Zinynas

KALBOS KULTŪRALIETUVIŲ KALBOS ŽINYNASMORFOLOGIJAKIRČIAVIMASKirtis ir priegaidė

Jei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau skiemenų, tai kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname, paprastai tardami stipresniu balsu negu kitus. Pavyzdžiui, žodyje mokykla stipriau pasakome paskutinį skiemenį la. Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas žodyje vadinasi kirtis. Stipriau ištartas skiemuo yra kirčiuotas.Kiekvienas skiemuo turi vieną balsį ar dvigarsį. Tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo, kurio pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, yra ilgasis, o kurio pagrindą sudaro trumpasis balsis, yra trumpasis. Pavyzdžiui, žodžio traukinys skiemenys trau ir nys yra ilgieji, o skiemuo ki — trumpasis.Kirčiuoti ilgieji lietuvių kalbos skiemenys tariami nevienodai. Pavyzdžiui, vienaip yra tariamas pirmasis skiemuo žodyje laukti, kitaip žodyje laukas. Žodžio laukti labiau pabrėžiamas pirmasis dvibalsio au dėmuo a, o žodžio laukas — antrasis dėmuo u. Žodžių rūgsta, vyti balsiai ū, y tariami krintančiu tonu, staigiai, tuo tarpu žodžių rūksta, vykti atvirkščiai — lygiu ar šiek tiek kylančiu tonu, tęsiamai.Toks kirčiuotų skiemenų nevienodas tarimas gali skirti panašius žodžius ar jų formas, plg. aušti (vėsti) ir aušti (švisti).Ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo būdas, t. y. balso tono (melodijos) ir stiprumo kitimas tariant ilgąjį skiemenį, vadinasi priegaidė. Lietuvių bendrinėje kalboje skiriamos dvi priegaidės: tvirtapradė ir tvirtagalė.Tvirtapradė (krintančioji, staiginė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis tariamas krintančiu tonu, staigiai išsižiojant (pabrėžiamas dvigarsio pirmasis dėmuo). Ji žymima dešininiu (´) (pakrypusiu į dešinę) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, pvz.: t¸vas, kr¿mas, lãisvė, kãlnas.Tvirtapradę priegaidę gali turėti:a) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: d¸ti, vôras, lóva, d¿mai, çžuolas, br²sti, ïrankis, sk¼sti;b) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, pvz.: lãimė, ãugti, léisti, pîeva, púodas;c) mišrieji dvigarsiai ai, am, an, ar, ei, em, en, er, pvz.: kãlnas, ãmžius, lãngas, kãrtis, kélti, sémti, ménkė, gérti.Dvibalsio ui ir mišriųjų dvigarsių il, im, in, ir, ui, um, un, ur tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, nes kirčiuojami balsiai šiuose dvigarsiuose iš tikrųjų yra trumpi, pvz.: ùiti, gùiti, tíltas, kímti, pínti, vírti, kùlti, stùmti, dùrklas.Pastaba. Iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose susidaro mišrieji dvigarsiai su trumpaisiais garsais o, e, ir jų tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, pvz.: kòlba, kòmpasas, kòntūras, kòrpusas, fêrma, hêrbas. Taip pat kirčiuojami dvibalsiai eu, oi, pvz.: terapêutas, farmacêutas, bòileris (toks katilas).Tvirtagalė (kylančioji, tęstinė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis arba dvigarsis tariamas lygiu ar kiek kylančiu tonu, tęsiamai (pabrėžiamas dvigarsio antrasis dėmuo). Ji žymima riestiniu (~) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, dedamu ant ilgųjų skiemens balsių arba dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių antrųjų dėmenų, pvz.: stålas, sõdas, e¤ti, la÷kas, ti¹klas, la¹kas.Tvirtagalę priegaidę turi: a) kirčiuotame skiemenyje pailgėję balsiai a, e, pvz.: rågas, tåkas, mìdis, kìlias. Nekirčiuotame skiemenyje šie balsiai visada trumpi: raga¤, takù, medžiùs, keliùs;b) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: lºkti, výkti, sõdas, m¾šis, r±stas, sk³sti, l¤sti, siÿsti;c) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, ui, pvz.: la¤kas, la÷kas, e¤ti, šiìnas, ruõšti, mu¤las;d) mišrieji dvigarsiai ai, am, an, ar, ei, em, en, er, il, im, in, ir, ui, um, un, ur, pvz.: baµsas, ra§stis, la¹kas, ka»klas, geµsti, re§ti, re¹gti, ve»kti, viµkas, ki§šti, li¹kti, ki»vis, guµti, tru§pas, u¹kšti, pu»vas.Trumpųjų skiemenų kirčiavimas

Trumpieji skiemenys priegaidės neturi. Kirčiuoti trumpieji skiemenys žymimi kairiniu (`) kirčio ženklu. Juose gali būti tik trumpieji balsiai a, e, i, u ir balsis o (tarptautiniuose žodžiuose).Trumpieji kirčiuoti a ir e būdingi:a) žodžių galūnėms: gerâ, galvâ, šakâs, kitâs, pelê, pelês;b) būdvardžių aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio priesagoms -êsnis, -ė, -ėlêsnis, -ė: gerêsnis, gerêsnė, gerėlêsnis, gerėlêsnė;c) savybiniams įvardžiams mâno, tâvo, sâvo;d) įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių, savybinių įvardžių, neveikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkui: gerâsis, pirmâsis, manâsis, mylimâsis, būtâsis, būsimâsis;e) dviskiemenėms veiksmažodžių bendratims ir iš jų išvestoms formoms: râsti, kâsti, mêsti, dêgti, râsdavau, râsdavai, râsiu, râsi, râsčiau, râstum, râsk, râsdamas. Tik neveikiamieji būtojo laiko dalyviai šios taisyklės nesilaiko — tariama: råstas, nìštas, kìptas;f) veiksmažodžių priešdėliams ap-, at-, pa-, pra-, ne-, be-, te-, nebe-, tebe-: âpneša, âtneša, pâneša, prâneša, nêneša, bênešą, têneša, nebêneša, tebêneša;g) vienaskiemeniams žodžiams: âš, tâs, tâ, pâts, kâs, kâd, tâd, mât, nâ, bêt, nês, nêt, mês (mêsti); bet mìs (įvardis);h) silpnesnio veiksmo ištiktukams ir iš jų padarytiems veiksmažodžiams: krâpšt, têkšt, krâpštelėti, têkštelėti; strâkt, strâksi, strâksime, strâksite (straks¸ti); trêpt, trêpu, trêpsi, trêpsime, trêpsite (treps¸ti);i) daugeliui tarptautinių žodžių: fonêtika, kabinêtas, mêtras, poêtas.Trumpieji balsiai a ir e kirčiuotuose skiemenyse pailgėja ir turi tvirtagale priegaidę, pvz.: šakâ — šåkos, pelº — pìlės, dedù — dìda.Trumpieji balsiai i, u kirčiuojami tik kairiniu ženklu, pvz.: linas, lipti, bùtas, pùsė.Trumpasis o paprastai esti tarptautiniuose žodžiuose (astronòmas, balkònas, filològas, metòdas) ir kai kuriuose ištiktukuose (òp, kliòpt).

Kirčio ir priegaidės reikšmė

Lietuvių bendrinėje kalboje yra nemažai žodžių ar jų formų, vienodai rašomų, bet nevienodai tariamų. Jie turi skirtingus kirčiuotus skiemenis arba skirtingas priegaides. Tokie žodžiai bei formos paprastai turi ir skirtingas reikšmes, kurias suvokti padeda kirtis ar priegaidė. Štai keletas pavyzdžių:a) žodžiai bei formos su skirtingais kirčiuotais skiemenimis:klãusimas — klausímas;tríkampis (tokia figūra) — trika§pis (turįs tris kampus);dvíratis (susisiekimo priemonė) — dviråtis (su dviem ratais);gėrímas (veiksmo pavadinimas) —g¸rimas (kas geriama);neší (es. 1.) — nêši (būs. 1.);Ritâ (vns. vard.) — Ríta (vns. šauksm.);plíkas (vyr. g. vns. vard.) —plikâs (mot. g. dgs. gal.); kítos (mot. g. dgs. vard.) — kitõs (mot. g. vns. kilm.);b) žodžiai su skirtingomis priegaidėmis:ãušti (šaltesniam darytis) — a÷šti (švisti); ãukštas (didelis, iškilus) — a÷kštas (namų); gínti (saugoti, užstoti) — gi¹ti (varyti, guiti); kãltas (įrankis) — kaµtas (nusikaltęs); mérkti (akis) — me»kti (dėti į vandenį); mínti (kojomis trypti) — mi¹ti (spėti); s¿ris (pieno produktas) — s¾ris (sūrumas).Priešpaskutinio skiemens taisyklė

Kaitomų žodžių kirtis iš vieno skiemens į kitą šokinėja pagal tam tikras taisykles. Visiems kaitomiems žodžiams bendra yra vadinamoji priešpaskutinio skiemens taisyklė. Ji yra tokia: jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, jo kirtis tam tikrose to žodžio formose būtinai šoka j galūnę. Pagal šią taisyklę kirtis nušoka:a) į moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnę -a, pvz.: rankâ (ra¹ką), šakā (šåką), antrā (a¹trą), kitā (kítą), baigtā (ba¤gtą), Astā (Åstą), Loretā (Lorêtą), Romā (Ròmą);b) į vardažodžių daugiskaitos galininko galūnes, pvz.: pi»štas — pirštùs, rankā (ra¹ką) — rankās, ùpė — upês, akís (åkį) — akís; a¹tras, antrā — antrùs, antrās; kítas, kitā — kitùs, kitās; ba¤gtas, baigtā — baigtùs, baigtās;c) į vienaskaitos įnagininko galūnes -a, -e, -u, pvz.: rankā — su rankā, ùpė — upê; a¹tras, antrā — antrù, antrā; kķtas, kitā — kitù, kitā, ba¤gtas, baigtā — baigtù, baigtā; Astā (Åstą) — Astā, Loretā (Lorêtą) — Loretā, Romā (Rņmą) — Romā;d) į vietininko galūnę -e, pvz.: råštas — raštê, bùtas — butê, kabinêtas — kabinetê, Skuõdas — Skuodê, Brêstas — Brestê, Marņkas — Marokê;e) į veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmens galūnes, pvz.: nìša — nešù, neši; nìšė — nešia÷, neše¤; e¤na — einù, einķ; ºjo — ėja÷, ėja¤.

Priegaidžių ir kirčio vietos kaita

Priegaidžių ar kirčio vietos keitimasis tos pat šaknies žodžiuose vadinasi metatonija. Priegaidžių kaita yra tokia:a) tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale, pvz.: ãlkti —> aµkis, gróbti —> grõbis, šãltas —> šaµtis, pî enas —> piìnė, púodas —> puõdžius, dùlkė —> duµkti, dãrbas —> beda»bis, atléido (atléisti) —> atla¤dų (atlaidùs), plãukas —> šviesiapla÷kis;b) tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade, pvz.: pýkti —> pôkdyti, výkti —> vôkdyti, rºkti —> r¸kauti, va»gti —> vãrginti, kaµtas —> kãltinti, da÷g —> dãuginti, ta÷škė (ta÷kšti) —> patãuška, ta§są (tamsâ) —> patãmsis.Bet yra nemažai tos pačios šaknies žodžių, kur priegaidė nesikeičia.Priegaidės paprastai nekeičia tie sudurtiniai žodžiai, kurių antrasis dėmuo turi tvirtagalę šaknį, pvz.: žìmė —> bežìmis, mažažìmis; ba»zdą (barzdâ) —> beba»zdis, ožkaba»zdis.Priegaidės nekeičia išimtiniais atvejais ir kai kurie tvirtapradės šaknies žodžiai, pvz.: lãngas —> palãngė, tíltas —> patíltė, g¸da —> beg¸dis.Kirčio vietos kaita yra tokia:a) kirtis nukeliamas iš žodžio pradinio skiemens į gretimą skiemenį link galūnės, pvz.: våsara —> vasåris, gìležį (geležís) —> gelìžtė, vídurį (vidurýs) —> bevidùris, tuščiavidùris;b) kirtis atkeliamas iš žodžio šaknies skiemens į gretimą priešdėlio skiemenį, pvz.: primóka —> prîemoka, uždírba —> ùždarbis.Žodžio galo taisyklė ir jos išimtys

Ilgasis kirčiuotas žodžio galo skiemuo paprastai turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: a¹t, pasku¤, vºl, aukštýn, vi»š, sunkiÿ, septyneriÿ, juodÿ (jų)…Tvirtapradė priegaidė dažniausiai būdinga tokioms kirčiuotoms galūnėms (vadinamosioms antrinėms), kurios atsirado trumpėjant žodžio galui. Įsidėmėtini šie atvejai:a) naudininko formos, pvz.: mokiniãms (plg. sen. mokiniamus), šaunîems (plg. sen. šauniemus), taip pat devynîems, kat¸ms, penkióms, mãn, sãu, manãm ir manãjam;b) liepiamosios nuosakos veiksmažodžiai, padaryti iš bendraties, priešpaskutiniame skiemenyje turinčios tvirtapradę priegaidę, pvz.: palãuk (: palãukti), neklãusk (: neklãusti), išléisk (: išléisti), rašôk (: rašôti), kartók (: kartóti), b¿k (: b¿ti);c) bendraties formos su sutrumpėjusia priesaga -t, jei nesutrumpėjusių formų priešpaskutinio skiemens priegaidė tvirtapradė, pvz.: léist (: léisti), lãukt (: lãukti), sakôt (: sakôti), b¿t (: b¿ti);d) kai kurie nekaitomi vienskiemeniai bei dviskiemeniai prieveiksmiai, dalelytės, jungtukai, pvz.: dãr, gãl, jéi(gu), jóg, kîek, lôg (plg. lôgu), nórs (plg. nóris), rôt (plg. rôtas), vîen (plg. vîena); anót, bevéik (plg. véikiai), kažín, pusiãu, rytój, tegùl, tiesióg (plg. tiesiógiai), užúot, visãi.Daiktavardžių kirčiavimas

Kirčio vieta žodyje dažnai yra nepastovi — kirtis šokinėja iš vieno skiemens į kitą. Tas kirčio šokinėjimas yra dėsningas, todėl visus linksniuojamus žodžius galima suskirstyti į tam tikrus kirčiavimo tipus — kirčiuotes. Jų iš viso yra keturios. Joms žymėti vartojame arabiškus skaitmenis l, 2, 3, 4.Kurios kirčiuotės yra linksniuojamas žodis, galima nustatyti iš dviejų linksnių — iš daugiskaitos naudininko (ar kilmininko) ir galininko.Pirmosios kirčiuotės žodžiai abiejuose šiuose linksniuose turi kirtį kamiene, pvz.: tíltams, pušônams, våsaroms; tíltus, pušônus, våsaras.Antrosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininko linksnis yra kirčiuojamas kamiene, o galininko — galūnėje, pvz.: råštams, ra¹koms, mergínoms, gamýkloms; raštùs, rankâs, merginâs, gamyklâs.Trečiosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininkas yra kirčiuojamas galūnėje, o galininkas — kamiene, pvz.: arkliãms, galvóms, dobilãms, katinãms; ãrklius, gãlvas, dóbilus, kåtinus.Ketvirtosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininkas ir galininkas turi kirtį galūnėje, pvz.: namãms, geniãms, Giruliãms; namùs, geniùs, Giruliùs.Su daugiskaitos kilmininko ir naudininko kirčio vieta visada sutampa kitų tam tikrų linksnių kirčio vieta.

Kartais gana sunku tinkamai parinkti linksniuojamų žodžių kirčio vietą, nes yra „pavojingų” linksnių. Tai vienaskaitos įnagininkas bei vietininkas, daugiskaitos kilmininkas, galininkas ir vietininkas. Žinodami linksniuojamojo žodžio kirčiuotę, galime teisingai nustatyti ir „pavojingų” linksnių kirčio vietą.. Lentelėje rasime atsakymą dėl dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių kirčio vietos.

Kirčiuotės 1 2 3 4Skaičius Linksnis Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė

Vienaskaita

Vardininkas lîepa ìglė drebulº pušís

Įnagininkas

lîepa — va¤siumi eglê drìbule širdimí pušimí -us sūnumí IV linksn. akmenimí galūnė -is, -us, -uo -umi III, IV, V linksn. -umí, -imí

Vietininkas lîepoje — ìglėje drebulėjê — pušyjê pirštê -as I linksn. galūnėje -ê

Daugiskaita Kilmininkas lîepų — ìglių drebuliÿ — pušÿ Galininkas lîepas — eglês drìbules — pušís Vietininkas lîepose — ìglėse drebulėsê — pušysê

Dviskiemeniai daiktavardžiai

Pirmoji kirčiuotė. Pirmosios (1) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė ir jie visuose linksniuose turi pastovų kirtį, pvz.:

VienaskaitaV. tíltas brólis lîepa dróbė tóšisK tílto brólio lîepos dróbės tóšiesN. tíltui bróliui lîepai dróbei tóšiaiG. tíltą brólį lîepą dróbę tóšįĮn. tíltu bróliu lîepa dróbe tóšimiVt. tílte brólyje lîepoje dróbėje tóšyjeŠ. tílte bróli lîepa dróbe tóšieDaugiskaitaV. tíltai bróliai lîepos dróbės tóšysK tíltų brólių lîepų dróbių tóšiųN. tíltams bróliams lîepoms dróbėms tóšimsG. tíltus brólius lîepas dróbes tóšisĮn. tíltais bróliais lîepomis dróbėmis tóšimisVt. tíltuose bróliuose lîepose dróbėse tóšyseŠ. tíltai bróliai lîepos dróbės tóšys

V. Vílnia VérkiaiK Vílnios VérkiųN. Vílniai VérkiamsG. Vílnią VérkiusĮn. Vílnia VérkiaisVt. Vílnioje VérkiuoseŠ. Vílnia Vérkiai

Antroji kirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, jų kirtis daugiskaitos naudininke visada yra šaknyje, o daugiskaitos galininke — galūnėje. Jie kirčiuojami taip:

VienaskaitaV. råštas pe¤lis rankâ ùpė tu»gus va¤siusK. råšto pe¤lio ra¹kos ùpės tu»gaus va¤siausN. råštui pe¤liui ra¹kai ùpei tu»gui va¤siuiG. råštą pe¤lį ra¹ką ùpę tu»gų va¤siųĮn. raštù peiliù rankâ upê tu»gumi va¤siumiVt. raštê pe¤lyje ra¹koje ùpėje tu»guje va¤siujeŠ. råšte pe¤li ra¹ka ùpe tu»gau va¤siauDaugiskaitaV. råštai pe¤liai ra¹kos ùpės tu»gūs va¤siaiK råštų pe¤lių ra¹kų ùpių tu»gų va¤siųN. råštams pe¤liams ra¹koms ùpėms tu»gums va¤siamsG. raštùs peiliùs rankâs upês turgùs vaisiùsĮn. råštais pe¤liais ra¹komis ùpėmis tu»gumis va¤siaisVt. råštuose pe¤liuose ra¹kose ùpėse tu»guose va¤siuoseŠ. råštai pe¤liai ra¹kos ùpės tu»gūs va¤siai

V. Tråkai Da÷gai Skuõdas Si§nas Va»niai Žåsliai NidâK Tråkų Da÷gų Skuõdo Si§no Va»nių Žåslių NídosN. Tråkams Da÷gams Skuõdui Si§nui Va»niams Žåsliams NídaiG. Trakùs Daugùs Skuõdą Si§ną Varniùs Žasliùs NídąĮn. Tråkais Da÷gais Skuodù Simnù Va»niais Žåsliais NidâVt. Tråkuose Da÷guose Skuodê Simnê Va»niuose Žåsliuose NídojeŠ. Tråkai Da÷gai Skuõde Si§ne Va»niai Žåsliai Nída

Trečioji kirčiuotė. Trečiosios (3) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė, o kirtis nepastovus. Jų kirtis daugiskaitos naudininke visada yra galūnėje, o daugiskaitos galininke — šaknyje. Štai kaip tas kirtis šokinėja:

VienaskaitaV. kãlnas arklýs galvâ aikštº širdís sūnùsK. kãlno ãrklio galvõs aikštºs širdiìs sūna÷sN. kãlnui ãrkliui gãlvai ãikštei šírdžiai s¿nuiG. kãlną ãrklį gãlvą ãikštę šírdį s¿nųĮn. kãlnu ãrkliu gãlva ãikšte širdimí sūnumíVt. kalnê arklyjê galvojê aikštėjê širdyjê sūnujêŠ. kãlne arklý gãlva ãikšte širdiì sūna÷DaugiskaitaV. kalna¤ arklia¤ gãlvos ãikštės šírdys s¿nūsK kalnÿ arkliÿ galvÿ aikščiÿ širdžiÿ sūnÿN. kalnãms arkliãms galvóms aikšt¸ms širdíms sūnùmsG. kãlnus ãrklius gãlvas ãikštes šírdis s¿nusĮn. kalna¤s arklia¤s galvomís aikštėmís širdimís sūnumísVt. kalnuosê arkliuosê galvosê aikštėsê širdysê sūnuosêŠ. kalna¤ arklia¤ gãlvos ãikštės šírdys s¿nūs

V. Telšia¤K TelšiÿN. TelšiãmsG. TélšiusĮn. Telšia¤sVt. TelšiuosêŠ. Telšia¤

Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, o kirtis nepastovus. Jų kirtis daugiskaitos naudininke ir galininke visada yra galūnėje.

VienaskaitaV. nåmas genýs dainâ eilº akís viršùsK. nåmo gìnio dainõs eilºs akiìs virša÷sN. nåmui gìniui da¤nai e¤lei åkiai vi»šuiG. nåmą gìnį da¤ną e¤lę åkį vi»šųĮn. namù geniù dainâ eilê akimí viršumíVt. namê genyjê dainojê eilėjê akyjê viršujêŠ. nåme gený da¤na e¤le akiì virša÷DaugiskaitaV. nama¤ genia¤ da¤nos e¤lės åkys vi»šūsK namÿ geniÿ dainÿ eiliÿ akiÿ viršÿN. namãms geniãms dainóms eil¸ms akíms viršùmsG. namus geniùs dainâs eilês akís viršùsĮn. nama¤s genia¤s dainomís eilėmís akimís viršumísVt. namuosê geniuosê dainosê eilėsê akysê viršuosêŠ. nama¤ genia¤ da¤nos e¤lės åkys vi»šūs

V. Riešº Gaidº Kinta¤K Riešºs Gaidºs KintÿN. Riìšei Ga¤dei KintãmsG. Riìšę Ga¤dę KintùsĮn. Riešê Gaidê Kinta¤sVt. Riešėjê Gaidėjê KintuosêŠ. Riìše Ga¤de Kinta¤

Daugiaskiemeniai daiktavardžiai

Daugiaskiemeniai daiktavardžiai, kaip ir dviskiemeniai, turi keturias kirčiuotes. Tos kirčiuotės taip pat nustatomos pagal daugiskaitos naudininko ir galininko linksnius.Pirmoji kirčiuotė. Pirmosios (1) kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai turi pastovų kirtį visuose linksniuose. Jei kirčiuotas yra priešpaskutinis skiemuo, tai to skiemens priegaidė yra tvirtapradė, pvz.: pastógė, atólas, beržônas, pasak¸čia, pasãulis. Jei pastovų kirtį turi tolesnis nuo galo skiemuo, tai tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapradžiai, tvirtagaliai arba trumpieji, pvz.: pósakis, påsaka, påsakininkas, gírininkas. Štai keletas šios kirčiuotės išlinksniuotų žodžių:

VienaskaitaV. beržônas påsaka pavåsaris liùdytojasK beržôno påsakos pavåsario liùdytojoN. beržônui påsakai pavåsariui liùdytojuiG. beržôną påsaką pavåsarį liùdytojąĮn. beržônu påsaka pavåsariu liùdytojuVt. beržône påsakoje pavåsaryje liùdytojujeŠ. beržône påsaka pavåsari liùdytojauDaugiskaitaV. beržônai påsakos pavåsariai liùdytojaiK beržônų påsakų pavåsarių liùdytojųN. beržônams påsakoms pavåsariams liùdytojamsG. beržônus påsakas pavåsarius liùdytojusĮn. beržônais påsakomis pavåsariais liùdytojaisVt. beržônuose påsakose pavåsariuose liùdytojuoseŠ. beržônai påsakos pavåsariai liùdytojai

Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami ir šie vietovardžiai: Kla¤pėda, Pùntukas, Kåpčiamiestis, La÷kuva, La§pėdžiai, Léipalingis, Žirm¿nai, Justíniškės, Drùskininkai, Žvėrônas, Sãntariškės, Pùmpėnai ir kt.Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami: a) daiktavardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis:-ãitis, -ė; -ãitis, -ãitė: giminãitis, -ė; Petrãitis, Gedgaudãitė, mergãitė, girãitė; bet: aukšta¤tis, -ė, žema¤tis, -ė — antrosios kirčiuotės;-¸čia, -¸čios: pasak¸čia, seser¸čia, ak¸čios; bet: kópėčios (nekirčiuota priesaga);-éiva: rašéiva, vadéiva;-¸jas,-a: siuv¸jas, -a, kirt¸jas, -a, ved¸jas, -a;-¸nas; -¸nas, -ė: brol¸nas, Petr¸nas, seser¸nas; kupišk¸nas, -ė;-enôbė: brangenôbė, garsenôbė, retenôbė;-ôba, -ôbos: daugôba, mitôba, valdôba, dalôbos, piršlôbos;-ôbė: gyvôbė, grožôbė, rūstôbė, vienôbė;-îena: rugîena, avîena, naujîena; bet: jãutiena (nekirčiuota priesaga);-îenė: dėdîenė, karalîenė, Juozîenė; bet: bulviìnė, uogiìnė, kiaušiniìnė (valgiai) — antrosios kirčiuotės;-ôna: lentôna, šeimôna;-ônas: beržônas, molônas, kaimônas, knygônas;-ôtis, -ôtė: brolôtis, vištôtis, Marôtė, Petraitôtė;-ójas: sienójas, šilójas, uogienójas;-ókšnis: balókšnis, krūmókšnis, upókšnis;-ónis, -ė; -ónis: ligónis, -ė, veliónis, -ė; Čiurliónis, Janónis;-óvė: bendróvė, daržóvė, geróvė, senóvė;-(i)¿kštis, -(i)¿kštė: berni¿kštis, Kairi¿kštis, mergi¿kštė;-umônas: gardumônas, margumônas;-úomenė: bendrúomenė, visúomenė;b) daiktavardžiai su šiomis nekirčiuotomis priesagomis:-ana: liìkana, ¿kana;-ėlis, -ė: išírėlis, -ė, nevýkėlis, -ė, numírėlis, -ė (žymi asmenis ir dažniausiai turi menkinamąją reikšmę);-ena: sniìgena, dvºsena, stípena, lùpena;-estis: l¾kestis, mókestis, r¾pestis;-iava: ba÷džiava, pãiniava, gåniava;-imas: gyvìnimas, kvėpåvimas, pasididžiåvimas (žodžiai, padaryti iš daugiaskiemenių veiksmažodžių);-ymas: m±stymas, råšymas, ka»pymas; bet bãltymas — 3a kirčiuotės;-ininkas, -ė: bitininkas, -ė, da»žininkas, -ė, ga¤srininkas, -ė, mºsininkas, -ė, mókslininkas, -ė, påskaitininkas, -ė, pi»mininkas, -ė, vi»šininkas, -ė (kiek daugiau nei pusė žodžių, padarytų iš 3 ir 4 kirčiuotės daiktavardžių, kirčiuojami priesagoje, pvz.: darbini¹kas, -ė, kalbini¹kas, -ė, valandini¹kas, -ė);-sena: e¤sena, rašôsena, vartósena;-tojas, -a: mókytojas, -a, kalb¸tojas, -a, rašôtojas, -a; bet artójas (kirčiuota priesaga);c) daiktavardžiai su šiais kirčiuotais priešdėliais:a¹t-: a¹tkapis, a¹traštė, a¹tspaudas;apô-: apôaušris, apôsaka, apôvarta;åt-: åtbalsis, åtilsis, åtkirtis;atå-, ató-: atåskaita, atåbradas, atódūsis;ï-: ïkalnė, ïrankis, ïspūdis;íš-: íšgąstis, íškamša, íšlaidos, íšrūgos;núo-: núolaida, núomonė, núorašas;pér-, pe»-: pérgalė, pérmaina, pe»petė;pó-: pódukra, póilsis, pókylis, pósėdis;prîe-: prîeangis, prîekabė, prîemonė, prîevolė;prîeš-: prîešgyna, prîešpiečiai, prîeškambaris;pró-: próperša, próšvaistė, prótarpis;sç-, sãm-, sãn-: sçmyšis, sçmata, sçrašas; sãmbūris, sãmplaika; sãnkryža, sãntykis, sãndėlis;ùž-, užúo-: ùždarbis, ùžeiga, užúomazga, užúojauta.

Antroji kirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės daugiaskiemenių daiktavardžių priešpaskutinis skiemuo yra tvirtagalis arba trumpasis. Jų kirtis daugiskaitos naudininke visada būna priešpaskutiniame skiemenyje, o galininke — galūnėje, pvz.:

VienaskaitaV. vaikínas bala¹dis mokyklâ sveta¤nė pavõjusK vaikíno bala¹džio mokýklos sveta¤nės pavõjausN. vaikínui bala¹džiui mokýklai sveta¤nei pavõjuiG. vaikíną bala¹dį mokýklą sveta¤nę pavõjųĮn. vaikinù balandžiù mokyklâ svetainê pavõjumiVt. vaikinê bala¹dyje mokýkloje sveta¤nėje pavõjujeŠ. vaikíne bala¹di mokýkla sveta¤ne pavõjauDaugiskaitaV. vaikínai bala¹džiai mokýklos sveta¤nės pavõjaiK vaikínų bala¹džių mokýklų sveta¤nių pavõjųN. vaikínamas bala¹džiams mokýkloms sveta¤nėms pavõjamsG. vaikinùs balandžiùs mokyklâs svetainês pavojùsĮn. vaikínais bala¹džiais mokýklomis sveta¤nėmis pavõjaisVt. vaikínuose bala¹džiuose mokýklose sveta¤nėse pavõjuoseŠ. vaikínai bala¹džiai mokýklos sveta¤nės pavõjai

Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami daiktavardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis:-a¤nis, -a¤nė: riesta¤nis, salda¤nis, mišra¤nė;-ålius, -ė: miegålius, -ė, snaudålius, -ė;-atâ: visatâ (kilm. visåtos), sveikatâ;-ìklis: varvìklis, tarpìklis, žarstìklis;-ìlis, -ìlė: bernìlis, langìlis, skarìlė, pupìlė;-ºlis, -ºlė: bernužºlis, vadovºlis, mergužºlė, valandºlė;-ºsis: puvºsis, džiūvºsis, griuvºsiai, pelºsiai;-iìnė: uogiìnė, kiaušiniìnė, vakariìnė;-iìtis, -ė: miestiìtis, -ė, užsieniìtis, -ė, valstiìtis, -ė;-ijâ: bendrijâ, išeivijâ, žmonijâ; bet perk¿nija;-íkas, -ė: nešíkas, -ė, plaukíkas, -ė, šventíkas;-yklâ: mokyklâ (kilm. mokýklos), knygrišyklâ, džiovyklâ;-ýklė: baidýklė, taisýklė, svarstýklės;-íklis: jungíklis, saugíklis, vardíklis;-ímas: vežímas, nešímas, pylímas (veiksmo pavadinimai, padaryti iš dviskiemenių veiksmažodžių); bet: pôlimas (sankasa), g¸rimas (gėralas), skônimas (iškirsta miško vieta), skôrimas (plaukų sklastymas), klãusimas — pirmosios kirčiuotės;-ýnė: kankýnė, puodýnė, žaidýnės;-ýstė: draugýstė, jaunýstė, kvailýstė;-õkas, -ė: antrõkas, -ė, vidutiniõkas, -ė, naujõkas, -ė;-õklis, -ė; -õklis, -õklė: klajõklis, -ė; stūmõklis, vijõklis, medžiõklė;-õnė: abejõnė, klajõnė, svajõnė;-õtis, -õtė: ąsõtis, šakõtis, mazgõtė;-õvas, -ė: ieškõvas, -ė, žinõvas, -ė, vadõvas, -ė;-týnės: imtýnės, lenktýnės, peštýnės;-tùkas: degtùkas, klaustùkas, pieštùkas;-tùvas: laistytùvas, šaldytùvas; bet: dùrtuvas, pjãutuvas, šãutuvas — pirmosios kirčiuotės;-tùvė: dirbtùvė, parduotùvė, spaustùvė; bet: bertuvº 3 , kultuvº 3a (įrankių pavadinimai);-ùkas, -ùkė: gulsčiùkas, raudonùkė;-ùmas: aiškùmas, baltùmas, tolùmas; bet: skírtumas, ãugumas (nekirčiuota priesaga) — pirmosios kirčiuotės;-¾nas, -ė; -¾nas: bėg¾nas, -ė, klaj¾nas, -ė; mal¾nas; bet karali¿nas, virš¿nė, gal¿nė ir Gaili¿nas, Baltr¿nas, Laz¿nai (tikriniai vardai) — pirmosios kirčiuotės;-uõklis, -ė; -uõklė: svyruõklis, -ė, girtuõklis, -ė; švytuõklė, žibuõklė, sūpuõklės;-uõlis, -ė; -uõlė: drąsuõlis, -ė, varguõlis, -ė; snieguõlė;-uõtis, -uõtė: lapuõtis, šarvuõtis, vaizduõtė;-ùtis, -ùtė: blizgùtis, margùtis, pakalnùtė.

Trečioji kirčiuotė. Šios kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ar dar tolesnį nuo galo skiemenį. Į kurį skiemenį nuo galo kirtis nušoka ir kokią priegaidę turi tas skiemuo, parodo prie kirčiuotės skaitmens 3 viršuje spausdinamos raidės ir skaitmenys.Trečiosios (3) kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai, lygiai kaip dviskiemeniai, turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį tvirtapradį skiemenį. Šios grupės žodžių nedaug. Tokie yra tikriniai vardai Veliuonâ, Kaišiadórys, Anykščia¤ ir kt.

V. Varėnâ Perlojâ Anykščia¤ KaišiadórysK Varėnõs Perlojõs Anykščiÿ KaišiadoriÿN. Var¸nai Perlójai Anykščiãms KaišiadorímsG. Var¸ną Perlóją Anôkščius KaišiadórisĮn. Var¸na Perlója Anykščia¤s KaišiadorimísVt. Varėnojê Perlojojê Anykščiuosê KaišiadorysêŠ. Var¸na Perlója Anykščia¤ Kaišiadórys

Ne vienas tikriausiai nustebs, kai sužinos, kad jis netaisyklingai kirčiuoja miesto Gargžda¤ vardo galininką: įpratom kirtį čia dėti galūnėje, o turi būti pagal trečiąją kirčiuotę — Gãrgždus.Kaip Kaišiadórys linksniuojama ir kirčiuojama didelė grupė vietovardžių su priesaga -ónys: Švenčiónys, Marcinkónys, Butrimónys, Šimónys, Dvarčiónys, Gudžiónys, Jurgeliónys, Skiemónys, Varniónys ir kt. Nuo jų skiriasi Subãrtonys (1), taip pat I linksniuotės daiktavardžiai su -óniai: Kudóniai (1), Gudóniai (1)…

Kitų trečiosios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečią nuo galo tvirtapradį, tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Jei šios grupės žodžių trečiasis kirčiuotas skiemuo tvirtapradis, kirčiuotė žymima 3a, jei tvirtagalis arba trumpasis — 3b. Dar kitų trečiosios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į ketvirtą, o kartais net į penktą arba šeštą nuo galo tvirtapradį, tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Jei šios grupės žodžių priegaidė yra tvirtapradė, tai kirčiuotė žymima 34a, 35a… (Ožkabalia¤, Tiltagalia¤) Jei šios grupės žodžių ketvirtas (penktas…) kirčiuotas skiemuo tvirtagalis arba trumpasis, tai kirčiuotė žymima 34b, 35b… Skaičius prie „a” ar „b” rodo, į kurį skiemenį nuo galo nušoka kirtis iš galūnės.

Vienaskaita 3a 34aV. dóbilas kosulýs vėgėlº perdirbinýsK dóbilo kósulio vėgėlºs pérdirbinio N. dóbilui kósuliui v¸gėlei pérdirbiniuiG. dóbilą kósulį v¸gėlę pérdirbinįĮn. dóbilu kósuliu v¸gėle pérdirbiniuVt. dobilê kosulyjê vėgėlėjê perdirbinyjêŠ. dóbile kosulý v¸gėle perdirbinýDaugiskaitaV. dobila¤ kosulia¤ v¸gėlės perdirbinia¤K dobilÿ kosuliÿ vėgėliÿ perdirbiniÿN. dobilãms kosuliãms vėgėl¸ms perdirbiniãmsG. dóbilus kósulius v¸gėles pérdirbiniusĮn. dobila¤s kosulia¤s vėgėlėmís perdirbinia¤sVt. dobiluosê kosuliuosê vėgėlėsê perdirbiniuosêŠ. dobila¤ kosulia¤ v¸gėlės perdirbinia¤

3aV. Jùrbarkas Lietuvâ Širvintâ 1 Šírvintos 2 PandėlýsK Jùrbarko Lietuvõs Širvintõs Širvintÿ PãndėlioN. Jùrbarkui Lîetuvai Šírvintai Širvintóms PãndėliuiG. Jùrbarką Lîetuvą Šírvintą Šírvintas PãndėlįĮn. Jùrbarku Lîetuva Šírvinta Širvintomís PãndėliuVt. Jurbarkê Lietuvojê Širvintojê Širvintosê PandėlyjêŠ. Jùrbarke Lîetuva Šírvinta Šírvintos Pandėlý

1 Šventosios intakas2 Rajono centras

VienaskaitaVt. katinê vyturyjê pamokojê pasiuntinyjêVt. katinuosê vyturiuosê pamokosê pasiuntiniuosêV. kåtinas vyturýs pamokâ pasiuntinýsV. katina¤ vyturia¤ påmokos pasiuntinia¤Š. kåtine vyturý påmoka pasiuntinýŠ. katina¤ vyturia¤ påmokos pasiuntinia¤N. kåtinui výturiui påmokai påsiuntiniuiN. katinãms vyturiãms pamokóms pasiuntiniãmsK kåtino výturio pamokõs påsiuntinioK katinÿ vyturiÿ pamokÿ pasiuntiniÿĮn. kåtinu výturiu påmoka påsiuntiniuĮn. katina¤s vyturia¤s pamokomís pasiuntinia¤sG. kåtiną výturį påmoką påsiuntinįG. kåtinus výturius påmokas påsiuntiniusDaugiskaita 3b 34b

3bV. Utenâ Palangâ Kretingâ Tauragº Kernavº Pabradº Ukmergº SudervºK Utenõs Palangõs Kretingõs Tauragºs Kernavºs Pabradºs Ukmergºs SudervºsN. Ùtenai Pålangai Krìtingai Ta÷ragei Ke»navei Påbradei Ùkmergei SùderveiG. Ùteną Pålangą Krìtingą Ta÷ragę Ke»navę Påbradę Ùkmergę SùdervęĮn. Ùtena Pålanga Krìtinga Ta÷rage Ke»nave Påbrade Ùkmerge SùderveVt. Utenojê Palangojê Kretingojê Tauragėjê Kernavėjê Pabradėjê Ukmergėjê SudervėjêŠ. Ùtena Pålanga Krìtinga Ta÷rage Ke»nave Påbrade Ùkmerge Sùderve

3bV. Žùvintas Ålaušas Ceikinia¤ Čedasa¤ Zarasa¤ Ga»dinas ČičirýsK Žùvinto Ålaušo Ceikiniÿ Čedasÿ Zarasÿ Ga»dino ČíčirioN. Žùvintui Ålaušui Ceikiniãms Čedasãms Zarasãms Ga»dinui ČíčiriuiG. Žùvintą Ålaušą Ce¤kinius Čìdasus Zårasus Ga»diną ČíčirįĮn. Žùvintu Ålaušu Ceikinia¤s Čedasa¤s Zarasa¤s Ga»dinu ČíčiriuVt. Žuvintê Alaušê Ceikiniuosê Čedasuosê Zarasuosê Gardinê ČičiryjêŠ. Žùvinte Ålauše Ceikinia¤ Čedasa¤ Zarasa¤ Ga»dine Čičirý

Trečiosios (34b) kirčiuotės su trumpuoju ketvirtu skiemeniu pavyzdys gali būti Panevėžýs, Tetervina¤, Rudaminâ, piktadarýs, -ė, píktadario, -ºs… Kur kirtis šoka iš galūnės į penktą ar šeštą nuo galo skiemenį, pavyzdžiais gali būti pakomisijýs, påkomisijo…, Parudaminýs (35b) ir pageležinkelº, pågeležinkelę… (36b).Pagal 3a, 3b ar 34a, 34b kirčiuotę kirčiuojami daiktavardžiai su šiomis priesagomis:-alas: pãistalas, rîebalas — 3a; ba»škalas, ti»palas — 3b;-atís: ilgatís, vienatís — 3a; bendratís, kamšatís — 3b;-ėlº: kirmėlº, siurbėlº — 3b;-enâ: arklenâ, kiaunenâ — 3a; kiškenâ, lapenâ — 3b;-esýs: ėdesýs, ilgesýs — paprastai visi 3b;-inas: sti»ninas, guµbinas, ž±sinas — 3b;-inýs; -inýs, -ė: brėžinýs, leidinýs, traukinýs — 3a; pirkinýs — 3b; pasiuntinýs, -ė — 34b;-menâ: puošmenâ, staigmenâ, na÷dmenos — 3b; bet: smùlkmena, trùpmena — 1;-muõ: dėmuõ, sprogmuõ — 3a; žymuõ, pla÷kmenys — 3b;-ulas: bu»bulas, gniùžulas — 3b;-ulýs: gyvulýs, kosulýs — 3a; spindulýs, šiurpulýs — 3b; nuobodulýs — 34a;-umâ: aukštumâ, tolumâ — 3a; dykumâ, sausumâ — 3b; įžulnumâ — 34a; iškilumâ — 34b;-urýs: sūkurýs, švyturýs — 3b.

Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės daugiaskiemenių daiktavardžių kirtis šokinėja iš galūnės į priešpaskutinį tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Šios kirčiuotės daiktavardžių turime nedaug ir tie patys, išskyrus vieną kitą retą žodį, yra tikriniai, pvz.:

V. Alytùs Garliavâ Girulia¤K Alyta÷s Garliavõs GiruliÿN. Alýtui Garliåvai GiruliãmsG. Alýtų Garliåvą GiruliùsĮn. Alytumí Garliavâ Girulia¤sVt. Alytujê Garliavojê GiruliuosêŠ. Alyta÷ Garliåva Girulia¤Sangrąžiniai daiktavardžiai

Sangrąžiniai daiktavardžiai išlaiko vardininko kirtį visuose linksniuose ir yra pirmosios kirčiuotės, pvz.: kreipímasis, kreipímosi, kreipímuisi, kreipímąsi, kreipímusi, kreipímesi. Daugiskaitoje kartais vartojamas vardininkas ir kilmininkas: kreipímaisi, kreipímųsi.

Sutrumpėjusių linksnių kirčiavimas

Naudininko, įnagininko ir vietininko linksnių galūnės vartojamos ir sutrumpintos, pvz.: vaikãms — vaikãm, sūnumí — sūnu§, galvojê — galvõj, vandenyjê — vandený.Naudininko ir šaknyje kirčiuojamų įnagininko bei vietininko linksnių visų kalbos dalių sutrumpėjusios formos kirčiuojamos kaip ir nesutrumpėjusios, pvz.: laukãms — laukãm, galvóms — galvóm, kat¸ms — kat¸m, širdíms — širdím, r¿šims — r¿šim, kitîems — kitîem, penkîems — penkîem, mìdyje — mìdy, mìdžiuose — mìdžiuos.Jei kirtis yra nesutrumpėjusių įnagininko ir vietininko linksnių galūnėje, jis išlieka ir sutrumpėjusioje galūnėje. Tik ši sutrumpėjusi galūnė yra tvirtagalė, pvz.: širdimí — širdi§, sūnumí — sūnu§, galvomís — galvo§, geromís — gero§, kitomís — kito§, penkiomís — penkio§; trobojê — trobõj, kitojê — kitõj, ausyjê — ausý(j), geramê — gera§, kitamê — kita§, laukuosê — laukuõs, pietuosê —pietuõs.

Einamasis vidaus vietininkas

Šio vietininko linksniai kirčiuojami dvejopai: a) išlaiko vienaskaitos galininko kirtį ir priegaidę, jei žodis yra pirmosios arba antrosios kirčiuotės, pvz.: miìstan, lóvon, ùpėn, vãltin, sõdžiun; miìstuosna, lóvosna, ùpėsna, vãltysna, sõdžiuosna; b) turi kirtį gale, jei žodis yra trečiosios ar ketvirtosios kirčiuotės, pvz.: miška¹, antra¹ gala¹, galvo¹, anõn duobºn, pirti¹, dangu¹; daugiskaitoje — skiemenyje prieš -na: miškúosna, galvósna, pirmósna eil¸sna, pirtôsna.

Sudurtinių daiktavardžių kirčiavimas

Sudurtinių daiktavardžių jungiamieji balsiai ė, y, o, ū visada turi tvirtapradę priegaidę, pvz.: saul¸tekis, dailôraštis, dienóraštis, galv¿galis, koj¿galis — pirmoji kirčiuotė.Sudurtinių daiktavardžių jungiamieji balsiai i, u kirčiuojami kairiniu ženklu, pvz.: akímirka, ašígalis, tarpùpirščiai, vidùnaktis — pirmoji kirčiuotė.Sudurtiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai su priešpaskutiniu kirčiuotu ilgu skiemeniu paprastai turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: bendrada»bis, -ė, greitakõjis, -ė, savamõkslis, -ė; bet: pel¸da, rugs¸jis, rugpj¿tis. Tvirtagalę priegaidę turi ir su priešdėliu be- padaryti žodžiai, pvz.: begi¹klis, -ė, beda»bis, -ė, bemõkslis, -ė, bete¤sis, -ė; bet: beg¸dis, -ė, besótis, -ė.Kiti sudurtiniai daiktavardžiai kirčiuojami įvairiai, pvz.: pirmådienis, kalnågūbris — jungiamajame balsyje a ir kãulamilčiai, pùsiasalis — pirmojo dėmens šaknyje; diìnraštis, gãrlaivis — pagal pirmąją kirčiuotę ir rytmetýs — 3a, juokdarýs, -ė — 3b; laiškanešýs, -ė — 34a, angliakasýs, -ė — 34b, piktadarýs, -ė — 34b (pastarieji trys kirčiuojami ir pagal 3b kirčiuotę, t.y. laiškanešýs — laiškånešį ir t.t.).Tarptautinių daiktavardžių kirčiavimas

Tarptautiniai daiktavardžiai dažniausiai kirčiuojami pagal pirmąją arba antrąją kirčiuotę.Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami: fêrma, dêlta, fòrma, fròntas, pòlka, pòmpa, farmacêutas, fòrmulė, kònsulas, filosòfija, eskalåtorius ir kt. Šiai kirčiuotei priklauso žodžiai su formantais (baigmenimis), turinčiais tvirtapradę priegaidę:-ãnsas: avãnsas, balãnsas, seãnsas;-ãntas; -ãntas, -ė: diktãntas, gigãntas; doktorãntas, -ė, debiutãntas, -ė;-¸jas, -¸ja: chor¸jas, spond¸jas, al¸ja, epop¸ja;-êrnas: ekstêrnas, koncêrnas;-òrtas: kuròrtas, ekspòrtas, komfòrtas;-òrdas: akòrdas, rekòrdas;-ùrsas: konkùrsas, ekskùrsas ir kt.Pirmajai kirčiuotei priklauso nemaža tarptautinių žodžių su nekirčiuotais formantais -ija (demokråtija, buržuåzija, anestêzija, distãncija), -ika (fízika, krònika, kibernêtika), -elis (kåbelis, mòdelis), -eris, -ė (dùbleris, -ė, tråleris), -ikas, -ė (akadêmikas, -ė, mechånikas, -ė), -usas (kòrpusas, låkmusas). Daugumos jų linksnių kirčiuojamas trečiasis nuo galo skiemuo. Žodžiai su formantu -umas (prezídiumas, akvåriumas) kirčiuojami ketvirtajame nuo galo skiemenyje.Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami: hêlis, tònas, típas; dirižåblis, eskadrâ (-ådros) ir kt. Šiai kirčiuotei priklauso žodžiai su formantais, turinčiais tvirtagalę priegaidę ar trumpąjį kirčiuotą balsį priešpaskutiniame skiemenyje:-adâ, -ådas: estradâ, olimpiadâ, limonådas, šokolådas;-åfas; -åfas, -ė: autogråfas, paragråfas; geogråfas, -ė;-åkas: baråkas, amoniåkas;-ålas: finålas, kvartålas, originålas;-ålė: detålė, magistrålė;-amâ: programâ, telegramâ;-ånas: banånas, mangånas, uragånas;-åras, -ė; -åras: notåras, -ė, kulinåras, -ė; seminåras;-atâ, -åtas; -åtas, -ė: regatâ, prenumeratâ, čempionåtas; laureåtas, -ė;-åžas: bagåžas, personåžas;-êktas: efêktas, objêktas, konspêktas;-êlė: flanêlė, novêlė, paralêlė;-emâ: morfemâ, problemâ;-enâ: antenâ, sirenâ;-ênas; -ênas, -ė: fenomênas, manekênas, -ė;-e¹tas; -e¹tas, -ė: dokume¹tas, eleme¹tas; pacie¹tas, -ė;-erâ: premjerâ, stratosferâ;-êras: ampêras, barjêras, karjêras;-êsas: interêsas, procêsas;-êtas: bufêtas, komitêtas, portrêtas;-êtė: kasêtė, operêtė;-êtras: kilomêtras, spektromêtras, termomêtras; bet hegzåmetras;-iìrius, -ė: inžiniìrius, -ė, revoliucioniìrius, -ė, režisiìrius, -ė;-ílis: automobílis, kadrílis;-inâ, -ínas: kabinâ, mašinâ, jazmínas, vazelínas;-yrâ (gal. -ýrą): rapyrâ, satyrâ;-ýras, -ė; -ýras: dezertýras, -ė; kefýras, turnýras;-ístas, -ė: artístas, -ė, realístas, -ė, specialístas, -ė;-ítas: apendicítas, monolítas;-yvâ (gal. -ývą): direktyvâ, iniciatyvâ, alternatyvâ;-ývas: aktývas, kolektývas, negatývas;-ízas: karnízas, servízas, siurprízas;-ízmas: ateízmas, egoízmas, simbolízmas;-ògas, -ė: biològas, -ė, filològas, -ė, technològas, -ė;-òmas; -òmas, -ė: binòmas, atòmas; agronòmas, -ė;-ònas: kartònas, talònas, telefònas;-òpas: mikroskòpas, teleskòpas;-òras: motòras, teròras;-õrius; -õrius, -ė: inventõrius, kalendõrius; sekretõrius, -ė; bet: inspêktorius, -ė, kolêktorius, detêktorius… (nekirčiuotas formantas);-òsas: abrikòsas, chaòsas; bet kòsmosas;-òtas: despòtas, kompòtas;-òze: diagnòzė, prognòzė;-ūrâ: (gal. -¾rą): kultūrâ, literatūrâ, struktūrâ.Galūninio kirčiavimo tarptautinių žodžių nedaug. Trečiosios (b) kirčiuotės yra žodžiai dåktaras, bílietas, egzåminas, te»minas (pastarieji trys kirčiuojami ir pagal l kirčiuotę); ketvirtosios kirčiuotės: påsas, plånas, stre¤kas, gumâ, madâ, sierâ.Nedidelę grupę sudaro nelinksniuojami tarptautiniai žodžiai. Jie dažniausiai turi kirčiuotą galinį skiemenį, kuris baigiasi tvirtagaliu -ė arba trumpais balsiais -u, -o, -i, -a, pvz.: ateljº, kupº, interviù, meniù, lotò, metrò, žiurí, buržuâ. Grupelė nelinksniuojamų žodžių, kurių gale yra balsis -o (kartais ir kiti), turi priešpaskutinio arba trečiojo nuo galo skiemens kirtį, pvz.: esperãnto, nêto, sòlo, ålibi.

Dviskiemeniai būdvardžiai

Dviskiemenių būdvardžių yra dvi kirčiuotės, kurios beveik atitinka dviskiemenių daiktavardžių trečiąją ir ketvirtąją kirčiuotę, tad jos ir žymimos tais pačiais skaitmenimis (3, 4).

Trečiosios (3) kirčiuotės dviskiemenių būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į tvirtapradę šaknį, pvz.:

VienaskaitaV. bãltas baltâ brangùs brangíK bãlto baltõs branga÷s brangiõsN. baltãm bãltai brangiãm brãngiaiG. bãltą bãltą brãngų brãngiąĮn. bãltu bãlta brãngiu brãngiaVt. baltamê baltojê brangiamê brangiojêŠ. bãltas baltâ brangùs brangíDaugiskaitaV. baltí bãltos brãngūs brãngiosK baltÿ baltÿ brangiÿ brangiÿN. baltîems baltóms brangîems brangiómsG. bãltus bãltas brãngius brãngiasĮn. balta¤s baltomís brangia¤s brangiomísVt. baltuosê baltosê brangiuosê brangiosêŠ. baltí bãltos brãngūs brãngios

Pagal šią kirčiuotę kirčiuojami ir tie i(u) linksniuotės tvirtapradės šaknies būdvardžiai, kurie vienaskaitos vardininke išlaiko senovinį šakninį kirtį, bet kituose linksniuose kirčiuojami galūniniu kirčiu taip kaip brangùs, -í. Štai jie: ãiškus, -i, lôgus, -i, smùlkus, -i, sódrus, -i, sótus, -i, tãnkus, -i ir kt.

Ketvirtosios (4) kirčiuotės dviskiemenių būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į tvirtagalę arba trumpą šaknį, pvz.:

VienaskaitaV. le¹gvas lengvâ stiprùs stipríK le¹gvo lengvõs stipra÷s stipriõsN. lengvãm le¹gvai stipriãm stípriaiG. le¹gvą le¹gvą stiprÿ stípriąĮn. lengvù lengvâ stipriù stipriâVt. lengvamê lengvojê stipriamê stipriojêŠ. le¹gvas lengvâ stiprùs stipríDaugiskaitaV. lengví le¹gvos stíprūs stípriosK lengvÿ lengvÿ stipriÿ stipriÿN. lengvîems lengvóms stiprîems stipriómsG. lengvùs lengvâs stipriùs stipriâsĮn. lengva¤s lengvomís stipria¤s stipriomísVt. lengvuosê lengvosê stipriuosê stipriosêŠ. lengví le¹gvos stíprūs stíprios

Daugiaskiemeniai būdvardžiai

Daugiaskiemenių būdvardžių yra visos keturios kirčiuotės.

Pirmosios (1) kirčiuotės daugiaskiemeniai būdvardžiai visuose linksniuose turi tą patį kirtį. Jei kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, tai to skiemens priegaidė yra tvirtapradė, pvz.: akôtas, -a, galvótas, -a, geriãusias, -ia. Jei pastovus kirtis yra trečiame ar ketvirtame nuo galo skiemenyje, tai tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapradžiai, tvirtagaliai arba trumpieji, pvz.: mókslinis, -ė, vieni¹telis, -ė, rùdeniškas, -a, lietùviškas, -a.Pagal šią kirčiuotę kirčiuojami:a) būdvardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis:-ãusias, -ia: didžiãusias, -ia, geriãusias, -ia; -¸tas, -a: duob¸tas, -a, skyl¸tas, -a; -ôkštis, -ė: pernôkštis, -ė, vakarôkštis, -ė; -ôlas, -a: akôlas, -a, ausôlas, -a;-íngas, -a: derlíngas, -a, išmintíngas, -a; bet prîešingas, -a; -i¹telis, -ė: nauji¹telis, -ė, vieni¹telis, -ė; -ôtas, -a: akôtas, -a, dantôtas, -a; -ôvas, -a: ankstôvas, -a, senôvas, -a; -ókas, -a: didókas, -a, vėlókas, -a; -ónas, -a: geltónas, -a, raudónas, -a (ir 3 kirčiuotės); -ópas, -a: abejópas, -a, dvejópas, -a; -ótas, -a: barzdótas, -a, galvótas, -a; -úotas, -a: plaukúotas, -a, taukúotas, -a; -ùistas, -a, -¿stas, -a: ligùistas (lig¿stas), -a, miegùistas (mieg¿stas), -a;b) būdvardžiai su šiomis nekirčiuotomis priesagomis:-inis, -ė: mókslinis, -ė, savãitinis, -ė; -iškas, -a: va¤kiškas, -a, lietùviškas, -a, påsakiškas, -a;c) būdvardžiai su šiais kirčiuotais priešdėliais: apô-: apôgeris, -ė, apôsunkis, -ė;pó-: póaukštis, -ė, póšaltis, -ė;prîe-: prîekurtis, -ė, prîetrumpis, -ė.

Antrosios (2) kirčiuotės daugiaskiemenių būdvardžių kirčiuotas būna tvirtagalis arba trumpasis priešpaskutinis skiemuo, pvz.:

VienaskaitaV. medínis medínė Vilnõnis vilnõnėK medínio medínės Vilnõnio vilnõnėsN. medíniam medínei vilnõniam vilnõneiG. medínį medínę Vilnõnį vilnõnęĮn. mediniù medinê Vilnoniù vilnonêVt. medíniame medínėje vilnõniame vilnõnėjeŠ. medíni medíne Vilnõni vilnõneDaugiskaitaV. medíniai medínės Vilnõniai vilnõnėsK medínių medínių Vilnõnių vilnõniųN. medíniams medínėms vilnõniams vilnõnėmsG. mediniùs medinês Vilnoniùs vilnonêsĮn. medíniais medínėmis vilnõniais vilnõnėmisVt. medíniuose medínėse vilnõniuose vilnõnėseŠ. medíniai medínės Vilnõniai vilnõnės

Antrajai kirčiuotei priklauso būdvardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis:-a¤nis, -ė: apvala¤nis, -ė, ketvirta¤nis, -ė;-ºlis, -ė: gražutºlis, -ė, mažutºlis, -ė;-ýlis, -ė: mažýlis, -ė, jaunýlis, -ė;-ínis, -ė: auksínis, -ė, naktínis, -ė; bet viìtinis, -ė, senóvinis, -ė (nekirčiuota priesaga) — pirmosios kirčiuotės; -õnis, -ė: marškõnis, -ė, vilnõnis, -ė;-ùkas, -ė: mažučiùkas, -ė, siauručiùkas, -ė;-utínis, -ė: pirmutínis, -ė, paskutínis, -ė;-ùtis, -ė: mažùtis, -ė, sveikùtis, -ė.

Trečiosios (3) kirčiuotės daugiaskiemeniai būdvardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį skiemenį su tvirtaprade priegaide, pvz.:

Vienaskaita DaugiskaitaV. palãidas palaidâ palaidí palãidosK palãido palaidõs palaidÿ palaidÿN. palaidãm palãidai palaidîems palaidómsG. palãidą palãidą palãidus palãidasĮn. palãidu palãida palaida¤s palaidomísVt. palaidamê palaidojê palaiduosê palaidosêŠ. palãidas palaidâ palaidí palãidos

Trečiosios „a” (3a) kirčiuotės daugiaskiemenių būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečiąjį nuo galo skiemenį, turintį tvirtapradę priegaidę, pvz.:

Vienaskaita DaugiskaitaV. ãlkanas alkanâ alkaní ãlkanosK ãlkano alkanõs alkanÿ alkanÿN. alkanãm ãlkanai alkanîems alkanómsG. ãlkaną ãlkaną ãlkanus ãlkanasĮn. ãlkanu ãlkana alkana¤s alkanomísVt. alkanamê alkanojê alkanuosê alkanosêŠ. ãlkanas alkanâ alkaní ãlkanos

Trečiosios ,,b” (3b) kirčiuotės būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečiąjį nuo galo tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį, pvz.:

Vienaskaita DaugiskaitaV. a»timas artimâ artimí a»timosK a»timo artimõs artimÿ artimÿN. artimãm a»timai artimîems artimómsG. a»timą a»timą a»timus a»timasĮn. a»timu a»tima artima¤s artimomísVt. artimamê artimojê artimuosê artimosêŠ. a»timas artimâ artimí a»timos

Pagal trečiąją „a” arba „b” kirčiuotę kirčiuojami:a) būdvardžiai su priesagomis: -anas, -â: ãlkanas, -â (3a), vãrganas, -â (3b); -imas, -â: tólimas, -â (3a), svìtimas, -â (3b); -inas, -â: dùlkinas, -â (3a), kùpinas, -â (3b); -zganas, -â: baµzganas, -â, žaµzganas, -â (3b);b) būdvardžiai su priešdėliais: åp-: åpskritas, -â, åplamas, -â (3b);åt-, atå-: åtbulas, -â, åtdaras, -â, åtkilas, -â, åtviras, -â, atåtupstas, -â (3b);¤-: ¤strižas, -â, ¤kypas, -â (3b); íš-: íšdrikas, -â, íštisas, -â (3b); núo-: núosavas, -â (3a); på-: pådrikas, -â, påsklidas, -â (3b); prå-: pråviras, -â, pråtisas, -â (3b); ùž-: ùždaras, -â (3b).

Ketvirtosios (4) kirčiuotės daugiaskiemeniai būdvardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį, pvz.:

Vienaskaita DaugiskaitaV. palankùs palankí pala¹kūs pala¹kiosK palanka÷s palankiõs palanki¼ palanki¼N. palankiãm pala¹kiai palankîems palankiómsG. pala¹kų pala¹kią palankiùs palankiâsĮn. palankiù palankiâ palankia¤s palankiomísVt. palankiamê palankiojê palankiuosê palankiosêŠ. palankùs palankí pala¹kūs pala¹kios

Pagal ketvirtąją kirčiuotę kirčiuojami i(u) linksniuotės būdvardžiai su priešdėliais: ap-: apdairùs, -í, apsukrùs, -í; at-: atkaklùs, -í, atsargùs, -í; į-: įdomùs, -í, įmantrùs, -í; iš-: išdidùs, -í, išlaidùs, -í; nuo-: nuolaidùs, -í, nuolankùs, -í; pa-: padorùs, -í, palankùs, -í; pra-: pranašùs, -í, pravartùs, -í;prie-: priekabùs, -í, prieraišùs, -í; san-: sandarùs, -í, santūrùs, -í; su-: sumanùs, -í; už-: užgaulùs, -í, užmaršùs, -í.Būdvardžių su priesaga -inis, -ė kirčiavimas

Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš žodžių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, išlaiko tų žodžių kirtį bei priegaidę ir yra pirmosios (1) kirčiuotės, pvz.: mìtai (mìtų, mìtams) — mìtinis, -ė, mókslas (mókslų, mókslams) — mókslinis, -ė, rankâ (ra¹kų, ra¹koms) — ra¹kinis, -ė; senóvė (senóvių, senóvėms) — senóvinis, -ė, mokyklâ (mokýklų) — mokýklinis, -ė, akôtas (akôtų) — akôtinis, -ė; literatūrâ (literat¾rų) — literat¾rinis, -ė. Bet: mìdis (mìdžių) — medínis, -ė, dróbė (dróbių) — drobínis, -ė, sidåbras (sidåbrų) — sidabrínis, -ė, metålas (metålų) — metalínis, -ė ir kiti, dažniausiai žymintys medžiagą, iš kurios kas padaryta, turi kirtį priesagoje.

Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš žodžių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirčiuojama galūnė ar trečiasis (ketvirtasis) nuo galo skiemuo, turi kirčiuotą priesagą ir yra antrosios (2) kirčiuotės, pvz.: nåmas (namÿ, namãms) — namínis, -ė, eilº (eiliÿ, eil¸ms) — eilínis, -ė, ba¤gtas (baigtÿ) — baigtíms, -ė, a¹tras (antrÿ) — antrínis, -ė, aštu¹tas (aštuntÿ) — aštuntínis, -ė, saldùs (saldžiÿ) — saldínis, -ė, çžuolas (ąžuolÿ) — ąžuolínis, -ė, vidurýs (viduriÿ) — vidurínis, -ė, mìdžiaga (mìdžiagų) — medžiagínis, -ė, visúomenė (visúomenių) — visuomenínis, -ė, atåskaita (atåskaitų) — ataskaitínis, -ė, la¤kraštis (la¤kraščių) — laikraštínis, -ė, ùžpakalis (ùžpakalių) — užpakalínis, -ė, respùblika (respùblikų) — respublikínis, -ė, línija (línijų) — linijínis, -ė, šešiólika — šešiolikínis, -ė. Bet: lôginis, -ė, pórinis, -ė ir kt. Be to, būdvardžių su priesaga -inis, -ė, padarytų iš žodžių su priešdėliu per-, visada kirčiuojamas priešdėlis, pvz.: pértvara — pértvarinis, -ė, pérkeltas — pérkeltinis, -ė ir kt.

Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš tarptautinių žodžių su formantais -ija, -ika, išlaiko pamatinio žodžio kirtį, jei būdvardžio ij ar ik išnyksta, pvz.: administråcija — administråcinis, -ė, chêmija — chêminis, -ė, polítika — polítinis, -ė, aritmêtika — aritmêtinis, -ė. Bet: sêrija — serijínis, -ė, kolònija — kolonijínis, -ė, ãntika — antikínis, -ė, mùzika — muzikínis, -ė (kirčiuojami pagal bendrąją taisyklę).

Iš prieveiksmių padaryti priesagos -inis, -ė būdvardžiai dažniausiai kirčiuojami priesagoje, pvz.: ligšiõl — ligšiolínis, -ė, nuõlat — nuolatínis, -ė, atgaµ — atgalínis, -ė, vîenkart — vienkartínis, -ė, pamečiu¤ — pametínis, -ė, šia¹dien — šiandienínis, -ė, tuomêt — tuometínis, -ė. Bet: apli¹k — apli¹kinis, -ė, savãime — savãiminis, -ė, tiesióg — tiesióginis, -ė.

Kalbos dalys-MORFOLOGIJADaiktavardis yra kalbos dalis, kuri pasako daikto vardą ir atsako į klausimą kas tai?Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio dalykas yra pavadinamas daiktavardžiu, visi šios kalbos dalies žodžiai skirstomi į dvi grupes: į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius daiktavardžius. Konkrečiaisiais daiktavardžiais vadinami daiktavardžiai, reiškiantys įvairius konkrečius objektyviosios tikrovės daiktus, gyvas būtybes, reiškinius. Reikšmės ir kai kurių gramatinių ypatybių požiūriu konkretieji daiktavardžiai irgi nėra visiškai vienodi. Vieni jų reiškia daiktus, kurie gali būti skaičiuojami (namas, stalas, knyga, pieštukas, brolis, sesuo, lydeka, diena, naktis, pavasaris). Abstraktieji daiktavardžiai yra tie, kuriais pavadinami ne konkretūs daiktai, o abstrakčios sąvokos, daiktiškai suvokiami veiksmai, būsenos, ypatybės ir požymiai (esmė, drąsa, garbė, ilgesys, nuovargis, bėgimas, grožybė, ramumas). Abstraktieji daiktavardžiai paprastai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi vienaskaitos formą ir tik vienas kitas yra daugiskaitinis (atostogos, kautynės, laidotuvės, vedybos). Abstraktieji daiktavardžiai nesudaro junginių su kiekiniais skaitvardžiais, ir tik vienas kitas jų gali būti pasakomas su neapibrėžtą kiekybę reiškiančiais prieveiksmiais (daug naudos; mažai naudos; tiek graužaties; kiek garbės). Kai kurie abstraktieji daiktavardžiai yra linkę konkretėti. Pakitus jų reikšmei, pasikeičia ir morfologinės savybės: buvęs vienaskaitinis abstraktusis daiktavardis tampa kaitomas skaičiais (plg.: vargas – vargai, rūpestis – rūpesčiai, sielvartas – sielvartai, džiaugsmas – džiaugsmai).Kitu požiūriu daiktavardžiai skirstomi į bendrinius ir tikrinius.Bendrinis daiktavardis reiškia daiktą kaip tokių pat daiktų visumos atstovą. Pvz., miestas žymi tai, kas bendra visiems miestams, o Vilnius — unikalus miestas, Lietuvos sostinė. Bendriniai daiktavardžiai — tai apibendrinti vienarūšių daiktų, gyvų padarų ar reiškinių pavadinimai (akmuo, džiaugsmas, gėlė, poetas, šuo, žemė, meilė, žaibas). Dauguma bendrinių daiktavardžių (konkretieji) reiškia skaičiuoti galimus dalykus, dėl to kaitomi skaičiais (akmuo – akmenys, vaikas – vaikai, žmogus – žmonės). Tikriniais daiktavardžiais vadiname tuos daiktavardžius, kurie reiškia daikto, asmens ar dalyko vardą, skiriantį tą daiktą, asmenį ar dalyką nuo kitų tos pačios rūšies daiktų, asmenų ar dalykų. Tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide, o tie jų, kurie vartojami sąlygiškai, tekste išskiriami dar ir kabutėmis. Tikriniai daiktavardžiai — individualūs miestų, upių, ežerų, kalnų, dangaus kūnų, žmonių ir kt. vardai. Saulė, Žemė ir Mėnulis vartojami ir kaip tikriniai, ir kaip bendriniai daiktavardžiai. Kai kalbama apie astronomijos objektus, sakomi tikriniai vardai, o kai nusileidžiama į žemiškąjį žmogaus gyvenimą, jo buvimo aplinką, šie astronomijos objektai tampa paprastais žmogaus jutimais suvokiamais daiktais, tada jų pavadinimai rašomi mažąja raide, turi mažybines formas (saulė, saulelė, saulytė, mėnulis, mėnuliukas, žemė, žemelė).Griežtos ribos tarp tikrinių ir bendrinių daiktavardžių nėra. Kalboje kartais pasitaiko, kad tikrinis daiktavardis visiškai atitrūksta nuo savo pirmykštės individualios reikšmės ir imamas vartoti kaip bendras tam tikros rūšies daiktų ar reiškinių pavadinimas. Tuomet jis virsta bendriniu daiktavardžiu. Šitaip iš žmonių pavardžių atsirado tarptautiniai bendriniai daiktavardžiai amperas, brauningas, fordas, kulonas, omas, niutonas, parkeris, rentgenas, vatas, voltas ir kt. Panašiu keliu į kalbą atėjo bendriniai daiktavardžiai donkichotas, donžuanas, krezas, lovelasas, mecenatas, mentorius, tik čia vieno asmens vardas ar pavardė perkelta kitiems asmenims, pasižymintiems panašiomis savybėmis. Ir atvirkščiai, bendriniai daiktavardžiai, jeigu juos imame vartoti individualiems daiktams ar asmenims pavadinti, virsta tikriniais daiktavardžiais, pvz.: Rytai, Vakarai, Rūta, Mėta, Eglė, Gintaras, Linas, Rasa ir kt. Daugelis mūsų krikščioniškųjų vardų, atėjusių į mūsų kalbą iš kitų kalbų, pirmajame šaltinyje irgi galėjo būti vartojami kaip bendriniai žodžiai (plg. Petras — gr. petros „uola, akmuo”, Paulius — lot. paulus „mažas”, Klemencija — lot. clementia „švelnumas”, Adomas — hebr. adam „žmogus”, Agnė — gr. hagne „tyra” ir kt.Daiktavardžių skaičiai

Daiktavardžių galūnių keitimas — tai jų kaitymas.Daiktavardžiai turi du skaičius — vienaskaitą ir daugiskaitą.Vienaskaita reiškia vieną daiktą, daugiskaita — daugiau negu vieną.Kėdė- kėdės, lazda- lazdos, sodas- sodai, mintis- mintys, mokinys- mokiniai, kelias- keliai…Seniau būta ir dviskaitos, reiškiančios du daiktus, dabar jos tik liekanos šnekamoje kalboje ir grožinėje literatūroje (du vaiku, dvi ranki).Yra daiktavardžių, kurių vartojama tik vienaskaita. Tai vienaskaitiniai. Jais reiškiami daiktai nėra skaičiuojami. Pvz.: pienas, auksas, gripas, kūryba…Kai kurių daiktavardžių vartojama tik daugiskaita. Tai daugiskaitiniai. Jais reiškiami daiktai taip pat nėra skaičiuojami. Pvz.: lubos, miltai, lašiniai, kelnės…

Daiktavardžių giminėsYra dvi daiktavardžių giminės: vyriškoji ir moteriškoji.Daiktavardžiai, kuriems tinka žodelis tas, yra vyriškosios giminės, o kuriems tinka žodelis ta, yra moteriškosios.Vyr.g.: stalas, laikrodis, langas, namas, kelias, suolas, takas, sapnas, vardas, vaikas…Mot.g.: lenta, gėlė, kėdė, mašina, moteris, pavardė, svajonė, grindys, mintis…Lietuvių kalboje yra daiktavardžių, kurių giminė gali būti arba vyriška, arba moteriška todėl, kad jie įvardija arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės asmenis, pvz.: naktibalda, nenuorama, kerėpla, kūtvėla, elgeta, vėpla…Dažniausiai jie turi menkinamąją reikšmę ir galūnę –a.

Tikriniai daiktavardžiai reiškia atskirų (konkrečių) asmenų ar daiktų pavadinimus.Bendriniai daiktavardžiai reiškia bendrus (priklausomus tai pačiai rūšiai) daiktų ar asmenų vardus.

Daiktavardžių linksniai ir klausimaiDaiktavardžiai kaitomi linksniais. Linksnių yra septyni:

Vardininkas kas? (V.kas?, vard.)Kilmininkas ko? (K.ko?, kilm.)Naudininkas kam? (N.kam?, naud.)Galininkas ką? (G.ką?, gal.)Įnagininkas kuo? (Įn.kuo?, įn.)Vietininkas kur?kame? (Vt.kur?kame?, viet.)Šauksmininkas – (Š. -, šauksm.)

Daiktavardžių kaitymas linksniais vadinasi linksniavimas.Lietuvių kalboje ne visi daiktavardžiai vienodai linksniuojami. Pagal skirtingą linksniavimą jie skirstomi į penkias grupes, arba linksniuotes. Apie tai, kurios linksniuotės yra daiktavardis, sprendžiame iš jo vienaskaitos kilmininko galūnės (ir, žinoma, vardininko).

LinksniuotėsVienaskaitos vardininko galūnės Vienaskaitos kilmininko galūnės PavyzdžiaiI -as, -is, -ys -o stalas, medis, mokinysII -a, -i, -ė -os, -ės varna, marti, varlėIII -is -ies dantis, pilis, ašisIV -us -aus medus, sūnusV -uo, -ė -(en)s, -(er)s vanduo, piemuo, duktėVienaskaitaV.kas? mokinys, duktė.K.ko? mokinio, dukters.N.kam? mokiniui, dukteriai.G.ką? mokinį, dukterį.Įn.kuo? mokiniu, dukteria.Vt.kur? kame? mokinyje, dukteryje.Š.- mokiny, dukterie.

DaugiskaitaV.kas? mokiniai, dukterys.K.ko? mokinių, dukterų.N.kam? mokiniams, dukterims.G.ką? mokinius, dukteris.Įn.kuo? mokiniais, dukterimis.Vt.kur? kame? mokiniuose, dukteryse.Š.- mokiniai, dukterys.Nelinksniuojamieji daiktavardžiai

Lietuvių kalboje yra ir tokių daiktavardžių, kurių forma nesikeičia. Tai kitų kalbų kilmės žodžiai. Skiriami keli jų tipai:1. Tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai, turintys gale kirčiuotus balsius -ė, -i, -o, -u, pvz., ateljė, fojė, Renė, Daladjė; asorti, bigudi,taksi, žiuri; bistro, bordo, Didro, Hugo, manto; Baku, fru, kakadu, ragu, tabu.2. Tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai, turintys gale nekirčiuotus balsius -i, -o, -u. Tokių daiktavardžių labai nedaug, pvz.: ledi, Gandi, spageti, Soči, kredo, maestro (vartojama jau ir linksniuojamoji forma maestras), laso, Neru, zebu.Tikriniai daiktavardžiai, reiškiantys moterų pavardes ir turintys gale priebalsį, pvz.: Ana Zegers, Margarita Aliger, Vera Inber, Ita Miuler, Kerstina Kaufman.Šių daiktavardžių linksnio (kaip ir skaičiaus bei giminės) reikšmė realizuojama sintaksiškai, t.y. gramatinėmis formomis tų žodžių, kurie sakinyje betarpiškai su jais susiję.

Kai kurių linksnių galūnių rašyba

1. Vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse rašome nosines raides. Pvz.: knygą, mokinį, sūnų; eglių, gyvulių, paukščių…Įsidėmėti! Nosinės raidės niekada nerašome naudininko, vietininko ir šauksmininko galūnėse.

2. Ir vienaskaitos, ir daugiskaitos vietininko galūnė baigiasi –e: medyje, pušyje, eglėje, keliuose, pirkelėse…Vyriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos vietininko galūnė yra –uose, moteriškosios giminės daiktavardžių –ose. Pvz.: miškas – miškuose, ranka – rankose…3. Jei vardininko galūnė ė, tai kur kitų linksnių galūnėse girdime e, ten ir rašome e, o jei vardininko galūnė kitokia (-as, -is, -ys, -us, -a, -i, -uo) — rašome –ia arba –iai. Lėlė – lėlei, lėlę, lėle, lėles;varlė – varlei, varlę, varle, varles;valia – valiai, valią, valia, valias;giria – giriai, girią, giria, girias;sesuo – seseriai, seseria;Išimtis. Duktė – dukteriai, dukteria.Įsidėmėti! Vardininko galūnėje niekada nerašome –e, –es, -ei. Pavojingesnių linksnių galūnių rašyba

Žodžiai

Linksniai keliaselnias banginisdramblys vyšniagalia lapėantilopė lūšisangisVns. V. -(i)as -is, -ys -(i)a -ė -isN. -(i)ai -ei -(i)aiG. -(i)ą -į -(i)ą -ę -įĮn. -(i)a -e Vt. -yje -yje -(i)oje -ėje -yjeDgs. V. -(i)ai -(i)ai -ysN. -(i)ams -(i)ams G. -(i)as -es -isĮn. -(i)ais -(i)ais Vt. -(i)uose -(i)uose -(i)ose -ėse -yse

Kitų kalbos dalių daiktavardėjimas

Paprastai daiktavardėja būdvardžiai ir būdvardinę reikšmę turintys dalyviai, kai jų reiškiama ypatybė yra labai svarbi, esminė. Reikia skirti tikrą daiktavardėjimą nuo daiktavardinės vartosenos. Daiktavardžio pozicijose (veiksnio ir papildinio) gali atsidurti daugelis būdvardžių, bet nuo to jie nevirsta daiktavardžiais:Aklas aklą netoli tenuves. Bepigu plikam peštis, turtingam vogt, o senam meluot.Jauni šoka — žemė dreba, seni šoka — dantys kleba.Pastarajame sakinyje jauni yra būdvardis, bet visai kas kita jaunasis, jaunoji. Šiuo atveju jaunasis „jaunikis”, o jaunoji „nuotaka”. Plg. dar kitus daiktavardžius, kilusius iš ypatybę reiškiančių žodžių: stiklinė, peleninė, rašalinė; miegamasis, valgomasis, nelabasis, kuliamoji, greitoji.

Daiktavardžio gramatinio nagrinėjimo planas

1. Pradinė daiktavardžio forma (vienaskaitos vardininkas).2. Kalbos dalis (daiktavardis).3. Skyrius (tikrinis ar bendrinis).4. Giminė (vyriškoji ar moteriškoji).5. Linksniuotė, skaičius ir linksnis.6. Kuo eina sakinyje.

Juodoj žemėj balta duona auga.žemėj (žemė) – daiktav., bendr., mot.g., II l., vns. viet.; v. apl.(kur auga?);duona – daiktav., bendr., mot.g., II l., vns. vard.; veiksn. (kas auga?).

Įsidėmėkite. Įvairių knygų, žurnalų, laikraščių, kino filmų, įmonių, draugijų, mašinų ir kiti pavadinimai rašomi ne tik didžiąja raide, bet ir išskiriami kabutėmis. Pvz.: „Užburta karalystė”, „Brisiaus galas”, „Lietuvos aidas”, gamykla „Verpstas”, „Žinijos” draugija, „Žalgirio” stadionas, šaldytuvas „Snaigė” ir kt.

Daiktavardžių daryba

Daugiausia lietuvių kalbos daiktavardžių yra sudaroma su priesagomis. Galūnių vedinių yra žymiai mažiau, o mažiausiai daiktavardžių yra padaryta su priešdėliais.Su priesagomis ir galūnėmis daiktavardžiai yra daromi iš įvairių kalbos dalių. Šių abiejų rūšių vedinių ir jų pamatinių žodžių reikšmės santykiai yra labai panašūs. Ir galūnių, ir priesagų vedinių darybos reikšmės dažnai esti vienodos arba labai artimos. Todėl aišku, kad ir galūnės vedinys, ir priesagos vedinys, jei jų darybos reikšmė yra ta pati, yra tos pačios darybos kategorijos, nors kito darybos tipo. Semantiniai ryšiai tarp išvestinių daiktavardžių ir jų pamatinių žodžių yra labai įvairūs ir sudėtingi. Skirstant vedinius į darybos kategorijas ir tipus, atsižvelgiama į pačias bendriausias jų darybos reikšmes, siauresnės leksinės-darybinės ar individualiosios darybos reikšmės neaiškinamos.Formali priesaginių vedinių struktūra yra paprastesnė už galūnių vedinių struktūrą ta prasme, kad priesagos dažniausiai dedamos prie nepakitusios pamatinio žodžio šaknies, o galūnės dažnai reikalauja tam tikro fonologinio pamatinio žodžio šaknies pakitimo. Dėl to galūnių vedinių daryboje yra dažna šaknies balsių kaita, kiek retesnė — metatonija. Pvz.: išdaga (: išdegti), marka (: merkti), nuovarta (: nuversti), pjūvis (: pjauti, pjovė), saga (: segti), sargas (: sergėti), tvanas (: tvinti); alksna (: alksnis), bulvius (: bulvė), pašluostė (: pašluostyti), šiurpis (: šiurpti) ir t. t. Vardažodiniai priesagų ir galūnių vediniai dažniausiai daromi iš darybiškai neskaidomų pamatinių kamienų. Veiksmažodinių priesagų vedinių kamienai irgi daugiausia neišvestiniai. Galūnių vedinių pamatiniais žodžiais labai dažnai eina veiksmažodžiai, padaryti su priešdėliais.Su priešdėliais daiktavardžiai daromi tik iš daiktavardžių. Daugiausia daiktavardžių yra pasidaroma su priešdėliais pa-, už-, ant-, prie-. Kitų priešdėlių (ap-, be-, iš-, į-, per-, po-, prieš-, pro-) yra po keletą vedinių. Priešdėlinių daiktavardžių darybos reikšmės daugeliu atvejų yra individualios, dažnai lemiamos priešdėlio reikšmės. Pvz.: antkapis „tai, kas ant kapo”, poveržlė ,,tai, kas po veržle”, priegalvis „tai, kas prie galvos”, apyrankė ,,tai, kas apie ranką”, daiktavardžiai nelaimė, nelaisvė, netvarka reiškia pamatiniu žodžiu pasakyto dalyko priešybę: beduonė, bekelė — pasakyto dalyko nebuvimą ir t. t. Didelė dalis priešdėlinių daiktavardžių priklauso tiems patiems semantiniams tipams kaip ir jų pamatiniai žodžiai: iš asmenų pavadinimų sudaromi kiek modifikuoti asmenų pavadinimai, iš laiką žyminčių daiktavardžių — laiką nusakantys vediniai. Pavyzdžiui, su priešdėliais gali būti sudaryti tokie asmenų pavadinimai: patėvis, protėvis, įdukterė, išdukterė, podukra, antžmogis, apydaktaris (plg.: tėvas, duktė, dukra, žmogus, daktaras). Tačiau asmens pavadinimas nėra šių žodžių darybos reikšmė. Tik daiktavardžiuose bekelnis, bepirštis, betvarkis galima įžiūrėti darybinę asmens pavadinimo reikšmę. Šios rūšies vedinių darybos reikšmė yra siauresnė ir priklauso nuo priešdėlio reikšmės: priešdėlių apy-, pa- vediniai (apydaktaris, pameistrys) žymi asmenį, menkiau išmanantį savo darbą už pamatiniu žodžiu pasakytą asmenį, priešdėlio ant- vediniai (antžmogis) — asmenį, viršesnį už tą, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu. Priešdėlių pa-, iš-, į- daiktavardžiai pavadina tikrus ar netikrus pamatiniu žodžiu nusakytų asmenų gimines (patėvis, pabrolys, podukra, išdukterė).Su šiais priešdėliais galima sudaryti vedinius, nusakančius laiką: pavakarė, povakaris, priešvakaris, perpiečiai, išnakčiai. Bet visų jų pamatiniai žodžiai taip pat žymi laiką (plg.: vakaras, pietūs, naktis).

Priesagų ir galūnių vediniaiDarybos formantas Pamatinis žodis Pavyzdžiaipriesaga galūnė Veiksmų pavadinimai-imas įvairios reikšmės veiksmaž.(išskyrus tuos, kurių bendratyje -yti, o būt.k.l. kamienas priesagos neturi) augimas, ieškojimas, rengimasis-ymas įvairios reikšmės veiksmaž.(tik su -yti, kurių būt.k.l. priesagos neturi) rašymas, valymas, mokymasis -a įvairios reikšmės veiksmaž. apklausa, pajuoka, kaita -is (vienkartinis veiksmas) įvairios reikšmės veiksmaž. poelgis, užpuolis, kirtis-tis įvairios reikšmės veiksmaž. lemtis trintis-esys veiksmaž. (garsų ir būsenos) liūdesys, ūžesys-smas veiksmaž. (garsų ir būsenos) džiaugsmas, trenksmas-ulys veiksmaž. (fiziologinių procesų ir būsenos) kosulys, svaigulys-yba (-bos) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) dalybos, statyba-tynės veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) lenktynės, peštynės-sena (veiksmo atlikimo būdas įvairios reikšmės veiksmaž. eisena, šukuosena -as įvairios reikšmės veiksmaž. atsakas, juokas -ė įvairios reikšmės veiksmaž. išmonė, sopėVeikėjų pavadinimai-tojas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) artojas, mokytojas-ėjas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) sėjėjas, veikėjas-ėlis menki-namasis atspalvis veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) apsnūdėlis, išdykėlis-ikas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) grobikas, švilpikas-lys veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) kranklys, cyplys, bet seklys-alas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) plepalas, tarškalas -a įvairios reikšmės veiksmaž. spauda, užuomarša-ūnas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) keikūnas, pataikūnas-tinis veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) auklėtinis, megztinis-ovas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) palydovas, varovas-alius veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) tauškalius, šaukalius-eklis menki-namasis atspalvis veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) bambeklis, zirzeklis-ynė veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pliauškynė, tauškynė -is, -ė (-ys,-ė) įvairios reikšmės veiksmaž. plepys,-ė, žliumbis,-ė, čirškė -as įvairios reikšmės veiksmaž. sargas, naras -(i)us, -ė įvairios reikšmės veiksmaž. terlius,-ėVeiksmo rezultato pavadinimai -a (-os) įvairios reikšmės veiksmaž. nuosėda, skalda -as įvairios reikšmės veiksmaž. užrašas, graužas-inys veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) grindinys, rašinys -is (-ys) įvairios reikšmės veiksmaž. grobis, atspindys-alas veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo) skiedalas, viralas-muo veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo) dalmuo, dėmuo-tas veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo) pluoštas, raštas-ulys (-iai) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos) krešulys, krituliai-ėsis (-iai) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos) degėsis, griuvėsiai-snis, (-ys) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos) kepsnys, dribsnis -ė įvairios reikšmės veiksmaž. riekė, brydė-inis būt.k.l. neveik. r. dalyvis megztinis, suktinisĮrankių pavadinimai-tuvas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) imtuvas, skeltuvas-iklis veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) jungiklis, variklis -as veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) apavas, šluostas-tas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) kaltas, varžtas-tukas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pieštukas, trintukas-alas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) uždangalas, apmušalas-yklė veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pustyklė, rodyklė-tuvė veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) keptuvė, trintuvė-eklis veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) grūdeklis, žarsteklis-klas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) arklas, irklas-klė veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) važiuoklė, vėduoklė -a veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pakaba, įmovaVietų pavadinimai-ynas daiktav. eglynas, žirgynas-ynė daiktav.būdv.veiksmaž. purvynė, kirmėlynėdykynė, žydrynėlandynė, maudynė-inė daiktav. malkinė, sviestinė-ykla veiksmaž. mokykla, siuvykla-tuvė veiksmaž. dirbtuvė, spaustuvė-uma būdv. dykuma, plokštuma-iena daiktav. (kultūrinių augalų pavadinimai) rugiena, bulviena-idė daiktav. (naminių gyvulių pavadinimai) karvidė, veršidė)-ija daiktav. (asmenų pavadinimai) girininkija, eigulija-ystė daiktav. (asmenų pavadinimai) karalystė, kunigaikštystė -a veiksmaž.daiktav.būdv. prieglauda, perėjaalksna „alksnynas”klampa „klampynė” -is veiksmaž. guolisYpatybių pavadinimai-umas laipsniuojami būdv., neveik. ar reikiamybės dal. aukštumas, gerumas, lankomumas, būtinumas-ybė laipsniuojami būdv., neveik. ar reikiamybės dal.daiktav. aukštybė, gerybė, būtinybėbrolybė, pilietybė -is laipsniuojami būdv. grožis, tamsis-ystė daiktav. (asmenų pavadinimai)laipsniuojami būdv. jūreivystė, daržininkystėjaunystė, kvailystė-enybė laipsniuojami būdv. brangenybė, sunkenybė-ulys laipsniuojami būdv. godulys, nuobodulys-atvė laipsniuojami būdv. jaunatvė, senatvė-ovė laipsniuojami būdv.daiktav. gerovė, bendrovėvergovė -a laipsniuojami būdv. drąsa, tyla -as laipsniuojami būdv. narsas, tvankasVardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimaiasmenų pavadini-mai pagala) profe-siją, b) išskir-tinę ypa-tybę -ininkas-ininkė daiktav.

būdv. ir skaitv. a) darbininkas,-ė, šeimininkas,-ė, paštininkas,-ėb) smurtininkas,-ėa) pirmininkas,-ėb) raitininkas,-ė -ius daiktav. a) račius, kurčiusb) kurpius, duoniuskušlius, kurčiusasmenų, gyvų būtybių, ar šiaip dalykų pavadini-mai pagal būdingą ypatybę -uolis būdv.daiktav. darbštuolis,-ė, gudruolis,-ėturtuolis, meduolis -ūnas būdv.daiktav. ėdrūnas, plėšrūnasklastūnas -okas skaitv.būdv.daiktav. pirmokas,-ėnaujokas,-ėvariokas -eiva būdv. gudreiva, šventeiva -očius daiktav.būdv. galvočius, ūsočiusgudročius -is (-ys) būdv. žilis, žvairys -ė būdv. plikė, striukėasmenų pavadini-mai pagal kilimo ar gyvena-mąją vietą -ietis,-ė daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) amerikietis,-ė, kaunietis,-ė -iškis,-ė daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) klaipėdiškis,-ė, ukmergiškis,-ė -ėnas,-ė daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) kupiškėnas,-ė, romėnas,-ė -is, -ė daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) linkuvis „linkuvietis”, lietuvis,-ėasmenų ar gyvūnų pavadi-mai pagal lyties skirtumą -ienė daiktav. (vyriškosios giminės asmenų ar gyvūnų pavadinimai brolienė, Jonienė, gandrienė, zuikienė -ė daiktav. (vyriškosios giminės asmenų ar gyvūnų pavadinimai elnė, kalakutė -inas daiktav. (moteriškosios giminės gyvūnų pavadinimai) katinas, stirninasaugalų stiebų pavadini-mai -ienojas daiktav. (augalų pavadinimai) bulvienojas, bruknienojas -ojas daiktav. (augalų pavadinimai) bulbojas, bruknojas-inė daiktav.būdv. skaitv. milinė, pirštinė, skardinėrudinė, šimtinė-inis daiktav. auliniai (batai)-ainis daiktav. stiklainis, sviestainis-ienė (valgių pavadinimai) daiktav.būdv. morkienė, uogienėraugienė-ukas būdv. atvirukas, rankinukas-imas būdv. apskritimas, skystimas-ymas būdv. karštymas, rūgštymasŠvenčių ir apeigų pavadinimai-tuvės veiksmaž. išleistuvės, laidotuvės-inės daiktav. Joninės, vardinės-ynos veiksmaž. pakasynos, krikštynos-tai veiksmaž. sugrąžtai -os veiksmaž. nuobaigos -ai veiksmaž. atlaidai -ės veiksmaž. vaišėsKuopiniai daiktavardžiai-ija daiktav. (asmenų pavadinimai) studentija, žmonija-ynas daiktav. (negyvų daiktų pavadinimai) laivynas, žvaigždynas-uomenė būdv.daiktav.įv. bendruomenėkariuomenėvisuomenė-auja daiktav. šunauja-imas būdv. jaunimas, senimasMažybiniai-maloniniai daiktavardžiai-elis,-ė daiktav. kiškelis, seselė-ėlis,-ė daiktav. debesėlis, nugarėlė-(i)ukas,-ė daiktav. kiškiukas, sesiukė-utis,-ė daiktav. kiškutis, sesutė-ytis,-ė daiktav. kiškytis, sesytė-ulis,-ė daiktav. kiškulis, sesulė-užis,-ė daiktav. kiškužis, sesužė-iūkštis,-ė daiktav. kiškiūkštis, mergiūkštė-okšnis,-ė daiktav. krūmokšnis, upokšnis-šė daiktav. mergšė-ėzas daiktav. vaikėzas-ilis daiktav. vagilis

Priešdėlių vediniaiPriešdėlis Pamatinis daiktavardis PavyzdžiaiVietų pavadiniamaipa- konkretūs daiktav. pajūris, pastalėuž- konkretūs daiktav. užkrosnis, užupisprie- konkretūs daiktav. prieklėtis, prieangisį- konkretūs daiktav. įlomis, įkrantisapy- konkretūs daiktav. apyausisnuo- konkretūs daiktav. nuokalnėpo- konkretūs daiktav. požemispra- konkretūs daiktav. pradantėprieš- konkretūs daiktav. prieškalnėpro- konkretūs daiktav. prodebesisAsmenų pavadinimaipa- asmenų pavadinimai patėvis, pameistryspo- asmenų pavadinimai podukra, posūnispro- asmenų pavadinimai protėvis, prosenelisant- asmenų pavadinimai antžmogisapy- asmenų pavadinimai apydaktarisį- asmenų pavadinimai įdukterė, įtėvisiš- asmenų pavadinimai išdukterėbe- įvairios reikšmės daiktav. bekelnis, betvarkis, betėvis, beglobisLaiko pavadinimaipa- laiką žymintys daiktav. parytys, pavakarėprie- laiką žymintys daiktav. prievakarispo- laiką žymintys daiktav. pokarisper- laiką žymintys daiktav. perpietėprieš- laiką žymintys daiktav. priešaušrisiš- laiką žymintys daiktav. išnakčiai

Sudurtiniai daiktavardžiai dažniausiai yra padaromi iš dviejų žodžių kamienų, vadinamų sudurtinio žodžio dėmenimis, arba sandais. Tokiais sandais gali eiti įvairių kalbos dalių kamienai. Didžiausią dūrinių dalį (apie tris ketvirtadalius) sudaro tokie žodžiai, kurių antrasis sandas yra daiktavardinis, o likusią dalį — žodžiai, kurių antrasis sandas veiksmažodinis. Pirmuoju sudurtinių žodžių sandu gali eiti daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio, kartais veiksmažodžio kamienai, prieveiksmis ir prielinksnis. Sudurtinių žodžių dėmenimis dažniausiai eina pirminiai žodžiai, t. y. tokie, kurių kamienas sutampa su šaknimi. Labai mažai yra dūrinių, padarytų iš priesagas ar priešdėlius turinčių kamienų, pvz.: dirvonvietė, pusdykumė, pasaulėžiūra.Lietuvių kalboje pasitaiko ir tokių sudurtinių žodžių, kurių vienu dėmeniu eina ne kokio nors žodžio kamienas, o visas žodis, pvz.: savikritika (kritika), savikaina (kaina). Mokslinėje lietuvių terminologijoje yra ir svetimų kalbų kilmės sudurtinių daiktavardžių. Yra nemaža tokių dūrinių, kurių pirmasis (a) arba antrasis (b) dėmuo lietuvių kalboje neina savarankišku žodžiu, pvz.: a) autobazė, agrotechnika, fotonuotrauka; b) spektrograma, spektroskopas. Tokio tipo sudurtinių žodžių kartais pasidaroma ir iš daugiau kaip dviejų dėmenų, pvz.: aeronuotrauka, termobarokamera.Du sandai yra suduriami arba tiesiai, arba juos skiria jungiamoji morfema, paprastai vadinama jungiamuoju balsiu. Jungiamojo balsio vartojimą ar nevartojimą ir jo parinkimą nulemia tai, iš kurių kalbos dalių yra sudarytas dūrinys ir kokio kamieno vardažodžiai eina pirmuoju sandu. Pavyzdžiui, maždaug pusė dūrinių su abiem daiktavardiniais sandais yra be jungiamųjų balsių (pvz.: brolvaikis, diendaržis, lietpaltis, medgalys, vilkligė). Kita pusė tokių dūrinių sudaromi su jungiamaisiais balsiais a, ia, i, o, u, ė, y, ū (pvz.: darbadienis, piliakalnis, ašigalis, laikotarpis, vidurnaktis, eilėraštis, prekyvietė, galvūgalis). Jungiamąjį balsį a turi dažniausiai tie dūriniai, kurių pirmuoju dėmeniu eina a arba o kamieno daiktavardžiai, jungiamąjį balsį ia — tie dūriniai, kurių pirmuoju dėmeniu eina ia arba i kamieno daiktavardžiai, ė — tie dūriniai, kurių pirmuoju dėmeniu eina ė kamieno daiktavardžiai, i, y — tie, kurių pirmuoju dėmeniu eina i kamieno daiktavardžiai. Kartais jungiamojo balsio parinkimą nulemia ne pirmuoju dėmeniu einančio daiktavardžio kamiengalis, o kitų sudurtinių žodžių analogija.Visų lietuvių kalbos dūrinių darybos formantas yra galūnė. Vyriškosios giminės sudurtiniai žodžiai dažniausiai yra padaromi su galūne -is arba -ys (jei dūrinio galūnė kirčiuota), moteriškosios giminės — su galūne -ė. Pvz.: juodalksnis, juokdarys, šienapjovė. Dūriniai su antruoju veiksmažodiniu sandu gali turėti ir galūnes -a, -as, pvz.: kalbotyra, namisėda, šlapdriba, pėdsakas.Dūrinių skirstymą į darybos tipus ir kategorijas lemia sandais einančių žodžių leksinių reikšmių santykiai.

I. Prijungiamieji, arba determinatyviniai, dūriniai1. Su pagrindiniu daiktavardiniu sandu (nusakomieji)Pagrindinis sandas Apibrėžiamasis sandas Kas rodoma apibrėžiamuoju sandu PavyzdžiaiI II I II

daiktav. daiktav. daiktav.

daiktav. paskirtispriklausymasvietamedžiaga kiauliatvartis, maistpinigiaigrėbliakotis, gandralizdisberžagrybis, sienlaikraštiseglitvorė, vaisvynisviduvasaris, viršukalnė daiktav. būdv. būdinga išskirtinė ypatybė piktžolė, sunkvežimis daiktav. skaitv. skaičius, eilė trečdalis daiktav. dalyvis būdinga išskirtinė ypatybė išpūstažandis, papurgalvis daiktav. priev. daugiakovė, pusiaukelė daiktav. priel. vieta tarpupirštis2. Su pagrindiniu veiksmažodiniu sandu (valdomieji)Pagrindinis sandas Valdomasis sandas Kas rodomavaldomuoju sandu PavyzdžiaiI II I II veiksmaž. daiktav. veiksmo objektas

veiksmo subjektas angliakasys, dangoraižis, bulviakasė, ledonešissaulėtekis, vandengrauža veiksmaž. būdv. (ar priev.) veiksmo ypatybė aiškiaregys, naujadaras veiksmaž. įv. veiksmo objektas saviaukla veiksmaž. priev. daugiskaita, daugnoraII. Sujungiamieji, arba kopuliatyviniai, dūriniaidaiktav. daiktav. gelžbetonis, ragaišduonė, svietvarškėBūdvardis

Būdvardis yra kalbos dalis, kuri žymi ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios?Aukštas status kalnas; tvirtas, tuščias, stiklinis, storas butelis; giedras, žydras, tamsus, saulėtas, šviesus dangus; graži, kvapni, gležna, raudona gėlė…Būdvardžiai gali reikšti spalvą (geltonas, žalias); formą (apvalus, pailga); skonį (sūrus, saldi); medžiagą, iš kurios daiktas padarytas (medinis, varinis); išorines ypatybes (aukštas, liekna); vidines ypatybes (gudrus, draugiška); įvairias kitas ypatybes (ankstyvas, bendras, sunkus).Būdvardžiai kaitomi giminėmis (baltas- balta), skaičiais (baltas- balti) ir linksniais (tvarkingas, tvarkingo, tvarkingam, tvarkingą, tvarkingu, tvarkingame).Būdvardis žodžių junginyje ir sakinyje derinamas su daiktavardžiu gimine, skaičiumi ir linksniu. Storas ąžuolas, storo ąžuolo, storam ąžuolui, storą ąžuolą…Aukšta pušis, aukštos pušies, aukštai pušiai, aukštą pušį…Būdvardžių reiškiamos daikto ypatybės nevienodos: vienos vidinės, kintamos, įvairiai vertinamos ir keičiamos, pvz.: geras vaikas, gražus oras, protinga moteris. Vieniems tas pats daiktas gali būti geras, kitiems — labai geras, tretiems — apygeris, o dar kitiems — geriausias. Pagaliau tas pats daiktas vienomis aplinkybėmis gali būti geras, o kitomis — blogas. Tokie būdvardžiai, kurių reiškiama ypatybė yra kintama ir gali būti įvairiai vertinama, vadinami kokybiniais.Kiti būdvardžiai reiškia ypatybę, griežtai apibrėžtą santykio su kitais daiktais ir reiškiniais. Ji visiems ir visais atvejais ta pati, pvz.: medinis stalas (man, tau, jam; vakar, šiandien ir visada, nei mažiau, nei daugiau), vakarinis laikraštis, pieniška sriuba, vilnonė suknelė. Šie būdvardžiai vadinami santykiniais. Visi jie yra dariniai. Kokybinių būdvardžių esti ir darinių, bet didžioji dalis — tai paprastieji žodžiai.Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai žymi skirtingas daiktų ypatybes, rodomas ir būdvardžių gramatinių požymių skirtumo.

Gramatiniai požymiai Kokybiniai būdvardžiai Santykiniai būdvardžiai Laipsniavimas + — Įvardžiavimas + — Daryba su priešdėliais apy-, po-, priesagomis -okas, -utis, -ytis ir kt. + — Nederinamoji būsenos forma (istorinė bevardė giminė) + — Prieveiksmių daryba su -ai ir -yn + —

Pastaba. Kokybiniai būdvardžiai kartais gali ir neturėti kokio nors lentelėje nurodyto gramatinio požymio, pvz.: nėščia, bergždžia, gyvas ,,dar nemiręs”, kniūbsčias ir kt. nelaipsniuojami, nes tai nesuderinama su tikrove, bet potencinė laipsniavimo galia yra, pvz., bergždžias darbas, bergždžios pastangos gali būti įvairaus laipsnio. Taip pat gyvas ,,vikrus, judrus” (gyvas — gyvesnis — gyviausias). Tie kokybiniai būdvardžiai, kurie dėl aiškių priežasčių nelaipsniuojami, nuo santykinių vis tiek atsiskiria galėjimu turėti įvardžiuotines formas (bergždžioji, nėščioji, kniūbsčias, gyvasis).

Būdvardžių skaičiai

Būdvardžių, kaip daiktavardžių, yra du skaičiai: vienaskaita ir daugiskaita.Gražus- gražūs, saldus- saldūs, puikus- puikūs, tylus- tylūs, didelis- dideli, švelni- švelnios…Jei būdvardis yra vienaskaitos, tai vardininke rašome –us (koks?), o jei daugiskaitos, vardininke rašome –ūs (kokie?).

Būdvardžių giminės

Būdvardžiai gali būti vyriškosios ir moteriškosios giminės.Baltas- balta, stropus- stropi, tvarkingas- tvarkinga, aukštas- aukšta, šaltas- šalta…Būdvardžiai gali būti ir bevardės giminės. Būdvardžiai su galūne -is (medinis, apyjaunis) bevardės giminės neturi. Bevardės giminės būdvardžiai rodo nuo daikto atsietą ypatybę.Čia vėsu. Ten gera gyventi.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai

Būdvardžiai gali būti paprastieji (baltas, balta, drąsus, drąsi) ir įvardžiuotiniai (baltasis, baltoji, drąsusis, drąsioji). Bevardės giminės būdvardžiai ir nelaipsniuojami būdvardžiai įvardžiuotinių formų neturi.Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria daiktą iš kitų tos pačios rūšies daiktų arba vieną daiktų rūšį iš kitų rūšių. Kartais įvardžiuotiniai būdvardžiai tik pabrėžia žinomą daikto ypatybę.Įvardžiuotiniai būdvardžiai yra susidarę, paprastiesiems būdvardžiams susiliejus su įvardžiais jis, ji. Tačiau daugelio linksnių darybos taip paprastai negalima paaiškinti.gero+jo = gerojo;gerą+jį = gerąjį;gerų+jų = gerųjų.Įvardžiuotiniai būdvardžiai gali būti įvairių laipsnių (jaunesnysis, jaunesnioji, jauniausiasis, jauniausioji).Apie įvardžiuotinių būdvardžių galūnių rašybą skaitykite „Įvardžiuotinių formų galūnių rašyba”.

Įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimasVyriškosios giminės linksniavimasVienaskaitaV. gerasis žaliasis gražusis geresnysisK. gerojo žaliojo gražiojo geresniojoN. gerajam žaliajam gražiajam geresniajamG. gerąjį žaliąjį gražųjį geresnįjįĮn. geruoju žaliuoju gražiuoju geresniuojuVt. gerajame žaliajame gražiajame geresniajameŠ. gerasis žaliasis gražusis geresnysisDaugiskaitaV. gerieji žalieji gražieji geresniejiK. gerųjų žaliųjų gražiųjų geresniųjųN. geriesiems žaliesiems gražiesiems geresniesiemsG. geruosius žaliuosius gražiuosius geresniuosiusĮn. geraisiais žaliaisiais gražiaisiais geresniaisiaisVt. geruosiuose žaliuosiuose gražiuosiuose geresniuosiuoseŠ. gerieji žalieji gražieji geresniejiMoteriškosios giminės linksniavimasVienaskaitaV. geroji žalioji gražioji geresniojiK. gerosios žaliosios gražiosios geresniosiosN. gerajai žaliajai gražiajai geresniajaiG. gerąją žaliąją gražiąją geresniąjąĮn. gerąja žaliąja gražiąja geresniąjaVt. gerojoje žaliojoje gražiojoje geresniojojeŠ. geroji žalioji gražioji geresniojiDaugiskaitaV. gerosios žaliosios gražiosios geresniosiosK. gerųjų žaliųjų gražiųjų geresniųjųN. gerosioms žaliosioms gražiosioms geresniosiomsG. gerąsias žaliąsias gražiąsias geresniąsiasĮn. gerosiomis žaliosiomis gražiosiomis geresniosiomisVt. gerosiose žaliosiose gražiosiose geresniosioseŠ. gerosios žaliosios gražiosios geresniosios

Būdvardžių laipsniai

Būdvardžių formos, kurios rodo skirtingą tos pačios ypatybės kiekį, vadinamos būdvardžių laipsniais.

Pagrindiniai ir pereinamieji laipsniai Ką jie rodo PavyzdžiaiNelyginamasis Daikto ypatybę be jokio lyginimo. geras, geraAukštėlesnysis Didesnį negu nelyginamojo laipsnio ypatybės kiekį ir mažesnį negu aukštesniojo laipsnio gerėlesnis, gerėlesnėAukštesnysis Vieno daikto didesnį ypatybės kiekį negu kito daikto tos pačios ypatybės. geresnis, geresnėAukščiausiasis Vieno daikto iš kelių lyginamų daiktų didžiausią kurios nors ypatybės kiekį. geriausias, geriausiaVisų aukščiausias Patį didžiausią, koks gali būti, daikto ypatybės kiekį. pats geriausiasvisų geriausia

Būdvardžiai, reiškiantys tokias ypatybes, kurių daiktai negali turėti didesnio ar mažesnio kiekio, laipsnių neturi: medinis, basas, pėsčias, batuotas, mėsiškas.

Nederinamoji būsenos forma

Ją turi tik kokybiniai būdvardžiai: Mergaitei čia gera, gražu. Gera nesuderinta su naudininku mergaitei. Forma gera negali eiti derinamuoju pažyminiu, nes nereiškia daikto ypatybės ir nelinksniuojama.Šios būdvardžių formos reiškia kam nors priklausomą (Man gera, gražu) ar savarankišką būseną (Miške tamsu, lauke šalta. Naktis. Tylu. Tik girdėti, kaip laikrodis tiksi ant sienos.).Nederinamosios būsenos formos turi laipsniuojamųjų būdvardžių kamieną, todėl ir jos laipsniuojamos: gera — geriau — geriausia; gražu — gražiau — gražiausia. Aukštesnysis laipsnis apibendrintas ir prieveiksmiams (plg. gera — geriau — geriausia ir gerai — geriau — geriausiai; gražu — gražiau — gražiausia ir gražiai — gražiau — gražiausiai).Sakinyje nederinamosios būdvardžio formos eina:1. Tariniu: a) kai veiksnys išreikštas nederinamuoju įvardžiu ar būdvardžiu: Visa tai yra gražu. (r.) Yra kažkas įspūdinga, gražu ir drauge liūdna šioje rudenio ir pavasario laisvų padarų kelionėje iš tolimos šiaurės į tolimas pietų dausas ir atgal. (A.V.) Raudona gražu. (tts.); b) kai veiksnys – veiksmažodžio bendratis: Meilikauti nedora, bjauru, žalinga. (J.); c) kai veiksnys yra vyriškosios ar moteriškosios giminės daiktavardis: Galva galvai nelygu. (tts.) Arklys – per brangu. (ž); d) kai veiksnio visiškai nėra: Taip giedra ir linksma! (M.) Boba iš ratų – ratams lengviau. (tts.) (Tai, kad šios būdvardžio formos vartojamos sakiniuose su įvairiais veiksniais ir visiškai be veiksnio, rodo jų savarankiškumą.)2. Veiksniu ir papildiniu – daiktavardžio linksnių vietoje: Gera eina toli, o bloga dar toliau. (ž.) Ir platu su kraštu, ir gilu su dugnu. (ž.) Žmogus žmogui, vaikel, padaro pikta, kai širdis užgula. (V.K.)Greta papildiniais einančių nederinamųjų būdvardžio formų dažnai pavartojami ir atitinkamą reikšmę turintys vyriškosios giminės kilmininkai. Pvz.: Nepasakysiu nieko nauja ir Nepasakysiu nieko naujo. Jis mums daug gera padarė ir Jis mums daug gero padarė. Noriu ko nors saldaus. Vyriškosios giminės forma čia tinka tik dėl to, kad yra įvardis ko nors. Be jo (Noriu saldaus} sakinys būtų nebaigtas, reikalautų daiktavardžio (Norių saldaus obuolio).

Būdvardžių linksniuotės

Būdvardžių yra trys linksniuotės. Jos nustatomos pagal vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnes.

LinksniuotėVns. vard., dgs. vard. galūnės PavyzdžiaiI -as, -a-i, -os-ias, -ia šaltas, šaltašalti, šaltosšlapias, šlapiašlapi, šlapiosII -us, -i-ūs, -ios švarus, švarišvarūs, švariosIII -is, -ė-iai, -ės varinis, varinėvariniai, varinės -is, -ė-i, -ės didelis, didelėdideli, didelės

Įsidėmėti! Būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko galūnė visada –am arba –iam, o daugiskaitos naudininko galūnė –iems arba –iams.

Būdvardžių priesagų –otas, -ota,-uotas, -uota rašyba

Jei būdvardis padarytas iš moteriškosios giminės daiktavardžio, tai turės priesagą –otas, -ota; o jei padarytas iš vyriškosios giminės – turės priesagą –uotas, -uota.Barzdotas iš barzda,kuprotas iš kupra,šakotas iš šaka.Taukuotas iš taukai,spygliuotas iš spygliai,muiluotas iš muilas.Bet:pilvas — pilvotas, pilvota;augalas — augalotas, augalota;kreida — kreiduotas, kreiduota;tešla — tešluotas, tešluota.

Kitų kalbos dalių būdvardėjimas

Būdvardžiais virsta linksniuojamosios veiksmažodžio formos — dalyviai, kurie taip pat reiškia daikto ypatybę ir derinami su daiktavardžiu kaip būdvardžiai. Dažniau būdvardėja neveikiamosios rūšies įvardžiuotiniai dalyviai: skalbiamasis muilas, gelbėjamoji valtis, siuvamoji mašina, rašomoji mašinėlė, rašomasis darbas, gyvenamasis namas, miegamasis kambarys, drumstas vanduo (plg. drumzlinas}, atvertas langas (plg. atviras}, virtos „ne žalios” bulvės, suktas žmogus „sumanus, apsukrus, klastingas”, lenkta nosis „su kuprele”.Būdvardėja ir vienas kitas veikiamosios rūšies dalyvis: pasiutęs šaltis „labai didelis”, pašėlęs noras „labai didelis”, netikęs vaikas, pageltęs lapas „geltonas, gelsvas”.Dalyvis, pereidamas į būdvardžių klasę, išlaiko tik savo išorinę fonetinę formą, bet netenka rūšies ir laiko reikšmės, pvz., siuvamoji mašina — tai ne ta, kurią dabar kas siuva, o ta, kurios paskirtis siūti. Paskirtis kartais esti svarbesnė už patį daiktą. Tada toks dalyvis iš būdvardžio pereina į daiktavardį, pvz., Mergaitė nuėjo į miegamąjį.

Kaip būdvardis kartais vartojamas skaitvardis vienas: Žmogus todėl ir panašus į Dievą, kad jis toks vienišas, toks baisiai vienas. (Just. M.) Priėję arčiau, vaikai pamatė, kad visa trobelė pastatyta iš duonos, o apdengta meduoliais; langai buvo vieno cukraus. (J. Blč.) Būdvardžių daryba

Būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, dažniausiai yra padaromi su priesagomis. Priesaginiai būdvardžiai daromi iš daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių ir dalyvių. Pamatiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai dažniausiai esti neišvestiniai, pamatiniai veiksmažodžiai — ir neišvestiniai, ir išvestiniai {dažniausiai padaryti su priešdėliais).Galūnių darybos būdvardžiai dažniausiai daromi iš veiksmažodžių. Dariausia yra galūnė -us (-i), kiek mažiau pasidaroma būdvardžių su galūne -as (-a). Sudarant veiksmažodinius būdvardžius su galūnėmis, labai dažnai keičiamas pamatinio žodžio šakninis balsis, pvz.: išlaidus (: išleisti), nuostabus (: nustebti), išsamus (: išsemti), paslankus (: paslinkti), palaidas (: paleisti), praviras (: praverti), talpus (: tilpti). Su priešdėliais būdvardžių sudaroma labai nedaug. Literatūrinėje kalboje pasidaroma būdvardžių tik su priešdėliais apy- ir po-.Būdvardžių darybinės reikšmės visų pirma priklauso nuo to, iš kokios kalbos dalies jie yra padaryti. Pavyzdžiui, visi veiksmažodinės kilmės būdvardžiai žymi ypatybę, susijusią su veiksmu: arba a) ypatybę, kilusią iš veiksmo rezultato (panašiai kaip būtojo kartinio laiko dalyvis), arba b) ypatybę, kilusią iš paties veiksmo, rodančią sugebėjimą tą veiksmą atlikti. Pvz.: a) aklas (: akti), atviras (: atverti), palaidas (: paleisti), seklus (: sekti), silpnas (: silpti); b) gėringas (: gerti), išlaidus (: išleisti), kalbus (: kalbėti), patrauklus (: patraukti), taiklus (: taikyti). Tokias reikšmes gali turėti ir priesagų, ir galūnių vediniai. Dauguma būdvardžių, padarytų iš būdvardžių, žymi tam tikrą ypatybės laipsnį. Tai įvairių priesagų ir priešdėlių (apy-, po-) vediniai.Kai kurių būdvardžių darybos reikšmę nulemia priesaga. Išskiriamosios (rūšinės), t. y. negalinčios laipsniškai keistis (didėti ar mažėti), ypatybės pavadinimai yra sudaromi iš įvairių kalbos dalių, bet tik su tam tikrais afiksais (su jais nesudaromi kitų reikšmių būdvardžiai). Be to, reikia pasakyti, kad dabartinėje lietuvių kalboje yra labai daug būdvardžių, kurių daryba jau labai neryški, nes jų semantiniai ryšiai su pamatiniais žodžiais menkai tejuntami, pvz.: kilnus (: kilti), gudrus (: gusti), aukštas (: augti), stiprus (: stipti), tikslus (: tikti), gyvas (: gyti) ir t. t. Tokie žodžiai jau dažnai laikomi darybiškai neskaidomais.

Darybos formantas Pamatinis žodis Pavyzdžiaipriesaga galūnė priešdėlis Ypatybės, kilusios iš veiksmo ar veiksmo rezultato, pavadinimaiypatybė, kilusi iš veiksmo rezultato -as veiksmaž. atdaras, palaidas -ius veiksmaž. duslus, seklus -nas veiksmaž. drėgnas, silpnas -tas veiksmaž. girtas, riestas -us veiksmaž. kilus, sandarusypatybė, kilusi iš paties veiksmo -us veiksmaž. kalbus, nuolankus -lus veiksmaž. auglus, patrauklus -mus veiksmaž. įsakmus -nus veiksmaž. paklusnus -snus veiksmaž. kvapsnus -ingas veiksmaž. gėringasYpatybės atspalvių pavadinimaine visai pilas ypatybės kiekis -okas laipsniuojami būdv. brangokas, kietokas apy- laipsniuojami būdv. apygeris, apyšaltis po- laipsniuojami būdv. pogražis, poamžisdidesnis ypatybės kiekis -otas laipsniuojami būdv. kumpotas, klampotas -inas laipsniuojami būdv. aklinas -ingas laipsniuojami būdv. didingas, meilingas -iškas nelaipsniuojami būdv. bejėgiškas, vidutiniškas-svas, -švas (mažesnis ypatybės intensyvumas) laipsniuojami būdv. melsvas, pilkšvasdidinamoji reikšmė ir maloninis atspalvis -utis laipsniuojami būdv. jaunutis (medelis) -ulis laipsniuojami būdv. apskritulis (pieštukas) -ukas laipsniuojami būdv. apskritukas (vaikutis) -ytis laipsniuojami būdv. plonytis, mažytis -ylis laipsniuojami būdv. mažylisDaiktavardžių ypatybių pavadinimai (Ypatybių, susijusių su pamatiniu žodžiu reiškiamais dalykais, pavadinimai)paviršiaus ypatybė -ėtas daiktav. (ė kamien.) dėmėtas, raukšlėtas -ytas daiktav. (i kamien.) akytas, dantytas -otas daiktav. (o kamien.) kuprotas, rasotas -(i)uotas daiktav. (a kamien.) kampuotas, spygliuotas -inas daiktav. dulkinas, suodinas-iškas daiktav.

įv. šuniškas (gyvenimas)arkliškas (juokas)maniškas (būdas)-ingas (gausinga ypatybė) daiktav. lietingas, triukšmingasvidinė ypatybė -uistas daiktav. liguistas -ūstas daiktav. miegūstas -ylas daiktav. akylas, ausylas -us daiktav. lobus (žmogus) sakus (medis)Išskirtinių (rūšinių) ypatybių pavadinimai-inis daiktav.

veiksmaž. (neveikiam. dalyvis)būdv.skaitv.priev. geležinis (lankas), plytinė (spalva)pašarinės (žolės), laukinė (antis)lenktinis (peilis), draustinė (giria)ūminės (ligos), lyginis (skaičius)penkiolikinė (mergaitė)tiesioginė (reikšmė)-utinis daiktav. vidutinis (ūgis)-iškis daiktav. uteniškis (Jonas)-ykštis daiktav. pernykštės (bulvės)-opas skaitv. dvejopas (būdas)-ainis skaitv. dešimtainės (trupmenos) -is būdv. jaunis (brolis), pilkės (žąsys)

Sudurtinių būdvardžių daryba yra labai panaši į sudurtinių daiktavardžių darybą. Pagrindiniu (antruoju) jų dėmeniu eina dažniausiai neišvestiniai daiktavardžio, būdvardžio ar veiksmažodžio kamienai, pirmuoju gali eiti visų kalbos dalių, turinčių savarankišką leksinę reikšmę, kamienai. Yra ir tokių sudurtinių būdvardžių, kurių antruoju sandu eina ne kamienas, o visas žodis. Dažniausiai tai būna būdvardis, padarytas su priesaga -inis, -inė, pvz.: daugianacionalinis, daugiaserijinis.Sudurtiniai būdvardžiai gali būti sudaromi be jungiamųjų balsių (svetimšalis, pusnuogis, didpilvis, baltkriaunis, raudonveidis) arba su jungiamaisiais balsiais a, ia (aštuoniasienis, daugiavaikis, greitakojis, plačialangis, riestanosis, savanaudis). Visi jie sudaromi su galūnėmis -is, -ė.

I. Prijungiamieji, arba determinatyviniai, dūriniai1. Su pagrindiniu vardažodiniu sandu (nusakomieji)Pagrindinis sandas Apibrėžiamasis sandas PavyzdžiaiI II I II daiktav. būdv. baltariešis (veršiukas), baltakriaunis (peiliukas) daiktav. daiktav. ožkavilnė (avis), karklakarnės (vyžos) daiktav. skaitv. antrametis (augalas), dvižagris (plūgas) daiktav. įv. šiųmetė (telyčia) daiktav. dalyvis aplėpausis (šuo), lektaragė (avelė) būdv. būdv. baltmargis (šuo), juodbėris (arklys) būdv. priev. pusiaužalė (mėsa), pusaklis (šuo)2. Su pagrindiniu veiksmažodiniu sandu (valdomieji)Pagrindinis sandas Valdomasis sandas Kas rodoma valdomuoju sandu PavyzdžiaiI II I II veiksmaž. daiktav. veiksmo objektas bulviskutis (peilis), akmenvertis (vyras) veiksmaž. būdv.(ar priev.) veiksmo ypatybė sausvirės (bulvės) veiksmaž. skaitv. dvigulė (lova), dvilypis (pomidoras)II. Sujungiamieji, arba kopuliatyviniai, dūriniaiI sandas II sandas Pavyzdžiaidaiktav. daiktav. šilkavilnis (avinėlis)Veiksmažodis

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą ir atsako į klausimus ką veikia? ką veikė? ką veikdavo? ką veiks? arba kas vyksta, darosi, atsitinka? Sninga, važiuoja, dainuoja; žaidė, keliavo, dejavo; bėgdavo, šaukdavo, skaitydavo; rašys, stums, skris…Gramatikos veiksmo sąvoka nesutampa su buitine — tai įvairių įvairiausi procesai, reiškiniai, susiję su veikėju, laiku ir tikrove. Veikėjai įvairūs — žmogus ir aplinkos gyviai bei daiktai. Pvz., žmogus plaukia, žąsis plaukia, rąstas plaukia. Negyvo daikto veiksmas nepriklauso nuo veikėjo valios ir yra savaiminis. Savaiminiai procesai be veikėjų: lyja, sninga, darganoja, temsta ir kt.Pagal tai, ar veiksmas priklauso nuo veikėjo valios, ar veikėjas yra aktyvus, ar pasyvus, visus veiksmažodžius galima skirti į dvi dideles grupes: aktyvaus veiksmo ir būsenos veiksmažodžius.Aktyvaus veiksmo veiksmažodžiai dvejopi: a) reiškiantys veiksmą, orientuotą į išorinį pasaulį — juo kuriama, naikinama, kas nors pertvarkoma: Norėjau čia, pušyno pakrašty, pasistatyti palapinę. (J.) Kasdienybe, tu panaši į malūną: sunkūs tavo girnų akmenys mala ir sumala gražiausias svajones. (E. M.); ir b) reiškiantys paties veikėjo vienokį ar kitokį elgimąsi šiame pasaulyje: Iš tolimųjų kraštų grįžo į tėviškę vieversiai ir, skrisdami per Vilniaus miestą, čiulbėjo giedojo linksmą pavasario giesmelę. (A. V.) Vieną kartą traukė dykuma didelis karavanas. (J.Blč.)Būsenos veiksmažodžiai taip pat dvejopi: a) kintamosios, kryptingos būsenos veiksmažodžiai (augti, bukti, gesti, rimti, senti, tukti) ir b) statinės, nekintamosios būsenos veiksmažodžiai (būti, blizgėti, boluoti, dirvonuoti).Būsenos veiksmažodžiai taip pat gali valdyti galininką, tik jų veiksmas nekeičia daikto, pvz., matyti namą, mylėti tėvynę, girdėti muziką tai visai ne tas pat, kas megzti pirštinę.Labiausiai veiksmažodį kaip kalbos dalį apibrėžia dvi kamienui būdingos kategorijos — galėjimas-negalėjimas valdyti galininką (tranzityvumas — iš lot. k., t.y. veiksmo galėjimas ar negalėjimas pereiti į tiesioginį objektą) ir veiksmo trukmės-baigtumo priešprieša (veikslas). Dar visas labai įvairias (asmenuojamas, linksniuojamas ir nekaitomas) veiksmažodžio formas jungia į vieną kalbos dalį nuo veiksmažodžio kamieno reikšmės priklausantis galėjimas prisijungti prieveiksmius (greitai bėgti, greitai bėga, greitai bėgtų, greitai bėgantis, greitai bėgdamas ir t.t.).Tranzityvumas reiškiamas sakinio modeliu (veiksnys — tarinys — tiesioginis papildinys), kai kuriomis priesagomis (plg. auginti ką ir augti); sangrąžos afiksas pakeičia tranzityvumą (keisti — keistis, prausti — praustis). Formalioji raiška sudėtinga, bet galėjimas valdyti priklauso nuo to, ką reiškia veiksmažodžio kamienas.Veikslai paprastai žymimi žodžių darybos priemonėmis. Nepriešdėliniai veiksmažodžiai (su mažomis išimtimis) yra eigos veikslo, o priešdėliniai (taip pat su nedidelėmis išimtimis) yra įvykio veikslo.Eigos veikslas: Piemenys už upės laužą kuria. (E. M.) Gaudžia vėjai piktai, drumsčia tamsą audringos nakties. (V. M.-P.) Gyvenimas per striukas, kad dar sunkumus kokius nešiotumės. (P. M.) Buvo kartą ožka ir turėjo septynis ožkelius, ji juos taip mylėjo, kaip kiekviena motina savo vaikus myli. (J. Blč.)Priešdėlinių eigos veikslo veiksmažodžių yra dvejopų: a) tik esamojo laiko su krypties priešdėliais: ateina (eiga) — atėjo (įvykis), išvažiuoja (eiga) — išvažiavo (įvykis) ir b) kai priešdėlis keičia reikšmę individualiai arba be jo nevartojamas: atrodyti, priklausyti, pavydėti (plg. rodyti, klausyti).Įvykio veikslas: Klumpės štai, Egluže, sudėvėki jas. (S. N.) Ugniavietė kamine priblėso. (L. P.) Vieversėlis pavyturiuos, pavyturiuos ir vėl krinta ant žemės. (Ž.) Tą vakarą Gaidžgalės karčemoje ėmė ir pragydo višta. (K. B.) Ten močiutė užlingavo raudomis mane. (M.)Nepriešdėlinių įvykio veikslo veiksmažodžių, reiškiančių ne trukmę, o visumą, yra taip pat dvi grupės: a) su akimirkos priesagomis -el(ė)ti, -er(ė)ti: šūktelėti, švystelėti, žvilgterėti, švilpterti (veiksmo baigtumą lemia trumpumas); b) be priesagų: duoti, gauti, rasti, gimti, mirti, spjauti, tėkšti, durti, spirti. Dalis jų taip pat reiškia trumpą veiksmą, o kitiems reikia konteksto. Pvz., Vincas Mykolaitis-Putinas mirė (įvykis) 1967 metais ir Manasis kai mirė (eiga), įsigeidė barsuko mėsos. (P. C.)

Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis, laikais, skaičiais, nuosakomis.Veiksmažodis turi tris nuosakas: tiesioginę (valgo, valgė, valgydavo, valgys), kuri nusako iš tikrųjų vykstantį veiksmą; tariamąją (valgyčiau, valgytų), reiškiančią galimą veiksmą, kuris vyktų, jei būtų tam tikra sąlyga; liepiamąją (valgyk), kuri reiškia liepimą, raginimą. Tariamoji ir liepiamoji nuosakos laikų neturi.Veiksmažodis turi pagrindines formas, iš kurių daromos išvestinės.Pagrindinės veiksmažodžio formos yra trys: bendratis, esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko III asmuo (skaityti, skaito, skaitė; kelti, kelia, kėlė). Išvestinės veiksmažodžio formos yra būtasis dažninis ir būsimasis laikas, tariamoji ir liepiamoji-geidžiamoji nuosaka, dalyviai, padalyviai, pusdalyviai, būdiniai ir siekiniai.Veiksmažodis turi tris asmenuotes. Jas nustatome pagal esamojo laiko III asmens galūnę. (Padeda prisiminti žodis a l i o).

AsmenuotėsI II III-a -i -opiešia tyli mato

Veiksmažodžiai kartais gali turėti sangrąžos dalelytę –si (-s). Tada jie vadinami sangrąžiniais. Pvz.: prausiasi, rengiasi, pasidžiaugia. Sangrąžiniai veiksmažodžiai dažniausiai pasako tokį veiksmą, kuris taikomas sau pačiam (šukuojasi, prausiasi, nešasi, perkasi…), tarpusavio veiksmą (stumdosi, varžosi, rungiasi…). Priešdėliniai veiksmažodžiai sangrąžos dalelytę turi po priešdėlio: pasirašyti, atsistoti. Nepriešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytė yra žodžio gale: juokiasi, giriasi, kelsis.Veiksmažodžiai gali būti ir beasmeniai (maudžia, temsta). Jie turi tik trečiojo asmens formą ir nežymi jokio asmens. Jie kaitomi laikais (aušta, aušo, aušdavo, auš; rūpi, rūpėjo, rūpėdavo, rūpės). Beasmeniai veiksmažodžiai reiškia savaime vykstantį veiksmą.Veiksmažodžiai yra pirminiai, antriniai ir mišrieji.

Veiksmažodžių asmenys ir skaičiai

Veiksmažodžių kaitymas asmenimis, nuosakomis, laikais ir skaičiais yra asmenavimas.Žodžiai aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos rodo, įvardija asmenį. Jie vadinami asmeniniais įvardžiais.Gramatikoje asmuo yra ne tik žmogus, bet ir paukštis, žvėris…Veiksmažodžių yra du skaičiai- vienaskaita ir daugiskaita- ir trys asmenys.Veiksmažodžių galūnės rodo jų asmenį ir skaičių.

VienaskaitaAš (I asmuo) dainuoju.Tu (II asmuo) dainuoji.Jis, ji (III asmuo) dainuoja.

DaugiskaitaMes (I asmuo) dainuojame.Jūs (II asmuo) dainuojate.Jie, jos (III asmuo) dainuoja.

Veiksmažodžių laikai

Veiksmažodžiai turi keturis laikus: esamąjį laiką, būtąjį kartinį laiką, būtąjį dažninį laiką ir būsimąjį laiką.

Esamasis laikas (dabartis)

Esamasis laikas rodo, kad veiksmas vyksta dabar, šiuo metu.Rašo, stovi, neša, žaidžia, snūduriuoja, laukia, traukia, šaukia, joja…

Esamojo laiko veiksmažodžių daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnės po minkštojo priebalsio yra –iame, -iate (tariame –eme, -ete).Verkiame, laužiame, šaukiame, plaukiame; verkiate, laužiate, šaukiate, plaukiate…

Esamojo laiko veiksmažodžių asmenavimas

VienaskaitaAš piešiu, sapnuoju.Tu pieši, sapnuoji.Jis, ji piešia, sapnuoja.DaugiskaitaMes piešiame, sapnuojame.Jūs piešiate, sapnuojate.Jie, jos piešia, sapnuoja.

Būtasis kartinis laikas (praeitis)

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai rodo praeityje vieną kartą vykusį veiksmą.Stovėjo, važiavo, keliavo, šuoliavo, dejavo, lingavo, žydėjo, verkšleno…

Jei būtojo kartinio laiko trečiojo asmens galūnė yra -o, tai vienaskaitos antrojo asmens galūnė -ai, o jei būtojo kartinio laiko trečiojo asmens galūnė –ė, tai vienaskaitos antrojo asmens galūnė –ei.Ėjo- ėjai;jojo- jojai;kapojo- kapojai…Traukė- traukei;šaukė- šaukei;vedė- vedei…

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžių asmenavimas

VienaskaitaAš svajojau, žaidžiau.Tu svajojai, žaidei.Jis, ji svajojo, žaidė.DaugiskaitaMes svajojome, žaidėme.Jūs svajojote, žaidėte.Jie, jos svajojo, žaidė.

Būtasis dažninis laikas (praeitis)

Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai rodo praeityje dažnai vykusį veiksmą. Tai išvestinė forma, daroma iš bendraties kamieno, priesagos -dav- ir asmenų galūnių.Kasdavo, rasdavo, rišdavo, žaisdavo, nešdavo, megzdavo, švilpdavo, dirbdavo, lipdavo, ruošdavo…

Būtojo dažninio laiko veiksmažodžių asmenavimas

VienaskaitaAš megzdavau, regzdavau.Tu megzdavai, regzdavai.Jis, ji megzdavo, regzdavo.DaugiskaitaMes megzdavome, regzdavome.Jūs megzdavote, regzdavote.Jie, jos megzdavo, regzdavo.

Būsimasis laikas (ateitis)

Būsimasis laikas rodo, kad veiksmas vyks ateityje. Tai išvestinė forma, daroma iš bendraties kamieno, priesagos -s-, -si- ir asmenų galūnių. trečias asmuo galūnių neturi (šauks, važiuos).Lauksiu, brisi, keps, kauksime, stumsite, trauks, mesiu, neši, kas, žiūrėsime, skaitysite, rašys…

Būsimojo laiko veiksmažodžių asmenavimas

VienaskaitaAš zirsiu, grėbsiu.Tu zirsi, grėbsi.Jis, ji zirs, grėbs.

DaugiskaitaMes zirsime, grėbsime.Jūs zirsite, grėbsite.Jie, jos zirs, grėbs.

Būsimojo laiko veiksmažodžių rašyba

Paskutinė būsimojo laiko kamiengalio (kamienas- žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę) priebalsė rašoma taip, kaip tariama: s arba š.Veš, droši, ūš, megs, zirs, dūgs, regs, grimsi…

Dviskiemenių veiksmažodžių, kurių bendratys baigiasi –yti, -(i)ūti, būsimojo laiko trečiojo asmens šaknies balsiai –y- ir –ū- sutrumpėja (žymimi raidėmis i ir u). Skiemenys skaičiuojami be priešdėlių.Lyti- lis;gyti- gis;būti- bus;žūti- žus;džiūti- džius;užgriūti- užgrius;išgyti- išgis…Išimtys. Siūti- siūs, vyti- vys.Kiti veiksmažodžiai būsimojo laiko trečiajame asmenyje išlaiko bendraties balsę(-i- arba –y-, -u- arba –ū-).Dygti- dygs;rūgti- rūgs;plyšti- plyš;slysti- slys…

Įsidėmėti! Balsė e rašoma visų laikų daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnėse (-me, -te).Dirbame, dirbate; dirbome, dirbote; dirbdavome, dirbdavote; dirbsime, dirbsite…

Bendratis (veiksmo pavadinimas)

Bendratis yra veiksmažodžio forma, kuri reiškia tik bendrą veiksmo pavadinimą, nerodo laiko, skaičiaus, asmens.Bendratis baigiama formantu –ti, kurio balsė yra trumpa. Eiti, rašyti, galvoti, stovėti, džiūti, nešti, traukti…Su mandagumo žodžiais prašom, prašyčiau, prašau vartojama bendratis: prašom pasakyti, prašom perduoti…

Veiksmažodžių daryba

Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai gali būti sudaromi su 9 priesaginėmis morfemomis, 12 — priešdėlinių ir viena galūnine -ti.Priesaginės veiksmažodžių darybos specifinis bruožas yra tas, kad iš esmės skiriasi vardažodinių ir veiksmažodinių vedinių darybos forma ir reikšmė.Vardažodiniai veiksmažodžiai yra sudaromi iš būdvardžių ir daiktavardžių, labai retai iš įvardžių ir skaitvardžių. Šiai vedinių grupei priskiriami ir žodžiai, padaryti iš būdvardinės kilmės prieveiksmių (artinti, artėti : arti, tolinti : toli). Vardažodiniai vediniai ir jų pamatiniai žodžiai priklauso visai kitoms morfologinėms klasėms, o tarp veiksmažodžio reiškiamo veiksmo ir pamatinio žodžio žymimo daikto, asmens, ypatybės ir t. t. susiklosto įvairūs ir sudėtingi semantiniai santykiai. Tuos santykius ir reikia išsiaiškinti norint apibūdinti vedinio darybos reikšmę ir, ja pasiremiant, klasifikuoti vardažodinius veiksmažodžius į darybos kategorijas. Pavyzdžiui, su priesaga -auti gali būti sudaromi veiksmažodžiai iš kelių semantinių daiktavardžių tipų. Todėl priesagos -auti vediniai ir gali priklausyti keliems darybos tipams: iš asmenų pavadinimų padaryti vediniai reiškia būti tuo, kas išreiškiama pamatiniu žodžiu, iš konkrečių daiktų, gyvulių ar augalų pavadinimų — rinkti tai, ieškoti to, kas išreikšta pamatiniu žodžiu. Priesagos -uoti veiksmažodžiai gali būti visų įmanomų vardažodinių veiksmažodžių darybos tipų reprezentantai. Antra vertus, tą pačią darybos reikšmę gali turėti visai skirtingų priesagų vediniai, jei jie padaryti iš to paties tipo pamatinių žodžių. Tokie veiksmažodžiai sudaro atskirus darybos tipus, bet vieną darybos kategoriją. Yra nemaža ir tokių vardažodinių veiksmažodžių, kurių semantiniai ryšiai su pamatiniais žodžiais yra visiškai individualūs, netipiški, pvz.: dainuoti (: daina), galvoti (: galva), kirmyti (: kirmis), lukštenti (: lukštas), sielotis (: siela), spyruokliuoti (: spyruoklė), šalinti (: šalis), vyrauti (: vyras) ir t. t. Tokie žodžiai yra aiškūs vediniai, bet į darybos tipus jie negali būti skirstomi.Veiksmažodiniai vediniai priklauso tai pačiai morfologinei klasei kaip ir jų pamatiniai žodžiai: ir vieni, ir kiti reiškia veiksmą. Išvestinis veiksmažodis nuo pamatinio skiriasi tik reiškiamo veiksmo intensyvumu, trukme, kryptimi ir t. t. Taigi suvokti semantinius ryšius tarp veiksmažodinių vedinių ir jų pamatinių žodžių yra žymiai lengviau negu tarp vardažodinių veiksmažodžių ir jų pamatinių vardažodžių. Tačiau formos atžvilgiu daug sudėtingesnė yra veiksmažodžių vedinių daryba. Vardažodiniai vediniai gali būti sudaromi tik su tokiomis priesagomis, kurios yra laikomos pagrindiniais darybinės morfemos variantais: -(i)auti, -enti, -ėti, -inėti, -inti, -yti, -(i)oti, -(i)uoti. Veiksmažodinių vedinių daryboje vartojama keletas vienos darybinės morfemos variantų. Vienos darybinės morfemos tų variantų turi daugiau, kitos — mažiau. Daugiausia variantų turi morfema -oti (21), morfema -uo(ti) turi 15 variantų, -ėti — 10, o -inti — tik 2. Be to, sudarant veiksmažodžius iš vardažodžių, pamatinio žodžio šaknis lieka nepasikeitusi, o veiksmažodinių vedinių daryboje tam tikros fonologinės sandaros pamatiniai kamienai negali likti nepasikeitę. Kai kurios priesagos reikalauja formalaus pamatinio žodžio pasikeitimo. Dėl to veiksmažodinių vedinių daryboje gana dažna šaknies balsių kaita ir metatonija.Visai atskirai reikia kalbėti apie veiksmažodžius, padarytus iš ištiktukų. Ištiktukinių veiksmažodžių darybos forma nesudėtinga: visos devynios priesaginės morfemos dedamos tiesiai prie ištiktuko (daugiausia veiksmažodinės kilmės). Pagal darybos reikšmę šios rūšies veiksmažodžiai gali būtį suskirstyti į 2 darybos kategorijas: į vedinius, turinčius kartotinę reikšmę, ir vedinius, turinčius akimirkos, momentinę reikšmę.Lietuvių kalbos priešdėliniai veiksmažodžiai yra daromi tik iš veiksmažodžių. Kaip ir veiksmažodinių priesagų vedinių, priešdėlinių veiksmažodžių darybos morfema, jungdamasi su pamatiniu žodžiu, nepakeičia jo morfologinės klasės. Ir pamatinis, ir išvestinis veiksmažodis žymi veiksmą. Priešdėlis tik apriboja, tam tikru požiūriu susiaurina pamatinio veiksmažodžio reikšmę. Visų pirma priešdėlis suteikia vediniui veiksmo baigtumo reikšmę. Visi lietuvių kalbos veiksmažodžiai, padaryti su priešdėliais, turi veiksmo galo ar tam tikros veiksmo ribos reikšmę, kitaip sakant, visi jie yra įvykio veikslo. Kai kurie priešdėliniai veiksmažodžiai tokią veiksmo ribos reikšmę ir teturi, kitokių semantinių ryšių tarp jų darybos afikso ir pamatinio žodžio įžiūrėti nė negalima. Tokių veiksmažodžių darybos reikšmė sutampa su jų gramatine įvykio veikslo reikšme. Jie sudaro vieną priešdėlinių veiksmažodžių darybos kategoriją. Tačiau daugelio priešdėlinių veiksmažodžių baigtumo reikšmė nėra abstrakti, ir vedinys rodo konkretų veiksmo pasibaigimo būdą. Darybinė tokių veiksmažodžių reikšmė yra siauresnė už gramatinę įvykio veikslo reikšmę, ją nulemia priešdėlio ir pamatinio veiksmažodžio reikšmės santykis. Jų santykiai esti labai įvairūs. Kartais iš to paties veiksmažodžio galima padaryti vedinius su visais 12 priešdėlių (atbėgti, apibėgti, įbėgti, išbėgti, nubėgti, pabėgti, parbėgti, perbėgti, prabėgti, pribėgti, subėgti, užbėgti). Visi jie priklauso atskiriems darybos tipams, bet tai pačiai darybos kategorijai (jie turi bendrą darybinę veiksmo krypties reikšmę). Antra vertus, su tuo pačiu priešdėliu gali būti sudaryti žodžiai, kurie apibendrina veiksmą visai kitokiu požiūriu, pvz.: atvažiuoti žymi veiksmą, vykstantį tam tikra kryptimi, atšerti (arklį) — didelio intensyvumo veiksmą. Tokie veiksmažodžiai priklauso skirtingoms darybos kategorijoms. Daugumos priešdėlinių veiksmažodžių atskirų darybos tipų reikšmės yra siauresnės už bendrą kategorinę reikšmę. Kartais tai pačiai darybos kategorijai priklausantys veiksmažodžiai, net ir padaryti su tuo pačiu priešdėliu, gali turėti nevienodas darybos reikšmes. Pvz., vedimai išbristi, išvažiuoti ir išnešioti, išmėtyti (jie žymi veiksmą, nukreiptą tam tikra kryptimi) skinasi savo siauresnėmis darybos reikšmėmis: vediniai, padaryti iš kartotinių veiksmažodžių (nešioti, mėtyti), rodo veiksmą, vykstantį į visas puses, o vediniai, padaryti iš slinkties veiksmažodžių (bristi, važiuoti), — veiksmą, vykstantį iš vidaus. Tokias siauresnes darybos reikšmes kartais lemia priešdėlio reikšmė, kartais — pamatinio veiksmažodžio priklausymas kokiam nors semantiniam tipui, o kartais ją suformuoti padeda sangrąžos afiksas.Lietuvių kalboje yra nemaža priešdėlinių veiksmažodžių, kurių priešdėliai yra visiškai pakeitę pamatinio žodžio leksinę reikšmę. Tokių vedinių darybinės reikšmės negalima įžiūrėti dėl labai individualių priešdėlio ir pamatinio žodžio reikšmės santykių. Pvz.: apgauti, aptekti, atrodyti, įmanyti, išsigimti, ištikti, išvysti, nutuokti, nudėti, nustebti, nustoti, pagauti, pavydėti, perspėti, parduoti, pradėti, priklausyti, sugauti, sutikti, užtekti, užgauti.Su galūne -ti sudaromi tik vieno tipo veiksmažodžiai. Tai žodžiai, padaryti dažniausiai iš būdvardžių ir turintys tokią pačią reikšmę, kaip ir būdvardiniai priesagos -ėti vediniai (darytis tokiam ar tapti tokiu, kas išreikšta pamatiniu žodžiu). Pvz.: mažti (: mažas) — plg.: mažėti, bukti (: bukas) — plg. bukėti.

Priesagų vediniaiVardažodiniai vediniaiDarybos formantas Pamatinis žodis PavyzdžiaiDaryti tokį ar tą, kas išreikšta pamatiniu žodžiu-inti, -ina, -ino laipsniuojami būdv.daiktav. (asmenų ir medžiagų pavadinimai) baltinti, gerintilenkinti, auksinti-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo laipsniuojami būdv.daiktav. (asmenų ir medžiagų pavadinimai) dvilinkuotišunsnukiuoti, angliuoti-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo laipsniuojami būdv.daiktav. (įvairios reikšmės) atlapotiaukoti, vagoti-ėti, -ėja, -ėjo daiktav. (konkretieji) duobėti, raukšlėti-enti, -ena, -eno laipsniuojami būdv. gaiventiBūti tokiam ar tuo, kas išreikšta pamatiniu žodžiu-(i)auti, -(i)auja, -(i)avo daiktav. (asmenų pavadinimai)laipsniuojami būdv. kalviauti, mokytojautiatkaklauti-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (asmenų pavadinimai) meistruoti, tinginiuoti-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo laipsniuojami būdv. kerėploti, paikioti-inti, -ina, -ino laipsniuojami būdv. kerėplinti, klišinti-inėti, -inėja, -inėjo laipsniuojami būdv. šnipinėti, aklinėtiDarytis, tapti tokiam ar virsti tuo, kas išreikšta pamatiniu žodžiu-ėti, -ėja, -ėjo daiktav. (asmenų pavadinimai)daiktav. (asmenų ir medžiagų pavadinimai) baltėti, gražėtilenkėti, geležėti-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo laipsniuojami būdv. drėgnuoti, šlapiuoti-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo laipsniuojami būdv. kiauroti-yti, -ija, -ijo laipsniuojami būdv. geltonyti, juodytiBūti, dalyvauti ten, užsiimti tuo, kas išreikšta pamatiniu žodžiu-(i)auti, -(i)auja, -(i)avo daiktav. (vietų, užsiėmimų pavadinimai) atostogauti, lenktyniauti-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (vietų, užsiėmimų pavadinimai) lenktyniuoti, sportuotiDirbti su tuo ar vartoti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (įrankių pavadinimai) dūduoti, siurbliuoti-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (įrankių pavadinimai) blizgiauti, patrankauti-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo daiktav. (įrankių pavadinimai) kaušoti, meškeriotiIeškoti, gaudyti, rinkti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu-(i)auti, -(i)auja, -(i)avo daiktav. (konkrečių daiktų, gyvulių, paukščių, augalų pavadinimai) baravykauti, gėliauti, pinigauti-inėti, -inėja, -inėjo daiktav. (konkrečių daiktų, gyvulių, paukščių, augalų pavadinimai) blusinėti, paukštinėti, žolinėtiJausti, turėti, pergyventi tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo daiktav. (abstraktieji) dūmoti, galioti-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (abstraktieji) apmauduoti, sapnuotiVesti, veisti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu (tik sangrąžiniai veiksmažodžiai)-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (gyvulių pavadinimai) paršiuotis, veršiuotisMušti per tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (kūno dalių pavadinimai) spranduoti, snukiuotiVeiksmažodžių vediniaiNe kartą daryti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu (kartotinė reikšmė)-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo, (-čioti, -l(i)oti, -n(i)oti, -snoti, -alioti, -ailioti,… veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) kilioti, sekioti, pūsčioti, deglioti, keiksnoti, guinioti, kilsnoti, gaišalioti, pirkailioti-inėti, -inėja, -inėjo veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) griuvinėti, virtinėti-ėti, -i, -ėjo (-sėti, -elėti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) čiupinėti, birbsėti, snaudelėti-yti, -o, -ė (-styti, -dyti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) rėžyti, spardyti, sagstyti-uoti, -uoja, -avo (-uliuoti, -uriuoti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) sūpuoti, dirbuliuoti, stūguriuoti-auti, -auja, -avo (-ikauti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) juokauti, meilikauti-inti, -ina, -ino veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) sukintiAtlikti veiksmą dėl to, kad vyktų pamatiniu žodžiu išreikštas veiksmas (priežastinė reikšmė)-inti, -ina, -ino (-dinti) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ar būsenos) auginti, želdinti-yti, -o, -ė (-dyti) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ar būsenos) aušyti, gydytiIlgą laiką pamažu dirbti, kas išreikšta pamatiniu žodžiu (ištisinės trukmės reikšmė)-ėti, -ėja, -ėjo (-dėti, -di, -dėjo) veiksmaž. (įvairios reikšmės) aušėti, lūžėti, sverdėti-oti, -o, -ojo (-soti, -so, -sojo, -alioti) veiksmaž. (įvairios reikšmės) glūdoti, stingsoti, kabaliotiAtlikti menkesnį, mažiau intensyvų veiksmą negu pamatiniu žodžiu išreikštas veiksmas (mažybinė reikšmė)-enti, -ena, -eno veiksmaž. (įvairios reikšmės) lašenti, duzgenti-ėti, -i, -ėjo veiksmaž. su priešdėliu pa- pabėgėti, palypėtiVeiksmą, nusakytą pamatiniu žodžiu, atlikti labai staigiai (akimirkos, momentiškumo reikšmė)-telėti, -telėja, -telėjo (-terėti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) baubtelėti, riktelėtiIštiktukiniai vediniaiKartotinės reikšmės veiksmažodžiai-oti, -oja, -ojo (-ioti, -čioti, -nioti) ištiktukai kadaroti, makalioti, dilgčioti, baksnoti-ėti, -i, -ėjo (-sėti) ištiktukai blyksėti, pokšėti, tvinksėti-enti, -ena, -eno ištiktukai kicenti, tipenti-uoti, -uoja, -avo ištiktukai čyruoti, tabaluoti-inėti, -inėja, -inėjo ištiktukai capinėti, trepinėti-inti, -ina, -ino ištiktukai bakšinti, riukinti-yti, -o, -ė ištiktukai krapštytiMomentinės reikšmės veiksmažodžiai-telėti, -telėja, -telėjo (-terėti) ištiktukai bumbtelėti, trinktelėtiPriešdėlių vediniaiDarybos forman-tas Pamatinis žodis Darybinė tipo reikšmė PavyzdžiaiAtlikti pamatinio veiksmažodžio veiksmą tam tikra kryptimi (krypties reikšmė)ap(i)- slinkties veiksmaž.tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis aplink ką apibėgti, apeitiapmūryti, apkaltiat(i)- slinkties veiksmaž.tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž.tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis aplink kąkryptis nuo ko

kryptis atgal (grįžtamojo veiksmo) atlėkti, atvažiuotiatplėšti, atgnybti

atnarplioti, atpasakotiį- slinkties veiksmaž. kryptis į vidųkryptis į viršų įbėgti, įneštiįkoptiiš- slinkties veiksmaž.

kartotiniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis iš vidauskryptis į visas puses išbristi, išvažiuotiišnešioti, išmėtytinu- slinkties veiksmaž.tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis tolyn, žemynkryptis į visas puses nubėgti, nutūptinuklotipa- slinkties veiksmaž. kryptis po kuo, tolyn palįsti, pabėgtipar- slinkties veiksmaž.aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis namų linkkryptis žemyn pareiti, parbėgtiparmušti, parkristiper- slinkties veiksmaž.tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž.tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis per ką (paviršiumi ar kiaurai)grįžtamojo veiksmo

dalinimo pusiau perpilti, perbėgti, perdurtiperdaryti, perrašyti

pergnybti, perskelti

pra- slinkties veiksmaž.tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis pro šalįkryptis per ką pravažiuoti, praeitipradilinti, prakaltipri- slinkties veiksmaž.tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis artyn (prie ko)kryptis į vidų pribėgti, priliptipripilti, priveržtisu- slinkties veiksmaž.slinkties kartotiniai veiksmaž. kryptis vienas į kitą, į vieną vietąkryptis ten ir atgal suaugti, suglausti, suvažiuotisujodinėti, subėgiotiuž- slinkties veiksmaž.tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis ant ko ir į kąkryptis už ko užlipti, užvažiuotiužkišti, užmestiAtlikti veiksmą, trunkantį tam tikrą laiką (laiko reikšmė)iš- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme išgyventi, išbūtipra- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme pragyventi, prabūtiį(si)- aktyvaus veiksmo veiksmaž. ilgai trunkantis veiksmas įsiklausyti, įsidejuotiuž(si)- aktyvaus veiksmo veiksmaž. ilgai trunkantis veiksmas užsiklausytinu- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. momentinis veiksmas nubustipra- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. momentinis veiksmas prabustipri- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. momentinis veiksmas pritrūkti, prireiktisu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. momentinis veiksmas suklikti, suriktiAtlikti mažesnio intensyvumo veiksmą negu veiksmas, pasakytas pamatiniu žodžiuap- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme apraminti, apdailintinu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme nugerti, numigtipa- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme pakalbėti, paskaldytipra- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme pramalti, praskaldytipri- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme privengtiAtlikti didesnio intensyvumo veiksmą negu veiksmas, pasakytas pamatiniu žodžiu (gausumo reikšmė)at- aktyvaus veiksmo veiksmaž., sangrąžinis veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas atšerti, atsidžiaugtiį- aktyvaus veiksmo veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas įgrasinti, įkalbėtiiš- įvairios reikšmės veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas išdailinti, išgražėti, išsigriaustipri- įvairios reikšmės veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas prigirti, prigyventiuž- įvairios reikšmės veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas užgriauti (darbu), užpenėtinu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas nukietinti, nudailintiper- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas peraugti, pernoktipra- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas praaugtiuž- įvairios reikšmės veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas užrėkti (sąžinės balsą)at- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas atkirsti (kirvį), atkratyti (plaučius)iš- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas išganyti (pievą)nu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas nuganyti (avižas)pra- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas pragertiap- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas apskaičiuoti, apšertisu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas suspardytiAtlikti baigtinį veiksmą (tik įvykio veikslo reikšmė)ap- savaiminio veiksmo veiksmaž. — apsalti, apšlubtiiš- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — išnykti, iškeptinu- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — nurausti, nutiltipa- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — pasakyti, padaryti, pasikeistipra- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — pražilti, prašvistipri- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — prikeltisu- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — sudegti, suverptiuž- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — uždaryti, užgesinti, užaugti

Šaknies balsiai

Vienų veiksmažodžių pagrindinių formų šaknies balsiai kinta, kitų – ne. Labai svarbu taisyklingai tarti šaknies ilguosius ir trumpuosius balsius, kad išvengtume rašybos klaidų.

NekintaKirčiuotame šaknies skiemenyje visose pagrindinėse veiksmažodžio formose yra i, u. 1) lipti, lipa, lipo;2) rišti, riša, rišo;3) skusti, skuta, skuto;4) supti, supa, supo.

Visose veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse yra a, e. 1) raginti, ragina, ragino;2) savintis, savinasi, savinosi;3) gerinti, gerina, gerino;4) sekinti, sekina, sekino.

Pagrindinių formų šaknyse yra ė, y, o, ū. 1) bėgti, bėga, bėgo; sėsti, sėdi, sėdėjo;2) byrėti, byra, byrėjo; dygti, dygsta, dygo;3) dobti, dobia, dobė; šokti, šoka, šoko;4) grūsti, grūda, grūdo; triūsti, triūsia, triūsė.

KintaPagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse kaitaliojasi i ir y. 1) gyti, gyja, gijo; lyti, lyja, lijo;2) įgristi, įgrysta, įgriso.

Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse kaitaliojasi u ir ū. 1) dusti, dūsta, duso; susti, sūsta, suso;2) griūti, griūva, griuvo; pūti, pūva, puvo;3) pūsti, pučia, pūtė; tūpti, tupia, tūpė.

Kaitaliojasi pagrindinių formų šaknyse a ir o, e ir ė. vogti, vagia, vogė; grėsti, gresia, grėsė; lėkti, lekia, lėkė.

Kaitaliojasi a, e ir a, e.1) kasti, kasa, kasė; plakti, plaka, plakė; 2) lesti, lesa, lesė; nešti, neša, nešė.

Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse a (kairinis kirčio ženklas), a (riestinis kirčio ženklas), ą kaitaliojasi tarpusavyje.1) mažti, mąžta, mažo; 2) šašti, šąšta, šašo.

Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse ė, e, ę kaitaliojasi tarpusavyje.1) gesti, gęsta, geso;2) gležti, glęžta, gležo.3) trešti, tręšta, trešo.

Veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse a kaitaliojasi su dvibalsiu uo. duoti, duoda, davė; šluoti, šluoja, šlavė.

Pagrindinių formų šaknyse ū kaitaliojasi su dvibalsiu ui. guiti, guja, gujo; uiti, uja, ujo; zuiti, zuja, zujo.

Pagrindinių formų šaknyse a kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais al, ar. kalti, kala, kalė; barti, bara, barė.Veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi a, o ir mišrusis dvigarsis ar. karti, karia, korė.Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi e, ė ir mišrieji dvigarsiai el, er, em.berti, beria, bėrė; gelti, gelia, gėlė;skelti, skelia, skėlė; semti, semia, sėmė.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi i, y su mišriaisiais dvigarsiais il, in, ir.dilti, dyla, dilo; dirti, diria, dyrė; girti, giria, gyrė; ginti, gina, gynė; spirti, spiria, spyrė; trinti, trina, trynė.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi ū, ū su mišriaisiais dvigarsiais um, ur.burti, buria; burė; kurti, kuria, kūrė; stumti, stumia, stūmė.

Pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi a, ą, al. 1) balti, bąla, balo;2) šalti, šąla, šalo.

Pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi e, ę, er. 1) glerti, glęra, glero;2) gverti, gvęra, gvero.

Pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi o ir dvibalsis au. 1) bliauti, bliauna, bliovė;2) griauti, griauna, griovė.

Esamojo laiko šaknyje yra intarpas -n-, o kitose formose kaitaliojasi a, e, a, e. 1) akti, anka, ako; rasti, randa, rado;2) gesti, genda, gedo; sekti, senka, seko.

Esamojo laiko šaknyje yra intarpas -n-, o kitose formose kaitaliojasi i, u. 1) migti, minga, migo; misti, minta, mito;2) justi, junta, juto; pusti, punta, puto.

Esamojo laiko šaknyje yra intarpas -m-, o kitose formose kaitaliojasi a, e, i, u su a, e. 1) tapti, tampa, tapo;2) glebti, glemba, glebo; 3) dribti, drimba, dribo;4) klupti, klumpa, klupo.

Bendraties šaknyje ą, kitose formose – mišrusis dvigarsis an. 1) kąsti, kanda, kando;2) galąsti, galanda, galando.

Bendraties šaknyje ę, kitose formose – mišrusis dvigarsis en arba balsis ę. 1) bręsti, bręsta, brendo;2) kęsti, kenčia, kentė;3) skęsti, skęsta, skendo;4) sklęsti, sklendžia, sklendė.

Bendraties šaknyje į, kitose formose – mišrieji dvigarsiai en, in. 1) lįsti, lenda, lindo;2) grįsti, grindžia, grindė.

Bendraties šaknyje ų, kitose formose – mišrusis dvigarsis un. 1) siųsti, siunčia, siuntė;2) skųsti, skundžia, skundė.

Bendrašakniuose veiksmažodžiuose pamatinių veiksmažodžių šaknyje yra mišrieji dvigarsiai arba trumpieji balsiai e, i, u, o išvestinių – ė, y, o.1) gerti – gėrinėti, pamesti – pamėtėti, panešti – panėšėti, pavežti – pavėžėti, vežti – vėžinėti;2) birti – byrėti, kišti – kyšoti, rišti – ryšėti, švisti – švytėti;3) glusti – glūdėti, klupti – klūpėti, klūpoti, pastumti – pastūmėti.

Bendros šaknies veiksmažodžiuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, šaknyse kaitaliojasi e, i, u su ė, y, ū.1) kepštelėti – kėpštelėti;2) blikstelėti – blykstelėti, bliksėti – blyksėti;3) truktelėti – trūktelėti, trukčioti – trūkčioti.

Bendrašakniuose iš veiksmažodžių kilusiuose ištiktukuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, kaitaliojasi šaknies balsiai e, i, u su ė, y, ū.1) kepšt – kėpšt;2) blikst – blykst, gribšt – grybšt;3) trukt – trūkt, pukšt – pūkšt.

Skaitvardis

Skaitvardis yra kalbos dalis, kuri žymi skaičių ar skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta? Nuo kitų kiekybę reiškiančių žodžių jis skiriasi skaičiuojamų daiktų kiekio tikslumu. Plg. Ten buvo daugybė (daiktavardis) žmonių ir Ten buvo šimtas (skaitvardis) žmonių.Pirmoji skaitvardžio paskirtis – reikšti daiktų kiekį, o tik vėliau, ištobulėjus žmogaus mąstymui, skaičius imtas suvokti ir kaip atskiras nuo daikto: Du ir du bus keturi.Tik matematikoje skaičių dalys reiškiamos trupmenomis (viena antroji, dvi šešioliktosios). Buitinėje kalboje vartojami kiti tiksliai daikto dalį pasakantys žodžiai (pusė, ketvirtis, trečdalis, ketvirtadalis, pusantro, pustrečio, du su puse). Tai daiktavardžiai, dūriniai su skaitvardžiais ir žodžių junginiai. Mama, siųsdama vaiką į parduotuvę, prašo nupirkti pusę ar ketvirtį, o ne vieną antrąją ar vieną ketvirtąją kepaliuko duonos.Skaitvardis skiriamas tik pagal reikšmę, o gramatinės šios kalbos dalies ypatybės labai įvairios. Todėl ir apie skaitvardžių struktūrą, ir apie kaitymą patogu kalbėti, tik juos suklasifikavus pagal reikšmę.Skaitvardis labai uždara žodžių klasė. Jų negalima padaryti iš kitų kalbos dalių. Priesaginė daryba būdinga tik kalbos dalies viduje, kai vieni skaitvardžiai daromi iš kitų.Kadangi skaitvardžiai reiškia tikslų skaičių, tai jie negali jungtis su reikšmę keičiančiais žodžiais. Pavyzdžiui, su daiktavardžiais vartojami būdvardžiai (gražus oras, greitas važiavimas), su veiksmažodžiais ir būdvardžiais jungiasi prieveiksmiai (greitai važiuoja, labai geras), o prie skaitvardžio negalima prijungti nei būdvardžio, nei prieveiksmio.Vienais skaitvardžiais atsakoma į klausimą kiek?, o kitais – į klausimą kelintas? Pagal tai visi skaitvardžiai skiriami į du poklasius – kiekinius ir kelintinius.Skaitvardžiai, kurie pasako daiktų skaičių arba patį skaičių ir atsako į klausimą kiek?, yra kiekiniai.du, dvi antrosios, trys, tūkstantis…Skaitvardžiai, kurie pasako skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimą kelintas? kelinta?, yra kelintiniai.pirmas, trečias, šimtas penkiasdešimt aštuntas…Į klausimą kiek? gali atsakyti ir kitų kalbos dalių žodžiai (daug vyrų, maža naudos, keliolika dienų). Iš kitų visų kiekybę reiškiančių žodžių skaitvardis reiškia tikslų skaičių.

Morfologinės ypatybės

Skaitvardis yra linksniuojama kalbos dalis; išimtį sudaro sutrumpėję dešimčių pavadinimai (dešimt, dvidešimt… devyniasdešimt) ir tradiciniai trupmeniniai skaitvardžiai (pusantro, -os, pustrečio, -os ir pan.). Vieni linksniuojamieji skaitvardžiai panašūs į daiktavardžius, kiti į būdvardžius.Daiktavardiškieji ir būdvardiškieji skaitvardžiai pirmiausia skiriasi pagal giminės kategoriją: daiktavardiškieji skaitvardžiai yra kurios vienos (vyriškosios ar moteriškosios) giminės, būdvardiškieji — kaitomi giminėmis.Vyriškosios giminės formą turi pagrindiniai skaitvardžiai šimtas, tūkstantis (kai kuriose tarmėse tūkstantis yra moteriškosios giminės, i kamieno), milijonas, milijardas, visi kuopiniai skaitvardžiai (dvejetas, trejetas…) ir tradiciniai trupmeniniai skaitvardžiai su sandu -dalis (trečdalis, du trečdaliai). Moteriškosios giminės yra dešimtis, skaitvardžiai su sandu -lika (vienuolika… devyniolika) ir samplaikiniai trupmeniniai skaitvardžiai (viena antroji, penkios aštuntosios…).Giminėmis kaitomi pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai vienas — viena, du — dvi iki devyni — devynios, visi dauginiai (dveji — dvejos…) ir visi kelintiniai skaitvardžiai (pirmas — pirma, antras — antra…). Vyriškosios ir moteriškosios giminės formas turi mišriųjų skaičių pavadinimai su sandu pus- (pusantro — pusantros, pustrečio — pustrečios…). Skaitvardis trys turi tik vietininko linksnio atskiras vyriškosios ir moteriškosios giminės formas (trijuose, trijose); kiti linksniai turi po vieną giminės atžvilgiu neutralią formą. Po vieną formą teturi kai kurie skaitvardžio du, dvi linksniai (dviejų, dviem, dviem).Skaitvardis vienas ir visi kelintiniai skaitvardžiai, be vyriškosios ir moteriškosios, turi dar bevardės giminės formas (viena, pirma, antra… dešimta…), dažniausiai vartojamas teiginių eilei nusakyti, pvz.: Pirma, laiko neturėjau, o antra, niekas manęs nekvietė.Visi kiekiniai skaitvardžiai, išskyrus vienas, -a, savo reikšme yra susiję su daugiskaita, tačiau skaitvardžių santykiai su morfologine skaičiaus kategorija yra gana sudėtingi. Vieni skaitvardžiai turi tik vienaskaitos formas, kiti tik daugiskaitos, treti — kaitomi skaičiais. Vienaskaitos formą turi skaitvardžiai nuo vienuolikos iki devyniolikos ir visi kuopiniai skaitvardžiai: dvejetas, trejetas… (daugiskaitos formas turi tik tie priesagos -etas vediniai, kurie vartojami kaip daiktavardžiai). Daugiskaitiniai yra pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai nuo trijų iki devynių ir visi dauginiai skaitvardžiai (dveji, dvejos… devyneri, devynerios). Skaitvardis du, dvi yra išlaikęs kai kurių linksnių dviskaitos formas, bet dabartinės kalbos požiūriu jis jau laikomas daugiskaitiniu.Skaičiais kaitomi skaitvardžiai vienas, viena, dešimtis, šimtas, tūkstantis, milijonas, milijardas. Daugiskaitos formos dešimtys, šimtai, tūkstančiai… eina samplaikinių skaitvardžių dėmenimis (trys dešimtys, keturi šimtai, penki tūkstančiai septyni šimtai penkiolika); jos vartojamos ir su kuopiniais skaitvardžiais (trejetas šimtų) bei kitais kiekį reiškiančiais žodžiais (keletas šimtų, daug tūkstančių) arba reiškia neapibrėžtą didelį kiekį: tūkstančiai „daugybė” žmonių. Skaitvardžio vienas, viena daugiskaita vieni, vienos turi ir dauginio skaitvardžio reikšmę. Eidami su daugiskaitiniais daiktavardžiais, daugiskaitos formą gauna ir trupmeniniai skaitvardžiai su sandu pus-: pusantrų metų (plg. pusantro mėnesio).Skaičiais kaitomi visi kelintiniai skaitvardžiai: pirmas, pirma — pirmi, pirmos; antras, antra — antri, antros… Su kelintinių skaitvardžių daugiskaitos formomis sudaromi ir trupmeniniai skaitvardžiai (jeigu jų pirmoji dalis yra ne skaitvardis viena), pvz.: dvi trečiosios, trys dešimtosios, penkiolika šimtųjų, bet viena antroji.Linksniais vieni skaitvardžiai kaitomi kaip daiktavardžiai, kiti kaip būdvardžiai. Skaitvardžiai, turintys kurios vienos giminės formą, linksniuojami kaip daiktavardžiai (išskyrus vieną kitą išimtį), o giminėmis kaitomieji — kaip būdvardžiai. Linksniais nekaitomi sutrumpėję dešimčių pavadinimai (dešimt, dvidešimt… devyniasdešimt), bet kalba ir juos stengiasi įtraukti į linksniavimo sistemą. Formą dešimt įprasta vartoti vardininko ir galininko reikšme, o kitų linksnių reikšme dažniausiai vartojamos skaitvardžio dešimtis formos, plg. dešimt žmonių, dešimties žmonių, dešimčiai žmonių… Pagal dešimties pavyzdį netiesioginių linksnių formos atsiranda ir šalia galūnių neturinčių sudurtinių dešimčių pavadinimų su dėmeniu -dešimt, pvz.: turėjo dvidešimt metų, grįžo po dvidešimties (dviejų dešimčių) metų, buvo dvidešimčia (dviem dešimtimis) metų jaunesnis. Trupmeniniai skaitvardžiai su dėmeniu pus- nelinksniuojami, jie tik turi kilmininko formą.Samplaikinių kiekinių skaitvardžių linksniuojami visi žodžiai (išskyrus tuos, kurie iš viso nelinksniuojami), pvz.: šimtas penki, šimto penkių, šimtui penkiems ir t.t.; du tūkstančiai penki šimtai keturiasdešimt trys, dviejų tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt trijų ir t.t. Tačiau kartais (ypač šnekamojoje kalboje) tokių skaitvardžių linksniuojamas tik paskutinis žodis, pvz.: trys šimtai penkiolika, trys šimtai penkiolikos…Samplaikinių kelintinių skaitvardžių visada linksniuojamas tik paskutinis žodis, pvz.: penki šimtai aštuoniasdešimt penktas (… penkta), penki šimtai aštuoniasdešimt penkto (… penktos) ir t.t.Kelintiniai skaitvardžiai turi įvardžiuotines formas, daromas taip pat kaip būdvardžių įvardžiuotinės formos, pvz.: pirmasis, pirmoji, antrasis, antroji, dešimtasis, dešimtoji, šimtas trisdešimt penktasis, šimtas trisdešimt penktoji.Skaitvardis pirmas, pirma turi aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formas: pirmesnis, pirmesnė; pirmiausias, pirmiausia. Iš jų savo ruožtu sudaromos įvardžiuotinės formos: pirmesnysis, pirmesnioji, pirmiausiasis, pirmiausioji.

Kiekiniai skaitvardžiai

Kiekiniai skaitvardžiai dar skirstomi į nevienodo gausumo ir paskirties grupes. Tai pagrindiniai, dauginiai, kuopiniai ir trupmeniniai skaitvardžiai.

Pagrindiniai skaitvardžiaiJais skaičiuojama nuo vieno iki begalybės. Bet praktiškai skaitvardžių vartojama ne tiek jau daug. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” skaitvardžių apskritai užfiksuota 116. Matematika taip pat išsiverčia ne skaičiais, o įvairiais jų simboliais.Nuo vieno iki dešimties skaičiuojama paprastaisiais skaitvardžiais:vienas, viena šeši, šešiosdu, dvi septyni, septyniostrys aštuoni, aštuoniosketuri, keturios devyni, devyniospenki, penkios dešimtŠie skaitvardžiai, išskyrus dešimt, kaitomi giminėmis ir linksniais: vienas — viena linksniuojama kaip būdvardis geras — gera; keturi — keturios, penki — penkios, šeši — šešios, septyni — septynios, aštuoni — aštuonios, devyni — devynios — kaip žali — žalios.Kaitomieji skaitvardžiai skiriasi nuo būdvardžių tik tuo, kad turi vieno skaičiaus formą.Savotiškai linksniuojami skaitvardžiai du, dvi ir trys:

Dviskaita DaugiskaitaV. du, dvi trysK. dviejų trijųN. dviem trimsG. du, dvi trisĮn. dviem trimisVt. dviejuose, dviejose trijuose, trijose

Šie skaitvardžiai kaitomi giminėmis, bet ne visos jų formos skirtingos. Skaitvardžio du giminę skiria vardininko, galininko ir vietininko formos, o skaitvardžio trys — tik vietininkas.Dešimt yra nekaitomas, nederinamas skaitvardis. Sakinyje vartojamas kaip prieveiksmis daug ir valdo kilmininką. Plg. dešimt vyrų ir daug vyrų. Greta dešimt vartojamas daiktavardis su galūne -is, padarytas iš to paties skaitvardžio: dešimtis (: dešimt). Jis reiškia taip pat tikslų skaičių, nes turi skaitvardžio kamieną ir vartojamas skaičiuojant (dvi dešimtys — dvidešimt, trys dešimtys — trisdešimt…). Bet, kad tai daiktavardis, rodo jo vartojimas su derinamuoju žodžiu: Gavau visą dešimtį obuolių. Plg. Sutikau visą būrį draugų. Dešimtis linksniuojama kaip daiktavardis avis (i linksniuotė).Nuo vienuolikos iki devyniolikos skaičiuojama sudurtiniais skaitvardžiais, sudarytais iš dviejų šaknų: skaitvardinės (vienuo-, dvy-, try-, keturio-…) ir veiksmažodinės -lik- (veiksmažodis likti). Šie skaitvardžiai nederinami, nekaitomi ir giminėmis. Jie (kaip ir dešimt) valdo kilmininką: vienuolika vyrų, trylika moterų. Linksnių galūnės, išskyrus galininką, sutampa su moteriškosios giminės daiktavardžio šaka vienaskaitos galūnėmis (o linksniuotė). Galininkas neturi nosinės: Nusipirkau vienuolika pieštukų. Linksnių formos nesutinka su turiniu: galūnės rodo vienaskaitą, o turinys — daugiskaitą.Daugiau negu viena dešimtis skaičiuojama nekaitomais sudurtiniais skaitvardžiais:dvidešimt šešiasdešimttrisdešimt septyniasdešimtketuriasdešimt aštuoniasdešimtpenkiasdešimt devyniasdešimtSkaičiai reiškiami ir įvairios struktūros samplaikomis, į kurias įeina ir paprastieji skaitvardžiai, ir dūriniai (sudurtiniai žodžiai). Juos galima vadinti sudėtiniais skaitvardžiais:dvidešimt vienas, dvidešimt vienatrisdešimt vienas, trisdešimt vienadevyniasdešimt devyni, devyniasdešimt devyniosšimtas vienas, šimtas vienašimtas dvidešimt vienas, šimtas dvidešimt vienašimtas devyniasdešimt devyni, šimtas devyniasdešimt devyniosdu šimtai vienas, du šimtai vienadu šimtai devyniasdešimt devyni, du šimtai devyniasdešimt devyniosdešimt tūkstančių du šimtai dvidešimt vienas, dešimt tūkstančių du šimtai dvidešimt vienaSkaitvardžiai šimtas, tūkstantis ir nelietuviškos kilmės (tarptautiniai) milijonas, milijardas, bilijonas, bilijardas ir kt. linksniuojami kaip (i)a linksniuotės daiktavardis vyras. Turi vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos galūnes. Tačiau skaičiais ir jie nekaitomi. Nepažeidžia bendros pagrindinių skaitvardžių taisyklės. Jų daugiskaita nereiškia tikslaus skaičiaus: susirinko šimtai žmonių, šimtų šimtai, tūkstančiai, milijonai. Daugiskaita reiškia neapibrėžtą daugybę. Jeigu reikia tiksliai skaičiuoti, sakoma: du šimtai, du tūkstančiai, du milijonai, trys šimtai, trys tūkstančiai, trys milijonai, keturi šimtai, keturi tūkstančiai, keturi milijonai ir t.t.

Dauginiai skaitvardžiaiDauginiai skaitvardžiai vartojami su daiktavardžiais, reiškiančiais skaičiuoti galimus daiktus, bet turinčiais tik daugiskaitos galūnę. Daromi su priesagomis -eji, -eri iš pagrindinių skaitvardžių:vieneri, vienerios šešeri, šešeriosdveji, dvejos septyneri, septyneriostreji, trejos aštuoneri, aštuoneriosketveri, ketverios devyneri, devyneriospenkeri, penkeriosGreta vieneri — vienerios vartojama būdvardinę reikšmę turinčio skaitvardžio daugiskaita vieni — vienos: Penki tvartai— vienos durys.Dauginiai skaitvardžiai kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaip būdvardžiai žali — žalios. Turi tik daugiskaitos formas, nes vartojami kaip daugiskaitos galūnes turinčių daiktavardžių pažyminiai: Po trejų pralaimėtų rungtynių „Žalgiris” pasiekė pergalę.Ir Jurgis liko dar vieneriems metams namie. (J. Blt.) Mūsų namuose yra devynerios durys.Jam jau sukako aštuoneri metai.

Kuopiniai skaitvardžiaiJais (kaip ir kitais kiekiniais skaitvardžiais) atsakoma į klausimą kiek?, bet neskaičiuojama. Tiesiog sakoma visuma kaip vienetas: Laikom dvejetą arklių, trejetą karvių. Išgyvenau septynetą metų.Kuopiniai skaitvardžiai daromi iš pagrindinių ir dauginių su priesagomis -etas, -tas: dvejetas (: dveji), trejetas (: treji), ketvertas (: ketveri), penketas (: penki), šešetas (: šeši), septynetas (: septyni), aštuonetas (: aštuoni), devynetas (: devyni). Kaip matome, priesagą -tas turi tik ketvertas.Pagal gramatines ypatybes — tai daiktavardiniai skaitvardžiai. Daiktų kiekį reiškia tik tie, kurie rodo visumą, susidedančią daugiau negu iš vieno. Ir todėl gramatikos skiria aštuonis kuopinius skaitvardžius.Vienetas prie šios grupės prisijungia tik pagal gramatinius požymius: turi skaitvardinę šaknį, tą pačią priesagą, vienaskaitos vyriškosios giminės galūnę ir linksniuojamas (kaip ir visi kiti šios grupės žodžiai) daiktavardiškai pagal (i)a linksniuotę (vienetas, vieneto, vienetui… kaip vyras, vyro, vyrui). Visada vartojamas kaip daiktavardis: svorio, ilgio, mato vienetai.Kuopiniai skaitvardžiai turi vidinę daugiskaitos reikšmę, bet vienaskaitos formą, skaičiais nekaitomi. Vienetas kaitomas ir skaičiais (vienetas — vienetai). Bet esti situacijų, kad ir kuopiniai skaitvardžiai pavartojami kaip daiktavardžiai. Tada ir jie turi daugiskaitą: Toli nuo griežėjo ima suktis dvejetai. Pasisuko vienas dvejetas, pasisuko antras; pasisuko kartu bent trys dvejetai; nesisuka nė vienas — Mykoliukui vis tasia (tarm.: vis viena, vis tiek). (V.)

Trupmeniniai skaitvardžiaiTrupmeniniai skaitvardžiai reiškia matematikos vieneto (sveikojo skaičiaus) dalis. Todėl numanomo daiktavardžio dalis gramatinė giminė lemia ir trupmeninio skaitvardžio giminę.Trupmeninius skaitvardžius sudaro samplaikos, kurių viena dalis (skaitiklis) — pagrindinis moteriškosios giminės skaitvardis, reiškiantis vieneto dalių skaičių, o kita (vardiklis) — kelintinis įvardžiuotinis moteriškosios giminės skaitvardis, reiškiantis vieneto dalies dydį:viena antroji viena dešimtojiviena šeštoji devynios dešimtosiostrys ketvirtosios dešimt šimtųjųJų struktūra priklauso nuo to, kiek ir kokias dalis reiškia. Dažniausiai vartojami trupmeniniai skaitvardžiai, sudaryti iš paprastųjų dėmenų (viena antroji} arba iš vieno paprastojo ir antro dūrinio (dvi šešioliktosios), tačiau yra ir sudėtingesnių struktūrų: dvidešimt penkios šimtosios ir kt.Linksniuojamos ir skaitiklį, ir vardiklį reiškiančios dalys: skaitiklis — kaip atitinkami pagrindiniai moteriškosios giminės skaitvardžiai, o vardiklis — kaip įvardžiuotinis būdvardis geroji.Prie trupmeninių skaitvardžių priskirtini ir mišriųjų skaičių pavadinimai: pusantro, pustrečio…

Kelintiniai skaitvardžiai

Kelintiniai skaitvardžiai susiję su pagrindiniais: šalia kiekvieno pagrindinio yra kelintinis, reiškiantis skaičiuojamąją daikto vietą eilėje. Šie skaitvardžiai yra vediniai iš pagrindinių su išlaikyta ar kiek pakitusia pamatinio žodžio forma ir priesaga -tas, -ta, rodančia vyriškąją ir moteriškąją giminę:trečias, trečiaketvirtas, ketvirtapenktas, penktašeštas, šeštaseptintas, septintaaštuntas, aštuntadevintas, devintadešimtas, dešimtavienuoliktas, vienuoliktadvidešimt penktas, dvidešimt penktašimtas dvidešimt penktas, šimtas dvidešimt penkta ir t.t.Kelintinio skaitvardžio šaknies pakitimas yra fonetinio istorinio pobūdžio (trečias — č iš tj prieš užpakalinės eilės balsį). Skaitvardžiai pirmas ir antras turi kitą šaknį, bet vis tiek susiję su pagrindiniais skaitvardžiais vienas, du (ir taip yra ne tik lietuvių kalboje).Kelintiniai skaitvardžiai turi visas būdvardžiams būdingas gramatines ypatybes, išskyrus laipsniavimą. Jie kaitomi skaičiais, linksniais ir giminėmis, visi gali būti įvardžiuotiniai (pirmasis, -oji, antrasis, -oji, trečiasis, -oji ir t.t.) Pirmieji keli skaitvardžiai turi ir nederinamąją formą: pirma, antra, trečia, ketvirta, penkta, šešta…Visi kelintiniai vyriškosios giminės skaitvardžiai linksniuojami kaip (i)a linksniuotės būdvardžiai geras arba žalias, o moteriškosios — kaip (i)o: gera, žalia

Vienaskaita Vyriškoji giminė Moteriškoji giminėV. pirmas trečias pirma trečiaK. pirmo trečio pirmos trečiosN. pirmam trečiam pirmai trečiaiG. pirmą trečią pirmą trečiąĮn. pirmu trečiu pirma trečiaVt. pirmame trečiame pirmoje trečiojeDaugiskaita Vyriškoji giminė Moteriškoji giminėV. pirmi treti pirmos trečiosK. pirmų trečių pirmų trečiųN. pirmiems tretiems pirmoms trečiomsG. pirmus trečius pirmas trečiasĮn. pirmais trečiais pirmomis trečiomisVt. pirmuose trečiuose pirmose trečiose

Šauksmininkas (kaip ir būdvardžių) sutampa su vardininku ir prireikus gali būti pavartotas (pirmas mokiny, pirmi mokiniai).

Įvardžiuotiniai skaitvardžiai

Kelintiniai skaitvardžiai turi įvardžiuotines formas: pirmasis, -oji; antrasis, -oji; devintasis, -oji; penkiasdešimtasis, -oji… Jos vartojamos norint ką išskirti iš kitų.Jis turėjo dvylika sūnų: vienuolika protingų, o dvyliktąjį – kvailį Joną.Įvardžiuotiniai skaitvardžiai yra susidarę taip pat kaip ir įvardžiuotiniai būdvardžiai. Tokia pati ir jų rašyba.

Sandara ir daryba

Pagal sandarą skaitvardžiai skirstomi į vientisiniu ir sudėtinius.Vientisiniai skaitvardžiai yra tie, kuriuos sudaro vienas žodis: vienas, du vienuolika, penkiasdešimt… Sudėtiniai skaitvardžiai susideda iš kelių vientisinių skaitvardžių, vartojamų vienam skaičiui reikšti: dvidešimt du, trys tūkstančiai penkiasdešimt septyni…Skaitvardžiai daromi tik iš skaitvardžių.Pagal darybą skaitvardžiai gali būti paprastieji, priesaginiai, sudurtiniai ir sudėtiniai. Priesaginiai yra kelintiniai, dauginiai ir kuopiniai skaitvardžiai.penktas, septyneri, dveji, ketvertas, septynetas…Sudurtiniai skaitvardžiai sudaryti iš dviejų skaitvardžių šaknų. Pirmasis skaitvardis – moteriškosios giminės galininko linksnis, antrasis – skaitvardis dešimt, neturintis galūnės.dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt…Esti ir kitaip sudarytų sudurtinių skaitvardžių: vienuolika, dvylika, trylika…Sudurtiniai yra ir kai kurie trupmeniniai skaitvardžiai: pusantro, pustrečio, pusketvirto…Sudėtiniai skaitvardžiai susideda iš kelių atskirų skaitvardžių.dvidešimt aštuoni, penkiasdešimt keturi, trys penktosios, du šimtai keturiasdešimt šeši…

Derinimas su daiktavardžiais; kaitymas

Skaitvardžiai dažniausiai vartojami su daiktavardžiais ir sudaro su jais žodžių junginį.1. Vieni skaitvardžiai derinami su daiktavardžiais kaip būdvardžiai – giminėmis, skaičiais ir linksniais.keturi namai, septyni sąsiuviniai, trečias mokinys, penkerios durys…Tai būdvardiški skaitvardžiai. Jie kaitomi giminėmis ir linksniais, o kelintiniai – ir skaičiais. Kai kurių kelintinių skaitvardžių bei skaitvardžio vienas vartojama ir bevardė giminė: vienas, viena, viena; pirmas pirma, pirma; aštuntas, aštunta, aštunta…

2. Kiti skaitvardžiai nederinami su daiktavardžiais, o reikalauja kilmininko: dešimt (ko?) mokinių, vienuolika (ko?) arklių, šešetas (ko/) karių; pusantro (ko?) lito… Šie skaitvardžiai valdo daiktavardžius ir vadinami daiktavardiškais.Daiktavardiški skaitvardžiai kaitomi skaičiais ir linksniais (dešimtis – dešimtys, dešimties, dešimčiai…) arba tik linksniais (trys, trijų, trims, tris…).Yra ir nekaitomų skaitvardžių (dešimt, dvidešimt,… devyniasdešimt).

Skaitvardis sakinyje dažniausiai eina pažyminiu, rečiau – veiksniu, tariniu. Neretai skaitvardis su daiktavardžiu sudaro vieną sakinio dalį – dažniausiai aplinkybę arba veiksnį.

Skaitvardžių skyriai

Pagal reikšmę Pagal sandarą Pagal santykį su daiktavardžiuKiekiniai Kelintiniai Vientisiniai Sudėtiniai Būdvardiški DaiktavardiškiDu, dveji, dvejetas (karių), trys antrosios Pirmas, -a; pirmasis, – oji Antras, -a; trisdešimt, penktas, -a dvidešimt aštuntas, -a; šimtas dvidešimt trys Antras (mokinys), penkeri, septyneri Dešimt (mokinių), penketas, tūkstantis

Skaitvardžio gramatinio nagrinėjimo planas

1. Pradinė forma. 2. Kalbos dalis (skaitvardis). 3. Skyrius, jei kiekinis – poskyris (kiekinis, pagrindinis, kuopinis ar kt.). 4. Jei kaitomas – giminė, skaičius ir linksnis. 5. Kuo eina sakinyje. Trejetas drąsuolių pasiekė antrąją viršukalnę. Trejetas – skaitv., kuop., vyg.g., vard.; veiksn. (kas pasiekė? – trejetas drąsuolių); antrąją (antroji) – skaitv., kelint., įvardž., mot.g., vns. gal.; pažym. (kelintą viršukalnę/).

Įvardis

Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina.Reikšti ir rodyti — ne tas pat. Pavyzdžiui, daiktavardis vyras reiškia vyriškosios lyties žmogų, nepriklausomai nuo kalbos situacijos, medinis reiškia „iš medžio”, taip pat nepriklausomai nuo situacijos. O įvardis aš reiškia kalbantįjį asmenį, priklausomai nuo situacijos. Kiekvienas žmogus, atsidūręs kalbėtojo vaidmenyje, save nurodo įvardžiu „aš”. Įvardis toks tinka rodyti bet kokiai daikto ypatybei. Tačiau tai nereiškia, kad įvardis tuščias žodis. Kiekvienas įvardis turi reikšmę, skiriančią jį nuo kitų įvardžių.Todėl įvardžiai ir klasifikuojami pagal reikšmę į poklasius: a) asmeninius, sangrąžinį, savybinius; b) parodomuosius, pažymimuosius, klausiamuosius-santykinius, nežymimuosius, atskiriamuosius ir apibendrinamuosius.Visos gramatikos klasifikuoja įvardžius pagal reikšmę, bet ne visos nustato tuos pačius poskyrius, ne visos juos vienodai vadina ir ne visos tą patį įvardį priskiria tam pačiam poskyriui. Tai priklauso nuo kalbos dalies sudėtingumo ir nuo skirtingo gramatikų autorių požiūrio į vieną ar kitą įvardį ir jo formą.Įvardžiai — beveik uždara klasė. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” jų yra 118. Tačiau negalima sakyti, kad juos lengva arba būtina tiksliai atskirti nuo kitų kalbos dalių, turinčių įvardžio kamieną, išlaikantį rodomąją reikšmę. Įvardį tas nuo prieveiksmio taip skiria tik tai, kad vienas rodo daiktą, o kitas — aplinkybę ir yra nekaitomas kaip prieveiksmis. Rodymas visai toks pat. Kadangi įvardžiai į vieną klasę skiriami tik pagal reikšmę, o ne pagal gramatines formas, tai čia tiktų ir įvardiniai prieveiksmiai. Taip ir žodžiai manas — mana, tavas — tava, maniškis — maniškė, turintys gramatines būdvardžio ypatybes, laikomi ne būdvardžiais, o įvardžiais. Gramatinė rodomoji reikšmė šioje žodžių klasėje yra lemiama. Tačiau gramatikoje svarbu ir tradicija, kuri sako, kad įvardis yra vardažodis ir nuo prieveiksmio skirtinas kaip linksniuojamas žodis nuo nelinksniuojamo. Ilgainiui ši tradicija turėtų būti sulaužyta.

Įvardžių (kaip ir skaitvardžių) gramatines ypatybes patogu aptarti kiekviename reikšminiame skyriuje, o tik paskui padaryti bendrąsias išvadas.

Įvardžių reikšminės grupės

Asmeniniai Pagrindiniai aš, mes, tu, jūs, jis, ji, tamsta, pats, -i Sangrąžinis savęs Savybiniai manasis, -oji, tavasis, -oji, savasis, -oji, mūsasis, -oji, jūsasis, -oji; manas, -a, tavas, -a, savas, -a; maniškis, -ė, taviškis, -ė, saviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ėParodomieji (apibrėžiamieji) tas, tas, šis, ši, šitas, -a, anas, -a; toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia; tas pats, ta pati, pats tas, pati taKlausiamieji bei santykiniai kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a; keli, kelios, keleri, kelerios, kelintas, -a, keliolika, keletasNeapibrė-žiamieji Nežymimieji kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, keli, kelios, keleri, kelerios, kelintas, -a, keletas, keliolika, keliasdešimt; kažkas, kažkoks, -ia, kažkuris, -i, kažkatras, -a, kaži(n) kas, kaži(n) koks, -ia, kaži(n) kuris, -i, kaži(n) katras, -a; kas nors, koks, -ia nors, kuris, -i nors, katras, -a nors; bet kas, bet koks, -ia, bet kuris, -i, bet katras, -a; kai kas, kai koks, -ia, kai kuris, -i, kai katras, -a; kas ne kas, kuris ne kuris, kuri ne kuri; vienas, -a, vienas kitas, viena kita, kitas, -a, toks, -ia, šis tas; šioks toks, šiokia tokia Atskiriamieji vienas, -a, kitas, -a, vienoks, -ia, kitoks, -ia, tam tikras, -a Apibend-rinamieji Teigiamieji visas, -a, visi, visos, visoks, -ia, abejetas, abu (abudu), abi (abidvi), abeji, abejos, kiekvienas, -a, kas „kiekvienas”, aliai vienas, -a, tūlas, -a, daug kas Neigiamieji niekas, nė vienas, -a, joks, -ia, nė koks, -ia Pabrėžiamasis pats, -i

Asmeniniai įvardžiaiAsmeniniais vadinami įvardžiai: a) rodantys asmenis (aš, tu, mes, jūs); b) rodantys daiktus ir asmenis (jis — ji, jie — jos).Asmenis reiškiantys įvardžiai vartojami kaip daiktavardžiai (eina veiksniu ir papildiniu), tačiau daiktavardžių nepakeičia. Tai dialogo žodžiai: aš — kalbantysis (adresantas), tu — pašnekovas (adresatas). Santykis aš / tu kalbant keičiasi: abu pašnekovai save įvardija įvardžiu aš, o kitą pokalbio dalyvį — įvardžiu tu. Šio vaidmens negali atlikti jokie kiti žodžiai (net įvardžiai). Todėl aš ir tu — ypatingi kalbos ženklai, būtini dialogui. Įvardžiai mes ir jūs taip pat dialogo žodžiai. Vienos gramatikos juos laiko atskirais įvardžiais, kitos — įvardžių aš ir tu daugiskaita.Aš, mes, tu, jūs gimines rodančių galūnių neturi. Tačiau asmuo turi lytį, ir kalbant ji parodoma priklausomo žodžio forma: Aš pavargęs, -usi, tu geras, -a, mes pavargę, -usios, jūs geri, -os. Šie asmeniniai įvardžiai linksniuojami taip:

Vienaskaita DaugiskaitaV. aš tu mes jūsK manęs tavęs mūsų jūsųN. man tau mums jumsG. mane tave mus jusĮn. manimi tavimi mumis jumisVt. manyje tavyje mumyse jumyse

Šauksmininko įvardžiai neturi. Pirmasis asmuo į save nesikreipia, o antrojo asmens įvardžiai rodo asmenį ar asmenis, į kuriuos kreipiamasi visais linksniais: Tu mane myli, tu manai, kad aš labai labai kažin kas. (S. N.) Tau ačiū, tėvyne, už kalbą. Tau ačiū už darbą. Už nuovargį ačiū. (M. M.) O jūs, nenaudėlės, dar nė riešutytį žiemai perkąst ir kramtyt nenusiskynėt. (K. D.) Tai ne linksnio, bet paties įvardžio reikšmė, adekvati kreipiniui. Plg. du sakinius: Tai kodėl, broli, tik dabar susirūpinai savo sūnumi? ir Tai kodėl tu tik dabar susirūpinai savo sūnumi? Kreipimasis tas pats, tik viename sakinyje yra kreipinys, o kitame — jo nėra.Kreipiantis rodoma pagarba ir kitokie jausmai pašnekovui. Tai padeda išreikšti įvardžio tu daugiskaita, įvardiškai vartojami žodžiai pats, tamsta, sveikas, mielasis, meldžiamasis, gerbiamasis, samplaikos jūsų didenybe (šviesybe, malonybe, ekscelencija, eminencija ir kt.): O pats kaip manai, ar ne per daug sumokėjom?Noriu girdėti, kaip tamsta nueini. (J. Blč.) Tiesa, aš už tamstą gal truputėlį vyresnė, bet dar nesu visai pasenusi. (V. M.-P.) Kur tamstos tokius kuinus dėsite, — juk vos kojas bepavelka. (A. V.)Žodžiai pats ir tamsta yra tiesioginiai tu atitikmenys. Todėl sakiniuose neina kreipiniais. Visi kiti žodžiai ir žodžių samplaikos yra kreipiniai ir skiriami kableliais: Brangieji, šiandien susikaupę stovime ant žuvusiųjų krauju aplaistytos žemės.Jūsų šviesybe, leiskite jus pasveikinti gražaus jubiliejaus proga.Įvardžiai jis — ji, jie —jos reiškia ir asmenis, ir daiktus. Sakinyje šie įvardžiai pakeičia daiktavardžius: Lūšis pikta, tai teisybė; ji galėtų gerokai žmogų apdraskyti. (V.) Kaimo moterėlės, nors ir pravardžiavo Šmukstarą bedieviu, bet be jo išminties ir jos neapsieidavo. (A. V.) Krinta klevo lapai. Jie čeža po mūsų kojomis.Daiktavardžius atstojantys įvardžiai asmeniniais laikomi dėl to, kad jie įeina į trinarę veiksmažodžio asmenų sistemą (pirmasis asmuo: aš dirbu — mes dirbame; antrasis asmuo: tu dirbi — jūs dirbate; trečiasis asmuo: jis, ji dirba —jie, jos dirba). Linksniuojami taip:

Vienaskaita DaugiskaitaV. jis ji jie josK jo jos jų jųN. jam jai jiems jomsG. jį ją juos jasĮn. juo ja jais jomisVt. jame joje juose jose Asmeniniai įvardžiai (ypač aš ir tu) neblogai išlaikę dviskaitą:

V. mudu juduK mudviejų judviejųN. mudviem judviemG. mudu juduĮn. mudviem judviem

Vietininko nėra, nes jo reikšmė apskritai sunkiai suderinama su asmens reikšme, o ypač su dviejų asmenų iš karto.

Sangrąžinis įvardisSangrąžinis įvardis savęs susijęs su visais asmeniniais įvardžiais grįžtamuoju ryšiu. Jis rodo, kad asmuo kreipia veiksmą į save kaip ir į bet kurį kitą aplinkos daiktą. Asmuo tarsi susidvejina — jis ir veikėjas, ir veikiamasis dalykas: Aš netausoju savęs. Tu netausoji savęs. Jis netausoja savęs. Mes netausojame savęs. Jūs netausojate savęs. Jie netausoja savęs. Šis įvardis neturi vardininko, nes niekada nereiškia sakinio veikėjo (neina veiksniu). Bet šiaip linksniuojamas ir valdomas žodis, einantis papildiniu: Aš pataikauju sau. Aš užmiršau save. Tu nesididžiuok per daug savimi. Ir taip galima linksniuoti su visais vienaskaitos ir daugiskaitos asmeniniais įvardžiais, reiškiančiais veikėją. Šauksmininko ir daugiskaitos šis įvardis taip pat neturi. Bet vietininkas kartais pavartojamas net prieštaraujant logikai: Susikaupiau savy rūstus ir nebylus tylios raminančios vienatvės laukimu. (V. M.-P.) Gražu ir netaisoma, nors susikaupti savy atrodo „sviestas sviestuotas”. Kalba turi savo logiką. Dar galima girdėti: susigūžė savy, surado savyje jėgų pasipriešinti.Formų sistema tokia: kilmininkas — savęs, naudininkas — sau, galininkas — save, įnagininkas — savimi, vietininkas — savyje. Visi šie linksniai pateikti sakiniuose.

Savybiniai įvardžiaiĮvardžiai rodo tai, ką reiškia daiktavardžiai, o daiktavardžių kilmininkas gali reikšti ir asmenį, ir priklausymą. (Brolio nėra namie. Ieškau savo brolio. Čia brolio kepurė.) Tai iš esmės du kilmininkai (K1 ir K2): K1 reiškia asmenį ir sakinyje eina papildiniu, atsako į klausimą ko? K2 reiškia priklausymą asmeniui (ypatybę) ir atsako į klausimą kieno? Natūralu, kad į tuos pačius klausimus atsako ir asmeninių įvardžių kilmininkai. Tik, kaip jau sakyta, įvardis skiriasi nuo kitų kalbos dalių tuo, kad jo sistemoje viską lemia reikšmė, o ne forma. Todėl klasifikacija pagal reikšmę ardo formų sistemas, ir tuo būdu asmeninių įvardžių kilmininkai atsiduria savybinių įvardžių skyriuje. Be to, savybei rodyti kai kurie asmeniniai, sangrąžinis, kai kurie klausiamieji ir kt. įvardžiai turi specialų kilmininką: mano, tavo, savo, kieno, niekieno (greta manęs, tavęs, savęs, ko, nieko}. Visų kitų asmeninių įvardžių kilmininkai (kaip ir daiktavardžių) skiriasi tik sintaksine funkcija (Mūsų nėra namie ir Mūsų namai; Jūsų nėra namie ir Jūsų namai; Jo, jos nėra namie ir Jo, jos namai; Jų nėra namie ir Jų namai).Jeigu savybinių kilmininkų neatskirsim nuo asmeninių įvardžių, remdamiesi priklausymu linksniavimo sistemai, tai teks pripažinti, kad lietuvių kalboje apskritai nėra savybinių įvardžių. O tai nelogiška, nes nuo formų priskyrimo vienai ar kitai klasei pati savybės (kaip ypatybės, o ne kaip daikto) reikšmė neišnyksta.Visų mūsų kaimynų kalbos tokiai savybei rodyti turi net giminėmis kaitomus darinius iš atitinkamų asmeninių įvardžių (plg. latvių — mans, mana; lenkų — moj, moja, moje; rusų — moй, moя, мoe). Pagal formų sistemą juos puikiausiai būtų galima laikyti būdvardžiais, bet būdvardžiai reiškia, o šie žodžiai rodo. Todėl pagal rodomąją reikšmę (o ne pagal formą) jie pasilieka įvardžių klasėje.Tokių žodžių yra ir lietuvių kalboje: manas, mana, mana; tavas, tava, tava; savas, sava, sava. Įvardžiuotinės derinamosios formos: manasis, manoji, tavasis, tavoji, savasis, savoji. Yra darinių ir su priesaga -iškis: maniškis, -ė, taviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė. Tačiau šie žodžiai, nors ir turi rodomąją reikšmę, nors ir artimi savybiniams kilmininkams, vartojami kur kas rečiau: Žemė ten gimtoji — tėviškė mana. (S. N.) Pasiimkit tą savąjį (savo) neklaužadą.Jūsiškė (jūsų) žemė geresnė už mūsiškę (mūsų). Įvardžio savo santykis su asmeniniais įvardžiais yra toks pat kaip ir sangrąžinio. l asmuo: Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę. Mes kitų nenorim, mes norim tik savo. 2 asmuo: Ne ant savo žirgo pas mane atjojai, ne savo žiedelį man padovanojai. Ar jūs savo žemę gint pasiryžę? 3 asmuo: Jis savo jau atsėdėjo. Jie savo žygiais išgarsino Lietuvą.Todėl reikia taisyti: Šią knygą skiriu mano (= savo} tėvui.

Parodomieji įvardžiaiParodomieji įvardžiai rodo asmenis, daiktus arba ypatybes. Visi pagal vartojimą yra būdvardiniai ir kaitomi skaičiais, linksniais ir giminėmis. Jie rodo daiktus, nustatydami tam tikrą vietą kalbančiojo atžvilgiu: šis, ši, šitas, šita (artumo ryšys), tas, ta, anas, ana (atstumo ryšys). Ypatybes rodantys įvardžiai yra: toks, tokia, šitoks, šitokia, šioks, šiokia, anoks, anokia.Daiktus rodantys įvardžiai dažniausiai vartojami su daiktavardžiais: Matydamas mane tokį linksmą, tas senis prašė duoti ir jam paragauti to gėrimo. (J. Blč.) Tebūna ši diena kaip krištolas tyra. (V. M.-P.)Labai retai šie įvardžiai patys vieni gali eiti daiktavardžio vietoje: Sėdi ir rašai: <…> Tas gimė, o tas mirė. Šitas vedė. Tas mūšį pralaimėjo, šitas — ne. Tas pasiuntinius atsiuntė. Šis — laišką. (Just. M.)Parodomųjų įvardžių linksniavimas:

VienaskaitaV. tas ta šis šiK. to tos šio šiosN. tam tai šiam šiaiG. tą tą šį šiąĮn. tuo ta šiuo šiaVt. tame toje šiame šiojeDaugiskaitaV. tie tos šie šiosK. tų tų šių šiųN. tiems toms šiems šiomsG. tuos tas šiuos šiasĮn. tais tomis šiais šiomisVt. tuose tose šiuose šiose

Taip pat linksniuojami ir anas, ana, šitas, šita.Ypatybę rodantys įvardžiai toks, tokia, šitoks, šitokia neretai vartojami su būdvardžiais pabrėžiamąja reikšme: Toks mėlynas dangus. Šitokia graži diena. Bet dažniau jie eina kaip rodomieji pažyminiai: Jis negražiai pasielgė. Toks (šitoks) jo pasielgimas turi būti tinkamai įvertintas.

Pažymimieji įvardžiaiPažymimieji įvardžiai sudaryti iš asmeninių ir parodomųjų, pridedant suįvardėjusius daiktavardžius pats, pati arba iš jų kilusią dalelytę pat: a) aš pats, tu pats, jis pats, mes patys, jūs patys, jie patys; b) tas pats ir tas pat, ta pati ir ta pat, toks pats ir toks pat, tokia pati ir tokia pat, šitas pats, šita pati.Be to, ir prie asmenis reiškiančių daiktavardžių tokio pažymėjimo ar pabrėžimo esama: Žmogus (jis) pats turi nuspręsti. Onutė (ji) pati kalta.

Klausiamieji-santykiniai įvardžiaiKlausiamieji-santykiniai įvardžiai: kas, kuris — kuri, katras — katra, kieno, koks — kokia, kelintas — kelinta. Klausiama norint sužinoti asmenį, daiktą, ypatybę: Kas ten šnypščia? Ė šnypščia iš kelmo piktoji. (A. B.) Kas nužudė? Kuris? Žilvinėli brangus? Kas iš jūs keturių laužėt žodį? Skaudu! Ką vadinti turiu išdaviko vardu? (S. N.)Santykinę (jungiamąją) reikšmę šie įvardžiai įgyja sudėtiniame prijungiamajame sakinyje: Kalifui parūpo žinoti, kieno tai rūmai. (J.Blč.) Kirvis ir pjūklas ginčijosi, katras iš jų žmogui naudingesnis.Įvardžiai katras — katra, kelintas — kelinta linksniuojami kaip tas — ta, kuris — kuri — kaip įvardis jis — ji. Kas turi vienaskaitą, nekaitomas giminėmis, o jo vienaskaitos linksnių galūnės sutampa su įvardžio tas galūnėmis. Kieno yra įvardžio kas kilmininkas greta ko, kuris išlaiko pagrindinę klausiamąją reikšmę, atlieka jungiamąją funkciją, tik skiriasi tuo, ko klausiama: Ko tu ieškai? Pasakyk, ko tu ieškai? ir Kieno tas vaikas? Aš nežinau, kieno tas vaikas. Galėjimas klausti ir jungti drauge šį įvardį laiko viename klausiamųjų-santykinių įvardžių pogrupyje.Įsidėmėti! Įvardis katras vartojamas tik tada, kai kalbama apie du daiktus ar asmenis, o įvardis kuris – tada, kai kalbama apie tris ir daugiau daiktų ar asmenų.Katram duosi tą knygą – Adomui ar man?Paklausk, kuris klasėje geriausia mokinys.Ir dar. Klausdami laiko (dienos, valandos), skaitvardį ir įvardį visada deriname su pasakytu ar numanomu daiktavardžio diena ar valanda galininku arba vietininku.Kelintą (valandą) jūs išvažiuojate?Kelinta (diena) bus rytoj?

Nežymimieji įvardžiaiNežymimieji įvardžiai: kažin kas, kažin koks, kažkoks, kažkuris, kažkatras, kažin kieno, kažkieno; kas nors, koks ners, kuris nors; bet kas, bet kuris, bet katras, bet koks, kai kas, kai kuris, kai koks; kas ne kas, kuris ne kuris; kas, koks, kuris, katras, keletas, keleri, keliolika, vienas, vienas kitas, šis tas, šioks toks ir kt.Nežymimieji įvardžiai turi bendrą „nežinoma” reikšmę: Kažkas kopomis artėja. (S. N.) Tuo tarpu ant krosnies kažin kas šnibždėti pradėjo. (L. P.) Žynys uždegė žabus ir, kai jie įsiliepsnojo, jis įmetė kokių kvepiančių žolelių. (J. Blč.) Ar į mažą kas žiūri, ar mažas gali ką nudirbti? (P. M.)Samplaikos su dalelyte nors rodo nebūtinus pasakyti, netikslinamus asmenis ar daiktus: Kas akimirksnį kas nors pakyla. (J. Dg.) O kam nors tos audrios naktys laisvę išdainuos. (S. N.) Ne tiek džiaugdavaus ką (nors) nauja radęs, kiek gailestaudavau ko nors neradęs. (P. M.)Dažniausiai nežymimieji įvardžiai rodo skyrimą iš daugelio, bet nesvarbu kurį ar kokį: Tegul ateina bet kas, svarbu, kad tik ateitų.Kai kokio uždavinio ir aš negaliu išspręsti.Mes kaip miestai esam požemin uždarę kai kurias savąsias krykščiančias upes. (Alf. M.) Kurios ne kurios kieme sugirgžda durys, pasirodo kas nors iš senesniųjų ir vėl dingsta daržinėj ar pašiūrėj. (V. M.-P.)Įvardis vienas, -a kilęs iš skaitvardžio, bet netekęs jam būdingo tikslumo reikšmės: Et, čia vienas (toks) žmogelis man pasakojo.Įvardinis žodžio vienas vartojimas labai dažnas pasakose: Gyveno vienas didžiai galingas karalius.

Atskiriamieji įvardžiaiAtskiriamieji įvardžiai: kitas, -a, kitoks, -ia, kitkas, tam tikras, -a, vienas, -a, vienoks, -ia, vienas, -a… kitas, -a, vienoks, -ia… kitoks, -ia. Tai įvardžiai, kurie nurodo nuo kitų atskiriamą daiktą ar ypatybę, bet tiksliai neįvardija: Mes žiūrime ilgai į vienas kitą. (Just. M.) Laikai juk mainos: slėgė pikti — nušvis kiti Lietuvai, mūsų tėvynei. (M.) Viena varna nuo mieto — kita į vietą.Tokiam darbui reikalingas ir tam tikras pasirengimas.Valdovų laimė — ji visai kitokia negu prastų žmonių. (J. M.) Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, treti pėsti brenda. (V. K.) Tai net savotiškas skaičiavimas, atskiriant vienus nuo kitų.

Apibendrinamieji įvardžiaiApibendrinamieji (arba visumos) įvardžiai yra šie: a) teigiamieji: visas — visa, visa, viskas, visoks — visokia, kiekvienas — kiekviena: Išsirink mane iš visų, kad ryšėtum juodai, kai manęs jau nebus. (M. M.) Ir visoki žiedeliai taip tarp savęs pinas, — kad iš tolo tik regis gražus margumynas . (A. B.) Viskas jam negerai, viskas ne taip, visi barščiai be druskos. (J. Blč.) Viešpatie, tu juk matai sunkų knygnešio kelią. Sako, kad tu skaitai kiekvieną mūsų knygelę. (Just. M.); b) neigiamieji: niekas, joks, nė vienas — nė viena: Jau niekas tavęs taip karštai nemylės. (M.) Tos tylos netrikdė joks garsas, nė vienas medžio lapelio krustelėjimas.

Įvardžių struktūra ir vartojimas

Įvardžių struktūra, sudėtis (kaip ir kaitymas) labai įvairi. Visi asmeniniai, sangrąžinis, dalis savybinių, parodomieji, klausiamieji yra paprasti, vienžodžiai (aš, tu, jis, tas, šis, anas, kas, kuris, katras, toks, šioks), yra priesagų vedinių (maniškis, taviškis, kelintas, kelioliktas), yra dūrinių (kažkas, kažkuris, kažkieno), yra samplaikų su kitais įvardžiais ir dalelytėmis (aš pats, tas pat, kas nors, bet kas, kas ne kas).Iš įvardžių poskyrių analizės matyti, kad vieni jų vartojami kaip daiktavardžiai — sakinyje eina veiksniu ir papildiniu ir gali būti pavadinti daiktavardiškaisiais. Tai asmenis rodantys įvardžiai aš, mes, tu, jus, jis, ji, tamsta, kas ir sandūros bei samplaikos su juo — kažkas, bet kas, niekas. Giminėmis kaitomi ir su daiktavardžiais derinami įvardžiai (toks, tokia, šitoks, šitokia, vienas, viena ir kt.) vadinami būdvardiškaisiais.Įvardžiai, rodantys kiekybę, vartojami nevienodai: keli, kelios — vartojami kaip būdvardžiai; keletas — kaip daiktavardis; keliolika, keliasdešimt — kaip prieveiksmis daug arba kiekybę reiškiantys daiktavardžiai daugybė, būrys, minia. Šios kiekybę rodančių žodžių vartojimo skirtybės visiškai sutampa su skaitvardžių vartojimo skirtybėmis.Ir pagal vartojimą įvardžių griežtai suklasifikuoti neįmanoma, nes tie patys įvardžiai tas, ta, šis, ši, kuris, kuri, kitas, kita ir kt. gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir būdvardiškai.Įvardžių vartojimas nelemia jų esminės rodomosios reikšmės. Pvz., daiktavardiškai vartojami įvardžiai vis tiek išlieka įvardžiai, nes jie negali turėti pažyminių, o būdvardiškai vartojami įvardžiai — ypatybę nusakomųjų prieveiksmių (plg. labai geras, bet nėra labai toks).

Įvardžių skirstymas pagal vartosenąDaiktavardiškieji Būdvardiškieji Ir daiktavardiškai, ir būdvardiškai vartojamiabejetas, aš (mes), bet kas, daug kas, jis, ji, kai kas, kas, kas ne kas, kas nors, kaži(n) kas, kažkas, keletas, keliasdešimt, keliolika, niekas, savęs, šis tas, tamsta, tu (jūs) abeji, abejos, anoks, -ia, bet koks, -ia, joks, -ia, jūsasis, -oji, jūsiškis, -ė, kai koks, -ia, kaži(n) koks, -ia, kažkoks, -ia, kitoks, -ia, koks, -ia, koks, -ia nors, manas, -a, manasis, -oji, maniškis, -ė, mūsasis, -oji, mūsiškis, -ė, ne koks, -ia, pats tas, pati ta, savas, -a, savasis, -oji, saviškis, -ė, šioks, -ia, šioks toks, šiokia tokia, šitoks, -ia, tam tikras, -a, tavas, -a, tavasis, -oji, taviškis, -ė, toks, -ia, vienoks, -ia, visoks, -ia abu (abudu), abi (abidvi), aliai vienas, -a, anas, -a, bet katras, -a, bet kuris, -i, kai katras, -a, kai kuris, -i, katras, -a, katras, -a nors, kaži(n) katras, -a, kažkatras, -a, kaži(n) kuris, -i, kažkuris, -i, keleri, kelerios, keli, kelios, kelintas, -a, kiekvienas, -a, kitas, -a, kuris, -i, kuris ne kuris, kuri ne kuri, kuris, -i nors, nė vienas, -a, pats, -i, šis, ši, šitas, -a, tas, ta, tas pats, ta pati, tūlas, -a, vienas, -a, vienas kitas, viena kita, visas, -a (visi, visos)

Ne rašymas su įvardžiais

Ne su įvardžiais visada rašome atskirai: ne aš, ne tu, ne tas, ne kitas, ne visi, ne kažin kas…

Įvardžio gramatinio nagrinėjimo planas

1. Pradinė forma (vienaskaitos vardininkas).2. Kalbos dalis (įvardis).3. Skyrius (asmeninis, savybinis ar kt.).4. Giminė (jei turi).5. Skaičius (jei turi).6. Linksnis.7. Kuo eina sakinyje.

Tegu lietūs išpraus tau veidelį baltai!Tau (tu) – įv., asm., vns. naud.; papild. (kam tegu išpraus?).

Prieveiksmis

Prieveiksmis yra nelinksniuojama ir neasmenuojama kalbos dalis, kuri paaiškina veiksmažodį arba būdvardį. Prieveiksmis žymi veiksmo aplinkybę arba ypatybės ypatybę. Žodis prieveiksmis sudarytas iš dviejų žodžių: prie ir veiksmas. Šauniai, drąsiai, įkyriai, trumpai, skaudžiai, smagiai, aiškiai, kruopščiai, puikiai, jaukiai…Prieveiksmiai atsako į klausimus kaip? kada? kur? kiek? keliese? kodėl? Ir patys prieveiksmių klausimai yra prieveiksmiai. Dažniausiai prieveiksmiai aiškina asmenuojamąsias ir neasmenuojamąsias veiksmažodžių formas (šauniai pasidarbavo, narsiai kovodami), bet gali aiškinti ir būdvardžius (labai skanus, tamsiai žalias), kitus prieveiksmius (labai gerai, visai arti), kai kuriuos daiktavardžius (pernai metais, visai vyras).Sakiniuose prieveiksmiai eina įvairiomis aplinkybėmis.

Prieveiksmių skyriai

Pagal reikšmę prieveiksmiai skirstomi į šiuos skyrius:Būdo prieveiksmiai atsako į klausimus kaip? kokiu būdu? ir dažniausiai aiškina įvairias veiksmažodžio formas- rodo, kaip vyksta ar atliekamas veiksmas.Tiesiai, aiškiai, palengva, staiga, įstrižai, galvotrūkčiais, iš lėto, be galo, kitaip, visiškai…Kiekybės prieveiksmiai atsako į klausimus kiek? kiek kartų? keliese? ir parodo ar nusako kiekį.Daug, trissyk, gana, dviese, keliese, užtektinai, tiek, šiek tiek…Vietos prieveiksmiai atsako į klausimus kur? iš kur? ir parodo arba nurodo vietą.Toli, kairėn, netoliese, iš tolo, kur ne kur, namie, pasroviui, pakeliui, pavėjui, ten, visur…Laiko prieveiksmiai atsako į klausimus kada? kuomet? kuriuo laiku? nuo kada? iki kada? kelintą kartą? kaip dažnai? ir rodo veiksmo laiką.Anuomet, anąkart, kasdien, iš mažens, kada ne kada, niekada, tada, visada, neilgam, nuolat, kada ne kada, nuo seno…Priežasties prieveiksmiais pasakome, kodėl, dėl kurios priežasties vyksta veiksmas. Jų yra visai nedaug.Dėl ko, kažkodėl, tyčia, todėl, užtat, tyčiom, kažin kodėl…Yra ir tokių prieveiksmių, kuriems visai tinkamų klausimų nėra. Jie rodo veiksmo vietos, būdo ar laiko kitimą, ėjimą kuria nors linkme ir todėl vadinami linkmės prieveiksmiais. Artyn, tolyn, rudeniop, žemyn, vakarop, galop…

Kilmė ir daryba

Pagal kilmę prieveiksmiai yra daiktavardiniai, būdvardiniai, skaitvardiniai, įvardiniai, prieveiksminiai ir mišrios darybos.Būdvardinių prieveiksmių galima padaryti beveik iš kiekvieno vienaskaitos naudininko pirmosios ir antrosios linksniuotės būdvardžio atmetant -am ir pridedant -ai.geras, gera-am +ai = geraiskanus, skani-am +ai = skaniaiPagal tą pačią taisyklę daromi ir dalyviniai prieveiksmiai.padūkęs, padūkusi-am +ai = padūkusiaideramas, deram-am + ai = deramaiIš trečiosios linksniuotės būdvardžių prieveiksmiai taip nedaromi. Sakoma ne protiniai atsilikęs, o protiškai atsilikęs.Kita priesaga su kuria galima daryti prieveiksmį beveik iš kiekvieno būdvardžio, yra -yn.plonas – plonyn, kartus – kartyn…Yra ir tokių būdvardinių prieveiksmių, kurie neturi aiškios priesagos ir primena tam tikrus linksnius (ypač įnagininką).gyvenam geruoju, žiūri baltom…Daiktavardiniai prieveiksmiai yra panašūs į daiktavardžius, bet skiriasi nuo jų bent viena šių ypatybių:a) neturi galūnės, pvz.: daugel, vakar;b) senovine, dabar neįprasta galūne, pvz.: galop, rudeniop, namie, šalin (-op, -ie, -in – senovinės įvairių vietininkų galūnės);c) daiktavardžiui nebūdingu kamienu, pvz.: kūlvartom, pagaugais, strimgalviais;d) platesne, bendresne reikšme, pvz.: sėskis greta, stovi šalia, susėdome priešais.Be to, daiktavardinis prieveiksmis negali turėti pažyminio.Skaitvardiniai prieveiksmiai primena skaitvardžių vietininką ir dauginį skaitvardį, bet nederinami su daiktavardžiais.dveja tiek, keturiese…Įvardiniai prieveiksmiai ne paaiškina, o tik bendrais bruožais nusako veiksmažodį ar būdvardį, pavaduoja gretimų sakinių žodžius. Tikslesnė įvardinių prieveiksmių reikšmė dažniausiai ryškėja tik iš ankstesnių sakinių.šitaip, ten, tada, kaip, taip, šitiek, tiek, kur, kiek, visaip, niekaip, niekur, kažin kaip, kažkada, kai kada, kai kur, kur ne kur, kaip nors, kur nors…Nemažai yra ir mišrios darybos prieveiksmių, padarytų iš dviejų skirtingų kalbos dalių.pernakt, kitąsyk, tąsyk, trečiąkart, trissyk, penkissyk…Tokie sudurtiniai prieveiksmiai rašomi vienu žodžiu, bet išlaiko pirmuoju dėmeniu einančio žodžio galūnę. Prie mišrios darybos prieveiksmių priklauso ir sudėtiniai prieveiksmiai, susidedą iš prielinksnių ir atskirai nevartojamų, panašių į daiktavardžius žodžių.iš mažens, iš paniūrų, iš tolo, be galo…

Prieveiksmių laipsniavimas

Būdvardiniai ir kai kurie kiti prieveiksmiai gali būti laipsniuojami. Jie, kaip ir būdvardžiai, turi nelyginamąjį (skaniai, aiškiai), aukštesnįjį (skaniau, aiškiau) ir aukščiausiąjį laipsnį (skaniausiai, aiškiausiai).Gali jie turėti ir aukštėlesnįjį laipsnį, padaromą su priesaga -ėliau (gerėliau, gražėliau).

Prieveiksmio gramatinio nagrinėjimo planas

1. Kalbos dalis.2. Skyrius (pagal reikšmę ir pagal kilmę).3. Laipsnis (jei laipsniuojamas).4. Kuo eina sakinyje.

Stovyklautojai ramiausiai vaikštinėjo po sodą.ramiausiai – priev., b., būdv., aukšč.l.; b.apl. (kaip vaikštinėjo?).

Prieveiksmiai trise, keturiese, penkiese, šešiese, septyniese, aštuoniese, devyniese, kadaise, netoliese, savaime, drauge, pavakare turi galūnę –e.

Dalelytė

Dalelytė yra nekaitoma kalbos dalis, kuri teikia sakiniui arba jos dalims papildomų prasminių atspalvių. Tai tarnybinė kalbos dalis.Bendrinėje lietuvių kalboje dažniausiai vartojamos šios dalelytės: antai, ar, argi, bene, bent, beveik, dar, gal, gi, jau, juk, kažin, kuone, kone, ne, nebe, nei, nė, nebent, nejaugi, net, pat, štai, tarsi, tartum, tegu, tik, tiktai, vėl, vien, vien, vis, vos. Dalelytėmis taip pat gali eiti žodeliai bet, ir, ypač, lyg, per ir kt.Pagal kilmę dabartinės kalbos požiūriu dalelytės yra dvejopos – pirminės ir antrinės. Istoriškai jos visos tikriausiai yra kilusios iš kitų kalbos dalių (kaip ir prieveiksmiai), bet dabar daugelio dalelyčių kilmės neįmanoma paaiškinti, todėl tokios dalelytės ir vadinamos pirminėmis. Pirminės dalelytės yra šios: ar, be, bent, jau, juk, dar, gi, ne, nė, nei, net, tik, vos. Kitas dalelytes dar galima sieti (daugeliu atvejų taip pat tik istoriškai): a) su įvardžiais: ana, antai, aure, itin, juo, kuo, pat, te, še, štai, va, vis ir kt.; b) su prieveiksmiais ar net su atitinkamais būdvardžiais: bemaž, ypač, lyg, taip ir kt.; c) su veiksmažodžių formomis: gal, nors, rasi, tarsi, tarytum, tartum, nelyginant ir kt. Dalelytės, kurias dar galima susieti su kitais žodžiais, vadinamos antrinėmis. Dalelytės – nesavarankiški žodžiai. Jos sakinyje ne tik kad neina sakinio dalimi, bet neturi ir savarankiško kirčio. Jos visada šliejasi prie niuansuojamojo žodžio kaip proklitikai arba enklitikai.Pagal reikšmę dalelytės skirstomos į klausiamąsias, neigiamąsias, tvirtinamąsias, pabrėžiamąsias, tikslinamąsias, išskiriamąsias, parodomąsias, lyginamąsias ir geidžiamąsias bei skatinamąsias.Klausiamosios bei abejojamosios dalelytės: ar, argi, bene, gal, kažin, negi, nejau, nejaugi. Jos vartojamos klausiamuosiuose sakiniuose.Neigiamosios dalelytės: ne, nebe, nė, nei. Jomis neigiame ir atskiras sąvokas, ir viso sakinio turinį.Tvirtinamosios dalelytės: taip, taigi. Jomis tvirtinama pasakytoji mintis.Pabrėžiamosios dalelytės: gi, juk, dar, net, juo, pat, ypač, tik ir kt. Jos ne tik pabrėžia, bet drauge ir patikslina, išskiria, lygina.Tikslinamosios dalelytės: beveik, dar, jau, juk, ko, kone, kuo, kuo tik, per, veik, tik tik, vis, vėl, vos, vos tik ir kt. Šio dalelytės ne tik tikslina, bet ir pabrėžia. Išskiriamosios dalelytės: bent, ypač, ir, nebent, net, nors, tiktai, vien ir kt.Parodomosios dalelytės: ana, antai, aure, štai, šitai, šit, va.Lyginamosios dalelytės: lyg, tarsi, tartum, tarytum ir kt.Geidžiamosios ir skatinamosios dalelytės: geidžiamosios – te, tegu, tegul, kad, o skatinamosios – še, te. Geidžiamosios dalelytės reiškia kalbančiojo asmens valią kitam asmeniui, norą, pageidavimą. Skatinamosios dalelytės paprastai lydi liepiamosios nuosakos formas arba jas net atstoja.

Pastaba. Apie dalelyčių rašybą skaitykite puslapyje Dalelyčių rašyba

Dalelyčių rašyba

Ne, nebeSu daiktavardžiais, veiksmažodžiais ir jų formomis, būdvardžiais ir būdvardinias prieveiksmiais neigiamosios dalelytės gali būti rašomos ir drauge, ir skyrium:1. Jei dalelytė ne arba nebe suteikia žodžiui priešingą reikšmę, ji rašoma drauge, t.y. virsta priešdėliu: laimė – nelaimė, tvarka – netvarka; dirba – nedirba, nebedirba; girdėjęs – negirdėjęs, nebegirdėjęs; naujas – nenaujas, nebenaujas; gerai – negerai, nebegerai.

2. Jei dalelytė ne arba nebe rodo prieštaravimą, ji nuo kitų žodžių rašoma skyrium.Jonas jau nebe mokinys, o studentas. Rašiau ne mėlynu, bet juodu rašalu.Gyvenimas ne prašo, o reikalauja poezijos.Žodžiai su dalelyte ne arba nebe, reiškiančia prieštaravimą, sakinyje tariami pabrėžiamai, tarytum laukiant atsakymo į klausimą o kas? o ko? o kam? ir t.t. Žodžiai su priešdėliu ne arba nebe, t.y. turintys priešingą reikšmę, skaitomi įprastine intonacija.

Prieštaravimas Priešinga reikšmė Susitarėme ne žaisti, o padirbėti sode. (…nežaisti, o ką daryti?) Jie nešė rąstą ne išilgą, bet skersą. (…ne išilgą, o kokį?) Rašė jis ne paprastai, o padailindamas kiekvieną raidę. (…ne paprastai, o kaip?) Jie jau nebe priešai, bet draugai. (…nebe priešai, o kas?) Susitarėme šiandien nežaisti. Nerūpestingas ir smagus žingsniavau namo. Bites jie nepaprastai mylėjo. Rapolas nieko nebesako.

Nuo kitų kalbos dalių (skaitvardžių, įvardžių, kai kurių prieveiksmių (įvardinių, skaitvardinių, sudurtinių, sudėtinių, kai kurių daiktavardinių ir neaiškios kilmės) dalelytės ne ir nebe rašomos skyrium: ne aš, ne tu, ne mes, ne mano, ne tas, ne toks, ne koks, ne kiekvienas, ne vienas, ne dešimt, ne pirmas, ne visada, ne visados, ne visai, ne visur, ne kitur, ne tiek, ne taip, ne kitaip, ne ten, ne čia, ne dviese, ne trise, ne vienaip, ne antraip, ne laiku, ne namie, na namo, ne vakar, ne dabar, ne itin, ne nuolat, ne staiga, ne veltui, ne visuomet, ne tuomet, ne todėl, ne paeiliui, ne pakeliui, ne tuojau, ne kasdien, ne šiemet, ne šiandien, ne šįryt, ne dukart, ne bet kaip, ne iš lėto, ne be reikalo, ne per daug…

Pastaba. Kai suteikia naują reikšmę, neiginys ne kartu rašomas net su įvardžiais ir įvardiniais prieveiksmiais: koks – nekoks (prastas), savas – nesavas (keistas), kaip – nekaip (prastai)…Neigiamosios dalelytės taip pat skyrius rašomos nuo prielinksnių ir kitų dalelyčių (ne prie lango, ne pas auklėtoją, ne dėl tavęs, ne tik, ne vien…).Įsidėmėtinas ne rašymas įvardžiuose ir prieveiksmiuose kas ne kas, kuris ne kuris, kur ne kur, kada ne kada, vos ne vos ir pan.Įsidėmėti! Drauge rašomi prieveiksminės kilmės prieveiksmiai nedaug, nearti, netoli, netoliese.

Nė, neiDalelytės nė, nei rašomos atskirai nuo kitų žodžių.Nė nemanė ten eiti.Nė šalčio nebijo.Nė vienas lapelis nejudėjo.Nei šviečia, nei šildo.Nebuvo nei saulės, nei vėjo.

GiDalelytė gi su kitais žodžiais rašoma ir drauge ir skyrium. Tai priklauso nuo tų žodžių skiemenų skaičiaus ir kaitymo.

Dalelytė girašoma drauge rašoma skyriumargi, čiagi, dargi, negi, netgi, kaipgi, vėlgi 1) kas gi, ko gi, kam gi; kiekvieno gi 2) kada gi, kodėl gi, visuomet gi

Dalelytė gi, kuri pabrėžia ir paryškina atskiro žodžio reikšmingumą, su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais rašoma drauge (argi, betgi, bentgi, ėgi, irgi, jaugi, kadgi, kaipgi, kurgi, nagi, negi, netgi, ogi, šiaipgi, taipgi, tengi, tuojgi, vėlgi, visgi…), o su kaitomais, taip pat kelių skiemenų žodžiais bei žodžių samplaikomis – skyrium (kas gi, ko gi, kuris gi, visi gi, sakau gi, kada gi, tenai gi, kodėl gi, tuojau gi, vis tiek gi, kur nors gi…).Išimtys: į vieną žodį susilieję kadangi, nejaugi, taipogi.Įsidėmėti! Dalelytė gi nevartojama jungtuko o reikšme: Vakar lijo, gi šiandien šąla = Vakar lijo, o šiandien šąla.

VisDalelytė vis visada rašoma skyrium: vis dirba, vis skaito, vis tiek, vis vien, vis dėlto… Tik su dalelyte gi ji rašoma drauge: visgi.

Tegu, tegul, teDalelytės tegu, tegul rašomos skyrium: tegu neša, tegul kalba, tegu važiuoja…Dalelytė te rašoma dvejopai: jei nuo veiksmažodžio ji nėra atskirta kitu žodžiu, rašoma drauge: teneša, tekalba, tevažiuoja…; jeigu dalelytę te nuo veiksmažodžio skiria kiti žodžiai, ji rašoma skyrium: te pats neša, te jie kalba, te kiekvienas važiuoja…

PerDalelytė per visada rašoma skyrium: per platus, per didelis, per anksti, per aukštai, ne per seniausiai… Visada dviem žodžiais ir atskirai nuo kitų žodžių rašoma per daug: per daug kalba, per daug vandens, per daug storas, per daug plačiai…

Bet, kai, kaži(n), norsDalelytės bet, kai, kaži(n), nors, sudarančios samplaikinius įvardžius ir prieveiksmius, rašomos nuo įvardžio ar prieveiksmio atskirai: bet kas, bet koks, bet kuris, kai, kas, kai koks, kai kuris, kaži(n) kas, kaži(n) koks, kaži(n) kuris, kas nors, koks nors, kuris nors; bet kada, bet kaip, bet kiek, bet kur, kai kada, kai kiek, kai kur, kaži(n) kada, kaži(n) kaip, kaži(n) kiek, kaži(n) kur, kada nors, kiek nors, kur nors…

Ir, jau, pat, tik(tai), sau, tau, čia, tenŠios pabrėžiamosios dalelytės visada rašomos atskirai po tų žodžių, prie kurių šliejasi: kad ir, kaip ir, lyg ir, net ir, nors ir, ot ir, taip ir; šiaip jau, taip jau, na jau, nu jau, a jau, be jau, ė jau, et jau, kaip jau, kur jau, lyg jau, o jau, tai jau, tik jau, vis jau; tas pat, toks pat, šiandien pat, čia pat, taip pat, tiek pat, tuoj pat, vis tiek pat, iki pat; kas tik(tai), koks tik, bet tik, kad tik, kaip tik(tai), ką tik, kiek tik, kol tik, ko tik, kur tik, lig tik, ne tik vien tik, vos tik; šiaip sau, taip sau, kaip sau; kur tau, še tau, štai tau, tai tau, te tau; kas čia (sakė), ko čia (purkštauji), ką čia (abejoji), kiek čia (seniai), kur čia (užteks); ko ten (norėsi), kiek ten (tetoliau), kur ten (beateis).Vienu žodžiu rašoma dalelytė tiktai.

Dalelytės, sudarytos sutrumpėjus bent vienam jų nariui, įgyja vieno žodžio reikšmę ir rašomos drauge: anaiptol, kaipmat, kaipsyk, daugmaž, maždaug, galbūt, turbūt, žūtbūt…

Prielinksnis

Prielinksnis yra nekaitoma kalbos dalis, kuri eina su linksniu ir parodo linksniuojamojo žodžio ryšį su kitais žodžiais.

Prielinksnių kilmė

Pagal kilmę prielinksniai skirstomi į senybinius ir naujybinius.Senybiniais laikomi prielinksniai, kurių negalima susieti nė su vienu dabartinės lietuvių kalbos žodžiu.ant, apie, į, iš, pas, per, po, prie, su, už…Prielinksniai, kurie turi bendrašaknių žodžių, yra kilę iš kitų kalbos dalių, dažniausiai iš prieveiksmių, yra naujybiniai. Nuo prieveiksmių jie skiriasi tuo, kad yra vartojami su linksniu ir tik drauge su jais atsako į sakinio dalių klausimus.abipus, anapus, aplink, arti, dėka, greta, išilgai, skersai, kiaurai, link, netoli, pasak, paskui, pirma, prieš, pusiau, šalia, šiapus, tarp, virš…

Prielinksnių vartojimas

Prielinksniai dažniausiai vartojami su trimis linksniais: kilmininku, galininku, įnagininku. Su vardininku, vietininku ir šauksmininku prielinksniai nevartojami.

Linksnis Prielinksniai Žodžių junginiai su prielinksniaisKilmininkas abipus, anapus, anot, ant, arti, arčiau, aukščiau, be, dėka, dėl, greta, iki, įkypai, įstrižai, iš, išilgai, kiaurai, kitapus, lig, ligi, link, netoli, nuo, pasak, pirma, pirmiau, po, prie, pusiau, skersai, skradžiai, šalia, šiapus, tarp, už, viduj, vidury, vietoj, virš, viršuj, viršum, žemiaustovi abipus kelio, eina be kepurės, vargau dėl tavęs, dreba nuo šalčio, traukėsi ligi upės, laukė iki vakaro, ateis po pamokų, atsakinėja prie lentos, eina ežero link, gavo jo dėka, stovi greta tėvo, gyvena šiapus miško, laikė už rankos, ėjo skersai kelioGalininkas apie, aplink, į, įkypai, įstrižai, išilgai, kiaurai, pagal, palei, pas, paskui, per, po, prieš, priešais, pro, skradžiai, skersai, užužtrukome apie valandą, skubu į klasę, eik pagal dirvą, gyvena pas tėvus, brido per upelį, ateik prieš vakarą, žiūrėjo pro langą, eina paskui jį, gavo po obuolį, žemesnis už tave, pasidalijo po tris, ėjo skersai keliąĮnagininkas po, su, sulig, tiesstovi po stogu, kalbėjo su draugu, užaugo sulig stalu, sustojo ties vartais

Jungtukas

Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri jungia sakinio dalis arba sakinius.Dažniausiai vartojami šie jungtukai: ir, bei, bet, o, tačiau, kad, jog, kai, kol, jei, jeigu, nes, kadangi, kaip, nors, ar, arba, t.y. (tai yra)…

Sujungiamieji ir prijungiamieji jungtukai

Jungtukai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.Jungtukai ir, bei, o, bet, tačiau, arba, ar, todėl yra sujungiamieji. Jie jungia vienarūšes sakinio dalis arba sakinius.Ji tylėjo, ir aš nieko nesakiau.Važiavome geru, bet kalnuotu vieškeliu.Sujungiamieji jungtukai, jungdami lygiaverčius sakinių dėmenis, rodo skiriamuosius, priešpriešinius, aiškinamuosius, sudedamuosius santykius.Sudedamieji jungtukai yra: ir, ir… ir, bei, čia… čia, nei… nei, tai… tai, tiek… tiek ir kt.Priešpriešiniai jungtukai yra šie: bet, bet vis dėlto, bet užtai, bet kad, ne tik.. bet (ir), ne tik kad… bet (ir), bet tik, o, o tačiau, užtai ir kt.Skiriamieji jungtukai: ar, ar… ar, arba, arba… arba.Aiškinamieji jungtukai: būtent, tai yra, kaip antai, destis, tai.

Jungtukai kad, jog, kai, kol, jei, jeigu, nes, kadangi, nors… yra prijungiamieji. Jie prijungia priklausomus sakinius, kurie paprastai atsako į sakinio dalies klausimą.Niekad nemaniau, kad galima taip pasiilgti namų.Kai buvome maži, dažnai atbėgdavome čia pažaisti.

Pagal tai, kokius šalutinius dėmenis jungia, jie skirstomi į laiko, priežasties, sąlygos, tikslo, nuolaidos ir lyginimo jungtukus.Laiko reikšmės jungtukai yra šie: kai, kada, kol, iki, ligi, vos, tik ir kt.Priežasties jungtukai yra: nes, kadangi, kadangi… tai, dėl to kad.Sąlygos jungtukai yra jei, jeigu.Tikslo jungtukai: idant.Nuolaidos jungtukai: nors (ir), nors… bet, nors… tačiau, tegul (ir)… bet, kad ir ir kt.Lyginamieji jungtukai: kaip, lyg, tarytum, negu, juo… juo ir kt.

Jungiamąją galią dar turi santykiniai įvardžiai, įvardinės kilmės prieveiksmiai bei jų samplaikos.

Jungtukų klasifikacija

Pagal funkcijąPagal sandarą sujungiamieji prijungiamieji sudedamieji priešpriešiniai skiriamieji aiškinamieji laiko priežasties sąlygos tikslo nuolaidos lyginamieji nereikšminiaiVientisiniai ir, bei, nei bet(gi), ar(gi), o(gi), tačiau, tik, tiktai ar, arba tai, taigi, tad kai, kada, iki, lig(i), kol, vos, tik nes, kadangi jei, jeigu, nebent idant nors, tegu(l) kaip, lyg, tartum, tarytum, tarsi, it, negu, nekaip, nei, nelyginant kad, jog

Sudėtiniai Vieniniai vis dėlto, vis tiek, užtat, o betgi, o tačiau, o vis dėlto, bet vis dėlto, bet užtat kai tik, kada tik, lig(i) tik, kol tik, vos tik, iki kol(ei) kad ir, nors ir, tegul ir lyg tarytum, lyg kaip, lyg kad, kaip kad, nelyginant kaip, negu kad tai kad, taip jog Nevieniniai Kartojamieji ir…ir…,čia…čia…,nei…nei…,tai…tai…,tiek…tiek…, ar…ar…,arba…arba…, Poriniai kai…tai, kai…taip, kai tik…tai ir, iki…tai, kada…tai, kol…tai kadangi…tai, kadangi…tad jei(gu)…tai, jei(gu)…tai ir nors (ir)…(tačiau, nors (ir)…o, nors (ir)…bet (vis dėlto), nors (ir)…vis tik, kad ir…tačiau, kad ir…o, kad ir…bet (vis dėlto), kad ir…vis dėlto, kad ir…tai, tegul (ir)…bet (vis dėlto), tegul (ir)…tai juo…juo, juo…tuo, kuo…tuo kad…tai, kad…tad

Jungtukų struktūra ir vartojimas

Jungtukų yra paprastų (ir, o, bei, bet) ir galimų sieti su kitomis kalbos dalimis — įvardžiais (jei, jog, kad, kadangi, kai), dalelytėmis bei prieveiksmiais (ar, lyg, kaip, tartum, kiek, nors). Kilmę galima nustatyti tik istoriškai.Dažniausiai prie jungtukų šliejasi dalelytės, prieveiksmiai, kiti jungtukai ir sudaro jungiamąsias žodžių samplaikas: o tačiau, o bet, bet ir, ir vis dėlto, kai tik, kada tik, nors ir, kad net, vos tik ir kt.Pagal vartojimą jungtukai skiriami į vieninius, kartojamuosius, porinius (arba dvigubus).Vartojami po vieną yra vieniniai: Tu išburk, iškukuok, jei gali, šimtą metų mažam žmogeliui. Ryt rytą joms (moterims) vėl reiks atvažiuoti su valgiu, ir viskas kartosis iš naujo. Pinigai — tai sunki našta, — pasakė daktaras, — bet smagu, kad dėl jų netenka laužyti galvos. Jungtukai, kartojami drauge su jungiamomis dalimis, vadinami kartojamaisiais (ar… ar, ir… ir, nei… nei, čia… čia, taip… taip): Ir klupo žirgas, ir nupuolė Ilgis nuo žirgo, kai vakaras temdė girią. Nei meilės, nei laimės aš tau nepavydžiu. Kad jis žmogui į akis nežiūri, o vis arba pro šalį, arba po kojų. Ar giedros išaušta pavasario dienos, ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos, ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, — mums savo tėvynė graži visados.Jungiamųjų žodžių samplaikos, kurių viena dalis esti vienoje, o kita — kitoje jungiamojoje sakinio dalyje, vadinamos poriniais jungtukais (arba dvigubais). Tai yra viena sintaksinė struktūra, viena jos funkcija, bet morfologiškai tai atskiri žodžiai (ne tik…, bet ir…; tik…, o…; kad…, tai…; juo…, juo…; kuo…, tuo…; kiek…, tiek…; kaip…, taip…; jei…, tai…; nors…, bet… ir kt.): Per kelias kartas mes paveldėjome ne tik pavardę, bet ir amatą. Yra pastebėta, kad juo žmonės didesni, juo jie žiauresni. Kad katės lotų, tai šunų nereikėtų.

Naujybiniais laikome tokius jungtukus, kurie aiškiai kilo iš kaitomųjų kalbos dalių, senybiniai jungtukai yra paveldėti nekaitomi žodžiai.

Jaustukas

Jaustukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri tiesiogiai reiškia įvairius jausmus.Dažniausiai vartojami jaustukai: a, ach, ak, ai, cit, e, che, ei, ek, ė, hm, o, oho, oi, ša, ts, tš, ačiū, bravo, deja, dėkui, marš, sveiks, štiš, vai, vaje, valio.

Jaustukų reikšmė

Jaustukų savitumas paaiškėja, palyginus su savarankiškomis kalbos dalimis, reiškiančiomis daiktus, ypatybes, veiksmus, aplinkybes. Pvz., garsų samplaika saulė reiškia dangaus šviesulį, o ką reiškia garsų samplaikos oi! ach! och! ak! Mmm…, Brr…, fui!? Tai garsai, tariami išsigandus, susijaudinus, pasipiktinus. Iš esmės jie yra ant žodžio ir ne žodžio ribos, nes ne kiekvieną žmogaus emocingąjį šūksnį galima pavadinti žodžiu, nors jie kartais ir susiję su valios aktais, pvz., arklių stabdymas ar raginimas (tpruūū! nooo!), kiaulių šaukimas čepsint liežuviu. Tokių sakomų garsų tiksliai net neužrašysi. 0 žmogaus riksmas, pajutus staigų dūrį aštriu daiktu! Ar iš tikrųjų tai yra žodis?Vis dėlto į kalbos kontekstą įkomponuotus jausminius garsus ar garsų junginius vadiname žodžiais. Jie neskaidūs, nekaitomi ir vartojami priklausomai nuo nuotaikos, kuri formuoja atitinkamai viso sakinio intonaciją, o drauge ir paties jaustuko reikšmę. Todėl tas pats garsas atitinkamame kontekste, ištartas tam tikra intonacija, gali reikšti pasipiktinimą, įsižeidimą, sielvartą, priekaištą, piktą ar gerą linkėjimą ir t.t.:Ak, tu paršo koja! — riktelėjo įsižeidęs. Ak tai tu taip! — sušuko jisai ir kaip iešmu durtas pašoko iš vietos. Ak, iš kokio okeano grandinėmis atžvangat? Ak, koks svaiginantis, nesulaikomas šitas gyvenimo šokis! Ak, bėgo nuo kalno, nuo namo prie namo vieškelio juosta balta. Ak, kokia naktis!Antra vertus, intonacija suartina skirtingų jaustukų reikšmes iki sinonimų: a) a, e, ė reiškia nuolaidą, nusivylimą: A, nėra geresnio, nereikia ir tokio. E, nedavė ir nereikia. E, paskutinės atostogos! Mane gal įšventins, o ji išteka. b) ai, oi, vai vartojami grasinant: Ai, gailėsies tu dar savo jaunų dienelių. Vai verksi tu savo pinigų. Oi gausi tu nuo šeimininko, oi gausi! — pažadėjo ir ji. c) daugybė jaustukų reiškia pasigėrėjimą, pasididžiavimą: Ai, koks gražus buvo tada pavasaris! Och! Koks didelis vyras užaugo! Och! Kokios kasos! Ai, skaistus veidelis! Ai siaudžia gražiai miškas. O! Kad miegojau, tai miegojau! 0t, vyras! Tai mylėti tokį! Pagal vartojimą jaustukus galima sugrupuoti į dvi grupes: 1) kalbos ženklus, rodančius nevalingą reakciją, pajutus skausmą, baimę, išgirdus netikėtą džiaugsmingą ar liūdną žinią; 2) į sąmoningai vartojamus jausmo ženklus. Jie rodo dėkingumą, pyktį, plūdimą, sveikinimą ir skiriasi nuo daiktavardžių tuo, kad nepavadina jausmo, o tiesiog su juo siejami. Jaustukai sakinio dalimis neina, net ir būdami pagal formą panašūs į savarankiškas kalbos dalis:Valio! Sūrio gausiu, — linksmai sucipo pelė. Laba diena, Lukai, — pasisveikino daktaras. Tau ačiū, tėvyne, už kalbą. Tau ačiū už darbų. Už nuovargį ačiū. Ačiū, dėkui galima pakeisti veiksmažodžiu dėkoju, kuris eis tariniu, tačiau dėl to jaustukas netampa savarankiška kalbos dalimi. Pvz., dievaži yra kilęs iš Dievas žino (veiksnys ir tarinys), bet kilmės pamato galima šifruotė nekeičia jaustuko esmės.

Jaustukų struktūra ir kilmė

Struktūra, kilmė ir reikšmė — neatskiriami dalykai. Paprastos struktūros jaustukus sudaro vienas garsas ar garsų samplaika. Sakomi jie vieną kartą ar kartojant: a, i, y, o, u, ū; aa, ėė, oo; aha, ėhė, oho, ohoho; ai, ei, oi, ui; aiai, eiei, ujui; ajdi, ajaū, ojoj; ak, ach, ek, ech; at, et, ot, ok; brrr, hm, hmm, mm; kac kac kac; put put put; puli puli puli ir kt.Taigi ir paprastųjų struktūra nėra visai paprasta — vieniniai ir kartojami, bet sudėtingesnės struktūros jaustukai nėra tipiški morfologinės darybos dariniai, turintys pamatiniu žodžiu besiremiančią reikšmę. Tai tik jausmo variacijų ženklai.Jaustukai dariniai kilę iš sudėtingesnių emocinį atspalvį turinčių struktūrų. Žodžiui ar žodžių junginiui virstant jaustuku, nyksta jo pavadinamoji reikšmė ir išryškėja emocinė. Ką gi bendra turi jaustukai die, dievaž su Dievu? Netgi ir sudie, sudiev ar sudieu iš pradžių buvęs reikšminis linkėjimas ,,pasilikite su Dievu”, dabar paprastas atsisveikinimo žodis (ženklas).Jaustukais virsta emocingieji kreipiniai (daiktavardžio šauksmininkai). Šie sušukimai gali būti ir gerokai pakitę, lyginant su darybos pamatu (Dieve! Dievuliau! Die! 0 jergutėliau! Viešpatie! Broli! Broliuk! Broleli! Brolau! Brol! Brač! Bra!): Mirštu, — sužviegiau kiek tik turėdamas sveikatos, — Jėzau Marija, paleisk! Ir kaip, dievuliau, žmonės nepagalvoja apie savo amžiną gyvenimą. 0 jergutėliau! Sulis! Ne, brolau, aš niekus kalbu tik blaivas būdamas. Be šauksmininko, kaip jaustukai vartojami ir kiti linksniai be prielinksnių ir su prielinksniais. Tai dažniausiai plūstamieji žodžiai:Perkūnas! Velniam! Galam! Velnią! Velniop! Po velnių! Po galu! Po velniais! Po galais! Po balų! Nuėjo prie durų, išsišnypštė smarkiai. — Perkūnas… sloga kabinasi. Velniop! Viskas baigta! Po balų! Aš nenoriu karalium būti. Po pypkių! Tai bent bus triukšmo senuose teismo rūmuose.Jaustukais virsta veiksmažodžių formos: Eik, eik nepliauškus niekų! Išgrauš! Nieko negausi. Pašvilps! Gaidys kiaušinį sudės! Dovanok, atsiprašau, kad taip negražiai pasielgiau. Prašom!Iš būdvardžių bei junginių su jais kilę sveikinimosi, linkėjimų jaustukai: sveikas, labas, laba diena, labas vakaras, labanakt, sveikas būk, viso gero, saldžių sapnų.Jausmažodžiai arba jaustukai yra žodžių samplaikos ir sąaugos: Velniaižin! Kad tave! Tuščia jų! Še tai tau! Še tau kad nori! Sveikas būk! Šimts griebtų!Kai kurie jaustukai kildinami iš dalelyčių: Ve! Jau sugrįžai? Ana! Taip ir pasakė. Aha, su žemaičiu turiu pasikalbėti, — prisiminė pagaliau.

Jaustukai sakinyje dažniausiai skiriami kableliais ir šauktukai. Įsidėmėtina jaustuko deja rašyba.

Ištiktukas

Ištiktukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri reiškia įvairių veiksmų sukeltus garsu ar vaizdus.Ištiktukai kalbą daro gyvesnę, vaizdingesnę. Juos ypač mėgo vartoti M.Valančius, Žemaitė ir kiti rašytojai.Pagal kilmę ištiktukai skirstomi į veiksmažodinius ir mėgdžiojamuosius.Veiksmažodiniais vadiname tokius ištiktukus, kurie yra padaryti iš veiksmažodžių: glust, linkt, žvilgt, mirkt, trukt, dribt, klupt, šypt, smukt, žirgt, tįst… Veiksmažodinių ištiktukų yra palyginti nedaug.Daugiau jų – mėgdžiojamieji, taigi onomatopėjinės (onomatopėja – garsų pamėgdžiojimas) kilmės. Šie sudaryti iš tokių kalbos garsų kombinacijų, kurios geriausiai tinka kokio nors veiksmo sukeltam garsui, vaizdui, pojūčiui mėgdžioti: brakšt, trakšt, kliunkt, miau, gar gar, bir bir…

Ištiktukų reikšmė

Dauguma ištiktukų fonetine sudėtimi tiesiog mėgdžioja tai, ką žmogus girdi, sieja su kokiu nors veiksmu, įvykiu ir emociškai vertina. Tai irgi ne tas pat, kas reikšti daiktą, ypatybę, veiksmą ar aplinkybę. Centre yra įvairūs garsai, kuriuos sukelia obuolio kritimas, žmogaus žingsniai, gyvūnų ir paukščių balsai, judėjimas žeme, oru ir vandeniu ir t.t.:Plumpt nukrito kaip pelų maišas. Tik šaka triokšt ir aš ant žemės blumpt. Liunkt, liunkt ir nuėjo kaip kartis. Fonetinis gamtos garsų imitavimas — nėra tikslus pakartojimas. Todėl lietuviškai šuo loja au au au, o rusiškai gav gav gav. Pagaliau ir toje pačioje kalboje didelė ištiktukų kūrimo laisvė. Vienam griaustinis grumės vienaip, kitam — kitaip.Ur, ur-r-r, ur-r-r! — prašneko už sienos tolimas griaustinis. 0 ar būtų blogai, jei čia būtų pasakyta:Du du, du du! — prašneko tolimas griaustinis? Nei daiktavardžių, nei veiksmažodžių taip kurti negalima, nes jie turi reikšmę, būtiną susikalbėti vienos ar kitos visuomenės nariams. 0 ištiktukas — situacinė kalbos dalis. Konkrečiomis aplinkybėmis pavartojamas ir vieną vienintelį kartą. Štai pavyzdys iš Anzelmo Matučio imituojamų gamtos garsų: Baltas beržas tarp pušų šlama, siaudžia ūšu šu. Tau paukščiai groja vyt čivyt! Tau medžiai moja: eikš brolyt! Skilim skilim skalandina jos kibirus su vandeniu. Tyra tyra! Tyra ra! — džerška girioj gitara. Rumba tumba! Tumba rumba! — raganiūkštės šoka klumpa: oi ly! Pašily! Oi lia ir šile! Po pušim, po egle rim dzim dzim! Tra lia lia! Čia sąmoningai ir sumaniai pasinaudota ištiktukų kūrimo laisve.Be to, jaustukai ir ištiktukai nebūtini tiksliai informacijai, netgi nesuderinami su ja. Todėl nevartojami oficialiose viešosiose kalbose, iš tribūnų parlamentuose, nebent specialiai kam ten rūpėtų suvaidinti juokdarį. Nevartojami jie ir informacinėse radijo ir televizijos laidose, mokslo ar publicistikos rašiniuose. Bet tai dar nereiškia, kad jie jokios informacijos neteikia. Kalbantis su kitu žmogumi ir svaidantis tokiais žodeliais, galima jį ir prajuokinti, ir supykinti, ir save ar šiaip, ar taip parodyti. Ištiktukai dažniausiai imituoja įvairius veiksmų sukeltus garsus. Jie tokie vaizdingi ir emocingi, kad labai dažnai aiškioje situacijoje ir pats veiksmažodis darosi nereikalingas, o ištiktukas perima jo vaidmenį — pats vienas atsiduria tarinio vietoje: Kas lik krepšt, aš ir pabundu.Antanukas strikt prie senelės. Čia tas pats reiškinys kaip ir posakyje Tinginy, še kiaušinį. Dalelytė še tarinio vietoje ir reiškia ,,imk”, bet dėl to ji netampa savarankiška kalbos dalimi.Veiksmažodis yra kaitoma kalbos dalis ir jo negali visais atvejais atstoti nekaitomas kalbos elementas. Pavyzdžiui, yra ištiktukai viaukt, girgžt, pliaukšt, brinkt. Norint išlaikyti sakymo vaizdingumą visais atvejais, iš jų su akimirkos reikšmę turinčiomis priesagomis daromi emocingieji kaitomi veiksmažodžiai viauktelėti, girgžtelėti. Tai jau tikrieji dariniai:Kai suspaus glėby, tai tik viauktelėsi.Selmui taip besidyvijant, štai girgžteria durys. Ventos duburkyje pliaukštelėjo lydeka.Žiūrėkit to vaiko, tik brinkčioja ir brinkčioja — spranduką nusisuks. Ištiktukai nevirsta savarankiška kalbos dalimi ir tada, kai eina kitų kalbos dalių vietoje: Karvutė sako mū (= mūkia), šuniukas sako au (= loja), katytė — miau, ožkelė — me ke kė, arkliukas — i ha ha.Tokios ,,tiesioginės” gyvūnų ,,kalbos” yra ir grožinės literatūros tekstuose:Kas ten kalbas? — Ė žąsys paupėj gagena;Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;Ėgi antys ,,pry! pry! pry! pry!” priskridę į liūną;————————————————————-Čia paupėj: ,,ri-u! ri-u! ri-u!” tilvikas sušuko, Čia vėl balsų visokių — lyg trūkte pratrūko. (A. B.)

Daugiausia ištiktukų vartojama veiksmų (ėjimo, bėgimo, slydimo, kišimo, lindimo, bėrimo, skridimo ir kt.) sukeltiems vaizdams ir emocijoms rodyti: Šnaru šnaru ir ateina šernai per rugius. Aš bežiopsodamas su savo klumpėmis šliūkšt paslydau, žlagt išvirtau. 0 kiškis šmurkšt pro žvejo kojas. Jis tik klekt ir atsisėdo į mano kėdę. Tuoj ponia atsikėlė iš lovos — šiuri šiuri ateina. Spėjo taip Romas nusikeikti, kur buvęs, kur nebuvęs pašlumšt iš daubos ponaitis. Ištiktukais imituojami gyvulių, paukščių, žvėrių balsai bei skleidžiami garsai: Ku kū, ku kū — daug vaikiukų. Kalakutas šuldu buldu, o antelė kryku kraku, o gaidelis kakariekū, o vištelė niekam nieko. Čir vir vir — pavasaris, palikau vaikelius nelesintus. Kiaulė kriukt kriukt šaukia savo paršiukus. Ištiktukais vaizdingai nusakomas kalbėjimas, juokas, verksmas, valgymas, gėrimas: Žiūrėk tik, kad niekas niekam nė mur mur! Tokia mano pati, su kuo tik susieis — ple ple ple apie kitas išsipasakos visą teisybę. Padaviau lašinius, tuoj čiaumi čiaumi sučiaumojo. Priėjęs tik mugurkšt, mugurkšt viską išgėrė. Imituojami negyvų daiktų, instrumentų, gamtos reiškinių garsai: Miegas ir taip saldus tuolaik, o čia ū ū ū girnelės. Langai tar tar tar nuo vėjo dreba. Gir ir ir, gir ir ir — girgždėjo sniegas po rogėmis.Dažnokai ištiktukai vartojami veiksmo staigumui ir netikėtumui pažymėti: Braukšt ir numirė. Lekiu į Ameriką, susitariau su Leiba — šį vakarą braukšt. Oginskis šmakšt ir susirgo. Jis tik pykšt ir pastatė gryčią. Namiškiai virtuvėje pavalgė, o mudviem — šmikšt. Šnipšt — ir nieko neliko.Iš to šnipšt yra net daiktavardis šnipštas ,,niekas”: Šnipštas iš viso to išėjo ,,nieko neišėjo”.

Ištiktukų kilmė ir struktūra

Iš vartojimo pavyzdžių nesunku spėti, kad daugiausia ištiktukų yra garsus imituojamojo pobūdžio: barkšt, plekšt, triokšt; aū, viau, kiau; kūvy, kukū; bzzz, zzz ir kt. Tačiau tam tikrą jų dalį sudaro žodžiai, turintys veiksmažodžių šaknį: dribt (: dribti), glust (-glusti, glausti), klupt (: klupti), mirkt (: merkti), švilpt (: švilpti), šypt (: šiepti), smukt (: smukti), žirgt (: žergti), tįst (: tiesti), žvilgt (: žvelgti). Elementas pa- yra ne priešdėlis, o tik šiaip fonetinis priedas: pažvilgt, pašmaukšt, pašlumšt, pašmakšt, pablink, pastrak. Ištiktukai neskaidomi į šaknis, priešdėlius ir priesagas.Garsinės sudėties atžvilgiu ištiktukai gali būti vienskiemeniai garsų junginiai, kuriuos sudaro balsiai ir priebalsiai (ba, ga, cha, ka, kla, mė, vė, džy, kly, dral, čiau, kiau, miau, pur, bak, cak, cvak, cyp, cop ir kt.). Gali būti sudaryti iš vienų priebalsių (džrr; trrr, brrr, bzzz, zzz ir kt.).Garsų junginio ilgis sietinas su mėgdžiojamo garso ilgumu, ritmu. Tad jei neįmanoma ištęsti kokio garsų junginio, jis kartojamas: bzzz bzzz…, čir čir čir…, ba ba ba…, ga ga ga…Vienskiemeniai ištiktukai dažnai baigiasi priebalsiu -t, priebalsių junginiais -st, -št: bumpt, bapt, klekt, šast, krust, šmukšt. Pabaigos junginių -st ir -št priebalsis -t kartais netariamas: brakš, čekš, tvyks, tvoks.Nemažai yra dviskiemenių, triskiemenių ištiktukų, kurie baigiasi balsiais ar dvigarsiais: braški, braškati, tursi, vizgi, vizgy, baršky, kūvy, tabaly, baldu, buldu, capu, cipu, burkū, lingū; barškatai, kadarai, keverzai, makalai, tabalai, burkuo, murkuo, šubuldum, kybur, vingur ir kt.Nepriklausomai nei nuo kilmės, nei nuo sudėties, ištiktukai sakomi po vieną, kartojami, sakomi poromis, kaitaliojant garsus, su pridėtiniais garsais ar garsų junginiais, priklausomai nuo to, koks reiškinys imituojamas. Sąlygiškai kalbant, ištiktuko turinį atitinka garsinė forma:ba ba ba, cha cha cha, ga ga ga, brakšt brakšt, cvakt cvakt, vizgy vizgy, žvilgt žvilgt, krypu krypu; pykšt pokšt, tapu tapu, pupu pupu, klepu klepu;šmaukšt pašmaukšt, žvižvilgt, kakariekū, kryku kraku, kut kuda, makalai tabalai, kybur vybur ir kt.

Neasmenuojamosios veiksmažodžio formosDalyviai

Tai linksniuojama veiksmažodžio forma, turinti būdvardžio ypatybių. Dalyviai turi veiksmažodžio šaknį, laikus, gali eiti tariniu. Būdvardžio ypatybės yra kaitymas giminėmis, skaičiais, linksniais. Dalyviai reiškia iš veiksmo kylančią daikto ypatybę arba aplinkybę. Dalyviai gali būti sangrąžiniai ir įvardžiuotiniai.Dalyviai yra dviejų rūšių: veikiamieji ir neveikiamieji. Veikiamieji turi keturis laikus, neveikiamieji – tris.

Veikiamieji dalyviai

Reiškia daikto ypatybę, kylančią iš jo paties veiksmo (rašąs mokinys, skrendąs lėktuvas, plaukianti gulbė).

Esamasis laikas

1. Šio laiko dalyviai daromi iš veiksmažodžio esamojo laiko kamieno ir priesagų bei galūnių:a) -ąs, -antis, -anti (padaryti iš I ir III asmenuotės veiksmažodžių), -iąs, -iantis, -ianti po minkšto priebalsio.einąs, einantis, einanti;plaukiąs, plaukiantis, plaukianti.b) -įs, -intis, -inti (padaryti iš II asmenuotės veiksmažodžių). tylįs, tylintis, tylinti.

2. Šiose esamojo laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos vardininko galūnėse rašome nosines balses: -ąs, -iąs, -įs. einąs, žiūrįs, rašąs, kuriąs, buriąs.

3. Esamojo laiko vyriškosios giminės dalyvių daugiskaitos vardininko galūnėse rašome nosines balses -ą, -į, jeigu vienaskaitos vardininke yra -ąs, -įs. einą, žiūrį, rašą (einąs, žiūrįs, rašąs).

4. Esamojo laiko vyriškosios giminės dalyviai vienaskaitos vardininke turi ir priesagas -antis, -intis.bėgantis, nešantis, sakantis;mylintis, tylintis, žiūrintis.

5. Esamojo ir būsimojo laiko dalyvių daugiskaitos vardininko galūnė yra -ys, jei vienaskaitos vardininko yra -antis, -intis. bėgantis – bėgantys, žiūrintis – žiūrintys, sakantis – sakantys;bėgsiantis – bėgsiantys, nešiantis – nešiantys, sakysiantis – sakysiantys.

6. Įvardžiuotinių esamojo laiko dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke rašome -ysis. kalbantysis, nešantysis, rašantysis.

7. Vyriškosios ir moteriškosios giminės dalyvių esamojo laiko kamiene po minkštojo priebalsio rašome -iant; -ianč- (tariame -ent- -enč-). verkianti, verkiančio, plaukiančiai.

Būtasis kartinis laikas

1. Šio laiko dalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamieno, pridedant -ęs, -usi, -iusi.drabstęs, drabsčiusi, gulėjęs, gulėjusi;krapštęs, krapščiusi, plaukiojęs, plaukiojusi;stebėjęs, stebėjusi, vežiojęs, vežiojusi.

2. Vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnėse rašome ę (-ęs, -ę). dirbęs, dirbę; laikęs, laikę; turėjęs, turėję.

3. Sangrąžiniai būtojo kartinio laiko vyriškosios giminės dalyviai turi gale -ę- prieš sangrąžos dalelę -is, -si. rodęsis, mokęsis, juokęsis;baigęsi, matęsi, radęsi.

Būtasis dažninis laikas

1. Šio laiko dalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžių kamieno, pridedant -ęs, -usi. matydavęs, matydavusi, skalaudavęs, skalaudavusi.

2. . Vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnės yra -ęs, -ę.plasnodavęs, plasnodavę, vaitodavęs, vaitodavę.

3. Sangrąžiniai būtojo kartinio laiko vyriškosios giminės dalyviai turi gale -ę- prieš sangrąžos dalelę -is, -si. laikydavęsis, laikydavęsi; matydavęsis, matydavęsi; kalbėdavęsis, kalbėdavęsi.

Būsimasis laikas

1. Padaromi iš būsimojo laiko veiksmažodžių kamieno, pridedant -iąs, -ianti (iš 2-ojo asmens kamieno). eisiąs, eisianti, stebėsiąs, stebėsianti, vešiąs, vešianti.

2. Veikiamosios rūšies būsimojo laiko vyriškosios bei moteriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko priesagos ir galūnės yra -siąs, -sią ir -siantis, -siantys; -sianti, -siančios.eisiąs, eisią, žiūrėsiąs, žiūrėsią, laikysiąs, laikysią;laikysiantis, laikysiantys, kalbėsiantis, kalbėsiantys, eisiantis, eisiantys;krypsianti, krypsiančios.

3. Veikiamosios rūšies būsimojo laiko dalyviai padaromi iš veiksmažodžių būsimojo laiko kamieno, todėl išlaiko pakitusias kamieno galo priebalses (s + s = s, š + s = š, z + s = s, ž + s = š).veši + ąs = vešiąs;peši + ąs = pešiąs;zysi – zysiąs, zirsi – zirsiąs;verši – veršiąs, grįši – grįšiąs.

4. . Sangrąžiniai vyriškosios giminės dalyviai galūnes -iąs, -ią turi prieš sangrąžos dalelę -is, -s.nešiąsis, laikysiąsis, vešiąsis;pešiąsi, matysiąsi, lankysiąsi;nešiantis, kalbėsiantis, matysiantis.

Įvardžiuotinių dalyvių linksniavimasEsamasis laikas

VienaskaitaV. rašantysis, -čioji rašomasis, -ojiK. rašančiojo, -čiosios rašomojo, -osiosN. rašančiajam, -čiajai rašomajam, -ajaiG. rašantįjį, -čiąją rašomąjį, -ąjąĮn. rašančiuoju, -čiąja rašomuoju, -ąjaVt. rašančiajame, -čioje rašomajame, -ojojeDaugiskaitaV. rašantieji, -čiosios rašomieji, –osiosK. rašančiųjų rašomųjųN. rašantiesiems, -čiosioms rašomiesiems, -osiomsG. rašančiuosius, -čiąsias rašomuosius, -ąsiasĮn. rašančiaisiais, -čiosiomis rašomaisiais, -osiomisVt. rašančiuosiuose, -čiosiose rašomuosiuose, -osiose

Čia išlinksniuoti tik esamojo laiko dalyviai, bet ir kitų laikų linksniavimas yra toks pat — tos pačios galūnės. Apibendrinant dalyvių linksniavimą, reikia pasakyti, kad jis visiškai sutampa su (i)a linksniuotės būdvardžių linksniavimu, išskyrus trumpąsias veikiamosios rūšies vyriškosios giminės vardininkų formas.

Neveikiamieji dalyviai

Reiškia daikto ypatybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo. Jie turi tris laikus.1. Esamojo laiko dalyviai daromi iš viso to paties laiko veiksmažodžio 3-iojo asmens (galūnė išlieka) pridedant -mas, -ma. Po minkšto priebalsio galūnė -ia- tariama kaip -e-. esamas, esama, mylimas, mylima, skaitomas, skaitoma.beriamas,-a, brėžiamas,-a, laukiamas,-a, lemiamas,-a, verčiamas,-a, grojamas,-a, gaubiamas,-a, šaukiamas,-a.

2. Būtasis laikas yra tik vienas. Nėra kartinio ar dažninio. Dalyviai daromi iš bendraties kamieno, pridedant -tas, -ta.būtas,-a, eitas,-a, matytas,-a, žiūrėtas,-a.

3. Būsimojo laiko dalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio 2-ojo asmens (galūnė išlieka), pridedant -mas, -ma. Šio laiko dalyvių mažai vartojama.būsi+mas, -ma = būsimas, būsima.

Reikiamybės dalyviai

1. Nurodo ypatybę, kylančią iš reikiamo atlikti veiksmo. Daromi iš bendraties, pridedant -nas, -na.skaitytinas, skaitytina; rašytinas, rašytina;vežtinas, vežtina; žinotinas, žinotina.

Dalyvių vartojimas

Kaip linksniuojamasis žodis dalyvis vartojamas derinamuoju pažyminiu: Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo į kiemą. (J. B.) Praeina pavasariai –jaunystė, gyvenimas pralekia, ir lieki tarsi išsivadėjęs šienas. (J. P.) Nemėgstu tavęs, išlepintas, poniškas, maitinamas, penimas, šukuojamas ir maudomas, išblusinėtas šunie. (V M.-P.)Pažyminiu eina visi dalyvių linksniai, o vardininkas vartojamas ne tik kaip pažyminys, bet ir kaip tarinys (dažniausiai sudurtinio tarinio vardinė dalis), ir kaip sakinio pagrindinio veiksmo aplinkybė.Tariniu einantys dalyvių vardininkai su asmenuojamuoju pagalbiniu veiksmažodžiu būti sudaro sudėtines (arba tradiciškai vadinamas sudurtines) laikų ir nuosakų formas, kurios tam tikrais ryšiais susijusios su tą patį sintaksinį vaidmenį atliekančiomis vientisinėmis formomis.

Sudėtinės (sudurtinės) formos su esamojo laiko dalyviais

Sudėtinės formos su veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviu, turinčiu priešdėlį be-:Tiesioginė nuosakaEsamasis laikas — benešąs, besėdįs, besakąsBūtasis kartinis laikas buvo benešąs, besėdįs, besakąsBūtasis dažninis laikas būdavo benešąs, besėdįs, besakąsBūsimasis laikas bus benešąs, besėdįs, besakąsTariamoji nuosakaa) būtų benešąs, besėdįs, besakąsb) būtų buvęs benešąs, besėdįs, besakąsLiepiamoji nuosaka būk benešąs, besėdįs, besakąsSudėtinių formų asmenuojama tik pirmoji dalis (esu, esi, yra, esame, esate, yra; buvau, buvai, buvo, buvome, buvote, buvo…). Dalyvis — nekintama dalis. Todėl kaip pavyzdys čia pateikiamas visų laikų ir nuosakų tik 3 asmuo. Tariamoji nuosaka sudaroma ir su vientisine, ir su sudėtine pagalbinio veiksmažodžio forma.Esamasis laikas neturi pagalbinio veiksmažodžio, bet priklauso tai pačiai sistemai, kur dalyvis yra su priešdėliu be-. Sudėtinės formos su veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviu dar vadinamos pradėtinėmis todėl, kad viena iš dviejų jo reikšmių rodo ketinamą pradėti ar jau ir pradėtą, bet kokios nors priežasties nutrauktą veiksmą: Buvau jau beeinanti iš namų, kai išgirdau vaiko riksmą.Antroji šio tipo sudėtinių formų reikšmė — tęstinis veiksmas, laiko ar priežasties santykiu susijęs su kitu veiksmu ar kokiomis aplinkybėmis: Matysi, aš būsiu bemiegąs, kai ateisi manęs guldyti. (J.) Gal jau seniai būčiau beturįs porelę triušiukų, jei nebūtų numirusi mama. (K. S.) Pasigailėjau širdyje, kad nesu šv. Jurgis, būčiau bekremtąs sūrį nuo galo. (Ž.)Sudėtinės formos su esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu skiriasi nuo vientisinių ne laiko, o modalumo, dviejų veiksmų santykio ar tebesitęsiančio veiksmo reikšmėmis. Todėl jos gali būti vientisinių formų sinonimai.

Sudėtinė forma Vientisinė formaIr Katrė gerą liežuvėlį beturinti. (Ž.) Ir Katrė gerą liežuvėlį turi.Gal jau seniai būčiau beturįs porelę triušiukų, jei nebūtų numirusi mama. (K. S.) Gal jau seniai turėčiau porelę triušiukų, jei nebūtų numirusi mama.Buvau beeinanti iš namų, kai suskambo telefonas. Jau ėjau (rengiausi eiti) iš namų, kai suskambo telefonas.

Gramatinė sinonimija daro kalbą turtingesnę, spalvingesnę. Tiktai labai dažnai tarp sinonimų vyksta konkurencija. Todėl reikia rūpintis, kad vientisinės formos nenustelbtų sudėtinių.

Sudėtinės formos su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu

Tiesioginė nuosakaEsamasis laikas yra mušamas, mylimas, rašomasBūtasis kartinis laikas buvo mušamas, mylimas, rašomas Būtasis dažninis laikas būdavo mušamas, mylimas, rašomas Būsimasis laikas bus mušamas, mylimas, rašomasTariamoji nuosakaa) būtų mušamas, mylimas, rašomasb) būtų buvęs mušamas, mylimas, rašomasLiepiamoji nuosaka būk mušamas, mylimas, rašomasŠios sudėtinės formos nuo atitinkamų vientisinių skiriasi tik rūšimi. Kadangi nėra neveikiamosios rūšies vientisinių formų, tai nėra ir sinonimijos.

Sudėtinės formos su būtojo laiko dalyviais

1. Su veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu:Tiesioginė nuosakaEsamasis laikas yra dirbęs, mylėjęs, rašęsBūtasis kartinis laikas buvo dirbęs, mylėjęs, rašęsBūtasis dažninis laikas būdavo dirbęs, mylėjęs, rašęsBūsimasis laikas bus dirbęs, mylėjęs, rašęsTariamoji nuosakaa) būtų dirbęs, mylėjęs, rašęsb) būtų buvęs dirbęs, mylėjęs, rašęsLiepiamoji nuosaka būk dirbęs, mylėjęs, rašęsŠios formos dar vadinamos atliktinėmis, nes reiškia veikėjo būseną, kilusią iš atlikto veiksmo (plg. mačiau ir esu matęs „esu toks, kad mačiau”).Sudėtinių atliktinių formų sinonimiškai su vientisinėmis negalima pavartoti dėl dviejų priežasčių: a) dėl aiškių laiko santykių skirtybių: Juk, kai juodu Puodžienei liežuvį rodė, tėvas jau buvo miręs. (I. S.) Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę Septyni antai Šienpjūviai! Aukščiau dar šviesiau — Grigo Ratai apvirtę ant kelio, išgrįsto blaiviai. (M.)b) dėl dalyvio būdvardinės reikšmės (plg. Lapai buvo pageltę ir Lapai buvo geltoni}.

2. Su neveikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu:Tiesioginė nuosakaEsamasis laikas yra dirbtas, mylėtas, rašytasBūtasis kartinis laikas buvo dirbtas, mylėtas, rašytasBūtasis dažninis laikas būdavo dirbtas, mylėtas, rašytasBūsimasis laikas bus dirbtas, mylėtas, rašytasTariamoji nuosakaa) būtų dirbtas, mylėtas, rašytasb) būtų buvęs dirbtas, mylėtas, rašytasLiepiamoji nuosaka būk dirbtas, mylėtas, rašytasŠios sudėtinės formos taip pat yra atliktinės. Jų dalyvio laikas nesutampa su jungties laiku (yra ankstesnis) ir turi įvairiu metu trunkančios rezultatinės būsenos reikšmę: yra rašytas „toks jis todėl, kad anksčiau kas nors jį rašė ar parašė”, buvo rašytas, būdavo rašytas, bus rašytas. Rūšies atžvilgiu jos sudaro priešpriešą visoms veikiamosioms formoms (ir vientisinėms, ir sudurtinėms): Jis parašė laišką, Jis yra parašęs laišką / Laiškas yra jo parašytas. Einanti tarimu neveikiamoji forma keičia linksnių vaidmenis: papildinio linksnis virsta veiksniu (galininkas — vardininku), o veiksnio linksnis — papildinio linksniu (kilmininku).Dažniausiai vartojamos sakiniuose be veikėją reiškiančio linksnio: Pirmoji telegrama buvo išsiųsta 1884 metais. (P. M.)Tariniu vartojamas dalyvio vardininkas sudaro samplaikas su veiksmo galą reiškiančiais veiksmažodžiais nustoti, liautis, paliauti, mesti: Grigienės ratelis pats savaime nustojo sukęsis. (V. K.) Juozukas vėl gavo mesti skutęs. (Ž.) Čia dalyvis lengvai pakeičiamas bendratimi (nustojo suktis, metė skusti).Dalyvio vardininkas atstoja šalutinį sakinį, ypač su sangrąžiniais veiksmažodžiais: tarėsi žinanti, sakėsi mokantis, tikėjosi pagysiąs ir kt. Baisėjosi apgauliojanti vyrą. (Ž.) Tą patį turinį galima išreikšti ir be dalyvio: Baisėjosi, kad apgaulioja vyrą (tariasi, kad žino; tikisi, kad pagis ir t.t.). Dabartinėje kalboje pakaitalai su asmenuojamaisiais veiksmažodžiais dažnesni už dalyvines konstrukcijas.Po jungiamųjų žodžių su dalyvių vardininkais dabar gana sėkmingai konkuruoja asmenuojamieji veiksmažodžiai arba nederinamosios dalyvių formos: Jiedu pasiliko tie patys sodiečiai, kaip ir buvę (buvo). (V.) Aš atsisėdau kur palieptas (kur man liepė, kur man buvo liepta). (J. Blt.)Visų laikų dalyvių vardininkai vartojami pasakojamojoje kalboje vietoj tiesioginės nuosakos formų, reiškiant sakytojo indiferentiškumą, nuošalę nuo to, kas sakoma: Kitą kartą buvęs žvejys. Jis turėjęs du sūnus. Tai jie trys žvejodavę ir žvejodavę kiekvieną dieną.Ir klegėjo žmonės, kad jis tuomet mirsiąs, kai Gelovinė išdžiūsianti, o Gelovinė išdžiūsianti, kai amžių pabaiga būsianti. (V. K.)Tai labai kompaktiška ir patogi kalbėtojo nusistatymo sakomo dalyko atžvilgiu raiškos forma. Daugelio gramatikų ši forma laikoma netiesiogine nuosaka. Bet kadangi dalyvis neturi nuosakų, tai čia yra tik ypatinga sintaksinė dalyvio vardininko vartosena kiek kitam modalumui reikšti. Vadinamoji netiesioginė nuosaka konkrečioje situacijoje yra tiesioginės nuosakos sinonimas: Sako, kad ji ne už Tupikio tekanti (plg. teka), bet už jo gyvenimo. (Ž.)Dalyvių vardininkai patys vieni ir su sau priklausomais žodžiais reiškia iš veiksmo kylančias aplinkybes, kurios yra tarsi pagrindinio veiksmo vykimo fonas: Kurmelis pabudęs vartė pabalusias akis. (Ž.) Katinas, užsikrausiąs ant krėslo, taikstosi šokti prie dagilėlio. (P. M.) Martynas, žandaro stumiamas, dar pabučiavo pačia. (Ž.) Žmogaus pavaišintas ir apnakvintas, senis iškeliavo toliau. (P. C.) Padalyviai

Padalyvis yra veiksmažodžio forma, turinti prieveiksmio ypatybių. Padalyviai nekaitomi nei skaičiais, nei linksniais, nei asmenimis. Jie turi keturis laikus. Reiškia aplinkybę, kylančią iš veiksmo, kurį atlieka kitas veikėjas.1. Esamojo laiko padalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio kamieno, pridedant -ant, -iant, -int. Po minkštojo priebalsio rašome -iant (nerašome -ent).galvojant, kalbant, matant;klausiant, plaukiant, žengiant;tylint, stovint, žiūrint.

2. Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko padalyviai daromi iš atitinkamo laiko veiksmažodžio kamieno, pridedant -us, -ius.laukus, mačius, sakius,laukdavus, matydavus, sakydavus.

3. Būsimojo laiko padalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio kamieno, pridėjus priesagą -iant (negalima rašyti -ent).būsiant, plauksiant, sakysiant, važiuosiant.

Padalyvių reikšmės ir vartosena

Pagal reikšmę padalyviai, kaip ir šalutinio veiksmo reikšmės dalyviai, skirstomi į aplinkybinius ir aiškinamuosius.Aplinkybiniai padalyviai žymi šalutinį veiksmą, susijusį su pagrindiniu aplinkybės (laiko, priežasties, sąlygos, nuolaidos, būdo) santykiu. Tokią reikšmę turi tik esamojo ir būtojo kartinio laiko padalyviai. Jie tarp savęs priešinami pagal būtojo (ankstesnio) laiko reikšmės skiriamąjį požymį.Esamojo laiko padalyviai, būdami nežymėti priešpriešos nariai, rodo šalutinio veiksmo vienlaikiškumą (dažnai tik dalinį) su pagrindiniu. Dažniausiai jie daromi iš eigos veikslo reikšmės veiksmažodžių, pvz.: Dalgius galandant pempės lekia i būrius. Avį kerpant ožka dreba.Būtojo kartinio laiko padalyvis žymi šalutinį veiksmą, ankstesnį už pagrindinį. Jie dažniausiai daromi iš įvykio veikslo reikšmės veiksmažodžių, pvz.: Šieną nupjovus atolas želia. Išvažiavus iš miško pasirodys ir debesys.Padalyvio žymimo šalutinio veiksmo atlikėjas dažnai reiškiamas vardažodžio ar įvardžio naudininku. Tas naudininkas su padalyviu sudaro vadinamąją savaiminio, arba absoliutinio, naudininko konstrukciją (dativus absolutus). Savaiminio naudininko konstrukcijoje padalyvio junginys su daiktavardžio ar įvardžio naudininku nepriklauso nuo kitų sakinio dalių, nėra nei derinamas su jomis, nei jų valdomas.Kodėl miežiams plaukiant nekukuoja gegutė? Gudrus kalba tik reikalui esant. Taip jai bevalant duris, išėjo iš klėties ir šeimininkas. Lapams nuo medžių krintant kiškiai po arimus slapstosi. Saulei patekėjus supuolė būrys šnekučių savo lizdų ieškoti. Mainams pasibaigus, visi susėda į ratą pasikalbėti.Padalyvio žymimo veiksmo atlikėjas gali būti išreikštas ir neiginio ar dalies kilmininku, pvz.: Aukso kilpelės šalia siūbuoja raiteliuko nebesant.Padalyviai daromi ir iš beasmenių ar beasmeniškai vartojamų veiksmažodžių. Tokiais atvejais jų žymimas veiksmas nesiejamas su jokiu konkrečiu veikėju:Lyjant per visas sienas vanduo bliaukė. Sutemus vaikai sumigo. Prireikus jis ir mūrininką pavaduoja.Asmeniniuose sakiniuose padalyvio ir veiksmažodinio tarinio veiksmų atlikėjai gali tik iš dalies sutapti (padalyvio veiksmą paprastai atlieka daugiau veikėjų), pvz.: Iš pradžių (Baltaragis su Cinoku) ėjo tylomis… Artinantis prie dvaro, Baltaragis prašneko. (Žem.)Padalyvio žymimo veiksmo atlikėjas sakinyje gali būti nusakomas į padalyvinę konstrukciją neįeinančių žodžių formomis:a) naudininku (dažniausiai): Bežingsniuojant sumintu kelio pakraščiu Martynui pradeda degti padai. (I.Simon.) Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo širdelė krūtinėje. (J.Bil.)b) galininku: Paėmė mane gailestis į jį bežiūrint. Grįžtant lauko keliu namo, Noreiką slėgė sunki nuotaika.c) kilmininku: Visų veidai paniuro ir pyktis kilo širdyse, prisiminus patirtas iš dvaro skriaudas. (V.Myk-Put) Ropukus valgant veidas jo pabalo.Reikšdami aplinkybes padalyviai kartais praranda šalutinio veiksmo reikšmę ir savo vartosena priartėja prie prieveiksmių. Pavyzdžiui, padalyviai bematant, beregint gali reikšti ne tik „kam nors matant, regint”, bet ir „tuoj pat, greitai”, padalyvis verkiant — ne tik „kam nors verkiant”, bet ir „būtinai”, nedelsiant, netrukus paprastai reiškia „greitu laiku, tuojau”:Jeigu taip eis, tai beregint mokinė mokytoją pralenks. Reikia nedelsiant subruzti ir imtis būtinų reformų. Reikia verkiant žmogų gelbėti. Netrukus pasirodė daktaro šeimininkė Morta.Kai kurie padalyviai, vieni ar su priklausomais žodžiais, eina įterpiniais: nesigiriant, taip sakant, tiesą pasakius, antra vertus. Padalyviai nepaisant, neskaitant, išskyrus, išlaikydami veiksmažodžių linksnių valdymą, savo vartosena artimi prielinksniams, o padalyvis nelyginant — dalelytei.Būtojo kartinio laiko padalyviai beasmeniuose sakiniuose gali turėti veiksmažodžio bendračiai artimą reikšmę:a) junginiuose su būdvardžių bevardės giminės formomis arba tariniu einančiais prieveiksmiais: Gal geriau būtų namo grįžus. Gerai būtų tuo tarpu gurkšnelis išmetus. Gana gaišus, imkit maišus ir važiuojam!b) su klausiamaisiais ir santykiniais įvardžiais, prieveiksmiais, dalelytėmis: Ką čia daugiau beradus sau pakankinti! Ar nežinai, Jonai, kur čia pinigingas žmogus apėjus? Nesusigalvoju, kaip čia padarius.c) su dalelyte kad: Kad taip įsigijus žąselę! Neminkšta patalynė, bet ir tokia seniui meili — kad bent valandėlė dar prisiglaudus.Aiškinamieji padalyviai žymi kito veikėjo atliekamą arba savaiminį šalutinį veiksmą, aiškinamuoju santykiu siejamą su pagrindinių veiksmu. Vieni ar su priklausomais žodžiais jie nusako jutimo, suvokimo, mąstymo, sakymo, radimo reikšmės veiksmažodžių turinį ir eina aiškinamųjų prijungiamųjų sakinių šalutinių dėmenų atitikmenimis. Taip vartojami visų laikų padalyviai. Jie sudaro priešpriešą aiškinamiesiems dalyviams pagal santykį su pagrindinio veiksmo atlikėju, o tarp savęs priešinami pagal tuos pačius būtojo, būsimojo laikų bei dažnumo skiriamuosius požymius kaip aiškinamieji dalyviai Dažniausiai jie vartojami konstrukcijose su galininku.Esamojo laiko padalyviai: Išgirdom graudžiai verkiant jaunąją mergužę. Moteriškė… pamatė vyrą ateinant. Kad jis žinotų aušružę auštant. (Jonelis) tuojau suprato brolį bėdoj beesant. Iškeliavo jiedu ir randa tą vilką laukiant.Būtojo kartinio laiko padalyviai: Sodiečiai žinojo Benediktą iš galvos išėjus. Parėjo namo ir rado sūnų užgimus. Ateina liokajus ir praneša žmogų atėjus su reikalu. Nesakykit mane jauną dėl vainiko skendus. Radau visus sumigus.Būtojo dažninio laiko padalyviai: Sako kartais užeidavus tokią liūtį. Girdėjau jį priilsdavus tenai.Būsimojo laiko padalyviai: Kaip jauti tėvą pasielgsiant? Sako ir tavo bernelį netrukus atjosiant. Tikiu ir skaitytojus knarksiant. Gali sviesti dešrą, jei žinai lašinių paltį nukrisiant.Iš veiksmažodžio būti daromų padalyvių junginiai su dalyviais ar vardažodžiais eina sudėtinių veiksmažodžio formų ar sudėtinių tarinių atitikmenimis:Visi sako jį esant labai mokytą. Vincas… žinojo jį esant ar buvus gyvenimo ir ūkininkavimo prityrusi žmogų. Girdėjau ir tave buvus stumdomą. Senovės raštininkai pasakoja… Žemaičių kunigaikštystę kiaurai užgultą buvus tankiais miškais. Iš kur parėjai, kad viens nežinai rytoj karaliaus dukterį smakui būsiant paduotą.Sudėtines atliktines formas atitinka veiksmažodžio būti padalyvio junginiai su kitu padalyviu:Iš jos tarmės galima buvo spręsti ją esant gimus ir vargus kur nors Lankoj. Sako ir jį buvus pavargus.Aiškinamieji padalyviai siejami ir su atitinkamos reikšmės kilmininką valdančiais arba neiginį turinčiais veiksmažodžiais:Veltui senis sūnaus pareinant laukė. Sustoki, bernyti, duok man paklausyti gegutės kukuojant. Labą dieną, kaimynėli, ar nematei bičių lekiant?Kai sakinio tariniu eina veiksmažodžio bendratis, padalyvio veiksmo atlikėjas gali būti reiškiamas vardininku:Toli, bene antrame marių šone, matyti praplaukiant didesnis laivas. Girdėti buvo ratai bildant.Pagrečiui su vardininku čia pavartojamas ir galininkas: Iš visko buvo matyti jį jaudinantis.Aiškinamosios (kaip ir aplinkybinės) reikšmės padalyvio veiksmo atlikėjas gali būti ir nepasakytas: numanomas iš konteksto, neapibrėžtas ar apibendrintas:Petrukas, parėjęs į dvarą, rado jau bevakarieniaujant. Pajutau lašant. Gandom ir persigandom, pamatę degant. Ant jos niekas nebuvo girdėjęs tariant bent kokį blogą žodį. Motiejus išgirdo garsiai triokštelėjus. Numano jų širdelė greitai pritrūksiant tokių skanėstų.

Būdinys

Būdinys yra nekaitoma veiksmažodžio forma, pabrėžianti veiksmo vykimo būdą. Visada vartojama tik su tos pačios šaknies veiksmažodžiu, pvz.: bėgte bėgo, nešte nešė, mazgote mazgojo ir kt.Būdinys atsako į klausimą kaip? Daroma iš bendraties kamieno su priesagomis -te. (negalima rašyti -tia).bėgte (bėgo), dainuote (išdainavo), rėkte (išrėkė).Būdinius gramatikos laiko veiksmažodžio formomis, bet jie jokių veiksmažodžiui būdingų gramatinių požymių neturi, net tų, kuriuos turi bendraties kamienas. Pavyzdžiui, bendraties kamienas gali būti ir paprastas, ir priešdėlinis, o būdinio kamiene priešdėlis neįmanomas (turimi galvoje žodžiai su formantu -te), būdinys neturi sugebėjimo valdyti kitas formas, negali būti sangrąžinis. Vadinasi, kaip veiksmažodį jį galima apibūdinti tik neigiamai.Atmetus būdinio formantą -te, likusioji žodžio dalis formaliai sutampa su nepriešdėlinio veiksmažodžio bendraties kamienu, pvz.: bėg-ti — bėg-te, degin-ti — degin-te, nešio-ti — nešio-te, saky-ti — saky-te ir t.t., tačiau minėtieji gramatiniai skirtumai, matyt, leidžia manyti, kad būdinys yra sustabarėjusi veiksmažodinės kilmės daiktavardžių įnagininko forma (pvz., mazgotė, nešiotė, niekotė, šienautė, važiuotė). Dabartinės kalbos požiūriu turbūt būdinį tikslingiau būtų laikyti savotišku, tik su tos pačios šaknies veiksmažodžiais vartojamu prieveiksmiu, pvz.: Karštoji Didžiojo vandenyno sritis kaip sėte prisėta salų ir salelių (P.Maš.). Kas jau turi vieną koją grabe, su kita dar spirte spiriasi kaip galima ilgiau laikytis šiam pasauly (J.Balč.). Paskui apie trisdešimt jardų plaukte plaukiau ir vėl pasiekiau dugną (J.Balč.). Sąsiaurio vidurį aš briste perbridau (J.Balč.). Vaidinimo dieną žmonės grūste grūdosi prie geležinkelio kasos (P.Maš.). Širdis jauste jautė, kad vargu bus kas gera iš to sumanymo (Vaižg.) Kupsčiai svečius grobstyte grobstė (Žem.). Jei valgyte neprivalgysi, laižyte neprilaižysi.Yra ir daugiau veiksmažodinės kilmės prieveiksmių, sakomų su tos pačios šaknies veiksmažodžiais — tai prieveiksmiai su formantu -tinai. Jie netgi veiksmažodžiams tam tikra prasme artimesni, nes jų kamiene gali būti ir priešdėlis, pvz.: Toks jau lietuvių būdas: kai du vaidijasi, nors užsimuštinai mušasi, trečias bėga šalin (Vaižg.). Dabar Karalienės spinta kimštinai prisikimšo popierinių pinigų (I.Simon.) Neduosi geruoju — pagautinai pagausime (Žem.). Siekinys

Siekinys yra nekaitoma veiksmažodžio forma, reiškianti veiksmą, kurio siekiama kitu veiksmu. Dabar tėra vartojamas rytų aukštaičių tarmėje ir iš ten kilusių rašytojų kūriniuose. Daromas iš bendraties kamieno, pridedant priesagą -tų.išėjo grybautų, medžiotų, uogautų.Parvažiavęs vasarotų savo tėviškėn, išėjau vieną šventadienį su broliu laukan javų aplankytų. Siekinys paprastai vartojamas su slinkties (judėjimo), skatinimo judėti ar panašios reikšmės veiksmažodžiais:Duktė išbėgo uogautų.Samdiniai susirinko vakarotų.Motutė baras, verptų vadina.Sakinio veiksmo objektas reiškiamas kilmininku:Visi šoko durų rakintų.Paskum siunčia čigoną malkų atneštų.Slinkties veiksmažodis kartais nepasakomas:Mykoliuk, vežimų krautų.Bendrinėje kalboje vietoj siekinio dabar dažniausiai vartojama bendratis.

Morfologinio nagrinėjimo tvarka

Linksniuojamųjų kalbos dalių gramatinio nagrinėjimo tvarka

Pavyzdžiai

Tol mokomės, kol gyvi esame.Žodžiugyvi — pradinė forma gyvas, būdvardis, kokybinis, paprastasis, ia linksniuotės, nelyginamasis laipsnis, vyriškoji giminė, daugiskaitos vardininkas; sakinyje eina vardine tarinio dalimi (kokie esame? — gyvi).Raštugyvi (gyvas) — būdv., kokyb., papr., ia l., vyr. g., dgs. vard.; vard. tar. d.; (kokie esame?).

Tinginiui duonos nėra.ŽodžiuTinginiui — pradinė forma — tinginys, daiktavardis, bendrinis, vyriškosios giminės, ia linksniuotės, vienaskaitos naudininkas; sakinyje eina papildiniu (kam nėra? — tinginiui).RaštuTinginiui (tinginys) — daiktav., bendr., vyr. g., ia l., vns. naud.; papild. (kam nėra?).

Trejetas drąsuolių pasiekė antrąją viršukalnę.ŽodžiuTrejetas — skaitvardis, kuopinis, vyriškoji giminė, vardininkas; sakinyje eina veiksniu (kas pasiekė? — trejetas drąsuolių).RaštuTrejetas — skaitv., kuop., vyr.g., vard.; veiksn. (kas pasiekė? — trejetas drąsuolių).Žodžiuantrąją — pradinė forma — antroji, skaitvardis, kelintinis, įvardžiuotinis, moteriškoji giminė, vienaskaitos galininkas; sakinyje eina pažyminiu (kelintą viršūnę? — antrąją).Raštuantrąją (antroji) — skaitv., kelint., įvardž., mot. g., vns. gal.; pažym. (kelintą viršūnę?).

Tegu lietūs išpraus tau veidelį baltai! (S.N.)Žodžiutau — pradinė forma tu, įvardis, asmeninis, vienaskaitos naudininkas; sakinyje eina papildiniu (kam išpraus? — tau).Raštutau (tu) — įv., asm., vns. naud.; papild. (kam išpraus?).

Veiksmažodžio gramatinio nagrinėjimo tvarka

1. Pagrindinės formos.2 Kalbos dalis.3. Asmenuotė.4. Nuosaka, laikas, skaičius, asmuo.5. Kuo eina sakinyje.Pastaba. Jei veiksmažodis sangrąžinis arba beasmenis, tai nurodoma prieš asmenuotę. Bendratis, kaip neasmenuojama forma, smulkiau nenagrinėjama.

Pavyzdžiai

Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.Žodžiupasiklosi — pagrindinės formos kloti, kloja, klojo, veiksmažodis, sangrąžinis, pirmoji asmenuotė, tiesioginė nuosaka, būsimasis laikas, vienaskaitos antrasis asmuo, sakinyje eina tariniu (ką pasidarysi? — pasiklosi).Raštupasiklosi (kloti, kloja, klojo) — veiksmaž., sangr., I asm., ties. n., būs. l., vns. II a.; tar. (ką pasidarysi?).

Linas iš vakaro susideda knygas ir sąsiuvinius, kad rytą nebereikėtų.Žodžiunebereikėtų — pagrindinės formos nebereikėti, nebereikia, nebereikėjo, veiksmažodis, beasmenis, pirmoji asmenuotė, tariamoji nuosaka; sakinyje eina tariniu (kas vyktų? — nebereikėtų).Raštunebereikėtų (nebereikėti, nebereikia, nebereikėjo) — veiksmaž., beasm., I asm., tar. n.; tar. (kas vyktų?)

Dalyvio gramatinio nagrinėjimo tvarka

1. Pradinė forma.2. Veiksmažodžio forma.3. Rūšis.4. Laikas.5. Giminė, skaičius, linksnis.6. Kuo eina sakinyje.Pastaba. Jei dalyvis turi sangrąžinę formą arba yra įvardžiuotinis, nurodoma po rūšies.

Pavyzdys

Atsisveikinę vaikai išėjo.ŽodžiuAtsisveikinę — pradinė forma atsisveikinęs, dalyvis, veikiamasis, sangrąžinis, būtasis kartinis laikas, vyriškoji giminė, daugiskaitos vardininkas; sakinyje eina laiko aplinkybe (kada išėjo? — atsisveikinę).Raštuatsisveikinę (atsisveikinęs) — dal., veik., sangr., būt. k. l., vyr. g., dgs. vard.; l. apl. (kada išėjo?)

Pusdalyvio gramatinio nagrinėjimo tvarka

Pavyzdys

1. Pradinė forma.2. Veiksmažodžio forma.3. Giminė.4. Skaičius.5. Kuo eina sakinyje.Pastaba. Jei pusdalyvis sangrąžinis, nurodoma prieš giminę.

Studentai grįždami kažką aiškinosi.ŽodžiuGrįždami — pradinė forma grįždamas, pusdalyvis, vyriškoji giminė, daugiskaita; sakinyje eina laiko aplinkybe (kada aiškinosi? — grįždami).RaštuGrįždami (grįždamas) — pusd., vyr. g., dgs.; l. apl. (kada aiškinosi?).

Padalyvio gramatinio nagrinėjimo tvarka

1. Veiksmažodžio forma.2. Laikas.3. Kuo eina sakinyje.Pastaba. Jei padalyvis turi sangrąžinę formą, nurodoma prieš sakant laiką.

Pavyzdys

Išvažiavus aprimo vėjas.ŽodžiuIšvažiavus — padalyvis, būtasis kartinis laikas; sakinyje eina laiko aplinkybe (kada aprimo? — sutemus).RaštuIšvažiavus — pad., būt. k. l.; l. apl. (kada aprimo?).

Prieveiksmio gramatinio nagrinėjimo tvarka

1. Kalbos dalis.2. Skyrius (pagal reikšmę ir pagal kilmę).3. Laipsnis (jei laipsniuojamas).4. Kuo eina sakinyje.

Pavyzdys

Stovyklautojai ramiausiai vaikštinėjo po sodą.Žodžiuramiausiai — būdo prieveiksmis, pagal kilmę būdvardinis, aukščiausiojo laipsnio; sakinyje eina būdo aplinkybe (kaip vaikštinėjo? — ramiausiai).Rašturamiausiai – priev., b., būdv., aukšč.l.; b.apl. (kaip vaikštinėjo?).

Žodžių darybos nagrinėjimo tvarka

1. Išsiaiškinkite, ar nagrinėjamas žodis paprastasis, ar darinys.2. Jei darinys, paaiškinkite jo reikšmę ir raskite darybos pamatą (pamatinį žodį ar žodžius).3. Išsiaiškinkite, ar nagrinėjamas žodis išvestinis, ar sudurtinis.4. Jei išvestinis, raskite darybos priemonę (priesagą, priešdėlį ar galūnę) ir nusakykite darybos būdą (priesaginė, priešdėlinė ar galūninė daryba).5. Jei žodis sudurtinis, paaiškinkite, kaip sudurti pamatiniai kamienai (su jungiamuoju balsiu ar be jungiamojo balsio).6. Jei žodyje yra sunkios rašybos vietų, paaiškinkite jas.

Nagrinėjimo pavyzdžiai

Žodžiu Pastalė — darinys; vieta po stalu; pamatinis žodis — stalas; darybos priemonė — priešdėlis pa-; priešdėlinės darybos žodis.Kūrybingas — darinys; su kūrybos gabumais; pamatinis žodis kūryba; darybos priemonė — priesaga -ingas; priesaginės darybos žodis, šaknies balsis -u-, nes kūrė.Apžiūra — darinys; kai apžiūri; pamatinis žodis — apžiūri; darybos priemonė — galūnė -a; galūninės darybos žodis; šaknies balsis -ū-, nes žiūri.Rugiapjūtė — darinys; rugių pjūtis; darybos pamatas — du žodžiai: rugiai ir pjūtis; sudurtinis žodis, nes turi du sudurtus pamatinius kamienus, sujungtus jungiamuoju balsiu -ia-.Raštu

Žodžių sudėtis

Pagal sudėtį žodžiai skiriami į skaidžiuosius ir neskaidžiuosius. Skaidieji turi daugiau negu vieną reikšminę dalį, o neskaidieji reikšminių dalių neturi. Tuo jie panašūs į žodžio dalis ir nesunkiai jomis virsta: te sau dirba — tedirba sau, be gėdos — begėdis, prieš pietus — priešpiečiai.Šaknis yra pagrindinė skaidžiųjų žodžių dalis, prisijungianti afiksus ir galinti susijungti su kita šaknimi. Afiksai — tarptautinis bendras priešdėlių, priesagų, galūnių ir kitų žodžio dalių, išskyrus šaknį, pavadinimas.Kadangi ta pati šaknis prisijungia įvairias žodžių ir jų formų sudedamąsias dalis, ji apibrėžiama ir kaip bendroji giminiškų žodžių dalis: sen-ti, sen-as, sen-elis, pa-sen-ti, sen-atvė, sen-ovė, sen-ovinis, sen-ybinis, sen-umas ir kt.Šaknis turi ir tai, kas vieną žodį skiria nuo kito (leksinė reikšmė), ir tai, kas bendra visai žodžių klasei (gramatinė reikšmė).Šaknis, kaitant ar darant žodžius, dažnai keičia savo fonetinę sudėtį ir tuo būdu susidaro tos pačios reikšmės formų variantai: vyti — veja — vijo, vogti — vagia — vogė, dubti — daubti — duobė, lėkti — lakta, nešti — našta ir kt. Tai yra šaknies balsių kaita.Šaknies balsių kaita esti kiekybinė (kai kinta tik balsio ilgumas): kilti — kyla — kilo ir kokybinė (kai kinta pats balsis): veda — vadas, keisti — kaita, žydėti — žiedas.Be balsių kaitos, šaknies fonetinė sudėtis dar kinta dėl intarpo: akti — anka — ako, tekti — tenka — teko, lipti — limpa — lipo, kibti — kimba — kibo (m vietoj n atsiranda dėl asimiliacijos — supanašėjimo: n prieš p, b virsta į m).Tarp atvirosios šaknies, kuri baigiasi balsiu ar dvibalsiu, ir galūnės (arba kamiengalio) įsiterpia priebalsiai d, j, n, v: duoti — duoda -— davė; dėti — deda — dėjo; sėti — sėja — sėjo; šluoti — šluoja — šlavė; džiūti — džiūva — džiūvo; būti — būna (būva) — buvo; pūti — pūva — puvo.Tarp uždarosios (su priebalsiu gale) šaknies ir esamojo laiko galūnės (ar kamiengalio) balsio įsiterpia priesagos -st- ir -št-: gimti — gimsta — gimė; mirti — miršta — mirė; dingti — dingsta — dingo; linkti — linksta — linko.

Priesaga — žodžio dalis, esanti tarp šaknies ir galūnės, bet paprastai sakoma su galūne. Ji ne tik keičia šaknies reikšmę, bet ir parodo, kuriai kalbos daliai (gramatinei klasei) priklauso žodis. Pavyzdžiui, su priesagomis -ininkas, -ėjas, -idė, -ykla gali būti tik daiktavardžiai (bitininkas, siuvėjas, karvidė, mokykla), su -ingas, -ėtas, -uotas — būdvardžiai (laimingas, skylėtas, languotas), su -uoti, -ėti, -yti, -enti — veiksmažodžiai (dainuoti, didėti, dalyti, gyventi).Su priesagomis padaromi ne tik nauji žodžiai, bet ir to paties žodžio formos (pvz.: geras — geresnis — geriausias; eidavo, eisime, eikime, eitume, einantis, einamas, eidamas, einant).

Priešdėlis — žodžio dalis, esanti prieš šaknį ir keičianti jos reikšmę. Jis nerodo žodžio priklausymo kalbos daliai (išsinerti ir išnara, palangė, padarė, pasuko, įlenkti ir įlanka ir t.t.).Iš priešdėlinių veiksmažodžių darant daiktavardžius, kinta kai kurių priešdėlių forma: atitrukti — atotrūkis, palinkti — polinkis, nulaužti — nuolauža, užleisti — užuolaida.

Galūnė — kintamoji žodžio dalis, rodanti jo ryšį su kitais žodžiais. Tačiau ne visi žodžiai baigiasi galūnėmis. Galūnėmis paprastai baigiasi linksniuojamieji ir asmenuojamieji žodžiai (vyras — vyro — vyrui…; nešu — neši — neša…), o nekaitomi žodžiai galūnių neturi. Tik sąlygiškai galūnėmis laikome ir veiksmažodžių esamojo laiko 3 asmens balsius (dirb-a, tik-i; raš-o). Iš daugiskaitos 1 ir 2 asmens formų matyti, kad tai yra kamiengaliai (dirb-a-me, dirb-a-te; tik-i-me, tik-i-te; raš-o-me, raš-o-te).Galūnės ne tik rodo žodžių ryšius, bet ir įformina žodį kaip kalbos vienetą. Todėl, keičiant galūnes, galima pasidaryti naujų žodžių: vilk-as — vilk-ė; stal-as — stal-ius; graž-us — grož-is; be galvos — begalv-is ir pan.

Kamienas — žodžio dalis be galūnės. Ši dalis gali būti labai paprasta, lygi šakniai (mam-a), ir sudėtinga, su žodžių darybos ir kaitybos afiksais. Paprasčiausias sudėtinis kamienas turi vieną šaknį ir vieną priešdėlį arba priesagą (padar-ė, avid-ė), bet esti ir labai sudėtingų kamienų, su įvairiais darybos ir kaitybos afiksais (pasišokinėdam-as), kamienų su dviem šaknimis (grėbliakot-is), su dviem šaknimis ir priesaga (galvažudžiauj-a).Kamienui priklauso ir sangrąžos afiksas. Jis kilęs iš sangrąžinio įvardžio galininko ir naudininko, todėl ir turi dvi pagrindines savybės reikšmes: 1) praustis ,,prausti save” ir 2) pirktis ,,pirkti sau”. Priklausymą kamienui rodo ne afikso vieta (ji gali būti pačiame žodžio gale ir tarp priešdėlio ir šaknies: suktis — pasisukti), bet kamienui suteikiama nauja reikšmė: sukti ir suktis — ne to paties žodžio formos, o du žodžiai, nors žodynuose sangrąžinių veiksmažodžių reikia ieškoti paprastųjų veiksmažodžių lizduose. Bet tai, kad daryba su sangrąžos afiksu duoda visai naują žodį (stebėti — stebėtis, laukti — lauktis), rodo jo priklausymą žodžių darybai. Be to, sangrąžos afiksas labai dažnai ,,prilimpa” prie priešdėlio ir su juo sudaro priešdėlines sangrąžines formas iš tų veiksmažodžių, kurie be priešdėlio sangrąžiniai nebūna: valgyti — prisivalgyti, persivalgyti; parduoti — parsiduoti; lakti — nusilakti ir kt.

Ypatinga žodžio dalis — įvardžiavimo afiksas. Jis kilęs iš įvardžių, visada yra žodžio gale ir pats turi kintamą galūnę (gerasis —gerojo — gerajam…), tačiau jo reikšmė glaudžiai susijusi su kamieno reikšme. Įvardžiuotinis gali būti tas žodis, kurio paprastoji forma reiškia kintamą daikto ypatybę (medinis negali būti įvardžiuotinis).

Morfeminė analizė

Morfeminė analizė reikalauja išskaidyti žodį į morfemas, t.y. mažiausius reikšminius vienetus. Vadinasi, analizuojant žodį morfemiškai, svarbu išsiaiškinti, ar jis skaidomas į morfemas, ar neskaidomas, ir jei skaidomas, — kokios morfemos jį sudaro, kaip jos pasiskirsčiusios. Morfemiškai skaidomais laikomi tokie žodžiai, kurių atskiros morfemos, turinčios tą pačią reikšmę, pasikartoja kituose žodžiuose. Skaidomas žodis gretinamas ir su bendrašakniais žodžiais, ir su tais, kurie turi tuos pačius darybos ar kaitybos afiksus. Pvz.: išvežimas skaidomas į tokias morfemas: vež- — šakninė morfema, pasikartojanti žodžiuose vež-ti, vež-imas, vež-ikas, važ-iuoti, iš- — priešdėlis, su kuriuo gali būti sudaryta daugybė priešdėlinių veiksmažodžių (iš-nešti, iš-vykti), -im- — priesaga, būdinga daugeliui lietuvių kalbos daiktavardžių, pavadinančių veiksmą (draud-im-as, lėk-im-as). Jokių abejonių nekelia išskyrimas ir kaitybos galūnės -as, kuri šiuo atveju rodo vyriškosios giminės vienaskaitos vardininką.Visi kaitomieji lietuvių kalbos žodžiai yra morfemiškai skaidomi, nes juose aiškiai galima išskirti kaitybos morfemas (mišk-as, ger-as, vien-as, aug-a). Morfemiškai skaidomi ir kai kurie nekaitomi žodžiai; juose galima išskirti kituose žodžiuose pasitaikančias šaknines ir darybines morfemas (visur plg. vis-as ir kit-ur, šitaip plg. šit-as ir t-aip). Morfemiškai neskaidomais vadinami tokie žodžiai, kuriuos sudaro viena morfema.Sunkesnis uždavinys yra morfeminis kamieno skaidymas. Žodžio kamienas laikytinas skaidomu tada, kai jo morfemos pasikartoja kituose kamienuose. Toks kamieno skaidymas, kai jo atskiros morfemos pasikartoja kituose kamienuose, turėdamos tas pačias reikšmes ar atlikdamos tas pačias funkcijas, vadinamas pilnuoju. Šitokio skaidumo kamienų morfeminė sudėtis gali būti labai įvairi. Žodžio kamieną gali sudaryti: šaknis ir priesaga (alksn-yn-as), šaknis ir dvi priesagos (plėš-ik-au-ti), šaknis ir trys priesagos (penk-et-uk-inink-as), priešdėlis ir šaknis (pa-mišk-ė), priešdėlis, šaknis ir priesaga (per-vež-im-as), priešdėlis, šaknis ir dvi priesagos (iš-aug-in-im-as), priešdėlis, sangrąžinė morfema ir šaknis (iš-si-praus-ti), priešdėlis, sangrąžinė morfema, šaknis ir priesaga (iš-si-praus-im-as), dvi šaknys (juod-alksn-is), dvi šaknys ir jungiamoji morfema (saul-ė-lyd-is), dvi šaknys ir priesaga (žmog-žudž-iau-ti), dvi šaknys ir dvi priesagos (nak-v-yn-pinig-iai), priešdėlis, dvi šaknys ir jungiamoji morfema (iš-puv-a-žand-is), priešdėlis, dvi šaknys ir priesaga (pa-laid-rank-ov-is), priešdėlis, dvi šaknys, dvi priesagos ir jungiamoji morfema (iš-vers-t-a-rank-ov-is), trys šaknys ir priesaga (dvi-link-liež-uv-is) ir t.t.Skaidomais kamienais laikomi ir tie, kurių viena morfema (ar kelios) su ta pačia reikšme pasikartoja kituose žodžiuose, o viena yra arba labai reta, arba visiškai unikali. Toks kamienų skaidumas vadinamas daliniu. Unikali gali būti arba šaknis, arba afiksas. Pavyzdžiui, žodžiuose ne-vėkš-1-a, dilet-ant-as unikalios, kituose žodžiuose nerandamos, yra šaknys, o žodžių berž-tv-a, merg-žn-a šaknys pasikartoja giminiškuose žodžiuose, o priesagos yra unikalios. Galima išskaidyti ir sudurtinį kamieną, kai viena iš jį sudarančių šaknų yra unikali (varn-a-lėš-a, kini-varp-a).Morfemiškai neskaidomais laikomi tokie kamienai, kurių visos numatomos išskirti morfemos yra unikalios. Kartais gali atrodyti, kad kai kurios morfemos fonetiškai sutampa su aiškiomis kitų žodžių morfemomis ir todėl yra išskirtinos. Tačiau, jei jos neturi tokios pat reikšmės, kaip kituose žodžiuose, kamienas negali būti išskaidytas. Pvz., žodžio karvelis kamienas negali būti morfemiškai skaidomas, nors jo šaknis formaliai panaši į žodžio karvė šaknį, o priesaga primena mažybines daiktavardžių priesagas (vaik-elis, darž-elis). Nebus skaidomi ir kamienai tokių žodžių, kaip: arbūzas, arbata, kubilas, klebonas, ridikas, sijonas, šėtonas, tijūnas, nors, atrodytų, panašios fonetinės struktūros priesagų turi aiškiai skaidomi kamienai (pilvūzas, sveikata, ratilas, barzdonas, lipikas).

Darybinė analizė

Darybinės analizės tikslas — analizuoti žodžio, kaip leksikos vieneto, darybą. Darybos požiūriu žodžiai skirstomi į paprastuosius ir darinius. Paprastieji žodžiai įvairius dalykus pavadina tiesiai, nenurodydami jų ryšio su kitu dalyku, pvz.: arti, geras, uoga, vyras ir t.t. Dariniai ne tik pavadina dalyką, bet ir nurodo jo ryšį su kitu dalyku. Darinio forma ir reikšmė visada remiasi kito žodžio forma ir reikšme, pvz.: žodžio artojas „tas, kas aria” reikšmė motyvuota žodžio arti reikšme, uogauti „rinkti uogas” — žodžio uoga, baltinti „daryti baltą” — žodžio baltas reikšme ir forma.Pirmasis darybinės analizės uždavinys ir yra nustatyti, ar žodis yra paprastas, ar darinys. Dariniu laikomas toks žodis, kuris ir formaliai, ir semantiškai remiasi kitu žodžiu. Vadinasi, norint išsiaiškinti, ar žodis yra darinys, reikia žiūrėti, ar dabartinėje kalboje yra toks žodis, kuris pamatuoja nagrinėjamąjį. Tas žodis, kuriuo remiasi darinys, vadinamas pamatiniu žodžiu. Taigi darybinė analizė turi remtis darinio ir pamatinio žodžio gretinimu. Tarp darinio ir pamatinio žodžio būtinai turi būti dvipusis ryšys: semantinis ir formalus. Darybiškai negali būti gretinami du žodžiai, jei tarp jų reikšmės nėra nieko bendra, pvz.: raginti ir ragas, bandyti ir banda, taip pat jei vieno jų forma nesiremia kito forma, nors semantinis jų ryšys yra visiškai aiškus, pvz.: višta ir gaidys, karvė ir veršiukas.Tolimesnis darybinės analizės uždavinys — nustatyti darybos kryptį ir būdą, t.y. katras žodis iš katro ir su kokiomis darybos priemonėmis yra padarytas, kokia yra formali darinio struktūra. Daugumos žodžių darybos kryptis yra visiškai aiški, nes darinių kamienas dažniausiai yra sudėtingesnis už pamatinį kamieną. Dėl to abejonių nekelia darybos kryptis tokių žodžių, kurie padaryti su priesagomis ar priešdėliais (gesinti iš gesti, medinis iš medis, pamiškė iš miškas). Kiek sunkiau yra paaiškinti darybos kryptį tų žodžių, kurių formali struktūra nėra sudėtingesnė už pamatinio žodžio struktūrą. Tokiu atveju reikia žiūrėti, katro žodžio reikšmė yra nemotyvuota, o katro motyvuota. Pavyzdžiui, galūnių vediniai gėris ir landa struktūros sudėtingumu visai nesiskiria nuo pamatinių žodžių geras ir lenda. Tačiau semantinė analizė rodo, kad gėris „gerumas” reikšmė priklauso nuo būdvardžio geras, o landa ,,vieta lįsti” — nuo veiksmažodžio lenda.Kiekvieno darinio kamienas yra dvinaris: į jo sudėtį įeina pamatinis kamienas, t.y. dalis, kuri bendra dariniui ir pamatiniam žodžiui, ir darybos formantas.Jei darinys remiasi vienu pamatiniu žodžiu, jis yra vadinamas vediniu. Norint vedinyje surasti pamatinį kamieną, reikia nuo jo morfologinio kamieno atmesti tuos darybos elementus, kurie yra prisijungę paskutinio darybos akto metu, pvz., vedinio gesinimas pamatinis kamienas yra gesin-, o vedinio gesinti — ges-. Kaip matyti iš pirmojo pavyzdžio, pamatinis vedinio kamienas nebūtinai turi sutapti su šaknimi, t.y. jis pats gali būti darybiškai skaidomas. Tačiau daugeliai lietuvių kalbos žodžių būdinga remtis paprastaisiais, darybiškai neskaidomais kamienais.Tokie dariniai, kurie remiasi ne vienu, o dviem ar keliais pamatiniais žodžiais, yra vadinami sudurtiniais žodžiais, arba dūriniais. Dūrinių kamienas yra dvinaris: jį sudaro du pamatiniai kamienai. Kaip ir vedinių, dūrinių pamatiniai kamienai dažniausiai esti darybiškai neskaidomi, pvz.: grėbliakotis, karžygys, baltakaktis.Formalių darybos priemonių, kuriomis darinys skiriasi nuo pamatinio žodžio, visuma yra vadinama darybos formantu. Vedinių darybos formantais eina darybos afiksai. Pagal tai, su kokiu darybos afiksu sudaryti, vediniai skirstomi į priesagų (artojas, šienauti), priešdėlių (užsienis, perkelti) ir galūnių (kuprius, nuovokus) vedinius. Dažnai vien tik darybos afiksai ir sudaro darybos formantą. Taip esti priešdėlinių veiksmažodžių ir galūnių darybos vardažodžių daryboje. Priesaginių ir priešdėlinių vardažodžių darybos formantas yra sudėtingesnis. Į jo sudėtį, be pagrindinio darybos afikso, įeina ir galūnė. Tačiau galūnė tėra šalutinis šių žodžių darybos rodiklis, reikalaujamas pagrindinės jų darybos priemonės {priesagos ar priešdėlio). Dėl to visas darybos formantas yra vadinamas priesaginiu arba priešdėliniu.Sudurtiniai žodžiai, kaip žinoma, susideda iš dviejų pamatinių kamienų. Jų darybos formantu yra laikoma galūnė. Daugumos lietuvių kalbos sudurtinių žodžių formantai yra galūnės -ia (vyriškosios giminės) ir -ė (moteriškosios giminės). Jungiamieji dūrinių balsiai darybos formantu nelaikytini, nes jų buvimas ar nebuvimas dažniausiai priklauso nuo pirmuoju sandu einančio kamieno ir neturi jokios įtakos dūrinio darybos reikšmei. Kartais net iš tų pačių dviejų žodžių gali būti sudaryti dūriniai ir su jungiamuoju balsiu, ir be jo (dienoraštis ir dienraštis).Nustačius, iš kokio žodžio ir su kokiu darybos formantu padarytas darinys, svarbu išsiaiškinti ir jo darybos reikšmę. Darybos reikšmė — tai ne individuali leksinė žodžio reikšmė, priklausanti vienam žodžiui. Bet ji kokybiškai skiriasi ir nuo įvairių grupinių reikšmių, apibendrinančių leksines žodžių reikšmes (pvz., kalbėjimo, slinkties ir kitokie veiksmažodžiai). Darybos reikšmę lemia žodžio struktūra, o tiksliau — pamatinio žodžio leksinės reikšmės ir darybos formanto santykis. Pavyzdžiui, iš veiksmažodžio arti su priesaga -tojas sudaryto vedinio artojas darybos reikšmė yra „tas, kas aria”, daiktavardžio kaltas (iš kalti) — „tai, su kuo kalama”, veiksmažodžio baltėti (iš baltas) — „darytis baltam ar baltesniam”. Darybinė žodžio reikšmė — tai ne darybos formanto reikšmė. Ją formuoja specifinis pamatinio žodžio ir formanto santykis. Ypač svarbu, prie kokios morfologinės klasės pamatinio žodžio yra prisijungęs darybos formantas. Kartais darybinę reikšmę nulemia pamatinio žodžio priklausymas tam tikram semantiniam tipui. Vadinasi, pamatinis žodis — svarbiausias komponentas, formuojantis darybos reikšmę. Tačiau iš to paties pamatinio žodžio gali būti sudaryti dariniai su įvairiais formantais, pvz.: stalelis, stalius, pastalė. Visų šių žodžių darybos reikšmės bus skirtingos, ir jas nulems darybos formantas, tiksliau darybos formanto santykis su pamatiniu žodžiu (stalelis — mažas stalas, stalius — tas, kas daro stalus, pastalė — vieta po stalu).Žodžio darybos reikšmę suvokti ir apibūdinti padeda transformacijos metodas. Jo taikymo principas yra toks: kiekvienas darinys turi būti pakeičiamas žodžių junginiu, į kurį įeina pamatinis žodis ir žodis arba žodžių junginys, ekvivalentiškas semantiniam pamatinio ir išvestinio žodžio skirtumui. Žodžių junginys, kuriuo pakeičiamas vedinys, turi atitikti tokius reikalavimus: 1) būti gramatiškai taisyklingas, 2) reikšti tą patį, ką ir vedinys (kad vienas kitą galėtų pakeisti ir platesniame kontekste). Pavyzdžiui, vedinys baltėti pakeičiamas junginiu „darytis baltam ar baltesniam”. Toks junginys yra gramatiškai taisyklingas. Jis visiškai gali pakeisti išvestinį veiksmažodį ir didesniame kontekste (plg. Džiūdamos sienos baltėja ir Džiūdamos sienos darosi baltos). Šiame junginyje baltas (pavartotas tam tikra gramatine forma, kurios reikalauja antrasis junginio komponentas) yra pamatinis vedinio žodis, o darytis pakeičia darybos priesagą -ėti. Analogiškai perfrazuojant, galima apibrėžti daugelio darinių reikšmes. Pvz.: mokykla „vieta, kur mokoma(si)”, valgykla „vieta, kur valgoma”; pieštukas „tai, su kuo piešiama”, trintukas „tai, su kuo trinama”; medinis ,,iš medžio padarytas”, geležinis „iš geležies padarytas”; gesinti „daryti, kad gestų”, skandinti „daryti, kad skęstų”. Sudurtiniai žodžiai gali būti transformuoti į žodžių junginį, kurio žodžių santykiai paprastai atitinka santykius tarp sudurtinio žodžio sandų, pvz.: grėbliakotis — grėblio kotas, akmenskaldis — skaldąs akmenis. Vienas sandas apibrėžia, nusako arba valdo kitą.Tačiau lietuvių kalboje yra nemaža darinių, kurių perfrazuoti negalima, t.y. kai kurių darinių negalima sugretinti su ekvivalentiškais junginiais. Pavyzdžiui, negali būti transformuoti daiktavardžiai, kurie pavadina ypatybes ar veiksmus, pvz.: baltumas — daiktiškas ypatybės pavadinimas, skaitymas — daiktiškas veiksmo pavadinimas. Tokie vediniai vadinami būdvardžių ir veiksmažodžių abstraktais.Žodžio darybos reikšmė kartais visiškai sutampa su leksine jo reikšme (pvz.: mokytojas „tas, kas moko”, medinis „kuris iš medžio”, gesinti „daryti, kad gestų”). Tačiau neretai iš darybinės reikšmės negalima pasakyti, kas iš tiesų žodžiu išreiškiama. Tos pačios darybinės reikšmės žodžiai gali būti vartojami keliomis reikšmėmis, pvz., žodžio kratytuvai darybos reikšmė yra „įrankis, kuriuo kratoma”, o leksinės jo reikšmės yra dvi: 1) „kuliamosios mašinos dalis, kuri krato šiaudus”; 2) „mašina mėšlui kratyti, kratyklė”; žodžio rinkėjas darybinė reikšmė yra „tas, kas renka”, o leksinės reikšmės yra tokios: 1} „kas dalyvauja rinkimuose, turi teisę rinkti”; 2) ,,ką kas renka: mokesčių rinkėjas, raidžių rinkėjas, varpų rinkėjas”; veiksmažodžio bėginti darybinė reikšmė yra „daryti, kad vyktų pamatiniu žodžiu nusakytas veiksmas”, o leksinės — 1) „versti bėgti”; 2) „tekinti, leisti lietis”. Vadinasi, leksinė žodžio reikšmė dažnai esti konkretesnė, detalesnė, o darybinė — mažiau apibrėžta, abstraktesnė.Darybos reikšmė yra ne individuali, o grupinė reikšmė. Ji yra būdinga grupei žodžių, sudarytų su tomis pačiomis darybos priemonėmis iš pamatinių žodžių, kurie priklauso vienodoms gramatinėms leksinėms grupėms. Pavyzdžiui, visi priesagos -tojas daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių, reiškia veiksmo, nusakomo pamatiniu žodžiu, atlikėją, priesagos -inti veiksmažodžiai, padaryti iš savaiminį veiksmą ar būseną nusakančių veiksmažodžių, reiškia priežastinį veiksmą, o priesagos -inis būdvardžiai, padaryti iš daiktavardžių, žymi nekintamą, išskirtinę ypatybę. Darybos analizės uždavinys yra suvokti ne tik atskirų žodžių darybos reikšmes, bet ir konstatuoti bendrąsias tam tikrų darinių klasių reikšmes. Darybinė reikšmė yra lemiamas veiksnys, skirstant žodžius į darybos tipus ir darybos kategorijas.

Kaitybinė analizė

Kaitybinės žodžių analizės tikslas — nustatyti, iš kokio kamieno ir su kokiais afiksais ar kitokiomis kalbinėmis priemonėmis sudarytos žodžio formos, kokias gramatines reikšmes ir kategorijas jos realizuoja. Svarbiausi klausimai, su kuriais susiduriame, kaitybiškai analizuodami žodžius, — tai klausimai, kas yra gramatinė reikšmė ir gramatinė forma, ką vadiname gramatine kategorija.

Gramatinė reikšmė ir gramatinė forma

Yra žinoma, kad pats svarbiausias daugelio žodžių požymis yra jų nominatyvinė funkcija. Žodžiu dažniausiai kas nors pavadinama,— koks nors objektyvios tikrovės daiktas, būtybė, reiškinys, savybė. Žodžio ryšys su objektyvios tikrovės dalykų atspindžiais žmonių sąmonėje yra jo leksinė reikšmė. Žodis gali turėti vieną arba daugiau leksinių reikšmių. Štai, pavyzdžiui, žodis akis gali reikšti: a) regėjimo organą, b) mezginio kilpą, c) aketę, d) liūno akivarą, e) korio skylutę medui dėti, f) daigo pumpurėlį, g) žiedo pagražinimą, h) kortų vertės ženklą ir kt. Tačiau, kad ir kokia reikšme šis žodis būtų vartojamas kiekvienu konkrečiu atveju, jo leksinė reikšmė visuomet bus tai, kas šiame žodyje individualu, kas labiausiai jį skiria nuo kitų žodžių (plg. dar homonimus banda „būrys galvijų, kaimenė” ir banda ,,kepalas”; juos atskirais žodžiais tik ir leidžia laikyti jų skirtinga leksinė reikšmė).Tačiau, be savo leksinės reikšmės, žodis turi ir kitokio pobūdžio reikšmių. Pvz., tame pačiame žodyje akis galima įžiūrėti labai bendrą daiktiškumo reikšmę, kuri šį žodį leidžia sieti su tokiais leksiniu požiūriu visiškai skirtingais žodžiais, kaip siena, stalas, medis, akmuo ir kt. Akis turi dar moteriškosios giminės, vienaskaitos, vardininko reikšmes, kurios irgi nėra tik šio vieno žodžio nuosavybė, o bendros labai įvairių leksinių reikšmių žodžiams (plg. žodžius siena, balta, žalia, žolė, dykuma — visiems jiems būdinga ir moteriškos giminės, ir vienaskaitos, ir vardininko reikšmė). Žodžiai skaitau, rašau, gyvenu, tyliu turi visai skirtingą leksinę reikšmę, bet juos visus jungia tai, kad jie reiškia realiai vykstantį, laiko atžvilgiu su kalbamuoju momentu sutampantį veiksmą, atliekamą kalbančiojo (I) asmens. Šitokio pobūdžio reikšmės vadinamos gramatinėmis reikšmėmis. Jos yra būtinas žodžio elementas. Atskirai nuo leksinės žodžio reikšmės jų turinio negalima suvokti, nes jos egzistuoja, tik susiliejusios su pastarąja. Kaip tik gramatinės reikšmės žodį padaro ne tik leksiniu, bet ir gramatiniu vienetu (pvz., žodis varna tik gramatinių reikšmių dėka yra ne tik juodų ir pilkų plunksnų paukščio pavadinimas, bet ir moteriškosios giminės daiktavardžio vienaskaitos vardininkas). Vadinasi, gramatikoje žodis — tai leksinės reikšmės ir vienos ar kelių gramatinių reikšmių vienybė.Toji leksinės ir gramatinės reikšmės (ar reikšmių) vienybė toli gražu ne visuose žodžiuose vienodai reiškiasi ir ne visur vienodai akivaizdi. Pvz., daiktavardžių duktė, sesuo, žmona, žąsis gramatinė moteriškosios giminės reikšmė atrodo lyg ir priklausoma nuo šių žodžių leksinėje reikšmėje glūdinčios moteriškosios lyties idėjos. Tačiau to visiškai negalima pasakyti apie būdvardžius gera, graži, didelė — jų gramatinė moteriškosios giminės reikšmė nėra sąlygojama leksinės šių žodžių reikšmės, o priklauso tik nuo šių būdvardžių sintaksinio ryšio su moteriškosios giminės daiktavardžiais (gera duktė, graži žmona, didelė žąsis). Dar kitoks (galima sakyti, neapčiuopiamas) gramatinės ir leksinės reikšmės ryšys yra tokių žodžių, kaip prielinksnis, jungtukas ar dalelytė: kiekvieno jų gramatinės reikšmės sudaro leksinės žodžio prigimties esmę.Jau iš to, kas pasakyta, matyti, kad gramatinės reikšmės yra ne vieno tipo. Vienos jų išreiškia objektyvioje tikrovėje egzistuojančius reiškinių santykius. Tokios reikšmės yra, sakysime, daiktavardžių vienaskaita ir daugiskaita (langas — langai, žmogus — žmonės), veiksmažodžio laikų reikšmės ir pan. Kitos gramatinės reikšmės parodo subjektyvų kalbančiojo asmens santykį su objektyviosios tikrovės reiškiniais (pvz., tiesioginės, tariamosios, liepiamosios nuosakos reikšmės). Bet yra ir tokių gramatinių reikšmių, kurių negalima susieti su jokiais objektyviosios tikrovės reiškiniais. Jos parodo tik žodžių santykį sakinyje. Tokios, pavyzdžiui, yra būdvardžių giminės ir skaičiaus reikšmės. Jos neatspindi kokių nors iš tikrųjų egzistuojančių ypatybės požymių (šia – giminės ir skaičiaus – prasme ypatybės net ir negalima charakterizuoti), o yra nulemiamos tik sintagminių daiktavardžio ir būdvardžio ryšių.Lyginant su leksine žodžio reikšme, gramatinės jo reikšmės yra visiškai abstrakčios. Kaip rodo pavyzdžiai, žodis gali turėti net kelias gramatines reikšmes, bet nė viena jų nebus tik to vieno žodžio nuosavybė. Gramatinės reikšmės yra bendros daugeliui žodžių, ištisoms žodžių klasėms.Jau buvo minėta, kad leksinė žodžio reikšmė įkūnijama leksinėje žodžio morfemoje — šaknyje. Gramatinės žodžio reikšmės irgi realizuojamos tam tikromis kalbos priemonėmis, daugiausia kaitybos afiksais. Pvz., žodžių akis, siena, sesuo, žolė gramatinių reikšmių (moteriškosios giminės, vienaskaitos, vardininko) rodikliai yra galūnės -is, -a, -uo, -ė. Žodžiuose rašau, rašome, tyliu, tylime esamojo laiko, vienaskaitos ir daugiskaitos, I asmens reikšmės taip pat realizuojamos galūnėmis -au, -u, -ame, -ime. Kalbos priemonės, kuriomis išreiškiamos gramatinės reikšmės, vadinamos gramatinėmis formomis. Gramatinė forma yra būtinas gramatinės reikšmės atitikmuo (koreliatas). Tarp gramatinės reikšmės ir gramatinės formos yra dialektinis ryšys: negali būti gramatinės reikšmės be gramatinės formos, ir neegzistuoja nė viena gramatinė forma, neturinti gramatinės reikšmės. Dėl to gramatinę formą dar galima būtų apibrėžti kaip kalbos ženklą, kurio žymimasis yra gramatinė reikšmė, o žymiklis — gramatinė priemonė, realizuojanti tą gramatinę reikšmę.

Gramatinė kategorija

Formaliai išreikštos gramatinės reikšmės yra suvokiamos tik dėl to, kad jos, sudarydamos tam tikrą sistemą, viena kitą išskiria. Pavyzdžiui, vienaskaitos reikšmę galima suvokti tik dėl to, kad egzistuoja daugiskaita, vyriškąją giminę — tik dėl to, kad egzistuoja moteriškoji giminė, vardininko reikšmę, — kad egzistuoja kilmininko, naudininko, galininko ir kitų linksnių reikšmės. Tie išskiriamieji priešpriešos santykiai, kuriais tarpusavyje esti susijusios gramatinės reikšmės (aišku, ir gramatinės formos), kalbos moksle dažnai vadinami opoziciniais santykiais, o pačios reikšmės — opozicinėmis reikšmėmis.Opozicinės reikšmės gali būti apibendrinamos į vieną platesnę reikšmę, kuri vadinama gramatine kategorija. Vadinasi, gramatinė kategorija — tai pagal bendrą požymį viena kitą išskiriančių gramatinių reikšmių klasė. Pvz., vyriškosios ir moteriškosios giminės gramatinės reikšmės sudaro giminės kategoriją. Vienaskaitos ir daugiskaitos reikšmės apibendrinamos skaičiaus kategorija, o vardininko, kilmininko, naudininko, galininko, įnagininko, vietininko reikšmės — linksnio kategorija. Tačiau esama ir tokių gramatinių reikšmių, kurių apibendrinti negalima. Tai daiktiškumo reikšmė, būdinga daiktavardžiams, ypatybės reikšmė, būdinga būdvardžiams, veiksmo ir būsenos reikšmė, būdinga veiksmažodžiams, ir kt. Tokios pačios bendriausios gramatinės reikšmės, kurios budingos žodžiams kaip tam tikros gramatinės žodžių klasės atstovams, vadinamos kategorinėmis reikšmėmis. Formalių specifinių išraiškos priemonių jos neturi, o realizuojamos tomis pačiomis gramatinėmis priemonėmis, kaip ir kitos gramatinės reikšmės, būdingos tai žodžių klasei. Kategorinių reikšmių kalboje nėra daug: prie minėtųjų (daiktiškumo, ypatybės, veiksmo ar būsenos) kategorinių reikšmių dar galima pridurti kiekybės kategorinę reikšmę ir veiksmo ar ypatybės požymio kategorinę reikšmę. Šios kategorinės reikšmės yra bendros daugeliui kalbų.Dažniausiai gramatinės kategorijos yra būdingos ne vienai kuriai žodžių klasei, bet keletui. Pvz., linksnio kategorija būdinga daiktavardžiams, būdvardžiams, daugumai skaitvardžių, bemaž visiems įvardžiams; skaičiaus kategorija — daiktavardžiams, būdvardžiams, daugeliui įvardžių, veiksmažodžiams. Bet yra ir tokių gramatinių kategorijų, kurios būdingos tik vienai žodžių klasei, pvz., asmens, laiko, nuosakos kategorijas turi tik veiksmažodis, laipsnio kategoriją — tik dalis būdvardžių ir būdvardiniai prieveiksmiai. Tik vienai žodžių klasei, kaip matėme, būdingos ir vadinamosios kategorinės reikšmės.

Žodžio forma. Paradigma

Dauguma žodžių kalboje egzistuoja kaip tam tikra vidiniais ryšiais tarp savęs susijusių gramatinių formų sistema. Kiekvienu konkrečiu atveju rišlioje kalboje žodis reiškiasi viena kuria gramatine forma. Šitaip besireiškiąs žodis vadinamas žodžio forma. Kitaip sakant, žodžio forma — tai to paties žodžio atmaina, turinti specifinių gramatinių reikšmių. Pvz.: varna, varnos, varnai, varną, varna, varnoje, varnos, varnų, varnoms, varnas, varnomis, varnose — vis tai to paties žodžio formos, kurių kiekviena nuo visų kitų skiriasi savo gramatine reikšme, o visos sykiu sudaro vieningą sistemą, vadinamą paradigma (< gr. paradeigma — pavyzdys). Linksniuojamųjų žodžių vardininkas, o veiksmažodžio bendratis, inventorizuojant žodžius, paprastai laikomi lyg ir pamatinėmis, svarbiausiomis žodžio formomis — jie atstovauja visai žodžio formų paradigmai. Bet pačioje kalboje ir šitos formos egzistuoja tik kaip uždaros žodį sudarančių gramatinių formų sistemos elementai.

Gramatinių reikšmių realizavimo būdai

Lietuvių kalboje gramatinės žodžio reikšmės gali būti realizuojamos trejopai: sintetiniu būdu, analitiniu būdu ir mišriai.Sintetinis (< gr. synthetikos < synthesis — sujungimas) būdas yra tada, kai gramatinės reikšmės realizuojamos įvairiais kaitybos afiksais. Jie, jungdamiesi arba tiesiog prie žodžio šaknies, arba prie jo kamieno, nepakeičia leksinės žodžio reikšmės, o tik suteikia jam naują gramatinę reikšmę ir tuo pačiu padaro naują žodžio formą.Iš visų kaitybos afiksų būdingiausias gramatinių reikšmių realizatorius lietuvių kalboje yra galūnė, nes kaip tik ji parodo žodžių tarpusavio santykius sakinyje. Dažniausiai žodžių galūnės yra daugiareikšmės, kitaip sakant, viena galūne išreiškiama ne viena, o keletas gramatinių reikšmių. Pvz., žodžio namas galūnė -as įkūnija net tris gramatines reikšmes: vyriškosios giminės, vienaskaitos ir vardininko linksnio, o žodžio eini galūnė -i iš karto realizuoja net keturias gramatines reikšmes: tiesioginės nuosakos, esamojo laiko, vienaskaitos ir antrojo asmens. Savo daugiareikšmiškumu galūnės labiausiai skiriasi nuo kitų afiksų.Tačiau pasitaiko, kad visiškai tos pačios fonetinės sudėties galūnės realizuoja visiškai skirtingas gramatines žodžių reikšmes. Pvz., žodžio namas galūnė -as, kaip matėme, reiškia vyriškosios giminės vienaskaitos ir vardininko reikšmes, o žodžio galvas galūnė -as yra jau visai kitokių gramatinių reikšmių, būtent, moteriškosios giminės, daugiskaitos, galininko rodiklis. Net to paties žodžio paradigmoje pasitaiko formų, turinčių homonimiškas galūnes (plg. vienaskaitos vardininko formą tvora ir vienaskaitos įnagininką tvora). Fonetiškai sutapusios gali būti ir visiškai skirtingoms žodžių klasėms būdingos galūnės, realizuojančios skirtingas gramatines reikšmes (plg. formą žvirbli, kur galūnė -i įkūnija vyriškosios giminės, vienaskaitos, šauksmininko reikšmes, formą marti, kur galūnė -i reiškia moteriškosios giminės, vienaskaitos, vardininko gramatines reikšmes, ir formą lydi, kur galūnė -i parodo tiesioginės nuosakos, esamojo laiko, vienaskaitos, antrojo asmens gramatines reikšmes). Vadinasi, nors galūnė lietuvių kalboje yra pats būdingiausias gramatinės reikšmės rodiklis, iš jos vienos apie gramatinę reikšmę spręsti negalima. Gramatinė žodžio reikšmė išryškėja tik iš visos žodžio formos, o kartais — tik iš žodžio formos sakinyje (plg. Tvora pati išvirto, kur (tvora yra vienaskaitos vardininko forma, ir Tėvas aptvėrė kiemą tvora, kur homonimiška forma tvora turi vienaskaitos įnagininko reikšmę).Gana dažnai lietuvių kalboje ta pati gramatinė reikšmė realizuojama ne viena, o keliomis skirtingos fonetinės sudėties galūnėmis. Pvz., gramatinės vienaskaitos, vardininko reikšmės žodyje varna įkūnijamos galūne -a, o žodžiuose akis, žmogus, arklys, akmuo — jau galūnėmis -is, -us, -ys, -uo; tiesioginės nuosakos, esamojo laiko, vienaskaitos, II asmens gramatinės reikšmės vienų veiksmažodžių išreiškiamos galūne -i (neši, augi, lydi), kitų — galūne -ai (darai, rašai, sakai). Skirtingos galūnės, kurios išreiškia tą pačią arba kelias tas pačias gramatines reikšmes, vadinamos sinonimiškomis galūnėmis.Be galūnių, gramatinės žodžio reikšmės dar gali būti realizuojamos ir kitais kaitybos afiksais — priesagomis, priešdėliais. Pvz., priesaga -k(i), prisijungusi prie veiksmažodžio bendraties kamieno, padaro liepiamosios nuosakos formą, išreiškiančią kalbančiojo asmens valią — įsakymą, liepimą, kad pašnekovas ką darytų arba liautųsi daręs (nešk, eik, bėk). Priesaga -dav- yra veiksmažodžio būtojo dažninio laiko gramatinės reikšmės rodiklis, priesaga -t- — tariamosios nuosakos gramatinės reikšmės raiškos priemonė. Priesagomis -esn-, -ėlesn- ir -iaus- realizuojamos būdvardžių aukštesniojo, aukštėlesniojo ir aukščiausiojo laipsnio gramatinės reikšmės, daugelis veiksmažodžio priešdėlių įkūnija gramatinę įvykio veikslo reikšmę (plg.: drausti — uždrausti, daryti — padaryti, mesti — išmesti). Kartais žodžio formą sudaro ir priesaga, ir galūnė, ir abu šie afiksai yra skirtingų gramatinių reikšmių reiškėjai. Pvz., žodžio formoje eidavau priesaga -dav- įkūnija būtojo dažninio laiko reikšmę, o gaūnė -au — vienaskaitos ir I asmens gramatines reikšmes; formoje eikite priesaga -ki- išreiškia liepiamosios nuosakos gramatinę reikšmę, o galūnė -te — gramatines daugiskaitos ir II asmens reikšmes.

Kaitybiniais afiksais realizuojant gramatines reikšmes, tam tikrais atvejais pakinta šaknies balsiai (byra — biro, šauna — šovė, šluoja — šlavė), priebalsiai (marti — marčios, jausti — jaučia, jautė, austi — audžia — audė), kirčio vieta (lentos — vienaskaitos kilmininkas, lentos — daugiskaitos vardininkas). Kadangi šie reiškiniai apima tik dalį tam tikrą gramatinę reikšmę turinčių formų (plg.: kyla — kilo, nyra — niro, bet bėga — bėgo, auga — augo), jų laikyti tos gramatinės reikšmės realizavimo priemone (kad ir vidine) negalima. Formos su balsių ar priebalsių kaita — tai tik kamieno variantai, atsiradę dėl žodžio formos morfeminės struktūros.Kartais gramatinės reikšmės gali būti realizuojamos žodžio formomis, padarytomis iš skirtingų šaknų. Toks gramatinių reikšmių realizavimo būdas vadinamas supletyvizmu (lot. suppletum — papildomas). Lietuvių kalboje supletyvinių formų yra nedaug: įvardžio aš paradigma (aš, manęs, man, mane ir t.t., mes, mūsų, mums, mus ir t.t.), veiksmažodžio būti esamojo laiko I, II ir III asmens formos (esu, esi, yra).Analitinis gramatinių reikšmių raiškos būdas yra tada, kai gramatinės reikšmės reiškiamos pagalbiniais žodžiais (gr. analytikos < analysis — išskirstymas, išardymas). Lietuvių kalboje analitiniu būdu reiškiamos sudurtinių veiksmažodžių laikų ir nuosakų reikšmės (esu matęs, yra sakiusi, būk pasirengęs), kartais liepiamosios nuosakos gramatinė reikšmė (tegul skaito, tegu turi, lai nešasi), retais atvejais — būdvardžių aukštesniojo laipsnio reikšmė (labiau reikšmingas, labiau suodinas), gana dažnai — būdvardžių aukščiausiojo laipsnio reikšmė (pats gerasis, pati geroji, pats brangusis, pati brangioji).Lietuvių kalboje kartais gramatinė reikšmė išreiškiama mišriai — ir tam tikru afiksu, ir pagalbiniu žodžiu, pvz., veiksmažodžių rašau, rašai I ir II asmens reikšmės (kaip ir esamojo laiko ar vienaskaitos gramatinės reikšmės) išreiškiamos galūnėmis -au, -ai, bet tas pačias reikšmes galima papildomai dar išreikšti ir veiksmažodžio forma su atitinkamu asmeniniu įvardžiu: aš rašau, tu rašai. Tą patį galima pasakyti ir apie būdvardžio aukščiausiojo laipsnio reikšmę: dažniausiai ji reiškiama tik priesaga -iausias, -iausia (gražiausias, -ia), bet kartais lyg ir sustiprinama įvairiais pagalbiniais žodžiais, pvz.: iš visų gražiausias, pati gražiausia, gražių gražiausia, kuo gražiausias ir pan.

Žodžių darybos būdai

Nauji žodžiai padaromi, pridedant priesagas, priešdėlius, keičiant galūnes ir suduriant. Tokia žodžių daryba vadinama morfologine. Ji būdinga morfologiškai skaidomiems žodžiams.Žodžių darybos analizei būtiniausios šios sąvokos: paprastasis žodis, darybos pamatas, darinys, darybos formantas, darybos reikšmė, darybos tipas ir darybos kategorija.

Paprastasis žodis yra tas, greta kurio dabar nevartojamas tos pačios šaknies dar paprastesnis žodis ir kurio reikšmės negalima paaiškinti remiantis kitu žodžiu (saulė, ugnis, žmogus, gėle, rasti, gauti, geras). Istoriškai paprastieji žodžiai gali būti kildinami iš kitų žodžių.

Darinys yra žodžio darybos rezultatas, žodis, kurio reikšmė paaiškinama remiantis kitu žodžiu: mokykla ,,pastatas, vieta, kur mokomasi”, mokytojas ,,asmuo, kuris moko”, mokinys ,,asmuo, kuris mokosi, yra mokomas”. Darinys dažniausiai esti sudėtingesnis už paprastąjį žodį, bet jo esmę lemia ne žodžio sudėtis, o santykis su darybos pamatu, kuris savo ruožtu gali būti ir paprastas (augti — auginti), ir darinys (pasimatyti —pasimatymas). Kai darant naują žodį kinta tik galūnė, darinys yra tokio pat sudėtingumo kaip ir pamatinis žodis (puodas ir puodžius — turi po du skiemenis).Iš kelių vienas iš kito padarytų žodžių sudaroma žodžių grandis, pavyzdžiui: sakė — apsakė — apsakymas — apsakymėlis.Morfologiniai dariniai skiriami į vedinius ir dūrinius. Vediniai remiasi vienu pamatiniu žodžiu. Yra priesagų, priešdėlių ir galūnių vedinių: durininkas (: durys), parašyti (: rašyti), grožis (: gražus). Dūrinio daryba paprastai remiasi dviejų žodžių junginiu. Čia svarbu ir galūnė: dangoraižis (: raižyti dangų), duonriekis (: duoną riekti), raudonviršis (: raudonu viršumi).

Darybos formantais vadinami tie formos elementai, kurie padaro naują žodį. Tai paprastai esti priešdėliai, priesagos, galūnės, bet kartais dar prisideda šaknies ar priešdėlio garsų kaita, priegaidžių ir kirčio vietos skirtingumas (pajusti — pojūtis, nuleisti — nuolydis).

Darybos reikšmė susidaro iš pamatinio kamieno ir darybos formanto reikšmių. Ją dar galima vadinti struktūrine darinio reikšme, pvz.: beržynas, eglynas, dilgėlynas — tai ,,vieta, kurioje yra daug to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu”. Darybos reikšmė — grupinė, o grupių yra įvairių — nuo vienetų iki visumos. Pavyzdžiui, su priesaga -vė pirmiausia ateina į galvą kalvė (: kalti), gal dar yra vienas kitas žodis, bet su priesaga -imas (-ymas) daiktavardžių tiek, kiek yra veiksmažodžių.Darinio ryšys su pamatiniu žodžiu nevienodas. Reguliarios darybos atveju skiriasi tik priklausymas kalbos daliai (rašyti — rašymas, gražus —gražumas, geras —gerai). Todėl žodynuose tokių darinių reikia ieškoti pamatinių žodžių lizduose. Kai pamatinis žodis ir darinys priklauso tai pačiai kalbos daliai, darybos priemonės tik nedaug tepakeičia tai, kas pasakoma pamatiniu žodžiu (namas — namelis, bitė — bitutė, eiti — išeiti, laukti — sulaukti, geras — gerokas ir kt.). Tačiau yra daugybė atvejų, kai darinys reiškia visai ką kita negu pamatinis žodis (arklys — arklidė, ranka — apyrankė, valgyti — valgykla).

Darybos tipas — tai darybos ryšiu susijusių žodžių grupė, kuriai būdingi šie požymiai: 1) darybos pamatas turi priklausyti tai pačiai kalbos daliai; 2) turi būti tas pats darybos formantas ir 3) ta pati darybos reikšmė. Pvz.: uogauti (: uoga), riešutauti (: riešutas), grybauti (: grybas). Čia pamatinis žodis daiktavardis, bendras darybos formantas — priesaga -auti ir ta pati darybos reikšmė — ,,rinkti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu”.

Darybos kategorija — tai vieną reikšmę turinčių darinių visuma. Čia nesvarbu, kokiai kalbos daliai priklauso pamatinis žodis, nesvarbu darybos formantas, svarbu tik bendra darinių reikšmė. Pavyzdžiui, asmenų pavadinimai: bitininkas (: bitė), darbininkas {:.darbas), siuvėjas (:.siuva), mokytojas (: moko), račius {: ratas); vietų pavadinimai: avidė (: avis), mokykla (: mokyti), knygynas (: knyga), rugiena (: rugiai) ir kt.

Žodžių klasifikavimas kalbos dalimis

Pagal bendrąsias reikšmes ir jas atitinkančius gramatinius požymius žodžiai skiriami į klases, vadinamas kalbos dalimis. Jų yra vienuolika — daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir ištiktukas.Kalbos dalys pagal galėjimą eiti sakinio dalimis skiriamos į savarankiškąsias (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir nesavarankiškąsias (dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir ištiktukas). Sakinio dalimis eina tik savarankiškosios kalbos dalys, t.y. tos, kurios ką nors pavadina ar rodo. Iš nesavarankiškųjų kalbos dalių dažnokai tariniu eina ištiktukas. Tai priklauso ne nuo jo reikšmės, bet nuo tam tikrų vartojimo aplinkybių. Nesavarankiškosios kalbos dalys savo ruožtu skiriamos į tarnybines (dalelytė, prielinksnis, jungtukas) ir jausmines bei vaizdingąsias (jaustukas, ištiktukas). Pastarosios skiriasi nuo kitų kalbos dalių stilistiniu ribotumu. Jos vartojamos tik vaizdingoje šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje. Informacijai perteikti jausminės vaizdingosios kalbos dalys nevartojamos. Jos netinka nei moksliniam, nei kuriam kitam dalykiniam stiliui.Kalbos dalys dar skirstomos į kaitomąsias ir nekaitomąsias. Kaitomųjų kalbos dalių morfologinė struktūra sudėtinga, o nekaitomųjų — paprasta. Kiekvienai sudėtingos struktūros kalbos daliai būdingos vienos bendros reikšmės pagrindu susidariusios formų sistemos, vadinamos gramatinėmis kategorijomis. Pavyzdžiui, daiktavardis turi giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijas, asmenuojamasis veiksmažodis — asmens, nuosakos, laiko ir skaičiaus kategorijas. Nekaitomosios kalbos dalys tokių kategorijų neturi.