Juozo Apučio kūryba
* Nori sušildyti žmogų, išgirsti slapčiausius sielos virpesius, įsiklausyti į širdies plakimą * Tyrinėja žmogaus vidinį gyvenimą * Vengia dirbtinių situacijų * Gina vidinę nepriklausomybę * Kuriamas pasaulis ir paprastas, ir slėpiningas. Formuojamas potekstės klodas * Dažnu atveju atsigręžiama ir atsiremiama į laimingą vaikystę, kuri persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą * gilus psichologinis išgyvenimas * žmogus ir laikas – dažniausia Juozo Apučio novelių tema. Prisiminimas (retrospekcija) – svarbiausia meninio laiko forma * erdvė dažniausiai uždara, kur visi daiktai jaukiai glaudžiasi prie tavęs. Jie apgaubti atsisveikinimo, liūdesio, nes tuos paprastus daiktus jau nurašo techniškoji civilizacija, išardžiusi valstiečio buities uždarą erdvę
Jono Biliūno kūryba
* Jonas Biliūnas tapo pirmu profesionaliu lietuvių rašytoju, kėlusiu sau aukštus reikalavimus * J.Biliūno žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė * J.Biliūno novelei būdinga: glaustas, lakoniškas pasakojimas, nepaprastas atsitikimas, o pabaigoje – pasekmes apibendrinantis akcentas * Svarbus ne pats įvykis, o jo sukrėsta žmogaus psichologija * Pasakoja pirmuoju asmeniu – atvirai ir nuoširdžiai * Autorius artimas pasakotojui, jaučiame nemaža autobiografiškumo, jo skaudžių dvasinių išgyvenimų atšvaitų * J.Biliūno pasakojimui būdingos šnekamosios kalbos intonacijos, kurios suteikia jaukumo, suintymina kalbėjimo situacijoj
Kristijono Donelačio „Metai“
„Metai“ – epinė poema.
„Metus“ sudaro – 4 dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“.
Veikėjai – 50 (34 vyrai, 16 moterų). Skirstomi į ponus ir būrus. Būrai į viežlybuosius ir nenaudėlius.
Tvarkos ilgesys „Metuose“: * tvarkos idėja „Metų“ pasaulyje – tai tobulai sutvarkytas augalų ir gyvūnų pasaulis * tvarkos steigėjas – krikščioniškasis Dievas * žmonių pasaulis pagrįstas sutarties principu: būrai turi eiti baudžiavą, o ponai yra įsipareigoję būrams * vienas pagrindinių „Metų“ konfliktų kyla dėl tarpusavio sutarties pažeidimų – ponai engia būrus
* paskutiniojo teismo baimė yra pasaulio tvarkos palaikymo garantaRomualdo Granausko kūryba
Kūrybos bruožai * Kūryboje atpažįstame „tikro žemaičio“ charakterį. Prisirišimas prie užgyventos vietos, daiktų, būdingas pastovumas * Veikėjai užsklęstos galvosenos (daug kalba viduje, ginčijasi, kalbasi su savimi), todėl ypatingas kūrinių pasakotojas * Jaučiama kūrinyje autoriaus pozicija: jis visa, apie ką rašo, yra pats išgyvenęs * Kūriniuose dominuoja natūralus žmogaus ir gamtos ryšys * Gamta diktuoja žmogaus gyvenimo ritmą * Veikėjai mažai individualizuoti. Tai tipai, įkūnijantys kolektyvinį tapatumą * Vaizdai sodrūs, tikroviški. Vaizduojamos konkrečios situacijos, kasdieniška aplinka, bet tai tik paviršius * vaizdas metaforiškas, būdingas simboliškumas, poetiškas neregimasis pasaulis * Kūrinio pasaulis pilnas daiktų, bet reiškiančių, simbolizuojančių, lemtingų. Tai magiškas realizmas * Metafora yra pasaulio suvokimo ir vaizdavimo būdas, išstūmęs aprašinėjimą ir konstatavimą, būdingą epinei prozai * Ryšys tarp kartų suvokiamas kaip „paslaptingas kanalas“, kuriuo teka tautos gyvybė, pasiduoda žmonių patyrimas ir išmintis, bet žemdirbių vaikai nebesugeba tos patirties perimti * Tarsi skausmingai atsisveikinama su senojo lietuviško kaimo gyvenimo būdu ir nerimaujama dėl tautos likimo
Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“
Žanras Apysaka. Vengiama fabulos išsišakojimo. Nedaug veikėjų. Vaizduojamas nedidelis laiko tarpas.
Tematika ir problematika Žemės atėmimas, darbo prasmės nebesuradimas
Laikas Viena diena. Pavasaris. Balandis. Retrospektyvus. Prisimenama kaip atsikraustė, kaip ištekėjo… Istorinis laikas – kolektyvizacija, sovietizacija.
Erdvė Dvi: sava (namų), svetimo pasaulio (už kiemo vartų). Jos sudaro opoziciją kaip ir vaizduojamos žmonių kartos.
Pasakotojas Susitapatina kartais su Kairiene. Žiūri iš senosios kartos pozicijų.
Vytauto Mačernio kūryba
Poezijai būdinga: * abejonė tapo svarbiausias poetinis išgyvenimas, nerimas – pastovi eilėraščio įtampa, o mirtis – pagrindinis motyvas
* būdingas atvirumas ir trumpumas * žmogaus padėtis suvokiama ne istorinio laiko rėmuose, o iškart projektuojama į begalinę būties erdvę * gimtosios žemės, namų, ryšio su protėviais poetizavimas * svarbiausia poezijos ypatybė – filosofiškumas, bandymas suvokti egzistencijos prasmęEgzistencializmui artima Mačernio lyrikoje tai: * žmogus pasmerktas mirčiai, nebūtis apglėbia kiekvieną egzistenciją * eilėraščiuose skeptiškas, viskuo nusivylęs žmogus, ieško vidinės jėgos, kuri atlaikytų būties absurdiškumą * gimtoji žemė ir gimtieji namai – tai atrama žmogui, gyvenančiam dūžtančių formų pasaulyje * dažnai eilėraštis baigiamas klausimu, mintimi, prašančia ieškoti, galvoti. Visa Vytauto Mačernio kūryba ne konstatuojanti, aiškinanti, o klausianti.
Maironio kūryba
1886 metais dar besimokant Kauno seminarijoje pasirodo „Aušroje“ pirmasis eilėraštis „Lietuvos vargas“ Zavalionio slapyvardžiu. 1895 metais pasirodo pirmas „Pavasario balsų“ rinkinys (iš viso 4 leidimai). Žanrai: baladės, poemos, draminės trilogijos.
Pagrindinės temos: Tėvynės gamtos ir istorijos aukštinimas, protestas prieš pavergimą, pasipriešinimo šūkiai. Kūryboje laiko slinktis iš praeities į ateitį.
Kūrybos bruožai: * poetizuojamas subjektyvus pasaulis, vyrauja lyrinis išsisakymas * poezijos žmogus turtingos sielos, stiprių jausmų, romantiškų polėkių asmenybė * dvasinis pasaulis atskleidžiamas monologu, kartais kreipiamasi į menamą pašnekovą * išsikalbėjimui suteikiama nuosekli struktūra, išbaigta forma, iki tobulybės nugludintas eilėraštis ir jo negriauna emocija * įtvirtino pakilų, nekasdienišką kalbėjimą, iškilmingą aukštąjį stilių, bet iškilmingas kalbėjimas nepraranda natūralumo. Tai idealizuojantis kalbėjimas – skaidrus, aiškus ir pakilus, vengiantis viso, kas šiukštu, vulgaru. Jausmingumas reiškiamas atitinkamu žodynu, poetinėmis figūromis, sintakse. * ištobulino silabinę toninę eilėdarą * poezijos siela padarė metaforą, eilėraščiui suteikė paslaptingumo – jis nebebuvo lėkštas ir atviras.
Justino Marcinkevičiaus kūryba
Kūrybos bruožai: * poezijos centre – tėvynė, žemė, motina, tauta, kalba. Tai nebuvo nauja, bet tai vėl reikėjo grąžinti į viešumą * atskleidė egzistencinį pokario kartos netikrumą * poeto misija – šildyti ir sergėti tautos gyvybę * siekė, kad poetinis žodis ne tik gražiai skambėtų, bet ir auklėtų žmogų, turtintų jo dvasią. Eilėraščiuose išpažįstamos žmogaus silpnybės ir pasiryžimas tobulėti, bet nemoralizuojama * kasdienybėje, darbuose matomas apeigiškumas * siekia apimti žmogaus visumą (žmogus istorijoje ir dabartyje, jis klystantis, pasiaukojantis, atgailaujantis, kantriai kuriantis save * žmogus gyvena namų – pasaulio erdvėje. Ypatingas požiūris ir į laiką: žmogaus akimirka matuojama amžinybe – laikas triukšmingas, o amžinybė – tyli ir susikaupusi * poetas jaučia lietuviškumo atramas: įsigyvena į gamtą, turi dramatiškos istorijos pojūtį * būdinga žanro įvairovė
Vinco Mykolaičio – Putino kūryba
Ypač svarbi kūrėjo asmenybė: * gilus, atidus kitam žmogui; * ieško esmės įvairiuose dalykuose; * jautrus; * suvokiantis gamtos grožį; * jaučiantis muziką; * mėgo vienatvę; * linkęs į rezignaciją (pasiduoti likimui); * tylus, drovus, nepasitikintis savimi.
Kūrybos etapai: * 1922 – 1937 metai („Tarp dviejų aušrų“, „Keliai ir kryžkeliai“, „Altorių šešėly“); * 1938 – 1967 metai („Vakarėj žaroj“, „Būties valanda“, „Langai“, „Sukilėliai“).
Lyrika
* Skamba žmogaus būties motyvas, poetiniame eilėraščių cikle „Mano mėnesiai“ metų laikų kaitą poetas supranta kaip savo gyvenimo paralelę. * Lyrinis subjektas eina per tragiškus lemties išbandymus, prisiliesdamas prie aštriausių būties briaunų, per kovą laimėdamas laimę ir džiaugsmą * Priartėja prie egzistencializmo * Paskutiniuose eilėraščiuose daug kur atsiranda „nekviestoji viešnia“- mirtis, tai realus faktas, kurį menininkas priėmė atvira širdimi ir skaidria sąmone. Ant nebūties slenksčio dramatiškai grumiasi dvasinė energija su fizine negalia, sąmonės šviesa su pasąmonės šešėliais
* Grįžo prie pamėgtų, nors naujai motyvuotų simbolių (juoda nežinia, nykus šešėlis, spinduliuojantys takai). Įsigali natūrali, kasdieniška pasakotojo intonacija, girdimos autoironijos ir sakralumo spalvosVėlyvoji lyrika
* Įveikiami vidiniai barjerai, iškylama virš „niekingo padlaižūno“ ir radikalaus maištininko padėties, atsitiesiama, pačiais kūriniais paneigiamos sovietinės ideologijos dogmos. * Didžiausias vėlyvosios Putino poezijos kūrinys yra lyrinis ciklas „Parafrazės“. * Vėlyvoji Putino kūryba giliai paveikta pasaulį sukrėtusių katastrofų, priartėjo prie egzistencializmo filosofijai būdingų būties apmąstymų. * Patyrusio ir išmintingo žmogaus žvilgsniu žvelgiama į būties ir nebūties gelmes, suvokiamas iliuzijų sąlygiškumas, stiprėja tragizmo motyvai.
„Altorių šešėly“
Parašymo laikas: 1932 – 1933 m.Parašymo tikslas: apmąstyti poeto pašaukimo kelią, pateikti kunigų gyvenimą, norėjo iškelti ekskunigo problemą, norėjo parašyti menišką kūrinį, su įvairiomis detalėmis.Svarbiausios problemos: * kunigo ir poeto santykis; * ekskunigo problema; * dvasinės laisvės problema.Kontekstai: * Rašytojo biografija (pats atsisakė kunigystės). Romanas buvo sutiktas kaip pasikėsinimas prieš bažnyčią, ryškus autobiografiškumas ypač pirmojoje dalyje, nes daugelis veikiančių asmenų buvo iššifruoti kaip prototipai. * Pagrindiniam veikėjui autorius suteikia kai kuriuos savo charakterio bei pažiūrų bruožus. * Pats Vincas Mykolaitis – Putinas nuolat pabrėždavo jog tai ne atsiminimai ir ne autobiografija.Erdvė: platėja. Tai skatina Liudo Vasario išsivadavimo viltį: I dalis: veiksmas koncentruotas siauroje, uždaroje erdvėje (seminarija, tėviškė). II dalis: veiksmas vyksta Kalnynuose, erdvė platėja, sutinkami įvairesni žmonės. III dalis: veiksmas vyksta laikinojoje sostinėje.Laikas: biografinis, apima nuo 1905 iki 1926 metų.
Henriko Radausko kūryba
Tai poezijos vienišius. Šaipėsi iš lietuviškų sentimentalių eilių, sodžiaus poetizavimo. Jo netraukė tautiniai idealai. Tai grynosios poezijos kūrėjas. Jo lyrika mūsų poezijoje užima izoliuotą padėtį, nesiremia į literatūrinį kontekstą. Jo poezija neskatina, neragina, todėl iš pirmo žvilgsnio eilėraščiai gali pasirodyti labai šalti, bet toks yra fontanas: šaltas, ledinis, bet gražus…
Kūrybos bruožai: * Kūryba remiasi ne realybe, tėvynės gamta, asmeniniais išgyvenimais, o menu, mitu, iš nieko nekurti savitą pasaulį. * Kūryboje dažnai nėra lyrinio subjekto, jį keičia pasakotojas, stebintis iš šalies ir su ironija. * Pasakojimas eilėraštyje prasideda tikrovės paneigimu, išnykimu (dažnos mirties, nužudymo, žiaurumo metaforos). * Realybė transformuojama, ją pakeičia poetinė tikrovė. * Vienas pagrindinių požymių yra balsas. * Eilėraščio vaizdas dinamiškas – viskas jame juda, keičiasi. * Kuriamą poetinę pasaką atitraukia nuo kaimo šaknų ir mažos tautos heroinių legendų, pakelia iki visuotinės civilizacijos. * Atviro filosofavimo nemėgo. * Vėlyvuosiuose eilėraščiuose dažniau kalbama apie bėgantį laiką, mirtį, pabaigą, bet ironija išlaikoma. * Henrikas Radauskas – užslėptos egzistencinės nevilties poetas, kūręs antirealybės pasaką, kur sustiprina netikėčiausi erdvės ir laikai, gyvybė ir mirtis.
„Mirties angelas“
Henriko Radausko eilėraščiuose žmogaus būties prieštaringumas yra nusakomas angelo – velnio įvaizdžiais. Jie neturi religinio atspalvio. Poetas buvo abejingas religijos dalykams. Jo eilėraščiuose beveik nėra religinių nuotaikų, o vietoje krikščioniškojo Dievo mirgėte mirga antikos dievai. Angelas ir velnias poetui nėra ir abstrakčių gėrio ir blogio idėjų simboliai. Tai greičiau dvi žmogaus būties pusės. Gyvenimo vienovę sudarančių priešingybių emblemos. Velnias eilėraščiuose tai Mefistofeliško neigimo dvasia, bet ir gyvybingumo, nerimo, abejonių įvaizdis. Yra nemažai tokių pat eilėraščių. Kontekstui – Meterlinko „Nekviestoji viešnia“. Visas eilėraštis – mirties motyvas. Durys – siaurinama erdvė (riba). Pokytis.Šimtametės ąžuolinės
Senatvė
Mirtis Naujagimiu pravirksta
Kūdikystė
Gyvenimas
3 strofos 2 eilutės vidurys – keitimosi riba. Geltona – mirties, mirusiojo veido, žvakių spalva. Papūga – gyvenimas, triukšmas.LaikasTekantis laikas. Gyvųjų laikas.
„Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką“ Stovintis laikas. Mirusiųjų laikas.„Voras tinklą tarp žvaigždžių kabina“Salomėjos Nėries kūryba
Salomėjai Nėriai būdinga neoromantinė pasaulėžiūra: * realybės ir svajonės priešprieša * vidinio gyvenimo trapumas ir pažeidžiamumas * gilūs išgyvenimai gamtoje * nuotaikų kaita * meilės jausmo poetizavimas * bandymas prisiliesti prie amžinybės
Salomėjai Nėriai būdingi 3 svarbūs etapai: * ankstyvoji lyrika („Anksti rytą“, „Pėdos smėly“, „Per lūžtantį ledą“) * brandžioji lyrika („Diemedžiu žydėsiu“) * karo metų lyrika („Dainuok, širdie, gyvenimą“, „Prie didelio kelio“)
Ankstyvoji lyrika
„Anksti rytą“ „Anksti rytą“ – tai simbolinis pavadinimas – dar bus diena, dar bus aukštumos ir skaudūs kritimai. Gyvenimo džiaugsmo motyvas – vienas svarbiausių šio rinkinio motyvų, reiškiamas optimistinis santykis su tikrove. Poetė į viską žiūri su susižavėjimu ir nuostaba. Gyvenimas tebėra sumišęs su pasaka. Gyvenimas šviesus, pasakiškas, platūs užmojai, didelės viltys, metamas iššūkis pasauliui.
„Pėdos smėly“ Rinkinyje poetė pirmąkart pajunta, jog laikas nesustabdomai bėga, niaukiasi giedra nuotaika. Jaunystės iliuzijos palieka lyriką. Salomėja Nėris nemaištavo prieš laiko įstatymą, priėmė tai kaip neišvengiamybę. Dar džiaugiamasi gyvenimu, jaunyste, bet atsiranda skaudaus trapumo būsena. Eilėraščiai ne išpažintys, bet dažniausiai dialogai. Gamta jaučiama kaip žmogus (dažniausiai yra gamtos ir žmogaus paralelė).
„Per lūžtantį ledą“ Eilėraščio rinkinio žmogus ima suvokti save pasaulio struktūroje. Gyvenimas suvokiamas kaip nuolatinis pavojus, grėsmė, jis yra labai trapus.
„Diemedžiu žydėsiu“
Titulinis rinkinio eilėraštis sukurtas 1936 metais kovo 3 dieną. Tai brandžiausias rinkinys – žmogus nemirtingas. Čia žmogus ir gamta tarsi susilieja. Spalvos ir šviesios, ir tamsios. Balta, geltona, raudona, juoda, mėlyna… ledinis, šaltas, plieninis). Eilėraščių rinkinio kontekstas:
* 1936 m. keliauja į Paryžių, meno meką * grįžusi gyvena Palemone ir tėviškėje, jaučiasi turinti savo kampą * jos kūryba – neoromantinė. Pasaulis, rodos, šaltas, lyrinis subjektas jame svetimas, jam nejauku, bet poetei būdingas tikėjimas gėriu, skaisčios svajonės, meilės ir grožio pasaulis, poetizuojamos žmogiškosios vertybės * neoromantizmas įteisino vienatvės, nepritapimo prie pasaulio, skausmingo nepasitenkinimo gyvenimu ir vidinio trapumo jausmą * realybės ir svajonės priešprieša * glaudi sąsaja su gamtos pasauliu, raginanti apmąstyti žmogaus būtįProblemos, keliamos eilėraščių rinkinyje: * kas yra žmogus? * ką reiškia jo egzistavimas? * žmogaus vieta gamtoje ir pasaulyje * kur pasibaigia būtis ir prasideda nebūtis?
Balio Sruogos kūryba
Savo kūrybinį kelią pradėjo 1912 metais romantiškais eilėraščiais. Arčiausiai širdies buvo simbolizmo estetika. Objektyvi tiesa nėra Balio Sruogos kūrybos tikslas. Poezija, anot B.Sruogos, tai ūmus praregėjimas, drąsi fantazija ir jautri intuicija.
Lyrikai būdinga: * Eilėraščio centre – vidinis individo disharmoniškos asmenybės gyvenimas. * Eilėraščiuose fiksuojamas akimirkos žavesys, siaučiantis emocijų pasaulis. * Būdingas muzikalumas – sąskambių, rimo žaismė. * Būdingas tautosakiškumas, susipinantis su romantinės literatūros įvaizdžiais. * Balys Sruoga vadino save neoromantiku, nors paprastai yra laikomas vienu pagrindinių simbolistų. Jaučiama sąsaja su impresionizmu.
„Dievų miškas“
Memuarų specifika: * centre autoriaus asmenybė, jo patirtis, minčių ir jausmų pasaulis * laikomasi autentiškumo (vietos, laiko, tikri vardai ir pavardės, įvykių chronologija) * išsakomos pasakotojo reakcijos, vidiniai išgyvenimaiErdvė: labai lokalizuota – Štuthofo koncentracijos stovykla.Ypatingas pasakojimo stilius: * satyrinis vaizdavimas * romano stilių nulėmė pati lagerio tikrovė * koncentracijos stovykla – absurdo pasaulis: * nuvertinamas protas * nuvertinama gyvybė * šaipomasi iš švenčiausių dalykų – mirties * žmogus praranda dvasinį ir išorinį panašumą į žmogų * nuvertinamas darbas ir jo reikšmė
* paneigiamos žmonių moralės normosAntano Škėmos kūryba. „Balta drobulė“
A.Škėmos kūryba pabrėžtinai biografiška – ir faktų, ir psichologinių išgyvenimų prasme. Romano „Baltoji drobulė“ pagrindinis veikėjas – išeivis iš Lietuvos, poetas Antanas Garšva savo charakteriu, asmenybės turiniu ir likimu artimas pačiam autoriui. Garšva kenčia dėl savo varganos padėties – bedvasiame Niujorko pasaulyje jis tik robotas, nereikšmingas mechanizuoto gyvenimo sraigtelis. Dėl to atsiranda ironiškas žvilgsnis į savo bejėgiškumą ir aplinkos absurdą. Jo samprotavimuose iškyla nežmoniško, baisaus ir bjauraus pasaulio vaizdas. Savo žmogiškąjį įprasminimą žemėje Garšva pirmiausia sieja su kūryba. „Neparašiau geros knygos“ – vadinasi negimiau. Kūrėjas visada vienišas ir kenčiantis, nes tik toks žmogus gyvybingas ir gebantis priešintis. Gyvenimas nepažinus, beprasmiškas, jis niekur neveda. Tačiau prigimtis nepaklūsta šiam aiškiam žinojimui. Kenčiantį ir kuriantį herojų, pasitraukusį į save, slegia vienišumas. Jis ilgisi žemiškos laimės, artimo žmogaus, meilės. Bet vos tik tokia galimybė priartėja, jis išsigandęs traukiasi – bijo miesčioniškos buities, sočios ramybės, o dar labiau – primityvios instinktų vergovės. Šinšilai – ne tik bedvasės buities, bet ir žiaurumo, kruvino agresyvumo bei nužmogėjimo simbolis. Per visą romaną vesdamas šinšilo ir nužmogėjimo paralelę, rašytojas rengia skaitytoją romano pabaigoje išvysti Antaną Garšvą šinšilo veidu – praradusį protą. Dar viena svarbi veikėjo vidinio gyvenimo problema – dievoieška. Garšva sakosi išpažįstąs vienišumą lyg kokią naują religiją. Jis lygina save su Kristumi, nes jie abu yra tiesos ieškotojai, Golgotos kelius praėję kankiniai. Senka žmogiškosios ir kūrybinės Antano Garšvos jėgos, ir vargšas keltuvininkas kreipiasi į kentėjimo Dievą, prašydamas išvesti iš pražūtingos „niujorkinės dykumos“.
Garšvą slegia mirtina nuodėmė – jis gynėsi ir užmušė žmogų. Veikė gyvybės instinktas. 20 a. kupinas prievartos ir žiaurumo. Mūsų amžininkas tarsi grįžta į pirmykščio, necivilizuoto žmogaus situaciją. Nepaisydamas nuojautų ir pranašingų ženklų, herojus džiaugiasi galimybe „laimėti save“. Gyvenimas vertingas pats savaime. Rašytojas lieka ištikimas savo žmogaus sampratai. Jis sąžiningai tyrinėja herojaus išorinio ir vidinio gyvenimo aplinkybes. Antanas Garšva stengėsi sudėlioti, sulipdyti savo būties skeveldras į žmogiško gyvenimo peizažą, tačiau veltui. Jo gyvenimą sugriauna karas, Lietuvos okupacija, išeivio lemtis, paveldėti beprotybės genai. Bet tai tik regimos aplinkybės. Tragiška herojaus lemtim A. Škėma parodo, kas laukia jo paties, kokia maištaujančio ir ieškančio žmogaus kūrėjo dalia. Ir iš tikrųjų: jį prakeikia dogmatiški katalikybės atstovai, jo novatoriškos kūrybos nepripažįsta atsilikusių pažiūrų lietuvių išeivijos bendruomenė. A. Škėma – didelis rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Jis ėjo lietuvių literatūroje dar nepramintais takais, laužydamas tradicines normas. Jo kūryba tragiška ir ironiška. Jo poetika vadinama siurrealistine: iracionalūs vaizdai, pasąmonės srautas, kuriame vyrauja praeities fragmentai, vizijos sapnai. Išorinis pasaulis – absurdiškas ir ydingas – vaizduojamas natūralistiškai. Tačiau tikroviškos tik detalės. Visuma alogiška.Antano Vaičiulaičio kūryba. „Valentina“
Biografinis kontekstas * Panašiai kaip Valentina žuvo jo mylimoji * Pagrindinio veikėjo vardą, istoriją galime sieti su Vaičiulaičiu
Pastabos * Atkreipti dėmesį į epigrafus, sieti su literatūrinio vaizdavimo tradicija * Antanas Vaičiulaitis dažniausiai pristatomas kaip realizmo atstovas: poetinio realizmo (E.Bukelienė), magiškojo realizmo (V.Kubilius, R.Tamošaitis) * A.Vaičiulaičio kūryboje dominuoja neoromantizmas. Papildo impresionizmas.
Dėmesys ne pasauliui, bet žmogaus psichikai. Vaizduoja ne pasaulį, bet jo atspindį žmogaus sąmonėje. Personažo psichika romane vaizduojama gyvai, labai tikroviškai, ne taip, kaip yra, o kaip atrodo. Pasaulio matymas primena vizijas, sapnus. Atsispindintis pasaulis nėra vien įspūdžių chaosas. Pasąmonė sutvarko, suteikia įspūdžiams amžinybės formas.
Romano problema – pasirinkimas. Valentina turi apsispręsti ką rinktis: materialią gerovę ar jausmus.Antanas ir Modestas simbolizuoja tam tikras savybes: Antanas – dvasines (kultūrines), Modestas – materialines. Kūrinyje bandoma rasti sprendimą.
LaikasRomano laikas – vasara. Dažna romane laiko retrospekcija (suteikia ypatingos reikšmės, parodo atsiminimų grožį)
VeikėjaiPagrindiniai (Antanas, Valentina) ir antraeiliai. Visą romano veiksmą matome Antano akimis. Valentina gyvena tarsi du gyvenimus: savo viduje, kurį mato Antanas. valentina darbšti, gera, gerbiama, mylima. Tarsi jungtis tarp realios erdvės ir tos mistiškos (bokšto).
ErdvėVeiksmas vyksta kaime. Erdvė natūrali, gamtiška. Antanas čia atvyksta iš civilizacijos pasaulio, lyg į „prarastąjį rojų“ pasisemti ramybės, sielos pilnatvės, bet jis sudrumsčia ir sugriauna tą ramybę.Gamta Namai DangusGamta pabrėžia Valentinos būsenos sudėtingumą ir bejėgiškumą. Jos vidinę kovą palydi tam tikri gamtos garsai. Ypač grėsmingas katastrofos įvaizdis. Rodo, jog Valentina intensyviai nujaučia, jog padėtis neturi išeities. Svarbūs žemės ir šalčio įvaizdžiai (Galime susieti su mirtimi, kapais). Gamta išoriškai tarsi atlieka negatyvią funkciją, todėl prieglobsčio ieškoma namuose. Akcentuojamas slaptumas (nepastebėta), mėginimas apsisaugoti (užsidarė). Nepavyksta užsidaryti (jaučiama negatyvi gamtos įtaka), gamta vėl pranašauja mirtį. Žmogiškoji (socialinė) erdvė, Valentinos nepraaugo. Dangus tai dvasinių vertybių sfera. Krikščioniškas gėrio ir tobulumo simbolis. Išryškinami žvaigždynų pavadinimai. Valentina save susieja su dangumi giminystės ryšiais. Ji ieško išeities anapus gyvenimo. Iš ten tikisi pamatyti tikrąją gyvenimo prasmę. Ji tampa keleivio archetipu. Vieniša kosmose, griežtai atskiriamos dangaus ir žemės erdvės, tarp jų praraja, vadinasi, sutaikyti šių pasaulių niekas negali. Valentina vienui viena – tai egzistencinė situacija, esminiuose dalykuose turime apsispręsti vieni.
Juditos Vaičiūnaitės kūryba
Kontekstai
Kultūrinis Grožis pirmiausiai jaučiamas ne natūros, o kultūros pasaulyje, ne savaiminiame, o sukurtame žmogaus. J. Vaičiūnaitė ir T. Venclova rašo ta pačia tema – apie vaikystės miestą. Su tiesioginiais muzikiniais įspūdžiais susiję ciklai „Etiudai opus 10“( pagal F. Šopeną), „Du paskyrimai M. K. Čiurlioniui“. Pasaulis tampa vieninga simfonija. Žmonių, priklausančių mūsų kultūrai, autentiškas atvaizdavimas: M. K. Čiurlionis, Žemaitė, G. Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, J. Janonis. Portretas – svarbi J. Vaičiūnaitės žanrinė forma ( „4 portretai“, „Kanonas Barborai Radvilaitei“, „Kęstutaičiai. Restauracija“).Biblinis Būdingos senos, nediferencijuotos tikėjimo formulės grožis. Tekste galima rasti magiško kalbėjimo, prasmingo žodžių kartojimo. Meldžiamasi kančiai, likimo dramai. Prašymai yra apibendrinti, seno sakralinio teksto. Tačiau pati malda komponuojama iš neatitikimo efektų ( Marija Magdelena nebe švelni nusidėjėlė, o „užkankinta gete, gestape ar belaisvių stovykloje“).Biografinis J. Vaičiūnaitės vaikystė prabėgo Kaune – žaliam ir tyliam mieste. Todėl miesto vaizdas jos kūryboje tapybiškas, plaukiančios vaikystės nuotaikos. Vaikystėje mėgti skaityti mitai nulėmė antikos kultūros atgarsius eilėse. Biografiniai eilėraščiai rašyti po sunkios ligos, po užgaulaus žodžio, net iš slaptos baimės. Pradėjusi rašyti poetė pamėgdžiojo S. Nėrį, V. Šimkų. J. Vaičiūnaitę traukia tarptautiniai žodžiai. Pasaulį suvokia labiau vizualiai, todėl svarbu grafinis teksto vaizdas. Poetę domina M. K. Čiurlionis, Žemaitė, G. Petkevičaitė-Bitėm, Lazdynų Pelėda – kaip asmenybės. Pavadinimas „Neužmirštuolių mėnesį“ turėtų būti suprantamas kaip pastangos išsaugoti senom fotografijom virtusius veidus, akimirkas, kada kentėta ir džiaugtasi. Parašyti ciklą senovės Egipto motyvais „Pro smėlio klodus“ paskatino kavinėje per radiją išgirsta žinia, jog Maskvos muziejuje demonstruojami Tutanchamono kapo lobiai. J.Vaičiūnaitė turėjo pomėgį domėtis žmonių vardais, ypač antikiniais ir skandinaviškais. „Keturi portretai“ parašyti dar kartą perskaičius „Odisėją“. Eilėraštis „Veronika žydi“ parašytas per didelę kaitrą mieste, kai buvo liūdna. Minčių jam poetė sėmėsi iš atverstos knygos „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“. „Dinamiškas sekmadienis“ parašytas pavėlavus į Druskininkų traukinį, tada J. Vaičiūnaitei teko važiuoti autobusu, stebėti žmonių veidus.
Janinos Degutytės kūrybos bruožaio Tai gamtos poetė. Poetinis kalbėjimas prasideda iš gamtos tylos (kontekstui su Justinu Marcinkevičiumi) o Atsiremia į tautosaką (kontekstui su Justinu Marcinkevičiumi) o Dėmesys lietuvių tautos istorijai ir kalbai o Tai romantinės pasaulėjautos, dramatiškos jausenos poetė o Eilėraštis – tai monologinis kalbėjimas didžiausio susijaudinimo būsenoje. Spontaniškas sušukimas, klausimų ir išpažinčių srautas o Iškėlė moralinį žmogaus tyrumą kaip programinį šūkį. Jokių nuolaidų ir kompromisų blogio akivaizdoje o Ryškus eilėraščių melodingumas
„Raudos“ Rauda – vienas archaiškiausių tautosakos žanrų. Dažniausiai atliekamas per laidotuves. Būdinga tai, jog neturi pastovaus teksto, bet raudoms būdinga tam tikra struktūra. Tai tradicija paremtos improvizacijos.
Tradiciškai raudai yra būdinga: o Velionio bruožų idealizavimas, jo pakylėjimas į grožio plotmę o Reiškiamas nesusitaikymas su mintimis, viliamasi, kad velionis pakils ir gyvens o Įsivaizduojamas tolesnis gyvenimas anapus o Išsakomas raudančiojo skausmas o Kartais pripažįstamas persikūnijimas
„Trys žemės ženklai“ Daugelis poetų ieškojo ryšių tarp žmogaus ir gamtos. Suvokdama žmogaus gyvenimą kaip praradimų grandinę (prarandami namai, vaikystė, gamtos artumas ir k.t.), Janina Degutytė teigė, kad ryšio su gamta išardymui žmogus turi priešintis. Ryšio su gamta saugojimas yra viena aktualiausių jos kūrybos problemų. Eilėraščius sieja išlikimo tema, praradimo motyvas, retorinis kalbėjimas, spalvų prasmė, kalbantysis pasirodantis „aš“ ir „mes“ vardu. Kalbantysis – dabarties žmogus (susirūpinęs, pasimetęs, silpnas, bando išsiaiškinti gamtos ženklus). Laikas – praeitis, dabartis ir ateitis;Asiūklis – ilgalaikis augalas. Simbolizuoja praeitį.Plukė – trapus, laikinas augalas. Simbolizuoja dabartį.Tulpė – mirtį, kančią, išnykimą simbolizuojantis augalas. Nuoroda į ateitį.
Vincas Krėvė
„Dainavos šalies senų žmonių padavimai“
Padavimų parašymo tikslai:1. Stengėsi atskleisti lietuvių tautos dvasią
2. Norėjo kompensuoti herojinio epo nebuvimą3. Siekia atkurti legendinę ir istorinę padėtį4. Norėjo įamžinti ir savaip interpretuoti tautosaką„Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ – romantinis ciklas. Jo kūriniai tarsi atskiros epo giesmės, gilina žmogaus sanpratą. Intensyvų poetinį jausmą Vincas Krėvė įvelka į tautosakines formas, suteikdamas tautinio kolorito:* Kalbama dainų formulėmis ir įvaizdžiais* Veikėjų santykiai atskleidžiami paralelizmu* Pakartojimai ir laipsniavimo buvimas* Daugelis dalykų hiperbolizuojami* Deminutyvų ir nuolatinių epitetų kalboje klodas* Būdingas kalbai melodingumas* Prisimena liaudies dainų herojus
Vincas Krėvė poetizuoja mylinčius tėvynę, turinčius tautinės savigarbos žmones. Vertindamas žmonių jausmų pasaulį, Vincas Krėvė poetizuoja žmones, siekiančius asmeninės laimės. Nebijoma tada net dievų, bet ta laimė labai trapi. Rašytojas tiki, kad dėl laimės verta aukotis, bet pagrindinis žmogaus vertės kriterijus – jo santykis su tėvyne. Lietuviai bujojo vieno – negarbės.
„Skirgaila“
Tai istorinė drama, turinti klasikinę formą: siužetas grindžiamas politine intriga ir meilės istorija, o dramos centre – valdovo figūra. Būdingas suglaustas laikas ir lokalizuota erdvė. Tragedijos šaltiniai ir konfliktai – žūtbūtiniai skirtingų pasaulėžvalgų, gyvenimo sampratų susirėmimai. Juose supriešinami gyvybiškai svarbūs interesai. Tragiškasis herojus – neeilinė asmenybė, nuo jo priklauso tautos, žmonių asmeninės laisvės. Kovoti prieš naująjį dievą ginklu – tai reikštų kovoti prieš visą krikščioniškąją Europą ir sulaukti prūsų likimo. Todėl mūsų valdovai suvokė ir teisingai įvertino situaciją: esmė – ne religija, o tautos suverenumas.
Tragedijos konfliktas:Išorinis VidinisSkirgaila – lenkaiSkirgaila – kryžiuočiaiSkirgaila – kiti senieji lietuviai Skirgaila valdovas ir žmogus
Henriko Nagio kūrybos apžvalga
Žymiausi rinkiniai:* „Eilėraščiai“ (1946) * „Mėlynas sniegas“ (1960) * „Broliai balti aitvarai“ (1969) * „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978)
Būdingiausi kūrybos bruožai: o Ieškojo žmogaus egzistencijos prasmės
o Poetizuojamas šviesus vaikystės pasaulis o Gamta įgauna simbolinę prasmę, jos vaizdai kalba apie žmogaus dalią žemėje – ilgesį, vienišumą, neviltį, mirties grėsmę o Kuriama menininko ir pasaulio priešprieša o Keliama žmogaus vienišumo problema ir ieškoma, kaip tą vienatvę įveikti o Stipri kūryboje gimtosios žemės susigrąžinimo idealioji pastanga o Išsakomas žmonių broliškumo jausmas. Tai nepriklauso nuo kraujo ryšio, o yra dvasinės giminystės išraiška o Dainuojamas natūralus lietuviškumas, kuris nuolat jaučia pavojų, kylantį iš pasaulio alternatyvosVaižganto gyvenimo ir kūrybos apžvalga o Pradėjo leisti laikraštį „Tėvynės sargai“ (kartu su J.Jablonskiu ir V.Kudirka)„Pragiedruliai“ „Vaižgantas – tai realistinio stebėjimo ir romantinės vizijos sintetikas, kaip ir Vincas Krėvė, bet jau ištrūkęs iš praeities hipnozės, ieškojęs dabarties laike teigiamų tautinio charakterio bruožų ir pozityvios veiklos“ (Vytautas Kubilius) „Pragiedruliai“ sumanyti kaip lietuvių nacionalinio išsivadavimo epopėja. Veiksmo vieta – visa Lietuva (Gondingos kraštas ir Vaduvų kraštas). „Pragiedruliuose“ išryškinama bendra idėja pavaizduoti Lietuvių kultūrinį atgimimą, bet kartu siekiama ir suprasti kur slypi tautos gyvybingumo šaknys. Labai gražiai Vaižgantas apibūdino lietuvio būdą: „Mums daugiau romantikams neg praktikams būdingas žvelgimas į pasaulį dvasios akimis, daiktų ir įvykių suvokimas gyvu jausmu“. Kurdamas Mykoliuko paveikslą Vaižgantas ryškina dvi plotmes: išorinį gyvenimą ir vidinį. Jau literatūriniame portrete daugelis detalių ir yra užuominos į dvasinį gyvenimą. Mykoliukas šypsosi ne šiam pasauliui ir jo žvilgsnis nukreiptas ne į išorinį, o į vidaus pasaulį. Gyvenimas jam įteigė mažumo jausmą, nepilnavertiškumo, tačiau užguitas kasdienybėje jis bėga į savo sukurtąjį pasaulį. Tokį pasaulį gali turėti meniškos sielos, susitelkęs į save, emocinio mąstymo žmogus.
Ypatingas ir Mykoliuko meilės jausmas. Būtent meilės jausmas ir paskatina Mykoliuką pabusti ir pažvelgti iš šalies į savo gyvenimą (išvydo visą esamąjį ir būsimąjį savo gyvenimo pragarą), bet kartu suvokė, jog negali nutraukti ryšio su tuo, kuo jis dabar gyvena.Vaižganto kūrinių pasakotojas yra aktyvi jėga. Tai subjektas, turintis savo nuomonę: jis nevengia pasirodyti, nesistengia būti neutralus, kišasi į veiksmą, leidžiasi į svarstymus, vertina personažų poelgius. Dažnai pasakotojas yra intelektualus.