyzdžiui, filmo pavadinimą „Raupsuotojo pabučiavimas” galima suprasti dvejopai: kad raupsuotasis ką bučiavo ir kad raupsuotąjį kas bučiavo. Panašūs dviprasmiški pasakymai yra tėvo pasveikinimas (tėvas ką sveikino ar jį kas sveikino?), mokytojos apdovanojimas (mokytoją kas apdovanojo ar ji ką apdovanojo?); mokinio įvertinimas (jį kas vertina ar jis ką vertina?) – kad būtų aiškiau, trečiuoju atveju, pavyzdžiui, rašoma mokinio paties savęs įvertinimas. Jeigu tokie pasakymai ne antraštės, jų tikrąją reikšmę suvokiame iš konteksto. Dėl galimų dviprasmiškumų sunkiai prigyja norminiai žodžių junginiai reikalavimų atitikimas (reikalavimai ką atitinka ar kas atitinka reikalavimus?), Dievo tikėjimas (Dievas ką ar kuo tiki ar kas tiki Dievą?). Vis dėlto netinka sakyti atitikimas reikalavimams, kai norma yra atitinka reikalavimus, arba tikėjimas į Dievą, kai pasirinktoji norma yra senoviškas pasakymas tikėti Dievą, nes šitaip pažeidžiame aiškų visuotinį daiktavardžio linksnio parinkimo su veiksmažodiniais abstraktais dėsnį.Dar minėtinas subjekto kilmininkas su neveikiamaisiais dalyviais. Su asmenuojamuoju veiksmažodžiu ėjęs vardininkas prie neveikiamojo dalyvio būtinai virsta kilmininku, plg. Tėvas laukia sūnaus – Tai sūnus, laukiamas tėvo. Sesuo renka vaistažoles – čia vaistažolės, surinktos sesers. Vėjas pučia – Vėjo pučiami medžiai linksta. Mokytojai padeda – Mokytojų padedamas (geriau negu Mokytojams padedant) dariau pažangą.Reikėtų išlaikyti jau benykstantį subjekto kilmininką su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, nes jis dėl savo prasminių atspalvių stilistiškai vertingas, ypač laisvuosiuose kalbos stiliuose: O, svečių esama, plg. svečių yra! (nustebimas, netikėtumas). Motinai visai paaiškėjo, kad karalaičio turima kur kokia mylima, plg. karalaitis turi mylimą (pabrėžiamas pasitvirtinęs spėtas įtarimas). Čia kiškio tupėta, plg. kiškis tupėjo (tvirtinama ne taip kategoriškai, labiau spėjamai). Pamotės būta raganos, plg. Pamotė buvo ragana (pasakomas iš kitų girdėtas tvirtinimas).Labai daug lietuvių kalbos kilmininkų yra pažymimieji, kitaip – nusakomieji. Jie visada vartojami su daiktavardžiais, apibūdina daiktą ir sakinyje eina nederinamaisiais pažyminiais (Klevo lapai pagelto), kartais – vardine tarinio dalimi (Šitas lapas (yra) klevo).Dažniausiai tokie kilmininkai turi priklausymo reikšmę – pasako, kokiam asmeniui ar administraciniam vienetui kas priklauso (a.), kokio asmens kas sukurta (b.), kokio asmens, daikto ar kokios kitos visumos yra kuri sudėtinė dalis (c):a. Čia tėvų namai. Mano kraštas – Lietuva. Žilių Juozas (taip sako pietų lietuviai, o šiaurės sakytų Žilio Juozas) ateina. Ką šiandien jūsų virė? (Čia metonimiška tokio kilmininko vartosena – lengvai numanomi žodžiai šeima, artimieji praleidžiami, plg. Žemaitės: Cinoko dar neišvirė pusryčio, o Baltaragio jau susėdo valgyti.) Jie pamatė tuščią šuns būdą. Ten buvusio kolūkio pastatai. Šita bažnyčia katalikų. Kur dingo draugijos turtas? Ar neskursta Vilniaus muziejai? Valstybės piliečiai privalo mokėti mokesčius;b. Salę puošia dailininkų freskos, vitražai. Poeto posmai mus įkvepia. Žaviuosi Čiurlionio tapyba, Aisčio poezija;c. Malėjos miltinos rankos. Zuikio dantys vilkui nebaisūs. Raudonavo, baltavo namų stogai.Lietuvių kalboje gana sudėtingi priklausymo kilmininko ir objekto naudininko santykiai. Ne visada lengva nuspręsti, ką rinktis. Kai kalbama apie asmenis, gyvus padarus, dažnai įmanoma pavartoti ir priklausymo kilmininką, ir objekto (nutinkančio kam dalyko) naudininką, plg. Sudegė brolio tvartas – Sudegė broliui tvartas (kilmininku čia labiau pabrėžta, kam priklausė tvartas, naudininku – kas nutiko broliui). Pietų Lietuva čia dažniau vartoja priklausymo kilmininką, o šiaurės Lietuva, ypač Palatvijys, – paprastai objekto naudininką. Bendrinėje kalboje darytinas šioks toks skirtumas, pvz.: Suvarstyk vaiko batukus (tie batukai gal kur padėti ir juos reikia varstyti neapautus) – Suvarstyk vaikui batukus (vaikas jais jau apsiavęs ir pabrėžiame vaikui teikiamą paslaugą, ne batukų priklausymą). Padėk jam ant stalo (taip sakome, kai pats asmuo prie to stalo sėdi) – Padėk ant jo stalo (jeigu asmens prie stalo nėra).Priklausymo kilmininkas dabar per daug plinta ir, ypač publicistikoje, baigia išstumti objekto naudininką – net ten, kur tikrai derėtų pabrėžti asmenį, kuriam kas nors daroma ar kas nutinka: Jis paspaudė draugo (- draugui) ranką (jei sveikinosi, o ne spustelėjimu davė kokį sutartą ženklą, tikrino pulsą ar atliko kokią procedūrą, kai ranka tampa lyg savarankiškas objektas). Pažvelgiau į jo (- jam į) akis. Vaikas meiliai apkabino motinos (- motinai) kaklą. Svaigsta mano (- man) galva. Lakūno (- Lakūnui) buvo lūžusi koja. Veršiukas lyžtelėjo vaiko (- vaikui) veidą. Kaime tradiciškai buvo sakoma Pabučiuok senelei (ne senelės) ranką. Senelės ranką bučiuodavo tik kai senelė jau būdavo mirusi, taigi kalbant apie negyvus dalykus paprastai vartojamas tik priklausymo kilmininkas, plg. K.Sajos: O kas trešnės (ne trešnei) viršūnę nulaužė? Kas avinui koją pamuše?Dėl dviprasmybės priklausymo kilmininkas aiškiai keistinas objekto naudininku tokiuose sakiniuose: Jūsų vyro (= vyrui) pietūs bus skanesni, jei neduosite jam pusryčių. Mano (= Man) sūnaus gyvybė brangesnė už viską pasaulyje. Pervažiavęs žmogaus (= žmogui) koją, vairuotojas pabėgo.Nuo priklausymo kilmininkų skirtini vardo ir kilmės kilmininkai (iš žodžio kilmė atsiradęs šio linksnio pavadinimas). Kilmininkas pasakymuose Kauno miestas, Neries upė rodo tik pavadinimą, o kilmininkai posakiuose Kauno moksleiviai, Neries vanduo jau reiškia priklausymo atmainą – kilmę (kilmė dar ryškesnė sakiniuose: Aš – Kupiškio žmogus. Čia gyveno Aukštujų Šimoniai). Jeigu vardas daugeliui žinomas, pats pavadintasis dalykas bendriniu daiktavardžiu nebenusakomas – jį puikiausiai atstoja vienas vardas, plg. Kaunas, Neris. O priklausymo kilmininkas su savo pažymimuoju žodžiu į vieną žodį negali būti sutrauktas – taip ir lieka Kupiškio žmogus (t.y. iš ten kilęs), Kauno moksleiviai, Neries vanduo.Apie simbolinių vardų kilmininko ir vardininko santykį („Lietuvos” ansamblis ar ansamblis „Lietuva”).Atskirą grupę sudaro kilmininkai, reiškiantys medžiagą, iš kurios padarytas koks daiktas. Tokia vartosena labiau išliko poetinėje kalboje: aukso žiedas, plieno dalgelis, ąžuolo stalas, šilko kaspinai. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose čia dabar įsitvirtino būdvardžiai su priesaga -inis: auksinis žiedas, plieninis dalgis, ąžuolinis stalas, šilkiniai drabužiai. Kartais pasakoma žiedas iš aukso, piniginė iš odos.Kilmininkai gali nusakyti rūšį, gentį, veislę, tipą (sieros rūgštis, akmens anglys, jūrų kiaulytė, baltų kalbos, Pitagoro teorema), kartais su paskirties ar priklausymo atspalviu (drabužių spinta, posėdžių salė, batų tepalas, Valstybinis pensijų įstatymas, muzikos mokykla, procedūrų kabinetas, medicinos punktas, įrankių cechas, pramonės prekės). Vienais atvejais tokie kilmininkai be reikalo nekeistini naudininku, kitais – geriau vengti rusų kalbos pavyzdžiu paplitusių būdvardžių su priesaga -inis: nesakyti procedūrinis kabinetas, medicininis punktas, įrankinis cechas, pramoninės prekės. Kartais būdvardžiai su priesagomis -inis arba -iškas vietoj kilmininkų visiškai netinka, pvz.: tik valstybės (ne valstybinis) veikėjas, bandymų (ne bandyminis) sklypas, darbo (ne darbinė) nuotaika, rinkimų (ne rinkiminė) kampanija, darbininko (ne darbininkiška) profesija, lietuvių (ne lietuviška) kalba ir pan. Kai kur išlaikytinas prasminis skirtumas: atomo energija (kurią turi atomas) ir atominė energija (energijos rūšis); visuomenės darbas (jį atlieka visuomenė) ir visuomeninis darbas (darbo rūšis); istorijos faktas (įėjęs į istoriją, priklausantis istorijai) ir istorinis faktas, įvykis (minėtinas kaip išskirtinis dalykas).Kartais vartotojams kliūva pažymimųjų kilmininkų daugiareikšmiškumas. Filologiškai neišprususiems žmonėms dažnai atrodo, kad sakyti Biržų pienas negerai, nes tai esąs karvių pienas, kad negerai kelių eismas, nes ne keliai eina ar juda. Tokie įrodinėjimai neturi pagrindo, nes kilmininkas daiktus apibūdina įvairiais požiūriais ir kontekstas arba situacija paprastai padeda suvokti, kas norima pasakyti: ledo lytis (iš ledo), ledo kelias (per ledą), ledo baletas (šokamas ant ledo). Kalbininkas Antanas Salys, iš tos baimės juokdamasis, šmaikščiai rašė, kad, tokios „logikos” pasimokę, negalėtume sakyti nė Kauno kepėjai, siuvėjai, kirpėjai, nes jie kada susidėję gali Kauną nukirpti ir susiuvę net iškepti. Arba nebegalėtume sakyti Nemuno upė, tarsi Nemunas tokią upę turėtų, valdytų.Požymio kilmininkams yra artimas kokybės kilmininkas. Jis visada eina tik su savo pažyminiu, o be pažyminio neįmanomas. Sakinyje Ji geros širdies, šviesaus proto pažyminių geros, šviesaus niekaip negalima praleisti, nes nesakoma Ji širdies, proto. Panašūs kokybės kilmininkai yra: Jis buvo smalsaus būdo. Esi mažo mokslo ir silpnos sveikatos. Mergaitė buvo neregėto gražumo. Pamačiau kokių šešiasdešimties metų žmogų. Ežeras buvo dangaus spalvos. Čia meno veikėjų amžino poilsio vieta. Tokio turinio laikraščiai geriau perkami.Daug kokybės kilmininkų yra linkę virsti vienu žodžiu – sudurtiniu būdvardžiu: mes vienų metų – vienmečiai; jis šešiolikos metų – šešiolik(a)metis; plačių pečių – plačiapetis; mažo mokslo – mažamokslis; geros širdies – geraširdis; silpnos valios – silpnavalis. Vartotina pasirinktinai. Bet dalis tokių posakių (stiprios valios, stiprios arba silpnos sveikatos), ypač retesnių (keistos išvaizdos, subtilių spalvų), ir sufrazeologėję junginiai (jie visi vieno galo; amžino poilsio vieta) sudurtiniais būdvardžiais nepakeičiami.Kartais neaišku, ar rinktis kokybės kilmininką, ar kokybės įnagininką. Vartodami kokybės kilmininką, paprastai reiškiame pastovią ypatybę, o toks įnagininkas reiškia nepastovias vidines ar išorines ypatybes, plg. Jis blaivios galvos (t.y. visada blaiviai mąstantis) – Jis blaivia galva (t.y. dabar negirtas, neapsvaigęs). Sakydami Mano avis ilgų vilnų pabrėžiame, kad tai aviai vilnos užauga ilgos iš prigimties, o sakydami Mano avis ilgomis vilnomis leidžiame suprasti, kad avis seniai kirpta ir jos vilnos užaugo ilgos. Skirtumas matyti ir iš tokio Žemaitės sakinio: Vyras jaunas, raudonas, suraitytais uostais (t.y. ūsais), linksmo veido, gražios stovylos (t.y. gražaus stoto). Linksmas veidas ir graži figūra – pastovios žmogaus ypatybės, todėl nusakytos kokybės kilmininku, o suraityti ūsai – laikinesnė, atsitiktinė ypatybė, todėl pavartotas kokybės įnagininkas. Ne kokybės kilmininkas, o įnagininkas pasirenkamas ir neesminiam, mažiau pastebimam požymiui reikšti: sakoma žmogus ilga (arba su ilga) nosim, didelėm ausim, o ne žmogus ilgos nosies, didelių ausų.Sovietmečiu kokybės kilmininkas buvo pradėtas vartoti per daug plačiai ir ėmė stumti savesnes, gyvesnes raiškos priemones. Kartais jis būdavo tiesiog verstinis, ypač su pažyminiu pirmo: Prekiaujame pirmo reikalingumo (= reikalingiausiomis, būtiniausiomis) prekėmis. Tai pirmo būtinumo (= reikalingiausi, būtiniausi) produktai. Čia ne pirmo svarbumo (= nelabai, ne itin, ne per svarbūs; ne patys svarbiausi) dalykai. Tačiau tarmių pasakymai pirmos žolės dobilai, pirmo kepimo bandelės, antro raugimo agurkai yra savi ir vartotini, nes susiję su požymio atsiradimo laiku.Taisytini ir tokie verstiniai kokybės kilmininkai: Pagerbkime šį šviesios atminties (= šviesaus atminimo) žmogų (šviesios atminties – tai turėjusį šviesią, gerą atmintį; šviesaus atminimo – tai nusipelniusį, su pagarba prisimenamą). Superkami gero ir vidutinio įmitimo (= gerai ir vidutiniškai įmitę) gyvuliai (plg. nesakoma gero nupenėjimo kiaulė, tik – gerai nupenėta). Parduodamos šalto rūkymo (= šaltai rūkytos) dešros ir mažo sūdymo (= mažai sūdytos) silkės. Čia karštojo valcavimo (= karštai valcuota) vario viela ir dvigubo vijimo (= dvigubai vytas) lynas.Žiniasklaidos polinkis vartoti nebūtinus, gana knygiškus kokybės kilmininkus išlikęs iki šiol. Pamirštama, kad pirmenybę čia reikėtų teikti dalyviams ar kitoms gyvesnėms, įprastesnėms raiškos priemonėms: Mes grįžome linksmos nuotaikos (gal tai tikslas: grįžome linksmos nuotaikos pasisemti? O jeigu požymis, kur kas gyviau, įprasčiau grįžome linksmai nusiteikę, su gera nuotaika). Direktorius šiandien blogos nuotaikos (gyviau blogai nusiteikęs, be nuotaikos, be ūpo; Direktoriaus nuotaika šiandien bloga). Stadionas yra avarinės būklės (gyviau (yra) avarinis; Stadiono būklė (yra) avarinė). Patalpos dar geros būklės (gyviau dar geros (nesugriuvusios, nenudėvėtos, neapleistos); Patalpų būklė dar gera). Moteris buvo komos būsenos (gyviau ištikta komos; Moteriai buvo koma). Vienas sužeistasis mirė, kitas yra sunkios būklės (gyviau kito būklė sunki). Vaikas atvežtas į ligoninę sunkios būklės (geriau sakyti konkrečiai: silpnas, nukraujavęs, be sąmonės ir pan. arba Atvežto į ligoninę vaiko būklė sunki). Prezidentas yra tokio požiūrio (gyviau yra įsitikinęs arba mano; Prezidento požiūris yra toks), kad šaliai reikia padėti. Ir aš tokios pat nuomonės (gyviau Ir aš taip manau; Ir mano nuomonė tokia). Mūsų santykiai su kaimynais dabar jau kitokio pobūdžio (gyviau kitokie). Jo muzikoje vyrauja rytietiško charakterio (gyviau rytietiškos) melodijos. Čia neaukšto gamybos specializavimo lygio (gyviau menkai specializuotos) įmonės. Tai reto talento (gyviau labai, nepaprastai talentingas) rašytojas ir kartu reto taurumo (gyviau labai, be galo tauri) asmenybė. Mums tai buvo didelio linksmumo (gyviau nepaprastai, neapsakomai, neregėtai linksma) diena.Lietuvių kalba turi daugiskaitos forma išreikštą stiprinamąjį kilmininką, J.Jablonskio vadintą įžymio kilmininku. Stiprinamasis kilmininkas yra tos pačios šaknies kaip ir tas žodis, kurį jis, eidamas priekyje, apibūdina. Pažymimąjį žodį stiprinamasis kilmininkas labai pabrėžia, padidina jo kokybinę arba kiekybinę reikšmę. Šis kilmininkas gana vaizdingas ir paprastai vartojamas tik laisvuosiuose kalbos stiliuose: Aš padainuosiu dainų dainelę (t.y. išskirtinę, labai puikią dainą). Jis tinginių tinginys – per dienų dienas drybso! Čia jau grožybių grožybės. Vasarą musių milijonų milijonai. Vienų viena gyvenu. Tai grynų gryniausia nesąmonė!Stiprinamasis kilmininkas vertingas stilistiškai. Jis neretai puikiai atstoja nevartotinas konstrukcijas su jungtuku ir, pvz.: Šimtų šimtai (atstoja vertalą šimtai ir šimtai) žmonių tada džiūgavo. Per karą tūkstančių tūkstančiai (ne tūkstančiai ir tūkstančiai) gyventojų liko be pastogės. Ėjo minių minios (ne minios ir minios).Yra vadinamasis išskirties kilmininkas. Jis turi daugiskaitos formą ir nusako tam tikrą visumą – vienarūšių daiktų, reiškinių ar asmenų grupę, iš kurios kas nors išskiriama sakant vienas (ne vienas), keli, kuris, kiekvienas ir pan. Paprastai tokį išskirties kilmininką gali pavaduoti iš su kilmininku, bet grynas kilmininkas yra glaustesnis, senoviškesnis ir iš kalbos nestumtinas: Aš atėjau vienas pirmųjų (plg. vienas iš pirmųjų). Jis užima atsakingą postą viename šių skyrių (plg. viename iš šių skyrių). Ne vienas jų (plg. Ne vienas iš jų) garsino Lietuvą. Tai vienas žymiausių (plg. vienas iš žymiausių) mūsų rašytojų (vengtina vienas žymiausių ar iš žymiausių mūsų rašytojas, nes būdvardžio kilmininkas tada lieka nebepriderintas prie pažymimojo žodžio). Keli jų (plg. Keli iš jų) net neturėjo dokumentų. Atsiųsk vaikų (plg. iš vaikų) kurį. Kiekvienas mūsų (plg. Kiekvienas iš mūsų) stengėsi pasirodyti kuo geriau.Atskirą išskirties kilmininko šaką sudaro įvardis visų, pabrėžiantis išskirtinį ypatybės intensyvumą ir vartojamas kaip visų aukščiausiojo laipsnio sudaromasis komponentas (a.) arba kartu su daiktavardžiu eina prie aukščiausiojo laipsnio (b.):a. Jis buvo visų vikriausias. Meška gi stipriausia visų. Visų įdomiausiai pasakodavo senelis;b. Ši eglė tame miške visų medžių (plg. iš visų medžių, už visus medžius) aukščiausia. Alyviniai man visų obuolių (plg. iš visų obuolių; už visus obuolius) gardžiausi.Kartais pasitaiko atžvilgio kilmininkų. Jie būdingesni laisviesiems kalbos stiliams ir paprastai turi pakaitų, šie kilmininkai parodo, kuriuo atžvilgiu apibūdinamas koks nors daiktas, asmuo, reiškinys. Kai kurie šių kilmininkų gerai atstoja tam tikras nevartotinas verstines konstrukcijas ir todėl yra stilistiškai vertingi: Gabumo tai jis gabus, tik nedrausmingas (atstoja verstines konstrukcijas kas liečia gabumus, kas link, kas dėl, kai dėl gabumų; tiesa, šią mintį galima pasakyti ir kitaip: jis gabus arba O gabumų jis turi, tik nedrausmingas). Gerumo tai ji gera (netinka kas liečia gerumą arba kas link, kas dėl, kai dėl gerumo). Gyvumo gyvas, bet nebesu sveikas. Šiltumo šilta, bet kad lietūs ir lietūs. Aš valgumo tai valgi. Vėjas pietvakarių, 7-8 balų stiprumo. Sūnus su tėvu jau lygūs didumo (geriau negu didumu). Ūgio (geriau negu Ūgiu) jis nedidelis. Tolumo bus kokie penki kilometrai. Dėžutė 20 cm ilgio, 10 cnt pločio ir 15 cm aukščio. Kilimo aš iš Švėkšnos. Tautybės jie lietuviai. Bus keli centneriai svorio. Laikrodis rodo trečią valandą nakties. Konferencija prasidės devintą valandą ryto.Tačiau kai kuriais atžvilgio kilmininkais (ypač kilmininku laiko) dabar piktnaudžiaujama; ten, kur nebūtini, geriau jų atsisakyti: Pradėjome bendrauti prieš metus laiko (- prieš metus). Po savaitės laiko (- Po savaitės) vėl susitiksime. Tai užims gal valandą laiko (-gal valandą). Kapinyno ištirta 900 kv. metrų ploto (- 900 kv. metrų). Krepšininkas buvo beveik dviejų metrų ūgio (- beveik dviejų metrų). Parašiau trijų puslapių apimties (- trijų puslapių) rašinį.Nemažai ginčijamasi, tinka ar netinka kilmininką vartoti su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ir prieveiksmiais lyginamosiose konstrukcijose. Daugeliui kalbininkų atrodo, kad tai naujas, iš rusų kalbos plintantis reiškinys – aukštesniojo laipsnio žodžiai lyg perima prielinksnių funkcijas, o tai netoleruotina. Tačiau kai kas mano, kad čia gali būti senas reiškinys: aukštesniojo laipsnio žodžiai ėjo lyg prielinksniais, o lyginamieji žodeliai kaip, negu ir pan. atsirado vėliau ir tokią vartoseną išstūmė, todėl, gerbiant senovę, su aukščiausiuoju laipsniu pavartotų kilmininkų galima netaisyti. Kol šiuo požiūriu neištirti senieji lietuvių kalbos raštai ir visos lietuvių kalbos tarmės, kategoriško atsakymo negali būti, todėl tuo tarpu vadovaujamasi susiklosčiusiomis taisymo tradicijomis (beje, daug kilmininkų, pavartotų lyginamosiose konstrukcijose su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ir prieveiksmiais, yra taisęs J.Jablonskis).Kad reikia taisyti lyginamųjų konstrukcijų kilmininkus, pavartotus su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais, beveik neabejojama: Kur tu rasi geresnį manęs (= Per mane geresnio tu čia niekur nerasi. Kur tu rasi geresnį kaip aš, geresnį už mane?..) (Jablonskio taisymas). Suma visuomet yra mažesnė tos (= mažesnė už tą, nekaip ta), kurią mokėtojas siūlo savo noru (J.Jablonskio taisymas). Temperatūra vasarą čia ne žemesnė 40° (= ne žemesnė kaip 40°). Atlyginimas ten ne didesnis 500 litų (= ne didesnis kaip, negu, nei 500 litų; neviršija 500 litų).Kebliau, kai su kilmininku vartojami aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai, nes ir dabartinėje vartosenoje čia įvairuojama.Keli aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai (arčiau, toliau, aukščiau, žemiau…) jau turi aiškius homoniminius prielinksnius, dėl kurių normiškumo neabejojama: Slink arčiau manęs. Per šalčius kurapkėlė glaudžiasi arčiau namų. Toliau savo nosies nemato. Aukščiau bambos neiššoksi. Vandens aukščiau juostos. Lėktuvas pakilo aukščiau debesų. Žemiau žemės nenukrisi. Jam jūra žemiau kelių. Žemiau Panevėžio Nevėžio nuolydis sumažėja.J.Jablonskis yra apgynęs ir daugiau prielinksniškai pavartotų vietos prieveiksmių, pvz.: Auk, obelėle, aukščiau dvaro, skleisk šakeles plačiau dvaro.Vietos reikšme įteisintieji prielinksniškai vartojami arčiau, toliau, aukščiau, žemiau vis dėlto nelabai tinka su atstumo matų daiktavardžiais (metras, kilometras…) kiekį reiškiančiose konstrukcijose: Autobusų stotelė man arčiau šimto metrų (- arčiau kaip šimtas metrų; už kokio šimto metrų; Iki autobusų stotelės man nėra nė šimto metrų). Toliau kilometro (- Toliau kaip kilometrą; Daugiau kaip, negu kilometrą) nebenubėgsiu. Ar iššoksi aukščiau dviejų metrų (- aukščiau kaip du metrus)? Lomoje, žemiau 300 metrų (- už 300 metrų; per 300 metrų; žemiau kaip 300 metrų) nuo viršūnės, glūdėjo miestukas.Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių kalboje labai paplito linkmę reiškiančių aukštesniojo laipsnio prieveiksmių šiauriau, piečiau, ryčiau, vakariau, įpiečiau, įšiauriau, pietryčiau… prielinksniška vartosena su kilmininku. Kaip prieveiksmiai šie žodžiai nėra peiktini – juos pateikia ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”: Jie nuplaukia dar šiauriau – prie pat speigračio. Debesys nuslinko vakariau. Tačiau jų prielinksniškos vartosenos pavyzdžių net daugiatomiame akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne” nerandame, nes tokia vartosena gyvajai kalbai (tarmėms) nebūdinga: vietoj šiauriau ko tradiciškai sakoma į šiaurę nuo ko ir pan. Vis dėlto kalbos glaustumo sumetimais ir dėl padidėjusio tokių konstrukcijų poreikio jas būtų galima toleruoti, tik negalima išstumti įprastinės raiškos: Piečiau Latvijos (plg. Į pietus nuo Latvijos) yra Lietuva. Lėktuvas nukrito šeši kilometrai šiauriau Talino (plg. į šiaurę nuo Talino; šiauriau nuo Talino). Vakariau miesto (plg. Labiau į vakarus nuo miesto) esantis slėnis apaugęs mišku. Ryčiau kalnyno (plg. Į rytus nuo kalnyno) driekiasi lygumos. Įpiečiau Sacharos (plg. Į pietus nuo Sacharos) vaizdas jau kitoks. Pietryčiau Raguvos (plg. Į pietryčius nuo Raguvos) traukėsi storiausias ledynas.Neįprasta su kilmininku prielinksniškai vartoti būdo prieveiksmius geriau (ne geriau), blogiau (ne blogiau) nusakant būdą: Gėlės geriau kulkų (- už kulkas; kaip, negu, nei kulkos). Pasirodei ne geriau jo (- už jį; kaip, negu, nei jis). Juos ten blogiau šunų (- už šunis; kaip, negu, nei šunis) laiko. Aš ne blogiau tavęs (- už tave; kaip, negu, nei tu) viską žinau.Vis dėlto reikėtų įteisinti plačiai tarmėse su kilmininku prielinksniškai vartojamus būdo prieveiksmius aršiau, pikčiau: Užsispyrei aršiau mažo vaiko. Soda graužia akis pikčiau šarmo. Daugiatomis akademinis „Lietuvių kalbos žodynas” aršiau mažo vaiko toleruoja, o pikčiau šarmo taiso į pikčiau už šarmą, bet toks teikinys negyvas, tarmėms ir raštams nebūdingas (dar plg. J.Baltušio O dirbom visi – pikčiau samdinių).Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra nutarusi griežtai taisyti tik prielinksniškai vartojamus aukštesniojo laipsnio prieveiksmius daugiau (ne daugiau), mažiau (ne mažiau), kai reiškiama lyginamoji kokybė. Atsižvelgta į J.Jablonskio ir kitų ankstesnių kalbininkų taisymus ir į tai, kad turima daug pakaitų – įvairios, neabejotinai savos raiškos: Uždirbsiu daugiau tūkstančio (= daugiau kaip, negu, nei tūkstantį; per tūkstantį, tūkstantį su viršum, suvirš, su trupučiu) litų; čia vengtina virš tūkstančio. Jūs laikote daugiau trečdalio (= daugiau kaip trečdalį) mūsų žemės (J.Jablonskio taisymas). Gali praeiti daugiau šimto (= daugiau nei šimtas, kaip šimtas) metų (J.Jablonskio taisymas). Vienu metu aptarnaujame ne daugiau šešių klientų (= ne daugiau kaip, negu, nei šešis klientus). Kuojos sveria mažiau kilogramo (= mažiau kaip, negu, nei kilogramą; Kuojos kilogramo nesveria). Man iki mokyklos mažiau kilometro (= mažiau kaip, negu, nei kilometras; nėra nė kilometro). Tai buvo deimantas, turintis ne mažiau 57 (= ne mažiau kaip, negu, nei 57) sieneles. Svarbu, kad sveikatos apsaugai būtų skiriama ne mažiau penkių procentų (= ne mažiau kaip, negu, nei penki procentai) biudžeto lėšų. Buvo ne mažiau penkių arklių (= ne mažiau kaip penki arkliai…) (J.Jablonskio taisymas).Pagal analogiją reikia taisyti ir laiko trukmės reikšme su kilmininku pavartotus daugiau (ne daugiau), mažiau (ne mažiau), anksčiau (ne anksčiau), vėliau (ne vėliau), ilgiau (ne ilgiau), trumpiau (ne trumpiau) ir pan.: Daugiau savaitės (= Daugiau kaip, negu, nei savaitę) kursai neužtruks. Atostogausiu ne daugiau 20 dienų (= ne daugiau kaip, negu, nei 20 dienų; Atostogos neviršys 20 dienų). Ten būsiu mažiau mėnesio (= mažiau kaip, negu, nei mėnesį). Miegokite ne mažiau septynių valandų (= ne mažiau kaip, negu, nei septynias valandas). Anksčiau spalio 1 dienos (= Anksčiau kaip, negu, nei spalio 1 dieną) konferencija neįvyks. Kartais ir patys stipriausi pasitraukia iš trasos anksčiau laiko (= pirma laiko, prieš laiką, be laiko). Objektas bus atiduotas naudoti ne anksčiau 2009 metų (= ne anksčiau kaip, negu, nei 2009 metais). Parvažiuosiu ne anksčiau šeštadienio (= ne anksčiau kaip, negu, nei šeštadienį; Be šeštadienio neparvažiuosiu). Vėliau semestro pabaigos (= Po semestro pabaigos; Pasibaigus semestrui) darbų nebepriimsiu. Jam reikės ateiti ne vėliau 6 val. (šeštos valandos, šešių) (= ne vėliau kaip šešiomis, kaip išmušus šešias…) (J.Jablonskio taisymas). Ilsėjausi ilgiau mėnesio (= ilgiau kaip, negu, nei mėnesį; mėnesį su trupučiu). Laukėme ne ilgiau valandos (= ne ilgiau kaip, negu, nei valandą; Nelaukėme (Neteko laukti) nė valandos). Tai truko trumpiau sekundės (= trumpiau kaip, negu, nei sekundę). Atsakinėjau ne trumpiau penkiolikos minučių (= ne trumpiau kaip, negu, nei penkiolika minučių).

Naudininkas

Naudininkas turi palyginti nedaug reikšmių. Dažniausiai jis eina papildiniu (objekto, rečiau – subjekto). Eina ir aplinkybėmis: reiškia tikslo atmainą paskirtį arba laiką su paskirties atspalviu. Apskritai visoms naudininko reikšmėms būdinga bendra paskirties arba naudos (nenaudos) reikšmė. Jei jos nėra, naudininkas paprastai netinka. Nuo nauda ir naudininko vardas kilęs.Objekto naudininko reikalauja tam tikri veiksmažodžiai, kurių reikšmė be naudininko nepilna. Išgirdus naudininkinius veiksmažodžius aukojasi, dėkoja, padeda „pagelbsti”, pataikauja, patinka, pavydi, tarnauja, vergauja…, tuoj kyla klausimas kam? Taigi aukojasi tėvynei, dėkoja mokytojams, padeda silpnesniems, pataikauja viršininkams, patinka visiems, pavydi man, tarnauja žmonėms, vergauja okupantams. Ypač įsidėmėtina, kad naudininkus valdo ir atstovauti, vadovauti: atstovauja Lietuvai, vadovauja būreliui. Iš naudininkinių veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai su -imas taip pat valdo naudininką: aukojimasis tėvynei, atstovavimas Lietuvai (ne Lietuvos atstovavimas), padėka mokytojams, pataikavimas viršininkams, vadovavimas būreliui… Dar dažnesnis yra nebūtinasis objekto naudininkas – antrasis papildinys, vartojamas su galininkiniais veiksmažodžiais duoda, perka, sako, rašo, daro, neša, siūlo… kam ką: duoda man knygą, perka vaikui žaislą, sako mums teisybę, rašo draugui laišką, daro tau švilpynę, neša mamai obuolį, siūlo jiems pagalbą. Naudininką valdo ir dalis būdvardžių: artimas man, atlaidus visiems, būdingas tautai; gabus muzikai, ištikimas šaliai, kenksmingas sveikatai, naudingas žmonėms, pavojingas aplinkai; reikalingas tau, statmenas tiesei…Vartojant objekto naudininką, kartais klystama: dėl kitų kalbų poveikio naudininkas pasakomas su tokiais žodžiais, kurie lietuvių kalboje naudininko nevaldo. Dažniausiai tai veiksmažodžiai, bet yra ir keli būdvardžiai; pasitaiko daiktavardžių.Iš veiksmažodžių minėtini:atitikti – ne kam, o ką: Nuorašas atitinka originalui (= originalą). Darbas atitinka reikalavimams (= reikalavimus). Šitie reiškiniai atitinka ir kitiems (= Šitie reiškiniai lygūs (tolygūs) yra ir kitiems; jie ir su kitais reiškiniais sutinka (J.Jablonskio taisymas) arba Šitie reiškiniai atitinka ir kitus, plg. Atitiko kirvis kotą).Kai atitikti gauna neiginį, tada, kaip ir su kiekvienu neiginį gavusiu galininkiniu veiksmažodžiu, reikia neiginio kilmininko, o naudininkas ar galininkas netinka: Pasiūla dar neatitinka paklausai (= paklausos; netiks ir paklausą). Skundas neatitinka faktams (= faktų). Tai neatitinka Lietuvos interesams (= interesų).Kalbos vartotojai sutrinka, susidūrę su žodžiu atitikimas. Pagal valdymo dėsnius turi būti atitikimas ko (plg. atiduoda ką – atidavimas ko), bet kilmininkas su atitikimas dažnai būna dviprasmis, nestilingas, sunkiai įmanomas. Vis dėlto čia reikėtų rinktis ne naudininką, o vienarūšes sakinio dalis su jungtuku ir arba šalutinį sakinį: Rūpinkimės vertimo atitikimu originalui (= vertimo ir originalo atitikimu; kad vertimas atitiktų originalą). Svarbu formos atitikimas turiniui (= formos ir turinio atitikimas; kaip arba ar forma atitinka turinį; netiks atitikimas turinį). Tikrinamas teisinių aktų atitikimas įstatymui (= teisinių aktų ir įstatymo atitikimas; kaip arba ar teisiniai aktai atitinka įstatymą; galėtų būti ir teisinių aktų atitikimas įstatymo, tik nesklandu, nelabai aišku; jei kas labai nori čia palikti naudininką, galėtų nebent iš bėdos formuluoti teisinių aktų atitiktis įstatymui);atsilaikyti – ne kam, o prieš ką: Palmės pajėgia atsilaikyti stipriausiems vėjams (= prieš stipriausius vėjus);derinti – ne kam, o prie ko: Drabužį galima derinti akių spalvai (= prie akių spalvos);kreipti dėmesį (dėmesio) – ne kam, o į ką: Daug dėmesio kreipiame sportui (= į sportą; tiktų ir Daug dėmesio skiriame sportui). Didžiausias dėmesys (= Daugiausia dėmesio) kreipiama pažangumui (= į pažangumą; skiriama pažangumui; Labiausiai rūpinamasi pažangumu). Dabar dėmesys turi būti nukreiptas reformoms (= į reformas; skiriamas reformoms). Nekreipkite dėmesio tam šurmuliui (= į tą šurmulį);linkti (būti linkusiam) – ne kam, o į ką: Jis labai linkęs mokslui (= į mokslą). Berniukas buvo linkęs peštynėms, išdykavimui (= į peštynes, išdykavimą; peštis, išdykauti);pasitikėti – ne kam, o kuo: Reikia pasitikėti žmonėms (= žmonėmis). Visi jiems (= jais) nepasitikėjo. Panašiai naudininkas netinka su pasitikėjimas (nepasitikėjimas): Pasitikėjimas šiai partijai (= šia partija) didėja. Seime buvo svarstomas nepasitikėjimas ministrui (= ministru). Buvo pareikštas nepasitikėjimas merui (= meru);prisitaikyti – ne kam, o prie ko: Mums bus nelengva prisitaikyti naujoms sąlygoms (= prie naujų sąlygų);reikalauti (kai veiksmas krypsta į turintį ką daryti asmenį ar instanciją) – ne kam, o iš ko ar kitaip: Mes reikalaujame vyriausybei (= iš vyriausybės; arba Mes reikalaujame, kad vyriausybė) grąžintų žemę. Jie reikalavo sūnui atvykti (= kad sūnus atvyktų) į valdybą;sutelkti dėmesį – ne kam, o į ką: Dabar sutelksime dėmesį šiai schemai (= į šią schemą);taikstytis – ne kam, o su kuo: Jie taikstosi esamai padėčiai (= su esama padėtimi);tikėti – ne kam ir ne į ką, o ką (reikšme „tikėti kieno buvimu; egzistavimu”) arba kuo (reikšme „pasitikėti”): Daug žmonių tiki Dievui (= Dievą; arba Dievą esant; Dievo buvimu; kad yra Dievas). Ateistai netiki Dievui (= Dievo; kad yra Dievas; netiktų netiki Dievą, nes neiginys linksnį turi keisti, plg. myli Dievą – nemyli Dievo). Tau, tavo žodžiams (= Tavimi, tavo žodžiais) tikiu. Aš netikiu burtams (= burtais). Dviprasmiška Raganomis ten tiki kas penktas žmogus (jeigu jų žodžiais; bet čia tikriausiai Raganas esant, kad yra raganų, tiki…);užjausti – ne kam, o ką: Visi užjautėme bendradarbei (= bendradarbę). Jie sakė užjaučia gyventojams (= gyventojus), kurie neteko santaupų.Naudininkai netinka su būdvardžiais godus, šykštus, panašus: Jis godus turtui (= turto). Vaikinas buvo šykštus žodžiams (= žodžių). Sūnus labai panašus tėvui (= į tėvą). Plinta gripas ir jam (= į jį) panašios ligos.Pasitaiko klaidingai pavartotų naudininkų su jų nereikalaujančiais abstrakčiaisiais daiktavardžiais: Bėda – aplaidumas darbui (= aplaidumas darbe, abejingumas darbui). Rašytojas aukština žmogaus pasigėrėjimą menui, gamtai (= pasigėrėjimą arba gėrėjimąsi menu, gamta). Tai gali ugdyti pripratimą neveiklumui (= prie neveiklumo; gyviau Tai gali (pri)pratinti prie neveiklumo). Ar neslopsta ilgesys geresniam gyvenimui (= geresnio gyvenimo ilgesys)?

Dabar dažnus pasakymus priklausomybė arba priklausymas alkoholiui, narkotikams geriau keisti priklausymas nuo alkoholio, nuo narkotikų.Specifinė senoviška, lietuvių kalbai būdinga objekto naudininko atmaina yra vadinamasis dvejybinis naudininkas. Jį sudaro daiktavardžio arba įvardžio naudininkas, einantis papildiniu, ir su juo suderintas būdvardiškojo žodžio naudininkas. Toks naudininkas neina derinamuoju pažyminiu, kaip kad sakinyje Sveikam žmogui gera gyventi, bet stovi už daiktavardiškojo žodžio ir patikslina, papildo tarinį, taigi yra tarminis pažyminys, pvz.: Žmogui gera gyventi sveikam, o jei sakinio veiksmažodžiai nepakankamai savarankiški (tarkim, reikia būti), tai net įeina į sudėtinio tarinio sudėtį kaip vardinė tarinio dalis, pvz.: Žmogui reikia būti sveikam (ne sveiku).Derinimas būtinas ir tada, kai dvejybinio naudininko daiktavardiškasis žodis nepasakomas, o tik numanomas, pvz.: Gera gyventi arba būti sveikam, plg. Man, tau, jam, kiekvienam… gera gyventi arba būti sveikam (ne sveiku). Sunku būti pirmiems, plg. Mums, jums, jiems, visiems… sunku būti pirmiems (ne pirmais). Dvejybiniai naudininkai dažniausi beasmeniuose sakiniuose: Mokiniams reikia būti stropiems. Gamybai darantis sudėtingesnei, reikia vis naujos technikos. Ar gražu tau būti tokiai nemandagiai? Nelemta man laimingam būti. Jums patartina atsargesniems būti. Draudžiama vairuoti neblaiviam (numanoma kiekvienam). Norisi pabūti ir vieniems (numanoma visiems).Kartais dvejybinis naudininkas būna asmeniniuose sakiniuose, jeigu yra pasakytas arba numanomas objekto naudininkas (a.) arba jeigu apibūdinamas koks abstraktus daiktavardis (noras, troškimas, galimybė…) (b.):a. Argi tau aš nesakiau atidesniam būti? Blogai, kai tėvai vaikams nepadeda būti savarankiškiems. Pabarė ji dukraitę, liepė kitą kartą gudresnei būti (ne gudresne, nes numanoma jai);b. Suprantu tavo norą būti mylimam. Troškimas laisviems būti skatino vaduotis. Ją kamavo baimė likti vienišai. Tokie susitikimai – tai galimybė pažinti vieniems kitus.Tačiau vartojant dvejybinį naudininką negalima persistengti. Būdvardiškojo dėmens naudininkas netinka, kai sakinyje nėra pasakyto ar numanomo daiktavardiškojo naudininko, o reikia derinti arba su vardininku (a.), arba su galininku (b.), arba su kilmininku (c), arba sakinys apskritai pertvarkytinas (d.):a. Jie susigundė patiems (= patys; patys vieni) pabandyti. Tegu vaikas pajunta norą būti geram (= geras). Jis klaidžiojo miškais, nebijodamas būti laukinių žvėrių sudraskytam (= sudraskytas). Privalome ten būti labai atsargiems (= atsargūs; numanoma mes). Žmogus yra gimęs būti laimingam (= laimingas);b. Kviečiu jus išlikti tokiems pat stipriems (= tokius pat stiprius; gyviau Kviečiu jus: išlikite tokie pat stiprūs). Jo skrydis mus moko būti drąsiems (= drąsius; gyviau moko drąsos, drąsumo; mus moko: būkite drąsūs). Visi įkalbinėjo jį būti linksmesniam (= linksmesnį; gyviau pralinksmėti). Jis paragino savo partiją būti pasirengusiai (= pasirengusią; gyviau pasirengti);c. Jų norėta būti labai apsukriems (= apsukrių);d. Jie nubausti ui pasirodymą darbe neblaiviems (= už tai, kad į darbą atėjo, darbe pasirodė, darbe buvo neblaivūs). Važiavimas girtam (= esant girtam; įprasčiau Girto važiavimas) kelia pavojų aplinkiniams. Prašome vairuotojus būti atsargiems (= atsargius; gyviau Prašome vairuotojus: būkite atsargūs arba kad būtų atsargūs; Vairuotojai prašomi būti atsargūs). Kas kita, kai sakinyje yra daiktavardiškasis naudininkas, plg. Patariame vairuotojams būti atsargiems. Čia niekur netiks įnagininkas atsargiais.Naudininku reiškiamas ir ką nors patiriantis subjektas, ypač beasmeniuose sakiniuose: Mums čia gera. Sutemus vaikams baugu. Obelims sunku tiek vaisių išlaikyti. Nerambiam arkliui nereikia botago.Jei tokių beasmenių sakinių naudininkas dviprasmiškas, geriau sakinį versti asmeniniu: Moteriai reikia nusileisti (neaišku, ar moteris turi kam nusileisti, ar kas moteriai turi nusileisti; pirmuoju atveju sakytina Moteris turi vyrui nusileisti, antruoju – Vyras turi moteriai nusileisti). Uždrausta šiems darbuotojams mokėti pinigus (ar šie darbuotojai nebeturės teisės mokėti pinigus, ar nebegalės jų gauti)?Kai beasmenio sakinio tarinys yra veiksmažodžio bendratis, veikėjo naudininkas dažniausiai rodo asmenį, kuris kieno lėmimu privalo ar neprivalo ką daryti: Tokiam seniui tik sėdėti. Kam šnekėt, o tau tylėt.Dažniau tokie naudininkai būdingesni poetinei kalbai: Vilijai bėgti, mergaitei mylėti… (Maironis). Man pasaulio šviesios karalijos neregėt niekada niekada (B.Brazdžionis).Nepoetinėje kalboje subjekto naudininkų su neigiama veiksmažodžio bendratimi geriau nesirinkti, nes gyvajai kalbai (tarmėms) jie nebūdingi. Įprastesnė kitokia raiška: Jam bausmės neišvengti (- Jis bausmės neišvengs). Vaikui neįveikti tokio darbo (- Vaikas neįveiks tokio darbo; Kaip vaikas įveiks arba Negi vaikas įveiks tokį darbą?). Iš tiek pinigų raitajai policijai neišsilaikyti (- raitoji policija neišsilaiko, neišsilaikys, neišsilaikytų).Subjekto naudininkas vartojamas ir išplėstinėse aplinkybėse su esamojo arba būtojo laiko padalyviu: Mums besišnekant, įžengė kaimynas. Svečiams išsiskirsčius, nuėjome miegoti. Tačiau aplinkybių subjekto naudininkas vengtinas, kai sakinyje tas pats žodis be reikalo kartojamas įvardžiu:Man į jį bežiūrint, mane apėmė gailestis (- Mane į jį žiūrint apėmė gailestis; Į jį bežiūrėdamas, pajutau gailestį). Vaikui augant, reikia duoti jam (- Augančiam vaikui reikia duoti) daržovių, vitaminų.Vartotina esant kam, bet nesant ko (neiginys valdymą čia keičia), todėl taisytina: Bylą nutraukė nesant nusikaltimo sudėčiai (= nusikaltimo sudėties). Nesant nurodymui (= nurodymo), niekas nieko nedarė.Naudininkas dažnai reiškia paskirtį – pasako, kuriam reikalui kas nors yra, tinka, daroma, skiriama.Paskirties naudininkas vartojamas pats vienas (a.) arba su bendratimi, jeigu jis be bendraties nepakankamai aiškus ar paskirtis stipriau akcentuojama (b.):a. Pasilikome grūdų sėklai (vengtina dėl sėklos; visiškai netinka ant sėklos). Avis laikome vilnai ir mėsai. Rugiai duonelei, miežiai alučiui, kvieteliai pyragėliam. Įsidėk pinigų kelionei. Tai aplankas susirašinėjimo dokumentams. Organizuojami kursai stojantiesiems į aukštąsias mokyklas;b. Pirksim malkų namui šildyti. Yra spinta raštvedybos byloms laikyti. Šios lėšos bus panaudotos švietimui gerinti. Čia peilis sūriui pjaustyti. Nėr man motušės kraiteliui krauti, nėr man tėvužio dalelei skirti (daina).Kur yra paskirtis su aiškiu tikslo atspalviu, vengtini veiksmažodinių daiktavardžių (ypač su priesaga -imas) naudininkai. Jie dabar per daug plinta ir kalbą sunkina, kanceliarina. Čia daug gyvesnės tarmių bendratys, plg. tautosakos ištraukėlę: – Kam tas krepšys? – Pinigams dėti (ne Pinigų dėjimui). – Kam tie pinigai? – Karvei pirkti (ne Karvės pirkimui). Arba visa Lietuva sako Yra vietos sėsti, bet negirdėti Yra vietos sėdimui. Todėl vartokime: Gaminį grąžino perdirbti (ne perdirbimui). Nuvykti arba Vykdamas (ne Nuvykimui) į darbą sugaištu pusvalandį. Ar yra vandens atsigerti (ne atsigėrimui)? Namas netinkamas gyventi (ne gyvenimui). Pastatą jau atidavė naudoti (ne naudojimui ir ne eksploatacijai, dar blogiau eksploatacijon). Ar tokie maisto produktai tinkami vartoti (ne vartojimui)? Čia vieta rūkyti arba rūkymo vieta (ne vieta rūkymui). Yra telefonas pasiteirauti arba pasiteiravimo (informacijos) telefonas (ne telefonas pasiteiravimui). O be reikalo pavartotas kilmininkas su veiksmažodinio daiktavardžio naudininku keistinas gyvesniu, visiems įprastu paskirties naudininku su bendratimi. Sakykime: Neužtenka vaistų ligoniams gydyti (ne ligonių gydymui). Reikėjo sunkvežimio baldams pervežti (ne baldų pervežimui). Pirkome blizgučių eglutei puošti (ne eglutės papuošimui). Prie staklių yra spintelės įrankiams laikyti arba įrankių spintelės (ne įrankių laikymui). Ta šluota bus kiemui šluoti (ne kiemo šlavimui). Tekstui suprasti arba Kad tekstas būtų suprastas (ne Teksto supratimui) pateikiame keletą pratimų.Kai nereiškiama jokia paskirtis, naudininkas dalykui apibūdinti netinka: Jie išlaikė egzaminą antrai kategorijai (= pagal antrąją kategoriją; antros(ios) kategorijos egzaminą). Jis yra čempionas 50 km distancijai (= 50 km distancijos čempionas). Padarytas nuostolis 200 litų sumai (= 200 litų sumos, dar geriau 200 litų nuostolis). Atlikta darbų 5000 litų sumai (= už 5000 litų).Reiškiant paskirtį, kalboje kartais varžosi kilmininkas ir naudininkas. Pabrėžiant ne tik paskirtį, bet ir tipą, rūšį, teiktinesnis kilmininkas, pvz.: Pirkau drabužių spintą, t.y. specialiai pritaikytą drabužiams kabinti, o naudininkas čia reikš labiau atsitiktinę paskirtį, pvz.: Čia man bus spinta drabužiams, t.y. bet kokia spinta, kuri tam reikalui maždaug tiks. Dabar čia per daug plinta naudininkas. Jeigu kas specialiai daryta, gaminta, pirmenybę reikia teikti kilmininkui: geriau batų tepalas negu tepalas batams, dantų pasta negu pasta dantims, vaikų valandėlė negu valandėlė vaikams, eismo taisyklės negu taisyklės eismui. Parduotuvių pavadinimai ir skyriai tradiciškai pavadinami kilmininkais: Maisto prekės. Drabužių parduotuvė. Audinių skyrius, todėl taisytini pavadinimai Prekės sportui (- Sporto prekės). Trikotažo vaikams (- Vaikų trikotažo) skyrius.Kartais nelengva atskirti, kur reikia naudininko su bendratimi, o kur – galininko su bendratimi. Dėl to daug yra ginčijęsi patys kalbininkai. Yra ir bus pereinamųjų atvejų, bet apskritai gali padėti tokia taisyklė: jeigu daiktavardis gana konkretus ir jo linksnis su bendratimi aiškiai reiškia paskirtį, reikia naudininko, pvz.: Neturiu stiprių dantų riešutams krimsti (dantų kam, kuriam reikalui, tikslui? – riešutams krimsti, tik čia venkime riešutų krimtimui, nevartokime dėl riešutų krimtimo). Davė rąstų tiltui statyti (rąstų kam, kuriam reikalui, tikslui? – tiltui statyti, venkime tilto statymui, nevartokime dėl tilto statymo). O jeigu daiktavardis gana abstraktus ir jo linksnis su bendratimi paskirties nereiškia, bet eina sudėtiniu tariniu, naudininkas nevartotinas, pvz.: Neturiu noro riešutų krimsti (kokio noro? – riešutų krimsti; ne riešutams krimsti ir juo labiau ne riešutų krimtimui; vengtina ir riešutus krimsti, nes yra neiginys). Davė įsakymą tiltą statyti (kokį įsakymą? – tiltą statyti; ne tiltui statyti ir juo labiau ne tilto statymui). Dar svarbu, kad žodžių junginiai neturiu noro, davė įsakymą gali būti keičiami veiksmažodžiais nenoriu, įsakė, o šios veiksmažodžio formos tiesiogiai valdo kilmininką ar galininką, plg. nenoriu ko – riešutų krimsti, įsakė ką – tiltą statyti. Be to, dantys, rąstai yra priemonė veiksmui realizuoti, o noras, įsakymas – tik prielaida, pagrindas.Ar abejotinais atvejais paskirties naudininkas su bendratimi tinka, ar ne, galima įsitikinti tokiu praktišku būdu: bandome įterpti į sakinį žodį tinka. Antai galima sakyti drungnas vanduo tinka šaukštams plauti; botagas tinka arkliams paraginti; gera diena tinka bitėms kopinėti; girininkas tinka miškui saugoti, taigi ir be tinka naudininkai su bendratimi čia taisyklingi. Tačiau nesakoma noras tinka riešutams krimsti; įsakymas tinka tiltui statyti – vadinasi, naudininkai su bendratimis čia klaidingi. Panašiai klaidingi tokie sakiniai: Gavome nurodymą paplūdimiui įrengti (= įrengti paplūdimį). Jam išduotas leidimas šautuvui laikyti (= laikyti šautuvą). Kaip vykdomi įsipareigojimai etatams pertvarkyti (= pertvarkyti etatus; dėl etatų pertvarkymo)? Priimtas nutarimas žemei grąžinti (= grąžinti žemę; dėl žemės grąžinimo). Atsirado galimybė butui pirkti (= pirkti butą). Teismai turi teisę nusikaltėliams bausti (= bausti nusikaltėlius).Joks paskirties naudininkas – nei be bendraties (a.), nei su bendratimi (b.) netinka su slinkties ir siekimo veiksmažodžiais, aiškiai reikalaujančiais nusakyti veiksmo tikslą ir naikinančiais paskirties atspalvį. Tokiais atvejais reikia tikslo kilmininko – vieno ar su bendratimi; neretai čia tinka ir viena bendratis arba prielinksnio į konstrukcija. Tai dažnos, gana pavojingos klaidos, minimos ir Didžiųjų kalbos klaidų sąraše:a. Direktorius išėjo pietums (= pietų, pietauti; pietų valgyti). Komandos išėjo poilsiui (= pailsėti, ilsėtis). Prezidentas vyks oficialiam vizitui (= su oficialiu vizitu – taip gerėliau negu oficialaus vizito). Iškilmėms (= Į iškilmes) suvažiavo daug svečių. Giminės atvažiuodavo atlaidams (jeigu tikslas, tai į atlaidus, jeigu laikas, tai per atlaidus). Buvęs ambasadorius atskrido atsisveikinimui (= atsisveikinti). Šie asmenys tyrimams (= tirtis, išsitirti, į tyrimus) nebeatvyko. Kirpėjos turi vykti kursams (= į kursus).Komisijos nariai susirinko posėdžiui (= į posėdį, posėdžiauti). Ar dažnai renkatės repeticijoms (= į repeticijas, repetuoti)? Ligoniai siunčiami tyrimui, konsultacijai (= tirtis, išsitirti; konsultuotis, į konsultaciją). Sekliai sustojo pasitarimui (= pasitarti);b. Atvyko būrys studentų praktikai atlikti (= praktikos atlikti). Turite važiuoti sveikatai pasitikrinti (= sveikatos pasitikrinti).Rinkomės Nepriklausomybės dienai paminėti (= dienos paminėti). Pasiųsk ką nors jam pakviesti (= jo pakviesti; kad jį pakviestų). Kvalifikacijai kelti (= Kvalifikacijos kelti) buvo pasiųsti šeši žmonės.Su siekimo reikšmės veiksmažodžiu kviesti ir jo sinonimais šaukti, vadinti, prašyti spaudoje dabar – turbūt ne be kitų kalbų įtakos – jau dažnesnis naudininkas. Vis dėlto ir šiuo atveju būtų geriau vartoti bendratį ar kitas tradicines raiškos priemones: Kviečiu jus mano gimimo dienai (- švęsti mano gimimo dienos, į mano gimimo dieną; taip pat netiks ir Gavau kvietimą iškilmingiems pietums (- į iškilmingus pietus). Kviečiu šokiui (- šokti; neliaudiška, nelabai gyva Kviečiu šokio; plg. nesakoma Kviečiu žaidimo, tik – (pa)žaisti). Prezidentas kvietė glaudesniam bendradarbiavimui (- glaudžiau bendradarbiauti; vengtina glaudesnio bendradarbiavimo). Jis buvo pakviestas iškilmėms į mokyklą (- į iškilmes mokykloje; į mokyklos iškilmes). Jaunuolius šaukia karinei tarnybai (- į karo, karinę tarnybą). Prašau (arba Kviečiu) jus arbatai (- išgerti arbatos; pasivaišinti arbata).Naudininkas gali reikšti laiką, bet tik su paskirties atspalviu, plg. Paleisk šunį nakčiai (t.y., kad jis visą naktį pabūtų nepririštas, pabėgiotų) ir Paleisk šunį naktį (vienu nakties momentu, tarpu).Dažniausiai tokie naudininkai pasako kokią laiko trukmę su paskirties atspalviu: Šie teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Jis dviem savaitėms komandiruotas į Vilnių. Lėšų davė tik mėnesiui. Sudarėme tvarkaraštį visam laikui. Kartais jais reiškiama ne tiek trukmė, kiek paskirtis konkrečiam laiko tarpui: Taupyk duoną rytojui, o ne darbą. Malkų žiemai man prižadėjo. Gali vakarui pasikviesti draugų.Nusakant laiko trukmę su slinkties veiksmažodžiais, galima vartoti ir naudininką, ir galininką. J.Jablonskis, J.Balčikonis čia siūlė vartoti ir patys vartojo vadinamąjį pobūvio galininką, dar išlaikytą daugelyje tarmių: Daržan ji kelias minutes teišėjo (J.Jablonskis). Jis turintis <…> šešias savaites išvažiuoti į kaimą (J.Balčikonis). Dabar miestiečiai čia jau įžvelgia paskirties atspalvį ir paprastai sako išėjo m