“B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu”
Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.
Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo pe
erskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kur randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus. Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kū
ūrėjo dalia.
Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymo problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis. Dabarties pasaulį susiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą trečiuoju asmeniu nuolat keičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir “suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mi
Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio reikšminių ryšių susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikinei sąmonei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys.
Amerikoje, dirbdamas liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto vedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos krizę, o gal ir trečiąjį savo kaip poeto gi

Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, ša

“Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj.
Škėmos sukurtas pasaulis tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinę dimensiją (išėjimą už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą. Kaip avangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”, be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad šis Škėmos ba
Naudota literatūra:
Kęstutis KEBLYS “Antano Škėmos ”Balta Drobulė”
Loreta MAČENSKAITĖ “Škėmos “Balta Drobulė”- romanas apie rašymą”