Gimtųjų namų šiluma N. Miliauskaitės eilėraščiuose
Nijolė Miliauskaitė – viena iš bene pačių savičiausių moderniosios lietuvių poezijos atstovių, literatūros padangėn atsinešusi originalų kūrybos stilių ne vien raiškos, bet ir turinio požiūriu. Tie, kurie domisi autentiška šios poetės kūryba, žino ir N. Miliauskaitės biografijos- gana liūdnos, pilkos ir kasdieniškos- aspektus. Gimusi ir augusi daugiavaikėje šeimoje, vėliau, kad baigtų mokslą, buvo priversta gyventi Marijampolės mokykloje- internate. Šį laikotarpį atskirai nuo šeimos be galo skaudžiai išgyveno. Taip pat daug kam gerai žinomi ir jos išleisti poezijos riinkiniai: „Uršulės S. portretas“(1985m.), „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988m.), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995m.), rinktinė „Sielos labirintas“ (1999m.). N. Miliauskaitės poezijoje jaučiama didelė jos pačios jaunystės išgyvenimų įtaka. Dažniausios jos eilėraščių temos – savo tapatybės ieškojimas, ryšys su praeitimi, trapus pasaulio grožis. Tačiau pati pagrindinė- tai namų tema, namų, kuriuose negyventa, šiltų, laukiančių, gimtų. Ši tema be galo plati: ją eilėraščiuose atskleidžia vietos, laiko motyvai, minimi žmonės, buities darbai, daiktai, spalvos. Vis dėlto kasdieniškais vaizdais ir daiktiško pasaulio akcentavimu nesiekta apsiriboti buitiškumu, per viisus namų erdvės motyvus skleidžiasi lyrinio subjekto vidinis, kupinas ilgesio pasaulis, trapios sielos giluma.
Aptariamų bei cituojamų eilėraščių artimasis kontekstas- N. Miliauskaitės poezijos rinkiniai „Namai, kuriuose negyvensim“ ir „Uždraustas įeiti kambarys“. Šiuose rinkiniuose kaip niekur kitur ryškiai akcentuojama namų tema, atsiskleidžianti pe
Vienas iš motyvų, puikiai įpprasminančių namų temą Miliauskaitės eilėraščiuose, yra erdvės, arba vietos, motyvas. Vaizduojamąją erdvę galima suskirstyti į uždarą ir atvirą. Pirmoji erdvė apsiriboja siauros ir gana konkrečios vietos vaizdavimu, pavyzdžiui, kambario ar detalaus namų aprašymo: „ vidun“, „kambarys“, „ ant sienos“, „ ant stalo“, „ kertes,(.) užkaborius“, „palėpę, pusrūsio kambarėlius“, „koridorius“. Erdvė plačiai neapibūdinama, tik lakoniškai bei daiktiškai nurodoma eilėraščio vyksmo vieta, tarsi visą erdvės vaizdą nusakytų vienas iš jo „iškeltas“ elementas. Atviroji eilėraščių erdvė – tai gimtųjų namų, lauko, sodo, apylinkių vaizdai: „ vieškeliu per kalvas“, „ ežeras“, „ palei up
Nemažiau svarbus namų temos eilėraščiuose elementas- laikas. Jis, kaip ir vieta, apibūdinamas lakoniškai, trumpai. Galima išskirti tris vienas už kitą konkretesnius eilėraščių laikus. Nors retai pasitaiko, kad visi trys būtų viename eilėraštyje, tačiau jie gana aiškiai koreliuoja . Vien gimtųjų namų vaizdavimas nukelia į lyrinio „aš“ vaikystę- gyvenimo laiką. Šis laikas dominuoja kiekviename N. Miliauskaitės eilėraštyje apie gimtuosius namus. Taip atskleidžiamos ne tik eilėraščio žmogaus, bet, ko gero, ir pačios poetės gyvenimą atitinkančios detalės. Nemažiau svarbus yra ir metų laikas. Vienuose eilėraščiuose tik numanomas, o kituose net akcentuojamas. Labai dažnas vasaros arba žiemos laikas. Eilėraščio žmogus atvirai ir subjektyviai vertina (įtaigų tekstą daro epitetai) aplinką: „ saldžioji vasara, tu niekad/ mūsų neapleisk“, „ kur vilnyte vi
Kokie gi namai be juose gyvenančių žmonių ir pagrindinio jų veiklos įprasminimo- darbo? N. Miliauskaitės eilėraščių mikropasaulio centre lyriniam subjektui artimi žmonės, dirbantys, žaidžiantys: tėvas paminimas retai, tačiau pripažįstamas kaip namų statytojas, įkūrėjas („ mano tėvo/ gimtieji namai“); močiutė neįsivaizduojama be adatos rankose („ nutrūksta siūlas, ir močiutė prašo/ įverti adatą į senutėlį „Zingerį“/ mat lopo patalynę“); pusbroliai vaizduojami žaidimo sukūryje („pusbrolių/ špagos, apsiaustai, plačiabrylės skrybėlės“). Pats lyrinis subjektas- taip pat šeimos narys, tiksliau, tai maža mergaitė, stebinti kitus šeimos narius, nerūpestinga ir vaikiška: „mano balta suknelė“, „ nerūpi/ nei pamokos ne
Neįmanoma nepastebėti, kad N. Miliauskaitės eilėraščiuose gausu įvairiausių daiktų daiktelių, atskleidžiančių kasdienę buitį bei slepiančių gilesnę prasmę. Daiktiškumas vyrauja daugelyje eilėraščių. Dauguma minimų daiktų – tai namų apyvokos, buities elementai: „prikyštė“, „kauptuką, grėblį, šakę, pintines“, „puodą“, „baladžių knygos“, „šachmatų lenta“, „siūlas“, „adata“, „pirštinės“, „krūvelė knygų“. Per konkrečius lyrinio subjekto regimus vaikystės vaizdus bei prisimenamus daiktus ryškėja gimtųjų namų buitis, žmonių darbai, pomėgiai, laisvalaikio praleidimo būdas – viskas, kas sieja žmogų ir jo gimtuosius namus. Vis dėlto buitiškumu, horizontaliąja žmogaus gyvenimo ašimi, neapsiribota: eilėraščiuose atsiskleidžia ir dvasinės vertybės. Pavyzdžiui, laikrodžio akcentavimu (žodžiai „muša laikrodis“ eilėraštyje parašyti atskira eilute) norėta pabrėžti ir laiko tėkmės svarbą. Lyrinis subjektas jaučia skubią gyvenimo eigą, vaikystės metų tirpsmą. Kaip namų šilumos ir šeimos meilės simbolis yra žvakė, o „šermukšnių karoliai ant kaklo“- saugumo, tęstinumo garantas, gėrio teigimas, kadangi nuo seno žinoma, kad šermukšnis neva turįs magiškų galių, galįs apginti nuo piktų dvasių. Eilėraščio spalvų pasaulis atsiskleidžia per epitetus, iš kurių ne tik galima suprasti, kokie tie daiktai, kokios dominuojančios spalvos ir kas jomis norėta pasakyti. N. Miliauskaitės eilėraščiuose apie gimtuosius namus vyrauja balta spalva („ Šonuos išklotas baltais akmenukais“, „mano balta suknelė“, „mergytė su balta suknele“). Kaip jau žinoma, balta spalva reiškia gėrį ir nekaltumą, visgi N. Miliauskaitės poezijoje ji aiškintina tiksliau: kaip vaikystės tyrumo ir pažeidžiamumo simbolis. Greta šios spalvos eilėraščiuose esti ir kitų: („rugiai, geltoni geltoni“, „ežeras/(.) toks mėlynas“, „tokios tirštos, tokios auksinės/ gėlės“, „marga prikyštė“). Sodriomis, ryškiomis ir nuotaikingomis spalvomis siekiama perteikti žaismingo vaikystės pasaulio vaizdą, pakilią nuotaiką. Taigi simboliais ir pasikartojančiais motyvais eilėraščiuose nusakomos moralinės vertybės, kurios yra lyrinio subjekto alfa ir omega.
Bene svarbiausia, kalbant apie N. Miliauskaitės eilėraščius, namų pasaulio detalių prasmė- kiekviena iš jų, prisidengdama buities elementų statiškumu, slepia savo tikrąją reikšmę, bet atskleidžia lyrinio subjekto vertybių skalę. Eilėraštis „nuzulintom akmeninėm pakopom.“ patraukia ne tik tų detalių gausa, bet ir vidinėmis jungtimis. Pirmasis epitetas („nuzulintom(.) pakopom“) fiksuoja žmogaus buvimą, jo prisilietimą prie aplinkos, taigi žmogiškąją esatį iškelia kaip vertybę. Ryškus laiptų, kopėčių ir pakopų motyvas reiškia ne ką kita kaip amžiną žmogaus siekimą tobulėti, teigia vertikaliąją vertybių skalę. Bokšto paminėjimas dukart („įvijais bokšto laiptais“, „drėgną ir niūrų bokštą“) rodo jį esant reikšmingą. Kaip simbolis bokštas reiškia apsaugą, tvirtumą, išliekamumą, pakilimą virš kasdienybės. Taigi bokšto įvaizdžiu žmogaus būtis atskleidžiama kaip lyriniam subjektui svarbi moralinė vertybė. Labirintas eilėraštyje simbolizuoja klaidžią situaciją, iš kurios sunku surasti išeitį. Tuo tarsi apibūdinama ir paties lyrinio „aš“ vidinė būsena. Jo gyvenimas lyg labirintas, kuriame jis nuolat ieško gimtų namų šilumos. Minėtina ir tai, kad šiame eilėraštyje žvakės šviesos sklaida reiškia ne tik motinos buvimo svarbą, rūpestį ar meilę, bet gėrio bei vidinės šilumos sklaidą paties lyrinio subjekto pasaulyje: „nušvietė/ (.) visas tamsias/ pasikartojančias mintis“. Betgi epitetu „virpančia žvakės šviesa“ akcentuojamas akimirkos laikinumas, trapumas. Taigi gėrio siekimas, trapios žmogaus būties laikinumas eilėraštyje skleidžiasi kaip be galo lyriniam „aš“ svarbios vertybės.
Eilėraštis „o apleista altana.“- tai prisiminimų nuotrupos iš vaikystės pasaulio. Viena iš jų – altana (pavėsinė} .Lyrinis „aš“ kreipiasi: „o apleista altana, mano vaikystės mylima altana“. Šiame kreipiny – skausmas dėl to, ko šiandien jau nebėra. Nebėra ir baladžių knygų bei šachmatų lentos. Tai ne šiaip daiktai ir ne namų buities elementai. Šachmatai – tai lyg gyvenimo žaidimas baltom ir juodom figūrom, amžina priešingybių (gėrio ir blogio) kova, o greta esančios baladžių knygos, iš kurių, ko gero, mokytasi gėrio, tyrų jausmų. Vaikišką meilę kaip vertybę rodo berniuko („gilių akių“) ir mergaitės („balta suknele/ tamsių kasų vainikas“ pasibučiavimas . Iškart po jo lyrinis subjektas kreipiasi: „o nykstantys/ panemunių dvariukai“. Kreipinys nukelia į tam tikrą Lietuvos istorijos laikmetį, kada su dvarais nyko ir bajorystė, kilmingumas, o su jais – ir orumas. Žinoma, tie dvarai (irgi namai) buvo ir kultūros oazė. Taigi dvarai, kaip ir altana, – žmogui svarbūs dalykai ne vien todėl, kad mylimi, savi, bet ir todėl, kad reikšminga praeities detalė. O tik gebantis tinkamai vertinti praeitį žmogus geba suvokti dabartį. Visas eilėraštis kupinas „iškalbingų“ detalių, staigių minčių nuokrypų, atskirų vaizdų, vaikystės atsiminimų, tačiau pabaigiamas jis dar netikėčiau – vieninteliu žodžiu „niekad“. Tai be galo svarbus eilėraščio momentas, kuris tarsi fiksuoja peršokimą nuo regimųjų vaizdų prie lyrinio „aš“ minčių. Šiuo vieninteliu žodžiu pasakoma baigtinė jau visų minėtų objektų egzistencija ir neįmanomas, deja, jų pasikartojimas -„niekad“. Taip įprasminamas vaikystės grožio, tyrumo ir gėrio laikinumas.
Ypatingas bei įsimintinas lyrinio subjekto vienos popietės vaikystėje prisiminimas- eilėraščio „įsineši vidun.“ tema. Ir šiame N. Miliauskaitės eilėraštyje atsiskleidžia tai, kas vertinga žmogui. Jau pačioje pradžioje galima įžvelgti – tvyro nepakartojama gimtųjų namų dvasia. Žiemos šaltis, sniego skonis ir šilti namai. Frazeologizmas „ čia Dievas gyvena!“ įrodo namų erdvę esant ne tik mielą ir nepakartojamą lyriniam subjektui, bet ir sakralią. Tokią nuotaiką kuria ir saulės apšviestos kambario detalės. Pagrindinė eilėraščio mintis glaudžiai susijusi su toliau pateiktomis detalėmis: „muša laikrodis/ nutrūksta siūlas“. Tai jau nebe paprasti daiktai, jie virsta simboliais, išaiškinančiais, kokios vertybės yra teigiamos. Mušantis laikrodis- tai besitęsiantis, einantis laikas, tai gyvenimas, ritmas, o trūkstantis siūlas- visiška priešingybė, reiškianti kažko baigtį, neįmanomą pasikartojimą. Taigi ši akimirka, užfiksuota vieną popietę lyrinio subjekto vaikystės metu, yra ateities aliuzija, tarsi pranašaujanti namų netektį, išėjimą, atsiskyrimą, o tai be galo glaudžiai susiję ir su pačios poetės biografija. Toliau eilėraštyje dėmesys sutelkiamas į gamtą: „už langų girdėti zylės“. Tas neįprastas garsas žiemos tylumoje, gamtos miego fone- tai gyvybės ir žmogiškosios vilties ženklas, net paskatinantis atsiradusį eilėraščio „tu“ išlėkti į lauką ir siekti viską išgyventi pačiam. Kartu tai atskleidžia ir vaikišką nerūpestingumą, ir vaikystės džiaugsmą. Ir netikėtas minties posūkis paskutinėse eilutėse pasakomas būtuoju kartiniu (baigtiniu) laiku – „ tu nežinai dar/ kad šita popietė turėjo/ amžinybės skonį“. Supratimas, koks yra amžinybės skonis, ateina daug vėliau – su potyriais ir praradimais, su netektim to, kas yra brangu. O tada, vaikystėje, daug kas nesuprantama –„ tu dar nežinai“, daug ko nežinai. Su žinojimu ateina ir supratimas, kas yra laikina, o kas vertinga.
N. Miliauskaitės eilėrašty „ tokie saldūs kvapai.“ iš beveik kiekvienoje eilutėje „besislepiančių“ daiktų, detalių ir vaizdų galima rekonstruoti lyrinio subjekto vaikystės vasaros vaizdą. Vien įvardžiu „tu“ nurodomas veikėjas gali būti motina arba senelė (tiksliai nepasakyta). Vaizduojama uogienės virimo situacija gimtuose namuose: „saldūs kvapai“, „paduodi puodą/ vaikams/ išgramdyti ir išlaižyti“, „atsargų ruošimas žiemai“. Visa tai- saldžiosios vasaros akimirkos. Lyrinis „aš“ su palaima stebi motiną (arba senelę) virtuvėje („kaip tau tinka/ šita marga prikyštė“) ir nekantriai laukia, kol „surasi/ talpiose kišenėse ką nors saldaus/ ir dėl manęs“. Vaikui be galo svarbus jam rodomas išskirtinis dėmesys, rūpinimasis, meilė. Pasikartojantis saldumo motyvas eilėraštyje rodo didelę jo reikšmę vaiko pasaulyje. Šviečiantis motinos ar senelės veidas verdant uogienę ar bendraujant su vaiku – tai didelė palaima, kurią patiria moteris, būdama reikalinga vaikams, besijaučianti mylima. O eilėraščio pabaigoje dviprasmiškas vaizdas: „ne už kalnų jau/ kaulėta viešnia, per gruodą tankiai trepsi, su lazda/ ir dviem tuščiom terbom“. Nors šie žodžiai eilėraštyje rašomi skliausteliuose (galbūt tai motinos žodžiai), jie yra labai svarbūs. Kas gi ta kaulėta viešnia? Ar tai gali būti nuoroda į artėjančią („ne už kalnų jau“) netektį, mirtį? Ar tai paprasčiausiai žiema? Kaip priešingybės jai šaukiamasi vasaros, vaikystės, gėrio: „saldžioji vasara, tu niekad/ mūsų neapleisk“. O tekstas ne skliausteliuose teigia , kad „nors visa tai (.) tėra tik atsargų ruošimas žiemai“ Taigi „nors“ leidžia suvokti , jog po vasaros per greitai ateinanti kaulėta viešnia – vis tiek kažkada įvyksianti lemtis, susijusi su baigtimi. Taigi išryškėja lyrinio „aš“, vaiko, pagrindinės dvasinės vertybės: motinos meilė ir šiluma, saldusis vasaros, žaidimų ir vaikiško nerūpestingumo laikas, kuris turi bjaurią savybę – baigiasi.
Gimtųjų namų tema N. Miliauskaitės eilėraščiuose labai įdomi ir savita, graudžiai skausminga ir, žinoma, eilėraščių žmogui yra jautriausioji styga.. Prisiminimuose išlikusios vietos, mieli ir mylimi žmonės, paprasti darbai ir kasdieniniai daiktai- paprasto, bet mielo vaikystės namų pasaulio šviesuliukai, jaudinantys iki sielos gilumos. Lyriniam subjektui namai- pats brangiausias ir švenčiausias dalykas gyvenime, jų trokštama, ilgimasi, netgi, sakyčiau, gedima. Vaikystės pasaulis– šviesus, gražus, trapus, labai svarbus ir nepakartojamas– tampa orientyru visam gyvenimui. Įvairiausi daiktai, vaizdai ir detalės eilėraščiuose atskleidžia be galo turtingos sielos lyrinio subjekto jausmus ir amžinąsias vertybes: artimų žmonių, šeimos šilumą ir meilę, gimtų namų jaukumą, saugumą ir sakralumą, vaikystės tyrumą.