Aš gyvenu pasaulyje kitokiame, nei suaugusieji. Kartais viskas atrodo gražiai ir įdomiai stengiuosi suprasti aplink esančius, bet nesuprantu … Nesuprantu, kai aplinkiniai nesupranta mano poelgių. Nes aš vis dar ieškau savojo aš. Mane supa tokie patys, kaip aš savojo “aš” neturintys. Mes visi stovime kryžkelėje ir nežinome kur eiti. Kartais mes atrandame kažką naujo, kartais kažką pamiršto, o kartais tik reikia nusiimti rožinius akinius, kad suprastum kaip nyku aplinkui. Tuomet labai sunku ir liūdna, viskas atrodo lyg nudažyta tamsiomis spalvomis, ateitis lyg nežada nieko gero, gyvenimas atrodo betikslis. Tai mano pasaulis, nesvarbu ar jis rožinis ar žydras, tai mano planeta , kurioje vietoms kitiems nėra. Gerai pagalvojus nėra prasmės įsileisti svetimų kad apgautų ar pasityčiotų? Juk vis tiek manęs niekas nesupras. Reikia ieškoti gyvenime kelio posūkio, kuriuo galėčiau pasukti. Gal būt sukilti prieš visus ir parodyti ką aš galiu, o gal sėdėti tyliai ir nieko niekam nesakyti. O gal skaityti knygą? Bet kam juk galėti pažiūrėti filmą sukurtą pagal knygą ir bus greičiau. Vienintelis kas lieka iš draugų tai kompiuteris jis neapgaus, visada galiu juo pasikliauti nes jis mane atrodo supranta. Tai realybė. Akimirka, kai esi visagalis… Kiek daiktų ir reiškinių atsiveria prieš mane. Aš matau : kylančią saule pabudus vidurnaktį, girdžiu po savimi alsuojančia žeme, rašau ant aprūkusio stiklo ir pravirkstu, kad nemoku žodžiais išreikšti to, ką jaučiu. Kam išduoti šias akimirkas? Pakeliu, jas ant delno, aukštai pakeliu ir dar kartą pažiūriu, prieš leisdama joms tapti praeitimi.