Vincas Mykolaitis-Putinas(1893-1967)Seinų kunigų seminarijos klierikas, tik išspausdinęs pirmuosius eilėraščius, susižavėjęs skaitė simbolistinę J.Baltrušaičio lyriką, kaip ir B.Sruoga. Pasiųstas 1915 m. į Petrogrado dvasinę akademiją tęsti teologinių studijų, pasinėrė į V.Solovjovo filosofiją, nutiesusią pasaulėžiūros pagrindus rusų simbolizmui, taip pat į Viač.Ivanovo ir A.Bielyj, simbolizmo teoretikų, veikalus. Bet pats nesigarsino, o ir nesijautė esąs modernistas, nors rašė su didžiausia pagarba apie R.M.Rilkę, žavėjosi O.Wilde’o proza, o gyvenimo pabaigoje net kūrė eilėraščius, parafrazuodamas Ch.Baudelaire’o posmus. Nuosekli tradicijos plėtotė, o ne jos laužymas ar neigimas atrodė jam pats vaisingiausias kelias mažos tautos literatūrai. Menas yra chaoso apvaldymas, todėl „kūrybos pradai turi eiti iš tvarkos, šviesos ir harmonijos”. Minties aiškumas ir formos disciplina intelektualinio tipo asmenybei buvo lemiamos kūrybinio akto premisos, rišusios jį prie klasikinių poetikos normų. O psichologinis kūrybos turinys – žmogaus vidinis išsivadavimas – pulsavo tokiomis dramatiškomis įtampomis, kurios integravo rašytojo kūrybą į moderniosios literatūros problematiką ir savijautą. Tarp klasiškai monumentalios formos ir psichologinių būsenų sprogdinančios energijos susidarė nuolatinė įtampa, lėmusi Mykolaičio-Putino kūrybos savitumą.Pradėjęs rašyti eilėraščius Maironio herojiškų šūksnių sintakse, Mykolaitis-Putinas ir savo pirmose knygose (Raudoni žiedai, 1917; Raštai, 1921) išlaikė platų retorinį mostą, valingą sakinių eigą, griežtą ritminių konstrukcijų simetriją, šiek tiek sušvelnintą V.Krėvės folklorinių stilizacijų atgarsiais. Klasikinė tradicija įbrėžė į jo mąstyseną veržlų judesį aukštyn kaip eilėraščio kulminaciją ir net kūrybos tikslą („meno prasmė yra ta, kad privalo kelti aukštyn žmogaus ir pasaulio sielą”). Santūrią poeto saviraišką, koncentruojančią ne akimirkos, o ilgo laiko išgyvenimus, ši tradicija lenkė į „lyrinį objektyvumą” (balades, poemėles), kuris turėjo atverti universalias reikšmes.
Poeto susidaryta simbolistinė lyrikos samprata – „regimojo pasaulio” medžiagą jungti „su amžina dievybės mintimi”, peršviesti ją „aukštesniųjų vertybių šviesa” ir „idealingumo pasiilgimu” – atliepė teologinių studijų bei religinių meditacijų išugdytą vidinę būtinybę susitelkti savy „akivaizdoj didingo pasaulio slėpinio” ir siekti dvasinio tobulėjimo. Simbolizmo poetika užšifravo religinio pasaulėvaizdžio šaltinius. Bet pragydusių žvaigždynų, erdvių ruimingų, žydrių padangių vaizdiniuose išliko kategoriškas aukštybių ir begalybės ilgesys, siekimas gėrio, grožio ir harmonijos idealų, spindinčių „Visatos didybėj”. Idealingumas, transformuotas į simbolių sistemą, virto etinio taurumo šviesa, teikiančia poeto kalbėjimui ypatingos sugestijos. Ne atspindėti esama, o veržtis į nepasiekiama – pagrindinė eilėraščio moralinė direktyva ir vaizdų judėjimo kryptis, įgavusi didingos įtampos. „Sukruvintom rankom / Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį / Ir smailą viršūnę, krauju prakaituodamas, sieki”. Anapus individualios psichikos Mykolaičio-Putino eilėraštyje šviečia fundamentalūs būties dyžiai, ir aš, eilėraščio veikėjas ir kalbėtojas, įgyja tikrąją vertę, tik prisilietęs objektyvios ir amžinos būties formų. Poetui rūpi ne vienkartinės būsenos tėkmė, o žmogaus vieta pasaulio sandaros pamatuose. Lyrikos kūrinys įgauna filosofinio turiningumo, prabylančio ne silogistiniais samprotavimais, o aukštyn besiveržiančios sielos intuityviu sąlyčiu su pasaulio visuma („Vieninteliu mostu, vieninteliu žvilgsniu / Apveizdi pasaulį”). Eilėraštis išauga iš refleksijos, filosofuojančios ir jaučiančios minties, kuri atmetė poetinio suvokimo naivų jausmingumą ir empiriškumą. Moralinės ir filosofinės vertės čia sustoja ties žmogaus jutimų srautu kaip budrūs sargai, viską stebėdamos, tikrindamos ir teisdamos, versdamos reformuoti save, būti savyje ir tuo pačiu atsitraukti nuo savęs, tarsi susvetimėti sau pačiam. Tai alter ego, būdingas suskaldytai simbolisto sąmonei. Ne tiesos konstatavimas ir teigimas, o jos ieškojimas nežinios situacijoje lėmė refleksinės lyrikos turinį ir sandarą.Simbolistinė poeto samprata – „meno dugne glūdi kosmiškojo ritmo nujautimas”, „virš viso to chaoso yra didi amžina Tiesa ir Teisybė, kurios sutvarkymai dažnai nesuprantami, bet tikslingi” – izoliavo Mykolaičio-Putino lyrikos vaizdus nuo kasdienybės realijų, nukreipė į kosminės būties parametrus. Simbolistiniuose eilėraščiuose (pagrindinis rinkinys Tarp dviejų aušrų, 1927) atsirado ypatinga stebėjimo pozicija – iš aukštai ir iš toli, perkelta tarsi į visatos viršūnę, nuo kurios atsiveria didingas kosmoso peizažas, primenantis M.K.Čiurlionio tapybos vizijas. Tai monumentalių dydžių, begalinių plokštumų ir nesibaigiančių linijų peizažas, reiškiantis milžiniškos erdvės pojūtį, kuris kristalizavosi nakties leitmotyve, paveldėtame iš filosofinių Novalio ir F.Nietzschės himnų bei F.Tiutčevo lyrikos. Gamta, regima tarp vakaro ir rytmečio žarų, nebesidriekia tik horizontalia plokštuma, o turi bedugnes, kraterius ir gelmes. M.Gustaičio eilėraščiuose peizažas, sukaustytas perkeltinių reikšmių, liko statiškas, o Mykolaičio-Putino lyrikoje jis pilnas grėsmingo siautulio. Cikle „Viršūnės ir gelmės” žemės reljefas siūbuoja kylančiomis ir krintančiomis linijomis. Tai nematomų žemės klodų atovartos, chaotiška gaivalų slinktis, požemių ūžesys ir trenksmas, bylojantis apie nesuvaldomą iracionalių jėgų šėlsmą visatos gilumose, anapus „dieviškos tvarkos”.Vergai išsprogdins kietą požemių plutą, Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią, Ir kraterių liepsnos ištrykš į padanges –Raudonais žibintais tau veidą nušvies, Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės, Sutrupins granito krantus vandenynai, –Ir krintančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys Aptemusio chaoso rūsčias bangas.Vertikalinė linija, atvėrusi gamtos vaizde kataklizmų kraterius, iš tiesų bylojo apie idealybės ir materijos, žydros aukštybės ir pilkos žemės, sielos ir kūno priešingybes. Viršūnės nuolat prisiimdavo idealo, dvasingumo, amžinybės, o žemė – chaoso, kūniškumo, meilės emblematiką. Molėtas gruntas, kuris tik skyla, bet netrupa, kalbėjo apie valingą sielos tvirtumą ir rūsčią askezę. Tiek beribė kosmoso būtis, tiek trumpalaikė žmogaus egzistencija poetui figūravo kaip antinomijų grumtis. Jei J.Baltrušaitis savo lyrikoje žmogaus būtį tvirtai pajungė dieviškos harmonijos nuostatams, tai Mykolaitis-Putinas, svyruodamas ir abejodamas, gynė žmogaus teises visagalio Viešpaties akivaizdoje, rinkosi žemę kaip būties pagrindą („Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu”), kaip svarbiausią atramą visuotinumo sistemai („Būk sveikas gi, žemėje atsispindėjęs dangau”). Poemėlėje „Vergas” sukilęs žmogus drebina dangų ir žemę, ieškodamas savo laisvės ir teisių, išdidžiai skelbdamas: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus”. Išsivaduoti iš nusižeminimo ir prisitaikymo, išsaugoti savo vidinę laisvę – svarbiausias etinis imperatyvas, kuriuo gyvena maištaujantis Mykolaičio-Putino lyrikos subjektas. Eilėraštyje „Tylūs ir nykūs” buvo žodžiai: „Ėmęs nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus, / Savo širdies žiburių nebijojęs užpūsti”. Tokios maištingos išsivadavimo problematikos ir nesutramdomos vidinės įtampos neturėjo nei prancūzų, nei lenkų simbolizmas. „Mielu noru nusikratyčiau ne tik sutaną, bet ir viską, kas su ja surišta”, – rašė Mykolaitis-Putinas 1918 m. Studijos Friburgo ir Miuncheno universitetuose (1918-1923), kur jis klausėsi A.Kutscherio, K.Vosslerio, F.Štricho paskaitų, dar labiau pagilino disonansus tarp poeto ir kunigo. Poezija jo akyse iškilo kaip svarbiausia vertybė, kuriai „privalu visa tai, kas žmogiška”. Ji tapo poeto išsivadavimo kovos tikslu ir akstinu. Tik poezija, gyvenanti savaimingą gyvenimą, nepajungta jokiai dogmatinei ideologijai ir atskiro luomo utilitariniams tikslams, galės atlikti savo didžiąją paskirtį: jungti ir vienyti pasaulio antinomijas, nutiesdama „nuo tamsių pragarmių lig viršūnių baltų… savo arfų dūzgiančias stygas”.Dramatinis eilėraštis, pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo būsenose („be skausmo nėr nei laimės, nei kūrybos”), vyravo Mykolaičio-Putino kūryboje pačių aštriausių jo vidinių prieštaravimų laikotarpiu. Knygoje Keliai ir kryžkeliai (1936) atslūgo lyrinio vyksmo dramatinė įtampa: žemiškos meilės palaima ir vidurdienio saulė išstūmė maištingos nevilties, niūraus dangaus motyvus ir skausme sukrešusio žodžio rūstumą. Antrojo pasaulinio karo pradžia vėl grąžino į poeto kūrybą dramatinį eilėraštį – šiurpių regėjimų, kaltinimų, pranašysčių himną kaip stipriausią jo individualybės balsą. Eilėraščiuose „Baladė”, „Marche macabre”, „Lėlių baladė”, „Vestuvių muzikantas” beribė baisuma nesulaikomai slenka artyn ir nusileidžia iš viršaus kaip niekam nepavaldi jėga. Totalinės grėsmės slinktis, nesulaikoma ir neatšaukiama, nusakoma jau ankstyvojoje Mykolaičio-Putino lyrikoje nusistovėjusiais įvaizdžiais („Tos naktys – tokios tamsios ir baugios”), taip pat tradiciniais anapusinės tikrovės simboliais („Kaulėtu pirštu grasina iš anapus”). Poetas kuria apibendrinantį katastrofos artėjimo ir neišvengiamybės įspūdį, kuris grėsmingai auga, didėja ir apima visą būties horizontą kaip anapus žmogiškos tvarkos glūdinčio chaoso devintoji banga. Monumentali piešinio didybė, nematomų gelmių slėpininga nuojauta ir vidinis sudrebėjimas („Ak, tos mintys, Viešpatie, kaip švinas”), lydimas melodingų pakartojimų srauto, kuris išliko kaip ilgalaikė simbolizmo poetikos sugestija, – tai Mykolaičio-Putino lyrikos stiprybė.Poeto žodis apsineša nuovargio dulkėmis, net retorikos klišėmis susitaikymo, palaimos ir entuziazmo būsenose {„Skambiau susiderinkit, stygos, / būties iškilmingai Hosanai!”). Rinkinyje Sveikinu žemę (1950) prasidėjusi atgimstančios žemės ir pavasarinės gyvybės adoracija, atmiešta konformistine santaika su esamu režimu, vėliau jaukūs ciklo „Mano mėnesiai” piešiniai ir iškalbingi meilės deklaravimai („Aš pamilau kaip niekas nemylėjo”) uždarė maištingąjį Mykolaičio-Putino lyrikos subjektą idiliškumo antsluoksnyje, kur jis nebeturėjo gilumos matmenų. Džiaugsmingas pakilimas, slystantis į neskylančių loginių sąvokų retoriką, išnyksta, ir žodis vėl atgauna psichologinę įtampą, kai poetas grįžta į dramatišką būties visumos jutimą („Parafrazės”, 1958) ir išdidžią prievartai nepasidavusio žmogaus laikyseną (poema „Prometėjas”, 1958), kai įsiklauso į mirties ir išnykimo nuojautas (Langas, 1966). Pastarojo rinkinio eilėraščiuose tradicinė mirties topika, pasemta iš bažnytinių himnų ir paveikslų (į bedugnę lekianti kavalkada, mirusiųjų šešėliai, kviečiantys draugėn, galvūgaly deganti žvakė), išstumia iš eilėraščio istorinio laiko realijas ir užgesina jo nykų slėgimą. Eilėraštį skroste perskrodžia viena refleksija: esi „nykus šios žemės svečias”, tave greitai uždarys į drėgną, šaltą kapą. Mirtis stovi čia pat, ir jos ledinis dvelksmas skverbiasi iki širdies. Tai nebūtis, kuri viską atima ir nieko neduoda. Su išnykimu negali susitaikyti „gyvybės gyvatė”, įsiėdusi į kraują, – ji priešinasi iš paskutiniųjų. Eilėraštis – tai gyvybės balsas, maištaujantis prieš mirties būtinybę. „Nenoriu išnykti / Ir Dievo duotos man būties / Nenoriu užkasti / Juodam drėgnam urve”. Mirties artėjimas tik išryškina stebuklingą buvimo grožį kaip absoliučią vertybę, kurią teigti – poezijos paskirtis („Aš kėliaus iš kapo, / Kad šįkart pašlovinčiau saulę, / Kur kūdikį glosto”). Gyvybės ir mirties, žemiškos būties ir metafizinės amžinybės priešpriešoje, kurioje gyveno katalikybės išugdyta dualistinė mąstysena, poetas rinkosi žemiškąjį pradą („Nešu savo širdį neramią / Į žemę – / Į šventąją žemę”), ištikimas rinkinio „Tarp dviejų aušrų” poetiniam apsisprendimui.Simbolizmo tradicija, įdiegusi į poeto sąmonę idealistinį ir herojišką veržimosi aukštyn gestą, neleido net katastrofos ir nebūties akivaizdoje eižėti vaizdui į poliarines dalelytes, subyrėti loginių ryšių kompozicijai į sproginėjančias atlaužas. Ji išsaugojo retą XX a. antrosios pusės lyrikoje monumentalų kūrinio vientisumą, nes šios estetikos idealas – pasaulio elementų vienovė, o ne jų tragiškas iširimas („Visi daiktai nurimę glaudžias prie tavęs / Gyvent ir jaust drauge / melsvam, tyliam ūke”). Mykolaičio-Putino lyrikos konfliktai vyko aiškiai nušviestoje arenoje, kurioje budi intelektas ir valia. Poeto išgyvenimas, turėdamas stiprų minties branduolį, nesubyra į smulkius niuansus, kaip B.Sruogos lyrikoje, o išlaiko savo dydį ir ryškumą. Mykolaičio-Putino eilėraščiuose nėra painaus asociacijų rašto, paplitusio daugelio XX a. poetų kūryboje; jo lyrikoje viskas aišku, tikslu, rišlu. Nemėgsta poetas ir trapaus miniatiūrinio piešinio, būdingo lietuvių lyrikai; viską jis mato stambiu planu; jo vaizdiniai potėpiai platūs, lakoniški, eilėraščių ir poemėlių kompozicijos linijos tiesios ir aiškios, kaip klasikinio stiliaus pastate. Lietuvių lyrikoje Mykolaitis-Putinas įteisino dramatišką lyrinio eilėraščio struktūrą ir komponavimą, paremtą vidinio konflikto dinamika.Dramatizuota lyrinė saviraiška natūraliai lenkė poetą į dramaturgijos žanrą, kaip ir daugelį simbolistų. Eiliuota drama Valdovo sūnus (1921) tebebuvo glaudžiai susijusi su jo lyrikos motyvais ir stilistika. Magiški paslaptingos lemties ir begalybės ženklai – prasiveria pragarmių žiotys, iš dangaus staiga krinta raudonas spindulys. Globalinių istorijos perversmų simbolika: despoto pily siaučia gaisrų pašvaistė, virsta kalėjimo sienos. Susiliedami į dramos fabulą, poetiniai motyvai – žmogaus įsipareigojimas laisvei, santykis su dvasinėmis vertybėmis, amžinas būties prieštaringumas – išplečia prasminį įvykių tūrį (kova prieš despotiją). Dramos veiksmas nueina į neapibrėžtą gilumą, kaip ir baladėse, darosi daugiareikšmis, beveik sakralinis savo tragiška rimtimi (iš žvaigždžių herojai išskaito savo žūtį). Dramos personažai, pasinėrę į taurią savistabą, kaip ir eilėraščio aš, atsiduria tragiško veiksmo neišvengiamybėje, kurią diktuoja dramatiškoji poeto savijauta: žemė – nesantarvės, lūžių, katastrofų vietovė; žmogus nešasi savyje „priešingybių versmes”, kurios jį plėšo dalimis, kol įvyksta viską naikinantis sprogimas. Virš pagoniškos Lietuvos kunigaikščių, dramos veikėjų, tvyro nepakeičiami lemties sprendimai, kurie nepalieka jokios išeities iš savitarpio kivirčų ir prieštaravimų. Tragiškąja patoso jėga „Valdovo sūnus” smarkiai prašoko tiek tuometinę lietuvių dramaturgiją, tiek ir vėlesnius jo paties šio žanro kūrinius („Žiedas ir moteris”, 1926; „Nuvainikuota vaidilutė”, 1927).Simbolizmo poetika – neapibrėžta veiksmo erdvė ir laikas, paslaptingos daiktų esmės nujautimas, majestotiška tragizmo tonacija – nebetiko tiems idėjiniams ir meniniams uždaviniams, kuriuos Mykolaitis-Putinas užsimojo spręsti romane Altorių šešėly (1933). Į prozos tekstą, tiesa, perėjo kai kurie poezijos kertiniai žodžiai (disonansai, idealas, viršūnė, gelmė), plataus formato peizažas (begaliniai toliai, mėnesiena, audringa naktis), taip pat kontempliacija, kaip dominuojanti psichologinė būsena. Tačiau pati pasakojimo struktūra jau buvo realistinė, ženklinusi, pasak autoriaus, „naują jo kūrybos laikotarpį – krypimą į realų gyvenimą”. Mykolaičio-Putino žodis, palinkęs į intelektualines apercepcijas, pasirodė itin imlus aplinkos detalėms ir epochos koloritui. Uždaras kunigijos luomo gyvenimas atsivėrė romane kaip autentiškas dar visai nežinomo vaizdingumo šaltinis. Plieniniai skambalo dūžiai, reglamentuojantys kunigų seminarijos gyvenimą. Lotyniškos maldų formulės. Prieš katedros altorių suguldyti kniūbsčiomis paskutiniojo kurso seminaristai ir iškilmingi vyskupo žodžiai: „Tu es sacerdos in aeternum”. Kaimietis tėvas pagarbiai bučiuoja sūnaus kunigėlio ranką, o tas nelaimingas, paklusęs tėvų valiai, bet guodžiasi viltimi, kad liks Lietuvoje, kai jo gimnazijos draugai, išsimokslinę inžinieriais ar teisininkais, turės dirbti Rusijoje. Kunigų veikla: klebonas-ūkininkas, iš ryto apėjęs tvartą ir kluoną, stovi prie altoriaus purvinais batais; vikaras, įsteigęs katalikišką kooperatyvą, pats pilsto žibalą ir vynioja silkes; kanauninkas augina savo dukrą. Iš tokių intymių kunigijos buities realijų, situacijų, mąstymo kategorijų formuojasi veiksmo aplinka, jo priežastys ir atmosfera. Romano struktūroje ši aplinka vaidina represinį vaidmenį: kūrinio herojus jai priešinasi, kapituliuoja prieš ją ir vėl grumiasi dėl savo laisvės. Ji iškyla kaip hierarchinė sistema, paremta dogmatine mąstysena, tarnybine disciplina, viešpatauti siekiančio luomo solidarumu ir veidmainystės morale. Nukeltas į negatyvųjį romano polių, kleras, dar neseniai valdančioji jėga Lietuvoje, tapo blogio jėga, kuri griaunama tiek ryškiai tipizuotais charakteriais, tiek sarkazmo intonacija, tiek logiškais kontrargumentais.„Altorių šešėly” – stendališko tipo psichologinis romanas, kur kritiška aplinkos panorama, braižoma visažinio pasakotojo, plastiškai susilieja su herojaus vidine interpretacija. Tai chronologiškai plėtojama asmenybės brendimo istorija, atverianti psichologinį procesą kaip nepertraukiamą vyksmą, kurį maitina paties autoriaus vidinė drama. Liudas Vasaris, pagrindinis romano herojus, Seinų seminarijos klierikas, o vėliau kunigas, rašo eilėraščius ir negali suderinti savyje poeto ir kunigo. Šitas konfliktas, paties autoriaus išgyventas, ir sudaro romano intelektualinį emocinį branduolį: laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiškiausia tos esmės išraiška.Liudas Vasaris, kaip ir Mykolaičio-Putino eilėraščių lyrinis subjektas, telkia savyje „disharmonijos ir dvilypumo pradus”. Jis taip pat gyvena refleksijomis, kurios skrupulingai seka, analizuoja ir tardo šitą vidinį prieštaringumą – vienu atveju kunigo pareigų aspektu, kitu atveju pagal poeto pašaukimo imperatyvą. Tai abejonių, kintančių apsisprendimų, rezignacijos ir maišto dramatiška eiga, siūbuojanti nuo poetinių gamtos išgyvenimų iki košmariškų erotinių vizijų, turinti savo kryptį ir sprendimą. Į pagrindinio herojaus savistabą kiti personažai įsiterpia kaip savotiški raidos akstinai ar vidinių svarstymų argumentai. Liucė, spinduliuojanti skaisčiu mylinčios mergaitės poetiškumu, pažadina meilės ilgesį ir atveria „amžinąjį moteriškumą” kaip meninės kūrybos šaltinį („Meniškieji ir erotiškieji jo sielos polėkiai jungėsi į vieną”). Baronienė Rainakienė, rafinuotos dvaro kultūros balsas, suformuoja tiesą, kuri tik neaiškiai buvo nujaučiama: „Menas, mano bičiuli, yra platus, kaip gyvenimas, o dvasininkas siauras, kaip…” Liudas Vasaris suvokia, kad kunigų seminarija atitvėrė jo talentą nuo gyvųjų meno šaltinių – meilės išgyvenimų, natūralaus žmonių bendravimo, spontaniškos saviraiškos be jokio moralizavimo. Kyla nesutramdomas noras „pažinti gyvenimą dėl kūrybos”, kad nebūtų nužudytas talentas – „Dievo dovana”, nes mylėti ir kurti yra tas pats (novelės „Moteris ir žiedas” tezė). Bet Vasaris nesiryžta jokiems kategoriškiems veiksmams, teisindamasis, kad kiekvieno individo būtis turi savo vidinį dėsnį, kurio nereikia forsuoti, o leisti jam natūraliai bręsti ir atsiskleisti. Liudo Vasario neryžtingumas, kompromisinis pasidavimas aplinkybėms, rezignacija, tylus kentėjimas ir maištingas vidinis nepasitenkinimas išlieka iki pat paskutiniųjų romano puslapių kaip charakterio dominantė, atspindinti tipiškas „lietuviško būdo” savybes, pasak to meto kritikos, kol galų gale, aktyviai spiriamas mylimos moters, sėdasi rašyti atsistatydinimo pareiškimą vyskupijos kurijai {po dvejų metų tokį pareiškimą parašė ir pats autorius). Liudas Vasaris, svyruodamas tarp idealybės ir žemiškumo, skausmingai ieškodamas vieningo egzistencijos principo ir vidinės harmonijos, išreiškė būdingą XX a. literatūros konfliktą – konfliktą tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos.„Altorių šešėly” buvo pirmasis psichologinis intelektualinis romanas, kuriame objektyvaus vaizdo plastika efektingai derinasi (pirmuose dviejuose romano tomuose) su poetinio jutimo gilumine energija, vidinių išgyvenimų vibruojanti emocinė tonacija su minties veiksmu ir blaivia analitika, banguojanti dramatiškų kontrastų kompozicija su lakoniška sąvokinės kalbos stilistika.Šitokio derinio Mykolaičiui-Putinui jau nepavyko išlaikyti romane Krizė (1937). Intelektualinę personažų savistabą čia užgožė lietuvių buržuazinės visuomenės socialinių, politinių ir moralinių procesų panorama, kurios aktualijų (Klaipėdos nacionalsocialistų teismas, finansinės aferos) nepajėgė absorbuoti charakteriai – schematiški tam tikrų socialinių jėgų ir idėjų ženklai. Tai tezių ir antitezių kūrinys, kurį psichologiškai motyvuoti autorius nelabai ir stengėsi, dėstydamas pozityviąją tautos ir valstybės gelbėjimo programą. Reikia sukurti kultūros fondą, kad tauta taptų apsišvietusi ir sąmoninga – „tada nebus pavojingas joks priešas, net ir politinės nepriklausomybės netekimas”. Reikia grąžinti žemei „inteligentiškas lietuvių pajėgas” ir senuose dvaruose „išauginti savąją žemės aristokratiją” (K.Puidos romano „Žemės giesmė” idėja). Atsidūrus Lietuvai dviejų agresyvių sistemų – nacionalsocializmo ir komunizmo – akistatoje, reikia „aiškiai susiformuluoti savo visuomeninę, tautinę ir valstybinę ideologiją”, pagrįstą ne partijų politika, o visos tautos idealais. Poleminė dvasia, tryškusi iš pilietinės ir moralinės atsakomybės jausmo, būdingo prieškarinei lietuvių modernistų kartai, nepersmelkė vis dėlto stipresniais gūsiais deklaratyvių pareiškimų stilistikos ir standartiškos aktualijų romano sandaros. Romane Sukilėliai (1957), istorinės tematikos kūrinyje, įsivyravo aprašomasis momentas ir apriorinio žinojimo nuostata. Vaižgantišką šviesiųjų kaimo būties ir tautinės kultūros pradų adoraciją autorius bandė suderinti su socialistinio realizmo literatūrai privaloma revoliucinio veiksmo heroizacija bei empiriniu konkretumu. Smulkmeniškai sekdamas 1863 m. sukilimo įvykių kroniką, perkrautas dokumentų ir protesto dainų citatomis, istorinių personažų statiškais informaciniais pasakojimais apie save (poetas A.Daukša pats cituoja savo kūrinius), romanas darėsi perdėm iliustracinis, pakrypęs į istorinę studiją. Panoraminio romano struktūrose, reikalaujančiose objektyvaus stebėjimo ir itin imlaus plastiško žodžio, dingdavo rašytojo vidinio atsivėrimo ir individualaus balso sugestyvumas. Autentiškų refleksijų kontempliacinis tonas – stipriausia Mykolaičio-Putino prozos savybė – atgimė nebaigtų „Atsiminimų” fragmentuose (1962-1965). „Menas yra žmogiškoji kūryba” – šita pagrindine Mykolaičio-Putino estetikos teze – buvo grindžiami jo literatūrologijos veikalai, kuriuose tiksliai apibrėžiama rašytojo dvasinė situacija ir jo kūrybos meninis vertingumas. Nuo 1923 m. dėstydamas lietuvių literatūros istorijos kursus Kauno, o vėliau Vilniaus universitete, redaguodamas stambų katalikiškos krypties žurnalą „Židinys” (1924-1932), būdamas Lietuvos rašytojų draugijos pirmininku (1933-1937), išrinktas 1941 m. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos tikruoju nariu, jis išleido stambų veikalą Naujoji lietuvių literatūra (I t., 1936), studiją Vydūno dramaturgija (1935). kritikos straipsnių rinkinį Literatūros etiudai (1937), Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra (1955). Kultūrinės istorinės mokyklos faktografiniam empirizmui čia priešpriešinama literatūros, kaip estetinės vertybės samprata ir sintetinis visos nacionalinės kultūros suvokimas. Lietuvių literatūros istorija čia atskleidžiama kaip vientisa sistema, turinti savo vidinius dėsningumus.„Juk aš ir mano karta esame dviejų epochų žmonės. Aš žengiau į gyvenimą pačiu persilaužimo momentu”, – rašė Mykolaitis-Putinas gyvenimo pabaigoje. Reikšdama esminį lietuvių kultūrinės savimonės persilaužimą iš dogmatinio pasaulėvaizdžio į laisvą XX a. mąstyseną, jo kūryba iškėlė žmogiškumą kaip aukščiausią vertybių instituciją, įteisindama lietuvių literatūroje dramatiškos savijautos ir intelektualinės analizės pradus. Mykolaitis-Putinas, dar gyvas būdamas, buvo pripažintas klasiku ir tapo neginčijamu autoritetu kelioms rašytojų kartoms. Romanas „Altorių šešėly” buvo išverstas į rusų, lenkų, latvių, ukrainiečių, estų, čekų, vengrų, vokiečių kalbas.