V.M.-Putinas
Dramatinis eilėraštis pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo būsenose. Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”. Laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Konfliktas-tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos. Reikalauja didelės skaitytojo intelekto įtampos. Daug priešpriešos iš kurios gimsta įtampa. Eilėraščio individas reikalauja pakilti iki jo lygio.
V.Mykolaitis – Putinas “Altorių šešėly”. Kūrinio analizė
1933m. buvo išspausdintas V.Mykolaičio – Putino romanas “Altorių šešėly”. Tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, psichologiją. Sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Pastaroji bene pati svarbiausia. Todėl pažiūrėkime, kaip vidinės harmonijos ieško Liudas Vasaris.Kiekvienas žmogus turi teisę būti laisvas. Tokią mintį teikia V.Mykolaitis – Putinas romane “Altorių šešėly”. Įstoja į kunigų seminariją, norėdamas pabėgti nuo gyvenimo tikrovės, norėdamas laisvai kurti, tapti tokiu poetu kaip Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad labai apsiriko. Tačiau jo siela dar nėra prasiskleidusi, jis vaikiškas. Nesuvokdamas savo kūrybiškos prigimties unikalumo, susitelkia į tikėjimo klausimą: jis medituoja, tikisi tikėjimo kaip gyvo jausmo.Jis drovus, uždaras. Jį žeidžia aplinkinių elgesys, ypač tėvų. Jie kreipiasi į sūnų: “jūs, kunigėli”, ir siekia pabučiuoti ranką. Seminarija, kurios gyvenimą reglamentuoja skambalo dūžiai, nesuteikia laisvės nei asmenybei, nei kūrybai. Mokydamasis kunigų seminarijoje, Vasaris stengiasi išlaikyti savo, kaip asmenybės, laisvę. Tačiau junta, kad nuolatos braunamasi į jo gyvenimą, kad stengiamasi patirti net slapčiausias jo mintis. Net ir skaityti, ir lavintis jis turi slapta. Vasaris tikisi turėti vidinę nepriklausomybę, niekieno neliečiamą sritį, kurioje jis galėtų pasijusti laisvas ir pilnavertis. Aiškėja, kad ta sritis – kūryba. Ir iš tikrųjų klierikų skatinamas, jis parašo ir išspausdina pirmuosius eilėraščius. Pabunda Vasario poetinis talentas. Tačiau jaunojo poeto kūryba visai ne Maironiškos krypties. Nors draugai nori, kad Vasaris rašytų patriotinius eilėraščius, šie jam nepavyksta. Jo lyrikoje ryškėja nepasitenkinimo, vidinių sielos prieštaravimo nuotaikos. Jam svarbesnė kova už individualybės teises, žmogiškąjį asmenybės harmoningumą. O čia dar ir pažintis su tamsiaplauke mergaite Liucija pažadina jaunuolio širdyje žmogiškos prigimties balsą, troškimą džiaugtis žemiška gyvenimo prasme. Tačiau Vasaris didelėmis pastangomis užslopina bundantį meilės jausmą. Jaunasis poetas supranta, kad kažkas jam trukdo išsiskleisti, jis neranda realaus emocinio savo poezijos pagrindo. Norėdamas išsaugoti nepriklausomą savo asmenybės dalelę, jis stengiasi elgtis pagal Tiutševo eilėraščio “Silentium” eilutes: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk / svajones ir savo jausmus”. Jis jaučia, kad atsiskyrźs nuo tikrovės, praranda kažką reikšmingo, susipainioja vidaus prieštaravimuose. Pagaliau jis baigia kunigų seminariją ir paskiriamas į Kalnynų parapiją vikaru. Čia romano herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantį poetą. Ypač daug jam duoda pasivaikščiojimai po Kalnynų apylinkes. Gamtoje jis pajunta gyvenimo pilnatvę ir net savo paties žmogiškąją esmę, dar labiau jaučia, “kad Gamtoje kažkas yra”. Keičiasi jis ir kaip asmenybė. Jei seminarijoje Vasaris blaškėsi tarp romantiškos Nepažįstamosios ir Liucės, tai kalnynuose jis, sutikęs baronienę Rainakienę, atvirai su ja bendrauja. Rainakienė, šiaip jau tuščia kurtizaniško tipo moteris, vis dėlto Vasariui, kaip asmenybei ir poetui, bando atverti kelius į Vakarų kultūrą (jis galėjo naudotis gausia dvaro biblioteka), skatina jį kovoti dėl savo žmogiškų teisių. Bat mes matome, kad jokia moteris negalės nutildyti nuolatinio nerimo, veržimosi į naujus tolius, troškimo gyventi būties pilnatvę, ilgėtis aukštesnių gyvenimo idealų. Vasaris nori būti laisvas pirmiausia savo kūrybai. Jis išvyksta į užsienį. Kaip Vasaris ten formavosi, nesužinome. Grįžta jis į Lietuvą jau išsimokslinęs filosofijos daktaras, širdies gilumoje beveik ne kunigas. Pažvelgė jis toli ir poezijoje, susipažino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Tačiau dabar jį drasko dar didesni prieštaravimai, svyravimai. Jis nori atsidėti ne vien literatūrai, gyvenimui, kurį jis vadina didžiausia vertybe. Asmenybės laisvė ir kūrybos laisvė glaudžiai susijusios. Tik laisvas žmogus gali laisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis išsivaduoja iš kunigystės varžtų, didelį dėmesį skiria savo kūrybai. Tačiau jis sau pripažįsta: “… kas aš bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis tiek neišvengsiu. <…> Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas, atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti”. Šiais žodžiais išsakyta Liudo Vasario charakterio esmė: jis per įvairius svarstymus, laisvės troškimą priėjo prie išvados, kad vidaus kovos, kentėjimai yra neišvengiami. Nuo jų neišlaisvins nė moterys, nė kunigystės atsisakymas. Tačiau dvasios laisvė yra svarbiausias siekimas ir neblėstantis idealas.
Asmenybės laisvės ir kūrybos problema V.M.P. psichologiniame romane “Altorių šešėly”
V.M.P. romanas “Altorių šešėly” yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės , kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio į asmeninę laisvę. Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį – “Bandymų dienos”. Joje sužinome dėl kokių priežąsčių Liudas įstojo į seminariją: dėl tėvų noro, dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai. Pirmųjų dienų seminarijoje metu jis stengiasi vykdyti užsibrėžtą tikslą: uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. Tačiau Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios “Dievo kibirkšties”. Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę, tačiau teikia medžiagos kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias problemas nagrinėti. Šis asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejonių dėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos sugniuždymo. Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kad jo gali nesuprasti tėvai, galvoja, kad ateityje jis dar pritaps prie tvarkos. Tačiau abejones pagilina ir išoriniai veiksniai. Vasaris jaučia, kad jis turi talentą ir gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs į slapto būrelio veiklą. Nepaisnt to, kūrybą varžo kunigiškos dogmos, ir jis sau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus”. Norą tapti laisvu žmogumi padidina ir meilė. Vasaris, kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir gamtai. Vasaris stengiasi sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo šio pasaulio ir jodžiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam. Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: ” Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas. ” Tai būtų pirmieji žingsniai į asmeninę laisvę, kuriuos nugali baimė ir neryžtingumas, nes Vasaris priima šventinimus, galvodamas, kad visi jo svyravimai tuio ir baigsis.
Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis “gyvenimas eina”. Tapęs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinėti savo pareigas, tačiau tai jam greit nusibosta. Jis supranta jų beprasmiškumą. Vasaris jaučiasi nepatenkintas, matydamas kitų kunigų gyvenimą, apie kuriuos jis taip atsiliepia : “kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir velniai žino kas.” Liudui Vasariui ilgam įstringa į širdį prelato Girdvydo žodžiai: ” Griešyk, bet neapostazuok”. Kiudas supranta, kad kunigų luomas siekia įsigalėti Lietuvoj, o tai jam nepatiko. Kaip didelės šviesos šaltinį Vasaris savo kelyje atsimena Baronienę, kuri laisva, niekieno nevaržoma jį taip sužavėjo, kad jis irgi panoro tokiu tapti. Didelę įtaką Vasario asmenybei turėjo ir baronienės knygos, kuriomis jis kartais žavėjosi, kartais bjaurėjosi. Iš to mes matome Liudo charakterio nepastovumą. Išsilaisvinti iš kunigystės varžtų Vasarį pastūmėjo ir kunigo Laibio žodžiai. Pastarasis pastūmėjo jį kaip poetą, liepė jam nesivaržyti ir viską mesti. Veikdamas šių veiksnių Liudas bando kovoti dėl savo laisvės. Tai pasireiškia jo kūryboje, kur jis šlovina meilę, laisvę, bet apie tai rašo simboliais. Kaip maištą prieš dvasios varžymąsi mes galime suprasti ir pasivaikščiojimą vėjuotą naktį. Bet yra ir tokių veiksnių, kurie traukia jį į kunigavimą, susivaržymą. Vikaras Ramuti bando Vasarį pasukti į doros kelią, jį persekiodamas, skatindamas skaityti religinio turinio knygas. Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis “Išsivadavimas”. Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto nugriovimas lyg ir simbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo mato kaip griūna bažnyčios bokštas – jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo, jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo. Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir mąstymo žmogumi, bet dar nemeta kunigavimo ir aiškinasi taip: ” fatali dilema: jei eisiu į kairę, pats pražūsiu, jei eisiu į dešinę, pražudysiu savo talentą.” Taigi Vasaris bijo, kad atsisalęs kunigavimo, jis neturės apie ką rašyti, nes baigsis jo vidiniai konfliktai, o jokios kitos temos jo nedomina. Mano manymu, didžiausią įtaką Vasario išsivadavimui turėjo meilė Auksei ir noras tapti visiškai laisvu žmogumi. Daugiausia kliūčių , dvasinių svyravimų ir vidinių konfliktų Liudas Vasaris patyrė ir išgyveno paskutinėje dalyje “Išsivadavime”, todėl galima teigti, kad paskutinė dalis – dramatiškiausia dalis.Vinco Mykolaičio – Putino ciklas “VERGAS”
Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio – Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, “laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai”. Taigi V. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto ciklas “Vergas” taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvės problematiką – žmogaus problematiką. Žmogaus dramatiškumas cikle gali būti remiamas biografinio motyvo, kurį apibrėžtume, kaip žmogaus, laisvo nuo bet kokių įžadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik žmogumi galėtų psichologiškai pagrįsti vidinio maišto, kaip kelio į laisvę motyvą. Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio – Putino asmenybę, sugriovęs jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su “galingu ir didžiu” pasaulio valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijos mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: žmogus yra tik “viešpaties” vergas, o žemė – tik menka visatos dulkė. Vergo įvaizdžiu cikle išreikštas dramatiškas suvaržyto lyrinio herojaus jutimas. “Vergo” pradžioje patenkame į architektūrinę erdvę. Uždari rūmai turi ir atviros erdvės požymių: “šviesūs rūmai”, “Pažiūrėsi – temsta akys nuo žydrumo, / Palytėsi – skamba tūkstančiais aidų”, esama rysio su atvira erdve: ” visur atverti vartų vartai”. Tie “viešpačio namai” tai ne tiek išoriniai varžtai, kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas, širdy tūnąs dvylipumas, paradoksalus likimo prieštaringumas: “Visur atverti vartų vartai, bet išeit į plačią laisvę negaliu”. Galime manyti, kad išorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jo meniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį iš vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančios žmogaus prigimties.
Savyje pačiame iš pradžių gyvenęs kaip rūmuos – žmogus pasijunta visiškai svetimas ankštame ir tamsiame kalėjime: “Gyvenu aš viešpačio namuose, nepažįstamas, užklydęs pakeleivis”. įviesūs rūmai kaip išorinio ekstensyvumo metafora supriešinami su asketišku “negaliu”: “…išeit į plačią laisvę negaliu”, “negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždžių”. Tai minties, žmogaus būties ženklintojos, negalimybė: “Nepramuši lakiai minčiai kieto skliauto – / Būsi vergas ir vergausi amžinai”. Vergas yra savo uždaros būties vergas ir sargas, pats “prie savo laimės angos pastatytas”. įia eilute pasakoma, kad žmogaus dvasia – kalinė, kurią reikia išlaisvinti, bet ir kalėjimas, ir laisvė – tarsi tik žmogaus valioje. Pirmiausia kelio į laisvę motyvas reiškiamas ilgesiu artimos nakties: “Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis / Aš einu prie savo bokšto siauro lango / Ir, kai uolos saulės spindulius užtraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu”. L.Forestjė straipsnyje “Simbolinis vaizdas” teigia, kad rūmuose visada rasime bokštą, subjektyviosios erdvės simbolį, kuris nelaisvėje sukelia nerimą (“mano mintys kaip žaruojančios žarijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė”), pasyvumą, neviltį (“ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą: / ¹ia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės”). Taigi per I dalies siužetą, įvykius realizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis. Paskutinė strofa – tai išorinio veiksmo grįžimo į vidinį būties intensyvumą. Antroji “Vergo” dalis turi faustiško sandėrio žymių – už nepasotinamą alkio lūkesį žmogus užmoka lemtingais draudimais, būdingais baladei: “…nebregėsi šitos žemės…”, “…nepaliesi savo pirštais jokio žiedo…”. Paslaptingoji moteriškė nori tarsi išplėšti lyrinį herojų iš “ėdėjų” pasaulio, grąžinti jį į žemę. Meilė – bandymas sutaikyti dvi žmogaus puses. Meilė – paklusimas žemiškam pradui. Faustišku sandėriu su paslaptingąja moteriške jis laimi žmoniškumą ir pažinimą, bet tampa baladiškai nelaisvas: ” Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą lukštą įsitraukęs / Ir geismais į savo širdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos gyvasties penu”. įi strofa parodo, kad vienpusiškumas žaloja žmogų kaip visumą. Vien žemiška būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, “naujos būties ir gyvasties kūrėjas”, trokšta kitos buities, “kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia”. Sielvartą dėl savo vergiškos menkystės jis malšina laisvės iliuzijomis apie aukštesnį “dvasios pasaulį”, prilygstantį visatos didingumui: “Ir prabilo didis balsas į mane: / – Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! / Tu tasai, kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puošė žvaigždės”. Tokie lyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, išgyvenimai pažadina dramatiškas refleksijas. Kulminacinis širdgėlos prasiveržimas išreiškiamas šia strofa: “Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad, tariau, pabirs po kojų šaltos plytos / Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės, / Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai”. Todėl širdį toliau graužia nerimas ir abejonė, kad dvasios laisvė gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimės. Lyrinis herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: “Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs / Tų pašviečių ir tų žvaigždžių septynspalvių”. Nutremties į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo dalyje vidiniai prieštaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotoje lyrinis herojus atsiskleidžia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanota poetinėmis galiomis (pirmasis iš vergų, kuris nešioja saldų vyną svečiams, įpildamas į “kiekvieną tuščią taurę” “ir savo širdgėlos po lašą”). Lyrinis herojus pasineria žemės vilionėse ir chaotiškuose geismuose, tikisi, kad regėto sapno viešnia sugrąžins jo “prarastą tėvynę”. Tačiau visos žmogiškos iliuzijos dingsta, taurė, pripildyta gal paskutinio jaunystės užsimiršimo midaus, dūžta, ir lyrinis herojus patiria tikrąją laisvę. Taigi poetas perkirto priklausomybės ryšį tarp dievybės ir žmogiškosios egzistencijos, kuri dabar nuo nieko nepriklauso, yra didžioji vertybė. Sukilusio vergo šūkis: “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” – tai žmogiškumo, ištrūkusio iš religinių dogmų nelaisvės, iš slopinančių žemės varžtų, triumfas. Pasaulio ir namų priešprieša turi savitą prasmę: išeiti iš namų, uždaros erdvės, reiškia patirti kosmoso begalybę. Sąlygiškai susikurti rūmai yra priešingi išsiilgtai erdvei, jie yra artimi žemei, o erdvė – giliajam dangui. Vergo maištas dvigubas: ir prieš nuo jo nepriklausančią tvarką, ir prieš savo buities uždarumą – lyrinis herojus eina į “naujos buities nežinomą kelionę”. Į šią metaforiškai apibrėžiamą nežinomybės gelmę gali leistis tik žinojimo, minties viršūnę nors akimirkai pasiekianti būtis. Tik “dvasios laisvūnas” gali pasijusti vergu ir sargu. Veiksmo atomazgą, išgyvenimų atoslūgį, poetas išreiškia įspūdingais gestais, kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: “Užeis ant kalno, – / Rankas į viršų kelia, lyg norėtų / Palaimint visą aukštą dangų. / Nužengs pakalnėn, – / Bučiuoja apkabinęs pilką žemę – / Ir laime dega jo veidai”. Tokie platūs “Vergo” judesiai (“rankas į viršų kelia” ir “bučiuoja apkabinęs pilką žemę”) labai primena reljefingas muzikines fugūras didingame ir šviesiame finale. Taigi aforistinė formulė “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” išreiškia sąmoningą individo apsisprendimo aktą. Žmogaus laisvėjimo kelyje poetas vienodai atmeta vergišką savimonės letargą, “merdinčią širdį” ir karališką savivalę, jėgą; jam nepriimtinas ir pataikūnas, ir antžmogis. Laisvės siekis, neatskiriamas nuo vertybių, ir lemia tai, jog ir tarp nelaisvės sienų žmogus geba išsaugoti dvasios laisvę arba priešingai – būti nelaisvas išorinėje laisvėje (“bet kokią mintį slepia jis krūtinėj, nežino niekas…”). Laisvė – tai vidinis įsipareigojimas prieštarauti blogiui ir teigti gėrį, gėrį ne tik sau, bet ir kitiems. Be šio turinio ji virsta savo priešybe, tampa anarchija arba prievarta ir ironija. Būti laisvam Putinui reiškė būti atsakingam žmoniškumui: “Ir eina vergas, eina kloniais – / Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas. / Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, – / Visus šypsniu pasveikina taikingu, / O džiaugsmas spindi jojo akyse”. Tapus tikruoju Dvasios vergeta, visai ištrynus asmeninę istoriją – palydimas arba užuojautos, arba paniekos šypsnio, vienodai su meile laiminant ir aukštą dangų, ir pilką varganą žemę, – keliauti… Kur? “Bet kokią slepia mintį jis krūtinėj / Nežino niekas…”. Ir kaip čia neprisiminus Mokytojo Ekharto pamokslo apie dvasingus vargdienius. “Kai aš išėjau iš Dievo, tvariniai sakė: “Jis yra Dievas”. Tačiau tai nesuteikia man palaimos, tai tik rodo, kad aš esu tvarinys. Kai aš pareisiu atgal, aš būsiu laisvas Dievo valioje, todėl laisvas ir nuo Dievo valios, nuo visų jo darbų, netgi nuo paties Dievo, aš pakilsiu viršum visų tvarinių, aš būsiu nei Dievas, nei tvarinys, tik tas, kas kažkada buvau, kas dabar esu ir amžinai būsiu. Parėjęs atgal aš atrasiu, kad Dievas ir Aš esame Viena… Tačiau čia Dievas negali rasti “vietos” žmoguje, nes skurdo pagalba žmogus pasiekia būtį, kuri visada buvo jo ir liko jo amžinai. ¹ia Dievas yra identiškas dvasiai, o tai ir esti didžiausias įmanomas buvimas dvasios vargdieniu”.Dvasinio išsivadavimo kelias romane “Altorių šešėly”
V.Mykolaitis – Putinas – mūsų literatūros klasikas, didelis žmogaus vidiniopasaulio žinovas. Jo romanas “Altorių šešėly” – tai sudėtingo žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje galima išskirti kelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konflikto raida, klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau šalia šių temų Putinas savo romane “Altorių šešėly” sprendė ir poeto, poezijos bei kūrybinės laisvės problemą. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris. Vasaris – drovus, užsidaręs šešiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug nežino gyvenime, o ir, stodamas į seminariją, jis nejaučia jokio noro būti kunigu. Jis tik svajoja būti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos labui. ir nežino Vasaris svarbiausio: kiekvienas žingsnis mūsų gyvenime yra lemtingas. pagyvenęs keletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu, reiškia turėti pašaukimą, o Vasaris jo neturėjo. Jaunasis seminarijos studentas stengiasi kuo geriau suprasti jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jis gyvena. Vasariui kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai, kas jį neramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jaunuolis, pats to nenujausdamas, parašė bendriausios prasmės elegiją, išsakė savo liūdesį ir skausmą. Po kelių dienų Liudas pamato išspausdintas savo eiles. To, aišku, niekas neturi žinoti – juk seminarijos vadovybės akyse jis yra nepriekaištingos reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarp jaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau gyvena kaip gyvenęs, tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus. Liudas nori savyje suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga asmenybė negali susitaikyti su šaltumu ir oficialiamu, kuris dvelkia iš kiekvieno seminarijos kampelio. Poetiška jaunuolio siela veržte veržiasi į gėrį, į grožį, į kitą žmogų. Liudui taip reikia kažko artimo ir nuostabiai brangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės veržlumu ir žmogiškos laisvės ilgėjimusi. kaip duona, kaip oras, kaip vanduo Liudui reikalingas žmogaus, kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyriškai išsiverkti. Bet Liudas tokio žmogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo. jis pats sau buvo ir teisėjas, ir gynėjas. Liudas norėjo būti ir kunigu, ir poetu. Tačiau laikas nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesnių dienų – atosogų dienos. jis susitikinėdavo, bendraudavo su žmonėmis, neturinčiais nieko bendro su religija, nei su kunigų luomu. Susitikdavo su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę. Štai studentas Brazys aiškina, kad kunigas turi galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O ir gundytoja Liucija, provokuojanti jo vyriškumą, vadina Liudą Pavasarėliu. Liucija buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis išgyveno susitikimą, dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą, skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą išsiskyrimą. Liudas suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji pati buvo jo vienintelė moteris. Jis sako: “Man atrodo, kad Liucija yra bataliai įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso mudviejų tolimesnis likimas”.
Tuo tarpukova tarp žmogaus, kunigo ir poeto vis aštrėja. Poetas vis dažniau ima viršų; poetas pradeda pasitikėti savimi. Šį pasitikėjimą skatina jauna ir išsilavinusi baronienė Rainakienė, su kuria Vasaris susipažino, tapęs kunigu ir apsigyvenęs kalnynuose. Ši keista ir nesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį sukūrė Dievas, o kunigu padarė tik bažnyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario pokalbiai lengvi ir galantiški. Liudas ir pats supranta, kad būdamas poetu, jis būna savimi, niekam nemeluojančiu ir ne prieš nieką neveidmainaujančiu. Remdamasis kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti savo žemiškąją prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl Vasaris ir ištaria: “Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Gal tai Vasario pasiteisinimasprieš save, o gal tai ir iššūkis prieš kitus. Aišku viena: Vasaris, ištaręs šiuos žodžius, jau yra nebe tas naivus klierikas, nepažįstantis nei gyvenimo, nei žmonių. Didelės įtakos Vasario kūrybiniams siekiams turėjo gyvenimas užsienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje, į Lietuvą jis sugrįžta tarsi ne tas žmogus. Savo pasikeitimą Liudas aiškina tuo, kad jo karta gyveno dviejose epochose. Moteris tik skatina bei palaiko iš jo esybės gelmių kylantį norą ir siekimą. Šia moterimi buvo Auksė, tačiau ji neįsivaizdavo kitokių santykių su Liudu Vasariu kaip šeimos sukūrimas. Liudas supranta, kad tik kūryba jam gali suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą. Liudas žino, kad atsisakęs kunigystės, jis bus smerkiamas, niekinamas, o gal ir persekiojamas. bet jis gyvens nesislapstydamas ir nieko nebijodamas. tačiau kunigystės atsisakymas neišlaisvins jo nuo vidaus kovos, kentėjimų. Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri žmogiškoji prigimtis, graudus poetinis sielos šauksmas. Liudas Vasaris parašo pareiškimą vyskupystės kurijai… Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir kančia. Bet kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia žmogui yra laisvė, todėl išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo, reiškiamas protestas prieš žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje
Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusiškas arba nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia, atnešanti naujų išgyvenimų, naujų jausmų, sąmonę audrina įvairios emocijos, todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose būsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones. Tai atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose – poetų kūryboje ypač aiškiai galime pastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškinius skirtingumą. Pavyzdžiui, nakties vaizdiniai A.Baranausko “Anykščių šilelyje” lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo pojūtį, o Maironio eilėraštyje “Užmigo žemė” tie patys tylios nakties vaizdai žmogui tėra ieškojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams dar kitaip, o ir tie patys kūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. Šiame rašinyje bandysiu apžvelgti nakties vaizdinių prasmes vieno iš XXa. klasikų, Vinco Mykolaičio-Putino, lyrikoje. Pradėsiu nuo tradicinio požiūrio į naktį, kuriuo teigiama, kad naktis – tai tamsa, paslaptis, neigiama paros pusė. Tamsa siejama su nežinomybe, taipogi ir nenoru žinoti. Apie tai užsimenama eilėraštyje “Užuojauta žmogui”: Naktimi čia vadinama žmogaus sąmonės tamsa, jo užsispyrimas, prie šinimasis naujovėms, žinioms, tiesai. Tamsa apima ne tik protą, bet ir žmogaus jausmus: naktį aplanko daug neigiamų pojūčių – tai baimė, skausmas, sielvartas, kančia. Dienos skausmai ima atrodyti didesni, magiškesni nakties šešėlyje. Naktis neigia, naktis netiki šviesa, džiaugsmu, meile. Skausmas, sielvartas naktį aplanko sapnais, kuriuose gali nykti viskas, net tai, ko net lakiausia vaizduotė nesugebėtų sugalvoti, todėl kartais dienų nelaimės, perkeltos į sapnus, dar labiau kankina, graužia. V.Mykolaičio-Putino poezijoje yra ir maironiškos struktūros eilėraščių apie naktį, kai jos ramybė ir tyla priešinama dvasios maištui, šėlsmui. Tai tarsi meniškai sustiprina eilėraščio žmogaus išgyvenimus. Dar vienas tradiciškas nakties vertinimas yra jos lyginimas su mirtimi, tiksliau, mirties vadinimas nakties vardu. Tai todėl, kad mirtis žmonėms siejasi su nežinomybe, paslaptimi ir tamsa. Eilėraštyje “Tavęs nerandu” mirtis metaforiškai vadinama begaline mirtimi. Ar kaip tylūs vidurnakčio meto aidai
Pastebėjau, jog dažnai Putino eilėse akcentuojamas žodis `vidurnaktis`. Dažnai jis padeda sudaryti gan slogią, mistišką nuotaiką. Vidurnakčio minėjimas atveria duris tarp ano ir šio pasaulio, mitologizuoja jį. Dvasios supa žmogų, bendrauja su juo, leidžia pasijusti ne tokiu vienišu būties platybėse. Eilėraštyje “Pasikalbėjimas” susitinka du žmonės ir kalbasi apie šviesą ir tamsą. Abu sutaria dėl šviesos reikalingumo, tačiau dėl nakties jų nuomonės išsiskiria. Vienas nesupranta kito: kodėl šis sėdi naktį prie kelio, ar ne geriau būtų nuėjus pailsėti. Bet pastarasis atsako tokiais žodžiais. Nors pirmasis ir gąsdino nakties ramybėje knibždančiomis baisybėmis, antrasis nenusileidžia: jam naktis – tai “anga į erdvių visatos bekraštybę ir į beribę laiko amžinybę”. Putiną sužavėjo naktinės gamtos grožybės: nemažai dėmesio jis skiria žvaigždėtiems skliautams, erdviems laukams, nakties vėsai eilėraštyje “Rugpjūtis” arba paukščių čiulbėjimui “Birželyje”. Jų trelės žmogui primena smuikus, fleitas, visą simfoniją. Visa tai naktyje atrodo kaip keisti burtai, norisi ilgiau užtrukti, mėgautis. Pirmajame sonete iš šešėlių ir tamsos išnyra “trapus mergaitės siluetas”. Tamsa išryškina mylimosios grožį, paslaptingumą, tačiau vyriškis jau nebenori grąžinti jos atgal į naktį, nori laikyti ją jau šviesoje, realybėje. Panašiai ir eilėraštyje “Priešinga” – pas merginą naktį apsilanko jaunikaitis, atnešdamas laimę ir džiugesį. Nakties ramybėje kiekvienas daiktas sušvinta savo individualybe, ryškumu, nuskamba ir ištirpsta erdvėje. Keliuose eilėraščiuose naktis vaizduojama kaip kelias į rytą, į šviesą, kituose – ėjimas į naktį – tai ėjimas į nusiraminimą. O kartais naktis – kelionė į nežinią, į ateitį. Naktis laukia priešais, o už nugaros lieka šviesi diena – tai, kas aišku. Eilėraštyje “Prieš rytą” iš ciklo “Krintanti žvaigždė” naktis virsta priedanga, užuovėja nuo gyvenimo, ji tarsi įkūnija Fausto frazę “sustok, akimirka žavinga”. Kituose eilėraščiuose begalinė naktis simbolizavo mirtį, o šiame ji sustoja ir sulaiko gyvenimą ir džiaugsmą savyje. Lyriniam subjektui norisi, kad ji truktų kuo ilgiau. Klajodamas naktyje Vinco Mykolaičio-Putino žmogus išgyvena daugybę jausmų, naktis jį žavi ir gąsdina, traukia į save ir stumia ryto link, užpildo širdį naujais pastebėjimais, nuramina. Naktis – daugialypė kaip ir visa šiame pasaulyje, ji neturi baigtinės prasmės. Viskas priklauso tik nuo to, kokią reikšmę mes jai parinksime.Vinco Mykolaičio-Putinas romanas “Altorių šešėly” – tai atspindys žmogaus ėjimo link tikslo, kuris atsiranda ir auga širdyje, kuris yra nesuvokiamas jokia logika ar protu, {?}kuris dvasioje sukelia prieštaravimus. Žmogus pats sukuria šį iliuzinį tikslą {Konkretink} ir jo siekia pats nežinodamas kodėl. Pagrindinio romano herojaus – Liudo Vasario – širdyje tai{konkretink} užgimė dar prieš stojant į seminariją, galbūt net vaikystėje. Tas balsas jam nuolatos kuždėjo :”Aš būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau…” Liudo Varario sąmonėje nepajudinamai buvo įsitvirtinęs tėvų mokymas – jis esąs doras Lietuvos pilietis ir krikščionis. Jis, kurio prigimtis siekia tobulybės, pajutęs atšalimą savo sieloje, įstojo į kunigų seminariją, nors instinktyviai jautė, kad bus pasaulietis. Taip, jis pasielgė teisingai – to reikalavo ir tėvai, ir noras tarnauti Lietuvai, ir prigimtis, ir poeto talentas, kuriam reikia peno – dvasinių išgyvenimų.Tačiau jau pirmosiomis seminarijoje išgyventomis dienomis jis ieško pasiteisinimų išėjimui: “Aš pabėgčiau iš seminarijos, nelaukęs nė vienos dienos.” Pabėgtų, jei žinotų, kad netaps geru kunigu. Daugiau Liudas semnarijoje negalvojo šia tema – jis nepajėgė galvoti apie išėjimą, nepajėgė ir vėliau savęs suvokti ekskunigu, tačiau visi šie prieštaravimai kėlė audras jo sieloje. Ypač jos imdavo siausti po susitikimų su Liuce, kuri traukte traukė uždaro būdo klierikėlį, bet protas neatplėšiamai laikė Liudą prikaustęs prie altoriaus. Neįmanoma buvo net pagalvoti apie pasitraukimą dėl Liucės, bet taip pat nebuvo įmanoma sunaikinti jausmų, sulaužyti nebylaus pasižadėjimo, duoto ant aušrakalnio skinant kačpėdėles, todėl jis, norėdamas save apgauti, įsileidžia į savo gyvenimą Nepažįstamąją, tačiau tai negelbsti. Belieka atsigręžti link savo pašaukimo ir imtis plunksnos…
Prigimtis ir protas bando Vasaryje suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Kunigo protas ir poeto siela pradeda kovoti, ir ta kova vis aštrėja. Liudas ima suvokti, kad tik būdamas poetu jis būna savimi, niekam nemeluojantis ir prieš nieką neveidmainiaujantis, bet galutinį tašką padedabaimė ir neryžtingumas – Vasaris priima šventimus, galvodamas, kad svyravimai tuo ir pasibaigs. Tačiau jie nenurimsta – jie sustiprėja. Liudas Vasaris jau nebe drovus klierikėlis, bet subrendęs vyras, kurį vis stipriau ima kviesti prigimtis, vidinis balsas: “Aš būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau…” Karas daugeliui sužadina religingumą, bet Vasaris buvo kitoniškas – nuo pat karo pradžios jis nepaliaujamai tolo nuo Dievo. Griūdamas bažnyčios borštas po savo griūvėsiais palaidojo {?} kunigo Liudo Vasario prisirišimą ir meilę Dievui. Tačiau protu tai jis suvokė tik po dešimties metų. Taip pat suvokė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas – vidiniai prieštaravimai, kančia ir neviltis, kad tik šie jausmai taurina žmogų, kad asmeninė laisvė yra svarbiausia kaip ir kova dėl jos, kad kiekvienas žmogus taps tuo, kuo jautė tapsiąs, kuo liepė tapti širdis jau anstyvoje jaunystėje.