miesto vaizdai Juditos Vaičiūnaitės eilėraščiuose.

Miesto vaizdai Juditos Vaičiūnaitės eilėraščiuose

Miesto tematika nėra būdinga lietuvių poezijai. Turime daug lyrikos, nuspalvintos tradicinio kaimo romantizmo. Joje laukai, medžiai, upės, saulėlydžiai – visa poetą supanti gamta. Ją mūsų poetai paprastai vaizduoja labai švarią, paprastą, natūralią ir harmonišką. Gamtoje ieškoma ramybės, atgaivos, tikrojo savęs pajutimo, kasdienybės dulkių nuplovimo. Į gamtos prieglobstį bėgama iš miesto. Jis triukšmingas, nenatūralus, neharmoningas. Miesto įvaizdžiai dažnai naudojami kaip tamsusis kontrastas gamtos giedrumui.

Judita Vaičiūnaitė į miestą pažvelgia kitaip. Poetės eilėraščių pasaulis yra labai įvairus. Jos poezija kupina atradimo jaausmo. Miestas jai nėra statiškas. Jis gyvas, nuolat besikeičiantis ir dramatiškas. Eilėraštis – tai maža scena, kurioje mes susitinkame poetę:

Estradinė – mano širdis.

O sceną turbūt išardys.

Ir tuščios – užkaltos kasos.

Dujotiekiui duobės kasamos.

Ir debesys vėl – už pečių.

Ir pradedu vėl iš pradžių.

Pažįstamas kūčių plakimas.

Estradinis mano likimas.

(„Lapkričio parkai“)
Miestas – tai didžioji žmogaus estrada, kurioje vaidinamos dramos, komedijos ir , deja, tragedijos.
J. Vaičiūnaitės poezijoje dažnai sutinkamos miniatiūros, kuriose paprasčiausi kasdienybės momentai sužėri visiškai naujoje, netikėtoje šviesoje:
Marmurinis prekystalis
Vėl apšlakstytas krauju ir saule,
Vėl skerdiena senamiesčio krautuvėj,
Vėl nusišypso mėsininkas,
Nusišluostęs krruvinus delnus,
Vėl Hendelį groja radijas,
Vėl šakota erškėtrožė žydi
Virš juodaplaukės pirkėjos.

(„Krautuvė“)

Iš tikrųjų, kodėl mėsininko kruvini delnai ir Hendelio muzika turėtų būti priešingybės? Reikia tik atprasti nuo trafaretiškų estetikos normų.

Miestas yra prijaukinamas, sušildomas žmogaus – juk tai ne tik gatvės. Tai ir namai, ka

ambariai, kuriuose gyvena žmonės. J. Vaičiūnaitės poezijoje kambarys – tai individo teritorija, vidinės jo dramos scena. Dažniausiai eilėraščiuose sutinkami balkonai, langai, veidrodžiai. Kambaryje dažnai gyvena vaikystė, ir todėl jis visuomet ypatingas, šiltas, skirtingas nuo visų kambarių pasaulyje: „eik, atrask tą kambarį, vienintelį visam pasauly“ („Dulkina Kauno saulė“). Kambaryje poetės mylimi daiktai, saugantys jos rankų ir širdies šilumą: švelnus aksomas, juodos skaros, egzotiškos gėlės, kavinukas su pastoralėmis. Mėgstamiausios spalvos juoda ir raudona, bylojančios apie žmogaus gyvenimo tragizmą, jo meilę, aistrą ir kančią. Miesto fone dažnai išgyvenama meilės drama, tačiau joje nėra palaimos, šviesos ir džiugesio. Tokia lyrika tiesiog nesiderėtų su miesto ritmu. J. Vaičiūnaitės lyrikoje dažniau sutinkame dviejų žmonių erotinę įtampą, laiko praeinamumą, praradimą.

Miesto mozaikoje į vieną giją susipina švelnumo ir žiaurumo, džiaugsmo irr monotonijos siūlai. „Kaip širdį prie šios minties pripratinti?“- klausia poetė („Šviesos voratinklis“). Jos atsakymas paprastas: išsaugoti laikinumą, šviesos voratinklį, tarp daugiaaukščių mūrytų dėžių tapti lengva, lakia, besvore, laimės nujautimu spindinčia ir apdalinti kiekvieną džiugesiu. Tas apdalijimas ir yra J. Vaičiūnaitės poezija. Tik tada laimės nuojauta gali virpėti langų mozaikoje, kiemo šukėje ir vitrinose.

Miesto purvas ir saulės auksas egzistuoja kartu, kaip mylinčių žmonių išsiskyrimas gali būti ir skaudus, ir džiaugsmingas:

Pravirkau iš džiaugsmo ir iš graudulio,
Supratus –
Mūsų tolstantys balsai
Mylėjo vienas ki

itą.

(„Pokalbis“)

Miesto panorama pilna paradoksų. Poetai, kurie myli miestą, myli jo atsitiktinumą, dinamiką, dramatiškumą ir tai, kad jis sukurtas žmogaus rankų. Mylėti miestą, reiškia mylėti žmogų.

Vaikščiodami miesto gatvėmis, mes dažniausiai matome banalybę. Materialinės vertybės viską užgožia. Tačiau J. Vaičiūnaitės poezija sutrupina tą apdulkėjusį kasdienybės kiautą ir nuplauna akis. Mes pamatome, kiek daug stebuklų mus supa. Juk gamta yra ir mieste, tik reikia pamatyti pienę, prasikalusią pro įtrūkusį šaligatvį, žydinčias vyšnių šakas, barbenančias į tavo langą.

Dažniausiai poetės kūryboje iškyla Vilniaus ir Kauno vaizdai. Kaunas – vaikystės miestas. Su juo siejama atminties tema. Įvairiausi daiktai, garsai, spalvos sužadina lyrinio subjekto prisiminmus, tokius mielus, gražius, tačiau liūdnus. Poetė nuolat siekia susigrąžinti prarastą laiką. Ji tarsi budi, kad galėtų bet kuriuo metu pažadinti praeitį, senovę.

Vilnius – ne toks šiltas, tačiau mielas ir šiltas. Jis poetei – kultūros, dvasinio gyvenimo centras.

J. Vaičiūnaitės kūryboje iškyla labai įvairus miestas. Tai priklauso nuo žmogaus, kuris gyvena mieste. Jeigu jis šaltas ir bejausmis, vargu, ar kas nors gali jį sušildyti, o ieškantis grožio, visur jį randa.

Leave a Comment