Trumpai apie autorię:
Šatrijos Ragana – Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja. Ji yra didelė romantikė, pedagogė ir krikščioniškos asmenybės ugdytoja.Tikrasis vardas ir tikroji pavardė Marija Pečkauskaitė, gimusi 1878 metais vasario 24 dieną Medingėnų dvare, Telšių apskrityje, gyveno lenkiškos kultūros bajorų šeimoje. Tėvų ir aplinkinių santykiai darė teigiamą įtaką Marijos asmenybės kūrimuisi. Ji mokytis pradėjo namie, o 1891 metais šeima persikėlė į Užvenčio dvarą, tuomet Marija mokėsi pas P.Višinskį ir 1892 metais įstojo į Petrapilio šventos Kotrynos gimnazijos trečią klasę. Tačiau ji baigė šią gimnaziją privačia, mat jai sutrukdė jos silpna sveikata ir lėšų stoka. 1895 metais Užventyje baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Užventyje P.Višinskis paveikė Pečkauskaitės tautinį apsisprendimą ir ją paskatino įsijungti į patriotinį sąjūdį, tuomet ji ir pradėjo rašyti. Iš pradžių ji rašė lenkų kalba. Jos kūrinius vertė ir spausdino laikraštyje „Varpas“. Tuomet ir buvo sugalvotas Šatrijos Raganos slapyvardis. Po kurio laiko rašytoja pramoko rašyti lietuviškai. Ji pradėjo spausdinti kūrinius įvairiuose lietuviškuose žurnaluose ir laikraščiuose. 1898 metais įvyko tragedija, mirė Marijos tėvas ir ji su šeima persikėlė į Šiaulius. Marija Pečkauskaitė mokė vaikus ir taip užsidirbo bajorų šeimose. 1905 metais Višinskio ir kitų lietuvių švietėjų pastangomis Marijai buvo suteikta pašalpa ir ji išvyko į Šveicariją studijuoti ir mokytis pedagogikos. Iki pat 1907 metų studijavo Ciūriche Friburgo universitete. Žymus pedagogas Fr.W.Foersteris Pečkauskaitei padarė didelę itaką. Ir štai pagaliau 1909 metais Marija tapo mokytoja ir pradėjo mokyti Marijampolės “Žiburio” mergaičių gimnazijoje. Naudodama Foersterio patarimais, mergaičių gimnaziją pavertė modernia auklėjimo įstaiga. Kai prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, Pečkauskaitė persikėlė į Mažeikių apskrityje esantį kaimą Židikus. Tuomet pablogėjo Marijos sveikata, tačiau ji nesiliovė dirbusi ir tęsė savo veiklą rašydama straipsnius Naujajai Vaidilutei, Moteriai, Lietuvos mokyklai, Skaitymams, patekdama į įvairias organizacijas ir draugijas. 1922 metais Marija parašė savo geriausią kūrinį ir, žinoma, jį pristatė Lietuvai. 1928 metai buvo jai palankūs. Jai buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis. Jį gavo už nuopelnus Lietuvai ir pedagogikai. 1930 metais liepos 24 dieną rašytoja mirė. 1987 metais Šatrijos Raganos atminimui paremti buvo įkurtas memorialinis muziejus.
Rašytojos darbai:
Apsakymai — „Margi paveikslėliai“ 1896 metai; „Pirmas pabučiavimas“1898 metai; „Rudens dieną“ 1903; „Iš daktaro pasakojimų“ 1904 metai „Į Šviesą“ 1908 metai; „Sulaukė“ 1906 metai; „Adomienė“ 1908 metai; „Pertraukta idilija“ 1906; „Dėl tėvynės“ 1907 metai; apsakymas vaikams: „Vaikai“;Komedija vaikams: „Nepasisekė Marytei“ 1906 metai;Memuarinė apybraiža: „Atsiminimai apie broliuką Steponą“ 1904 metai; impresijos: „Dėl ko tavęs čia nėra? “ 1898 metai; „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai“ 1900metai;Apysakos: „Viktutė“ 1903 metai; „Vincas Stonis“ 1906 metai; Vienas iš geriausių „Sename dvare“ 1922 metai; Simbolistinė drama: „Pančiai“ 1920 metai. Ji yra parašiusi knygelių apie bitininkystę, kelias kelionių apybraižas, taip pat yra etikos pedagogikos knygelių. Dar Marija yra išvertusi ir iš lenkų kalbos F.V Foersterio veikalus, Senkevičiaus „Dykumose ir giriose“ Taigi, mes pastebime, kad ši rašytoja yra tikrai daug padariusi, lietuvos kultūros labui, ji romantikė. Galime sakyti, kad ji yra savotiška Lietuvos kultūros deivė. Jos kūriniai yra mokantys, patariantys, jie parodo žmonių vidų. Didžioji jų dalis yra ir iš mūsų gyvenimo, iš mūsų širdžių. Pajuskite jų grožį ir gėrį.Paklusnumas, savarankiškumas ir noras mokytis lėmė tokios puikios Lietuvos rašytojos atsiradimą, vystimąsi. Jos kūriniai ne vieną pralinksmino ir tikrai ne vienam parodė, kas yra tikrasis gyvenimas, jo kančios ir skausmai. Reikia suprasti, kad šis pasaulis, šis gyvenimas yra tik vienas, vienintelis. Reikia jį nugyventi taip, kad tu būtum atmintas ilgam laikui, kad tave atsimintų ne vienas ir ne du žmonės. Tu turi padaryti gerą kitiems žmonėms.
Kūrinyje „Irkos tragedija“ mes pastebime mažos mergaitės jausmus, gyvenimą, jos skausmingą suaugimą.Taigi, ši knyga yra tikrai nuostabi, ji, visiems skaičiusiems, atvėrė širdį, na bent jau aš taip manau. Ši knyga gan žiauri. Tačiau tai yra tikrovė, tai mergaitės meilė tėvams. Žinoma, tėvai vienas kito nebemyli ir dėl to turi kentėti maža mergaitė Irka. Jeigu tėvai nebemyli vienas kito, tai reiškia, kad jiems reikia susirasti savo antrąsias puses, bet kaip jie nesupranta, kad Irkai yra labai skaudu žiūrėti į mamą be tėčio, arba į tėvelį be mamos. Manau, kad autorė norėjo atskleisti negailestingą tikrovę. Ji norėjo parodyti, kaip gali būti sunku vaikui, kurio tėvai išsiskyrė.
Mergaitė yra atskirta nuo pasaulio, ji turi tik vieną draugą – savo šunį. Irka yra labai rūpestinga mergaitė, ji klauso mamos, tačiau dažnai per daug kalba ir nuo to pati nukenčia. Mergaitė gyvena su savo mama. O tėvas išvažiavęs į Kauną.Aš noriu aprašyti jums Irkos pasaulį, jos sielvartą ir skaumingas minutes. Parašysiu, kokia gali būti pikta tikrovė, kaip tai atsiliepė mergaitės jausmams. Ši mergaitė yra labai jauna ir maža, tačiau ji supranta kas aplinkui dedasi ir dėl to labai kenčia.Būna, kad ir mums kartais taip nutika kaip Irkai. Mergaitė gyvena su mama ir labai mėgsta žaisti lauke iki kol saulutė nusileis. Jai tikrai būtų labai smagu dar kiek pabūti kieme ir pažaisti su savo draugu. Ji to daryti negali, nes mamytė neleidžia. Irka lauke būna iki tol, kol saulutė nusileidžia, o po to kuo skubiau bėga namo. Jos šuniukas taksiukas visada būna su ja ir Irką labai myli. Ji kiekvieną kartą žiūri į savo saulės apšviestą namą ir galvoja, kad ten turėtų būti labai linksma „Irka pagautomis akimis žiūri į salutės namą.“ Taigi Mergaitė taip tik norėtų, kad būtų, tačiau jos namai yra labai niūrūs, tamsūs ir liūdni. Irkos mamytė retai būna namie, ji arba į miestą išvažiuoja, arba su savo nauju gerbėju vaikšto. Irka yra tokia užimta, ji jaučiasi suaugusi, jos visas laikas yra užimtas, ji turi daug darbų padaryti. Jos namas labai tylus, nei garselio nesigirdi, tik mergaitės žingsniai ir kabančio laikrodžio tiksėjimas aidi valgomajame kambaryje. Ši mergaitė turi ir savo nuosavą žaidimų kambarį, tačiau tik viena vienintelė lovelė stovi viduryje kambario. Kiek ten tame kambaryje lėlių tikriausiai net ir pati Irka nesuskaičiuotų. Irka myli lėles, todėl ji jas rengia, maitina, guldo. Grįžusi iš lauko ,žinoma, ji jas suklupdo prieš loveles, kad jos galėtų melstis prieš miegą. Irka taip pat su jomis meldžiasi. Bet kodėl ji meldžiasi? Ogi todėl, kad ir kiti maži vaikai meldžiasi Dievuliui, tik, kad Irkai dar nesiseka. Jos mama yra per daug užsiėmusi ir jai negali padėti išmokti maldų. „Irka žino, kad ten yra dar daug žodžių, bet niekaip jų neatsimena.“Kol ji meldžiasi su savo lėlėm, jau visai sutemsta ir kelios žvaigždutės pasirodo juodame danguje. Žinoma, ji jas iš karto pastebi. Irkra mėgsta žiūrėti į žvaigždes, nes ji jas labai labai myli. Namų tarnaitė jai pasakė, kad žvaigždutės yra mirusieji vaikeliai, jų tėvelis yra mėnulis, o mamytė – saulutė. Ji žino, kad jie visada būna drauge, užtai jai labai skaudu. Irka turi mylimiausią žvaigždutę, kuri visada žiūri į jos kambarį. Oooo kaip mergaitei buvo linksma, kai ji gyveno su tėveliu ir mamyte. O dabar tėvelis Kaune, o Irka čia. Jos tėvelis jas dar aplankydavo ir atveždavo dovanų, o kartais dar ir Irką pasiimdavo pas save. Žvaigždutes Irka myli todėl, kad žino, jog joms visoms linksma taip, kaip buvo ir Irkai linksma kažkada seniau. Dabar yra sunkūs laikai, o mergaitė mano, kad danguje geriau ir ji norėtų ten gyventi su savo tėveliais. Ji norėtų, kad nereikėtų mamytei ir tėveliui važinėti su reikalais ir palikti Irką vieną, ji žino – danguje visi yra mandagūs ir geri. Mergaitė kalbasi su žvaigždutėm, klausia jų patarimo, kartais dar ir skundžiasi. Ir kiekvieną vakarą, kai išgirsdavo mamytės žingsnius, bėgdavo pas ją ir pasakodavo savo dienos nuotykius. „Paskui pasakojo, ką daręs šiandien Džim, koks jis esąs protingas ir mandagus.“ Ji pasakoja savo mamytei viską, bet mamytė niekada jos nesiklauso iki galo, ji liepia valgyti vakarienę ir eiti miegoti. Irka niekada nesutinka su tokiais paliepimais ir prašo mamos, kad leistų jai dar pabūti truputėlį. Manau tai ir parodo tikrovę, nes kiekvienas vaikas, būdamas mažas, prašydavo mamytės, kad leistų dar pabūti. Ir ,žinoma, visada laimėdavo mamytė. O kai taip atsitikdavo, visada ištysdavo lūpa taip, kaip kad ir tą vakarą atsitiko Irkai. Mergaitė klausėsi mamos ir šeimininkės pokalbio ir nugirdo, kaip mama pasakė, kad atvažiuos ponas Gurskis. Irka iš karto suprato, kodėl ją varo taip anksti miegoti. Tada mergaitė papylė tūkstantį klausimų ir pati į juos atsakinėjo. Jai iš karto pradėjo skaudėti jos širdelę ir manau kiekvienam vaikui pradėtų skaudėti, kai sužinotų tokį dalyką. Irka nori apginti mamytę, jai nepatinka, kad mama būna vakare ne su tėveliu, o su ponu Gurskiu ir, nors mama sako, kad ponas atvažiuoja su reikalais, Irka žino, kad tai netiesa. Ji žino, kad mama su Gurskiu kalbėsis ilgai ilgai visą naktį. Tą vakrą, kai mergaitė gulėjo lovoje, ji žinojo, kad nei mamytė, nei tarnaitė, neateis jai sušukuoti galvelės, o pati Irka dar nemoka. Tačiau ir aš manau., kad Irkai tą vakarą tikrai nerūpėjo galvelė, ji labai norėjo, kad Gurskio čia nebūtų, nes jai tai buvo skaudu. Nors geriau pagalvojus, kam nebūtų skaudu, kai mamytė būtų viena su kažkokiu nepažįstamu ponu namie. Kodėl mamai nerūpi, ką galvoja jos mergaitė? Kaip jai jos negaila? Tačiau visi žinome, kad suaugusiųjų pasaulis nuo vaikų daug, daug kuo skiriasi. Mamai dabar nesvarbu ką galvoja Irka, ji tik nori susidraugauti su Gurskiu, mamai reikia naujo draugo. Ir Irka pajaučia, kad jos mamytė daugiau nebemyli. Ji, žinoma, tikrai apsirinka. Prieš pat užmiegant Irka dar žvaigždučių paprašo, kad ponas Gurskis čia nebeatvažiuotų. Ir kas gi to neprašytų. Mokytoja žada atvažiuoti pas Irką ir tada ji išmoks rašyti ir galės kiekvieną dieną rašyti laiškus savo mylimam tėveliui. Tai ją labai suartintų su tėveliu. Mergaitė mėgsta vaikščioti po mišką. Ji norėtų būti tik su mama. Vienos jos galėtų vaikščioti po mišką ir ten žaistų bei kalbėtų apie tėvelį. Tada ir pati mergaitė pralinksmėjo. Manau, kad tik vaikui, kuris serga kokia nors sunkia liga, galėtų nepatikti pasivaikščiojimas miške. Smagu pakvėpuoti šviežiu oru ir linksmai pažaisti. Kiekvieno vaiko svajonė būtų lauke turėti savo namelį, kokį Irka turi. Ji ten tą rytą žaidė, kol pabudo mamytė. Tuomet ji mamytės ir paprašė eiti su ja į mišką. Tačiau mergaitei buvo didelis smūgis, kai ji sužinojo, kad ir šiandien atvažiuos ponas Gurskis. Aš manau, kad ir motina, ir tėvas turi atsižvelgti į mergaitės padėtį ir nors kada jai padėti ir paklausyti jos. Kaip žmogus gali jaustis, jeigu jo nuostabų planą išardo kažkoks ponas. Jis ,aišku, pyktų. Taip Irka ir padarė. Kaip galima pykti ant mažos mergaitės, kuri nori praleisti nors kiek laiko kartu su mama ir tėčiu. Manau ši mergaitė turėjo pykti ant viso pasaulio. Skaudžiausias momentas žmogui, kai jis netenka tėvų meilės. Niekas šiame pasaulyje negalėtų išgyventi be meilės, be draugystės. Pagaliau žmogus turi mylėti ir turi teisę būti mylimas. Tai ir stengėsi padaryti mažoji Irka. Pagaliau, kai su Irka jos mama taip šnekėjo, ją barė dėl įžūlumo, mergaitė turėjo pasijausti taip, kaip netekusi širdies, nes tuos žodžius pasakė ne bet kas, o jos mama. „Akys buvo visai sausos, nors maža širdelė verkė iš skausmo.“ Ir tai parodė, kad Irka kažką sumanė, gal gero, o gal nelabai. Ji ruošėsi važiuoti pas savo tėvelį į Kauną viena. Aš manau, kad mažylė ruošėsi pabėgti iš namų. Jos vistiek čia niekas nebemyli, niekas ja nebesirūpina. Todėl ji galvojo, kad nuvažiavus pas savo mylimiausią tėvelį, vėl pasijus mylima. Kas taip negalvotų, jeigu tėvelis būtų vienintelė viltis būti mylimai. Daug kas laiko savo tėvelį mylimiausiu, geriausiu ir nuostabiausiu. Tokiu ir Irka laikė savo tėvelį. Jai prieš akis iškilo didelė kėlionė. Ji jau žinojo kaip ten nuvažiuoti, nes ne kartą su močiute važiavo. Kad ir kokius kalnus perlipt reikėtų, juos įveiktum, jeigu stiprią valią turėtum. Irka buvo tikrai stiprios valios, nes ,manau, daug kas palūžtų būdamas jos vietoj, daug kas net negalvotų apie tokią kelionę. Irka važiuoja traukiniu ir svajoja apie tėvelį kaip jis apsidžiaugs, kai ją pamatys. Jai nebuvo svarbu, ką galvojo mama. Juk ji net nežinojo apie jos kelionę į Kauną. Teisingai, jeigu Irka būtų pasakiusi, kad važiuoja į Kauną pas savo tėvelį, ar būtų ją išleidę važiuoti vieną. Ne, nebūtų, iš jos tik pasijuoktų ir toliau nekreiptų jokio dėmesio. Irka tai ir pati suprato, todėl ji nieko nei mamai, nei tarnaitei, nesakiusi, išėjo. Traukinyje ji susitiko moterį, kuri pasisiųlė ją nuvežti iki tėvelio namų. Iš pradžių Irka nepasitikėjo ja. Ir gerai, negalima niekuo pasitikėti, kad ir koks iš išorės jis būtų gražus. Tačiau tai gali būti piktas žmogus. Mergaitei terūpėjo viena – kaip pasimatyti su savo tėveliu, todėl ji nusprendė važiuoti su ta ponia. Didelis troškimas gali visas baimes nugalėti. Didelis troškimas gali mėnulį apšviesti, gali suteikti jėgų į didžiausią kalną įkopti. Todėl ir Irka nusprendė nors vieną kartą pasitikėti nepažįstama moterimi. Tačiau ši kelionė Irkai nepasisekė. Žinoma, mergaitė sveika pasiekė tėvo namus, tačiau kas tuomet atsitiko? Tąkart atidarė duris namų šeimininkė ir Irka nesidairydama ištiesė savo mažas rankas ir įpuolė į tėvelio kabinetą, o ten krėsle sėdėjo nepažįstama jauna ponia. Kas tai, ar ir tėvelis nemyli mamytės? Kas ji tokia? Tuomet mergaitė užaugo, ji suprato, kas čia dedasi. Tą kartą griuvo kalnai, visas pasaulis mirė mergaitės širdyje. Ji jau nebeturėjo kuo tikėti. Ji nebeturėjo į ką atsiremti. Ji pamanė, kad jos daugiau niekas, niekas šiame pasaulyje nebemyli.. Gerasis tevelis toks pat kaip mamytė. Jos širdis verkė, raudojo. Tai buvo paskutinės jos vaikystės akimirkos.Taigi, mes supratome, kad Irką supantis pasaulis buvo toks baisus, toks negailestingas. Jis pasmerkė mergaitės širdį raudoti kruvinomis ašaromis. Ją supo tėvai, kurie seniau vienas kitą mylėjo, o paskui dėl nepaaiškinamų priežasčių nustojo mylėję. Bet nei vienas, nei kitas neatsižvelgė į mažosios mergaitės jausmus, norus, nors tai buvo svarbiausia. Skaudu, tikrai skaudu, bet tai tikrovė. Prieš žengiant rimtą žingsnį gyvenimo keliu, visada reikia pagalvoti, ar nenuskriausi ir neįskaudinsi savo artimųjų. O jeigu taip vistiek atsitiks, geriau aukok save, negu kankink kitus. Mes pastebime, kad meilė mums būtina. O Irkos pasaulyje jos nebuvo daug. Žmogus tokią klaidą gali padaryti tik vieną, vienintelį kartą. Tikrai negalima atleisti tėvams už tokius poelgius, kurie skaudina vaiko širdį. Taigi, mes matome, ką gali padaryti meilė, kokį skausmą ji gali sukelti. Tai parodo ir „Irkos tragedija“ ir mus bei visus kitus žmones supantis pasaulis. Ji gali pridaryti tiek rūpesčių, dėl kurių vėliau tikrai gailėsies. Tačiau reikia išmokti skirti aistrą nuo meilės. Reikia išmokti daryti tai, ko nemokėjo Irkos tėvai. Todėl ir iširo jų meilė. Todėl ir kentėjo maža, maža megaitė Irka.