Zinynas

12546 0

KALBOS KULTŪRA

LIETUVIŲ KALBOS ŽINYNAS

MORFOLOGIJA

KIRČIAVIMAS

Kirtis ir priegaidė

Jei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau skiemenų, tai kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname, paprastai tardami stipresniu balsu negu kitus. Pavyzdžiui, žodyje mokykla stipriau pasakome paskutinį skiemenį la. Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas žodyje vadinasi kirtis. Stipriau ištartas skiemuo yra kirčiuotas.

Kiekvienas skiemuo turi vieną balsį ar dvigarsį. Tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo, kurio pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, yra ilgasis, o kurio pagrindą sudaro trumpasis balsis, yra trrumpasis. Pavyzdžiui, žodžio traukinys skiemenys trau ir nys yra ilgieji, o skiemuo ki — trumpasis.

Kirčiuoti ilgieji lietuvių kalbos skiemenys tariami nevienodai. Pavyzdžiui, vienaip yra tariamas pirmasis skiemuo žodyje laukti, kitaip žodyje laukas. Žodžio laukti labiau pabrėžiamas pirmasis dvibalsio au dėmuo a, o žodžio laukas — antrasis dėmuo u. Žodžių rūgsta, vyti balsiai ū, y tariami krintančiu tonu, staigiai, tuo tarpu žodžių rūksta, vykti atvirkščiai — lygiu ar šiek tiek kylančiu tonu, tęsiamai.

Toks kirčiuotų skiemenų nevienodas tarimas gali skirti panašius žodžius ar jų formas, plg. auušti (vėsti) ir aušti (švisti).

Ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo būdas, t. y. balso tono (melodijos) ir stiprumo kitimas tariant ilgąjį skiemenį, vadinasi priegaidė. Lietuvių bendrinėje kalboje skiriamos dvi priegaidės: tvirtapradė ir tvirtagalė.

Tvirtapradė (krintančioji, staiginė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis ba

alsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis tariamas krintančiu tonu, staigiai išsižiojant (pabrėžiamas dvigarsio pirmasis dėmuo). Ji žymima dešininiu (´) (pakrypusiu į dešinę) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, pvz.: t¸vas, kr¿mas, lãisvė, kãlnas.

Tvirtapradę priegaidę gali turėti:

a) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: d¸ti, vôras, lóva, d¿mai, çžuolas, br²sti, ïrankis, sk¼sti;

b) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, pvz.: lãimė, ãugti, léisti, pîeva, púodas;

c) mišrieji dvigarsiai ai, am, an, ar, ei, em, en, er, pvz.: kãlnas, ãmžius, lãngas, kãrtis, kélti, sémti, ménkė, gérti.

Dvibalsio ui ir mišriųjų dvigarsių il, im, in, ir, ui, um, un, ur tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, nes kirčiuojami balsiai šiuose dvigarsiuose iš tikrųjų yra trumpi, pvz.: ùiti, gùiti, tíltas, kímti, pínti, vírti, kùlti, stùmti, dùrklas.

Pastaba. Iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose susidaro mišrieji dvvigarsiai su trumpaisiais garsais o, e, ir jų tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, pvz.: kòlba, kòmpasas, kòntūras, kòrpusas, fêrma, hêrbas. Taip pat kirčiuojami dvibalsiai eu, oi, pvz.: terapêutas, farmacêutas, bòileris (toks katilas).

Tvirtagalė (kylančioji, tęstinė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis arba dvigarsis tariamas lygiu ar kiek kylančiu tonu, tęsiamai (pabrėžiamas dvigarsio antrasis dėmuo). Ji žymima riestiniu (~) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, dedamu ant ilgųjų skiemens balsių arba dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių antrųjų dėmenų, pvz.: stålas, sõdas, e¤ti, la
a÷kas, ti¹klas, la¹kas.

Tvirtagalę priegaidę turi: a) kirčiuotame skiemenyje pailgėję balsiai a, e, pvz.: rågas, tåkas, mìdis, kìlias. Nekirčiuotame skiemenyje šie balsiai visada trumpi: raga¤, takù, medžiùs, keliùs;

b) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: lºkti, výkti, sõdas, m¾šis, r±stas, sk³sti, l¤sti, siÿsti;

c) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, ui, pvz.: la¤kas, la÷kas, e¤ti, šiìnas, ruõšti, mu¤las;

d) mišrieji dvigarsiai ai, am, an, ar, ei, em, en, er, il, im, in, ir, ui, um, un, ur, pvz.: baµsas, ra§stis, la¹kas, ka»klas, geµsti, re§ti, re¹gti, ve»kti, viµkas, ki§šti, li¹kti, ki»vis, guµti, tru§pas, u¹kšti, pu»vas.

Trumpųjų skiemenų kirčiavimas

Trumpieji skiemenys priegaidės neturi. Kirčiuoti trumpieji skiemenys žymimi kairiniu (`) kirčio ženklu. Juose gali būti tik trumpieji balsiai a, e, i, u ir balsis o (tarptautiniuose žodžiuose).

Trumpieji kirčiuoti a ir e būdingi:

a) žodžių galūnėms: gerâ, galvâ, šakâs, kitâs, pelê, pelês;

b) būdvardžių aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio priesagoms -êsnis, -ė, -ėlêsnis, -ė: gerêsnis, gerêsnė, gerėlêsnis, gerėlêsnė;

c) savybiniams įvardžiams mâno, tâvo, sâvo;

d) įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių, savybinių įvardžių, neveikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkui: gerâsis, pirmâsis, manâsis, mylimâsis, būtâsis, būsimâsis;

e) dviskiemenėms veiksmažodžių bendratims ir iš jų išvestoms formoms: râsti, kâsti, mêsti, dêgti, râsdavau, râsdavai, râsiu, râsi, râsčiau, râstum, râsk, râsdamas. Tik neveikiamieji būtojo laiko dalyviai šios taisyklės nesilaiko — tariama: råstas, nìštas, kìptas;

f) veiksmažodžių priešdėliams ap-, at-, pa

a-, pra-, ne-, be-, te-, nebe-, tebe-: âpneša, âtneša, pâneša, prâneša, nêneša, bênešą, têneša, nebêneša, tebêneša;

g) vienaskiemeniams žodžiams: âš, tâs, tâ, pâts, kâs, kâd, tâd, mât, nâ, bêt, nês, nêt, mês (mêsti); bet mìs (įvardis);

h) silpnesnio veiksmo ištiktukams ir iš jų padarytiems veiksmažodžiams: krâpšt, têkšt, krâpštelėti, têkštelėti; strâkt, strâksi, strâksime, strâksite (straks¸ti); trêpt, trêpu, trêpsi, trêpsime, trêpsite (treps¸ti);

i) daugeliui tarptautinių žodžių: fonêtika, kabinêtas, mêtras, poêtas.

Trumpieji balsiai a ir e kirčiuotuose skiemenyse pailgėja ir turi tvirtagale priegaidę, pvz.: šakâ — šåkos, pelº — pìlės, dedù — dìda.

Trumpieji balsiai i, u kirčiuojami tik kairiniu ženklu, pvz.: linas, lipti, bùtas, pùsė.

Trumpasis o paprastai esti tarptautiniuose žodžiuose (astronòmas, balkònas, filològas, metòdas) ir kai kuriuose ištiktukuose (òp, kliòpt).

Kirčio ir priegaidės reikšmė

Lietuvių bendrinėje kalboje yra nemažai žodžių ar jų formų, vienodai rašomų, bet nevienodai tariamų. Jie turi skirtingus kirčiuotus skiemenis arba skirtingas priegaides. Tokie žodžiai bei formos paprastai turi ir skirtingas reikšmes, kurias suvokti padeda kirtis ar priegaidė. Štai keletas pavyzdžių:

a) žodžiai bei formos su skirtingais kirčiuotais skiemenimis:

klãusimas — klausímas;

tríkampis (tokia figūra) — trika§pis (turįs tris kampus);

dvíratis (susisiekimo priemonė) — dviråtis (su dviem ratais);

gėrímas (veiksmo pavadinimas) —g¸rimas (kas geriama);

neší (es. 1.) — nêši (būs. 1.);

Ritâ (vns. vard.) — Ríta (vns. šauksm.);

plíkas (vyr. g. vns. vard.) —plikâs (mot. g. dgs. gal.);

kítos (mot. g. dgs. vard.) — kitõs (m

mot. g. vns. kilm.);

b) žodžiai su skirtingomis priegaidėmis:

ãušti (šaltesniam darytis) — a÷šti (švisti);

ãukštas (didelis, iškilus) — a÷kštas (namų);

gínti (saugoti, užstoti) — gi¹ti (varyti, guiti);

kãltas (įrankis) — kaµtas (nusikaltęs);

mérkti (akis) — me»kti (dėti į vandenį);

mínti (kojomis trypti) — mi¹ti (spėti);

s¿ris (pieno produktas) — s¾ris (sūrumas).

Priešpaskutinio skiemens taisyklė

Kaitomų žodžių kirtis iš vieno skiemens į kitą šokinėja pagal tam tikras taisykles. Visiems kaitomiems žodžiams bendra yra vadinamoji priešpaskutinio skiemens taisyklė. Ji yra tokia: jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, jo kirtis tam tikrose to žodžio formose būtinai šoka j galūnę. Pagal šią taisyklę kirtis nušoka:

a) į moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnę -a, pvz.: rankâ (ra¹ką), šakā (šåką), antrā (a¹trą), kitā (kítą), baigtā (ba¤gtą), Astā (Åstą), Loretā (Lorêtą), Romā (Ròmą);

b) į vardažodžių daugiskaitos galininko galūnes, pvz.: pi»štas — pirštùs, rankā (ra¹ką) — rankās, ùpė — upês, akís (åkį) — akís; a¹tras, antrā — antrùs, antrās; kítas, kitā — kitùs, kitās; ba¤gtas, baigtā — baigtùs, baigtās;

c) į vienaskaitos įnagininko galūnes -a, -e, -u, pvz.: rankā — su rankā, ùpė — upê; a¹tras, antrā — antrù, antrā; kķtas, kitā — kitù, kitā, ba¤gtas, baigtā — baigtù, baigtā; Astā (Åstą) — Astā, Loretā (Lorêtą) — Loretā, Romā (Rņmą) — Romā;

d) į vietininko galūnę -e, pvz.: råštas — raštê, bùtas — butê, kabinêtas — kabinetê, Skuõdas — Skuodê, Brêstas — Brestê, Marņkas — Marokê;

e) į veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmens galūnes, pvz.: nìša — nešù, neši; nìšė — nešia÷, neše¤; e¤na — einù, einķ; ºjo — ėja÷, ėja¤.

Priegaidžių ir kirčio vietos kaita

Priegaidžių ar kirčio vietos keitimasis tos pat šaknies žodžiuose vadinasi metatonija. Priegaidžių kaita yra tokia:

a) tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale, pvz.: ãlkti —> aµkis, gróbti —> grõbis, šãltas —> šaµtis, pî enas —> piìnė, púodas —> puõdžius, dùlkė —> duµkti, dãrbas —> beda»bis, atléido (atléisti) —> atla¤dų (atlaidùs), plãukas —> šviesiapla÷kis;

b) tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade, pvz.: pýkti —> pôkdyti, výkti —> vôkdyti, rºkti —> r¸kauti, va»gti —> vãrginti, kaµtas —> kãltinti, da÷g —> dãuginti, ta÷škė (ta÷kšti) —> patãuška, ta§są (tamsâ) —> patãmsis.

Bet yra nemažai tos pačios šaknies žodžių, kur priegaidė nesikeičia.

Priegaidės paprastai nekeičia tie sudurtiniai žodžiai, kurių antrasis dėmuo turi tvirtagalę šaknį, pvz.: žìmė —> bežìmis, mažažìmis; ba»zdą (barzdâ) —> beba»zdis, ožkaba»zdis.

Priegaidės nekeičia išimtiniais atvejais ir kai kurie tvirtapradės šaknies žodžiai, pvz.: lãngas —> palãngė, tíltas —> patíltė, g¸da —> beg¸dis.

Kirčio vietos kaita yra tokia:

a) kirtis nukeliamas iš žodžio pradinio skiemens į gretimą skiemenį link galūnės, pvz.: våsara —> vasåris, gìležį (geležís) —> gelìžtė, vídurį (vidurýs) —> bevidùris, tuščiavidùris;

b) kirtis atkeliamas iš žodžio šaknies skiemens į gretimą priešdėlio skiemenį, pvz.: primóka —> prîemoka, uždírba —> ùždarbis.

Žodžio galo taisyklė ir jos išimtys

Ilgasis kirčiuotas žodžio galo skiemuo paprastai turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: a¹t, pasku¤, vºl, aukštýn, vi»š, sunkiÿ, septyneriÿ, juodÿ (jų).

Tvirtapradė priegaidė dažniausiai būdinga tokioms kirčiuotoms galūnėms (vadinamosioms antrinėms), kurios atsirado trumpėjant žodžio galui. Įsidėmėtini šie atvejai:

a) naudininko formos, pvz.: mokiniãms (plg. sen. mokiniamus), šaunîems (plg. sen. šauniemus), taip pat devynîems, kat¸ms, penkióms, mãn, sãu, manãm ir manãjam;

b) liepiamosios nuosakos veiksmažodžiai, padaryti iš bendraties, priešpaskutiniame skiemenyje turinčios tvirtapradę priegaidę, pvz.: palãuk (: palãukti), neklãusk (: neklãusti), išléisk (: išléisti), rašôk (: rašôti), kartók (: kartóti), b¿k (: b¿ti);

c) bendraties formos su sutrumpėjusia priesaga -t, jei nesutrumpėjusių formų priešpaskutinio skiemens priegaidė tvirtapradė, pvz.: léist (: léisti), lãukt (: lãukti), sakôt (: sakôti), b¿t (: b¿ti);

d) kai kurie nekaitomi vienskiemeniai bei dviskiemeniai prieveiksmiai, dalelytės, jungtukai, pvz.: dãr, gãl, jéi(gu), jóg, kîek, lôg (plg. lôgu), nórs (plg. nóris), rôt (plg. rôtas), vîen (plg. vîena); anót, bevéik (plg. véikiai), kažín, pusiãu, rytój, tegùl, tiesióg (plg. tiesiógiai), užúot, visãi.

Daiktavardžių kirčiavimas

Kirčio vieta žodyje dažnai yra nepastovi — kirtis šokinėja iš vieno skiemens į kitą. Tas kirčio šokinėjimas yra dėsningas, todėl visus linksniuojamus žodžius galima suskirstyti į tam tikrus kirčiavimo tipus — kirčiuotes. Jų iš viso yra keturios. Joms žymėti vartojame arabiškus skaitmenis l, 2, 3, 4.

Kurios kirčiuotės yra linksniuojamas žodis, galima nustatyti iš dviejų linksnių — iš daugiskaitos naudininko (ar kilmininko) ir galininko.

Pirmosios kirčiuotės žodžiai abiejuose šiuose linksniuose turi kirtį kamiene, pvz.: tíltams, pušônams, våsaroms; tíltus, pušônus, våsaras.

Antrosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininko linksnis yra kirčiuojamas kamiene, o galininko — galūnėje, pvz.: råštams, ra¹koms, mergínoms, gamýkloms; raštùs, rankâs, merginâs, gamyklâs.

Trečiosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininkas yra kirčiuojamas galūnėje, o galininkas — kamiene, pvz.: arkliãms, galvóms, dobilãms, katinãms; ãrklius, gãlvas, dóbilus, kåtinus.

Ketvirtosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininkas ir galininkas turi kirtį galūnėje, pvz.: namãms, geniãms, Giruliãms; namùs, geniùs, Giruliùs.

Su daugiskaitos kilmininko ir naudininko kirčio vieta visada sutampa kitų tam tikrų linksnių kirčio vieta.

Kartais gana sunku tinkamai parinkti linksniuojamų žodžių kirčio vietą, nes yra „pavojingų” linksnių. Tai vienaskaitos įnagininkas bei vietininkas, daugiskaitos kilmininkas, galininkas ir vietininkas.

Žinodami linksniuojamojo žodžio kirčiuotę, galime teisingai nustatyti ir „pavojingų” linksnių kirčio vietą.. Lentelėje rasime atsakymą dėl dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių kirčio vietos.

Kirčiuotės 1 2 3 4

Skaičius Linksnis Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė

Vienaskaita

Vardininkas lîepa ìglė drebulº pušís

Įnagininkas

lîepa — va¤siumi eglê drìbule širdimí pušimí

-us sūnumí

IV linksn. akmenimí

galūnė -is, -us, -uo

-umi III, IV, V linksn.

-umí, -imí

Vietininkas

lîepoje — ìglėje drebulėjê — pušyjê

pirštê

-as I linksn.

galūnėje -ê

Daugiskaita Kilmininkas lîepų — ìglių drebuliÿ — pušÿ

Galininkas lîepas — eglês drìbules — pušís

Vietininkas lîepose — ìglėse drebulėsê — pušysê

Dviskiemeniai daiktavardžiai

Pirmoji kirčiuotė. Pirmosios (1) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė ir jie visuose linksniuose turi pastovų kirtį, pvz.:

Vienaskaita

V. tíltas brólis lîepa dróbė tóšis

K tílto brólio lîepos dróbės tóšies

N. tíltui bróliui lîepai dróbei tóšiai

G. tíltą brólį lîepą dróbę tóšį

Įn. tíltu bróliu lîepa dróbe tóšimi

Vt. tílte brólyje lîepoje dróbėje tóšyje

Š. tílte bróli lîepa dróbe tóšie

Daugiskaita

V. tíltai bróliai lîepos dróbės tóšys

K tíltų brólių lîepų dróbių tóšių

N. tíltams bróliams lîepoms dróbėms tóšims

G. tíltus brólius lîepas dróbes tóšis

Įn. tíltais bróliais lîepomis dróbėmis tóšimis

Vt. tíltuose bróliuose lîepose dróbėse tóšyse

Š. tíltai bróliai lîepos dróbės tóšys

V. Vílnia Vérkiai

K Vílnios Vérkių

N. Vílniai Vérkiams

G. Vílnią Vérkius

Įn. Vílnia Vérkiais

Vt. Vílnioje Vérkiuose

Š. Vílnia Vérkiai

Antroji kirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, jų kirtis daugiskaitos naudininke visada yra šaknyje, o daugiskaitos galininke — galūnėje. Jie kirčiuojami taip:

Vienaskaita

V. råštas pe¤lis rankâ ùpė tu»gus va¤sius

K. råšto pe¤lio ra¹kos ùpės tu»gaus va¤siaus

N. råštui pe¤liui ra¹kai ùpei tu»gui va¤siui

G. råštą pe¤lį ra¹ką ùpę tu»gų va¤sių

Įn. raštù peiliù rankâ upê tu»gumi va¤siumi

Vt. raštê pe¤lyje ra¹koje ùpėje tu»guje va¤siuje

Š. råšte pe¤li ra¹ka ùpe tu»gau va¤siau

Daugiskaita

V. råštai pe¤liai ra¹kos ùpės tu»gūs va¤siai

K råštų pe¤lių ra¹kų ùpių tu»gų va¤sių

N. råštams pe¤liams ra¹koms ùpėms tu»gums va¤siams

G. raštùs peiliùs rankâs upês turgùs vaisiùs

Įn. råštais pe¤liais ra¹komis ùpėmis tu»gumis va¤siais

Vt. råštuose pe¤liuose ra¹kose ùpėse tu»guose va¤siuose

Š. råštai pe¤liai ra¹kos ùpės tu»gūs va¤siai

V. Tråkai Da÷gai Skuõdas Si§nas Va»niai Žåsliai Nidâ

K Tråkų Da÷gų Skuõdo Si§no Va»nių Žåslių Nídos

N. Tråkams Da÷gams Skuõdui Si§nui Va»niams Žåsliams Nídai

G. Trakùs Daugùs Skuõdą Si§ną Varniùs Žasliùs Nídą

Įn. Tråkais Da÷gais Skuodù Simnù Va»niais Žåsliais Nidâ

Vt. Tråkuose Da÷guose Skuodê Simnê Va»niuose Žåsliuose Nídoje

Š. Tråkai Da÷gai Skuõde Si§ne Va»niai Žåsliai Nída

Trečioji kirčiuotė. Trečiosios (3) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė, o kirtis nepastovus. Jų kirtis daugiskaitos naudininke visada yra galūnėje, o daugiskaitos galininke — šaknyje. Štai kaip tas kirtis šokinėja:

Vienaskaita

V. kãlnas arklýs galvâ aikštº širdís sūnùs

K. kãlno ãrklio galvõs aikštºs širdiìs sūna÷s

N. kãlnui ãrkliui gãlvai ãikštei šírdžiai s¿nui

G. kãlną ãrklį gãlvą ãikštę šírdį s¿nų

Įn. kãlnu ãrkliu gãlva ãikšte širdimí sūnumí

Vt. kalnê arklyjê galvojê aikštėjê širdyjê sūnujê

Š. kãlne arklý gãlva ãikšte širdiì sūna÷

Daugiskaita

V. kalna¤ arklia¤ gãlvos ãikštės šírdys s¿nūs

K kalnÿ arkliÿ galvÿ aikščiÿ širdžiÿ sūnÿ

N. kalnãms arkliãms galvóms aikšt¸ms širdíms sūnùms

G. kãlnus ãrklius gãlvas ãikštes šírdis s¿nus

Įn. kalna¤s arklia¤s galvomís aikštėmís širdimís sūnumís

Vt. kalnuosê arkliuosê galvosê aikštėsê širdysê sūnuosê

Š. kalna¤ arklia¤ gãlvos ãikštės šírdys s¿nūs

V. Telšia¤

K Telšiÿ

N. Telšiãms

G. Télšius

Įn. Telšia¤s

Vt. Telšiuosê

Š. Telšia¤

Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, o kirtis nepastovus. Jų kirtis daugiskaitos naudininke ir galininke visada yra galūnėje.

Vienaskaita

V. nåmas genýs dainâ eilº akís viršùs

K. nåmo gìnio dainõs eilºs akiìs virša÷s

N. nåmui gìniui da¤nai e¤lei åkiai vi»šui

G. nåmą gìnį da¤ną e¤lę åkį vi»šų

Įn. namù geniù dainâ eilê akimí viršumí

Vt. namê genyjê dainojê eilėjê akyjê viršujê

Š. nåme gený da¤na e¤le akiì virša÷

Daugiskaita

V. nama¤ genia¤ da¤nos e¤lės åkys vi»šūs

K namÿ geniÿ dainÿ eiliÿ akiÿ viršÿ

N. namãms geniãms dainóms eil¸ms akíms viršùms

G. namus geniùs dainâs eilês akís viršùs

Įn. nama¤s genia¤s dainomís eilėmís akimís viršumís

Vt. namuosê geniuosê dainosê eilėsê akysê viršuosê

Š. nama¤ genia¤ da¤nos e¤lės åkys vi»šūs

V. Riešº Gaidº Kinta¤

K Riešºs Gaidºs Kintÿ

N. Riìšei Ga¤dei Kintãms

G. Riìšę Ga¤dę Kintùs

Įn. Riešê Gaidê Kinta¤s

Vt. Riešėjê Gaidėjê Kintuosê

Š. Riìše Ga¤de Kinta¤

Daugiaskiemeniai daiktavardžiai

Daugiaskiemeniai daiktavardžiai, kaip ir dviskiemeniai, turi keturias kirčiuotes. Tos kirčiuotės taip pat nustatomos pagal daugiskaitos naudininko ir galininko linksnius.

Pirmoji kirčiuotė. Pirmosios (1) kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai turi pastovų kirtį visuose linksniuose. Jei kirčiuotas yra priešpaskutinis skiemuo, tai to skiemens priegaidė yra tvirtapradė, pvz.: pastógė, atólas, beržônas, pasak¸čia, pasãulis. Jei pastovų kirtį turi tolesnis nuo galo skiemuo, tai tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapradžiai, tvirtagaliai arba trumpieji, pvz.: pósakis, påsaka, påsakininkas, gírininkas. Štai keletas šios kirčiuotės išlinksniuotų žodžių:

Vienaskaita

V. beržônas påsaka pavåsaris liùdytojas

K beržôno påsakos pavåsario liùdytojo

N. beržônui påsakai pavåsariui liùdytojui

G. beržôną påsaką pavåsarį liùdytoją

Įn. beržônu påsaka pavåsariu liùdytoju

Vt. beržône påsakoje pavåsaryje liùdytojuje

Š. beržône påsaka pavåsari liùdytojau

Daugiskaita

V. beržônai påsakos pavåsariai liùdytojai

K beržônų påsakų pavåsarių liùdytojų

N. beržônams påsakoms pavåsariams liùdytojams

G. beržônus påsakas pavåsarius liùdytojus

Įn. beržônais påsakomis pavåsariais liùdytojais

Vt. beržônuose påsakose pavåsariuose liùdytojuose

Š. beržônai påsakos pavåsariai liùdytojai

Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami ir šie vietovardžiai: Kla¤pėda, Pùntukas, Kåpčiamiestis, La÷kuva, La§pėdžiai, Léipalingis, Žirm¿nai, Justíniškės, Drùskininkai, Žvėrônas, Sãntariškės, Pùmpėnai ir kt.

Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami:

a) daiktavardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis:

-ãitis, -ė; -ãitis, -ãitė: giminãitis, -ė; Petrãitis, Gedgaudãitė, mergãitė, girãitė; bet: aukšta¤tis, -ė, žema¤tis, -ė — antrosios kirčiuotės;

-¸čia, -¸čios: pasak¸čia, seser¸čia, ak¸čios; bet: kópėčios (nekirčiuota priesaga);

-éiva: rašéiva, vadéiva;

-¸jas,-a: siuv¸jas, -a, kirt¸jas, -a, ved¸jas, -a;

-¸nas; -¸nas, -ė: brol¸nas, Petr¸nas, seser¸nas; kupišk¸nas, -ė;

-enôbė: brangenôbė, garsenôbė, retenôbė;

-ôba, -ôbos: daugôba, mitôba, valdôba, dalôbos, piršlôbos;

-ôbė: gyvôbė, grožôbė, rūstôbė, vienôbė;

-îena: rugîena, avîena, naujîena; bet: jãutiena (nekirčiuota priesaga);

-îenė: dėdîenė, karalîenė, Juozîenė; bet: bulviìnė, uogiìnė, kiaušiniìnė (valgiai) — antrosios kirčiuotės;

-ôna: lentôna, šeimôna;

-ônas: beržônas, molônas, kaimônas, knygônas;

-ôtis, -ôtė: brolôtis, vištôtis, Marôtė, Petraitôtė;

-ójas: sienójas, šilójas, uogienójas;

-ókšnis: balókšnis, krūmókšnis, upókšnis;

-ónis, -ė; -ónis: ligónis, -ė, veliónis, -ė; Čiurliónis, Janónis;

-óvė: bendróvė, daržóvė, geróvė, senóvė;

-(i)¿kštis, -(i)¿kštė: berni¿kštis, Kairi¿kštis, mergi¿kštė;

-umônas: gardumônas, margumônas;

-úomenė: bendrúomenė, visúomenė;

b) daiktavardžiai su šiomis nekirčiuotomis priesagomis:

-ana: liìkana, ¿kana;

-ėlis, -ė: išírėlis, -ė, nevýkėlis, -ė, numírėlis, -ė (žymi asmenis ir dažniausiai turi menkinamąją reikšmę);

-ena: sniìgena, dvºsena, stípena, lùpena;

-estis: l¾kestis, mókestis, r¾pestis;

-iava: ba÷džiava, pãiniava, gåniava;

-imas: gyvìnimas, kvėpåvimas, pasididžiåvimas (žodžiai, padaryti iš daugiaskiemenių veiksmažodžių);

-ymas: m±stymas, råšymas, ka»pymas; bet bãltymas — 3a kirčiuotės;

-ininkas, -ė: bitininkas, -ė, da»žininkas, -ė, ga¤srininkas, -ė, mºsininkas, -ė, mókslininkas, -ė, påskaitininkas, -ė, pi»mininkas, -ė, vi»šininkas, -ė (kiek daugiau nei pusė žodžių, padarytų iš 3 ir 4 kirčiuotės daiktavardžių, kirčiuojami priesagoje, pvz.: darbini¹kas, -ė, kalbini¹kas, -ė, valandini¹kas, -ė);

-sena: e¤sena, rašôsena, vartósena;

-tojas, -a: mókytojas, -a, kalb¸tojas, -a, rašôtojas, -a; bet artójas (kirčiuota priesaga);

c) daiktavardžiai su šiais kirčiuotais priešdėliais:

a¹t-: a¹tkapis, a¹traštė, a¹tspaudas;

apô-: apôaušris, apôsaka, apôvarta;

åt-: åtbalsis, åtilsis, åtkirtis;

atå-, ató-: atåskaita, atåbradas, atódūsis;

ï-: ïkalnė, ïrankis, ïspūdis;

íš-: íšgąstis, íškamša, íšlaidos, íšrūgos;

núo-: núolaida, núomonė, núorašas;

pér-, pe»-: pérgalė, pérmaina, pe»petė;

pó-: pódukra, póilsis, pókylis, pósėdis;

prîe-: prîeangis, prîekabė, prîemonė, prîevolė;

prîeš-: prîešgyna, prîešpiečiai, prîeškambaris;

pró-: próperša, próšvaistė, prótarpis;

sç-, sãm-, sãn-: sçmyšis, sçmata, sçrašas; sãmbūris, sãmplaika; sãnkryža, sãntykis, sãndėlis;

ùž-, užúo-: ùždarbis, ùžeiga, užúomazga, užúojauta.

Antroji kirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės daugiaskiemenių daiktavardžių priešpaskutinis skiemuo yra tvirtagalis arba trumpasis. Jų kirtis daugiskaitos naudininke visada būna priešpaskutiniame skiemenyje, o galininke — galūnėje, pvz.:

Vienaskaita

V. vaikínas bala¹dis mokyklâ sveta¤nė pavõjus

K vaikíno bala¹džio mokýklos sveta¤nės pavõjaus

N. vaikínui bala¹džiui mokýklai sveta¤nei pavõjui

G. vaikíną bala¹dį mokýklą sveta¤nę pavõjų

Įn. vaikinù balandžiù mokyklâ svetainê pavõjumi

Vt. vaikinê bala¹dyje mokýkloje sveta¤nėje pavõjuje

Š. vaikíne bala¹di mokýkla sveta¤ne pavõjau

Daugiskaita

V. vaikínai bala¹džiai mokýklos sveta¤nės pavõjai

K vaikínų bala¹džių mokýklų sveta¤nių pavõjų

N. vaikínamas bala¹džiams mokýkloms sveta¤nėms pavõjams

G. vaikinùs balandžiùs mokyklâs svetainês pavojùs

Įn. vaikínais bala¹džiais mokýklomis sveta¤nėmis pavõjais

Vt. vaikínuose bala¹džiuose mokýklose sveta¤nėse pavõjuose

Š. vaikínai bala¹džiai mokýklos sveta¤nės pavõjai

Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami daiktavardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis:

-a¤nis, -a¤nė: riesta¤nis, salda¤nis, mišra¤nė;

-ålius, -ė: miegålius, -ė, snaudålius, -ė;

-atâ: visatâ (kilm. visåtos), sveikatâ;

-ìklis: varvìklis, tarpìklis, žarstìklis;

-ìlis, -ìlė: bernìlis, langìlis, skarìlė, pupìlė;

-ºlis, -ºlė: bernužºlis, vadovºlis, mergužºlė, valandºlė;

-ºsis: puvºsis, džiūvºsis, griuvºsiai, pelºsiai;

-iìnė: uogiìnė, kiaušiniìnė, vakariìnė;

-iìtis, -ė: miestiìtis, -ė, užsieniìtis, -ė, valstiìtis, -ė;

-ijâ: bendrijâ, išeivijâ, žmonijâ; bet perk¿nija;

-íkas, -ė: nešíkas, -ė, plaukíkas, -ė, šventíkas;

-yklâ: mokyklâ (kilm. mokýklos), knygrišyklâ, džiovyklâ;

-ýklė: baidýklė, taisýklė, svarstýklės;

-íklis: jungíklis, saugíklis, vardíklis;

-ímas: vežímas, nešímas, pylímas (veiksmo pavadinimai, padaryti iš dviskiemenių veiksmažodžių); bet: pôlimas (sankasa), g¸rimas (gėralas), skônimas (iškirsta miško vieta), skôrimas (plaukų sklastymas), klãusimas — pirmosios kirčiuotės;

-ýnė: kankýnė, puodýnė, žaidýnės;

-ýstė: draugýstė, jaunýstė, kvailýstė;

-õkas, -ė: antrõkas, -ė, vidutiniõkas, -ė, naujõkas, -ė;

-õklis, -ė; -õklis, -õklė: klajõklis, -ė; stūmõklis, vijõklis, medžiõklė;

-õnė: abejõnė, klajõnė, svajõnė;

-õtis, -õtė: ąsõtis, šakõtis, mazgõtė;

-õvas, -ė: ieškõvas, -ė, žinõvas, -ė, vadõvas, -ė;

-týnės: imtýnės, lenktýnės, peštýnės;

-tùkas: degtùkas, klaustùkas, pieštùkas;

-tùvas: laistytùvas, šaldytùvas; bet: dùrtuvas, pjãutuvas, šãutuvas — pirmosios kirčiuotės;

-tùvė: dirbtùvė, parduotùvė, spaustùvė; bet: bertuvº 3 , kultuvº 3a (įrankių pavadinimai);

-ùkas, -ùkė: gulsčiùkas, raudonùkė;

-ùmas: aiškùmas, baltùmas, tolùmas; bet: skírtumas, ãugumas (nekirčiuota priesaga) — pirmosios kirčiuotės;

-¾nas, -ė; -¾nas: bėg¾nas, -ė, klaj¾nas, -ė; mal¾nas; bet karali¿nas, virš¿nė, gal¿nė ir Gaili¿nas, Baltr¿nas, Laz¿nai (tikriniai vardai) — pirmosios kirčiuotės;

-uõklis, -ė; -uõklė: svyruõklis, -ė, girtuõklis, -ė; švytuõklė, žibuõklė, sūpuõklės;

-uõlis, -ė; -uõlė: drąsuõlis, -ė, varguõlis, -ė; snieguõlė;

-uõtis, -uõtė: lapuõtis, šarvuõtis, vaizduõtė;

-ùtis, -ùtė: blizgùtis, margùtis, pakalnùtė.

Trečioji kirčiuotė. Šios kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ar dar tolesnį nuo galo skiemenį. Į kurį skiemenį nuo galo kirtis nušoka ir kokią priegaidę turi tas skiemuo, parodo prie kirčiuotės skaitmens 3 viršuje spausdinamos raidės ir skaitmenys.

Trečiosios (3) kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavardžiai, lygiai kaip dviskiemeniai, turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį tvirtapradį skiemenį. Šios grupės žodžių nedaug. Tokie yra tikriniai vardai Veliuonâ, Kaišiadórys, Anykščia¤ ir kt.

V. Varėnâ Perlojâ Anykščia¤ Kaišiadórys

K Varėnõs Perlojõs Anykščiÿ Kaišiadoriÿ

N. Var¸nai Perlójai Anykščiãms Kaišiadoríms

G. Var¸ną Perlóją Anôkščius Kaišiadóris

Įn. Var¸na Perlója Anykščia¤s Kaišiadorimís

Vt. Varėnojê Perlojojê Anykščiuosê Kaišiadorysê

Š. Var¸na Perlója Anykščia¤ Kaišiadórys

Ne vienas tikriausiai nustebs, kai sužinos, kad jis netaisyklingai kirčiuoja miesto Gargžda¤ vardo galininką: įpratom kirtį čia dėti galūnėje, o turi būti pagal trečiąją kirčiuotę — Gãrgždus.

Kaip Kaišiadórys linksniuojama ir kirčiuojama didelė grupė vietovardžių su priesaga -ónys: Švenčiónys, Marcinkónys, Butrimónys, Šimónys, Dvarčiónys, Gudžiónys, Jurgeliónys, Skiemónys, Varniónys ir kt. Nuo jų skiriasi Subãrtonys (1), taip pat I linksniuotės daiktavardžiai su -óniai: Kudóniai (1), Gudóniai (1).

Kitų trečiosios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečią nuo galo tvirtapradį, tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Jei šios grupės žodžių trečiasis kirčiuotas skiemuo tvirtapradis, kirčiuotė žymima 3a, jei tvirtagalis arba trumpasis — 3b. Dar kitų trečiosios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į ketvirtą, o kartais net į penktą arba šeštą nuo galo tvirtapradį, tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Jei šios grupės žodžių priegaidė yra tvirtapradė, tai kirčiuotė žymima 34a, 35a. (Ožkabalia¤, Tiltagalia¤) Jei šios grupės žodžių ketvirtas (penktas.) kirčiuotas skiemuo tvirtagalis arba trumpasis, tai kirčiuotė žymima 34b, 35b.

Skaičius prie „a” ar „b” rodo, į kurį skiemenį nuo galo nušoka kirtis iš galūnės.

Vienaskaita

3a 34a

V. dóbilas kosulýs vėgėlº perdirbinýs

K dóbilo kósulio vėgėlºs pérdirbinio

N. dóbilui kósuliui v¸gėlei pérdirbiniui

G. dóbilą kósulį v¸gėlę pérdirbinį

Įn. dóbilu kósuliu v¸gėle pérdirbiniu

Vt. dobilê kosulyjê vėgėlėjê perdirbinyjê

Š. dóbile kosulý v¸gėle perdirbiný

Daugiskaita

V. dobila¤ kosulia¤ v¸gėlės perdirbinia¤

K dobilÿ kosuliÿ vėgėliÿ perdirbiniÿ

N. dobilãms kosuliãms vėgėl¸ms perdirbiniãms

G. dóbilus kósulius v¸gėles pérdirbinius

Įn. dobila¤s kosulia¤s vėgėlėmís perdirbinia¤s

Vt. dobiluosê kosuliuosê vėgėlėsê perdirbiniuosê

Š. dobila¤ kosulia¤ v¸gėlės perdirbinia¤

3a

V. Jùrbarkas Lietuvâ Širvintâ 1 Šírvintos 2 Pandėlýs

K Jùrbarko Lietuvõs Širvintõs Širvintÿ Pãndėlio

N. Jùrbarkui Lîetuvai Šírvintai Širvintóms Pãndėliui

G. Jùrbarką Lîetuvą Šírvintą Šírvintas Pãndėlį

Įn. Jùrbarku Lîetuva Šírvinta Širvintomís Pãndėliu

Vt. Jurbarkê Lietuvojê Širvintojê Širvintosê Pandėlyjê

Š. Jùrbarke Lîetuva Šírvinta Šírvintos Pandėlý

1 Šventosios intakas

2 Rajono centras

Vienaskaita

Vt. katinê vyturyjê pamokojê pasiuntinyjê

Vt. katinuosê vyturiuosê pamokosê pasiuntiniuosê

V. kåtinas vyturýs pamokâ pasiuntinýs

V. katina¤ vyturia¤ påmokos pasiuntinia¤

Š. kåtine vyturý påmoka pasiuntiný

Š. katina¤ vyturia¤ påmokos pasiuntinia¤

N. kåtinui výturiui påmokai påsiuntiniui

N. katinãms vyturiãms pamokóms pasiuntiniãms

K kåtino výturio pamokõs påsiuntinio

K katinÿ vyturiÿ pamokÿ pasiuntiniÿ

Įn. kåtinu výturiu påmoka påsiuntiniu

Įn. katina¤s vyturia¤s pamokomís pasiuntinia¤s

G. kåtiną výturį påmoką påsiuntinį

G. kåtinus výturius påmokas påsiuntinius

Daugiskaita

3b 34b

3b

V. Utenâ Palangâ Kretingâ Tauragº Kernavº Pabradº Ukmergº Sudervº

K Utenõs Palangõs Kretingõs Tauragºs Kernavºs Pabradºs Ukmergºs Sudervºs

N. Ùtenai Pålangai Krìtingai Ta÷ragei Ke»navei Påbradei Ùkmergei Sùdervei

G. Ùteną Pålangą Krìtingą Ta÷ragę Ke»navę Påbradę Ùkmergę Sùdervę

Įn. Ùtena Pålanga Krìtinga Ta÷rage Ke»nave Påbrade Ùkmerge Sùderve

Vt. Utenojê Palangojê Kretingojê Tauragėjê Kernavėjê Pabradėjê Ukmergėjê Sudervėjê

Š. Ùtena Pålanga Krìtinga Ta÷rage Ke»nave Påbrade Ùkmerge Sùderve

3b

V. Žùvintas Ålaušas Ceikinia¤ Čedasa¤ Zarasa¤ Ga»dinas Čičirýs

K Žùvinto Ålaušo Ceikiniÿ Čedasÿ Zarasÿ Ga»dino Číčirio

N. Žùvintui Ålaušui Ceikiniãms Čedasãms Zarasãms Ga»dinui Číčiriui

G. Žùvintą Ålaušą Ce¤kinius Čìdasus Zårasus Ga»diną Číčirį

Įn. Žùvintu Ålaušu Ceikinia¤s Čedasa¤s Zarasa¤s Ga»dinu Číčiriu

Vt. Žuvintê Alaušê Ceikiniuosê Čedasuosê Zarasuosê Gardinê Čičiryjê

Š. Žùvinte Ålauše Ceikinia¤ Čedasa¤ Zarasa¤ Ga»dine Čičirý

Trečiosios (34b) kirčiuotės su trumpuoju ketvirtu skiemeniu pavyzdys gali būti Panevėžýs, Tetervina¤, Rudaminâ, piktadarýs, -ė, píktadario, -ºs. Kur kirtis šoka iš galūnės į penktą ar šeštą nuo galo skiemenį, pavyzdžiais gali būti pakomisijýs, påkomisijo., Parudaminýs (35b) ir pageležinkelº, pågeležinkelę. (36b).

Pagal 3a, 3b ar 34a, 34b kirčiuotę kirčiuojami daiktavardžiai su šiomis priesagomis:

-alas: pãistalas, rîebalas — 3a; ba»škalas, ti»palas — 3b;

-atís: ilgatís, vienatís — 3a; bendratís, kamšatís — 3b;

-ėlº: kirmėlº, siurbėlº — 3b;

-enâ: arklenâ, kiaunenâ — 3a; kiškenâ, lapenâ — 3b;

-esýs: ėdesýs, ilgesýs — paprastai visi 3b;

-inas: sti»ninas, guµbinas, ž±sinas — 3b;

-inýs; -inýs, -ė: brėžinýs, leidinýs, traukinýs — 3a; pirkinýs — 3b; pasiuntinýs, -ė — 34b;

-menâ: puošmenâ, staigmenâ, na÷dmenos — 3b; bet: smùlkmena, trùpmena — 1;

-muõ: dėmuõ, sprogmuõ — 3a; žymuõ, pla÷kmenys — 3b;

-ulas: bu»bulas, gniùžulas — 3b;

-ulýs: gyvulýs, kosulýs — 3a; spindulýs, šiurpulýs — 3b; nuobodulýs — 34a;

-umâ: aukštumâ, tolumâ — 3a; dykumâ, sausumâ — 3b; įžulnumâ — 34a; iškilumâ — 34b;

-urýs: sūkurýs, švyturýs — 3b.

Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės daugiaskiemenių daiktavardžių kirtis šokinėja iš galūnės į priešpaskutinį tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Šios kirčiuotės daiktavardžių turime nedaug ir tie patys, išskyrus vieną kitą retą žodį, yra tikriniai, pvz.:

V. Alytùs Garliavâ Girulia¤

K Alyta÷s Garliavõs Giruliÿ

N. Alýtui Garliåvai Giruliãms

G. Alýtų Garliåvą Giruliùs

Įn. Alytumí Garliavâ Girulia¤s

Vt. Alytujê Garliavojê Giruliuosê

Š. Alyta÷ Garliåva Girulia¤

Sangrąžiniai daiktavardžiai

Sangrąžiniai daiktavardžiai išlaiko vardininko kirtį visuose linksniuose ir yra pirmosios kirčiuotės, pvz.: kreipímasis, kreipímosi, kreipímuisi, kreipímąsi, kreipímusi, kreipímesi. Daugiskaitoje kartais vartojamas vardininkas ir kilmininkas: kreipímaisi, kreipímųsi.

Sutrumpėjusių linksnių kirčiavimas

Naudininko, įnagininko ir vietininko linksnių galūnės vartojamos ir sutrumpintos, pvz.: vaikãms — vaikãm, sūnumí — sūnu§, galvojê — galvõj, vandenyjê — vandený.

Naudininko ir šaknyje kirčiuojamų įnagininko bei vietininko linksnių visų kalbos dalių sutrumpėjusios formos kirčiuojamos kaip ir nesutrumpėjusios, pvz.: laukãms — laukãm, galvóms — galvóm, kat¸ms — kat¸m, širdíms — širdím, r¿šims — r¿šim, kitîems — kitîem, penkîems — penkîem, mìdyje — mìdy, mìdžiuose — mìdžiuos.

Jei kirtis yra nesutrumpėjusių įnagininko ir vietininko linksnių galūnėje, jis išlieka ir sutrumpėjusioje galūnėje. Tik ši sutrumpėjusi galūnė yra tvirtagalė, pvz.: širdimí — širdi§, sūnumí — sūnu§, galvomís — galvo§, geromís — gero§, kitomís — kito§, penkiomís — penkio§; trobojê — trobõj, kitojê — kitõj, ausyjê — ausý(j), geramê — gera§, kitamê — kita§, laukuosê — laukuõs, pietuosê —pietuõs.

Einamasis vidaus vietininkas

Šio vietininko linksniai kirčiuojami dvejopai:

a) išlaiko vienaskaitos galininko kirtį ir priegaidę, jei žodis yra pirmosios arba antrosios kirčiuotės, pvz.: miìstan, lóvon, ùpėn, vãltin, sõdžiun; miìstuosna, lóvosna, ùpėsna, vãltysna, sõdžiuosna;

b) turi kirtį gale, jei žodis yra trečiosios ar ketvirtosios kirčiuotės, pvz.: miška¹, antra¹ gala¹, galvo¹, anõn duobºn, pirti¹, dangu¹; daugiskaitoje — skiemenyje prieš -na: miškúosna, galvósna, pirmósna eil¸sna, pirtôsna.

Sudurtinių daiktavardžių kirčiavimas

Sudurtinių daiktavardžių jungiamieji balsiai ė, y, o, ū visada turi tvirtapradę priegaidę, pvz.: saul¸tekis, dailôraštis, dienóraštis, galv¿galis, koj¿galis — pirmoji kirčiuotė.

Sudurtinių daiktavardžių jungiamieji balsiai i, u kirčiuojami kairiniu ženklu, pvz.: akímirka, ašígalis, tarpùpirščiai, vidùnaktis — pirmoji kirčiuotė.

Sudurtiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai su priešpaskutiniu kirčiuotu ilgu skiemeniu paprastai turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: bendrada»bis, -ė, greitakõjis, -ė, savamõkslis, -ė; bet: pel¸da, rugs¸jis, rugpj¿tis. Tvirtagalę priegaidę turi ir su priešdėliu be- padaryti žodžiai, pvz.: begi¹klis, -ė, beda»bis, -ė, bemõkslis, -ė, bete¤sis, -ė; bet: beg¸dis, -ė, besótis, -ė.

Kiti sudurtiniai daiktavardžiai kirčiuojami įvairiai, pvz.: pirmådienis, kalnågūbris — jungiamajame balsyje a ir kãulamilčiai, pùsiasalis — pirmojo dėmens šaknyje; diìnraštis, gãrlaivis — pagal pirmąją kirčiuotę ir rytmetýs — 3a, juokdarýs, -ė — 3b; laiškanešýs, -ė — 34a, angliakasýs, -ė — 34b, piktadarýs, -ė — 34b (pastarieji trys kirčiuojami ir pagal 3b kirčiuotę, t.y. laiškanešýs — laiškånešį ir t.t.).

Tarptautinių daiktavardžių kirčiavimas

Tarptautiniai daiktavardžiai dažniausiai kirčiuojami pagal pirmąją arba antrąją kirčiuotę.

Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami: fêrma, dêlta, fòrma, fròntas, pòlka, pòmpa, farmacêutas, fòrmulė, kònsulas, filosòfija, eskalåtorius ir kt. Šiai kirčiuotei priklauso žodžiai su formantais (baigmenimis), turinčiais tvirtapradę priegaidę:

-ãnsas: avãnsas, balãnsas, seãnsas;

-ãntas; -ãntas, -ė: diktãntas, gigãntas; doktorãntas, -ė, debiutãntas, -ė;

-¸jas, -¸ja: chor¸jas, spond¸jas, al¸ja, epop¸ja;

-êrnas: ekstêrnas, koncêrnas;

-òrtas: kuròrtas, ekspòrtas, komfòrtas;

-òrdas: akòrdas, rekòrdas;

-ùrsas: konkùrsas, ekskùrsas ir kt.

Pirmajai kirčiuotei priklauso nemaža tarptautinių žodžių su nekirčiuotais formantais -ija (demokråtija, buržuåzija, anestêzija, distãncija), -ika (fízika, krònika, kibernêtika), -elis (kåbelis, mòdelis), -eris, -ė (dùbleris, -ė, tråleris), -ikas, -ė (akadêmikas, -ė, mechånikas, -ė), -usas (kòrpusas, låkmusas). Daugumos jų linksnių kirčiuojamas trečiasis nuo galo skiemuo. Žodžiai su formantu -umas (prezídiumas, akvåriumas) kirčiuojami ketvirtajame nuo galo skiemenyje.

Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami: hêlis, tònas, típas; dirižåblis, eskadrâ (-ådros) ir kt. Šiai kirčiuotei priklauso žodžiai su formantais, turinčiais tvirtagalę priegaidę ar trumpąjį kirčiuotą balsį priešpaskutiniame skiemenyje:

-adâ, -ådas: estradâ, olimpiadâ, limonådas, šokolådas;

-åfas; -åfas, -ė: autogråfas, paragråfas; geogråfas, -ė;

-åkas: baråkas, amoniåkas;

-ålas: finålas, kvartålas, originålas;

-ålė: detålė, magistrålė;

-amâ: programâ, telegramâ;

-ånas: banånas, mangånas, uragånas;

-åras, -ė; -åras: notåras, -ė, kulinåras, -ė; seminåras;

-atâ, -åtas; -åtas, -ė: regatâ, prenumeratâ, čempionåtas; laureåtas, -ė;

-åžas: bagåžas, personåžas;

-êktas: efêktas, objêktas, konspêktas;

-êlė: flanêlė, novêlė, paralêlė;

-emâ: morfemâ, problemâ;

-enâ: antenâ, sirenâ;

-ênas; -ênas, -ė: fenomênas, manekênas, -ė;

-e¹tas; -e¹tas, -ė: dokume¹tas, eleme¹tas; pacie¹tas, -ė;

-erâ: premjerâ, stratosferâ;

-êras: ampêras, barjêras, karjêras;

-êsas: interêsas, procêsas;

-êtas: bufêtas, komitêtas, portrêtas;

-êtė: kasêtė, operêtė;

-êtras: kilomêtras, spektromêtras, termomêtras; bet hegzåmetras;

-iìrius, -ė: inžiniìrius, -ė, revoliucioniìrius, -ė, režisiìrius, -ė;

-ílis: automobílis, kadrílis;

-inâ, -ínas: kabinâ, mašinâ, jazmínas, vazelínas;

-yrâ (gal. -ýrą): rapyrâ, satyrâ;

-ýras, -ė; -ýras: dezertýras, -ė; kefýras, turnýras;

-ístas, -ė: artístas, -ė, realístas, -ė, specialístas, -ė;

-ítas: apendicítas, monolítas;

-yvâ (gal. -ývą): direktyvâ, iniciatyvâ, alternatyvâ;

-ývas: aktývas, kolektývas, negatývas;

-ízas: karnízas, servízas, siurprízas;

-ízmas: ateízmas, egoízmas, simbolízmas;

-ògas, -ė: biològas, -ė, filològas, -ė, technològas, -ė;

-òmas; -òmas, -ė: binòmas, atòmas; agronòmas, -ė;

-ònas: kartònas, talònas, telefònas;

-òpas: mikroskòpas, teleskòpas;

-òras: motòras, teròras;

-õrius; -õrius, -ė: inventõrius, kalendõrius; sekretõrius, -ė; bet: inspêktorius, -ė, kolêktorius, detêktorius. (nekirčiuotas formantas);

-òsas: abrikòsas, chaòsas; bet kòsmosas;

-òtas: despòtas, kompòtas;

-òze: diagnòzė, prognòzė;

-ūrâ: (gal. -¾rą): kultūrâ, literatūrâ, struktūrâ.

Galūninio kirčiavimo tarptautinių žodžių nedaug. Trečiosios (b) kirčiuotės yra žodžiai dåktaras, bílietas, egzåminas, te»minas (pastarieji trys kirčiuojami ir pagal l kirčiuotę); ketvirtosios kirčiuotės: påsas, plånas, stre¤kas, gumâ, madâ, sierâ.

Nedidelę grupę sudaro nelinksniuojami tarptautiniai žodžiai. Jie dažniausiai turi kirčiuotą galinį skiemenį, kuris baigiasi tvirtagaliu -ė arba trumpais balsiais -u, -o, -i, -a, pvz.: ateljº, kupº, interviù, meniù, lotò, metrò, žiurí, buržuâ. Grupelė nelinksniuojamų žodžių, kurių gale yra balsis -o (kartais ir kiti), turi priešpaskutinio arba trečiojo nuo galo skiemens kirtį, pvz.: esperãnto, nêto, sòlo, ålibi.

Dviskiemeniai būdvardžiai

Dviskiemenių būdvardžių yra dvi kirčiuotės, kurios beveik atitinka dviskiemenių daiktavardžių trečiąją ir ketvirtąją kirčiuotę, tad jos ir žymimos tais pačiais skaitmenimis (3, 4).

Trečiosios (3) kirčiuotės dviskiemenių būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į tvirtapradę šaknį, pvz.:

Vienaskaita

V. bãltas baltâ brangùs brangí

K bãlto baltõs branga÷s brangiõs

N. baltãm bãltai brangiãm brãngiai

G. bãltą bãltą brãngų brãngią

Įn. bãltu bãlta brãngiu brãngia

Vt. baltamê baltojê brangiamê brangiojê

Š. bãltas baltâ brangùs brangí

Daugiskaita

V. baltí bãltos brãngūs brãngios

K baltÿ baltÿ brangiÿ brangiÿ

N. baltîems baltóms brangîems brangióms

G. bãltus bãltas brãngius brãngias

Įn. balta¤s baltomís brangia¤s brangiomís

Vt. baltuosê baltosê brangiuosê brangiosê

Š. baltí bãltos brãngūs brãngios

Pagal šią kirčiuotę kirčiuojami ir tie i(u) linksniuotės tvirtapradės šaknies būdvardžiai, kurie vienaskaitos vardininke išlaiko senovinį šakninį kirtį, bet kituose linksniuose kirčiuojami galūniniu kirčiu taip kaip brangùs, -í. Štai jie: ãiškus, -i, lôgus, -i, smùlkus, -i, sódrus, -i, sótus, -i, tãnkus, -i ir kt.

Ketvirtosios (4) kirčiuotės dviskiemenių būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į tvirtagalę arba trumpą šaknį, pvz.:

Vienaskaita

V. le¹gvas lengvâ stiprùs stiprí

K le¹gvo lengvõs stipra÷s stipriõs

N. lengvãm le¹gvai stipriãm stípriai

G. le¹gvą le¹gvą stiprÿ stíprią

Įn. lengvù lengvâ stipriù stipriâ

Vt. lengvamê lengvojê stipriamê stipriojê

Š. le¹gvas lengvâ stiprùs stiprí

Daugiskaita

V. lengví le¹gvos stíprūs stíprios

K lengvÿ lengvÿ stipriÿ stipriÿ

N. lengvîems lengvóms stiprîems stiprióms

G. lengvùs lengvâs stipriùs stipriâs

Įn. lengva¤s lengvomís stipria¤s stipriomís

Vt. lengvuosê lengvosê stipriuosê stipriosê

Š. lengví le¹gvos stíprūs stíprios

Daugiaskiemeniai būdvardžiai

Daugiaskiemenių būdvardžių yra visos keturios kirčiuotės.

Pirmosios (1) kirčiuotės daugiaskiemeniai būdvardžiai visuose linksniuose turi tą patį kirtį. Jei kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, tai to skiemens priegaidė yra tvirtapradė, pvz.: akôtas, -a, galvótas, -a, geriãusias, -ia. Jei pastovus kirtis yra trečiame ar ketvirtame nuo galo skiemenyje, tai tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapradžiai, tvirtagaliai arba trumpieji, pvz.: mókslinis, -ė, vieni¹telis, -ė, rùdeniškas, -a, lietùviškas, -a.

Pagal šią kirčiuotę kirčiuojami:

a) būdvardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis:

-ãusias, -ia: didžiãusias, -ia, geriãusias, -ia;

-¸tas, -a: duob¸tas, -a, skyl¸tas, -a;

-ôkštis, -ė: pernôkštis, -ė, vakarôkštis, -ė;

-ôlas, -a: akôlas, -a, ausôlas, -a;

-íngas, -a: derlíngas, -a, išmintíngas, -a; bet prîešingas, -a;

-i¹telis, -ė: nauji¹telis, -ė, vieni¹telis, -ė;

-ôtas, -a: akôtas, -a, dantôtas, -a;

-ôvas, -a: ankstôvas, -a, senôvas, -a;

-ókas, -a: didókas, -a, vėlókas, -a;

-ónas, -a: geltónas, -a, raudónas, -a (ir 3 kirčiuotės);

-ópas, -a: abejópas, -a, dvejópas, -a;

-ótas, -a: barzdótas, -a, galvótas, -a;

-úotas, -a: plaukúotas, -a, taukúotas, -a;

-ùistas, -a, -¿stas, -a: ligùistas (lig¿stas), -a, miegùistas (mieg¿stas), -a;

b) būdvardžiai su šiomis nekirčiuotomis priesagomis:

-inis, -ė: mókslinis, -ė, savãitinis, -ė;

-iškas, -a: va¤kiškas, -a, lietùviškas, -a, påsakiškas, -a;

c) būdvardžiai su šiais kirčiuotais priešdėliais:

apô-: apôgeris, -ė, apôsunkis, -ė;

pó-: póaukštis, -ė, póšaltis, -ė;

prîe-: prîekurtis, -ė, prîetrumpis, -ė.

Antrosios (2) kirčiuotės daugiaskiemenių būdvardžių kirčiuotas būna tvirtagalis arba trumpasis priešpaskutinis skiemuo, pvz.:

Vienaskaita

V. medínis medínė Vilnõnis vilnõnė

K medínio medínės Vilnõnio vilnõnės

N. medíniam medínei vilnõniam vilnõnei

G. medínį medínę Vilnõnį vilnõnę

Įn. mediniù medinê Vilnoniù vilnonê

Vt. medíniame medínėje vilnõniame vilnõnėje

Š. medíni medíne Vilnõni vilnõne

Daugiskaita

V. medíniai medínės Vilnõniai vilnõnės

K medínių medínių Vilnõnių vilnõnių

N. medíniams medínėms vilnõniams vilnõnėms

G. mediniùs medinês Vilnoniùs vilnonês

Įn. medíniais medínėmis vilnõniais vilnõnėmis

Vt. medíniuose medínėse vilnõniuose vilnõnėse

Š. medíniai medínės Vilnõniai vilnõnės

Antrajai kirčiuotei priklauso būdvardžiai su šiomis kirčiuotomis priesagomis:

-a¤nis, -ė: apvala¤nis, -ė, ketvirta¤nis, -ė;

-ºlis, -ė: gražutºlis, -ė, mažutºlis, -ė;

-ýlis, -ė: mažýlis, -ė, jaunýlis, -ė;

-ínis, -ė: auksínis, -ė, naktínis, -ė; bet viìtinis, -ė, senóvinis, -ė (nekirčiuota priesaga) — pirmosios kirčiuotės;

-õnis, -ė: marškõnis, -ė, vilnõnis, -ė;

-ùkas, -ė: mažučiùkas, -ė, siauručiùkas, -ė;

-utínis, -ė: pirmutínis, -ė, paskutínis, -ė;

-ùtis, -ė: mažùtis, -ė, sveikùtis, -ė.

Trečiosios (3) kirčiuotės daugiaskiemeniai būdvardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį skiemenį su tvirtaprade priegaide, pvz.:

Vienaskaita Daugiskaita

V. palãidas palaidâ palaidí palãidos

K palãido palaidõs palaidÿ palaidÿ

N. palaidãm palãidai palaidîems palaidóms

G. palãidą palãidą palãidus palãidas

Įn. palãidu palãida palaida¤s palaidomís

Vt. palaidamê palaidojê palaiduosê palaidosê

Š. palãidas palaidâ palaidí palãidos

Trečiosios „a” (3a) kirčiuotės daugiaskiemenių būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečiąjį nuo galo skiemenį, turintį tvirtapradę priegaidę, pvz.:

Vienaskaita Daugiskaita

V. ãlkanas alkanâ alkaní ãlkanos

K ãlkano alkanõs alkanÿ alkanÿ

N. alkanãm ãlkanai alkanîems alkanóms

G. ãlkaną ãlkaną ãlkanus ãlkanas

Įn. ãlkanu ãlkana alkana¤s alkanomís

Vt. alkanamê alkanojê alkanuosê alkanosê

Š. ãlkanas alkanâ alkaní ãlkanos

Trečiosios ,,b” (3b) kirčiuotės būdvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečiąjį nuo galo tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį, pvz.:

Vienaskaita Daugiskaita

V. a»timas artimâ artimí a»timos

K a»timo artimõs artimÿ artimÿ

N. artimãm a»timai artimîems artimóms

G. a»timą a»timą a»timus a»timas

Įn. a»timu a»tima artima¤s artimomís

Vt. artimamê artimojê artimuosê artimosê

Š. a»timas artimâ artimí a»timos

Pagal trečiąją „a” arba „b” kirčiuotę kirčiuojami:

a) būdvardžiai su priesagomis:

-anas, -â: ãlkanas, -â (3a), vãrganas, -â (3b);

-imas, -â: tólimas, -â (3a), svìtimas, -â (3b);

-inas, -â: dùlkinas, -â (3a), kùpinas, -â (3b);

-zganas, -â: baµzganas, -â, žaµzganas, -â (3b);

b) būdvardžiai su priešdėliais:

åp-: åpskritas, -â, åplamas, -â (3b);

åt-, atå-: åtbulas, -â, åtdaras, -â, åtkilas, -â, åtviras, -â, atåtupstas, -â (3b);

¤-: ¤strižas, -â, ¤kypas, -â (3b);

íš-: íšdrikas, -â, íštisas, -â (3b);

núo-: núosavas, -â (3a);

på-: pådrikas, -â, påsklidas, -â (3b);

prå-: pråviras, -â, pråtisas, -â (3b);

ùž-: ùždaras, -â (3b).

Ketvirtosios (4) kirčiuotės daugiaskiemeniai būdvardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį, pvz.:

Vienaskaita Daugiskaita

V. palankùs palankí pala¹kūs pala¹kios

K palanka÷s palankiõs palanki¼ palanki¼

N. palankiãm pala¹kiai palankîems palankióms

G. pala¹kų pala¹kią palankiùs palankiâs

Įn. palankiù palankiâ palankia¤s palankiomís

Vt. palankiamê palankiojê palankiuosê palankiosê

Š. palankùs palankí pala¹kūs pala¹kios

Pagal ketvirtąją kirčiuotę kirčiuojami i(u) linksniuotės būdvardžiai su priešdėliais:

ap-: apdairùs, -í, apsukrùs, -í;

at-: atkaklùs, -í, atsargùs, -í;

į-: įdomùs, -í, įmantrùs, -í;

iš-: išdidùs, -í, išlaidùs, -í;

nuo-: nuolaidùs, -í, nuolankùs, -í;

pa-: padorùs, -í, palankùs, -í;

pra-: pranašùs, -í, pravartùs, -í;

prie-: priekabùs, -í, prieraišùs, -í;

san-: sandarùs, -í, santūrùs, -í;

su-: sumanùs, -í;

už-: užgaulùs, -í, užmaršùs, -í.

Būdvardžių su priesaga -inis, -ė kirčiavimas

Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš žodžių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, išlaiko tų žodžių kirtį bei priegaidę ir yra pirmosios (1) kirčiuotės, pvz.: mìtai (mìtų, mìtams) — mìtinis, -ė, mókslas (mókslų, mókslams) — mókslinis, -ė, rankâ (ra¹kų, ra¹koms) — ra¹kinis, -ė; senóvė (senóvių, senóvėms) — senóvinis, -ė, mokyklâ (mokýklų) — mokýklinis, -ė, akôtas (akôtų) — akôtinis, -ė; literatūrâ (literat¾rų) — literat¾rinis, -ė. Bet: mìdis (mìdžių) — medínis, -ė, dróbė (dróbių) — drobínis, -ė, sidåbras (sidåbrų) — sidabrínis, -ė, metålas (metålų) — metalínis, -ė ir kiti, dažniausiai žymintys medžiagą, iš kurios kas padaryta, turi kirtį priesagoje.

Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš žodžių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirčiuojama galūnė ar trečiasis (ketvirtasis) nuo galo skiemuo, turi kirčiuotą priesagą ir yra antrosios (2) kirčiuotės, pvz.: nåmas (namÿ, namãms) — namínis, -ė, eilº (eiliÿ, eil¸ms) — eilínis, -ė, ba¤gtas (baigtÿ) — baigtíms, -ė, a¹tras (antrÿ) — antrínis, -ė, aštu¹tas (aštuntÿ) — aštuntínis, -ė, saldùs (saldžiÿ) — saldínis, -ė, çžuolas (ąžuolÿ) — ąžuolínis, -ė, vidurýs (viduriÿ) — vidurínis, -ė, mìdžiaga (mìdžiagų) — medžiagínis, -ė, visúomenė (visúomenių) — visuomenínis, -ė, atåskaita (atåskaitų) — ataskaitínis, -ė, la¤kraštis (la¤kraščių) — laikraštínis, -ė, ùžpakalis (ùžpakalių) — užpakalínis, -ė, respùblika (respùblikų) — respublikínis, -ė, línija (línijų) — linijínis, -ė, šešiólika — šešiolikínis, -ė. Bet: lôginis, -ė, pórinis, -ė ir kt. Be to, būdvardžių su priesaga -inis, -ė, padarytų iš žodžių su priešdėliu per-, visada kirčiuojamas priešdėlis, pvz.: pértvara — pértvarinis, -ė, pérkeltas — pérkeltinis, -ė ir kt.

Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš tarptautinių žodžių su formantais -ija, -ika, išlaiko pamatinio žodžio kirtį, jei būdvardžio ij ar ik išnyksta, pvz.: administråcija — administråcinis, -ė, chêmija — chêminis, -ė, polítika — polítinis, -ė, aritmêtika — aritmêtinis, -ė. Bet: sêrija — serijínis, -ė, kolònija — kolonijínis, -ė, ãntika — antikínis, -ė, mùzika — muzikínis, -ė (kirčiuojami pagal bendrąją taisyklę).

Iš prieveiksmių padaryti priesagos -inis, -ė būdvardžiai dažniausiai kirčiuojami priesagoje, pvz.: ligšiõl — ligšiolínis, -ė, nuõlat — nuolatínis, -ė, atgaµ — atgalínis, -ė, vîenkart — vienkartínis, -ė, pamečiu¤ — pametínis, -ė, šia¹dien — šiandienínis, -ė, tuomêt — tuometínis, -ė. Bet: apli¹k — apli¹kinis, -ė, savãime — savãiminis, -ė, tiesióg — tiesióginis, -ė.

Kalbos dalys-MORFOLOGIJA

Daiktavardis yra kalbos dalis, kuri pasako daikto vardą ir atsako į klausimą kas tai?

Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio dalykas yra pavadinamas daiktavardžiu, visi šios kalbos dalies žodžiai skirstomi į dvi grupes: į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius daiktavardžius. Konkrečiaisiais daiktavardžiais vadinami daiktavardžiai, reiškiantys įvairius konkrečius objektyviosios tikrovės daiktus, gyvas būtybes, reiškinius. Reikšmės ir kai kurių gramatinių ypatybių požiūriu konkretieji daiktavardžiai irgi nėra visiškai vienodi. Vieni jų reiškia daiktus, kurie gali būti skaičiuojami (namas, stalas, knyga, pieštukas, brolis, sesuo, lydeka, diena, naktis, pavasaris). Abstraktieji daiktavardžiai yra tie, kuriais pavadinami ne konkretūs daiktai, o abstrakčios sąvokos, daiktiškai suvokiami veiksmai, būsenos, ypatybės ir požymiai (esmė, drąsa, garbė, ilgesys, nuovargis, bėgimas, grožybė, ramumas). Abstraktieji daiktavardžiai paprastai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi vienaskaitos formą ir tik vienas kitas yra daugiskaitinis (atostogos, kautynės, laidotuvės, vedybos). Abstraktieji daiktavardžiai nesudaro junginių su kiekiniais skaitvardžiais, ir tik vienas kitas jų gali būti pasakomas su neapibrėžtą kiekybę reiškiančiais prieveiksmiais (daug naudos; mažai naudos; tiek graužaties; kiek garbės). Kai kurie abstraktieji daiktavardžiai yra linkę konkretėti. Pakitus jų reikšmei, pasikeičia ir morfologinės savybės: buvęs vienaskaitinis abstraktusis daiktavardis tampa kaitomas skaičiais (plg.: vargas – vargai, rūpestis – rūpesčiai, sielvartas – sielvartai, džiaugsmas – džiaugsmai).

Kitu požiūriu daiktavardžiai skirstomi į bendrinius ir tikrinius.

Bendrinis daiktavardis reiškia daiktą kaip tokių pat daiktų visumos atstovą. Pvz., miestas žymi tai, kas bendra visiems miestams, o Vilnius — unikalus miestas, Lietuvos sostinė. Bendriniai daiktavardžiai — tai apibendrinti vienarūšių daiktų, gyvų padarų ar reiškinių pavadinimai (akmuo, džiaugsmas, gėlė, poetas, šuo, žemė, meilė, žaibas). Dauguma bendrinių daiktavardžių (konkretieji) reiškia skaičiuoti galimus dalykus, dėl to kaitomi skaičiais (akmuo – akmenys, vaikas – vaikai, žmogus – žmonės).

Tikriniais daiktavardžiais vadiname tuos daiktavardžius, kurie reiškia daikto, asmens ar dalyko vardą, skiriantį tą daiktą, asmenį ar dalyką nuo kitų tos pačios rūšies daiktų, asmenų ar dalykų. Tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide, o tie jų, kurie vartojami sąlygiškai, tekste išskiriami dar ir kabutėmis. Tikriniai daiktavardžiai — individualūs miestų, upių, ežerų, kalnų, dangaus kūnų, žmonių ir kt. vardai. Saulė, Žemė ir Mėnulis vartojami ir kaip tikriniai, ir kaip bendriniai daiktavardžiai. Kai kalbama apie astronomijos objektus, sakomi tikriniai vardai, o kai nusileidžiama į žemiškąjį žmogaus gyvenimą, jo buvimo aplinką, šie astronomijos objektai tampa paprastais žmogaus jutimais suvokiamais daiktais, tada jų pavadinimai rašomi mažąja raide, turi mažybines formas (saulė, saulelė, saulytė, mėnulis, mėnuliukas, žemė, žemelė).

Griežtos ribos tarp tikrinių ir bendrinių daiktavardžių nėra. Kalboje kartais pasitaiko, kad tikrinis daiktavardis visiškai atitrūksta nuo savo pirmykštės individualios reikšmės ir imamas vartoti kaip bendras tam tikros rūšies daiktų ar reiškinių pavadinimas. Tuomet jis virsta bendriniu daiktavardžiu. Šitaip iš žmonių pavardžių atsirado tarptautiniai bendriniai daiktavardžiai amperas, brauningas, fordas, kulonas, omas, niutonas, parkeris, rentgenas, vatas, voltas ir kt. Panašiu keliu į kalbą atėjo bendriniai daiktavardžiai donkichotas, donžuanas, krezas, lovelasas, mecenatas, mentorius, tik čia vieno asmens vardas ar pavardė perkelta kitiems asmenims, pasižymintiems panašiomis savybėmis. Ir atvirkščiai, bendriniai daiktavardžiai, jeigu juos imame vartoti individualiems daiktams ar asmenims pavadinti, virsta tikriniais daiktavardžiais, pvz.: Rytai, Vakarai, Rūta, Mėta, Eglė, Gintaras, Linas, Rasa ir kt. Daugelis mūsų krikščioniškųjų vardų, atėjusių į mūsų kalbą iš kitų kalbų, pirmajame šaltinyje irgi galėjo būti vartojami kaip bendriniai žodžiai (plg. Petras — gr. petros „uola, akmuo”, Paulius — lot. paulus „mažas”, Klemencija — lot. clementia „švelnumas”, Adomas — hebr. adam „žmogus”, Agnė — gr. hagne „tyra” ir kt.

Daiktavardžių skaičiai

Daiktavardžių galūnių keitimas — tai jų kaitymas.

Daiktavardžiai turi du skaičius — vienaskaitą ir daugiskaitą.

Vienaskaita reiškia vieną daiktą, daugiskaita — daugiau negu vieną.

Kėdė- kėdės, lazda- lazdos, sodas- sodai, mintis- mintys, mokinys- mokiniai, kelias- keliai.

Seniau būta ir dviskaitos, reiškiančios du daiktus, dabar jos tik liekanos šnekamoje kalboje ir grožinėje literatūroje (du vaiku, dvi ranki).

Yra daiktavardžių, kurių vartojama tik vienaskaita. Tai vienaskaitiniai. Jais reiškiami daiktai nėra skaičiuojami. Pvz.: pienas, auksas, gripas, kūryba.

Kai kurių daiktavardžių vartojama tik daugiskaita. Tai daugiskaitiniai. Jais reiškiami daiktai taip pat nėra skaičiuojami. Pvz.: lubos, miltai, lašiniai, kelnės.

Daiktavardžių giminės

Yra dvi daiktavardžių giminės: vyriškoji ir moteriškoji.

Daiktavardžiai, kuriems tinka žodelis tas, yra vyriškosios giminės, o kuriems tinka žodelis ta, yra moteriškosios.

Vyr.g.: stalas, laikrodis, langas, namas, kelias, suolas, takas, sapnas, vardas, vaikas.

Mot.g.: lenta, gėlė, kėdė, mašina, moteris, pavardė, svajonė, grindys, mintis.

Lietuvių kalboje yra daiktavardžių, kurių giminė gali būti arba vyriška, arba moteriška todėl, kad jie įvardija arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės asmenis, pvz.: naktibalda, nenuorama, kerėpla, kūtvėla, elgeta, vėpla.

Dažniausiai jie turi menkinamąją reikšmę ir galūnę –a.

Tikriniai daiktavardžiai reiškia atskirų (konkrečių) asmenų ar daiktų pavadinimus.

Bendriniai daiktavardžiai reiškia bendrus (priklausomus tai pačiai rūšiai) daiktų ar asmenų vardus.

Daiktavardžių linksniai ir klausimai

Daiktavardžiai kaitomi linksniais. Linksnių yra septyni:

Vardininkas kas? (V.kas?, vard.)

Kilmininkas ko? (K.ko?, kilm.)

Naudininkas kam? (N.kam?, naud.)

Galininkas ką? (G.ką?, gal.)

Įnagininkas kuo? (Įn.kuo?, įn.)

Vietininkas kur?kame? (Vt.kur?kame?, viet.)

Šauksmininkas – (Š. -, šauksm.)

Daiktavardžių kaitymas linksniais vadinasi linksniavimas.

Lietuvių kalboje ne visi daiktavardžiai vienodai linksniuojami. Pagal skirtingą linksniavimą jie skirstomi į penkias grupes, arba linksniuotes. Apie tai, kurios linksniuotės yra daiktavardis, sprendžiame iš jo vienaskaitos kilmininko galūnės (ir, žinoma, vardininko).

Linksniuotės

Vienaskaitos vardininko galūnės Vienaskaitos kilmininko galūnės Pavyzdžiai

I -as, -is, -ys -o stalas, medis, mokinys

II -a, -i, -ė -os, -ės varna, marti, varlė

III -is -ies dantis, pilis, ašis

IV -us -aus medus, sūnus

V -uo, -ė -(en)s, -(er)s vanduo, piemuo, duktė

Vienaskaita

V.kas? mokinys, duktė.

K.ko? mokinio, dukters.

N.kam? mokiniui, dukteriai.

G.ką? mokinį, dukterį.

Įn.kuo? mokiniu, dukteria.

Vt.kur? kame? mokinyje, dukteryje.

Š.- mokiny, dukterie.

Daugiskaita

V.kas? mokiniai, dukterys.

K.ko? mokinių, dukterų.

N.kam? mokiniams, dukterims.

G.ką? mokinius, dukteris.

Įn.kuo? mokiniais, dukterimis.

Vt.kur? kame? mokiniuose, dukteryse.

Š.- mokiniai, dukterys.

Nelinksniuojamieji daiktavardžiai

Lietuvių kalboje yra ir tokių daiktavardžių, kurių forma nesikeičia. Tai kitų kalbų kilmės žodžiai. Skiriami keli jų tipai:

1. Tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai, turintys gale kirčiuotus balsius -ė, -i, -o, -u, pvz., ateljė, fojė, Renė, Daladjė; asorti, bigudi,

taksi, žiuri; bistro, bordo, Didro, Hugo, manto; Baku, fru, kakadu, ragu, tabu.

2. Tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai, turintys gale nekirčiuotus balsius -i, -o, -u. Tokių daiktavardžių labai nedaug, pvz.: ledi, Gandi, spageti, Soči, kredo, maestro (vartojama jau ir linksniuojamoji forma maestras), laso, Neru, zebu.

Tikriniai daiktavardžiai, reiškiantys moterų pavardes ir turintys gale priebalsį, pvz.: Ana Zegers, Margarita Aliger, Vera Inber, Ita Miuler, Kerstina Kaufman.

Šių daiktavardžių linksnio (kaip ir skaičiaus bei giminės) reikšmė realizuojama sintaksiškai, t.y. gramatinėmis formomis tų žodžių, kurie sakinyje betarpiškai su jais susiję.

Kai kurių linksnių galūnių rašyba

1. Vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse rašome nosines raides. Pvz.: knygą, mokinį, sūnų; eglių, gyvulių, paukščių.

Įsidėmėti! Nosinės raidės niekada nerašome naudininko, vietininko ir šauksmininko galūnėse.

2. Ir vienaskaitos, ir daugiskaitos vietininko galūnė baigiasi –e: medyje, pušyje, eglėje, keliuose, pirkelėse.

Vyriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos vietininko galūnė yra –uose, moteriškosios giminės daiktavardžių –ose. Pvz.: miškas – miškuose, ranka – rankose.

3. Jei vardininko galūnė ė, tai kur kitų linksnių galūnėse girdime e, ten ir rašome e, o jei vardininko galūnė kitokia (-as, -is, -ys, -us, -a, -i, -uo) — rašome –ia arba –iai.

Lėlė – lėlei, lėlę, lėle, lėles;

varlė – varlei, varlę, varle, varles;

valia – valiai, valią, valia, valias;

giria – giriai, girią, giria, girias;

sesuo – seseriai, seseria;

Išimtis. Duktė – dukteriai, dukteria.

Įsidėmėti! Vardininko galūnėje niekada nerašome –e, –es, -ei.

Pavojingesnių linksnių galūnių rašyba

Žodžiai

Linksniai kelias

elnias banginis

dramblys vyšnia

galia lapė

antilopė lūšis

angis

Vns. V. -(i)as -is, -ys -(i)a -ė -is

N. -(i)ai -ei -(i)ai

G. -(i)ą -į -(i)ą -ę -į

Įn. -(i)a -e

Vt. -yje -yje -(i)oje -ėje -yje

Dgs. V. -(i)ai -(i)ai -ys

N. -(i)ams -(i)ams

G. -(i)as -es -is

Įn. -(i)ais -(i)ais

Vt. -(i)uose -(i)uose -(i)ose -ėse -yse

Kitų kalbos dalių daiktavardėjimas

Paprastai daiktavardėja būdvardžiai ir būdvardinę reikšmę turintys dalyviai, kai jų reiškiama ypatybė yra labai svarbi, esminė. Reikia skirti tikrą daiktavardėjimą nuo daiktavardinės vartosenos. Daiktavardžio pozicijose (veiksnio ir papildinio) gali atsidurti daugelis būdvardžių, bet nuo to jie nevirsta daiktavardžiais:

Aklas aklą netoli tenuves.

Bepigu plikam peštis, turtingam vogt, o senam meluot.

Jauni šoka — žemė dreba, seni šoka — dantys kleba.

Pastarajame sakinyje jauni yra būdvardis, bet visai kas kita jaunasis, jaunoji. Šiuo atveju jaunasis „jaunikis”, o jaunoji „nuotaka”. Plg. dar kitus daiktavardžius, kilusius iš ypatybę reiškiančių žodžių: stiklinė, peleninė, rašalinė; miegamasis, valgomasis, nelabasis, kuliamoji, greitoji.

Daiktavardžio gramatinio nagrinėjimo planas

1. Pradinė daiktavardžio forma (vienaskaitos vardininkas).

2. Kalbos dalis (daiktavardis).

3. Skyrius (tikrinis ar bendrinis).

4. Giminė (vyriškoji ar moteriškoji).

5. Linksniuotė, skaičius ir linksnis.

6. Kuo eina sakinyje.

Juodoj žemėj balta duona auga.

žemėj (žemė) – daiktav., bendr., mot.g., II l., vns. viet.; v. apl.(kur auga?);

duona – daiktav., bendr., mot.g., II l., vns. vard.; veiksn. (kas auga?).

Įsidėmėkite. Įvairių knygų, žurnalų, laikraščių, kino filmų, įmonių, draugijų, mašinų ir kiti pavadinimai rašomi ne tik didžiąja raide, bet ir išskiriami kabutėmis. Pvz.: „Užburta karalystė”, „Brisiaus galas”, „Lietuvos aidas”, gamykla „Verpstas”, „Žinijos” draugija, „Žalgirio” stadionas, šaldytuvas „Snaigė” ir kt.

Daiktavardžių daryba

Daugiausia lietuvių kalbos daiktavardžių yra sudaroma su priesagomis. Galūnių vedinių yra žymiai mažiau, o mažiausiai daiktavardžių yra padaryta su priešdėliais.

Su priesagomis ir galūnėmis daiktavardžiai yra daromi iš įvairių kalbos dalių. Šių abiejų rūšių vedinių ir jų pamatinių žodžių reikšmės santykiai yra labai panašūs. Ir galūnių, ir priesagų vedinių darybos reikšmės dažnai esti vienodos arba labai artimos. Todėl aišku, kad ir galūnės vedinys, ir priesagos vedinys, jei jų darybos reikšmė yra ta pati, yra tos pačios darybos kategorijos, nors kito darybos tipo. Semantiniai ryšiai tarp išvestinių daiktavardžių ir jų pamatinių žodžių yra labai įvairūs ir sudėtingi. Skirstant vedinius į darybos kategorijas ir tipus, atsižvelgiama į pačias bendriausias jų darybos reikšmes, siauresnės leksinės-darybinės ar individualiosios darybos reikšmės neaiškinamos.

Formali priesaginių vedinių struktūra yra paprastesnė už galūnių vedinių struktūrą ta prasme, kad priesagos dažniausiai dedamos prie nepakitusios pamatinio žodžio šaknies, o galūnės dažnai reikalauja tam tikro fonologinio pamatinio žodžio šaknies pakitimo. Dėl to galūnių vedinių daryboje yra dažna šaknies balsių kaita, kiek retesnė — metatonija. Pvz.: išdaga (: išdegti), marka (: merkti), nuovarta (: nuversti), pjūvis (: pjauti, pjovė), saga (: segti), sargas (: sergėti), tvanas (: tvinti); alksna (: alksnis), bulvius (: bulvė), pašluostė (: pašluostyti), šiurpis (: šiurpti) ir t. t. Vardažodiniai priesagų ir galūnių vediniai dažniausiai daromi iš darybiškai neskaidomų pamatinių kamienų. Veiksmažodinių priesagų vedinių kamienai irgi daugiausia neišvestiniai. Galūnių vedinių pamatiniais žodžiais labai dažnai eina veiksmažodžiai, padaryti su priešdėliais.

Su priešdėliais daiktavardžiai daromi tik iš daiktavardžių. Daugiausia daiktavardžių yra pasidaroma su priešdėliais pa-, už-, ant-, prie-. Kitų priešdėlių (ap-, be-, iš-, į-, per-, po-, prieš-, pro-) yra po keletą vedinių. Priešdėlinių daiktavardžių darybos reikšmės daugeliu atvejų yra individualios, dažnai lemiamos priešdėlio reikšmės. Pvz.: antkapis „tai, kas ant kapo”, poveržlė ,,tai, kas po veržle”, priegalvis „tai, kas prie galvos”, apyrankė ,,tai, kas apie ranką”, daiktavardžiai nelaimė, nelaisvė, netvarka reiškia pamatiniu žodžiu pasakyto dalyko priešybę: beduonė, bekelė — pasakyto dalyko nebuvimą ir t. t. Didelė dalis priešdėlinių daiktavardžių priklauso tiems patiems semantiniams tipams kaip ir jų pamatiniai žodžiai: iš asmenų pavadinimų sudaromi kiek modifikuoti asmenų pavadinimai, iš laiką žyminčių daiktavardžių — laiką nusakantys vediniai. Pavyzdžiui, su priešdėliais gali būti sudaryti tokie asmenų pavadinimai: patėvis, protėvis, įdukterė, išdukterė, podukra, antžmogis, apydaktaris (plg.: tėvas, duktė, dukra, žmogus, daktaras). Tačiau asmens pavadinimas nėra šių žodžių darybos reikšmė. Tik daiktavardžiuose bekelnis, bepirštis, betvarkis galima įžiūrėti darybinę asmens pavadinimo reikšmę. Šios rūšies vedinių darybos reikšmė yra siauresnė ir priklauso nuo priešdėlio reikšmės: priešdėlių apy-, pa- vediniai (apydaktaris, pameistrys) žymi asmenį, menkiau išmanantį savo darbą už pamatiniu žodžiu pasakytą asmenį, priešdėlio ant- vediniai (antžmogis) — asmenį, viršesnį už tą, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu. Priešdėlių pa-, iš-, į- daiktavardžiai pavadina tikrus ar netikrus pamatiniu žodžiu nusakytų asmenų gimines (patėvis, pabrolys, podukra, išdukterė).

Su šiais priešdėliais galima sudaryti vedinius, nusakančius laiką: pavakarė, povakaris, priešvakaris, perpiečiai, išnakčiai. Bet visų jų pamatiniai žodžiai taip pat žymi laiką (plg.: vakaras, pietūs, naktis).

Priesagų ir galūnių vediniai

Darybos formantas Pamatinis žodis Pavyzdžiai

priesaga galūnė

Veiksmų pavadinimai

-imas įvairios reikšmės veiksmaž.

(išskyrus tuos, kurių bendratyje

-yti, o būt.k.l. kamienas priesagos neturi) augimas, ieškojimas, rengimasis

-ymas įvairios reikšmės veiksmaž.

(tik su -yti, kurių būt.k.l. priesagos neturi) rašymas, valymas, mokymasis

-a įvairios reikšmės veiksmaž. apklausa, pajuoka, kaita

-is (vienkartinis veiksmas) įvairios reikšmės veiksmaž. poelgis, užpuolis, kirtis

-tis įvairios reikšmės veiksmaž. lemtis trintis

-esys veiksmaž. (garsų ir būsenos) liūdesys, ūžesys

-smas veiksmaž. (garsų ir būsenos) džiaugsmas, trenksmas

-ulys veiksmaž. (fiziologinių procesų ir būsenos) kosulys, svaigulys

-yba (-bos) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) dalybos, statyba

-tynės veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) lenktynės, peštynės

-sena (veiksmo atlikimo būdas įvairios reikšmės veiksmaž. eisena, šukuosena

-as įvairios reikšmės veiksmaž. atsakas, juokas

-ė įvairios reikšmės veiksmaž. išmonė, sopė

Veikėjų pavadinimai

-tojas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) artojas, mokytojas

-ėjas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) sėjėjas, veikėjas

-ėlis menki-namasis atspalvis veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) apsnūdėlis, išdykėlis

-ikas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) grobikas, švilpikas

-lys veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) kranklys, cyplys, bet seklys

-alas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) plepalas, tarškalas

-a įvairios reikšmės veiksmaž. spauda, užuomarša

-ūnas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) keikūnas, pataikūnas

-tinis veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) auklėtinis, megztinis

-ovas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) palydovas, varovas

-alius veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) tauškalius, šaukalius

-eklis menki-namasis atspalvis veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) bambeklis, zirzeklis

-ynė veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pliauškynė, tauškynė

-is, -ė (-ys,-ė) įvairios reikšmės veiksmaž. plepys,-ė, žliumbis,-ė, čirškė

-as įvairios reikšmės veiksmaž. sargas, naras

-(i)us, -ė įvairios reikšmės veiksmaž. terlius,-ė

Veiksmo rezultato pavadinimai

-a (-os) įvairios reikšmės veiksmaž. nuosėda, skalda

-as įvairios reikšmės veiksmaž. užrašas, graužas

-inys veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) grindinys, rašinys

-is (-ys) įvairios reikšmės veiksmaž. grobis, atspindys

-alas veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo) skiedalas, viralas

-muo veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo) dalmuo, dėmuo

-tas veiksmaž. (dažniausiai aktyvaus veiksmo) pluoštas, raštas

-ulys (-iai) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos) krešulys, krituliai

-ėsis (-iai) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos) degėsis, griuvėsiai

-snis, (-ys) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ir būsenos) kepsnys, dribsnis

-ė įvairios reikšmės veiksmaž. riekė, brydė

-inis būt.k.l. neveik. r. dalyvis megztinis, suktinis

Įrankių pavadinimai

-tuvas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) imtuvas, skeltuvas

-iklis veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) jungiklis, variklis

-as veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) apavas, šluostas

-tas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) kaltas, varžtas

-tukas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pieštukas, trintukas

-alas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) uždangalas, apmušalas

-yklė veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pustyklė, rodyklė

-tuvė veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) keptuvė, trintuvė

-eklis veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) grūdeklis, žarsteklis

-klas veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) arklas, irklas

-klė veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) važiuoklė, vėduoklė

-a veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) pakaba, įmova

Vietų pavadinimai

-ynas daiktav. eglynas, žirgynas

-ynė daiktav.

būdv.

veiksmaž. purvynė, kirmėlynė

dykynė, žydrynė

landynė, maudynė

-inė daiktav. malkinė, sviestinė

-ykla veiksmaž. mokykla, siuvykla

-tuvė veiksmaž. dirbtuvė, spaustuvė

-uma būdv. dykuma, plokštuma

-iena daiktav. (kultūrinių augalų pavadinimai) rugiena, bulviena

-idė daiktav. (naminių gyvulių pavadinimai) karvidė, veršidė)

-ija daiktav. (asmenų pavadinimai) girininkija, eigulija

-ystė daiktav. (asmenų pavadinimai) karalystė, kunigaikštystė

-a veiksmaž.

daiktav.

būdv. prieglauda, perėja

alksna „alksnynas”

klampa „klampynė”

-is veiksmaž. guolis

Ypatybių pavadinimai

-umas laipsniuojami būdv., neveik. ar reikiamybės dal. aukštumas, gerumas, lankomumas, būtinumas

-ybė laipsniuojami būdv., neveik. ar reikiamybės dal.

daiktav. aukštybė, gerybė, būtinybė

brolybė, pilietybė

-is laipsniuojami būdv. grožis, tamsis

-ystė daiktav. (asmenų pavadinimai)

laipsniuojami būdv. jūreivystė, daržininkystė

jaunystė, kvailystė

-enybė laipsniuojami būdv. brangenybė, sunkenybė

-ulys laipsniuojami būdv. godulys, nuobodulys

-atvė laipsniuojami būdv. jaunatvė, senatvė

-ovė laipsniuojami būdv.

daiktav. gerovė, bendrovė

vergovė

-a laipsniuojami būdv. drąsa, tyla

-as laipsniuojami būdv. narsas, tvankas

Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai

asmenų pavadini-

mai pagal

a) profe-

siją,

b) išskir-

tinę ypa-

tybę -ininkas

-ininkė daiktav.

būdv. ir skaitv. a) darbininkas,-ė, šeimininkas,

-ė, paštininkas,-ė

b) smurtininkas,-ė

a) pirmininkas,-ė

b) raitininkas,-ė

-ius daiktav. a) račius, kurčius

b) kurpius, duonius

kušlius, kurčius

asmenų,

gyvų būtybių, ar šiaip dalykų pavadini-

mai pagal būdingą ypatybę -uolis būdv.

daiktav. darbštuolis,-ė, gudruolis,-ė

turtuolis, meduolis

-ūnas būdv.

daiktav. ėdrūnas, plėšrūnas

klastūnas

-okas skaitv.

būdv.

daiktav. pirmokas,-ė

naujokas,-ė

variokas

-eiva būdv. gudreiva, šventeiva

-očius daiktav.

būdv. galvočius, ūsočius

gudročius

-is (-ys) būdv. žilis, žvairys

-ė būdv. plikė, striukė

asmenų pavadini-

mai pagal kilimo ar gyvena-

mąją vietą -ietis,-ė daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) amerikietis,-ė, kaunietis,-ė

-iškis,-ė daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) klaipėdiškis,-ė, ukmergiškis,-ė

-ėnas,-ė daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) kupiškėnas,-ė, romėnas,-ė

-is, -ė daiktav. (gyvenamųjų vietų pavadinimai) linkuvis „linkuvietis”,

lietuvis,-ė

asmenų ar

gyvūnų pavadi-

mai pagal lyties skirtumą -ienė daiktav. (vyriškosios giminės asmenų ar gyvūnų pavadinimai brolienė, Jonienė, gandrienė, zuikienė

-ė daiktav. (vyriškosios giminės asmenų ar gyvūnų pavadinimai elnė, kalakutė

-inas daiktav. (moteriškosios giminės gyvūnų pavadinimai) katinas, stirninas

augalų stiebų pavadini-mai -ienojas daiktav. (augalų pavadinimai) bulvienojas, bruknienojas

-ojas daiktav. (augalų pavadinimai) bulbojas, bruknojas

-inė daiktav.

būdv. skaitv. milinė, pirštinė, skardinė

rudinė, šimtinė

-inis daiktav. auliniai (batai)

-ainis daiktav. stiklainis, sviestainis

-ienė (valgių pavadinimai) daiktav.

būdv. morkienė, uogienė

raugienė

-ukas būdv. atvirukas, rankinukas

-imas būdv. apskritimas, skystimas

-ymas būdv. karštymas, rūgštymas

Švenčių ir apeigų pavadinimai

-tuvės veiksmaž. išleistuvės, laidotuvės

-inės daiktav. Joninės, vardinės

-ynos veiksmaž. pakasynos, krikštynos

-tai veiksmaž. sugrąžtai

-os veiksmaž. nuobaigos

-ai veiksmaž. atlaidai

-ės veiksmaž. vaišės

Kuopiniai daiktavardžiai

-ija daiktav. (asmenų pavadinimai) studentija, žmonija

-ynas daiktav. (negyvų daiktų pavadinimai) laivynas, žvaigždynas

-uomenė būdv.

daiktav.

įv. bendruomenė

kariuomenė

visuomenė

-auja daiktav. šunauja

-imas būdv. jaunimas, senimas

Mažybiniai-maloniniai daiktavardžiai

-elis,-ė daiktav. kiškelis, seselė

-ėlis,-ė daiktav. debesėlis, nugarėlė

-(i)ukas,-ė daiktav. kiškiukas, sesiukė

-utis,-ė daiktav. kiškutis, sesutė

-ytis,-ė daiktav. kiškytis, sesytė

-ulis,-ė daiktav. kiškulis, sesulė

-užis,-ė daiktav. kiškužis, sesužė

-iūkštis,-ė daiktav. kiškiūkštis, mergiūkštė

-okšnis,-ė daiktav. krūmokšnis, upokšnis

-šė daiktav. mergšė

-ėzas daiktav. vaikėzas

-ilis daiktav. vagilis

Priešdėlių vediniai

Priešdėlis Pamatinis daiktavardis Pavyzdžiai

Vietų pavadiniamai

pa- konkretūs daiktav. pajūris, pastalė

už- konkretūs daiktav. užkrosnis, užupis

prie- konkretūs daiktav. prieklėtis, prieangis

į- konkretūs daiktav. įlomis, įkrantis

apy- konkretūs daiktav. apyausis

nuo- konkretūs daiktav. nuokalnė

po- konkretūs daiktav. požemis

pra- konkretūs daiktav. pradantė

prieš- konkretūs daiktav. prieškalnė

pro- konkretūs daiktav. prodebesis

Asmenų pavadinimai

pa- asmenų pavadinimai patėvis, pameistrys

po- asmenų pavadinimai podukra, posūnis

pro- asmenų pavadinimai protėvis, prosenelis

ant- asmenų pavadinimai antžmogis

apy- asmenų pavadinimai apydaktaris

į- asmenų pavadinimai įdukterė, įtėvis

iš- asmenų pavadinimai išdukterė

be- įvairios reikšmės daiktav. bekelnis, betvarkis, betėvis, beglobis

Laiko pavadinimai

pa- laiką žymintys daiktav. parytys, pavakarė

prie- laiką žymintys daiktav. prievakaris

po- laiką žymintys daiktav. pokaris

per- laiką žymintys daiktav. perpietė

prieš- laiką žymintys daiktav. priešaušris

iš- laiką žymintys daiktav. išnakčiai

Sudurtiniai daiktavardžiai dažniausiai yra padaromi iš dviejų žodžių kamienų, vadinamų sudurtinio žodžio dėmenimis, arba sandais. Tokiais sandais gali eiti įvairių kalbos dalių kamienai. Didžiausią dūrinių dalį (apie tris ketvirtadalius) sudaro tokie žodžiai, kurių antrasis sandas yra daiktavardinis, o likusią dalį — žodžiai, kurių antrasis sandas veiksmažodinis. Pirmuoju sudurtinių žodžių sandu gali eiti daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio, kartais veiksmažodžio kamienai, prieveiksmis ir prielinksnis. Sudurtinių žodžių dėmenimis dažniausiai eina pirminiai žodžiai, t. y. tokie, kurių kamienas sutampa su šaknimi. Labai mažai yra dūrinių, padarytų iš priesagas ar priešdėlius turinčių kamienų, pvz.: dirvonvietė, pusdykumė, pasaulėžiūra.

Lietuvių kalboje pasitaiko ir tokių sudurtinių žodžių, kurių vienu dėmeniu eina ne kokio nors žodžio kamienas, o visas žodis, pvz.: savikritika (kritika), savikaina (kaina). Mokslinėje lietuvių terminologijoje yra ir svetimų kalbų kilmės sudurtinių daiktavardžių. Yra nemaža tokių dūrinių, kurių pirmasis (a) arba antrasis (b) dėmuo lietuvių kalboje neina savarankišku žodžiu, pvz.: a) autobazė, agrotechnika, fotonuotrauka; b) spektrograma, spektroskopas. Tokio tipo sudurtinių žodžių kartais pasidaroma ir iš daugiau kaip dviejų dėmenų, pvz.: aeronuotrauka, termobarokamera.

Du sandai yra suduriami arba tiesiai, arba juos skiria jungiamoji morfema, paprastai vadinama jungiamuoju balsiu. Jungiamojo balsio vartojimą ar nevartojimą ir jo parinkimą nulemia tai, iš kurių kalbos dalių yra sudarytas dūrinys ir kokio kamieno vardažodžiai eina pirmuoju sandu. Pavyzdžiui, maždaug pusė dūrinių su abiem daiktavardiniais sandais yra be jungiamųjų balsių (pvz.: brolvaikis, diendaržis, lietpaltis, medgalys, vilkligė). Kita pusė tokių dūrinių sudaromi su jungiamaisiais balsiais a, ia, i, o, u, ė, y, ū (pvz.: darbadienis, piliakalnis, ašigalis, laikotarpis, vidurnaktis, eilėraštis, prekyvietė, galvūgalis). Jungiamąjį balsį a turi dažniausiai tie dūriniai, kurių pirmuoju dėmeniu eina a arba o kamieno daiktavardžiai, jungiamąjį balsį ia — tie dūriniai, kurių pirmuoju dėmeniu eina ia arba i kamieno daiktavardžiai, ė — tie dūriniai, kurių pirmuoju dėmeniu eina ė kamieno daiktavardžiai, i, y — tie, kurių pirmuoju dėmeniu eina i kamieno daiktavardžiai. Kartais jungiamojo balsio parinkimą nulemia ne pirmuoju dėmeniu einančio daiktavardžio kamiengalis, o kitų sudurtinių žodžių analogija.

Visų lietuvių kalbos dūrinių darybos formantas yra galūnė. Vyriškosios giminės sudurtiniai žodžiai dažniausiai yra padaromi su galūne -is arba -ys (jei dūrinio galūnė kirčiuota), moteriškosios giminės — su galūne -ė. Pvz.: juodalksnis, juokdarys, šienapjovė. Dūriniai su antruoju veiksmažodiniu sandu gali turėti ir galūnes -a, -as, pvz.: kalbotyra, namisėda, šlapdriba, pėdsakas.

Dūrinių skirstymą į darybos tipus ir kategorijas lemia sandais einančių žodžių leksinių reikšmių santykiai.

I. Prijungiamieji, arba determinatyviniai, dūriniai

1. Su pagrindiniu daiktavardiniu sandu (nusakomieji)

Pagrindinis sandas Apibrėžiamasis sandas Kas rodoma

apibrėžiamuoju sandu Pavyzdžiai

I II I II

daiktav. daiktav. daiktav.

daiktav. paskirtis

priklausymas

vieta

medžiaga

kiauliatvartis, maistpinigiai

grėbliakotis, gandralizdis

beržagrybis, sienlaikraštis

eglitvorė, vaisvynis

viduvasaris, viršukalnė

daiktav. būdv. būdinga išskirtinė ypatybė piktžolė, sunkvežimis

daiktav. skaitv. skaičius, eilė trečdalis

daiktav. dalyvis būdinga išskirtinė ypatybė

išpūstažandis, papurgalvis

daiktav. priev. daugiakovė, pusiaukelė

daiktav. priel. vieta tarpupirštis

2. Su pagrindiniu veiksmažodiniu sandu (valdomieji)

Pagrindinis sandas Valdomasis sandas Kas rodoma

valdomuoju sandu Pavyzdžiai

I II I II

veiksmaž. daiktav. veiksmo objektas

veiksmo subjektas angliakasys, dangoraižis, bulviakasė, ledonešis

saulėtekis, vandengrauža

veiksmaž. būdv.

(ar priev.) veiksmo ypatybė aiškiaregys, naujadaras

veiksmaž. įv. veiksmo objektas

saviaukla

veiksmaž. priev. daugiskaita, daugnora

II. Sujungiamieji, arba kopuliatyviniai, dūriniai

daiktav. daiktav. gelžbetonis, ragaišduonė, svietvarškė

Būdvardis

Būdvardis yra kalbos dalis, kuri žymi ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios?

Aukštas status kalnas; tvirtas, tuščias, stiklinis, storas butelis; giedras, žydras, tamsus, saulėtas, šviesus dangus; graži, kvapni, gležna, raudona gėlė.

Būdvardžiai gali reikšti spalvą (geltonas, žalias); formą (apvalus, pailga); skonį (sūrus, saldi); medžiagą, iš kurios daiktas padarytas (medinis, varinis); išorines ypatybes (aukštas, liekna); vidines ypatybes (gudrus, draugiška); įvairias kitas ypatybes (ankstyvas, bendras, sunkus).

Būdvardžiai kaitomi giminėmis (baltas- balta), skaičiais (baltas- balti) ir linksniais (tvarkingas, tvarkingo, tvarkingam, tvarkingą, tvarkingu, tvarkingame).

Būdvardis žodžių junginyje ir sakinyje derinamas su daiktavardžiu gimine, skaičiumi ir linksniu.

Storas ąžuolas, storo ąžuolo, storam ąžuolui, storą ąžuolą.

Aukšta pušis, aukštos pušies, aukštai pušiai, aukštą pušį.

Būdvardžių reiškiamos daikto ypatybės nevienodos: vienos vidinės, kintamos, įvairiai vertinamos ir keičiamos, pvz.: geras vaikas, gražus oras, protinga moteris. Vieniems tas pats daiktas gali būti geras, kitiems — labai geras, tretiems — apygeris, o dar kitiems — geriausias. Pagaliau tas pats daiktas vienomis aplinkybėmis gali būti geras, o kitomis — blogas. Tokie būdvardžiai, kurių reiškiama ypatybė yra kintama ir gali būti įvairiai vertinama, vadinami kokybiniais.

Kiti būdvardžiai reiškia ypatybę, griežtai apibrėžtą santykio su kitais daiktais ir reiškiniais. Ji visiems ir visais atvejais ta pati, pvz.: medinis stalas (man, tau, jam; vakar, šiandien ir visada, nei mažiau, nei daugiau), vakarinis laikraštis, pieniška sriuba, vilnonė suknelė. Šie būdvardžiai vadinami santykiniais. Visi jie yra dariniai. Kokybinių būdvardžių esti ir darinių, bet didžioji dalis — tai paprastieji žodžiai.

Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai žymi skirtingas daiktų ypatybes, rodomas ir būdvardžių gramatinių požymių skirtumo.

Gramatiniai požymiai Kokybiniai būdvardžiai Santykiniai būdvardžiai

Laipsniavimas + —

Įvardžiavimas + —

Daryba su priešdėliais apy-, po-, priesagomis -okas, -utis, -ytis ir kt. + —

Nederinamoji būsenos forma (istorinė bevardė giminė) + —

Prieveiksmių daryba su -ai ir -yn + —

Pastaba. Kokybiniai būdvardžiai kartais gali ir neturėti kokio nors lentelėje nurodyto gramatinio požymio, pvz.: nėščia, bergždžia, gyvas ,,dar nemiręs”, kniūbsčias ir kt. nelaipsniuojami, nes tai nesuderinama su tikrove, bet potencinė laipsniavimo galia yra, pvz., bergždžias darbas, bergždžios pastangos gali būti įvairaus laipsnio. Taip pat gyvas ,,vikrus, judrus” (gyvas — gyvesnis — gyviausias). Tie kokybiniai būdvardžiai, kurie dėl aiškių priežasčių nelaipsniuojami, nuo santykinių vis tiek atsiskiria galėjimu turėti įvardžiuotines formas (bergždžioji, nėščioji, kniūbsčias, gyvasis).

Būdvardžių skaičiai

Būdvardžių, kaip daiktavardžių, yra du skaičiai: vienaskaita ir daugiskaita.

Gražus- gražūs, saldus- saldūs, puikus- puikūs, tylus- tylūs, didelis- dideli, švelni- švelnios.

Jei būdvardis yra vienaskaitos, tai vardininke rašome –us (koks?), o jei daugiskaitos, vardininke rašome –ūs (kokie?).

Būdvardžių giminės

Būdvardžiai gali būti vyriškosios ir moteriškosios giminės.

Baltas- balta, stropus- stropi, tvarkingas- tvarkinga, aukštas- aukšta, šaltas- šalta.

Būdvardžiai gali būti ir bevardės giminės. Būdvardžiai su galūne -is (medinis, apyjaunis) bevardės giminės neturi. Bevardės giminės būdvardžiai rodo nuo daikto atsietą ypatybę.

Čia vėsu.

Ten gera gyventi.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai

Būdvardžiai gali būti paprastieji (baltas, balta, drąsus, drąsi) ir įvardžiuotiniai (baltasis, baltoji, drąsusis, drąsioji). Bevardės giminės būdvardžiai ir nelaipsniuojami būdvardžiai įvardžiuotinių formų neturi.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria daiktą iš kitų tos pačios rūšies daiktų arba vieną daiktų rūšį iš kitų rūšių. Kartais įvardžiuotiniai būdvardžiai tik pabrėžia žinomą daikto ypatybę.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai yra susidarę, paprastiesiems būdvardžiams susiliejus su įvardžiais jis, ji. Tačiau daugelio linksnių darybos taip paprastai negalima paaiškinti.

gero+jo = gerojo;

gerą+jį = gerąjį;

gerų+jų = gerųjų.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai gali būti įvairių laipsnių (jaunesnysis, jaunesnioji, jauniausiasis, jauniausioji).

Apie įvardžiuotinių būdvardžių galūnių rašybą skaitykite „Įvardžiuotinių formų galūnių rašyba”.

Įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas

Vyriškosios giminės linksniavimas

Vienaskaita

V. gerasis žaliasis gražusis geresnysis

K. gerojo žaliojo gražiojo geresniojo

N. gerajam žaliajam gražiajam geresniajam

G. gerąjį žaliąjį gražųjį geresnįjį

Įn. geruoju žaliuoju gražiuoju geresniuoju

Vt. gerajame žaliajame gražiajame geresniajame

Š. gerasis žaliasis gražusis geresnysis

Daugiskaita

V. gerieji žalieji gražieji geresnieji

K. gerųjų žaliųjų gražiųjų geresniųjų

N. geriesiems žaliesiems gražiesiems geresniesiems

G. geruosius žaliuosius gražiuosius geresniuosius

Įn. geraisiais žaliaisiais gražiaisiais geresniaisiais

Vt. geruosiuose žaliuosiuose gražiuosiuose geresniuosiuose

Š. gerieji žalieji gražieji geresnieji

Moteriškosios giminės linksniavimas

Vienaskaita

V. geroji žalioji gražioji geresnioji

K. gerosios žaliosios gražiosios geresniosios

N. gerajai žaliajai gražiajai geresniajai

G. gerąją žaliąją gražiąją geresniąją

Įn. gerąja žaliąja gražiąja geresniąja

Vt. gerojoje žaliojoje gražiojoje geresniojoje

Š. geroji žalioji gražioji geresnioji

Daugiskaita

V. gerosios žaliosios gražiosios geresniosios

K. gerųjų žaliųjų gražiųjų geresniųjų

N. gerosioms žaliosioms gražiosioms geresniosioms

G. gerąsias žaliąsias gražiąsias geresniąsias

Įn. gerosiomis žaliosiomis gražiosiomis geresniosiomis

Vt. gerosiose žaliosiose gražiosiose geresniosiose

Š. gerosios žaliosios gražiosios geresniosios

Būdvardžių laipsniai

Būdvardžių formos, kurios rodo skirtingą tos pačios ypatybės kiekį, vadinamos būdvardžių laipsniais.

Pagrindiniai ir pereinamieji laipsniai Ką jie rodo Pavyzdžiai

Nelyginamasis Daikto ypatybę be jokio lyginimo. geras, gera

Aukštėlesnysis Didesnį negu nelyginamojo laipsnio ypatybės kiekį ir mažesnį negu aukštesniojo laipsnio gerėlesnis, gerėlesnė

Aukštesnysis Vieno daikto didesnį ypatybės kiekį negu kito daikto tos pačios ypatybės. geresnis, geresnė

Aukščiausiasis Vieno daikto iš kelių lyginamų daiktų didžiausią kurios nors ypatybės kiekį. geriausias, geriausia

Visų aukščiausias Patį didžiausią, koks gali būti, daikto ypatybės kiekį. pats geriausias

visų geriausia

Būdvardžiai, reiškiantys tokias ypatybes, kurių daiktai negali turėti didesnio ar mažesnio kiekio, laipsnių neturi:

medinis, basas, pėsčias, batuotas, mėsiškas.

Nederinamoji būsenos forma

Ją turi tik kokybiniai būdvardžiai: Mergaitei čia gera, gražu. Gera nesuderinta su naudininku mergaitei. Forma gera negali eiti derinamuoju pažyminiu, nes nereiškia daikto ypatybės ir nelinksniuojama.

Šios būdvardžių formos reiškia kam nors priklausomą (Man gera, gražu) ar savarankišką būseną (Miške tamsu, lauke šalta. Naktis. Tylu. Tik girdėti, kaip laikrodis tiksi ant sienos.).

Nederinamosios būsenos formos turi laipsniuojamųjų būdvardžių kamieną, todėl ir jos laipsniuojamos: gera — geriau — geriausia; gražu — gražiau — gražiausia. Aukštesnysis laipsnis apibendrintas ir prieveiksmiams (plg. gera — geriau — geriausia ir gerai — geriau — geriausiai; gražu — gražiau — gražiausia ir gražiai — gražiau — gražiausiai).

Sakinyje nederinamosios būdvardžio formos eina:

1. Tariniu: a) kai veiksnys išreikštas nederinamuoju įvardžiu ar būdvardžiu: Visa tai yra gražu. (r.) Yra kažkas įspūdinga, gražu ir drauge liūdna šioje rudenio ir pavasario laisvų padarų kelionėje iš tolimos šiaurės į tolimas pietų dausas ir atgal. (A.V.) Raudona gražu. (tts.); b) kai veiksnys – veiksmažodžio bendratis: Meilikauti nedora, bjauru, žalinga. (J.); c) kai veiksnys yra vyriškosios ar moteriškosios giminės daiktavardis: Galva galvai nelygu. (tts.) Arklys – per brangu. (ž); d) kai veiksnio visiškai nėra: Taip giedra ir linksma! (M.) Boba iš ratų – ratams lengviau. (tts.) (Tai, kad šios būdvardžio formos vartojamos sakiniuose su įvairiais veiksniais ir visiškai be veiksnio, rodo jų savarankiškumą.)

2. Veiksniu ir papildiniu – daiktavardžio linksnių vietoje: Gera eina toli, o bloga dar toliau. (ž.) Ir platu su kraštu, ir gilu su dugnu. (ž.) Žmogus žmogui, vaikel, padaro pikta, kai širdis užgula. (V.K.)

Greta papildiniais einančių nederinamųjų būdvardžio formų dažnai pavartojami ir atitinkamą reikšmę turintys vyriškosios giminės kilmininkai. Pvz.: Nepasakysiu nieko nauja ir Nepasakysiu nieko naujo. Jis mums daug gera padarė ir Jis mums daug gero padarė. Noriu ko nors saldaus. Vyriškosios giminės forma čia tinka tik dėl to, kad yra įvardis ko nors. Be jo (Noriu saldaus} sakinys būtų nebaigtas, reikalautų daiktavardžio (Norių saldaus obuolio).

Būdvardžių linksniuotės

Būdvardžių yra trys linksniuotės. Jos nustatomos pagal vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnes.

Linksniuotė

Vns. vard.,

dgs. vard. galūnės Pavyzdžiai

I -as, -a

-i, -os

-ias, -ia šaltas, šalta

šalti, šaltos

šlapias, šlapia

šlapi, šlapios

II -us, -i

-ūs, -ios švarus, švari

švarūs, švarios

III -is, -ė

-iai, -ės varinis, varinė

variniai, varinės

-is, -ė

-i, -ės didelis, didelė

dideli, didelės

Įsidėmėti! Būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko galūnė visada –am arba –iam, o daugiskaitos naudininko galūnė –iems arba –iams.

Būdvardžių priesagų –otas, -ota,

-uotas, -uota rašyba

Jei būdvardis padarytas iš moteriškosios giminės daiktavardžio, tai turės priesagą –otas, -ota; o jei padarytas iš vyriškosios giminės – turės priesagą –uotas, -uota.

Barzdotas iš barzda,

kuprotas iš kupra,

šakotas iš šaka.

Taukuotas iš taukai,

spygliuotas iš spygliai,

muiluotas iš muilas.

Bet:

pilvas — pilvotas, pilvota;

augalas — augalotas, augalota;

kreida — kreiduotas, kreiduota;

tešla — tešluotas, tešluota.

Kitų kalbos dalių būdvardėjimas

Būdvardžiais virsta linksniuojamosios veiksmažodžio formos — dalyviai, kurie taip pat reiškia daikto ypatybę ir derinami su daiktavardžiu kaip būdvardžiai. Dažniau būdvardėja neveikiamosios rūšies įvardžiuotiniai dalyviai: skalbiamasis muilas, gelbėjamoji valtis, siuvamoji mašina, rašomoji mašinėlė, rašomasis darbas, gyvenamasis namas, miegamasis kambarys, drumstas vanduo (plg. drumzlinas}, atvertas langas (plg. atviras}, virtos „ne žalios” bulvės, suktas žmogus „sumanus, apsukrus, klastingas”, lenkta nosis „su kuprele”.

Būdvardėja ir vienas kitas veikiamosios rūšies dalyvis: pasiutęs šaltis „labai didelis”, pašėlęs noras „labai didelis”, netikęs vaikas, pageltęs lapas „geltonas, gelsvas”.

Dalyvis, pereidamas į būdvardžių klasę, išlaiko tik savo išorinę fonetinę formą, bet netenka rūšies ir laiko reikšmės, pvz., siuvamoji mašina — tai ne ta, kurią dabar kas siuva, o ta, kurios paskirtis siūti. Paskirtis kartais esti svarbesnė už patį daiktą. Tada toks dalyvis iš būdvardžio pereina į daiktavardį, pvz., Mergaitė nuėjo į miegamąjį.

Kaip būdvardis kartais vartojamas skaitvardis vienas:

Žmogus todėl ir panašus į Dievą, kad jis toks vienišas, toks baisiai vienas. (Just. M.)

Priėję arčiau, vaikai pamatė, kad visa trobelė pastatyta iš duonos, o apdengta meduoliais; langai buvo vieno cukraus. (J. Blč.)

Būdvardžių daryba

Būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, dažniausiai yra padaromi su priesagomis. Priesaginiai būdvardžiai daromi iš daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių ir dalyvių. Pamatiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai dažniausiai esti neišvestiniai, pamatiniai veiksmažodžiai — ir neišvestiniai, ir išvestiniai {dažniausiai padaryti su priešdėliais).

Galūnių darybos būdvardžiai dažniausiai daromi iš veiksmažodžių. Dariausia yra galūnė -us (-i), kiek mažiau pasidaroma būdvardžių su galūne -as (-a). Sudarant veiksmažodinius būdvardžius su galūnėmis, labai dažnai keičiamas pamatinio žodžio šakninis balsis, pvz.: išlaidus (: išleisti), nuostabus (: nustebti), išsamus (: išsemti), paslankus (: paslinkti), palaidas (: paleisti), praviras (: praverti), talpus (: tilpti). Su priešdėliais būdvardžių sudaroma labai nedaug. Literatūrinėje kalboje pasidaroma būdvardžių tik su priešdėliais apy- ir po-.

Būdvardžių darybinės reikšmės visų pirma priklauso nuo to, iš kokios kalbos dalies jie yra padaryti. Pavyzdžiui, visi veiksmažodinės kilmės būdvardžiai žymi ypatybę, susijusią su veiksmu: arba a) ypatybę, kilusią iš veiksmo rezultato (panašiai kaip būtojo kartinio laiko dalyvis), arba b) ypatybę, kilusią iš paties veiksmo, rodančią sugebėjimą tą veiksmą atlikti. Pvz.: a) aklas (: akti), atviras (: atverti), palaidas (: paleisti), seklus (: sekti), silpnas (: silpti); b) gėringas (: gerti), išlaidus (: išleisti), kalbus (: kalbėti), patrauklus (: patraukti), taiklus (: taikyti). Tokias reikšmes gali turėti ir priesagų, ir galūnių vediniai. Dauguma būdvardžių, padarytų iš būdvardžių, žymi tam tikrą ypatybės laipsnį. Tai įvairių priesagų ir priešdėlių (apy-, po-) vediniai.

Kai kurių būdvardžių darybos reikšmę nulemia priesaga. Išskiriamosios (rūšinės), t. y. negalinčios laipsniškai keistis (didėti ar mažėti), ypatybės pavadinimai yra sudaromi iš įvairių kalbos dalių, bet tik su tam tikrais afiksais (su jais nesudaromi kitų reikšmių būdvardžiai).

Be to, reikia pasakyti, kad dabartinėje lietuvių kalboje yra labai daug būdvardžių, kurių daryba jau labai neryški, nes jų semantiniai ryšiai su pamatiniais žodžiais menkai tejuntami, pvz.: kilnus (: kilti), gudrus (: gusti), aukštas (: augti), stiprus (: stipti), tikslus (: tikti), gyvas (: gyti) ir t. t. Tokie žodžiai jau dažnai laikomi darybiškai neskaidomais.

Darybos formantas Pamatinis žodis Pavyzdžiai

priesaga galūnė priešdėlis

Ypatybės, kilusios iš veiksmo ar veiksmo rezultato, pavadinimai

ypatybė, kilusi iš veiksmo rezultato -as veiksmaž. atdaras, palaidas

-ius veiksmaž. duslus, seklus

-nas veiksmaž. drėgnas, silpnas

-tas veiksmaž. girtas, riestas

-us veiksmaž. kilus, sandarus

ypatybė, kilusi iš paties veiksmo -us veiksmaž. kalbus, nuolankus

-lus veiksmaž. auglus, patrauklus

-mus veiksmaž. įsakmus

-nus veiksmaž. paklusnus

-snus veiksmaž. kvapsnus

-ingas veiksmaž. gėringas

Ypatybės atspalvių pavadinimai

ne visai pilas ypatybės kiekis -okas laipsniuojami būdv. brangokas, kietokas

apy- laipsniuojami būdv. apygeris, apyšaltis

po- laipsniuojami būdv. pogražis, poamžis

didesnis ypatybės kiekis -otas laipsniuojami būdv. kumpotas, klampotas

-inas laipsniuojami būdv. aklinas

-ingas laipsniuojami būdv. didingas, meilingas

-iškas nelaipsniuojami būdv. bejėgiškas, vidutiniškas

-svas, -švas (mažesnis ypatybės intensyvumas) laipsniuojami būdv. melsvas, pilkšvas

didinamoji reikšmė ir maloninis atspalvis -utis laipsniuojami būdv. jaunutis (medelis)

-ulis laipsniuojami būdv. apskritulis (pieštukas)

-ukas laipsniuojami būdv. apskritukas (vaikutis)

-ytis laipsniuojami būdv. plonytis, mažytis

-ylis laipsniuojami būdv. mažylis

Daiktavardžių ypatybių pavadinimai (Ypatybių, susijusių su pamatiniu žodžiu reiškiamais dalykais, pavadinimai)

paviršiaus ypatybė -ėtas daiktav. (ė kamien.) dėmėtas, raukšlėtas

-ytas daiktav. (i kamien.) akytas, dantytas

-otas daiktav. (o kamien.) kuprotas, rasotas

-(i)uotas daiktav. (a kamien.) kampuotas, spygliuotas

-inas daiktav. dulkinas, suodinas

-iškas daiktav.

įv. šuniškas (gyvenimas)

arkliškas (juokas)

maniškas (būdas)

-ingas (gausinga ypatybė) daiktav. lietingas, triukšmingas

vidinė ypatybė -uistas daiktav. liguistas

-ūstas daiktav. miegūstas

-ylas daiktav. akylas, ausylas

-us daiktav. lobus (žmogus)

sakus (medis)

Išskirtinių (rūšinių) ypatybių pavadinimai

-inis daiktav.

veiksmaž. (neveikiam. dalyvis)

būdv.

skaitv.

priev. geležinis (lankas), plytinė (spalva)

pašarinės (žolės), laukinė (antis)

lenktinis (peilis), draustinė (giria)

ūminės (ligos), lyginis (skaičius)

penkiolikinė (mergaitė)

tiesioginė (reikšmė)

-utinis daiktav. vidutinis (ūgis)

-iškis daiktav. uteniškis (Jonas)

-ykštis daiktav. pernykštės (bulvės)

-opas skaitv. dvejopas (būdas)

-ainis skaitv. dešimtainės (trupmenos)

-is būdv. jaunis (brolis), pilkės (žąsys)

Sudurtinių būdvardžių daryba yra labai panaši į sudurtinių daiktavardžių darybą. Pagrindiniu (antruoju) jų dėmeniu eina dažniausiai neišvestiniai daiktavardžio, būdvardžio ar veiksmažodžio kamienai, pirmuoju gali eiti visų kalbos dalių, turinčių savarankišką leksinę reikšmę, kamienai. Yra ir tokių sudurtinių būdvardžių, kurių antruoju sandu eina ne kamienas, o visas žodis. Dažniausiai tai būna būdvardis, padarytas su priesaga -inis, -inė, pvz.: daugianacionalinis, daugiaserijinis.

Sudurtiniai būdvardžiai gali būti sudaromi be jungiamųjų balsių (svetimšalis, pusnuogis, didpilvis, baltkriaunis, raudonveidis) arba su jungiamaisiais balsiais a, ia (aštuoniasienis, daugiavaikis, greitakojis, plačialangis, riestanosis, savanaudis). Visi jie sudaromi su galūnėmis -is, -ė.

I. Prijungiamieji, arba determinatyviniai, dūriniai

1. Su pagrindiniu vardažodiniu sandu (nusakomieji)

Pagrindinis sandas Apibrėžiamasis sandas Pavyzdžiai

I II I II

daiktav. būdv. baltariešis (veršiukas), baltakriaunis (peiliukas)

daiktav. daiktav. ožkavilnė (avis), karklakarnės (vyžos)

daiktav. skaitv. antrametis (augalas), dvižagris (plūgas)

daiktav. įv. šiųmetė (telyčia)

daiktav. dalyvis aplėpausis (šuo), lektaragė (avelė)

būdv. būdv. baltmargis (šuo), juodbėris (arklys)

būdv. priev. pusiaužalė (mėsa), pusaklis (šuo)

2. Su pagrindiniu veiksmažodiniu sandu (valdomieji)

Pagrindinis sandas Valdomasis sandas Kas rodoma valdomuoju sandu Pavyzdžiai

I II I II

veiksmaž. daiktav. veiksmo objektas bulviskutis (peilis), akmenvertis (vyras)

veiksmaž. būdv.

(ar priev.) veiksmo ypatybė sausvirės (bulvės)

veiksmaž. skaitv. dvigulė (lova), dvilypis (pomidoras)

II. Sujungiamieji, arba kopuliatyviniai, dūriniai

I sandas II sandas Pavyzdžiai

daiktav. daiktav. šilkavilnis (avinėlis)

Veiksmažodis

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą ir atsako į klausimus ką veikia? ką veikė? ką veikdavo? ką veiks? arba kas vyksta, darosi, atsitinka?

Sninga, važiuoja, dainuoja; žaidė, keliavo, dejavo; bėgdavo, šaukdavo, skaitydavo; rašys, stums, skris.

Gramatikos veiksmo sąvoka nesutampa su buitine — tai įvairių įvairiausi procesai, reiškiniai, susiję su veikėju, laiku ir tikrove. Veikėjai įvairūs — žmogus ir aplinkos gyviai bei daiktai. Pvz., žmogus plaukia, žąsis plaukia, rąstas plaukia. Negyvo daikto veiksmas nepriklauso nuo veikėjo valios ir yra savaiminis. Savaiminiai procesai be veikėjų: lyja, sninga, darganoja, temsta ir kt.

Pagal tai, ar veiksmas priklauso nuo veikėjo valios, ar veikėjas yra aktyvus, ar pasyvus, visus veiksmažodžius galima skirti į dvi dideles grupes: aktyvaus veiksmo ir būsenos veiksmažodžius.

Aktyvaus veiksmo veiksmažodžiai dvejopi: a) reiškiantys veiksmą, orientuotą į išorinį pasaulį — juo kuriama, naikinama, kas nors pertvarkoma: Norėjau čia, pušyno pakrašty, pasistatyti palapinę. (J.) Kasdienybe, tu panaši į malūną: sunkūs tavo girnų akmenys mala ir sumala gražiausias svajones. (E. M.); ir b) reiškiantys paties veikėjo vienokį ar kitokį elgimąsi šiame pasaulyje: Iš tolimųjų kraštų grįžo į tėviškę vieversiai ir, skrisdami per Vilniaus miestą, čiulbėjo giedojo linksmą pavasario giesmelę. (A. V.) Vieną kartą traukė dykuma didelis karavanas. (J.Blč.)

Būsenos veiksmažodžiai taip pat dvejopi: a) kintamosios, kryptingos būsenos veiksmažodžiai (augti, bukti, gesti, rimti, senti, tukti) ir b) statinės, nekintamosios būsenos veiksmažodžiai (būti, blizgėti, boluoti, dirvonuoti).

Būsenos veiksmažodžiai taip pat gali valdyti galininką, tik jų veiksmas nekeičia daikto, pvz., matyti namą, mylėti tėvynę, girdėti muziką tai visai ne tas pat, kas megzti pirštinę.

Labiausiai veiksmažodį kaip kalbos dalį apibrėžia dvi kamienui būdingos kategorijos — galėjimas-negalėjimas valdyti galininką (tranzityvumas — iš lot. k., t.y. veiksmo galėjimas ar negalėjimas pereiti į tiesioginį objektą) ir veiksmo trukmės-baigtumo priešprieša (veikslas). Dar visas labai įvairias (asmenuojamas, linksniuojamas ir nekaitomas) veiksmažodžio formas jungia į vieną kalbos dalį nuo veiksmažodžio kamieno reikšmės priklausantis galėjimas prisijungti prieveiksmius (greitai bėgti, greitai bėga, greitai bėgtų, greitai bėgantis, greitai bėgdamas ir t.t.).

Tranzityvumas reiškiamas sakinio modeliu (veiksnys — tarinys — tiesioginis papildinys), kai kuriomis priesagomis (plg. auginti ką ir augti); sangrąžos afiksas pakeičia tranzityvumą (keisti — keistis, prausti — praustis). Formalioji raiška sudėtinga, bet galėjimas valdyti priklauso nuo to, ką reiškia veiksmažodžio kamienas.

Veikslai paprastai žymimi žodžių darybos priemonėmis. Nepriešdėliniai veiksmažodžiai (su mažomis išimtimis) yra eigos veikslo, o priešdėliniai (taip pat su nedidelėmis išimtimis) yra įvykio veikslo.

Eigos veikslas:

Piemenys už upės laužą kuria. (E. M.)

Gaudžia vėjai piktai, drumsčia tamsą audringos nakties. (V. M.-P.)

Gyvenimas per striukas, kad dar sunkumus kokius nešiotumės. (P. M.)

Buvo kartą ožka ir turėjo septynis ožkelius, ji juos taip mylėjo, kaip kiekviena motina savo vaikus myli. (J. Blč.)

Priešdėlinių eigos veikslo veiksmažodžių yra dvejopų: a) tik esamojo laiko su krypties priešdėliais: ateina (eiga) — atėjo (įvykis), išvažiuoja (eiga) — išvažiavo (įvykis) ir b) kai priešdėlis keičia reikšmę individualiai arba be jo nevartojamas: atrodyti, priklausyti, pavydėti (plg. rodyti, klausyti).

Įvykio veikslas:

Klumpės štai, Egluže, sudėvėki jas. (S. N.)

Ugniavietė kamine priblėso. (L. P.)

Vieversėlis pavyturiuos, pavyturiuos ir vėl krinta ant žemės. (Ž.)

Tą vakarą Gaidžgalės karčemoje ėmė ir pragydo višta. (K. B.)

Ten močiutė užlingavo raudomis mane. (M.)

Nepriešdėlinių įvykio veikslo veiksmažodžių, reiškiančių ne trukmę, o visumą, yra taip pat dvi grupės: a) su akimirkos priesagomis -el(ė)ti, -er(ė)ti: šūktelėti, švystelėti, žvilgterėti, švilpterti (veiksmo baigtumą lemia trumpumas); b) be priesagų: duoti, gauti, rasti, gimti, mirti, spjauti, tėkšti, durti, spirti. Dalis jų taip pat reiškia trumpą veiksmą, o kitiems reikia konteksto. Pvz., Vincas Mykolaitis-Putinas mirė (įvykis) 1967 metais ir Manasis kai mirė (eiga), įsigeidė barsuko mėsos. (P. C.)

Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis, laikais, skaičiais, nuosakomis.

Veiksmažodis turi tris nuosakas: tiesioginę (valgo, valgė, valgydavo, valgys), kuri nusako iš tikrųjų vykstantį veiksmą; tariamąją (valgyčiau, valgytų), reiškiančią galimą veiksmą, kuris vyktų, jei būtų tam tikra sąlyga; liepiamąją (valgyk), kuri reiškia liepimą, raginimą. Tariamoji ir liepiamoji nuosakos laikų neturi.

Veiksmažodis turi pagrindines formas, iš kurių daromos išvestinės.

Pagrindinės veiksmažodžio formos yra trys: bendratis, esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko III asmuo (skaityti, skaito, skaitė; kelti, kelia, kėlė).

Išvestinės veiksmažodžio formos yra būtasis dažninis ir būsimasis laikas, tariamoji ir liepiamoji-geidžiamoji nuosaka, dalyviai, padalyviai, pusdalyviai, būdiniai ir siekiniai.

Veiksmažodis turi tris asmenuotes. Jas nustatome pagal esamojo laiko III asmens galūnę. (Padeda prisiminti žodis a l i o).

Asmenuotės

I II III

-a -i -o

piešia tyli mato

Veiksmažodžiai kartais gali turėti sangrąžos dalelytę –si (-s). Tada jie vadinami sangrąžiniais. Pvz.: prausiasi, rengiasi, pasidžiaugia. Sangrąžiniai veiksmažodžiai dažniausiai pasako tokį veiksmą, kuris taikomas sau pačiam (šukuojasi, prausiasi, nešasi, perkasi.), tarpusavio veiksmą (stumdosi, varžosi, rungiasi.).

Priešdėliniai veiksmažodžiai sangrąžos dalelytę turi po priešdėlio: pasirašyti, atsistoti. Nepriešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytė yra žodžio gale: juokiasi, giriasi, kelsis.

Veiksmažodžiai gali būti ir beasmeniai (maudžia, temsta). Jie turi tik trečiojo asmens formą ir nežymi jokio asmens. Jie kaitomi laikais (aušta, aušo, aušdavo, auš; rūpi, rūpėjo, rūpėdavo, rūpės). Beasmeniai veiksmažodžiai reiškia savaime vykstantį veiksmą.

Veiksmažodžiai yra pirminiai, antriniai ir mišrieji.

Veiksmažodžių asmenys ir skaičiai

Veiksmažodžių kaitymas asmenimis, nuosakomis, laikais ir skaičiais yra asmenavimas.

Žodžiai aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos rodo, įvardija asmenį. Jie vadinami asmeniniais įvardžiais.

Gramatikoje asmuo yra ne tik žmogus, bet ir paukštis, žvėris.

Veiksmažodžių yra du skaičiai- vienaskaita ir daugiskaita- ir trys asmenys.

Veiksmažodžių galūnės rodo jų asmenį ir skaičių.

Vienaskaita

Aš (I asmuo) dainuoju.

Tu (II asmuo) dainuoji.

Jis, ji (III asmuo) dainuoja.

Daugiskaita

Mes (I asmuo) dainuojame.

Jūs (II asmuo) dainuojate.

Jie, jos (III asmuo) dainuoja.

Veiksmažodžių laikai

Veiksmažodžiai turi keturis laikus: esamąjį laiką, būtąjį kartinį laiką, būtąjį dažninį laiką ir būsimąjį laiką.

Esamasis laikas (dabartis)

Esamasis laikas rodo, kad veiksmas vyksta dabar, šiuo metu.

Rašo, stovi, neša, žaidžia, snūduriuoja, laukia, traukia, šaukia, joja.

Esamojo laiko veiksmažodžių daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnės po minkštojo priebalsio yra –iame, -iate (tariame –eme, -ete).

Verkiame, laužiame, šaukiame, plaukiame; verkiate, laužiate, šaukiate, plaukiate.

Esamojo laiko veiksmažodžių

asmenavimas

Vienaskaita

Aš piešiu, sapnuoju.

Tu pieši, sapnuoji.

Jis, ji piešia, sapnuoja.

Daugiskaita

Mes piešiame, sapnuojame.

Jūs piešiate, sapnuojate.

Jie, jos piešia, sapnuoja.

Būtasis kartinis laikas (praeitis)

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai rodo praeityje vieną kartą vykusį veiksmą.

Stovėjo, važiavo, keliavo, šuoliavo, dejavo, lingavo, žydėjo, verkšleno.

Jei būtojo kartinio laiko trečiojo asmens galūnė yra -o, tai vienaskaitos antrojo asmens galūnė -ai, o jei būtojo kartinio laiko trečiojo asmens galūnė –ė, tai vienaskaitos antrojo asmens galūnė –ei.

Ėjo- ėjai;

jojo- jojai;

kapojo- kapojai.

Traukė- traukei;

šaukė- šaukei;

vedė- vedei.

Būtojo kartinio laiko

veiksmažodžių asmenavimas

Vienaskaita

Aš svajojau, žaidžiau.

Tu svajojai, žaidei.

Jis, ji svajojo, žaidė.

Daugiskaita

Mes svajojome, žaidėme.

Jūs svajojote, žaidėte.

Jie, jos svajojo, žaidė.

Būtasis dažninis laikas (praeitis)

Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai rodo praeityje dažnai vykusį veiksmą. Tai išvestinė forma, daroma iš bendraties kamieno, priesagos -dav- ir asmenų galūnių.

Kasdavo, rasdavo, rišdavo, žaisdavo, nešdavo, megzdavo, švilpdavo, dirbdavo, lipdavo, ruošdavo.

Būtojo dažninio laiko

veiksmažodžių asmenavimas

Vienaskaita

Aš megzdavau, regzdavau.

Tu megzdavai, regzdavai.

Jis, ji megzdavo, regzdavo.

Daugiskaita

Mes megzdavome, regzdavome.

Jūs megzdavote, regzdavote.

Jie, jos megzdavo, regzdavo.

Būsimasis laikas (ateitis)

Būsimasis laikas rodo, kad veiksmas vyks ateityje. Tai išvestinė forma, daroma iš bendraties kamieno, priesagos -s-, -si- ir asmenų galūnių. trečias asmuo galūnių neturi (šauks, važiuos).

Lauksiu, brisi, keps, kauksime, stumsite, trauks, mesiu, neši, kas, žiūrėsime, skaitysite, rašys.

Būsimojo laiko

veiksmažodžių asmenavimas

Vienaskaita

Aš zirsiu, grėbsiu.

Tu zirsi, grėbsi.

Jis, ji zirs, grėbs.

Daugiskaita

Mes zirsime, grėbsime.

Jūs zirsite, grėbsite.

Jie, jos zirs, grėbs.

Būsimojo laiko

veiksmažodžių rašyba

Paskutinė būsimojo laiko kamiengalio (kamienas- žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę) priebalsė rašoma taip, kaip tariama: s arba š.

Veš, droši, ūš, megs, zirs, dūgs, regs, grimsi.

Dviskiemenių veiksmažodžių, kurių bendratys baigiasi –yti, -(i)ūti, būsimojo laiko trečiojo asmens šaknies balsiai –y- ir –ū- sutrumpėja (žymimi raidėmis i ir u). Skiemenys skaičiuojami be priešdėlių.

Lyti- lis;

gyti- gis;

būti- bus;

žūti- žus;

džiūti- džius;

užgriūti- užgrius;

išgyti- išgis.

Išimtys. Siūti- siūs, vyti- vys.

Kiti veiksmažodžiai būsimojo laiko trečiajame asmenyje išlaiko bendraties balsę(-i- arba –y-, -u- arba –ū-).

Dygti- dygs;

rūgti- rūgs;

plyšti- plyš;

slysti- slys.

Įsidėmėti! Balsė e rašoma visų laikų daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnėse (-me, -te).

Dirbame, dirbate; dirbome, dirbote; dirbdavome, dirbdavote; dirbsime, dirbsite.

Bendratis (veiksmo pavadinimas)

Bendratis yra veiksmažodžio forma, kuri reiškia tik bendrą veiksmo pavadinimą, nerodo laiko, skaičiaus, asmens.

Bendratis baigiama formantu –ti, kurio balsė yra trumpa.

Eiti, rašyti, galvoti, stovėti, džiūti, nešti, traukti.

Su mandagumo žodžiais prašom, prašyčiau, prašau vartojama bendratis: prašom pasakyti, prašom perduoti.

Veiksmažodžių daryba

Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai gali būti sudaromi su 9 priesaginėmis morfemomis, 12 — priešdėlinių ir viena galūnine -ti.

Priesaginės veiksmažodžių darybos specifinis bruožas yra tas, kad iš esmės skiriasi vardažodinių ir veiksmažodinių vedinių darybos forma ir reikšmė.

Vardažodiniai veiksmažodžiai yra sudaromi iš būdvardžių ir daiktavardžių, labai retai iš įvardžių ir skaitvardžių. Šiai vedinių grupei priskiriami ir žodžiai, padaryti iš būdvardinės kilmės prieveiksmių (artinti, artėti : arti, tolinti : toli). Vardažodiniai vediniai ir jų pamatiniai žodžiai priklauso visai kitoms morfologinėms klasėms, o tarp veiksmažodžio reiškiamo veiksmo ir pamatinio žodžio žymimo daikto, asmens, ypatybės ir t. t. susiklosto įvairūs ir sudėtingi semantiniai santykiai. Tuos santykius ir reikia išsiaiškinti norint apibūdinti vedinio darybos reikšmę ir, ja pasiremiant, klasifikuoti vardažodinius veiksmažodžius į darybos kategorijas. Pavyzdžiui, su priesaga -auti gali būti sudaromi veiksmažodžiai iš kelių semantinių daiktavardžių tipų. Todėl priesagos -auti vediniai ir gali priklausyti keliems darybos tipams: iš asmenų pavadinimų padaryti vediniai reiškia būti tuo, kas išreiškiama pamatiniu žodžiu, iš konkrečių daiktų, gyvulių ar augalų pavadinimų — rinkti tai, ieškoti to, kas išreikšta pamatiniu žodžiu. Priesagos -uoti veiksmažodžiai gali būti visų įmanomų vardažodinių veiksmažodžių darybos tipų reprezentantai. Antra vertus, tą pačią darybos reikšmę gali turėti visai skirtingų priesagų vediniai, jei jie padaryti iš to paties tipo pamatinių žodžių. Tokie veiksmažodžiai sudaro atskirus darybos tipus, bet vieną darybos kategoriją. Yra nemaža ir tokių vardažodinių veiksmažodžių, kurių semantiniai ryšiai su pamatiniais žodžiais yra visiškai individualūs, netipiški, pvz.: dainuoti (: daina), galvoti (: galva), kirmyti (: kirmis), lukštenti (: lukštas), sielotis (: siela), spyruokliuoti (: spyruoklė), šalinti (: šalis), vyrauti (: vyras) ir t. t. Tokie žodžiai yra aiškūs vediniai, bet į darybos tipus jie negali būti skirstomi.

Veiksmažodiniai vediniai priklauso tai pačiai morfologinei klasei kaip ir jų pamatiniai žodžiai: ir vieni, ir kiti reiškia veiksmą. Išvestinis veiksmažodis nuo pamatinio skiriasi tik reiškiamo veiksmo intensyvumu, trukme, kryptimi ir t. t. Taigi suvokti semantinius ryšius tarp veiksmažodinių vedinių ir jų pamatinių žodžių yra žymiai lengviau negu tarp vardažodinių veiksmažodžių ir jų pamatinių vardažodžių. Tačiau formos atžvilgiu daug sudėtingesnė yra veiksmažodžių vedinių daryba. Vardažodiniai vediniai gali būti sudaromi tik su tokiomis priesagomis, kurios yra laikomos pagrindiniais darybinės morfemos variantais: -(i)auti, -enti, -ėti, -inėti, -inti, -yti, -(i)oti, -(i)uoti. Veiksmažodinių vedinių daryboje vartojama keletas vienos darybinės morfemos variantų. Vienos darybinės morfemos tų variantų turi daugiau, kitos — mažiau. Daugiausia variantų turi morfema -oti (21), morfema -uo(ti) turi 15 variantų, -ėti — 10, o -inti — tik 2. Be to, sudarant veiksmažodžius iš vardažodžių, pamatinio žodžio šaknis lieka nepasikeitusi, o veiksmažodinių vedinių daryboje tam tikros fonologinės sandaros pamatiniai kamienai negali likti nepasikeitę. Kai kurios priesagos reikalauja formalaus pamatinio žodžio pasikeitimo. Dėl to veiksmažodinių vedinių daryboje gana dažna šaknies balsių kaita ir metatonija.

Visai atskirai reikia kalbėti apie veiksmažodžius, padarytus iš ištiktukų. Ištiktukinių veiksmažodžių darybos forma nesudėtinga: visos devynios priesaginės morfemos dedamos tiesiai prie ištiktuko (daugiausia veiksmažodinės kilmės). Pagal darybos reikšmę šios rūšies veiksmažodžiai gali būtį suskirstyti į 2 darybos kategorijas: į vedinius, turinčius kartotinę reikšmę, ir vedinius, turinčius akimirkos, momentinę reikšmę.

Lietuvių kalbos priešdėliniai veiksmažodžiai yra daromi tik iš veiksmažodžių. Kaip ir veiksmažodinių priesagų vedinių, priešdėlinių veiksmažodžių darybos morfema, jungdamasi su pamatiniu žodžiu, nepakeičia jo morfologinės klasės. Ir pamatinis, ir išvestinis veiksmažodis žymi veiksmą. Priešdėlis tik apriboja, tam tikru požiūriu susiaurina pamatinio veiksmažodžio reikšmę. Visų pirma priešdėlis suteikia vediniui veiksmo baigtumo reikšmę. Visi lietuvių kalbos veiksmažodžiai, padaryti su priešdėliais, turi veiksmo galo ar tam tikros veiksmo ribos reikšmę, kitaip sakant, visi jie yra įvykio veikslo. Kai kurie priešdėliniai veiksmažodžiai tokią veiksmo ribos reikšmę ir teturi, kitokių semantinių ryšių tarp jų darybos afikso ir pamatinio žodžio įžiūrėti nė negalima. Tokių veiksmažodžių darybos reikšmė sutampa su jų gramatine įvykio veikslo reikšme. Jie sudaro vieną priešdėlinių veiksmažodžių darybos kategoriją. Tačiau daugelio priešdėlinių veiksmažodžių baigtumo reikšmė nėra abstrakti, ir vedinys rodo konkretų veiksmo pasibaigimo būdą. Darybinė tokių veiksmažodžių reikšmė yra siauresnė už gramatinę įvykio veikslo reikšmę, ją nulemia priešdėlio ir pamatinio veiksmažodžio reikšmės santykis. Jų santykiai esti labai įvairūs. Kartais iš to paties veiksmažodžio galima padaryti vedinius su visais 12 priešdėlių (atbėgti, apibėgti, įbėgti, išbėgti, nubėgti, pabėgti, parbėgti, perbėgti, prabėgti, pribėgti, subėgti, užbėgti). Visi jie priklauso atskiriems darybos tipams, bet tai pačiai darybos kategorijai (jie turi bendrą darybinę veiksmo krypties reikšmę). Antra vertus, su tuo pačiu priešdėliu gali būti sudaryti žodžiai, kurie apibendrina veiksmą visai kitokiu požiūriu, pvz.: atvažiuoti žymi veiksmą, vykstantį tam tikra kryptimi, atšerti (arklį) — didelio intensyvumo veiksmą. Tokie veiksmažodžiai priklauso skirtingoms darybos kategorijoms. Daugumos priešdėlinių veiksmažodžių atskirų darybos tipų reikšmės yra siauresnės už bendrą kategorinę reikšmę. Kartais tai pačiai darybos kategorijai priklausantys veiksmažodžiai, net ir padaryti su tuo pačiu priešdėliu, gali turėti nevienodas darybos reikšmes. Pvz., vedimai išbristi, išvažiuoti ir išnešioti, išmėtyti (jie žymi veiksmą, nukreiptą tam tikra kryptimi) skinasi savo siauresnėmis darybos reikšmėmis: vediniai, padaryti iš kartotinių veiksmažodžių (nešioti, mėtyti), rodo veiksmą, vykstantį į visas puses, o vediniai, padaryti iš slinkties veiksmažodžių (bristi, važiuoti), — veiksmą, vykstantį iš vidaus. Tokias siauresnes darybos reikšmes kartais lemia priešdėlio reikšmė, kartais — pamatinio veiksmažodžio priklausymas kokiam nors semantiniam tipui, o kartais ją suformuoti padeda sangrąžos afiksas.

Lietuvių kalboje yra nemaža priešdėlinių veiksmažodžių, kurių priešdėliai yra visiškai pakeitę pamatinio žodžio leksinę reikšmę. Tokių vedinių darybinės reikšmės negalima įžiūrėti dėl labai individualių priešdėlio ir pamatinio žodžio reikšmės santykių. Pvz.: apgauti, aptekti, atrodyti, įmanyti, išsigimti, ištikti, išvysti, nutuokti, nudėti, nustebti, nustoti, pagauti, pavydėti, perspėti, parduoti, pradėti, priklausyti, sugauti, sutikti, užtekti, užgauti.

Su galūne -ti sudaromi tik vieno tipo veiksmažodžiai. Tai žodžiai, padaryti dažniausiai iš būdvardžių ir turintys tokią pačią reikšmę, kaip ir būdvardiniai priesagos -ėti vediniai (darytis tokiam ar tapti tokiu, kas išreikšta pamatiniu žodžiu). Pvz.: mažti (: mažas) — plg.: mažėti, bukti (: bukas) — plg. bukėti.

Priesagų vediniai

Vardažodiniai vediniai

Darybos formantas Pamatinis žodis Pavyzdžiai

Daryti tokį ar tą, kas išreikšta pamatiniu žodžiu

-inti, -ina, -ino laipsniuojami būdv.

daiktav. (asmenų ir medžiagų pavadinimai) baltinti, gerinti

lenkinti, auksinti

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo laipsniuojami būdv.

daiktav. (asmenų ir medžiagų pavadinimai) dvilinkuoti

šunsnukiuoti, angliuoti

-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo laipsniuojami būdv.

daiktav. (įvairios reikšmės) atlapoti

aukoti, vagoti

-ėti, -ėja, -ėjo daiktav. (konkretieji) duobėti, raukšlėti

-enti, -ena, -eno laipsniuojami būdv. gaiventi

Būti tokiam ar tuo, kas išreikšta pamatiniu žodžiu

-(i)auti, -(i)auja, -(i)avo daiktav. (asmenų pavadinimai)

laipsniuojami būdv. kalviauti, mokytojauti

atkaklauti

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (asmenų pavadinimai) meistruoti, tinginiuoti

-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo laipsniuojami būdv. kerėploti, paikioti

-inti, -ina, -ino laipsniuojami būdv. kerėplinti, klišinti

-inėti, -inėja, -inėjo laipsniuojami būdv. šnipinėti, aklinėti

Darytis, tapti tokiam ar virsti tuo, kas išreikšta pamatiniu žodžiu

-ėti, -ėja, -ėjo daiktav. (asmenų pavadinimai)

daiktav. (asmenų ir medžiagų pavadinimai) baltėti, gražėti

lenkėti, geležėti

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo laipsniuojami būdv. drėgnuoti, šlapiuoti

-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo laipsniuojami būdv. kiauroti

-yti, -ija, -ijo laipsniuojami būdv. geltonyti, juodyti

Būti, dalyvauti ten, užsiimti tuo, kas išreikšta pamatiniu žodžiu

-(i)auti, -(i)auja, -(i)avo daiktav. (vietų, užsiėmimų pavadinimai) atostogauti, lenktyniauti

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (vietų, užsiėmimų pavadinimai) lenktyniuoti, sportuoti

Dirbti su tuo ar vartoti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (įrankių pavadinimai) dūduoti, siurbliuoti

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (įrankių pavadinimai) blizgiauti, patrankauti

-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo daiktav. (įrankių pavadinimai) kaušoti, meškerioti

Ieškoti, gaudyti, rinkti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu

-(i)auti, -(i)auja, -(i)avo daiktav. (konkrečių daiktų, gyvulių, paukščių, augalų pavadinimai) baravykauti, gėliauti, pinigauti

-inėti, -inėja, -inėjo daiktav. (konkrečių daiktų, gyvulių, paukščių, augalų pavadinimai) blusinėti, paukštinėti, žolinėti

Jausti, turėti, pergyventi tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu

-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo daiktav. (abstraktieji) dūmoti, galioti

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (abstraktieji) apmauduoti, sapnuoti

Vesti, veisti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu (tik sangrąžiniai veiksmažodžiai)

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (gyvulių pavadinimai) paršiuotis, veršiuotis

Mušti per tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo daiktav. (kūno dalių pavadinimai) spranduoti, snukiuoti

Veiksmažodžių vediniai

Ne kartą daryti tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu (kartotinė reikšmė)

-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo, (-čioti, -l(i)oti,

-n(i)oti, -snoti, -alioti, -ailioti,. veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) kilioti, sekioti, pūsčioti, deglioti, keiksnoti, guinioti, kilsnoti, gaišalioti, pirkailioti

-inėti, -inėja, -inėjo veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) griuvinėti, virtinėti

-ėti, -i, -ėjo (-sėti, -elėti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) čiupinėti, birbsėti, snaudelėti

-yti, -o, -ė (-styti, -dyti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) rėžyti, spardyti, sagstyti

-uoti, -uoja, -avo (-uliuoti, -uriuoti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) sūpuoti, dirbuliuoti, stūguriuoti

-auti, -auja, -avo (-ikauti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) juokauti, meilikauti

-inti, -ina, -ino veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) sukinti

Atlikti veiksmą dėl to, kad vyktų pamatiniu žodžiu išreikštas veiksmas (priežastinė reikšmė)

-inti, -ina, -ino (-dinti) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ar būsenos) auginti, želdinti

-yti, -o, -ė (-dyti) veiksmaž. (savaiminio veiksmo ar būsenos) aušyti, gydyti

Ilgą laiką pamažu dirbti, kas išreikšta pamatiniu žodžiu (ištisinės trukmės reikšmė)

-ėti, -ėja, -ėjo (-dėti, -di, -dėjo) veiksmaž. (įvairios reikšmės) aušėti, lūžėti, sverdėti

-oti, -o, -ojo (-soti, -so, -sojo, -alioti) veiksmaž. (įvairios reikšmės) glūdoti, stingsoti, kabalioti

Atlikti menkesnį, mažiau intensyvų veiksmą negu pamatiniu žodžiu išreikštas veiksmas (mažybinė reikšmė)

-enti, -ena, -eno veiksmaž. (įvairios reikšmės) lašenti, duzgenti

-ėti, -i, -ėjo veiksmaž. su priešdėliu pa- pabėgėti, palypėti

Veiksmą, nusakytą pamatiniu žodžiu, atlikti labai staigiai (akimirkos, momentiškumo reikšmė)

-telėti, -telėja, -telėjo (-terėti) veiksmaž. (aktyvaus veiksmo) baubtelėti, riktelėti

Ištiktukiniai vediniai

Kartotinės reikšmės veiksmažodžiai

-oti, -oja, -ojo (-ioti, -čioti, -nioti) ištiktukai kadaroti, makalioti, dilgčioti, baksnoti

-ėti, -i, -ėjo (-sėti) ištiktukai blyksėti, pokšėti, tvinksėti

-enti, -ena, -eno ištiktukai kicenti, tipenti

-uoti, -uoja, -avo ištiktukai čyruoti, tabaluoti

-inėti, -inėja, -inėjo ištiktukai capinėti, trepinėti

-inti, -ina, -ino ištiktukai bakšinti, riukinti

-yti, -o, -ė ištiktukai krapštyti

Momentinės reikšmės veiksmažodžiai

-telėti, -telėja, -telėjo (-terėti) ištiktukai bumbtelėti, trinktelėti

Priešdėlių vediniai

Darybos forman-

tas Pamatinis žodis Darybinė tipo reikšmė Pavyzdžiai

Atlikti pamatinio veiksmažodžio veiksmą tam tikra kryptimi (krypties reikšmė)

ap(i)- slinkties veiksmaž.

tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis aplink ką apibėgti, apeiti

apmūryti, apkalti

at(i)- slinkties veiksmaž.

tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž.

tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis aplink ką

kryptis nuo ko

kryptis atgal (grįžtamojo veiksmo) atlėkti, atvažiuoti

atplėšti, atgnybti

atnarplioti, atpasakoti

į- slinkties veiksmaž. kryptis į vidų

kryptis į viršų įbėgti, įnešti

įkopti

iš- slinkties veiksmaž.

kartotiniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis iš vidaus

kryptis į visas puses išbristi, išvažiuoti

išnešioti, išmėtyti

nu- slinkties veiksmaž.

tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis tolyn, žemyn

kryptis į visas puses nubėgti, nutūpti

nukloti

pa- slinkties veiksmaž. kryptis po kuo, tolyn palįsti, pabėgti

par- slinkties veiksmaž.

aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis namų link

kryptis žemyn pareiti, parbėgti

parmušti, parkristi

per- slinkties veiksmaž.

tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž.

tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis per ką (paviršiumi ar kiaurai)

grįžtamojo veiksmo

dalinimo pusiau perpilti, perbėgti, perdurti

perdaryti, perrašyti

pergnybti, perskelti

pra- slinkties veiksmaž.

tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis pro šalį

kryptis per ką pravažiuoti, praeiti

pradilinti, prakalti

pri- slinkties veiksmaž.

tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis artyn (prie ko)

kryptis į vidų pribėgti, prilipti

pripilti, priveržti

su- slinkties veiksmaž.

slinkties kartotiniai veiksmaž. kryptis vienas į kitą, į vieną vietą

kryptis ten ir atgal suaugti, suglausti, suvažiuoti

sujodinėti, subėgioti

už- slinkties veiksmaž.

tranzityviniai aktyvaus veiksmo veiksmaž. kryptis ant ko ir į ką

kryptis už ko užlipti, užvažiuoti

užkišti, užmesti

Atlikti veiksmą, trunkantį tam tikrą laiką (laiko reikšmė)

iš- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme išgyventi, išbūti

pra- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme pragyventi, prabūti

į(si)- aktyvaus veiksmo veiksmaž. ilgai trunkantis veiksmas įsiklausyti, įsidejuoti

už(si)- aktyvaus veiksmo veiksmaž. ilgai trunkantis veiksmas užsiklausyti

nu- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. momentinis veiksmas nubusti

pra- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. momentinis veiksmas prabusti

pri- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. momentinis veiksmas pritrūkti, prireikti

su- aktyvaus veiksmo veiksmaž. momentinis veiksmas suklikti, surikti

Atlikti mažesnio intensyvumo veiksmą negu veiksmas, pasakytas pamatiniu žodžiu

ap- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme apraminti, apdailinti

nu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme nugerti, numigti

pa- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme pakalbėti, paskaldyti

pra- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme pramalti, praskaldyti

pri- aktyvaus veiksmo veiksmaž. tipo reikšmė sutampa su bendra kategorine reikšme privengti

Atlikti didesnio intensyvumo veiksmą negu veiksmas, pasakytas pamatiniu žodžiu (gausumo reikšmė)

at- aktyvaus veiksmo veiksmaž., sangrąžinis veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas atšerti, atsidžiaugti

į- aktyvaus veiksmo veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas įgrasinti, įkalbėti

iš- įvairios reikšmės veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas išdailinti, išgražėti, išsigriausti

pri- įvairios reikšmės veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas prigirti, prigyventi

už- įvairios reikšmės veiksmaž. iki soties vykstantis gausus veiksmas užgriauti (darbu), užpenėti

nu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas nukietinti, nudailinti

per- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas peraugti, pernokti

pra- savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas praaugti

už- įvairios reikšmės veiksmaž. per daug, nenatūraliai padidintas, peržengiąs įprastinę ribą veiksmas užrėkti (sąžinės balsą)

at- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas atkirsti (kirvį), atkratyti (plaučius)

iš- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas išganyti (pievą)

nu- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas nuganyti (avižas)

pra- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas pragerti

ap- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas apskaičiuoti, apšerti

su- aktyvaus veiksmo veiksmaž. neigiamo rezultato veiksmas suspardyti

Atlikti baigtinį veiksmą (tik įvykio veikslo reikšmė)

ap- savaiminio veiksmo veiksmaž. — apsalti, apšlubti

iš- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — išnykti, iškepti

nu- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — nurausti, nutilti

pa- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — pasakyti, padaryti, pasikeisti

pra- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — pražilti, prašvisti

pri- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — prikelti

su- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — sudegti, suverpti

už- savaiminio veiksmo ir aktyvaus veiksmo veiksmaž. — uždaryti, užgesinti, užaugti

Šaknies balsiai

Vienų veiksmažodžių pagrindinių formų šaknies balsiai kinta, kitų – ne. Labai svarbu taisyklingai tarti šaknies ilguosius ir trumpuosius balsius, kad išvengtume rašybos klaidų.

Nekinta

Kirčiuotame šaknies skiemenyje visose pagrindinėse veiksmažodžio formose yra i, u.

1) lipti, lipa, lipo;

2) rišti, riša, rišo;

3) skusti, skuta, skuto;

4) supti, supa, supo.

Visose veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse yra a, e.

1) raginti, ragina, ragino;

2) savintis, savinasi, savinosi;

3) gerinti, gerina, gerino;

4) sekinti, sekina, sekino.

Pagrindinių formų šaknyse yra ė, y, o, ū.

1) bėgti, bėga, bėgo; sėsti, sėdi, sėdėjo;

2) byrėti, byra, byrėjo; dygti, dygsta, dygo;

3) dobti, dobia, dobė; šokti, šoka, šoko;

4) grūsti, grūda, grūdo; triūsti, triūsia, triūsė.

Kinta

Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse kaitaliojasi i ir y.

1) gyti, gyja, gijo; lyti, lyja, lijo;

2) įgristi, įgrysta, įgriso.

Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse kaitaliojasi u ir ū.

1) dusti, dūsta, duso; susti, sūsta, suso;

2) griūti, griūva, griuvo; pūti, pūva, puvo;

3) pūsti, pučia, pūtė; tūpti, tupia, tūpė.

Kaitaliojasi pagrindinių formų šaknyse a ir o, e ir ė.

vogti, vagia, vogė; grėsti, gresia, grėsė; lėkti, lekia, lėkė.

Kaitaliojasi a, e ir a, e.

1) kasti, kasa, kasė; plakti, plaka, plakė;

2) lesti, lesa, lesė; nešti, neša, nešė.

Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse a (kairinis kirčio ženklas), a (riestinis kirčio ženklas), ą kaitaliojasi tarpusavyje.

1) mažti, mąžta, mažo;

2) šašti, šąšta, šašo.

Pagrindinių veiksmažodžio formų šaknyse ė, e, ę kaitaliojasi tarpusavyje.

1) gesti, gęsta, geso;

2) gležti, glęžta, gležo.

3) trešti, tręšta, trešo.

Veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse a kaitaliojasi su dvibalsiu uo.

duoti, duoda, davė; šluoti, šluoja, šlavė.

Pagrindinių formų šaknyse ū kaitaliojasi su dvibalsiu ui.

guiti, guja, gujo; uiti, uja, ujo; zuiti, zuja, zujo.

Pagrindinių formų šaknyse a kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais al, ar.

kalti, kala, kalė; barti, bara, barė.

Veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi a, o ir mišrusis dvigarsis ar.

karti, karia, korė.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi e, ė ir mišrieji dvigarsiai el, er, em.

berti, beria, bėrė; gelti, gelia, gėlė;

skelti, skelia, skėlė; semti, semia, sėmė.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi i, y su mišriaisiais dvigarsiais il, in, ir.

dilti, dyla, dilo; dirti, diria, dyrė;

girti, giria, gyrė; ginti, gina, gynė;

spirti, spiria, spyrė; trinti, trina, trynė.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi ū, ū su mišriaisiais dvigarsiais um, ur.

burti, buria; burė; kurti, kuria, kūrė;

stumti, stumia, stūmė.

Pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi a, ą, al.

1) balti, bąla, balo;

2) šalti, šąla, šalo.

Pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi e, ę, er.

1) glerti, glęra, glero;

2) gverti, gvęra, gvero.

Pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi o ir dvibalsis au.

1) bliauti, bliauna, bliovė;

2) griauti, griauna, griovė.

Esamojo laiko šaknyje yra intarpas -n-, o kitose formose kaitaliojasi a, e, a, e.

1) akti, anka, ako; rasti, randa, rado;

2) gesti, genda, gedo; sekti, senka, seko.

Esamojo laiko šaknyje yra intarpas -n-, o kitose formose kaitaliojasi i, u.

1) migti, minga, migo; misti, minta, mito;

2) justi, junta, juto; pusti, punta, puto.

Esamojo laiko šaknyje yra intarpas -m-, o kitose formose kaitaliojasi a, e, i, u su a, e.

1) tapti, tampa, tapo;

2) glebti, glemba, glebo;

3) dribti, drimba, dribo;

4) klupti, klumpa, klupo.

Bendraties šaknyje ą, kitose formose – mišrusis dvigarsis an.

1) kąsti, kanda, kando;

2) galąsti, galanda, galando.

Bendraties šaknyje ę, kitose formose – mišrusis dvigarsis en arba balsis ę.

1) bręsti, bręsta, brendo;

2) kęsti, kenčia, kentė;

3) skęsti, skęsta, skendo;

4) sklęsti, sklendžia, sklendė.

Bendraties šaknyje į, kitose formose – mišrieji dvigarsiai en, in.

1) lįsti, lenda, lindo;

2) grįsti, grindžia, grindė.

Bendraties šaknyje ų, kitose formose – mišrusis dvigarsis un.

1) siųsti, siunčia, siuntė;

2) skųsti, skundžia, skundė.

Bendrašakniuose veiksmažodžiuose pamatinių veiksmažodžių šaknyje yra mišrieji dvigarsiai arba trumpieji balsiai e, i, u, o išvestinių – ė, y, o.

1) gerti – gėrinėti, pamesti – pamėtėti, panešti – panėšėti, pavežti – pavėžėti, vežti – vėžinėti;

2) birti – byrėti, kišti – kyšoti, rišti – ryšėti, švisti – švytėti;

3) glusti – glūdėti, klupti – klūpėti, klūpoti, pastumti – pastūmėti.

Bendros šaknies veiksmažodžiuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, šaknyse kaitaliojasi e, i, u su ė, y, ū.

1) kepštelėti – kėpštelėti;

2) blikstelėti – blykstelėti, bliksėti – blyksėti;

3) truktelėti – trūktelėti, trukčioti – trūkčioti.

Bendrašakniuose iš veiksmažodžių kilusiuose ištiktukuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, kaitaliojasi šaknies balsiai e, i, u su ė, y, ū.

1) kepšt – kėpšt;

2) blikst – blykst, gribšt – grybšt;

3) trukt – trūkt, pukšt – pūkšt.

Skaitvardis

Skaitvardis yra kalbos dalis, kuri žymi skaičių ar skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta? Nuo kitų kiekybę reiškiančių žodžių jis skiriasi skaičiuojamų daiktų kiekio tikslumu. Plg. Ten buvo daugybė (daiktavardis) žmonių ir Ten buvo šimtas (skaitvardis) žmonių.

Pirmoji skaitvardžio paskirtis – reikšti daiktų kiekį, o tik vėliau, ištobulėjus žmogaus mąstymui, skaičius imtas suvokti ir kaip atskiras nuo daikto: Du ir du bus keturi.

Tik matematikoje skaičių dalys reiškiamos trupmenomis (viena antroji, dvi šešioliktosios). Buitinėje kalboje vartojami kiti tiksliai daikto dalį pasakantys žodžiai (pusė, ketvirtis, trečdalis, ketvirtadalis, pusantro, pustrečio, du su puse). Tai daiktavardžiai, dūriniai su skaitvardžiais ir žodžių junginiai. Mama, siųsdama vaiką į parduotuvę, prašo nupirkti pusę ar ketvirtį, o ne vieną antrąją ar vieną ketvirtąją kepaliuko duonos.

Skaitvardis skiriamas tik pagal reikšmę, o gramatinės šios kalbos dalies ypatybės labai įvairios. Todėl ir apie skaitvardžių struktūrą, ir apie kaitymą patogu kalbėti, tik juos suklasifikavus pagal reikšmę.

Skaitvardis labai uždara žodžių klasė. Jų negalima padaryti iš kitų kalbos dalių. Priesaginė daryba būdinga tik kalbos dalies viduje, kai vieni skaitvardžiai daromi iš kitų.

Kadangi skaitvardžiai reiškia tikslų skaičių, tai jie negali jungtis su reikšmę keičiančiais žodžiais. Pavyzdžiui, su daiktavardžiais vartojami būdvardžiai (gražus oras, greitas važiavimas), su veiksmažodžiais ir būdvardžiais jungiasi prieveiksmiai (greitai važiuoja, labai geras), o prie skaitvardžio negalima prijungti nei būdvardžio, nei prieveiksmio.

Vienais skaitvardžiais atsakoma į klausimą kiek?, o kitais – į klausimą kelintas? Pagal tai visi skaitvardžiai skiriami į du poklasius – kiekinius ir kelintinius.

Skaitvardžiai, kurie pasako daiktų skaičių arba patį skaičių ir atsako į klausimą kiek?, yra kiekiniai.

du, dvi antrosios, trys, tūkstantis.

Skaitvardžiai, kurie pasako skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimą kelintas? kelinta?, yra kelintiniai.

pirmas, trečias, šimtas penkiasdešimt aštuntas.

Į klausimą kiek? gali atsakyti ir kitų kalbos dalių žodžiai (daug vyrų, maža naudos, keliolika dienų). Iš kitų visų kiekybę reiškiančių žodžių skaitvardis reiškia tikslų skaičių.

Morfologinės ypatybės

Skaitvardis yra linksniuojama kalbos dalis; išimtį sudaro sutrumpėję dešimčių pavadinimai (dešimt, dvidešimt. devyniasdešimt) ir tradiciniai trupmeniniai skaitvardžiai (pusantro, -os, pustrečio, -os ir pan.). Vieni linksniuojamieji skaitvardžiai panašūs į daiktavardžius, kiti į būdvardžius.

Daiktavardiškieji ir būdvardiškieji skaitvardžiai pirmiausia skiriasi pagal giminės kategoriją: daiktavardiškieji skaitvardžiai yra kurios vienos (vyriškosios ar moteriškosios) giminės, būdvardiškieji — kaitomi giminėmis.

Vyriškosios giminės formą turi pagrindiniai skaitvardžiai šimtas, tūkstantis (kai kuriose tarmėse tūkstantis yra moteriškosios giminės, i kamieno), milijonas, milijardas, visi kuopiniai skaitvardžiai (dvejetas, trejetas.) ir tradiciniai trupmeniniai skaitvardžiai su sandu -dalis (trečdalis, du trečdaliai). Moteriškosios giminės yra dešimtis, skaitvardžiai su sandu -lika (vienuolika. devyniolika) ir samplaikiniai trupmeniniai skaitvardžiai (viena antroji, penkios aštuntosios.).

Giminėmis kaitomi pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai vienas — viena, du — dvi iki devyni — devynios, visi dauginiai (dveji — dvejos.) ir visi kelintiniai skaitvardžiai (pirmas — pirma, antras — antra.). Vyriškosios ir moteriškosios giminės formas turi mišriųjų skaičių pavadinimai su sandu pus- (pusantro — pusantros, pustrečio — pustrečios.). Skaitvardis trys turi tik vietininko linksnio atskiras vyriškosios ir moteriškosios giminės formas (trijuose, trijose); kiti linksniai turi po vieną giminės atžvilgiu neutralią formą. Po vieną formą teturi kai kurie skaitvardžio du, dvi linksniai (dviejų, dviem, dviem).

Skaitvardis vienas ir visi kelintiniai skaitvardžiai, be vyriškosios ir moteriškosios, turi dar bevardės giminės formas (viena, pirma, antra. dešimta.), dažniausiai vartojamas teiginių eilei nusakyti, pvz.: Pirma, laiko neturėjau, o antra, niekas manęs nekvietė.

Visi kiekiniai skaitvardžiai, išskyrus vienas, -a, savo reikšme yra susiję su daugiskaita, tačiau skaitvardžių santykiai su morfologine skaičiaus kategorija yra gana sudėtingi. Vieni skaitvardžiai turi tik vienaskaitos formas, kiti tik daugiskaitos, treti — kaitomi skaičiais. Vienaskaitos formą turi skaitvardžiai nuo vienuolikos iki devyniolikos ir visi kuopiniai skaitvardžiai: dvejetas, trejetas. (daugiskaitos formas turi tik tie priesagos -etas vediniai, kurie vartojami kaip daiktavardžiai). Daugiskaitiniai yra pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai nuo trijų iki devynių ir visi dauginiai skaitvardžiai (dveji, dvejos. devyneri, devynerios). Skaitvardis du, dvi yra išlaikęs kai kurių linksnių dviskaitos formas, bet dabartinės kalbos požiūriu jis jau laikomas daugiskaitiniu.

Skaičiais kaitomi skaitvardžiai vienas, viena, dešimtis, šimtas, tūkstantis, milijonas, milijardas. Daugiskaitos formos dešimtys, šimtai, tūkstančiai. eina samplaikinių skaitvardžių dėmenimis (trys dešimtys, keturi šimtai, penki tūkstančiai septyni šimtai penkiolika); jos vartojamos ir su kuopiniais skaitvardžiais (trejetas šimtų) bei kitais kiekį reiškiančiais žodžiais (keletas šimtų, daug tūkstančių) arba reiškia neapibrėžtą didelį kiekį: tūkstančiai „daugybė” žmonių. Skaitvardžio vienas, viena daugiskaita vieni, vienos turi ir dauginio skaitvardžio reikšmę. Eidami su daugiskaitiniais daiktavardžiais, daugiskaitos formą gauna ir trupmeniniai skaitvardžiai su sandu pus-: pusantrų metų (plg. pusantro mėnesio).

Skaičiais kaitomi visi kelintiniai skaitvardžiai: pirmas, pirma — pirmi, pirmos; antras, antra — antri, antros. Su kelintinių skaitvardžių daugiskaitos formomis sudaromi ir trupmeniniai skaitvardžiai (jeigu jų pirmoji dalis yra ne skaitvardis viena), pvz.: dvi trečiosios, trys dešimtosios, penkiolika šimtųjų, bet viena antroji.

Linksniais vieni skaitvardžiai kaitomi kaip daiktavardžiai, kiti kaip būdvardžiai. Skaitvardžiai, turintys kurios vienos giminės formą, linksniuojami kaip daiktavardžiai (išskyrus vieną kitą išimtį), o giminėmis kaitomieji — kaip būdvardžiai. Linksniais nekaitomi sutrumpėję dešimčių pavadinimai (dešimt, dvidešimt. devyniasdešimt), bet kalba ir juos stengiasi įtraukti į linksniavimo sistemą. Formą dešimt įprasta vartoti vardininko ir galininko reikšme, o kitų linksnių reikšme dažniausiai vartojamos skaitvardžio dešimtis formos, plg. dešimt žmonių, dešimties žmonių, dešimčiai žmonių. Pagal dešimties pavyzdį netiesioginių linksnių formos atsiranda ir šalia galūnių neturinčių sudurtinių dešimčių pavadinimų su dėmeniu -dešimt, pvz.: turėjo dvidešimt metų, grįžo po dvidešimties (dviejų dešimčių) metų, buvo dvidešimčia (dviem dešimtimis) metų jaunesnis. Trupmeniniai skaitvardžiai su dėmeniu pus- nelinksniuojami, jie tik turi kilmininko formą.

Samplaikinių kiekinių skaitvardžių linksniuojami visi žodžiai (išskyrus tuos, kurie iš viso nelinksniuojami), pvz.: šimtas penki, šimto penkių, šimtui penkiems ir t.t.; du tūkstančiai penki šimtai keturiasdešimt trys, dviejų tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt trijų ir t.t. Tačiau kartais (ypač šnekamojoje kalboje) tokių skaitvardžių linksniuojamas tik paskutinis žodis, pvz.: trys šimtai penkiolika, trys šimtai penkiolikos.

Samplaikinių kelintinių skaitvardžių visada linksniuojamas tik paskutinis žodis, pvz.: penki šimtai aštuoniasdešimt penktas (. penkta), penki šimtai aštuoniasdešimt penkto (. penktos) ir t.t.

Kelintiniai skaitvardžiai turi įvardžiuotines formas, daromas taip pat kaip būdvardžių įvardžiuotinės formos, pvz.: pirmasis, pirmoji, antrasis, antroji, dešimtasis, dešimtoji, šimtas trisdešimt penktasis, šimtas trisdešimt penktoji.

Skaitvardis pirmas, pirma turi aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formas: pirmesnis, pirmesnė; pirmiausias, pirmiausia. Iš jų savo ruožtu sudaromos įvardžiuotinės formos: pirmesnysis, pirmesnioji, pirmiausiasis, pirmiausioji.

Kiekiniai skaitvardžiai

Kiekiniai skaitvardžiai dar skirstomi į nevienodo gausumo ir paskirties grupes. Tai pagrindiniai, dauginiai, kuopiniai ir trupmeniniai skaitvardžiai.

Pagrindiniai skaitvardžiai

Jais skaičiuojama nuo vieno iki begalybės. Bet praktiškai skaitvardžių vartojama ne tiek jau daug. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” skaitvardžių apskritai užfiksuota 116. Matematika taip pat išsiverčia ne skaičiais, o įvairiais jų simboliais.

Nuo vieno iki dešimties skaičiuojama paprastaisiais skaitvardžiais:

vienas, viena šeši, šešios

du, dvi septyni, septynios

trys aštuoni, aštuonios

keturi, keturios devyni, devynios

penki, penkios dešimt

Šie skaitvardžiai, išskyrus dešimt, kaitomi giminėmis ir linksniais: vienas — viena linksniuojama kaip būdvardis geras — gera; keturi — keturios, penki — penkios, šeši — šešios, septyni — septynios, aštuoni — aštuonios, devyni — devynios — kaip žali — žalios.

Kaitomieji skaitvardžiai skiriasi nuo būdvardžių tik tuo, kad turi vieno skaičiaus formą.

Savotiškai linksniuojami skaitvardžiai du, dvi ir trys:

Dviskaita Daugiskaita

V. du, dvi trys

K. dviejų trijų

N. dviem trims

G. du, dvi tris

Įn. dviem trimis

Vt. dviejuose, dviejose trijuose, trijose

Šie skaitvardžiai kaitomi giminėmis, bet ne visos jų formos skirtingos. Skaitvardžio du giminę skiria vardininko, galininko ir vietininko formos, o skaitvardžio trys — tik vietininkas.

Dešimt yra nekaitomas, nederinamas skaitvardis. Sakinyje vartojamas kaip prieveiksmis daug ir valdo kilmininką. Plg. dešimt vyrų ir daug vyrų. Greta dešimt vartojamas daiktavardis su galūne -is, padarytas iš to paties skaitvardžio: dešimtis (: dešimt). Jis reiškia taip pat tikslų skaičių, nes turi skaitvardžio kamieną ir vartojamas skaičiuojant (dvi dešimtys — dvidešimt, trys dešimtys — trisdešimt.). Bet, kad tai daiktavardis, rodo jo vartojimas su derinamuoju žodžiu: Gavau visą dešimtį obuolių. Plg. Sutikau visą būrį draugų. Dešimtis linksniuojama kaip daiktavardis avis (i linksniuotė).

Nuo vienuolikos iki devyniolikos skaičiuojama sudurtiniais skaitvardžiais, sudarytais iš dviejų šaknų: skaitvardinės (vienuo-, dvy-, try-, keturio-.) ir veiksmažodinės -lik- (veiksmažodis likti). Šie skaitvardžiai nederinami, nekaitomi ir giminėmis. Jie (kaip ir dešimt) valdo kilmininką: vienuolika vyrų, trylika moterų. Linksnių galūnės, išskyrus galininką, sutampa su moteriškosios giminės daiktavardžio šaka vienaskaitos galūnėmis (o linksniuotė). Galininkas neturi nosinės: Nusipirkau vienuolika pieštukų. Linksnių formos nesutinka su turiniu: galūnės rodo vienaskaitą, o turinys — daugiskaitą.

Daugiau negu viena dešimtis skaičiuojama nekaitomais sudurtiniais skaitvardžiais:

dvidešimt šešiasdešimt

trisdešimt septyniasdešimt

keturiasdešimt aštuoniasdešimt

penkiasdešimt devyniasdešimt

Skaičiai reiškiami ir įvairios struktūros samplaikomis, į kurias įeina ir paprastieji skaitvardžiai, ir dūriniai (sudurtiniai žodžiai). Juos galima vadinti sudėtiniais skaitvardžiais:

dvidešimt vienas, dvidešimt viena

trisdešimt vienas, trisdešimt viena

devyniasdešimt devyni, devyniasdešimt devynios

šimtas vienas, šimtas viena

šimtas dvidešimt vienas, šimtas dvidešimt viena

šimtas devyniasdešimt devyni, šimtas devyniasdešimt devynios

du šimtai vienas, du šimtai viena

du šimtai devyniasdešimt devyni, du šimtai devyniasdešimt devynios

dešimt tūkstančių du šimtai dvidešimt vienas, dešimt tūkstančių du šimtai dvidešimt viena

Skaitvardžiai šimtas, tūkstantis ir nelietuviškos kilmės (tarptautiniai) milijonas, milijardas, bilijonas, bilijardas ir kt. linksniuojami kaip (i)a linksniuotės daiktavardis vyras. Turi vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos galūnes. Tačiau skaičiais ir jie nekaitomi. Nepažeidžia bendros pagrindinių skaitvardžių taisyklės. Jų daugiskaita nereiškia tikslaus skaičiaus: susirinko šimtai žmonių, šimtų šimtai, tūkstančiai, milijonai. Daugiskaita reiškia neapibrėžtą daugybę. Jeigu reikia tiksliai skaičiuoti, sakoma: du šimtai, du tūkstančiai, du milijonai, trys šimtai, trys tūkstančiai, trys milijonai, keturi šimtai, keturi tūkstančiai, keturi milijonai ir t.t.

Dauginiai skaitvardžiai

Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daiktavardžiais, reiškiančiais skaičiuoti galimus daiktus, bet turinčiais tik daugiskaitos galūnę. Daromi su priesagomis -eji, -eri iš pagrindinių skaitvardžių:

vieneri, vienerios šešeri, šešerios

dveji, dvejos septyneri, septynerios

treji, trejos aštuoneri, aštuonerios

ketveri, ketverios devyneri, devynerios

penkeri, penkerios

Greta vieneri — vienerios vartojama būdvardinę reikšmę turinčio skaitvardžio daugiskaita vieni — vienos: Penki tvartai— vienos durys.

Dauginiai skaitvardžiai kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaip būdvardžiai žali — žalios. Turi tik daugiskaitos formas, nes vartojami kaip daugiskaitos galūnes turinčių daiktavardžių pažyminiai:

Po trejų pralaimėtų rungtynių „Žalgiris” pasiekė pergalę.

Ir Jurgis liko dar vieneriems metams namie. (J. Blt.)

Mūsų namuose yra devynerios durys.

Jam jau sukako aštuoneri metai.

Kuopiniai skaitvardžiai

Jais (kaip ir kitais kiekiniais skaitvardžiais) atsakoma į klausimą kiek?, bet neskaičiuojama. Tiesiog sakoma visuma kaip vienetas:

Laikom dvejetą arklių, trejetą karvių.

Išgyvenau septynetą metų.

Kuopiniai skaitvardžiai daromi iš pagrindinių ir dauginių su priesagomis -etas, -tas: dvejetas (: dveji), trejetas (: treji), ketvertas (: ketveri), penketas (: penki), šešetas (: šeši), septynetas (: septyni), aštuonetas (: aštuoni), devynetas (: devyni). Kaip matome, priesagą -tas turi tik ketvertas.

Pagal gramatines ypatybes — tai daiktavardiniai skaitvardžiai. Daiktų kiekį reiškia tik tie, kurie rodo visumą, susidedančią daugiau negu iš vieno. Ir todėl gramatikos skiria aštuonis kuopinius skaitvardžius.

Vienetas prie šios grupės prisijungia tik pagal gramatinius požymius: turi skaitvardinę šaknį, tą pačią priesagą, vienaskaitos vyriškosios giminės galūnę ir linksniuojamas (kaip ir visi kiti šios grupės žodžiai) daiktavardiškai pagal (i)a linksniuotę (vienetas, vieneto, vienetui. kaip vyras, vyro, vyrui). Visada vartojamas kaip daiktavardis: svorio, ilgio, mato vienetai.

Kuopiniai skaitvardžiai turi vidinę daugiskaitos reikšmę, bet vienaskaitos formą, skaičiais nekaitomi. Vienetas kaitomas ir skaičiais (vienetas — vienetai). Bet esti situacijų, kad ir kuopiniai skaitvardžiai pavartojami kaip daiktavardžiai. Tada ir jie turi daugiskaitą:

Toli nuo griežėjo ima suktis dvejetai. Pasisuko vienas dvejetas, pasisuko antras; pasisuko kartu bent trys dvejetai; nesisuka nė vienas — Mykoliukui vis tasia (tarm.: vis viena, vis tiek). (V.)

Trupmeniniai skaitvardžiai

Trupmeniniai skaitvardžiai reiškia matematikos vieneto (sveikojo skaičiaus) dalis. Todėl numanomo daiktavardžio dalis gramatinė giminė lemia ir trupmeninio skaitvardžio giminę.

Trupmeninius skaitvardžius sudaro samplaikos, kurių viena dalis (skaitiklis) — pagrindinis moteriškosios giminės skaitvardis, reiškiantis vieneto dalių skaičių, o kita (vardiklis) — kelintinis įvardžiuotinis moteriškosios giminės skaitvardis, reiškiantis vieneto dalies dydį:

viena antroji viena dešimtoji

viena šeštoji devynios dešimtosios

trys ketvirtosios dešimt šimtųjų

Jų struktūra priklauso nuo to, kiek ir kokias dalis reiškia. Dažniausiai vartojami trupmeniniai skaitvardžiai, sudaryti iš paprastųjų dėmenų (viena antroji} arba iš vieno paprastojo ir antro dūrinio (dvi šešioliktosios), tačiau yra ir sudėtingesnių struktūrų: dvidešimt penkios šimtosios ir kt.

Linksniuojamos ir skaitiklį, ir vardiklį reiškiančios dalys: skaitiklis — kaip atitinkami pagrindiniai moteriškosios giminės skaitvardžiai, o vardiklis — kaip įvardžiuotinis būdvardis geroji.

Prie trupmeninių skaitvardžių priskirtini ir mišriųjų skaičių pavadinimai: pusantro, pustrečio.

Kelintiniai skaitvardžiai

Kelintiniai skaitvardžiai susiję su pagrindiniais: šalia kiekvieno pagrindinio yra kelintinis, reiškiantis skaičiuojamąją daikto vietą eilėje. Šie skaitvardžiai yra vediniai iš pagrindinių su išlaikyta ar kiek pakitusia pamatinio žodžio forma ir priesaga -tas, -ta, rodančia vyriškąją ir moteriškąją giminę:

trečias, trečia

ketvirtas, ketvirta

penktas, penkta

šeštas, šešta

septintas, septinta

aštuntas, aštunta

devintas, devinta

dešimtas, dešimta

vienuoliktas, vienuolikta

dvidešimt penktas, dvidešimt penkta

šimtas dvidešimt penktas, šimtas dvidešimt penkta ir t.t.

Kelintinio skaitvardžio šaknies pakitimas yra fonetinio istorinio pobūdžio (trečias — č iš tj prieš užpakalinės eilės balsį). Skaitvardžiai pirmas ir antras turi kitą šaknį, bet vis tiek susiję su pagrindiniais skaitvardžiais vienas, du (ir taip yra ne tik lietuvių kalboje).

Kelintiniai skaitvardžiai turi visas būdvardžiams būdingas gramatines ypatybes, išskyrus laipsniavimą. Jie kaitomi skaičiais, linksniais ir giminėmis, visi gali būti įvardžiuotiniai (pirmasis, -oji, antrasis, -oji, trečiasis, -oji ir t.t.) Pirmieji keli skaitvardžiai turi ir nederinamąją formą: pirma, antra, trečia, ketvirta, penkta, šešta.

Visi kelintiniai vyriškosios giminės skaitvardžiai linksniuojami kaip (i)a linksniuotės būdvardžiai geras arba žalias, o moteriškosios — kaip (i)o: gera, žalia

Vienaskaita

Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė

V. pirmas trečias pirma trečia

K. pirmo trečio pirmos trečios

N. pirmam trečiam pirmai trečiai

G. pirmą trečią pirmą trečią

Įn. pirmu trečiu pirma trečia

Vt. pirmame trečiame pirmoje trečioje

Daugiskaita

Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė

V. pirmi treti pirmos trečios

K. pirmų trečių pirmų trečių

N. pirmiems tretiems pirmoms trečioms

G. pirmus trečius pirmas trečias

Įn. pirmais trečiais pirmomis trečiomis

Vt. pirmuose trečiuose pirmose trečiose

Šauksmininkas (kaip ir būdvardžių) sutampa su vardininku ir prireikus gali būti pavartotas (pirmas mokiny, pirmi mokiniai).

Įvardžiuotiniai skaitvardžiai

Kelintiniai skaitvardžiai turi įvardžiuotines formas: pirmasis, -oji; antrasis, -oji; devintasis, -oji; penkiasdešimtasis, -oji. Jos vartojamos norint ką išskirti iš kitų.

Jis turėjo dvylika sūnų: vienuolika protingų, o dvyliktąjį – kvailį Joną.

Įvardžiuotiniai skaitvardžiai yra susidarę taip pat kaip ir įvardžiuotiniai būdvardžiai. Tokia pati ir jų rašyba.

Sandara ir daryba

Pagal sandarą skaitvardžiai skirstomi į vientisiniu ir sudėtinius.

Vientisiniai skaitvardžiai yra tie, kuriuos sudaro vienas žodis: vienas, du vienuolika, penkiasdešimt. Sudėtiniai skaitvardžiai susideda iš kelių vientisinių skaitvardžių, vartojamų vienam skaičiui reikšti: dvidešimt du, trys tūkstančiai penkiasdešimt septyni.

Skaitvardžiai daromi tik iš skaitvardžių.

Pagal darybą skaitvardžiai gali būti paprastieji, priesaginiai, sudurtiniai ir sudėtiniai.

Priesaginiai yra kelintiniai, dauginiai ir kuopiniai skaitvardžiai.

penktas, septyneri, dveji, ketvertas, septynetas.

Sudurtiniai skaitvardžiai sudaryti iš dviejų skaitvardžių šaknų. Pirmasis skaitvardis – moteriškosios giminės galininko linksnis, antrasis – skaitvardis dešimt, neturintis galūnės.

dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt.

Esti ir kitaip sudarytų sudurtinių skaitvardžių: vienuolika, dvylika, trylika.

Sudurtiniai yra ir kai kurie trupmeniniai skaitvardžiai: pusantro, pustrečio, pusketvirto.

Sudėtiniai skaitvardžiai susideda iš kelių atskirų skaitvardžių.

dvidešimt aštuoni, penkiasdešimt keturi, trys penktosios, du šimtai keturiasdešimt šeši.

Derinimas su daiktavardžiais; kaitymas

Skaitvardžiai dažniausiai vartojami su daiktavardžiais ir sudaro su jais žodžių junginį.

1. Vieni skaitvardžiai derinami su daiktavardžiais kaip būdvardžiai – giminėmis, skaičiais ir linksniais.

keturi namai, septyni sąsiuviniai, trečias mokinys, penkerios durys.

Tai būdvardiški skaitvardžiai. Jie kaitomi giminėmis ir linksniais, o kelintiniai – ir skaičiais. Kai kurių kelintinių skaitvardžių bei skaitvardžio vienas vartojama ir bevardė giminė: vienas, viena, viena; pirmas pirma, pirma; aštuntas, aštunta, aštunta.

2. Kiti skaitvardžiai nederinami su daiktavardžiais, o reikalauja kilmininko: dešimt (ko?) mokinių, vienuolika (ko?) arklių, šešetas (ko/) karių; pusantro (ko?) lito. Šie skaitvardžiai valdo daiktavardžius ir vadinami daiktavardiškais.

Daiktavardiški skaitvardžiai kaitomi skaičiais ir linksniais (dešimtis – dešimtys, dešimties, dešimčiai.) arba tik linksniais (trys, trijų, trims, tris.).

Yra ir nekaitomų skaitvardžių (dešimt, dvidešimt,. devyniasdešimt).

Skaitvardis sakinyje dažniausiai eina pažyminiu, rečiau – veiksniu, tariniu. Neretai skaitvardis su daiktavardžiu sudaro vieną sakinio dalį – dažniausiai aplinkybę arba veiksnį.

Skaitvardžių skyriai

Pagal reikšmę Pagal sandarą Pagal santykį su daiktavardžiu

Kiekiniai Kelintiniai Vientisiniai Sudėtiniai Būdvardiški Daiktavardiški

Du, dveji, dvejetas (karių), trys antrosios Pirmas, -a;

pirmasis, – oji Antras, -a; trisdešimt, penktas, -a dvidešimt aštuntas, -a; šimtas dvidešimt trys Antras (mokinys), penkeri, septyneri Dešimt (mokinių), penketas, tūkstantis

Skaitvardžio gramatinio nagrinėjimo planas

1. Pradinė forma.

2. Kalbos dalis (skaitvardis).

3. Skyrius, jei kiekinis – poskyris (kiekinis, pagrindinis, kuopinis ar kt.).

4. Jei kaitomas – giminė, skaičius ir linksnis.

5. Kuo eina sakinyje.

Trejetas drąsuolių pasiekė antrąją viršukalnę.

Trejetas – skaitv., kuop., vyg.g., vard.; veiksn. (kas pasiekė? – trejetas drąsuolių);

antrąją (antroji) – skaitv., kelint., įvardž., mot.g., vns. gal.; pažym. (kelintą viršukalnę/).

Įvardis

Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina.

Reikšti ir rodyti — ne tas pat. Pavyzdžiui, daiktavardis vyras reiškia vyriškosios lyties žmogų, nepriklausomai nuo kalbos situacijos, medinis reiškia „iš medžio”, taip pat nepriklausomai nuo situacijos. O įvardis aš reiškia kalbantįjį asmenį, priklausomai nuo situacijos. Kiekvienas žmogus, atsidūręs kalbėtojo vaidmenyje, save nurodo įvardžiu „aš”. Įvardis toks tinka rodyti bet kokiai daikto ypatybei. Tačiau tai nereiškia, kad įvardis tuščias žodis. Kiekvienas įvardis turi reikšmę, skiriančią jį nuo kitų įvardžių.

Todėl įvardžiai ir klasifikuojami pagal reikšmę į poklasius: a) asmeninius, sangrąžinį, savybinius; b) parodomuosius, pažymimuosius, klausiamuosius-santykinius, nežymimuosius, atskiriamuosius ir apibendrinamuosius.

Visos gramatikos klasifikuoja įvardžius pagal reikšmę, bet ne visos nustato tuos pačius poskyrius, ne visos juos vienodai vadina ir ne visos tą patį įvardį priskiria tam pačiam poskyriui. Tai priklauso nuo kalbos dalies sudėtingumo ir nuo skirtingo gramatikų autorių požiūrio į vieną ar kitą įvardį ir jo formą.

Įvardžiai — beveik uždara klasė. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” jų yra 118. Tačiau negalima sakyti, kad juos lengva arba būtina tiksliai atskirti nuo kitų kalbos dalių, turinčių įvardžio kamieną, išlaikantį rodomąją reikšmę. Įvardį tas nuo prieveiksmio taip skiria tik tai, kad vienas rodo daiktą, o kitas — aplinkybę ir yra nekaitomas kaip prieveiksmis. Rodymas visai toks pat. Kadangi įvardžiai į vieną klasę skiriami tik pagal reikšmę, o ne pagal gramatines formas, tai čia tiktų ir įvardiniai prieveiksmiai. Taip ir žodžiai manas — mana, tavas — tava, maniškis — maniškė, turintys gramatines būdvardžio ypatybes, laikomi ne būdvardžiais, o įvardžiais. Gramatinė rodomoji reikšmė šioje žodžių klasėje yra lemiama. Tačiau gramatikoje svarbu ir tradicija, kuri sako, kad įvardis yra vardažodis ir nuo prieveiksmio skirtinas kaip linksniuojamas žodis nuo nelinksniuojamo. Ilgainiui ši tradicija turėtų būti sulaužyta.

Įvardžių (kaip ir skaitvardžių) gramatines ypatybes patogu aptarti kiekviename reikšminiame skyriuje, o tik paskui padaryti bendrąsias išvadas.

Įvardžių reikšminės grupės

Asmeniniai

Pagrindiniai aš, mes, tu, jūs, jis, ji, tamsta, pats, -i

Sangrąžinis savęs

Savybiniai manasis, -oji, tavasis, -oji, savasis, -oji, mūsasis, -oji, jūsasis, -oji; manas, -a, tavas, -a, savas, -a; maniškis, -ė, taviškis, -ė, saviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė

Parodomieji (apibrėžiamieji) tas, tas, šis, ši, šitas, -a, anas, -a; toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia; tas pats, ta pati, pats tas, pati ta

Klausiamieji bei santykiniai kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a; keli, kelios, keleri, kelerios, kelintas, -a, keliolika, keletas

Neapibrė-

žiamieji Nežymimieji kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, keli, kelios, keleri, kelerios, kelintas, -a, keletas, keliolika, keliasdešimt; kažkas, kažkoks, -ia, kažkuris, -i, kažkatras, -a, kaži(n) kas, kaži(n) koks, -ia, kaži(n) kuris, -i, kaži(n) katras, -a; kas nors, koks, -ia nors, kuris, -i nors, katras, -a nors; bet kas, bet koks, -ia, bet kuris, -i, bet katras, -a; kai kas, kai koks, -ia, kai kuris, -i, kai katras, -a; kas ne kas, kuris ne kuris, kuri ne kuri; vienas, -a, vienas kitas, viena kita, kitas, -a, toks, -ia, šis tas; šioks toks, šiokia tokia

Atskiriamieji vienas, -a, kitas, -a, vienoks, -ia, kitoks, -ia, tam tikras, -a

Apibend-

rinamieji Teigiamieji visas, -a, visi, visos, visoks, -ia, abejetas, abu (abudu), abi (abidvi), abeji, abejos, kiekvienas, -a, kas „kiekvienas”, aliai vienas, -a, tūlas, -a, daug kas

Neigiamieji niekas, nė vienas, -a, joks, -ia, nė koks, -ia

Pabrėžiamasis pats, -i

Asmeniniai įvardžiai

Asmeniniais vadinami įvardžiai: a) rodantys asmenis (aš, tu, mes, jūs); b) rodantys daiktus ir asmenis (jis — ji, jie — jos).

Asmenis reiškiantys įvardžiai vartojami kaip daiktavardžiai (eina veiksniu ir papildiniu), tačiau daiktavardžių nepakeičia. Tai dialogo žodžiai: aš — kalbantysis (adresantas), tu — pašnekovas (adresatas). Santykis aš / tu kalbant keičiasi: abu pašnekovai save įvardija įvardžiu aš, o kitą pokalbio dalyvį — įvardžiu tu. Šio vaidmens negali atlikti jokie kiti žodžiai (net įvardžiai). Todėl aš ir tu — ypatingi kalbos ženklai, būtini dialogui. Įvardžiai mes ir jūs taip pat dialogo žodžiai. Vienos gramatikos juos laiko atskirais įvardžiais, kitos — įvardžių aš ir tu daugiskaita.

Aš, mes, tu, jūs gimines rodančių galūnių neturi. Tačiau asmuo turi lytį, ir kalbant ji parodoma priklausomo žodžio forma: Aš pavargęs, -usi, tu geras, -a, mes pavargę, -usios, jūs geri, -os. Šie asmeniniai įvardžiai linksniuojami taip:

Vienaskaita Daugiskaita

V. aš tu mes jūs

K manęs tavęs mūsų jūsų

N. man tau mums jums

G. mane tave mus jus

Įn. manimi tavimi mumis jumis

Vt. manyje tavyje mumyse jumyse

Šauksmininko įvardžiai neturi. Pirmasis asmuo į save nesikreipia, o antrojo asmens įvardžiai rodo asmenį ar asmenis, į kuriuos kreipiamasi visais linksniais:

Tu mane myli, tu manai, kad aš labai labai kažin kas. (S. N.)

Tau ačiū, tėvyne, už kalbą. Tau ačiū už darbą. Už nuovargį ačiū. (M. M.)

O jūs, nenaudėlės, dar nė riešutytį žiemai perkąst ir kramtyt nenusiskynėt. (K. D.)

Tai ne linksnio, bet paties įvardžio reikšmė, adekvati kreipiniui. Plg. du sakinius: Tai kodėl, broli, tik dabar susirūpinai savo sūnumi? ir Tai kodėl tu tik dabar susirūpinai savo sūnumi? Kreipimasis tas pats, tik viename sakinyje yra kreipinys, o kitame — jo nėra.

Kreipiantis rodoma pagarba ir kitokie jausmai pašnekovui. Tai padeda išreikšti įvardžio tu daugiskaita, įvardiškai vartojami žodžiai pats, tamsta, sveikas, mielasis, meldžiamasis, gerbiamasis, samplaikos jūsų didenybe (šviesybe, malonybe, ekscelencija, eminencija ir kt.):

O pats kaip manai, ar ne per daug sumokėjom?

Noriu girdėti, kaip tamsta nueini. (J. Blč.)

Tiesa, aš už tamstą gal truputėlį vyresnė, bet dar nesu visai pasenusi. (V. M.-P.)

Kur tamstos tokius kuinus dėsite, — juk vos kojas bepavelka. (A. V.)

Žodžiai pats ir tamsta yra tiesioginiai tu atitikmenys. Todėl sakiniuose neina kreipiniais. Visi kiti žodžiai ir žodžių samplaikos yra kreipiniai ir skiriami kableliais:

Brangieji, šiandien susikaupę stovime ant žuvusiųjų krauju aplaistytos žemės.

Jūsų šviesybe, leiskite jus pasveikinti gražaus jubiliejaus proga.

Įvardžiai jis — ji, jie —jos reiškia ir asmenis, ir daiktus. Sakinyje šie įvardžiai pakeičia daiktavardžius:

Lūšis pikta, tai teisybė; ji galėtų gerokai žmogų apdraskyti. (V.)

Kaimo moterėlės, nors ir pravardžiavo Šmukstarą bedieviu, bet be jo išminties ir jos neapsieidavo. (A. V.)

Krinta klevo lapai. Jie čeža po mūsų kojomis.

Daiktavardžius atstojantys įvardžiai asmeniniais laikomi dėl to, kad jie įeina į trinarę veiksmažodžio asmenų sistemą (pirmasis asmuo: aš dirbu — mes dirbame; antrasis asmuo: tu dirbi — jūs dirbate; trečiasis asmuo: jis, ji dirba —jie, jos dirba). Linksniuojami taip:

Vienaskaita Daugiskaita

V. jis ji jie jos

K jo jos jų jų

N. jam jai jiems joms

G. jį ją juos jas

Įn. juo ja jais jomis

Vt. jame joje juose jose

Asmeniniai įvardžiai (ypač aš ir tu) neblogai išlaikę dviskaitą:

V. mudu judu

K mudviejų judviejų

N. mudviem judviem

G. mudu judu

Įn. mudviem judviem

Vietininko nėra, nes jo reikšmė apskritai sunkiai suderinama su asmens reikšme, o ypač su dviejų asmenų iš karto.

Sangrąžinis įvardis

Sangrąžinis įvardis savęs susijęs su visais asmeniniais įvardžiais grįžtamuoju ryšiu. Jis rodo, kad asmuo kreipia veiksmą į save kaip ir į bet kurį kitą aplinkos daiktą. Asmuo tarsi susidvejina — jis ir veikėjas, ir veikiamasis dalykas:

Aš netausoju savęs. Tu netausoji savęs. Jis netausoja savęs. Mes netausojame savęs. Jūs netausojate savęs. Jie netausoja savęs.

Šis įvardis neturi vardininko, nes niekada nereiškia sakinio veikėjo (neina veiksniu). Bet šiaip linksniuojamas ir valdomas žodis, einantis papildiniu:

Aš pataikauju sau. Aš užmiršau save. Tu nesididžiuok per daug savimi.

Ir taip galima linksniuoti su visais vienaskaitos ir daugiskaitos asmeniniais įvardžiais, reiškiančiais veikėją. Šauksmininko ir daugiskaitos šis įvardis taip pat neturi. Bet vietininkas kartais pavartojamas net prieštaraujant logikai:

Susikaupiau savy rūstus ir nebylus tylios raminančios vienatvės laukimu. (V. M.-P.)

Gražu ir netaisoma, nors susikaupti savy atrodo „sviestas sviestuotas”. Kalba turi savo logiką. Dar galima girdėti: susigūžė savy, surado savyje jėgų pasipriešinti.

Formų sistema tokia: kilmininkas — savęs, naudininkas — sau, galininkas — save, įnagininkas — savimi, vietininkas — savyje. Visi šie linksniai pateikti sakiniuose.

Savybiniai įvardžiai

Įvardžiai rodo tai, ką reiškia daiktavardžiai, o daiktavardžių kilmininkas gali reikšti ir asmenį, ir priklausymą. (Brolio nėra namie. Ieškau savo brolio. Čia brolio kepurė.) Tai iš esmės du kilmininkai (K1 ir K2): K1 reiškia asmenį ir sakinyje eina papildiniu, atsako į klausimą ko? K2 reiškia priklausymą asmeniui (ypatybę) ir atsako į klausimą kieno?

Natūralu, kad į tuos pačius klausimus atsako ir asmeninių įvardžių kilmininkai. Tik, kaip jau sakyta, įvardis skiriasi nuo kitų kalbos dalių tuo, kad jo sistemoje viską lemia reikšmė, o ne forma. Todėl klasifikacija pagal reikšmę ardo formų sistemas, ir tuo būdu asmeninių įvardžių kilmininkai atsiduria savybinių įvardžių skyriuje. Be to, savybei rodyti kai kurie asmeniniai, sangrąžinis, kai kurie klausiamieji ir kt. įvardžiai turi specialų kilmininką: mano, tavo, savo, kieno, niekieno (greta manęs, tavęs, savęs, ko, nieko}. Visų kitų asmeninių įvardžių kilmininkai (kaip ir daiktavardžių) skiriasi tik sintaksine funkcija (Mūsų nėra namie ir Mūsų namai; Jūsų nėra namie ir Jūsų namai; Jo, jos nėra namie ir Jo, jos namai; Jų nėra namie ir Jų namai).

Jeigu savybinių kilmininkų neatskirsim nuo asmeninių įvardžių, remdamiesi priklausymu linksniavimo sistemai, tai teks pripažinti, kad lietuvių kalboje apskritai nėra savybinių įvardžių. O tai nelogiška, nes nuo formų priskyrimo vienai ar kitai klasei pati savybės (kaip ypatybės, o ne kaip daikto) reikšmė neišnyksta.

Visų mūsų kaimynų kalbos tokiai savybei rodyti turi net giminėmis kaitomus darinius iš atitinkamų asmeninių įvardžių (plg. latvių — mans, mana; lenkų — moj, moja, moje; rusų — moй, moя, мoe). Pagal formų sistemą juos puikiausiai būtų galima laikyti būdvardžiais, bet būdvardžiai reiškia, o šie žodžiai rodo. Todėl pagal rodomąją reikšmę (o ne pagal formą) jie pasilieka įvardžių klasėje.

Tokių žodžių yra ir lietuvių kalboje: manas, mana, mana; tavas, tava, tava; savas, sava, sava. Įvardžiuotinės derinamosios formos: manasis, manoji, tavasis, tavoji, savasis, savoji. Yra darinių ir su priesaga -iškis: maniškis, -ė, taviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė. Tačiau šie žodžiai, nors ir turi rodomąją reikšmę, nors ir artimi savybiniams kilmininkams, vartojami kur kas rečiau:

Žemė ten gimtoji — tėviškė mana. (S. N.)

Pasiimkit tą savąjį (savo) neklaužadą.

Jūsiškė (jūsų) žemė geresnė už mūsiškę (mūsų).

Įvardžio savo santykis su asmeniniais įvardžiais yra toks pat kaip ir sangrąžinio.

l asmuo: Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę. Mes kitų nenorim, mes norim tik savo.

2 asmuo: Ne ant savo žirgo pas mane atjojai, ne savo žiedelį man padovanojai. Ar jūs savo žemę gint pasiryžę?

3 asmuo: Jis savo jau atsėdėjo. Jie savo žygiais išgarsino Lietuvą.

Todėl reikia taisyti: Šią knygą skiriu mano (= savo} tėvui.

Parodomieji įvardžiai

Parodomieji įvardžiai rodo asmenis, daiktus arba ypatybes. Visi pagal vartojimą yra būdvardiniai ir kaitomi skaičiais, linksniais ir giminėmis. Jie rodo daiktus, nustatydami tam tikrą vietą kalbančiojo atžvilgiu: šis, ši, šitas, šita (artumo ryšys), tas, ta, anas, ana (atstumo ryšys). Ypatybes rodantys įvardžiai yra: toks, tokia, šitoks, šitokia, šioks, šiokia, anoks, anokia.

Daiktus rodantys įvardžiai dažniausiai vartojami su daiktavardžiais:

Matydamas mane tokį linksmą, tas senis prašė duoti ir jam paragauti to gėrimo. (J. Blč.)

Tebūna ši diena kaip krištolas tyra. (V. M.-P.)

Labai retai šie įvardžiai patys vieni gali eiti daiktavardžio vietoje:

Sėdi ir rašai: <.> Tas gimė, o tas mirė. Šitas vedė. Tas mūšį pralaimėjo, šitas — ne. Tas pasiuntinius atsiuntė. Šis — laišką. (Just. M.)

Parodomųjų įvardžių linksniavimas:

Vienaskaita

V. tas ta šis ši

K. to tos šio šios

N. tam tai šiam šiai

G. tą tą šį šią

Įn. tuo ta šiuo šia

Vt. tame toje šiame šioje

Daugiskaita

V. tie tos šie šios

K. tų tų šių šių

N. tiems toms šiems šioms

G. tuos tas šiuos šias

Įn. tais tomis šiais šiomis

Vt. tuose tose šiuose šiose

Taip pat linksniuojami ir anas, ana, šitas, šita.

Ypatybę rodantys įvardžiai toks, tokia, šitoks, šitokia neretai vartojami su būdvardžiais pabrėžiamąja reikšme:

Toks mėlynas dangus. Šitokia graži diena.

Bet dažniau jie eina kaip rodomieji pažyminiai:

Jis negražiai pasielgė. Toks (šitoks) jo pasielgimas turi būti tinkamai įvertintas.

Pažymimieji įvardžiai

Pažymimieji įvardžiai sudaryti iš asmeninių ir parodomųjų, pridedant suįvardėjusius daiktavardžius pats, pati arba iš jų kilusią dalelytę pat: a) aš pats, tu pats, jis pats, mes patys, jūs patys, jie patys; b) tas pats ir tas pat, ta pati ir ta pat, toks pats ir toks pat, tokia pati ir tokia pat, šitas pats, šita pati.

Be to, ir prie asmenis reiškiančių daiktavardžių tokio pažymėjimo ar pabrėžimo esama:

Žmogus (jis) pats turi nuspręsti. Onutė (ji) pati kalta.

Klausiamieji-santykiniai įvardžiai

Klausiamieji-santykiniai įvardžiai: kas, kuris — kuri, katras — katra, kieno, koks — kokia, kelintas — kelinta. Klausiama norint sužinoti asmenį, daiktą, ypatybę:

Kas ten šnypščia? Ė šnypščia iš kelmo piktoji. (A. B.)

Kas nužudė? Kuris? Žilvinėli brangus? Kas iš jūs keturių laužėt žodį? Skaudu! Ką vadinti turiu išdaviko vardu? (S. N.)

Santykinę (jungiamąją) reikšmę šie įvardžiai įgyja sudėtiniame prijungiamajame sakinyje: Kalifui parūpo žinoti, kieno tai rūmai. (J.Blč.)

Kirvis ir pjūklas ginčijosi, katras iš jų žmogui naudingesnis.

Įvardžiai katras — katra, kelintas — kelinta linksniuojami kaip tas — ta, kuris — kuri — kaip įvardis jis — ji. Kas turi vienaskaitą, nekaitomas giminėmis, o jo vienaskaitos linksnių galūnės sutampa su įvardžio tas galūnėmis. Kieno yra įvardžio kas kilmininkas greta ko, kuris išlaiko pagrindinę klausiamąją reikšmę, atlieka jungiamąją funkciją, tik skiriasi tuo, ko klausiama:

Ko tu ieškai? Pasakyk, ko tu ieškai? ir Kieno tas vaikas? Aš nežinau, kieno tas vaikas.

Galėjimas klausti ir jungti drauge šį įvardį laiko viename klausiamųjų-santykinių įvardžių pogrupyje.

Įsidėmėti! Įvardis katras vartojamas tik tada, kai kalbama apie du daiktus ar asmenis, o įvardis kuris – tada, kai kalbama apie tris ir daugiau daiktų ar asmenų.

Katram duosi tą knygą – Adomui ar man?

Paklausk, kuris klasėje geriausia mokinys.

Ir dar. Klausdami laiko (dienos, valandos), skaitvardį ir įvardį visada deriname su pasakytu ar numanomu daiktavardžio diena ar valanda galininku arba vietininku.

Kelintą (valandą) jūs išvažiuojate?

Kelinta (diena) bus rytoj?

Nežymimieji įvardžiai

Nežymimieji įvardžiai: kažin kas, kažin koks, kažkoks, kažkuris, kažkatras, kažin kieno, kažkieno; kas nors, koks ners, kuris nors; bet kas, bet kuris, bet katras, bet koks, kai kas, kai kuris, kai koks; kas ne kas, kuris ne kuris; kas, koks, kuris, katras, keletas, keleri, keliolika, vienas, vienas kitas, šis tas, šioks toks ir kt.

Nežymimieji įvardžiai turi bendrą „nežinoma” reikšmę:

Kažkas kopomis artėja. (S. N.)

Tuo tarpu ant krosnies kažin kas šnibždėti pradėjo. (L. P.)

Žynys uždegė žabus ir, kai jie įsiliepsnojo, jis įmetė kokių kvepiančių žolelių. (J. Blč.)

Ar į mažą kas žiūri, ar mažas gali ką nudirbti? (P. M.)

Samplaikos su dalelyte nors rodo nebūtinus pasakyti, netikslinamus asmenis ar daiktus:

Kas akimirksnį kas nors pakyla. (J. Dg.)

O kam nors tos audrios naktys laisvę išdainuos. (S. N.)

Ne tiek džiaugdavaus ką (nors) nauja radęs, kiek gailestaudavau ko nors neradęs. (P. M.)

Dažniausiai nežymimieji įvardžiai rodo skyrimą iš daugelio, bet nesvarbu kurį ar kokį:

Tegul ateina bet kas, svarbu, kad tik ateitų.

Kai kokio uždavinio ir aš negaliu išspręsti.

Mes kaip miestai esam požemin uždarę kai kurias savąsias krykščiančias upes. (Alf. M.)

Kurios ne kurios kieme sugirgžda durys, pasirodo kas nors iš senesniųjų ir vėl dingsta daržinėj ar pašiūrėj. (V. M.-P.)

Įvardis vienas, -a kilęs iš skaitvardžio, bet netekęs jam būdingo tikslumo reikšmės:

Et, čia vienas (toks) žmogelis man pasakojo.

Įvardinis žodžio vienas vartojimas labai dažnas pasakose:

Gyveno vienas didžiai galingas karalius.

Atskiriamieji įvardžiai

Atskiriamieji įvardžiai: kitas, -a, kitoks, -ia, kitkas, tam tikras, -a, vienas, -a, vienoks, -ia, vienas, -a. kitas, -a, vienoks, -ia. kitoks, -ia. Tai įvardžiai, kurie nurodo nuo kitų atskiriamą daiktą ar ypatybę, bet tiksliai neįvardija:

Mes žiūrime ilgai į vienas kitą. (Just. M.)

Laikai juk mainos: slėgė pikti — nušvis kiti Lietuvai, mūsų tėvynei. (M.)

Viena varna nuo mieto — kita į vietą.

Tokiam darbui reikalingas ir tam tikras pasirengimas.

Valdovų laimė — ji visai kitokia negu prastų žmonių. (J. M.)

Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, treti pėsti brenda. (V. K.)

Tai net savotiškas skaičiavimas, atskiriant vienus nuo kitų.

Apibendrinamieji įvardžiai

Apibendrinamieji (arba visumos) įvardžiai yra šie:

a) teigiamieji: visas — visa, visa, viskas, visoks — visokia, kiekvienas — kiekviena:

Išsirink mane iš visų, kad ryšėtum juodai, kai manęs jau nebus. (M. M.)

Ir visoki žiedeliai taip tarp savęs pinas, — kad iš tolo tik regis gražus margumynas . (A. B.)

Viskas jam negerai, viskas ne taip, visi barščiai be druskos. (J. Blč.)

Viešpatie, tu juk matai sunkų knygnešio kelią. Sako, kad tu skaitai kiekvieną mūsų knygelę. (Just. M.);

b) neigiamieji: niekas, joks, nė vienas — nė viena:

Jau niekas tavęs taip karštai nemylės. (M.)

Tos tylos netrikdė joks garsas, nė vienas medžio lapelio krustelėjimas.

Įvardžių struktūra ir vartojimas

Įvardžių struktūra, sudėtis (kaip ir kaitymas) labai įvairi. Visi asmeniniai, sangrąžinis, dalis savybinių, parodomieji, klausiamieji yra paprasti, vienžodžiai (aš, tu, jis, tas, šis, anas, kas, kuris, katras, toks, šioks), yra priesagų vedinių (maniškis, taviškis, kelintas, kelioliktas), yra dūrinių (kažkas, kažkuris, kažkieno), yra samplaikų su kitais įvardžiais ir dalelytėmis (aš pats, tas pat, kas nors, bet kas, kas ne kas).

Iš įvardžių poskyrių analizės matyti, kad vieni jų vartojami kaip daiktavardžiai — sakinyje eina veiksniu ir papildiniu ir gali būti pavadinti daiktavardiškaisiais. Tai asmenis rodantys įvardžiai aš, mes, tu, jus, jis, ji, tamsta, kas ir sandūros bei samplaikos su juo — kažkas, bet kas, niekas. Giminėmis kaitomi ir su daiktavardžiais derinami įvardžiai (toks, tokia, šitoks, šitokia, vienas, viena ir kt.) vadinami būdvardiškaisiais.

Įvardžiai, rodantys kiekybę, vartojami nevienodai: keli, kelios — vartojami kaip būdvardžiai; keletas — kaip daiktavardis; keliolika, keliasdešimt — kaip prieveiksmis daug arba kiekybę reiškiantys daiktavardžiai daugybė, būrys, minia. Šios kiekybę rodančių žodžių vartojimo skirtybės visiškai sutampa su skaitvardžių vartojimo skirtybėmis.

Ir pagal vartojimą įvardžių griežtai suklasifikuoti neįmanoma, nes tie patys įvardžiai tas, ta, šis, ši, kuris, kuri, kitas, kita ir kt. gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir būdvardiškai.

Įvardžių vartojimas nelemia jų esminės rodomosios reikšmės. Pvz., daiktavardiškai vartojami įvardžiai vis tiek išlieka įvardžiai, nes jie negali turėti pažyminių, o būdvardiškai vartojami įvardžiai — ypatybę nusakomųjų prieveiksmių (plg. labai geras, bet nėra labai toks).

Įvardžių skirstymas pagal vartoseną

Daiktavardiškieji Būdvardiškieji Ir daiktavardiškai, ir būdvardiškai vartojami

abejetas, aš (mes), bet kas, daug kas, jis, ji, kai kas, kas, kas ne kas, kas nors, kaži(n) kas, kažkas, keletas, keliasdešimt, keliolika, niekas, savęs, šis tas, tamsta, tu (jūs) abeji, abejos, anoks, -ia, bet koks, -ia, joks, -ia, jūsasis, -oji, jūsiškis, -ė, kai koks, -ia, kaži(n) koks, -ia, kažkoks, -ia, kitoks, -ia, koks, -ia, koks, -ia nors, manas, -a, manasis, -oji, maniškis, -ė, mūsasis, -oji, mūsiškis, -ė, ne koks, -ia, pats tas, pati ta, savas, -a, savasis, -oji, saviškis, -ė, šioks, -ia, šioks toks, šiokia tokia, šitoks, -ia, tam tikras, -a, tavas, -a, tavasis, -oji, taviškis, -ė, toks, -ia, vienoks, -ia, visoks, -ia abu (abudu), abi (abidvi), aliai vienas, -a, anas, -a, bet katras, -a, bet kuris, -i, kai katras, -a, kai kuris, -i, katras, -a, katras, -a nors, kaži(n) katras, -a, kažkatras, -a, kaži(n) kuris, -i, kažkuris, -i, keleri, kelerios, keli, kelios, kelintas, -a, kiekvienas, -a, kitas, -a, kuris, -i, kuris ne kuris, kuri ne kuri, kuris, -i nors, nė vienas, -a, pats, -i, šis, ši, šitas, -a, tas, ta, tas pats, ta pati, tūlas, -a, vienas, -a, vienas kitas, viena kita, visas, -a (visi, visos)

Ne rašymas su įvardžiais

Ne su įvardžiais visada rašome atskirai: ne aš, ne tu, ne tas, ne kitas, ne visi, ne kažin kas.

Įvardžio gramatinio nagrinėjimo planas

1. Pradinė forma (vienaskaitos vardininkas).

2. Kalbos dalis (įvardis).

3. Skyrius (asmeninis, savybinis ar kt.).

4. Giminė (jei turi).

5. Skaičius (jei turi).

6. Linksnis.

7. Kuo eina sakinyje.

Tegu lietūs išpraus tau veidelį baltai!

Tau (tu) – įv., asm., vns. naud.; papild. (kam tegu išpraus?).

Prieveiksmis

Prieveiksmis yra nelinksniuojama ir neasmenuojama kalbos dalis, kuri paaiškina veiksmažodį arba būdvardį. Prieveiksmis žymi veiksmo aplinkybę arba ypatybės ypatybę. Žodis prieveiksmis sudarytas iš dviejų žodžių: prie ir veiksmas.

Šauniai, drąsiai, įkyriai, trumpai, skaudžiai, smagiai, aiškiai, kruopščiai, puikiai, jaukiai.

Prieveiksmiai atsako į klausimus kaip? kada? kur? kiek? keliese? kodėl? Ir patys prieveiksmių klausimai yra prieveiksmiai.

Dažniausiai prieveiksmiai aiškina asmenuojamąsias ir neasmenuojamąsias veiksmažodžių formas (šauniai pasidarbavo, narsiai kovodami), bet gali aiškinti ir būdvardžius (labai skanus, tamsiai žalias), kitus prieveiksmius (labai gerai, visai arti), kai kuriuos daiktavardžius (pernai metais, visai vyras).

Sakiniuose prieveiksmiai eina įvairiomis aplinkybėmis.

Prieveiksmių skyriai

Pagal reikšmę prieveiksmiai skirstomi į šiuos skyrius:

Būdo prieveiksmiai atsako į klausimus kaip? kokiu būdu? ir dažniausiai aiškina įvairias veiksmažodžio formas- rodo, kaip vyksta ar atliekamas veiksmas.

Tiesiai, aiškiai, palengva, staiga, įstrižai, galvotrūkčiais, iš lėto, be galo, kitaip, visiškai.

Kiekybės prieveiksmiai atsako į klausimus kiek? kiek kartų? keliese? ir parodo ar nusako kiekį.

Daug, trissyk, gana, dviese, keliese, užtektinai, tiek, šiek tiek.

Vietos prieveiksmiai atsako į klausimus kur? iš kur? ir parodo arba nurodo vietą.

Toli, kairėn, netoliese, iš tolo, kur ne kur, namie, pasroviui, pakeliui, pavėjui, ten, visur.

Laiko prieveiksmiai atsako į klausimus kada? kuomet? kuriuo laiku? nuo kada? iki kada? kelintą kartą? kaip dažnai? ir rodo veiksmo laiką.

Anuomet, anąkart, kasdien, iš mažens, kada ne kada, niekada, tada, visada, neilgam, nuolat, kada ne kada, nuo seno.

Priežasties prieveiksmiais pasakome, kodėl, dėl kurios priežasties vyksta veiksmas. Jų yra visai nedaug.

Dėl ko, kažkodėl, tyčia, todėl, užtat, tyčiom, kažin kodėl.

Yra ir tokių prieveiksmių, kuriems visai tinkamų klausimų nėra. Jie rodo veiksmo vietos, būdo ar laiko kitimą, ėjimą kuria nors linkme ir todėl vadinami linkmės prieveiksmiais.

Artyn, tolyn, rudeniop, žemyn, vakarop, galop.

Kilmė ir daryba

Pagal kilmę prieveiksmiai yra daiktavardiniai, būdvardiniai, skaitvardiniai, įvardiniai, prieveiksminiai ir mišrios darybos.

Būdvardinių prieveiksmių galima padaryti beveik iš kiekvieno vienaskaitos naudininko pirmosios ir antrosios linksniuotės būdvardžio atmetant -am ir pridedant -ai.

geras, gera-am +ai = gerai

skanus, skani-am +ai = skaniai

Pagal tą pačią taisyklę daromi ir dalyviniai prieveiksmiai.

padūkęs, padūkusi-am +ai = padūkusiai

deramas, deram-am + ai = deramai

Iš trečiosios linksniuotės būdvardžių prieveiksmiai taip nedaromi. Sakoma ne protiniai atsilikęs, o protiškai atsilikęs.

Kita priesaga su kuria galima daryti prieveiksmį beveik iš kiekvieno būdvardžio, yra -yn.

plonas – plonyn, kartus – kartyn.

Yra ir tokių būdvardinių prieveiksmių, kurie neturi aiškios priesagos ir primena tam tikrus linksnius (ypač įnagininką).

gyvenam geruoju, žiūri baltom.

Daiktavardiniai prieveiksmiai yra panašūs į daiktavardžius, bet skiriasi nuo jų bent viena šių ypatybių:

a) neturi galūnės, pvz.: daugel, vakar;

b) senovine, dabar neįprasta galūne, pvz.: galop, rudeniop, namie, šalin (-op, -ie, -in – senovinės įvairių vietininkų galūnės);

c) daiktavardžiui nebūdingu kamienu, pvz.: kūlvartom, pagaugais, strimgalviais;

d) platesne, bendresne reikšme, pvz.: sėskis greta, stovi šalia, susėdome priešais.

Be to, daiktavardinis prieveiksmis negali turėti pažyminio.

Skaitvardiniai prieveiksmiai primena skaitvardžių vietininką ir dauginį skaitvardį, bet nederinami su daiktavardžiais.

dveja tiek, keturiese.

Įvardiniai prieveiksmiai ne paaiškina, o tik bendrais bruožais nusako veiksmažodį ar būdvardį, pavaduoja gretimų sakinių žodžius. Tikslesnė įvardinių prieveiksmių reikšmė dažniausiai ryškėja tik iš ankstesnių sakinių.

šitaip, ten, tada, kaip, taip, šitiek, tiek, kur, kiek, visaip, niekaip, niekur, kažin kaip, kažkada, kai kada, kai kur, kur ne kur, kaip nors, kur nors.

Nemažai yra ir mišrios darybos prieveiksmių, padarytų iš dviejų skirtingų kalbos dalių.

pernakt, kitąsyk, tąsyk, trečiąkart, trissyk, penkissyk.

Tokie sudurtiniai prieveiksmiai rašomi vienu žodžiu, bet išlaiko pirmuoju dėmeniu einančio žodžio galūnę. Prie mišrios darybos prieveiksmių priklauso ir sudėtiniai prieveiksmiai, susidedą iš prielinksnių ir atskirai nevartojamų, panašių į daiktavardžius žodžių.

iš mažens, iš paniūrų, iš tolo, be galo.

Prieveiksmių laipsniavimas

Būdvardiniai ir kai kurie kiti prieveiksmiai gali būti laipsniuojami. Jie, kaip ir būdvardžiai, turi nelyginamąjį (skaniai, aiškiai), aukštesnįjį (skaniau, aiškiau) ir aukščiausiąjį laipsnį (skaniausiai, aiškiausiai).

Gali jie turėti ir aukštėlesnįjį laipsnį, padaromą su priesaga -ėliau (gerėliau, gražėliau).

Prieveiksmio gramatinio nagrinėjimo planas

1. Kalbos dalis.

2. Skyrius (pagal reikšmę ir pagal kilmę).

3. Laipsnis (jei laipsniuojamas).

4. Kuo eina sakinyje.

Stovyklautojai ramiausiai vaikštinėjo po sodą.

ramiausiai – priev., b., būdv., aukšč.l.; b.apl. (kaip vaikštinėjo?).

Prieveiksmiai trise, keturiese, penkiese, šešiese, septyniese, aštuoniese, devyniese, kadaise, netoliese, savaime, drauge, pavakare turi galūnę –e.

Dalelytė

Dalelytė yra nekaitoma kalbos dalis, kuri teikia sakiniui arba jos dalims papildomų prasminių atspalvių. Tai tarnybinė kalbos dalis.

Bendrinėje lietuvių kalboje dažniausiai vartojamos šios dalelytės: antai, ar, argi, bene, bent, beveik, dar, gal, gi, jau, juk, kažin, kuone, kone, ne, nebe, nei, nė, nebent, nejaugi, net, pat, štai, tarsi, tartum, tegu, tik, tiktai, vėl, vien, vien, vis, vos. Dalelytėmis taip pat gali eiti žodeliai bet, ir, ypač, lyg, per ir kt.

Pagal kilmę dabartinės kalbos požiūriu dalelytės yra dvejopos – pirminės ir antrinės. Istoriškai jos visos tikriausiai yra kilusios iš kitų kalbos dalių (kaip ir prieveiksmiai), bet dabar daugelio dalelyčių kilmės neįmanoma paaiškinti, todėl tokios dalelytės ir vadinamos pirminėmis. Pirminės dalelytės yra šios: ar, be, bent, jau, juk, dar, gi, ne, nė, nei, net, tik, vos. Kitas dalelytes dar galima sieti (daugeliu atvejų taip pat tik istoriškai): a) su įvardžiais: ana, antai, aure, itin, juo, kuo, pat, te, še, štai, va, vis ir kt.; b) su prieveiksmiais ar net su atitinkamais būdvardžiais: bemaž, ypač, lyg, taip ir kt.; c) su veiksmažodžių formomis: gal, nors, rasi, tarsi, tarytum, tartum, nelyginant ir kt. Dalelytės, kurias dar galima susieti su kitais žodžiais, vadinamos antrinėmis.

Dalelytės – nesavarankiški žodžiai. Jos sakinyje ne tik kad neina sakinio dalimi, bet neturi ir savarankiško kirčio. Jos visada šliejasi prie niuansuojamojo žodžio kaip proklitikai arba enklitikai.

Pagal reikšmę dalelytės skirstomos į klausiamąsias, neigiamąsias, tvirtinamąsias, pabrėžiamąsias, tikslinamąsias, išskiriamąsias, parodomąsias, lyginamąsias ir geidžiamąsias bei skatinamąsias.

Klausiamosios bei abejojamosios dalelytės: ar, argi, bene, gal, kažin, negi, nejau, nejaugi. Jos vartojamos klausiamuosiuose sakiniuose.

Neigiamosios dalelytės: ne, nebe, nė, nei. Jomis neigiame ir atskiras sąvokas, ir viso sakinio turinį.

Tvirtinamosios dalelytės: taip, taigi. Jomis tvirtinama pasakytoji mintis.

Pabrėžiamosios dalelytės: gi, juk, dar, net, juo, pat, ypač, tik ir kt. Jos ne tik pabrėžia, bet drauge ir patikslina, išskiria, lygina.

Tikslinamosios dalelytės: beveik, dar, jau, juk, ko, kone, kuo, kuo tik, per, veik, tik tik, vis, vėl, vos, vos tik ir kt. Šio dalelytės ne tik tikslina, bet ir pabrėžia.

Išskiriamosios dalelytės: bent, ypač, ir, nebent, net, nors, tiktai, vien ir kt.

Parodomosios dalelytės: ana, antai, aure, štai, šitai, šit, va.

Lyginamosios dalelytės: lyg, tarsi, tartum, tarytum ir kt.

Geidžiamosios ir skatinamosios dalelytės: geidžiamosios – te, tegu, tegul, kad, o skatinamosios – še, te. Geidžiamosios dalelytės reiškia kalbančiojo asmens valią kitam asmeniui, norą, pageidavimą. Skatinamosios dalelytės paprastai lydi liepiamosios nuosakos formas arba jas net atstoja.

Pastaba. Apie dalelyčių rašybą skaitykite puslapyje Dalelyčių rašyba

Dalelyčių rašyba

Ne, nebe

Su daiktavardžiais, veiksmažodžiais ir jų formomis, būdvardžiais ir būdvardinias prieveiksmiais neigiamosios dalelytės gali būti rašomos ir drauge, ir skyrium:

1. Jei dalelytė ne arba nebe suteikia žodžiui priešingą reikšmę, ji rašoma drauge, t.y. virsta priešdėliu: laimė – nelaimė, tvarka – netvarka; dirba – nedirba, nebedirba; girdėjęs – negirdėjęs, nebegirdėjęs; naujas – nenaujas, nebenaujas; gerai – negerai, nebegerai.

2. Jei dalelytė ne arba nebe rodo prieštaravimą, ji nuo kitų žodžių rašoma skyrium.

Jonas jau nebe mokinys, o studentas.

Rašiau ne mėlynu, bet juodu rašalu.

Gyvenimas ne prašo, o reikalauja poezijos.

Žodžiai su dalelyte ne arba nebe, reiškiančia prieštaravimą, sakinyje tariami pabrėžiamai, tarytum laukiant atsakymo į klausimą o kas? o ko? o kam? ir t.t. Žodžiai su priešdėliu ne arba nebe, t.y. turintys priešingą reikšmę, skaitomi įprastine intonacija.

Prieštaravimas Priešinga reikšmė

Susitarėme ne žaisti, o padirbėti sode. (.nežaisti, o ką daryti?)

Jie nešė rąstą ne išilgą, bet skersą. (.ne išilgą, o kokį?)

Rašė jis ne paprastai, o padailindamas kiekvieną raidę. (.ne paprastai, o kaip?)

Jie jau nebe priešai, bet draugai. (.nebe priešai, o kas?) Susitarėme šiandien nežaisti.

Nerūpestingas ir smagus žingsniavau namo.

Bites jie nepaprastai mylėjo.

Rapolas nieko nebesako.

Nuo kitų kalbos dalių (skaitvardžių, įvardžių, kai kurių prieveiksmių (įvardinių, skaitvardinių, sudurtinių, sudėtinių, kai kurių daiktavardinių ir neaiškios kilmės) dalelytės ne ir nebe rašomos skyrium: ne aš, ne tu, ne mes, ne mano, ne tas, ne toks, ne koks, ne kiekvienas, ne vienas, ne dešimt, ne pirmas, ne visada, ne visados, ne visai, ne visur, ne kitur, ne tiek, ne taip, ne kitaip, ne ten, ne čia, ne dviese, ne trise, ne vienaip, ne antraip, ne laiku, ne namie, na namo, ne vakar, ne dabar, ne itin, ne nuolat, ne staiga, ne veltui, ne visuomet, ne tuomet, ne todėl, ne paeiliui, ne pakeliui, ne tuojau, ne kasdien, ne šiemet, ne šiandien, ne šįryt, ne dukart, ne bet kaip, ne iš lėto, ne be reikalo, ne per daug.

Pastaba. Kai suteikia naują reikšmę, neiginys ne kartu rašomas net su įvardžiais ir įvardiniais prieveiksmiais: koks – nekoks (prastas), savas – nesavas (keistas), kaip – nekaip (prastai).

Neigiamosios dalelytės taip pat skyrius rašomos nuo prielinksnių ir kitų dalelyčių (ne prie lango, ne pas auklėtoją, ne dėl tavęs, ne tik, ne vien.).

Įsidėmėtinas ne rašymas įvardžiuose ir prieveiksmiuose kas ne kas, kuris ne kuris, kur ne kur, kada ne kada, vos ne vos ir pan.

Įsidėmėti! Drauge rašomi prieveiksminės kilmės prieveiksmiai nedaug, nearti, netoli, netoliese.

Nė, nei

Dalelytės nė, nei rašomos atskirai nuo kitų žodžių.

Nė nemanė ten eiti.

Nė šalčio nebijo.

Nė vienas lapelis nejudėjo.

Nei šviečia, nei šildo.

Nebuvo nei saulės, nei vėjo.

Gi

Dalelytė gi su kitais žodžiais rašoma ir drauge ir skyrium. Tai priklauso nuo tų žodžių skiemenų skaičiaus ir kaitymo.

Dalelytė gi

rašoma drauge rašoma skyrium

argi, čiagi, dargi, negi, netgi, kaipgi, vėlgi 1) kas gi, ko gi, kam gi; kiekvieno gi

2) kada gi, kodėl gi, visuomet gi

Dalelytė gi, kuri pabrėžia ir paryškina atskiro žodžio reikšmingumą, su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais rašoma drauge (argi, betgi, bentgi, ėgi, irgi, jaugi, kadgi, kaipgi, kurgi, nagi, negi, netgi, ogi, šiaipgi, taipgi, tengi, tuojgi, vėlgi, visgi.), o su kaitomais, taip pat kelių skiemenų žodžiais bei žodžių samplaikomis – skyrium (kas gi, ko gi, kuris gi, visi gi, sakau gi, kada gi, tenai gi, kodėl gi, tuojau gi, vis tiek gi, kur nors gi.).

Išimtys: į vieną žodį susilieję kadangi, nejaugi, taipogi.

Įsidėmėti! Dalelytė gi nevartojama jungtuko o reikšme: Vakar lijo, gi šiandien šąla = Vakar lijo, o šiandien šąla.

Vis

Dalelytė vis visada rašoma skyrium: vis dirba, vis skaito, vis tiek, vis vien, vis dėlto. Tik su dalelyte gi ji rašoma drauge: visgi.

Tegu, tegul, te

Dalelytės tegu, tegul rašomos skyrium: tegu neša, tegul kalba, tegu važiuoja.

Dalelytė te rašoma dvejopai: jei nuo veiksmažodžio ji nėra atskirta kitu žodžiu, rašoma drauge: teneša, tekalba, tevažiuoja.; jeigu dalelytę te nuo veiksmažodžio skiria kiti žodžiai, ji rašoma skyrium: te pats neša, te jie kalba, te kiekvienas važiuoja.

Per

Dalelytė per visada rašoma skyrium: per platus, per didelis, per anksti, per aukštai, ne per seniausiai. Visada dviem žodžiais ir atskirai nuo kitų žodžių rašoma per daug: per daug kalba, per daug vandens, per daug storas, per daug plačiai.

Bet, kai, kaži(n), nors

Dalelytės bet, kai, kaži(n), nors, sudarančios samplaikinius įvardžius ir prieveiksmius, rašomos nuo įvardžio ar prieveiksmio atskirai: bet kas, bet koks, bet kuris, kai, kas, kai koks, kai kuris, kaži(n) kas, kaži(n) koks, kaži(n) kuris, kas nors, koks nors, kuris nors; bet kada, bet kaip, bet kiek, bet kur, kai kada, kai kiek, kai kur, kaži(n) kada, kaži(n) kaip, kaži(n) kiek, kaži(n) kur, kada nors, kiek nors, kur nors.

Ir, jau, pat, tik(tai), sau, tau, čia, ten

Šios pabrėžiamosios dalelytės visada rašomos atskirai po tų žodžių, prie kurių šliejasi: kad ir, kaip ir, lyg ir, net ir, nors ir, ot ir, taip ir; šiaip jau, taip jau, na jau, nu jau, a jau, be jau, ė jau, et jau, kaip jau, kur jau, lyg jau, o jau, tai jau, tik jau, vis jau; tas pat, toks pat, šiandien pat, čia pat, taip pat, tiek pat, tuoj pat, vis tiek pat, iki pat; kas tik(tai), koks tik, bet tik, kad tik, kaip tik(tai), ką tik, kiek tik, kol tik, ko tik, kur tik, lig tik, ne tik vien tik, vos tik; šiaip sau, taip sau, kaip sau; kur tau, še tau, štai tau, tai tau, te tau; kas čia (sakė), ko čia (purkštauji), ką čia (abejoji), kiek čia (seniai), kur čia (užteks); ko ten (norėsi), kiek ten (tetoliau), kur ten (beateis).

Vienu žodžiu rašoma dalelytė tiktai.

Dalelytės, sudarytos sutrumpėjus bent vienam jų nariui, įgyja vieno žodžio reikšmę ir rašomos drauge: anaiptol, kaipmat, kaipsyk, daugmaž, maždaug, galbūt, turbūt, žūtbūt.

Prielinksnis

Prielinksnis yra nekaitoma kalbos dalis, kuri eina su linksniu ir parodo linksniuojamojo žodžio ryšį su kitais žodžiais.

Prielinksnių kilmė

Pagal kilmę prielinksniai skirstomi į senybinius ir naujybinius.

Senybiniais laikomi prielinksniai, kurių negalima susieti nė su vienu dabartinės lietuvių kalbos žodžiu.

ant, apie, į, iš, pas, per, po, prie, su, už.

Prielinksniai, kurie turi bendrašaknių žodžių, yra kilę iš kitų kalbos dalių, dažniausiai iš prieveiksmių, yra naujybiniai. Nuo prieveiksmių jie skiriasi tuo, kad yra vartojami su linksniu ir tik drauge su jais atsako į sakinio dalių klausimus.

abipus, anapus, aplink, arti, dėka, greta, išilgai, skersai, kiaurai, link, netoli, pasak, paskui, pirma, prieš, pusiau, šalia, šiapus, tarp, virš.

Prielinksnių vartojimas

Prielinksniai dažniausiai vartojami su trimis linksniais: kilmininku, galininku, įnagininku. Su vardininku, vietininku ir šauksmininku prielinksniai nevartojami.

Linksnis Prielinksniai Žodžių junginiai su prielinksniais

Kilmininkas abipus, anapus, anot, ant, arti, arčiau, aukščiau, be, dėka, dėl, greta, iki, įkypai, įstrižai, iš, išilgai, kiaurai, kitapus, lig, ligi, link, netoli, nuo, pasak, pirma, pirmiau, po, prie, pusiau, skersai, skradžiai, šalia, šiapus, tarp, už, viduj, vidury, vietoj, virš, viršuj, viršum, žemiau

stovi abipus kelio, eina be kepurės, vargau dėl tavęs, dreba nuo šalčio, traukėsi ligi upės, laukė iki vakaro, ateis po pamokų, atsakinėja prie lentos, eina ežero link, gavo jo dėka, stovi greta tėvo, gyvena šiapus miško, laikė už rankos, ėjo skersai kelio

Galininkas apie, aplink, į, įkypai, įstrižai, išilgai, kiaurai, pagal, palei, pas, paskui, per, po, prieš, priešais, pro, skradžiai, skersai, už

užtrukome apie valandą, skubu į klasę, eik pagal dirvą, gyvena pas tėvus, brido per upelį, ateik prieš vakarą, žiūrėjo pro langą, eina paskui jį, gavo po obuolį, žemesnis už tave, pasidalijo po tris, ėjo skersai kelią

Įnagininkas po, su, sulig, ties

stovi po stogu, kalbėjo su draugu, užaugo sulig stalu, sustojo ties vartais

Jungtukas

Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri jungia sakinio dalis arba sakinius.

Dažniausiai vartojami šie jungtukai: ir, bei, bet, o, tačiau, kad, jog, kai, kol, jei, jeigu, nes, kadangi, kaip, nors, ar, arba, t.y. (tai yra).

Sujungiamieji ir prijungiamieji jungtukai

Jungtukai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.

Jungtukai ir, bei, o, bet, tačiau, arba, ar, todėl yra sujungiamieji. Jie jungia vienarūšes sakinio dalis arba sakinius.

Ji tylėjo, ir aš nieko nesakiau.

Važiavome geru, bet kalnuotu vieškeliu.

Sujungiamieji jungtukai, jungdami lygiaverčius sakinių dėmenis, rodo skiriamuosius, priešpriešinius, aiškinamuosius, sudedamuosius santykius.

Sudedamieji jungtukai yra: ir, ir. ir, bei, čia. čia, nei. nei, tai. tai, tiek. tiek ir kt.

Priešpriešiniai jungtukai yra šie: bet, bet vis dėlto, bet užtai, bet kad, ne tik.. bet (ir), ne tik kad. bet (ir), bet tik, o, o tačiau, užtai ir kt.

Skiriamieji jungtukai: ar, ar. ar, arba, arba. arba.

Aiškinamieji jungtukai: būtent, tai yra, kaip antai, destis, tai.

Jungtukai kad, jog, kai, kol, jei, jeigu, nes, kadangi, nors. yra prijungiamieji. Jie prijungia priklausomus sakinius, kurie paprastai atsako į sakinio dalies klausimą.

Niekad nemaniau, kad galima taip pasiilgti namų.

Kai buvome maži, dažnai atbėgdavome čia pažaisti.

Pagal tai, kokius šalutinius dėmenis jungia, jie skirstomi į laiko, priežasties, sąlygos, tikslo, nuolaidos ir lyginimo jungtukus.

Laiko reikšmės jungtukai yra šie: kai, kada, kol, iki, ligi, vos, tik ir kt.

Priežasties jungtukai yra: nes, kadangi, kadangi. tai, dėl to kad.

Sąlygos jungtukai yra jei, jeigu.

Tikslo jungtukai: idant.

Nuolaidos jungtukai: nors (ir), nors. bet, nors. tačiau, tegul (ir). bet, kad ir ir kt.

Lyginamieji jungtukai: kaip, lyg, tarytum, negu, juo. juo ir kt.

Jungiamąją galią dar turi santykiniai įvardžiai, įvardinės kilmės prieveiksmiai bei jų samplaikos.

Jungtukų klasifikacija

Pagal funkciją

Pagal sandarą sujungiamieji prijungiamieji

sudedamieji priešpriešiniai skiriamieji aiškinamieji laiko priežasties sąlygos tikslo nuolaidos lyginamieji nereikšminiai

Vientisiniai ir, bei, nei bet(gi), ar(gi), o(gi), tačiau, tik, tiktai ar, arba tai, taigi, tad kai, kada, iki, lig(i), kol, vos, tik nes, kadangi jei, jeigu, nebent idant nors, tegu(l) kaip, lyg, tartum, tarytum, tarsi, it, negu, nekaip, nei, nelyginant kad, jog

Sudėtiniai

Vieniniai vis dėlto, vis tiek, užtat, o betgi, o tačiau, o vis dėlto, bet vis dėlto, bet užtat kai tik, kada tik, lig(i) tik, kol tik, vos tik, iki kol(ei) kad ir, nors ir, tegul ir lyg tarytum, lyg kaip, lyg kad, kaip kad, nelyginant kaip, negu kad tai kad, taip jog

Nevieniniai Kartojamieji ir.

ir.,

čia.

čia.,

nei.

nei.,

tai.

tai.,

tiek.

tiek., ar.

ar.,

arba.

arba.,

Poriniai kai.tai, kai.taip, kai tik.tai ir, iki.tai, kada.tai, kol.tai kadangi.tai, kadangi.tad jei(gu).tai, jei(gu).tai ir nors (ir).(tačiau, nors (ir).o, nors (ir).bet (vis dėlto), nors (ir).vis tik, kad ir.tačiau, kad ir.o, kad ir.bet (vis dėlto), kad ir.vis dėlto, kad ir.tai, tegul (ir).bet (vis dėlto), tegul (ir).tai juo.juo, juo.tuo, kuo.tuo kad.tai, kad.tad

Jungtukų struktūra ir vartojimas

Jungtukų yra paprastų (ir, o, bei, bet) ir galimų sieti su kitomis kalbos dalimis — įvardžiais (jei, jog, kad, kadangi, kai), dalelytėmis bei prieveiksmiais (ar, lyg, kaip, tartum, kiek, nors). Kilmę galima nustatyti tik istoriškai.

Dažniausiai prie jungtukų šliejasi dalelytės, prieveiksmiai, kiti jungtukai ir sudaro jungiamąsias žodžių samplaikas: o tačiau, o bet, bet ir, ir vis dėlto, kai tik, kada tik, nors ir, kad net, vos tik ir kt.

Pagal vartojimą jungtukai skiriami į vieninius, kartojamuosius, porinius (arba dvigubus).

Vartojami po vieną yra vieniniai: Tu išburk, iškukuok, jei gali, šimtą metų mažam žmogeliui. Ryt rytą joms (moterims) vėl reiks atvažiuoti su valgiu, ir viskas kartosis iš naujo. Pinigai — tai sunki našta, — pasakė daktaras, — bet smagu, kad dėl jų netenka laužyti galvos.

Jungtukai, kartojami drauge su jungiamomis dalimis, vadinami kartojamaisiais (

. . .

Žodžių klasifikavimas kalbos dalimis

Pagal bendrąsias reikšmes ir jas atitinkančius gramatinius požymius žodžiai skiriami į klases, vadinamas kalbos dalimis. Jų yra vienuolika — daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir ištiktukas.

Kalbos dalys pagal galėjimą eiti sakinio dalimis skiriamos į savarankiškąsias (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir nesavarankiškąsias (dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir ištiktukas). Sakinio dalimis eina tik savarankiškosios kalbos dalys, t.y. tos, kurios ką nors pavadina ar rodo. Iš nesavarankiškųjų kalbos dalių dažnokai tariniu eina ištiktukas. Tai priklauso ne nuo jo reikšmės, bet nuo tam tikrų vartojimo aplinkybių.

Nesavarankiškosios kalbos dalys savo ruožtu skiriamos į tarnybines (dalelytė, prielinksnis, jungtukas) ir jausmines bei vaizdingąsias (jaustukas, ištiktukas). Pastarosios skiriasi nuo kitų kalbos dalių stilistiniu ribotumu. Jos vartojamos tik vaizdingoje šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje. Informacijai perteikti jausminės vaizdingosios kalbos dalys nevartojamos. Jos netinka nei moksliniam, nei kuriam kitam dalykiniam stiliui.

Kalbos dalys dar skirstomos į kaitomąsias ir nekaitomąsias. Kaitomųjų kalbos dalių morfologinė struktūra sudėtinga, o nekaitomųjų — paprasta. Kiekvienai sudėtingos struktūros kalbos daliai būdingos vienos bendros reikšmės pagrindu susidariusios formų sistemos, vadinamos gramatinėmis kategorijomis. Pavyzdžiui, daiktavardis turi giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijas, asmenuojamasis veiksmažodis — asmens, nuosakos, laiko ir skaičiaus kategorijas. Nekaitomosios kalbos dalys tokių kategorijų neturi.

Join the Conversation

×
×