A. Mickevičiaus „Laurai“
Lenkų poetas Adomas Mickevičius (1798-1855)—romantizmo epochos rašytojas, kilęs iš istorinės Lietuvos – nuo Naugarduko. Lietuvių kultūrai (ypač per Baranauską, Maironį) A. Mickevičius padarė didelį poveikį, paskatino romantizmo reiškimąsi, ypač dėmesį istorinei praeičiai. Galima sakyti, kad jis yra romantizmo pradininkas Lietuvoje. Šalia A. Mickevičiaus žymių kūrinių „Vėlinės“, „Ponas Tadas“, „Gražina“ puikuojasi ir sonetai. Apie 1826 m., kai A. Mickevičius už dalyvavimą filomatų veikloje ištremiamas į Rusiją, išspausdinami sonetai meilės tema, tarp kurių yra ir sonetas „Laurai“. Soneto pavadinimas—dedikacija mylimajai. Tai byloja, jog šis kūrinys yra parašytas romantiko rankos (Laura—supoetintas mylimosios įvaizdis, pasiskolintas iš Petrarkos). Sonetą sudaro du ketureiliai ir du trieiliai.Ketureiliuose plėtojamos meilės, ilgesio, maišto temos. Trieiliuose pateikiamas temų apmąstymas, filosofinis apibendrinimas. Šiame sonete, kaip ir būdinga romantikams, prieinama prie pesimistiškos išvados—meilė, kurią jaučia lyrinis subjektas, yra be atsako ir jai priešinasi „pikta lemtis“. Nors romantikai paneigė kūrybos taisykles, tačiau A. Mickevičius soneto formą išlaikė: ryški kompozicija, strofa baigiama tašku, nėra pakartojimų. Keturios strofos minties judėjimo požiūriu sudaro temos raidą: užuomazgą (mylimųjų susitikimas) – temos plėtotę (meilė) – kulminaciją (pikta lemtis) – atomazga (nevilties pasmerkta meilė). Sonete „Laurai“ ryškūs romantizmo ženklai: visų pirma, kūrinio pagrindas—jausmai: meilė, ilgesys, nusivylimas, neviltis… Lyrinis subjektas—išskirtinė, mąstanti, analizuojanti, maištingos prigimties, kurianti, tačiau vieniša, nelaiminga, visuomenės atstumta asmenybė:“ Prieš mus abu pikta lemtis ir žmonės“. Iš to kyla dramatizmas: meilė ir įsimylėjėliai turi įveikti lemtį ir žmones, kas realiame pasaulyje turbūt nėra įmanoma. Tad romantiko erdvė yra duali: realioji (kur jis vienišas, atstumtas) ir svajonių, sakralioji erdvė, kurioje jo meilei lemta egzistuoti:“ Nors žemėje kitam teks tavosios glamonės,/ Bet viešpats mus sujungs po negandų visų.“.
Skausmas reikalingas tobulėjimui, o tobulybė atves į sakraliąją erdvę. Nors sonete gvildenamos gan skausmingos temos, bet jis yra persunktas taurumo, skaisčios meilės, kuklumo:“ Vos pamatau tave ir visas nuraustu“. Tai platoniška meilė! Kuriamas romantiškas mylimosios paveikslas: ji kukli, rami, negali tvarkyti savo gyvenimo ir valdyti lemties, lyginama su rože—meilės simboliu:“ Kaip rožė nekalta, pabudus ankstų rytą“. „Ankstus rytas“ įgauna atgimimo, prisikėlimo, naujo gyvenimo, pažadinto meilės, reikšmę. Mylimoji lyriniam subjektui yra gimininga siela: ji tokia pat tyra, dvasinga, kurianti:“ Uždainuoji tu“. Daina—kūryba, menas, statanti jėga, gyvybė. Galima sakyti, kad mylimoji lyriniam subjektui suteikia egzistencijos jėgų, būties džiaugsmo:“ Pripildai sielą man palaimos lig kraštų“. Eilėraštyje atsiranda angelo (sakraliosios erdvės) įvaizdis:“Atrodo, angelas vadina ją vardu/ Ir žada džiaugsmą jai danguj neišpasakytą.“ Mylimoji supoetinama, gretinama su angelu. Pajaučiama viltis, tačiau realiame pasaulyje mylimoji lyriniam subjektui nepasiekiama. Antrajame sonete „Laurai“ dar ryškesnė maištinga lyrinio subjekto asmenybė:“Neklaužada širdis diktuoja savo valią“. Tris kartus pakartojamas ugnies įvaizdis: tai romantikams būdingas simbolis—ugnis yra karšta, liepsnojanti, maištinga, mylinti ir neapkenčianti— visai kaip romantiškos sielos asmenybė:“ Užmigt trokštu aš, bet smilkiniai atšalę/ Vėl pradeda liepsnot širdies ugnim karšta.“ Nors lyrinis subjektas trokštų tylios ramybės, tačiau maištinga prigimtis sukyla! Jis blaškosi tarp savo jausmų: vieną akimirką atrodo, kad jis pradeda nekęsti savo mylimosios—ji nepasiekiama, tačiau jau kitą —jis mintyse pas ją sugrįžta ir vėl iš naujo įsimyli:“ Bet pamatau tave ir žado netenku,/ Nėra jėgos, kuri tau priekaištą ištartų,/ Vėl kaip anksčiau – tyliu ir kaip anksčiau degu.“ Aplinkinis pasaulis jo nesupranta:“ „Pamišėlis“—girdžiu, kaip šnabždasi greta“. Lyrinis subjektas gali tik tikėtis, kad jį supras svajonių pasaulyje mylimoji, kuri realybėje jam nėra skirta. Taigi, galima teigti, kad Adomo Mickevičiaus eilėraštis „Laurai“ yra sonetas, sukurtas romantizmo epochos poeto.