lietuviu

Apie Juditą Vaičiūnaitę

Judita Vaičiūnaitė – viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų. Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune, žymaus gydytojo šeimoje. Nuo pat vaikystės būsimą poetę supo aukštų polėkių ir didelių kūrybinių užmojų žmonės. Visa tai, pasak pačios J. Vaičiūnaitės, ir įžiebė kūrybos kibirkštį. Rašyti ji pradėjo turėdama vienuolika metų. Tai daryti Juditai buvo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti.

Viename laiške dėdė Petras Vaičiūnas Juditai parašė: „Tavo atsiųstieji eilėraščiai gan įtikinamai byloja, kad tu esi ir turi būti poetė“. Paauglę tokia pastaba laabai džiugino ir jaudino.
1959 m. J. Vaičiūnaitė Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Nors studijos Vilniaus universitete ją gerokai apvylė, tačiau ten sutiko du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą, kurie daug kuo prisidėjo prie J. Vaičiūnaitės poetinio braižo formavimosi. Poetė dirbo „Literatūros ir mene“, „Kalba Vilnius”, „Naujojo dienovidžio” redakcijose. 1986 m. gavo valstybinę premiją už 1985-aisiais išleistą rinktinę Nemigos aitvaras.
1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.
Pirmasis poezijos rinkinys Pavasario akvarelės pasirodė 1960 m. Vėliau išleido nemažai eilėraščių rinkinių, parašė poezijos, pasakų vaikams.
Paskutinė knnyga „Debesų arka“ yra ypatinga ne vienu požiūriu. Svarbiausia tai, kad čia išryškėja, įprasminančios gyvenimo ir mirties sandūra.

Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė

Viena iš pirmųjų lietuvių poezijoje natūraliai priėmė miesto kutūros pasaulį. Neretai jos eilėraščiai turi muzikos kūrinio formą, muzikinis pradas, muzikos, da

ailės kūrinių sukelti įspūdžiai ir apmąstymai juose labai svarbūs. Miesto pasaulis toks pats apgyventas, jaukus ir poetiškas kaip kitiems poetams kaimas. Gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai geometriškai įformina eilėraščio erdvę. Kultūros ir gamtos pasauliai jaukiai sugyvena. Gamta kartais primena taurų inteligentiškos buto interjerą, žmogus gyvena šiek tiek romantiškai teatrališkoje aplinkoje. Pastebi grožį kasdienybėje, banaliose buities smulkmenose, tai sąlygoja dėmesį detalei, konkretumui, skatina įvardyti ir aplinkos daiktus ir aplankus, ir augalus, kurie jos eilėraščius tiksliai nusakyti. Pastarasis įvardijimas atsispindi ir atpažinimo džiaugsmą, lyg priartina gamtos pasaulį prie jau nutolusio nuo žmogaus. Eilėraščių vaizdus paprastai sieja ne nuoseklus loginis, bet asociacijų ryšys. Didelė dalis eilėraščių – aistringas, trūkčiojantis pasiaukojančios ir išdidžios moters monologas. Dažnas eilėraštis – viena ar kelios impresionistinės jausmo įspūdžio akimirkos, todėl jie juungiami į ciklus, kur impresionistiniai fragmentai tampa visumos dalimi.

4 Būdingiausi J.Vaičiūnaitės eilėraščiai

BALTOSIOS AKACIJOS
Po lietaus, po griausmo vėl vaivorykštė,
ir iškart akacijos pražysta,
baltosios akacijos,
liūdnieji skvero medžiai,
saugą stiklo taros supirkimo punktą –
nežinojau dar, kad skurdas šitaip kvepia
temstant, kad apkrinta žiedlapiais net šiukšlių
urnos, net sulytas laikraštis ant suolo,
kad svaigina ligi ašarų tas kvapas –
baltosios akacijos nykiam skvere.
RUDUO
Pavargus kirpėja šeštadienio vakarą
niūniuoja kažką rytietiška,
ieško
savęs begalybėje
veidrodžių (geltonom lapų žvaigždėm aplipę
vaikystės drabužiai), palyti
flakonų stiklą ir šepečius,
liūčių nuplautus,
lyg rūką išdraiko po gatvę
sušluotus nukirptus plaukus,
ir vėl – nenusakomas kvapas
lietaus, kvepalų ir tamsos,
tausos
fosforinėj kaštonų šv

viesoj
tos melodijos aidą
pavargus kirpėja šeštadienio vakarą.

PAKALNUTĖ

Šaltinis toks skaidrus,
kai tavo ašaros juo nuteka,
Mėnulio žydinti gėlė –
mažytė pakalnutž
su virpančiais varpeliais vėjy,
visas sąžalynas
šešėly svaigiai kvepia,
tankūs lapai vis žalyn,
iš pakalnučių balzgano vainiko,
jo ovalo
dar žvelgia tavo akys mėnesienoj,
lyg opalo
švytėjimas naktis,
dar uogos noksta,
dar su nuostaba,
su grauduliu paliesi žemę,
gyvastį šakniastiebių.

KRAŠTE SKURDŽIŲ EŽERYNŲ

Geltoni namai su verandom,
mes ieškom namų ir nerandam,
žuvėdrų klyksmas ūmus
iš tolo pasiveja mus.

Grįš kregždės į gūžtą pastovią –
į lizdą balkono pastogėj,
gal rasim lizde po agatą,
nušviesim tą varganą gatvę.

Gal bus parašytas čia posmas,
gal jausim pasaulį kaip kosmosą,
krašte skurdžių ežerynų
kvėpuosim spindesiu grynu.

Kūrybos bruožai

Vaičiūnaitės kūryba pulsuoja istorinių realijų gyvastim, ne kartą poetė teigė: „mano gyvenimas perregimai matomas iš kūrybos“. Poetė nuolat stebėjo aplinką — kartais ją sudomindavo koks nors patrauklus reljefas, architektūros detalė, žmogaus eisena ar išgirstas muzikos akordas, ji gebėdavo fiksuoti tai, kas aplinkui. Tačiau tai ypatingas stebėjimas — ji nematydavo, kas bjauru, nešvaru ar nemalonu, o tai, kas gražu, suteikia vilties, įkvepia kūrybai. Dažnai tokie pojūčiai ir virsdavo eilėmis.
Poetinį J. Vaičiūnaitės braižą formavo ne tik perskaitytų žymių ar mažiau žymių poetų kūryba, bet ir prozos knygos, taip pat ne viena meno sritis. Lyrikė yra sakiusi, jog: Menas yra būtinas žmogui, jis formuoja jį vaikystėje, lydi visą gyvenimą, auklėja jį humanizmo dvasia, ir kiekvienas renkasi iš jo begalybės tai, kas jam labiau ar

rtim.
G. Bernotienė poetę, dažniausiai rašiusią naktimis, įvardija kaip miesto dvasios ir kolorito reiškėją, o D. Mitaitė savo straipsnyje apie J. Vaičiūnaitė apibendrina, jog lyrikė “viena pirmųjų lietuvių poezijoje natūraliai priėmė miesto kultūros pasaulį”. J. Vaičiūnaitė sutinka su tokia jos poezijos apibrėžtimi, sakydama: ,,Turbūt iš tiesų mano poezija turėtų būti urbanistinė. Juk aš nuo pat vaikystės esu tikra miestietė. Gimiau ir augau, kaip jau sakiau, Kaune“.
Ir visa tai – tik maža dalelė saugaus poetę supusio pasaulio, jo šviesų bei spalvų, daiktų ir formų. Pasaulis, pilnas mažų, nepakartojamų kasdienybės akimirkų prisilietimų. Vieta, jauki ir priimtina lyriniam J. Vaičiūnaitės subjektui savo saugumu, buvusių gyvenimų jautimu, alsuojanti senove ir dvelkianti įdvasinta supančių daiktų prabanga. Toks yra J. Vaičiūnaitės fikcijos, kilusios iš stiprios emocijos, estetikos pojūčio, naujumo ir intelekto sąjungos, pasaulis.
J. Vaičiūnaitės lyrika ne išpažintinė, ne meditacinė. Joje vyrauja vaizduotė ir konstruktyvumas, ypatingą reikšmę suteikiant žodžiui, kurio itin svarbus fonikos lygmuo.
J. Vaičiūnaitė – garsoraščio virtuozė, garsiniai sąskambiai kuria netikėtas žodžių, prasmių jungtis.
Didžiausią kūrybos dalį užima vidinės tikrovės eilėraščiai, kuriais reaguojama į būseną, nuotaiką, muziką, formą, spalvą. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia, daiktai tarsi ištirpsta ir išsisklaido joje. Įstabaus talento dėka paprasčiausi, kasdieniški daiktai (kavinukas, motinos siuvamoji mašina, balkone padžiauta suknelė, nudažytos ko
ojinės.) tampa poezija. Poezija ir grožiu ji paverčia viską, prie ko prisiliečia jos žodis.
Viską J. Vaičiūnaitės poezijoje persmelkia meilės motyvas – istoriją, miestus, daiktus, žmonių likimus. Ji – didžioji meilės poetė.

Leave a Comment