66 sonetas ir Hamleto monologas „Būti ar nebūti“

66 sonetas ir Hamleto monologas „Būti ar nebūti“

V. Šekspyras – vėlyvojo Renesanso anglų rašytojas, vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje. Didysis jo veikalas – penkių veiksmų tragedija „ Hamletas“. Čia atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas. Pagrindinis tragedijos veikėjas – princas Hamletas – nepaprasta asmenybė.Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį.
V. Šeekspyras žinomas ir kaip sonetų rašytojas. Daugelį sonetų galima apibūdinti kaip mini dramas. Čia taip pat ryškėja veikėjų tragiškumas, charakteris, išsakomi jausmai.Vienas rašytojo sonetas ypatingas. Šio kūrinio veikėjas savo charakteriu ir jausmais labai artimas Hamletui, o soneto tema panaši į monologą „Būti ar nebūti“.
„66 sonetas“ – lyg nusivylusio žmogaus jausmų išpažintis, jo sielos atspindys. Veikėjui skaudu matyti nesvetingą pasaulį. Jau pirmoji soneto eilutė „Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota.“ nusako lyrinio aš būseną. Jis sugniuždytas pasaulio neteisybės, todėl trokšta iš jo pasitraukti. Vyrauja mirties nuotaika. Taačiau veikėjui mirtis nėra baisi, priešingai – ji gali suteikti jam prieglobstį nuo žiaurių realybės vėjų. Panaši nuotaika monologe „Būti ar nebūti“.Čia taip pat labai svarbus mirties vaidmuo. Hamletas blaškosi tarp gyvenimo ir mirties, tikėdamasis rasti išeitį. Jo sužeista širdis gedi tė

ėvo, reikalauja keršto. Jis jaučiasi vienišas, jam labai sunku įvykdyti teisingumą, todėl vis dažniau mąsto apie gyvenimą anapus šio kankinančio pasaulio.
Soneto lyrinis „aš“ ir dramos veikėjas Hamletas labai panašūs, tarsi būtų vienas asmuo. Jie abu yra gėrio ir teisingumo pusėje, nelygioje kovoje kaunasi su visa apimančiu blogiu. Šis blogis kovoje tarsi įgyja materialų kūną. Sonete tai „Menkysta“. Ji įkūnija visa, kas baisiausia šioje žemėje. „aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta / Ant karžygio lavono kelia puotą.“- šiais žodžiais soneto veikėjas visą savo neapykantą išsako tiems, kurie kitais naudojasi, prisiima nepelnytą šlovę, be jokių skrupulų siekia naudos, kitiems suteikdami daug skausmo. Čia ryškėja lyrinio aš Renesanso idealai. Jis vis dar tiki didvyriais, juos gerbia, seka jų pavyzdžiu. V.Šekspyro dramoje didysis blogis – tai Haamleto dėdė Klaudijus, kaltas dėl visų nelaimių. Jis nužudė karalių ir užėmė jo vietą, vedė jo žmoną ir apgaule pelnė pavaldinių palankumą. Taigi Hamleto akimis jo dėdė – sonete minima „Menkysta“, sėdintis krauju suteptame soste, besišildantis svetimos garbės spinduliuose. Hamletui taip pat nesvetimi senieji įsitikinimai. Jis siekia atkeršyti tėvo žudikui, įvykdyti teisingumą.
„66 sonete“ lyrinis „aš“ aiškiai žvelgia į pasaulį. Jis puikiai supranta visa, kas vyksta šalia jo ir pripažįsta, kad gėris pralaimi kovą, o visi jo palydovai – priesaika, Garbė, Laisvė, Gėda, ryžtas, talentas, me
enas ir Gėris – turi tarnauti blogiui – Menkystoms ir Niekšybei. Visos svarbiausios dvasinės vertybės pamintos, išniekintos. Pelnyta garbė laukia tik mirusiųjų pasaulyje. Tos pačios idejos keliamos ir Hamleto monologe. Pasaulyje viešpatauja neteisybė ir malonumų tenkinimas. Teisieji turi kentėti „puikuolio panieką, engėjo smurtą, pamintą teisę, valdžios skriaudas ir neteisybes.“, taip bus amžinai,o kova su tuo nesibaigs sėkme – tai tebus dar viena nereikšminga mirtis-nesuprasta, neįvertinta.
Abu personažai – tiek soneto lyrinis „aš“, tiek Hamletas yra tragiški. Likimas jiems skyrė sunkų išmėginimą: visą gyvenimą matyti kitų daromą blogį, negalint jo išvengti ar ko pakeisti. Jie priešinasi tam, ko nepajėgia vieni, be kitų pagalbos, įveikti. Yra tik dvi galimybės – „.dvasioje iškęsti/Strėles ir sviedmenis nuožmaus likimo.“, pasiduoti, susitaikyti, pačiam virsti „Menkysta“, „.Ar griebtis ginklo prieš marias nelaimių/ Ir baigt jas kovoj.“, mirti garbingai, nepasidavus ir iki galo kovojant už savus įsitikinimus. Tai jie supranta ir yra pasiryžę paaukoti gyvybes, tačiau visgi abejoja, nes juos sulaiko filosofiniai apmąstymai ir jausmai.
Soneto lyrinis „aš“ tvirtai pasiryžęs baigti savo vargus šioje žemėje, tai matyti iš jo tvirtos kalbos. Tačiau soneto pabaigoje nuotaika staiga keičiasi, pasiryžimas blėsta, nes veikėją sulaiko jausmas – meilė. Jam rūpi ne tik jo likimas, tačiau ir tos, kurią palieka. „Tiktai tave palikti man baugu“ – soneto personažas žino, jog jam mi
irtis- išsilaisvinimas, pagaliau pasiektas tikslas, tačiau tam, kurį palieka,tai gali būti išdavystė. Ryškėja dar viena šio veikėjo vertybė – rūpestis, mąstymas ne tik apie save, tačiau ir kitus. Stengiamasi nenuvilti kito, jo neįskaudinti. Žmogus turi atsakyti ne vien tik už savo veiksmus, bet ir savo sprendimais neužgauti artimųjų.
Hamletą nuo jo sumanymo sulaiko realistinis mąstymas. Impulsyvumo akimirkomis, kai mirtis atrodo tokia viliojanti, jis pasineria į filosofinius apmąstymus apie gyvenimą, mirtį ir tai, kas slepiasi už jos, tą paslaptingą, nepažįstamą pasaulį.Ši baimė sulaiko Hamletą, leidžia daug geriau apmąstyti savo veiksmus.Daugelyje dramos vietų toks šaltakraujiškas jo protas leidžia pasirinkti geriausią išeitį, išsisukti iš kėblios padėties.
„66 sonetas“ ir tragedijos monologas „Būti ar nebūti“ yra labai panašūs. Čia iškeliamos esminės žmonių problemos, tikrosios vertybės, požiūris į mirtį ir gyvybę, aprašoma gėrio ir blogio kova. Panašūs ir šių kūrinių veikėjai savo veiksmais, likimu, savo vidiniu pasauliu.
V. Šekspyras savo sonete ir dramoje atskleidė Renesanso epochos pabaigoje kilusią humanizmo krizę. Iš pradžių buvo keliamos amžinosios vertybės – meilė, grožis, tobulybė, rūpestis. Tačiau vėliau visa tai pavirto vien tik asmeninių poreikių tenkinimu, skirtumo tarp žmonių augimu. Buvo paminta moralė, teisybė, dingo tarpusavio supratimas.Daugelis žmonių užsimiršo, pasinėrė į žemiškus malonumus. Bet atsirado tokių, kurie išliko ištikimi humanizmo idejoms. Jie kovojo su negandomis ir nors dažnai pabaiga bu
uvo tragiška,tačiau tai tik dar labiau skatino žmones kovoti už teisingumą. Tokie buvo ir šie du Šekspyro personažai.

Leave a Comment