Rašyti referatą apie A.Mickevičių mane paskatino perskaityta A.Mickevičiaus knyga „Vėlinės“. Ji man labai patiko, todėl nusprendžiau daugiau pasidomėti šia asmenybe, įsigilinti į pagrindinius kūrybos bruožus.Adomas Mickevičius gimė 1798,Zosėje arba Naugarduke. Lankė Naugarduko dominikonų mokyklą, o ją baigęs, atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Pasirinkęs laisvųjų menų fakultetą, klausėsi garsių ano meto profesorių paskaitų: G.E. Grodekas (G.E. Groddeck) dėstė antikinę filosofiją, L.Borovskis (L.Borowski) – retoriką ir poetiką, J.Levelis (J.Level)-istoriją. Kartu su kitais studentais A.Mickevičius įkūrė Filomatų draugiją ir dalyvavo jos veikloje. Legendinė Lietuvos praeitis atgimė poeto kūriniuose. Jis laikė save lietuviu, o savo tėvynę Lietuvą, nors iš tikro buvo lenkas. Lietuvių rašytojas ir tyrinėtojas Vincas – Mykolaitis putinas rašė: „įvairių tautų plejadoje, kurią nušviečia A.Mickevičiaus genijaus spinduliavimas, mes, lietuviai, užimame toli gražu ne paskutinę vietą. Lietuvių-lenkų ilgų santykių raida išaiškina tą faktą, kad šis, vienas iš didžiausių lenkų literatūros kūrėjų laisvės kovotojų buvo kilęs iš senos lietuviškos giminės, laikė save lietuviu, o Lietuvą savo tėvyne, kad beveik visi žymesni jo kūriniai siejosi su Lietuva“.Iš lenkų tyrinėjimų žinoma, kad sena Rimvydų – Mickevičių giminė yra gyvenusi pačioje etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė i baltarusiškas Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.A.Mickevičius įėjo i literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė i kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai.
A.Mickevičiaus kūrybos poetikoje Anima turi daugybę pavidalų, sublimuojama ir į gamtą, kuri tampa Eroso veidrodžiu, simboliu. Tai instinktyvios jaunuoliškos, didele dalimi narciziškos, „veidrodinės“ meilės raiška. Ankstyvojo A.Mickevičiaus Erosas dar nekyla į dvasinį lygmenį, netampa brandžios savasties dalimi, įgydamas ypatingų, individualizuotų bruožų, kaip V.Šekspyro meilės sonetuose, kur nusakoma mylimosios išvaizda, net jos kvapas. Anima, Eroso sublimacija, atveria savęs ieškojimo kelią, A.Mickevičiaus kūryboje ir gyvenime jis – jaunatviškai klaidus ir neužbaigtas, teikiąs pačiam kūrėjui daugybę kančių ir nusivylimų. (Ankstyvąjį A.Mickevičiaus gyvenimo Vilniuje ir Kaune etapą aprašęs A.Piročkinas daro digresiją į poemą „Ponas Tadas “, pastebėdamas, jog Zosės personažas neturi individualizuotų bruožų, Zosė – tik figūra balta suknele, jaunos mergaitės siluetas šviesos ir šešėlių žaisme.)Moteris A.Mickevičiaus kūryboje kuriama iš jo paties dvasios poreikių, lūkesčių. A.Mickevičiaus poezijos moterys, patiriančios daugybę pasijų ir kančių kaip ir poeto dvasia. Tačiau meilės kelias niekuomet nesibaigia priešybių sulydymu, dvasios sužadėtuvėmis, karališkos poros sąjunga, netampa, K.G.Jungo terminu, Anuimos – Sofijos dvasinio lygmens išminties ir brandos mylimosiomis. A.Mickeviciaus moterys – gamtos dalis, ištirpstanti gamtoje – vandenyje, ugnyje, žemėje, ore, pirminiuose gamtos elementuose. Poetas per visą savo gyvenimą patyrė daug kančių dėl moterų, bet nė vienos moters nepavadino, kaip Dantė ar Petrarka, vedle į dangų, tik vedle į žemę, į tėvynę.A.Mickevičiaus sonetų rinkinys išleistas Maskvoje 1826 m. Sonetuose brėžiama poeto praeities jausmų trajektorija, žmogaus, gerai pažįstančio savo polinkius, aistringumą ir romantinę idealizaciją, žvelgiančio į savo gyvenimą tarsi iš šalies, suvokiančio, kad meilė atneš jam tik kančią, tačiau ruošiančio savo širdį naujam, žemiškesniam ir žmogiškam jausmui: „Nelaimingas, kas veltui maldauja abipusio jausmo,/Nelaimingesnis, ką vargina tuščia širdis,/Bet tas visų nelaimingiausias,/ Kas nemyli, nes nemylėjo užmiršti negali“. Sonete tarsi fiksuojama nestabili, pereinama būsena. Toks yra visas sonetų rinkinys – savotiškos jausmų svarstyklės tarp moters garbinimo, sudievinimo (angelas, deivė) ir paniekos pernelyg žemiškiems, praktiškiems moters polinkiams (šaltumas, godumas, išskaičiavimas), XI sonetas „Rezignacija“. Tipiška romantizmui širdies tuštumos baimė: „Nedrįsta nužydėjusią širdį prie angelo kojų“. Sonetuose kalbama apie naują gyvenimą, naujas, dar nepažįstamas moteris, bet visuose sonetuose galima atpažinti poeto meilę, kuri be užuolankų atskleidžia didelį susijaudinimą, ką vėliau realizmas ne sykį skeptiškai analizuos – meilę iš pirmo žvilgsnio. Tai išreiškiama užsiliepsnojimo metafora: „Vos pamačiau tave, išsyk užsiliepsnojau“. Bet pasirodo, jog nepažįstamos moters akyse ieškoma kitos, seniau pažintos moters, paslaptingas ryšys su ja nenutrūksta visą gyvenimą, ją tikimasi pamatyti, jos ilgimasi. Romantizmo atveju meilei apibūdinti erotikos terminas visiškai netinka, pirmiausia čia – giminiškos sielos atpažinimas, tobula dvasinė dermė, išreiškiama muzikos alegorija: „Tik uždainavai, man ašaros byrėjo,/ Į širdį tavo balsas smelkės ir dvasią sužavėjo,/ Rodės, kad ją angelas vardu pasveikino/ Ir dangaus laikrodyje man nuskambėjo išsivadavimo valanda“. Vėl netiesiogiai daroma aliuzija i Marijos vardą, Viešpaties angelo apreiškimą Marijai. Raginama, drąsinama grumtis už abipusę meilę: „Nesvarbu, kad žmonės ir likimas prieš mus stoja“. Tačiau soneto pabaigoje vėl rezignuodama, Dievo prašoma sužadėti nors mylimos moters siela. I sonetas „Laurai“ atskleidžia poeto dvasinę brandą, gręžiamasi i praeitį ir dar sykį pasitikrinami jausmai, o jie pasirodo neišblėsę, sonetas užbaigiamas dvasinės santuokos intencija, nors mylimos moters žemiška santuoka įvyko su kitu vyru. A.Mickevičiaus amžininkai, tuomet visi tikintys krikščionys, turėdavo suglumę nutilti, pastebėję, jog poetas mylimą moterį lygina su mergele Marija, tai pastebima ir šiuolaikiniam skaitytojui: ryto rausvumo rožės atributika (rožė – Marijos simbolis krikščionybėje), „angelo pašaukta vardu“, dvasinė sutuoktinė.Konradas Valenrodas – tragiškas personažas. Jis kovoja toli nuo tėvynės, pergalės perspektyva neaiški. Poemos romantiškumas ne vien mįslingi personažai, ypatingas istorinis įvykis; romantiškas yra dviejų Nemuno krantų supriešinimas: vienoje pusėje – pagonių šventovės, kitoje kryžiuočių kryžius. Turtinga poemos kalba, įdomus ir įvairus eiliavimas. Kūrinyje pinasi dramatiški dialogai, bažnytinės giesmės (himno) iškilmingas skambesys, epinė vaidilos sakmė, švelni lyrinė daina, alegorinė daina (Alpuharos baladė), kurią dainuoja magistras Konradas.A.Mickevičiaus kūrybai būdingas objektyvus vaizdavimas, konkretus nešališkas vaizdas, būdingi psichologiniai ir socialiniai konfliktai. Plačiai savo kūriniuose A.Mickevičius naudoja tautosaką, liaudies dainų motyvus. Jaučiamas stiprus jausmingumas. Vaizduojama realybė kuria poetas norėtų matyti.Jau Simonas Daukantas susidomėjo tada dar visai jauno A.Mickevičiaus kūryba. Viename savo veikalų jis atpasakoja patriotinės A.Mickevičiaus apysakos „Živilės“ istoriją. A.Mickevičiaus atgarsių galima rasti žymių Lietuvos rašytojų kūryboje. A.Baranauskas „Anykščių šilelis“ rašo veikiamas „Pono Tado“. Maironis verčia A.Mickevičiaus „Viliją“. Mūsų laikais A.Mickevičiaus kūrinius vertė A.Churginas, E.Matuzevičius, V.Bložė ir kt. Justinas Marcinkevičius išvertė „Vėlines“ ir kartu su V.Mykolaičiu – Putinu – „Poną Tadą “.Referatą buvo be galo įdomu rašyti. Jis padėjo labiau suprasti A.Mickevičiaus kūrybą, plačiau sužinoti apie jo gyvenimą bei paskatino perskaityti ir kitus šio autoriaus kūrinius.