Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje

Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje

Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusiškas arba nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia, atnešanti naujų išgyvenimų, naujų jausmų, samonę audrina įvairios emocijos, todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose būsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones. Tai atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose – poetų kūryboje ypač aiškiai galime pastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškinius skirtingumą. Pavyzdžiui, nakties vaizdiniai A.Baranausko “Anykščių šilelyje” lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo poojūtį, o Maironio eilėraštyje “Užmigo žemė” tie patys tylios nakties vaizdai žmogui tėra ieškojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams dar kitaip, o ir tie patys kūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. Šiame rašinyje bandysiu apžvelgti nakties vaizdinių prasmes vieno iš XXa. klasikų, Vinco Mykolaičio-Putino, lyrikoje.
Pradėsiu nuo tradicinio požiūrio į naktį, kuriuo teigiama, kad naktis – tai tamsa, paslaptis, neigiama paros pusė. Tamsa siejama su nežinomybe, taipogi ir nenoru žinoti. Apie tai užsimenama eilėraštyje “Užuojauta žmogui”:
Užuojauta žmogui,
Naktį gimusiam,
Šviesos nepažinusiam,
Aklam,
Žabalam.
Naktimi čia vadinama žmogaus sąmonės tamsa, joo užsispyrimas, prie šinimasis naujovėms, žinioms, tiesai. Tamsa apima ne tik protą, bet ir žmogaus jausmus: naktį aplanko daug neigiamų pojūčių – tai baimė, skausmas, sielvartas, kančia. Dienos skausmai ima atrodyti didesni, magiškesni nakties šėšėlyje. Naktis neigia, naktis netiki šviesa, džiausmu, me

eile:
Dabar šią nykią naktį
Tarp murmančios gelmės
Ir sidabrinio Paukščių tako,
Kažkas palinksta ties manim
Ir, šaldydamas širdį
Žvarbiu atodūsiu,
Pakuždomis man sako:
-Tu meile netikėk!
Nėra šioj žemėj meilės.
Skausmas, sielvartas naktį aplanko sapnais, kuriuose gali nykti viskas, net tai, ko net lakiausia vaizduotė nesugebėtų sugalvoti, todėl kartais dienų nelaimės, perkeltos į sapnus, dar labiau kankina, graužia:
Tačiau dėl ko nuodingas piktas kirmis
Vidurnakčio tyloj man graužia širdį
Ir neramiais sapnais kankina lig aušros.
V.Mykolaičio-Putino poezijoje yra ir maironiškos strukūros eilėraščių apie naktį, kai jos ramybė ir tyla priešinama dvasios maištui, šėlsmui:
Naktis. Mėnesiena. Tylu. Ramu.
Dėl ko gi vėl širdy kartu ir drumsta.
Tai tarsi meniškai sustiprina eilėraščio žmogaus išgyvenimus.
Dar vienas tradiciškas nakties vertinimas yra jos lyginimas su mirtimi, tiksliau, mirties vadinimas nakties vardu. Tai todėl, kad mirtis žmonėms siejasi su nežinomybe, paslaptimi ir tamsa. Eiilėraštyje “Taves nerandu” mirtis metaforiškai vadinama begaline mirtimi:
Ar kaip tylūs vidurnakčio meto aidai
Begalinėj nakty į žvaigždes nuskridai.
Pastebėjau, jog dažnai Putino eilėse akcentuojamas žodis `vidurnaktis`. Dažnai jis padeda sudaryti gan slogią, mistišką nuotaiką:
Vidurnaktis. Kapo tyla.
Krūtinę alpinančiai maudžia.
Gilyn ir gilyn aš grimztu
Į širdgėlą nykią ir graudžią.
Vidurnakčio minėjimas atveria duris tarp ano ir šio pasaulio, mitologizuoja jį:
Vidurnakčio gūdy pakilęs
Ir laikrodžio dvylika smūgių išgirdęs,
Aš taip kreipiausi
Į juodąjį savo būties palydovą.
Dvasios supa žmogų, bendrauja su juo, leidžia pasijusti ne tokiu vienišu būties platybėse:
Vidurnakčio tyloj,
Kai nieko nematyti,
Jaučiu visatoje
Aš kitą ne
eregimą sritį.
Čia pat greta manęs ir manyje
Protinga budi gyvija
Eilėraštyje “Pasikalbėjimas” susitinka du žmonės ir kalbasi apie šviesą ir tamsą. Abu sutaria dėl šviesos reikalingumo, tačiau dėl nakties jų nuomonės išsiskiria. Vienas nesupranta kito: kodėl šis sėdi naktį prie kelio, ar ne geriau būtų nuėjus pailsėti. Bet pastarasis atsako tokiais žodžiais:
Ar buvo žemėje kada
Taip tyra ir švaru
Kaip šitą tamsią naktį?
Aš negaliu užmerkt akių,
Kol spindi aukščiai tie žvaigždėti.
Nors pirmasis ir gąsdino nakties ramybėje knibždančiomis baisybėmis, antrasis nenusileidžia: jam naktis – tai “anga į erdvių visatos bekraštybę ir į beribę laiko amžinybę”.
Putiną sužavėjo naktinės gamtos grožbės: nemažai dėmesio jis skiria žvaigždėtiems skliautams, erdviems laukams, nakties vėsai eilėrašyje “Rugpjūtis” arba paukščių čiulbėjimui “Birželyje”. Jų trelės žmogui primena smuikus, fleitas, visą simfoniją. Visa tai naktyje atrodo kaip keisti burtai, norisi ilgiau užtrukti, mėgautis:
O aš dar nenoriu nė saulės, nė ryto.
Nenoriu, kad sutemų burtai praeitų.
Pirmajame sonete iš šešėlių ir tamsos išnyra “trapus mergaitės siluetas”. Tamsa išryškina mylimosios grožį, paslaptingumą, tačiau vyriškis jau nebenori grąžinti jos atgal į naktį, nori laikyti ją jau šviesoje, realybėje. Panašiai ir eilėraštyje “Priešinga” – pas merginą naktį apsilanko jaunikaitis, atnešdamas laimę ir džiugesį.
Nakties ramybėje kiekvienas daiktas sušvinta savo individualybe, ryškumu, nuskamba ir ištirpsta erdvėje:
Didžioj nakties ramybėj suskamba garsai –
Ir tu pats skambi kaip paliesta styga.
Keliuose eilėraščiuosenaktis va
aizduojama kaip kelias į rytą, į šviesą, kituose – ėjimas į naktį – tai ėjimas į nusiraminimą:
Gęsta žaros, kyla vėjas,
Grįšiu sutemon vėlai.
Vėl šlamės man visą naktį
Šimtamečiai ąžuolai.
O kartais naktis – keilionė į nežinią, į ateitį. Naktis laukia priešais, o už nugaros lieka šviesi diena – tai, kas aišku:
Į tamsią, ilgą naktį
Tave vedu.
Ir einam nežinia kur
Mes vienu du.
Eilėraštyje “Prieš rytą” iš ciklo “Krintanti žvaigždė” naktis virsta priedanga, užuovėja nuo gyvenimo, ji tarsi įkūnyja Fausto frazę “sustoki, akimirka žavinga”:
Šią naktį noriu džiaugtis ir gyventi.
Tegul negreit dar mano rytas švinta!
Kituose eilėraščiuose begalinė naktis simbolizavo mirtį, o šiame ji sustoja ir sulaiko gyvenimą ir džiaugsmą savyje. Lyriniam subjektui norisi, kad ji truktų kuo ilgiau.
Klajodamas naktyje Vinco Mykolaičio-Putino žmogus išgyvena daugybę jausmų, naktis jį žavi ir gąsdina, traukia į save ir stumia ryto link, užpildo širdį naujais pastebėjimais, nuramina. Naktis – daugialypė kaip ir visa šiame pasaulyje, ji neturi baigtinės prasmės. Viskas priklauso tik nuo to, kokią reikšmę mes jai parinksime.

Leave a Comment