Jaunystės metai. Mickevičius Vilniuje ir Kaune. A. Mickevičius gimė 1798 m. Zaosės sodyboje, netoli Naugarduko (dabartinėje Baltarusijos Resp.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Jo tėvas buvo advokatas, labai populiarus ir aplinkinių gyventojų gerbiamas žmogus. Būsimasis rašytojas mokėsi vietinėje domininkonų mokykloje, o ją baigęs, 1815 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Pradžioje studijavo fizikos matematikos fakultete, o vėliau perėjo j istorijos filologijos fakultetą. Iš vaikystės Mickevičius labai pamėgo liaudies dainas ir pasakas, kurių daugumą išgirdo iš pačių valstiečių lūpų. Jis mėgdavo keliauti po kaimus, klausyti dainų ir pasakų, žiūrėti įvairių liaudies apeigų. Liaudies kūryba turėjo vėliau didelę reikšmę jo paties kūrybai. Mickevičiaus vaikystės ir jaunystės metais Lenkijoje brendo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. XVIII a. pabaigoje po keleto padalijimų Lenkija atsidūrė carinės Rusijos, Austrijos Vengrijos ir Prūsijos valdžioje. Lenkų liaudis ne kartą buvo pakilusi j kovą prieš prispaudėjus. Vienas didžiausių sukilimų, įvykusių Mickevičiaus gyvenamuoju laikotarpiu — 1830—1831 m. sukilimas. Jį caro valdžia žiauriai nuslopino. 1830 m. sukilimui vadovavo bajorai, ir plačios valstiečių masės nebuvo į jį įsitraukusios. Tačiau, sukilimui pralaimėjus, Lenkijoje neatslūgo revoliucinės nuotaikos ir kartas nuo karto vėl kildavo maištai, nors jau ne tokio masto, kaip 1830 m. sukilimas. Nacionalinio išsivadavimo kova turėjo didelės įtakos ir Mickevičiui. Jis tapo aktyviu šio judėjimo dalyviu, jau studijuodamas Vilniaus universitete, kur jį paveikė pažangūs, patriotiškai nusiteikę universiteto dėstytojai. 1817 m. Vilniaus universitete įsisteigė slapta patriotinė Filomatų („mokslo mylėtojų”) draugija. Jos nariai savo darbą skyrė mokslo, švietimo ir tėvynės labui. Vėliau buvo įsteigtos ir kitos draugijos, kaip pavyzdžiui Filaretų („doros mylėtojų”), kurios subūrė nemaža demokratiškai nusiteikusių veikėjų. Mickevičius buvo aktyvus šių draugijų narys. Baigusį Vilniaus universitetą Mickevičių paskyrė į Kauną mokytojauti. Čia jis gyveno nuo 1819 ligi 1823 metų. Rašytojas nenutraukė ryšių su filomatais ir filaretais. Nors Mickevičius ne kartą ir skundėsi vienišumu, tačiau šis jo gyvenimo ir kūrybos laikotarpis buvo labai reikšmingas. Čia galutinai susiformuoja jo politinės ir literatūrinės pažiūros, pasirodo vieni geriausių jo eilėraščių ir poemų. Kaune Mickevičius pergyveno gilią asmeninę dramą, meilę Marilei Vereščak, kuri buvo sužieduota su grafu Putkameriu ir už jo vėliau ištekėjo. Ankstyvoji kūryba. Metai, praleisti Vilniuje ir Kaune, — tai pirmasis Mickevičiaus kūrybos laikotarpis. Universitete Mickevičius labai uoliai studijuoja lenkų ir kitų tautų literatūrą. Gilų įspūdį jam paliko Šilerio, Gėtės kūryba, jis žavėjosi Žukovskio baladėmis. Vilniuje Mickevičius parašo pirmuosius eilėraščius, kuriuos deklamuoja filomatų susirinkimuose. Šiuose eilėraščiuose poetas jau svajoja apie „laisvės kibirkštį”, apie tai, kad kada nors liaudis „Europą išvaduos nuo kraugerių despotų”. Tačiau kaip visiškai savarankiškas poetas, kaip lenkų romantizmo vadas, Mickevičius prabyla tik Kaune. Savo baladėmis ir romansais jis galutinai nutraukė ryšius su klasicizmo poezija ir įnešė į lenkų lyriką gaivumo. 1822 m. Vilniuje išėjo pirmasis jo eilėraščių rinkinys, kuriame buvo išspausdinti vieni gražiausių jo poetinių kūrinių: „Romantika”, „Svitezis”, „Svitezietė”, „Žuvytė”, „Marilės kalnelis”. Mickevičiaus baladėms ir romansams budingas gilus jausmas ir nuoširdumas. Poetas skelbia protestą šaltam ir bejausmiui protui ir liepia ieškoti įkvėpimo širdies gelmėse. Jis apdainuoja gilią ir pasiaukojančią meilę, ištikimybę ir apvilto žmogaus skausmą. Daugelyje eilėraščių atsispindi jo paties nelaimingos meilės pergyvenimai. Mickevičiaus lyrika apgaubta romantikams budinga paslaptingumo ir fantastikos skraiste. Tačiau tai ne klaikūs ir nesuprantami antgamtinio pasaulio reiškiniai, dažnai pasitaikantieji reakcinių romantikų kūryboje, o fantastika, būdinga liaudies poezijai. Ji padeda išryškinti eilėraščio mintį, pabrėžti kovos už žmogaus teises; idėjas. Liaudies žmonių jausmų tyrumą ir tvirtumą poetas dažnai priešpastato turtingųjų ir kilmingųjų egoizmui (baladė „Žuvytė” ir kt.). Mickevičiaus jaunystės poezijai būdinga laisvės ir kovos prieš: despotizmą tema. Kovingų patriotinių nuotaikų persunkta „Odė jaunystei”, kuri dėl cenzūros negalėjo būti išspausdinta minėtame rinkinyje. Poetas kviečia jaunimą susiburti į bendrą kovą už šviesesnę ateitį: Išvien visi, draugai jaunieji!.. Visų bendroji laimė — mūs tikslai! Vienybėj įkvėptoj jėga stiprėja, Išvien visi, draugai jaunieji!.. Laimingas kritęs kovoje tasai, Kuris kitiems taps laiptu kelią tiesiant Į rūmus ateities, į garbę šviesią . Ryškiais poetiniais vaizdais autorius piešia tamsos ir prievartos pasaulį, kur viešpatauja „savimylos”, „šliužai” ir tyvuliuoja „tingus vandenynai”, ir priešpastato jam naujus, šviesius kraštus, į kuriuos turi veržtis jaunimas. Eilėraščiui būdingas optimizmas ir tikėjimas ateitimi. 1823 m. išėjo antrasis Mickevičiaus kūrinių rinkinys, kuriame buvo išspausdinta poema „Gražina” ir „Vėlinių” II ir IV dalis. „Gražinoje” poetas panaudoja seną lietuvių padavimą apie Naugarduko kunigaikščio Liutauro žmoną Gražiną, narsiai gynusią savo kraštą nuo priešų, „Vėlines” jis sukuria pagal plačiai paplitusius lietuvių ir baltarusių liaudies papročius, susijusius su mirusiųjų prosenelių pagerbimu. Antrojoje „Vėlinių” dalyje ryškiai praskamba antibaudžiaviniai motyvai. Vaizduodamas negailestingo, baudžiauninkus kankinusio pono vėlę, poetas išreiškia socialinį protestą prieš visą baudžiavinę sistemą, kur savavaliauja prispaudėjai, o liaudis žūva varge ir skurde. 1823 m. buvo lemtingi Mickevičiui. Tais metais caro valdžia susekė slaptųjų Vilniaus studentų organizacijų (Filomatų ir Filaretų) veiklą, suėmė nemaža šių organizacijų narių, jų tarpe ir Mickevičių, kuris tuomet vėl buvo persikėlęs gyventi į Vilnių. Po kelių mėnesių kalinimo rašytojas buvo nuteistas ištremti į Rusiją. Mickevičius Rusijoje. 1824 m. rudenį Mickevičius išvyko į ištremtį. Važiavo jis neramia širdimi, nežinodamas, kas jo laukia svetimoje šalyje. Jis nenujautė, kad Rusijoje ras daug gerų draugų, su kuriais jį susies literatūriniai ryšiai ir bendri politiniai siekimai. Metai, praleisti Rusijoje (1824—1829) — tai antrasis Mickevičiaus kūrybos laikotarpis, kada jo poetinis genijus dar labiau subręsta ir įgyja naujų jėgų. Atvykęs į Peterburgą, poetas greit susipažįsta su dekabristais Rylejevu ir Bestuževu. Jam artimos jų skelbiamos idėjos, nukreiptos prieš caro vienvaldystę ir baudžiavinę priespaudą. Gyvendamas Rusijoje, Mickevičius įsitikina, kad rusų ir lenkų liaudies siekimai vienodi, kad tironija vienodai slegia ir lenkų, ir rusų valstietį. Poetą vis labiau ir labiau pradeda jaudinti socialinės nelygybės klausimai. Didžiulę reikšmę turėjo Mickevičiaus pažintis ir draugystė su didžiuoju rusų poetu Puškinu, su kuriuo jis susipažino Maskvoje 1826 m. rudenį. Abu poetai vienas kitą labai gerbė ir vėliau ne kartą prisimindavo. Mickevičiui skirtame eilėraštyje „Jis tarp mūsų gyveno” Puškinas prisimena savo susitikimus su lenkų poetu, pašnekesius su juo ir abiejų svajones apie „ateities laikus”. Puškinas išvertė į rusų kalbą keletą Mickevičiaus eilėraščių ir „Konrado Valenrodo” įžangą. Mickevičius, jau būdamas užsienyje, Puškino mirties metais parašė straipsnį „Puškinas ir literatūrinis judėjimas Rusijoje”, kuriame labai išaukštino didžiojo rusų poeto kūrybą. Rusijoje Mickevičius išleido „Krymo sonetus” (1826) ir poemą „Konradas Valenrodas” (1828). Šie kūriniai labai palankiai buvo sutikti rusų literatų. „Krymo sonetus” Mickevičius parašė po savo kelionės į Krymą, kurio puiki gamta įkvėpė šiuos nuostabius gamtos grožio ir tėvynės ilgesio kupinus eilėraščius. Sonetuose atsiveria žavingi Krymo peizažai: tai tyli, tai šėlstanti jūra, kaip ir nuolat besikeičianti poeto siela, kalnų vaizdai, senoviniai rūmai, žydinčios pievos, tylios rytų naktys. Krymo gamta džiugina poeto akį, tačiau kartu primena gimtąją Lietuvą; jos miškai už viską artimesni širdžiai: O Lietuva! Mieliau miškai man tavo gieda. Už lakštutes Baidaruos, mergeles Salhyre. Linksmiau klampodavau po tavo drėgną girią. Nei čia minu marvas ir ananasų žiedą. Patriotinė Mickevičiaus lyrika — veiksminga, kupina kovingos nuotaikos. Putojančios jūros vaizdas poetui tarsi byloja apie busimą kovą dėl savo tėvynės laisvės. Tokią veiksmingą meilę savo kraštui poetas apdainuoja ir poemoje „Konradas Valenrodas”. Emigracijoje. Dar Kaune Mickevičius rūpinosi gauti leidimą išvykti į užsienį, tačiau tada jam nepavyko. Rusijoje, artimiems bičiuliams padedant, jam pagaliau pasisekė gauti leidimą, ir 1829 m. pavasarį poetas išvyko į užsienį. Prasideda trečiasis ir paskutinis, 1830—1855 metų, Mickevičiaus kūrybos laikotarpis. Šio laikotarpio svarbiausi veikalai poemos „Vėlinės” trečioji dalis ir epinė poema „Ponas Tadas”. Mickevičius daug keliavo po Europą, tačiau pagrindinė jo gyvenamoji vieta buvo Paryžius. Išgirdęs apie Lenkijoje prasidėjusį; 1830 m. sukilimą, poetas pats norėjo jame dalyvauti, tačiau, kai, jis atvyko prie Lenkijos sienos, sukilimas jau buvo numalšintas. Sukilimo pralaimėjimas Mickevičiui, kaip ir kitiems demokratiniams veikėjams, akivaizdžiai parodė, kad carizmui įveikti reikia daug didesnių jėgų, negu buvo sutelkę sukilimo organizatoriai: tam reikalinga plačiųjų liaudies masių parama. 1832 m. pasirodžiusioj i „Vėlinių” III dalis buvo tiesioginis poeto atsiliepimas į sukilimą jo tėvynėje. Čia poetas vaizduoja. 1823 m. įvykius—caro valdžios susidorojimą su Filaretų organizacija, Vilniaus jaunimo persekiojimus. Tačiau iš tikrųjų poema. daug plačiau atspindi lenkų liaudies išsivaduojamosios kovos istoriją. II ir IV poemos dalyje rašytojas daugiau akcentavo asmeninę herojaus dramą, o trečiojoje vaizduoja visos tautos tragediją. Anksčiau parašytųjų poemos dalių herojus — svajotojas. Gustavas, o trečiosios dalies — daug aktyvesnis, maištingesnis, Konraldas, kurio siekimai sutampa su jo tėvynės ir liaudies siekimais. Todėl trečioji „Vėlinių” dalis, nežiūrint kai kurių mistinių nuotaikų, įgyja žymiai svaresnę politinę prasmę. 1834 m. pasirodė stambiausias Mickevičiaus kūrinys — epinė poema „Ponas Tadas”, kurioje rašytojas realistiškai pavaizduoja, XIX a. pradžios lenkų bajorų buitį ir papročius. Šiame kūrinyje’ pasireiškė geriausieji rašytojo talento bruožai. V. Mykolaitis Putinas taip apibūdino „Poną Tadą”: „Epinis ramumas, vaizdų plastiškumas, žmonių bei charakterių ryškumas — štai šio paskutiniojo Mickevičiaus šedevro būdingiausi bruožai”. Per visą poemą ryškiai praeina nacionalinio išsivadavimo kovos idėja. Rašytojas smerkia lenkų šlėktų vaidus ir vidinę nesantaiką, kviesdamas visus susivienyti, kovojant už Lenkijos nepriklausomybę. Tiesa, Mickevičius nepavaizduoja, kokį vaidmenį toje kovoje vaidina liaudis, neatskleidžia ir prieštaravimų tarp lenkų bajorų ir valstiečių, tačiau ryškiais vaizdais parodo į praeitį grimztančios feodalinės dvarininkijos pasaulį, priešpastatydamas jai naujus, pažangesnius žmones — Tadą, jo sužadėtinę Zosę ir kitus. Veikėjų charakteriai poemoje nupiešti visapusiškai ir sodriai. Tai ne ypatingi žmonės, o paprasti, būdingi tai aplinkai, kurioje jie užaugo ir kurioje gyvena. Poetas nemaža vietos skiria jų buities aprašymui, nepaprastai gyvai atkuria tokias scenas, kaip medžioklė, grybų rinkimas ir kt. Vaizdžiai aprašo pietus, vakarienes, netgi būdingus lietuvių ir baltarusių patiekalus. Tikroviški buitiniai paveikslai susipina su lyriniais nukrypimais, išreiškiančiais poeto meilę savo kraštui, subtilų gamtos grožio pajutimą. Poemos nuotaiką paįvairina gaivus jumoro jausmas neatskiriamai įaugęs į visą poemos audinį, ir sodri liaudiška kalba. Po poemos „Ponas Tadas” Mickevičius nebesukūrė nė vieno stambesnio grožinės literatūros kūrinio. Tolimesnė jo kūryba daugiausia publicistinio pobūdžio. Nuo 1840 m. jis skaitė Paryžiuje slavų literatūros kursą. 1848 m. revoliuciniai įvykiai vėl pažadino jį į aktyvią politinę kovą. Jis vyksta į Italiją, kur organizuoja lenkų legioną kovai su Austrija, redaguoja laikraštį „Tautų tribūna”. Mirė poetas Konstantinopolyje 1855 m. Lietuviškoji tematika Mickevičiaus kūryboje. „Gražina.” Mickevičiaus kūryboje labai daug vietos užima veikalai, parašyti lietuviškomis temomis. Gimęs ir užaugęs Naugarduko apylinkėse, kurios garsėjo senais padavimais, Mickevičius jau iš vaikystės, labai domėjosi Lietuvos istorija ir lietuvių liaudies kūryba bei papročiais. Vėliau rašytojas ne kartą sėmėsi įkvėpimo savo kūrybai iš Lietuvos praeities įvykių, liaudies dainų ir baladžių, apdainavo Lietuvos gamtą ir žmones. Kai poetas buvo toli nuo savo krašto,, gimtosios šalies ilgesys jam taip pat dažniausiai susijęs su Lietuvos vardu. Antai poemą „Ponas Tadas” rašytojas pradeda šiais žodžiais: Tėvynė Lietuva, meilesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju Aš ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju. Iš lietuviška tematika parašytų kūrinių ypač svarbią vietą užima poemos „Gražina” ir „Konradas Valenrodas”, kuriose vaizduojamos lietuvių tautos kovos su kryžiuočiais. Abi poemos priklauso prie romantinių Mickevičiaus kūrinių. Poemos „Gražina” veiksmo vieta Naugardukas. Jau nuo pat poemos pradžios jaučiame, kad joje bus vaizduojami kažkokie nepaprasti įvykiai. Rašytojas įveda mus į paslaptingą aplinką. Naktis gaubia Naugarduko pilį, mėnulio apšviesti kuorai meta ilgus šešėlius: Naktis artėja, pučia šaltas vėjas, Laukus užstojo ūkana vėsi. Pro tirštą miglą žemėn pažiūrėjęs, Mėnulis vėl paskendo debesy. Pasaulis buvo tartumei koks rūmas: Ir kas dangaus — skliautų jo — per aukštumas! Lyg langas rodės pilnatis šviesi. Ant Naugarduko kalno seną pilį Mėnulis maudo aukso spinduly. Velėnų pylimu aukštyn pakilę, Smėliu šešėliai šliaužia dideli. Pavargę jie į griovį krinta seną, Kur tarp žolių gaivus vanduo čiurlena. Nakties vaizdas, pro miglas žvelgiantis mėnulis, šešėliai — tai būdingi romantinės literatūros elementai, kurie ne tik suteikia paslaptingumo, bet ir niūrumo. Netrukus prie pylimo pasirodo keistos raitelių figūros — kryžiuočiai, atvykę į Naugarduką nežinomais tikslais. Palikęs kryžiuočių pasiuntinius, belaukiančius prie vartų, poetas perkelia mus į pilies vidų, į Liutauro menę. Ir čia tokia pat niūri aplinka: valdovo menėje tamsu, ant stalo spingsi tik maža lempelė. Rūškanas, neramus ir patsai Liutauras. Skaitytojas iškart pajunta, kad tai stipri asmenybė, draskoma vidinių prieštaravimų: jis neabejingas tėvynės likimui, tačiau trokšta garbės ir pavydi kitiems Lietuvos kunigaikščiams, ypač Vytautui. Liutauras paslaptingas ir užsidaręs, vidinės būsenos jis stengiasi neparodyti kitiems, net savo ištikimam patarėjui Rimvydui. Tačiau jo veido išraiška, sukąstos lūpos ir žaižaruojančios akys byloja apie tai, kas dedasi jo sieloje: Valdovui liūdna ir graudu sykiu, Matyt, negali jis nusiraminti. Tačiau nenori, kad iš jo akių Atspėtų tarnas slaptą pono mintį. Ir vėl jis tyliai vaikšto tamsoje, Bet kai prie lango apšviesto priėjo, Kai į jo veidą mėnuo pažiūrėjo, Tada raukšles valdovo kaktoje Ir baisų pyktį tarnas pastebėjo. Ir buvo rūstūs viešpaties veidai, Sukąstos lūpos, akyse žaibai. Liutauras nekenčia Vytauto, tačiau, kėsindamasis įvykdyti savo išdavikišką planą, moka prisidengti šypsniu ir kalbėti su „vylingu ramumu”. Įtemptame Liutauro pokalbyje su jo patarėju Rimvydu poetas ryškiai atskleidžia feodalinės Lietuvos kunigaikščių vaidus ir nesantarvę, kuria kaip tik ir pasinaudoja priešai. Liutauras pavydi Vytautui jo šlovės ir turtų, pavydi, kad „jis vienas nori būti visagalis” ir paimti į savo rankas visas Lietuvos žemes. Ir todėl jis yra padaręs „slaptą sąjungą” su kryžiuočių ordinu, kurio pasiuntiniai kaip tik atvyko tartis. Su kryžiuočiais Liutauras ruošiasi eiti i žygį prieš Vytautą. Tačiau Liutauras nelieka užkietėjęs garbėtroška ir tėvynės išdavikas. Jį paveikia patriotiškas Gražinos žygdarbis. Supratęs savo klaidą, pagaliau ir jis išeina kovoti su kryžiuočiais, o paskui žūva drauge su Gražina laužo liepsnose. Poemos veikėjai labai kontrastingi. Garbės ir valdžios trokštančiam Liutaurui priešpastatyti Rimvydas ir Gražina; jiems tėvynės likimas yra svarbesnis už asmeninę šlovę. Rimvydas — tai tikras liaudies žmogus, daug patyręs, giliai nekenčiantis savo krašto priešų: Geriau jau karštą geležį prispausti, Negu kryžiuočio dešinę laikyti! Tačiau centrinis poemos personažas yra Gražina, kurią teisingiausiai apibūdina patsai Liutauras: „Nors moteris, bet karžygys dvasia”. Ne veltui jos vardu pavadinta visa poema. Jau iš karto, supažindindamas mus su Gražina, poetas piešia be galo patrauklų jos paveikslą. Tai ne tik nepaprasto grožio, bet ir didžios dvasios moteris, tokia pat drąsi, kaip ir narsusis Liutauras: Ne tik kad kūnas, veidas jos dailus, Bet ir širdis į vyro panėšėjo. Gražinos paveikslas — tai begalinės meilės ir pasiaukojimo savo kraštui pavyzdys. Tėvynės labui Gražina paaukoja asmeninę laimę ir meilę. Nepajėgusi perkalbėti Liutauro, ji išveja kryžiuočių pasiuntinius ir, pati apsišarvavusi vyro ginklais, niekieno nepažinta, veda karius į mūšį prieš amžinuosius lietuvių priešus. Gražinos poelgis atveria ir Liutaurui akis. Gražinos žygis įkvepia gilią tėvynės meilę. Ne veltui garsas apie ją plačiai paplito ir jos atminimas ilgai išliko liaudyje. Štai kaip rašo poetas, baigdamas poemos epilogą: Nesurasi tokios Naugarduko pirkelės, Kurioje šios dainos neniūniuotų mergelės. Šia daina ir nūnai apdainuoja Gražiną Ir Lietuvos lauku mūšio lauką vadina. „Konradas Valenrodas.” Lietuvių kovos su kryžiuočiais įkvėpė Mickevičių parašyti ir poemą „Konradas Valenrodas”, kurios pagrindinė tema — taip pat gili ir pasiaukojanti meilė savo kraštui. Poemos veiksmas vyksta XIII—XIV a., kada kryžiuočių ordinas buvo pačioje savo galybėje. Nors poemos siužetas istorinis ir įžangoje rašytojas pabrėžia, kad „Lietuva jau yra visiškai praeityje”, tačiau šis kūrinys, kaip ir „Gražina” bei „Vėlinės”, gyvai atsiliepia į tuometinį politinį gyvenimą. Jame taip pat atsispindi kovos su caro priespauda motyvai. Jau poemos įžangoje autorius ryškiais kontrastingais vaizdais pabrėžia lietuvių ir kryžiuočių, kurių žemes skiria Nemunas, amžiną priešiškumą: „vienapus dievų paslaptingos šventovės”, „kitapus, į skardį aukštai įsibrovęs, tik vokiečių kryžius”; „vienapus lietuvių būriai”, „kitapus šarvuotas, judėti negreitas, sustingęs įsibedė vokietis raitas”. Gilios neapykantos ir nesitaikstymo su priešu idėja raudona gija pereina per visą poemą. Ypač ryškiai ji įkūnyta pagrindinio herojaus Konrado Valenrodo (Valterio) paveiksle. Išauklėtas pas vokiečius, Valteris gerai žino ordino jėgą ir jo klastas. Jis supranta, kad, norint įveikti šios „šimtagalvės hidros” galią, ir pačiam reikia apgaudinėti. Tokiu keliu ir eina Valteris. Palikęs tėvynėje savo žmoną, jis vėl sugrįžta pas vokiečius ir, pasivadinęs Konradu Valenrodu, pamažu įgyja jų pasitikėjimą. Jis tampa magistru ir pagaliau įvykdo savo kerštą, kuris atveda ordiną į pralaimėjimą. Tačiau kryžiuočiai išaiškina Konrado planus, ir jis nusižudo. „Konrade Valenrode”, kaip romantinėje poemoje, daug netikėtumų, paslaptingumo. Jie tik palaipsniui išaiškinami. Paslaptis gaubia vienuolį Albaną, vienintelį Valenrodo artimąjį. Tik vėliau mes sužinome, kad tai lietuvių vaidila, kuris jį lydi jau nuo pat vaikystės. Neaiški.ir paslaptinga ir atsiskyrėlė, kuri „bokšte baigia savo amžių nykų”. Vėliau paaiškėja, kad tai Kęstučio duktė Aldona, Valterio žmona. Ji savo noru atbėgo pas kryžiuočius ir amžinai užsidarė bokšte, kad būtų arčiau savo vyro. Tarp jos ir Konrado pro mažą bokšto langelį naktimis vyksta neaiškūs pašnekesiai. Valenrodas. Valenrodo paveikslas taip pat apgaubtas paslaptingumo skraiste, jo likime daug neaiškių, mįslingų momentų. Pradžioje poemos neaišku, kas jis, iš kur kilęs, kokia jo praeitis. Ordino riteriams žinoma tik tai, kad jis svetimšalis, savo vardą išgarsinęs Ispanijoje, kovose su maurais. Vėliau, išklausius vaidilos dainos puotoje, kyla įtarimas, ar jo apdainuotas Valteris ne tas pats Konradas Valenrodas. Ir pagaliau paaiškėja, kad lietuvis Alfas, užaugintas pas vokiečius Valterio vardu, ir yra dabartinis vokiečių magistras Konradas Valenrodas. Valenrodas — drąsi, stipri asmenybė, siekianti savo tikslo, nesidairydama į šalis. Pagrindinis jo veiklos motyvas — kerštas kryžiuočiams už vaikystėje padarytą skriaudą, už nuteriotas Lietuvos žemes, išžudytus kūdikius ir moteris. Šiam tikslui jis panaudoja visas priemones, paaukoja savo asmeninę laimę. Ypač daug jam padeda klasta. Tik apgaule jam pasiseka įgyti ordino pasitikėjimą ir pasiekti jo pralaimėjimą. Valenrodas nurimsta tik tada, kai įvykdo savo keršto planą. Štai kaip jis džiaugiasi kryžiuočių pralaimėjimu: Jie sutrypti! Štai ugnys dangų gožia, Tai Lietuva kryžiuočių žemėj siaučia Jie šimtą metų liks be dvasios griaučiai, lai aš nudėjau angį šimtabuožę. Sunyko lobiai, jų jėgos šaltinis, Griuvėsiuos miestai, upės kraujo teka, Tai mano” keršto žygis paskutinis. „Konrade Valenrode” dar ryškiau negu „Gražinoje” autorius pabrėžia, kad pilietinė pareiga yra svarbiau už asmeninę laimę. Konrado paveikslu rašytojas parodo, kad kovoje dėl savo krašto jokios aukos nėra per didelės, jokios kliūtys nėra nenugalimos. Tačiau Konradas, kaip tipiškas romantinis herojus, yra atitrūkęs nuo liaudies, jis visą laiką veikia vienas, todėl ir jo likimas toks tragiškas. Iškeldamas pasiaukojantį žygį dėl savo tėvynės, Mickevičius tuo pat metu pasmerkia vienišo herojaus veiklos būdus. Poemos dramatizmas. „Konradas Valenrodas” pasižymi veiksmo dramatiškumu. Poemos konfliktas paremtas nesutaikomų jėgų susidūrimu. Viena jų turi žūti — kitos išeities nėra. Veiksmas užsimezga tada, kai Valenrodas išrenkamas magistru ir jam atsiveria keliai siekti savo tikslo. Veiksmo kulminacija— karas, kuriame kryžiuočius lietuviai sumuša. Čia herojus laimi prieš kryžiuočius, tačiau jo pergalė laikina. Kryžiuočių pralaimėjimas neišvengiamai veda į herojaus katastrofą, nes dabar jiems pasidaro aišku, kad jie apgauti. Poemos dramatiškumą dar labiau pabrėžia jos suskirstymas į dalis, primenančias dramos veiksmus. Kai kurios dalys net turi pavadinimus: „Išrinkimas” (I dalis) , „Puota” (IV dalis), „Karas” (V dalis), „Atsisveikinimas” (VI dalis). Daug vietos poemoje užima dialogas. Labai įvairi kūrinio poetinė kalba ir eiliavimas. Čia praskamba ir bažnytinės giesmės akordai (Himnas), ir švelni lyrinė daina (Daina), ir pakili epinė poema (Vaidilos sakmė), ir dramatiška baladė (Alpuhara). Visi šie epizodai darniai įpinti į kūrinio visumą. Mickevičiaus kūrybos populiarumas Lietuvoje. Mickevičiaus kūryba lietuviška tematika, ypač poemos „Gražina” ir „Konradas Valenrodas”, buvo labai populiarios Lietuvoje XIX a. pabaigoje, kada pradėjo stiprėti lietuvių liaudies nacionalinio išsivadavimo sąjūdis. Jos buvo verčiamos į lietuvių kalbą ir skatino į kovą prieš carizmą. Nauju balsu Mickevičiaus poemos, vaizduojančios lietuvių kovas su kryžiuočiais, suskambėjo Didžiojo Tėvynės karo metais. „Mickevičiaus kūryboje spindinti tėvynės meilė,— rašo V. Mykolaitis Putinas,— kovingasis patriotizmas skatino savo krašto ilgesį ir pasiryžimą kovoti su hitleriniais grobikais dėl jos išvadavimo.”