Referatą paruošė:
Darbo vadovė:
ADOMAS MICKEVIČIUS
Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) antrasis vardas buvo Adomas Bernardas – pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusijoje). Tėvas buvo Minsko matininkas ir dirbo advokatu Naugarduko teisme, motina – ekonomo duktė. Šeima turėjo Harbatovičių (Harbatowicze), Zaosės (Zaosie) dvarus ir namą Naugarduke. Tai buvo kilminga lietuviška giminė, kurios protėvis Rimvydas gyveno dar pagoniškoje Lietuvoje. Naugarduke A.Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus. Poeto tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmo jausmą. Šeimoje A.Mickevičius pažino liaudies buitį, papročius, pamėgo liaudies kūrybą. 1807-1815m. A.Mickevičius lankė dominikonų apskrities mokyklą Naugarduke. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Pirmus metus mokėsi Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokytojų seminariją. A.Mickevičiui dėstė įžymūs Vilniaus universiteto profesoriai: G.E.Grodekas, L.Borovskis, J.Lelevelis. Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikų literatūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kalbų, kurioms ir vėliau skyrė daug dėmesio. 1817m. universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija, kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui vadovavo A.Mickevičius. 1819m., baigęs universitetą, A.Mickevičius buvo paskirtas dirbti į Kauną – apskrities mokyklos mokytoju. Ten dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką, politinę ekonomiją, buvo mokyklos bibliotekos vedėjas. 1821-1822 mokslo metus A.Mickevičius praleido Vilniuje. Čia 1822m. išleido pirmąjį savo Poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė Baladės ir romansai. 1822m. rugsėjo mėnesį vėl grįžęs į Kauno apskrities mokyklą, 1823m. išleido antrąjį Poezijos tomą, į kurį įėjo poema Gražina ir dvi (II ir IV) Vėlinių dalys.
Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823m. spalio 23d. A.Mickevičius buvo suimtas, pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonų vienuolyne, o 1824m. spalio 25d. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, išleido Krymo sonetus, (1826), poemą Konradas Valenrodas (1828). 1829m. A.Mickevičius išvyko į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie sukilimą Lenkijoje, 1831m. atvyko į Poznanę, bet 1832m. vėl išvyko į Drezdeną, kur parašė Vėlinių III dalį. Tais pačiais metais įsikūrė Paryžiuje, dalyvavo lenkų bei lietuvių politinių emigrantų (1831m. sukilimo dalyvių) veikloje, išleido europinę šlovę autoriui pelniusią politinę brošiūrą Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos (1832) ir stambiausią savo kūrinį – poemą Ponas Tadas (1834). 1839 – 1840m. dėstė lotynų literatūrą Lozanoje, Prancūzų koledže (Collège de France) 1840 – 1844m. – slavų literatūrą. 1841 – 1847m. bendravo su mistiku A.Towiańskiu, propagavo jo idėjas. Nutraukęs su juo santykius, 1848m. išvyko į Romą, kur norėdamas padėti italams, suorganizavo lenkų legioną kavai su Austrija. Grįžęs į Paryžių, 1849m. redagavo laikraštį Tribune des Peuples (Tautų tribūna), kuriame ragino kurti revoliucinę tautų sąjungą. Kilus Krymo karui, 1855m. nuvyko į Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten tapo choleros epidemijos auka – mirė Konstantinopolyje 1855m. lapkričio 26d. Palaidotas Krokuvoje. A. Mickevičiaus kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, su Lietuvos istorija ir lietuvių kultūra. Pats A.Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo Tėvyne. Iš tėvo Adomas paveldėjo ne tik herbo ženklą, vaizduojantį auksiniame fone egzotiškajį galvos apdangalą, bet ir sugebėjimą lengvai bengrauti, pagarbą mokslui, literatūrai. Mikalojus Mickevičius buvo palyginti šviesi asmenybė. Iš atminties cituodavęs poeziją, pats retkarčiais sueiliuodavęs vieną kitą posmelį. Motina buvo švelnaus būdo, geranorė moteris, visų gerbiama. Po dešimtmečių vyriausias brolis Pranciškus taip rašė: “Mikalojus ir Barbara Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne aukštais postais bei titulais, o savo doru būdu, darnia šeima, meile artimiesies, užuojauta vargšams ir ypač dėl širdingos meilės ir atsidavimo mielajai Lietuvos žemei, brangiajai mūsų tėvynei.” Po Adomo gimė dar trys sūnūs, tad būsimas poetas jau nuo pat vaikystės įprato išgyventi bendrus džiaugsmus ir bendrą sielvartą. Keletą metų šeimą gyveno dviejose vietose – Zaosėje ir Naugarduke. Jo centre stovėjo mūrinis tėvo namas, į kurį persikėlė ir motina su vaikais. Todėl tikrąją savo gimtine Adomas Mickevičius visuomet laikė Naugarduką. Būdamas gyvos prigimties, sumanaus proto, mažasis Adomas lengvai pasinėrė į pasakojimų, padavimų, legendų pasaulį. Kalvomis ir giraitėmis pasipuošęs peizažas, ligi pat padūmavusio horizonto atsiveriąs, žiūrint nuo didingos pilies griuvėsių, iš kartos į kartą keliaujantys pasakojimai apie Naugarduko praeitį, garbingas kovas su totoriais, kryžiuočiais žadino vaiko vaizduotę, ugdė patriotinius jausmus. O ir pats Adomo tėvas, dalyvavęs T. Kosciuškos sukilime ir gavęs karininko laipsnį, buvo gyvas kovotojo už laisvę pavyzdys. A. Mickevičiaus šeimos gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Penketas vaikų, serganti žmona reikalavo ne tik laiko, nuolatinės priežiūros, bet ir lėšų. Todėl, gavęs darba Arsenalo bibliotekoje, poetas apsidžiaugė. Galbūt jį traukė ir knygų lentynos, tarp kurių tikėjosi rasiąs ramybę. Amžininkai prisimena, jog A. Mickevičius noriai šnekučiuodavosi su atvykusiais iš Lenkijos žmonėmis. Per vieną pokalbį su studentais paklaustas apie ateities planus, jis atsakė: “Ateitis?.. Liaudyje, ponai! Dirbti su liaudimi – tai pirmas dalykas. Sugriauti kinų sieną, kuri mus skirsto į luomus. Liaudis – tai ateitis, tai uždavinys jaunuomenei” 1810 metai buvo lemtingi Mickevičių gyvenime. Po sunkios ligos visam gyvenumui liko kuprotas Pranciškus, mirė jauniausias sūnus, sulaukias vos penkerių metų. Susirgo ir tėvas. Dėl įvairių priežasčių labai pablogėjo šeimos materialinė padėtis. Jos ateitis gana dramatiškai atrodė 1812 m. pavasarį mirus tėvui. Mūrinis namas buvo įskolintas, ir Adomas turėjo uždarbiauti, prižiūrėdamas jaunesnius moksleivius. 1815 m. rugsėjo pradžioje A. Mickevičius atvyko i Vilnių. Nors Naugardukas priklausė ( pagal tuometinę švietimo sistemą ) Vilniaus apygardai, bet juos skyrė didžiulė laiko ir davasinės kultūros distancija: Vilnius garsėjo kaip mokslo , meno, pažangios minties centras. Apsisupęs rudeninėmis skraistėmis, iškėlęs barokinius kupolus, miestas atrodė jaunuoliui kaip kita žemė. Universitetas, 1803 m. gavęs “imperatoriškojo” vardą, buvo iš esmės priklausomas nuo caro valdžios, tačiau tuometinė švietimo sistema, taip pat liberalai nusiteikusi profesūra, kuratorius (globėjas) A. Čartoriskis sudarė neblogas sąlygas reikštis pažangioms mintims. Apie 1815 m. ši aukštoji mokykla kaip tik įžngė į devynetą metų trukusį klestėjimo etapą, brytaliai nutrauktą po filaretų bylos. Kaip rašė rusų literatūros profesorius I. Loboika savo dienoraščiuose, Vilniaus universitetas Rusijoje užėmė “pirmąją vietą tiek dėl lėšų, tiek dėl puikių profesorių ir dėl studentų skaičiaus”. Studijuoti į universitetą suvažiuodavo jaunuoliai iš visų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kampelių ( iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos). Paskaitos buvo skaitomos daugiausia lotyniškai, lenkiškai, o kartais ir kitomis kalbomis, nes nemažai profesorių buvopakviesti iš užsienio ( ypač iš Vokietijos žemių ). Jaunasis A. Mickevičius, kaip ir kiti studentai, pasirinkęs mokytojo profesiją, gyveno iš stipendijos. Už ją reikėdavo šešerius metus atidirbti. Stipendija, beje, buvo smulkiai apskaičiuota ir suskirstyta pagal išlaidas, nustatant tam tikrą sumą net tokiems dalykams, kaip šviesa, rūbai, popierius. Per stojamuosius egzaminus vienas iš A. Mickevičiaus konkurentų buvo Tomas Zanas. Jam, deja, nepasisekė įstoi iš karto. Tačiau vėliau studijuodami jie susidraugavo ir aktyviai organizavo filomatų sąjųdį. Pirmaisiais metais studijų programa numetė bendrąjį kursą: visi turėjo išklausyti fizikos, chemijos, algebros, antikinės filologijos paskaitas, o paskui pasirinkti, kaip mes dabar pasakytume, specializaciją iš tiksliųjų mokslų, etikos ir istorijos ar literatūros ir meno. A. Mickevičius, daug nesvyruodamas, tęsė mokslą Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. Turbūt nalabai jį traukė metematikos vingrybės, nes per egzaminus, kaip vėliau sakė T. Zanas: A. Mickevičius “pasirodė puikiau išmanantis literatūrą, o aš – matematiką ir fiziką”. Glaudžiausi ryšiai A. Mickevičių siejo su profesoriais humanitarais. Kaip tik jie įdiegė jaunuolio širdyje meilę literatūrai, istorijai, kalboms. Puikaus antikinės filologojos žinovo, aiškinusio senovės graikų ir lotynų autorius pagal naujausius šios srities mokslo laimėjimus. G.E. Grodeko paskaitos atvėrė būsimam poetui kupiną paslapčių pasaulį. Antikos kultūra, Europos meno lopšys, prieš A. Mickevičiaus akis atsiskleidė kaip sudėtingas, įvairių veiksnių sukurtas reiškinys. Mitų, herojų, demokratijos ir tironijos, žiaurių spartietiškų papročių ir pasiaukojamo patriotizmo šalys jam tapo gerai pažįstamos. 1822 metais balandžio mėnesį Vilniuje pasirodė “Adomo Mickevičiaus poezijos” I tomas – knyga, pradėjusi naują literatūros srovę lenkų literatūroje. Šios srovės pradininkas tvirtai buvo susijęs su liaudies kūryba, išsimokslinęs Vilniaus universitete, žavėjosi Lietuvos praeitimi, gamta, žmonėmis. “Poezijos” I tomą A. Mickevičius pradėjo dedikacija jaunystėms draugams: Janui Čečotui, Juzefui Ježovskiui, Tomui Zanui ir Pranciškui Malevskiui. Tarsi norėdamas būti geriau suprastas ir įvertintas, poetas rinkinio pradžioje įdėjo didoką apžvalginį straipsnį “Apie romantinę poeziją”, kuriame diskutavo su romantizmo priešininkais. A. Mickevičiaus “Poezijos” II tomas išėjo 1823 metais pavasarį, nepraėjus nė metams nuo pirmojo tomo pasirodymo. Knygą sudarė “lietuviška sakmė” “Gražina”, istoriniai šio kūrinio komentarai, “Vaiduoklis” – savotiška poetinė įžanga į “Vėlines”, poeto pratarmė apie vėlinių apeigas ir pagaliau – “Vėlinių” II ir IV dalis. Gana sudėtinga antrojo rinkinio kompozicija, taip pat komentarai rodo, jog autorius siekė kuo tiksliau ir pilniau pateikti skaitytojui kūrybinį sumanymą. A. Mickevičius gerai suprato, jog klasicizmo poetikos nepaisymasbei savotiškos literatūrinės mįslės (kur “Vėlinių” I ir III dalis?” sunkins kūrinių suvokimą. Beje, “Vėlinių” I dalį poetas rašė, bet dėl neaiškių priežasčių jos nebaigė ir nenorėjo spauzdinti. Tik po A. Mickevičiaus mirties buvo paskelbti atskiri šios dalies fragmentai. (Dar ir dabar tebesiginčiajama dėl jų išdėstimo tvarkos). Maištingoji dvasia Palikdamas Rusiją, A. Mickevičius buvo jau tvirtai išsikovojęs vietą ne tiktai lenkų, bet visoje slavų literatūroje ( žinoma jo kūrybos tyrinėtoja A. Vitkovska poetą vadina “slavų Baironu” ). Pakėlęs varginamą apsimetinųjimų naštą, užgrūdintas nuolatinio pavojaus, poetas išsaugojo tikėjimą jaunystės idealais. Apie dvejus metus “Kondrato Valenrodo” kūrėjas praleido keliaudamas: Hamburgas, Veimaras, Italija, Berlynas, Prancūzija, vėl Vokietija. Berlyne jis lankė Hegelio paskaitas. Tačiau filosofas neuždegė jo proto. Daug didesnį įspūdį A. Mickevičiui padarė Veimaras, kur gyveno J. V. Getė, jau senyvas literatūros korifėjus. M. Šimanovskos rekomendacinis laiškas priminė Getei gražiąją pianistę. Jai kažkada buvo į albumą įrašęs meilės žodžius, ir jis palankiai sutiko lenkų poetą. Vokiečių literatūros milžinas, atrodo, su A. Mickevičiaus kūryba buvo šiek tiek susipažinęs: “Konradą Valenrodą” K. Jeniš jau buvo išvertusi į vokiečių kalbą, ir vertimas pasiek’ Getė. ( Veimare tuo metu lankėsi žinomas skulptorius Davidas d’Anžė. Jo sukurtas A. Mickevičius biustas vaizduoja antikine maniera sutaurintą veidą. ) A. Mickevičius Veimare gyveno ne vienas: čia atvyko Karlsbade sutiktas karštas jo kūrybos gerbėjas E. Odynecas. Veimaro teatre jiedu žiūrėjo “Faustą”. Netrukus A. Mickevičius pradėjo versti šį šedevrą į lenkų kalbą, kartu planuodamas pats sukurti poemą apie garsųjį viduramžių Lietuvos ir Lenkijos magą Tvardovskį. Laiške J. Ježovskiui vėliau taip rašė: “Išskyrus tai, kad pamačiau Saksonijos Šveicariją, Getę ir Šlėgerį, daugiau naugos Vokietija man nedavė”. Profesoriaus G. F. Grodeko auklėtinis seniai troško pamatyti Horacijaus, Vergilijaus šalį. Roma A. Mickevičių taip sužavėjo, kad jis vėliau prisipažino, jog tik tris miestus, Naugarduką, Vilnių ir Romą pamilęs ir geriausiai pažinęs. Apie savo Būseną tuo metu laiškuose rašė: “Lankau muziejus ir galerijas, ir jų didingumas galvą svaigina. Iki pavasario ne tik rašyti, bet ir galvoti nepajėgsiu” ( iš 1830 m. sausio mėn. laiško P. Malevskiui). Juačiuosi “priblokštas ir sudraskytas galybės dalykų, kurie dar negreitai susikriztalizuos” ( tuo pat metu rašytas laiškas J. Ježovskiui ). 1832 m. pavasarį, neramių minčių ir nemalonių prisiminimų kankinamas, A. Mickevičius atvyksta į Drezdeną, kuris virte virė. Čia rinkosi sukilimo vadai, svarstantys pralaimėjimo priežastis, čia laikiną prieglobstį pakeliui į Prancūziją rado daugybė emigrantų. Drezdene poetas susitiko su flaretu, sukilimo dalyviu I. Domeika, poetu S. Grarčinskiu, plikusiu jį dar Romoje ir išskubėjusi į Lenkiją, kitais bičiuliais. Vėl atgijo troškimas kurti, išsakyti tai, kas susikaupė širdije. Per trumpą laiką A. Mickevišius sukūrė nuostabų šedevrą – “Vėlinių“ trečiąją dalį. Poetas kūrė atiduodamas visas jėgas poezijai. Kai po vienos nakties jį aplankė E. Odynecas, A. Mickevičius nepaprastai išbalęs gulėjo ant grindų: tą naktį jį aplankė poetinė vizija – jis parašė garsiąją Konrado “Improvizciją”. Autorius išsekęs, galvodamas, kad greitai mirs, skubėjo užrašinėti į vaizduotę plūstančias mintis. Per kelias savaites buvo baigta visa drama. Balandžio 26 dienos laiške A. Mickevičius rašė: “Per šias kelias savaites neišleidau plunksnos iš rankos. Trokštu būti preityje, kol nesužybės bent kokia ateities viltis” (iš laiško J. Grakys E. Odynecui: “Tokių dienų aš daugiau nebepatyriau”. “Vėlinių” III dalis nebuvo tesioginis Lietuvoje sukurtų “Vėlinių” tęsinys. Nors visas šios poetinės dramos dalis jungia panašūs meniniai principai, liaudies apeigų aprašymas, individualistas romantikas herojus, proto ir emocijų grumtinės, tačiau “Vėlinių” III dalis – revoliucingiausias kūrynis, atspinditis naują pakopą A. Mickevičiaus kūryboje. Šią permainą simboliškai iliustruoja “Vėlinių” II dalies herojaus pasikeitimas; pačioje III dalies pradžioje ant bazilionų kalųjimo sienos jis rašo: “Gustavas mirė. Čia gimė Konradas”. Autorius labai tiksliai nurodo veiksmo vietą – Vilnius, Aušros vartų gatvė, bazilionų vienuolynas. Toks visiems žinomų filomatų ir filaretų bylos proceso detalių nurodymas, kurinio dedikavimas nesenai mirusiems “tautos kankiniams”, Vilniaus universiteto studentams J. Sobolevskiui, F. Kulakovskiui, K. Daškevičiui, taip pat autoriaus pratarmė apie N. Novosilcevo veiklą Vilniuje bei kiti autentiški dalykai buvo nepaprastai reikšmingi. Jie rodė poeto požiūrį į jo paties jaunystės veiklą, kuri po lapkričio sukilimo buvo suvokiama kaip revoliucinės kovos preliudas. Taigi A. Mickevičius iškėlė į poetinio meno aukštumas Vilniaus ir visos Lietuvos jaunimą, kentėjusį nuo žiaurių represijų (pratarmėje autorius sako: “Nuoseklusis Novosilcevas pirmiausia ėmėsi kankinti vaikus ir jaunimą, kad būsimų katų viltis sunaikintų pačioje užuomazgoje”). Autentiška III dalies medžiaga turėjo taip pat giliai motyvuotą meninę funkciją: realijos ir konkretūs asmenys padėjo sukurti siužeto pusiausvyrą, kadangi didelė veiksmo dalis – vizijos, sapnai ir mįstinės apoteozės. Antai jau po prologo, kuriame sapnuojantį kalįnį (Gustavą _ Konradą) aplanko gerosios ir piktosios dvasios, kai fantazijos sparnai jį nuneša į beribę erdvę, eina labai konkreti, vietomis net buitiška I scena. Joje matome besibūriuojančius naujienomis. Jie pasišaipo iš engėjų, dainuodami smagius posmus.Poeto biustas – dovana muziejui iš Lenkijos
Rašytojas Tomašas Lubienskis Vilniaus universiteto Teatro salėje savo problemišką kalbą pradėjo nuo klausimo, kuris dažnai skamba panašiuose renginiuose – kurios tautos poetas yra Adomas Mickevičius? Įstabu, kad šio klausimo nevengia lenkų rašytojas ir būtent knygos mylėtojų klubo “Swiat ksiązki” iš Lenkijos renginyje. Nežinau, ar visi klubo nariai prieš išvyką į Vilnių jau buvo spėję perskaityti naują T. Lubienskio knygą “M kaip Mickevičius”, bet rašytojui užduodami ganėtinai subtilūs ir drąsūs klausimai rodė, kad auditorija labai gerai susipažinusi ne tik su didžiojo poeto kūryba, bet ir su jo biografijos peripetijomis. Tad ką atsakė į savo iškeltą klausimą rašytojas T. Lubienskis. Jis prisipažino, kad atsakymas negali būti vienareikšmis. Suprantama, jog Adomas Mickevičius – tai lenkų poetas, galbūt iškiliausias. Tačiau paradoksas, kad didžiausias lenkų poetas parašė “Lietuva, tėvyne mano…” Ir tai ne vien retorinis kreipinys, nes Lietuvos tema persmelkia visą poeto kūrybą. Tai ypač ryšku poemose “Gražina” ir “Živilė” (pastaroji galėjo būti net “Gražinos” pirminė versija), baladėje “Trys Budriai”, poemoje “Konradas Valenrodas”. Mitinė Lietuva, jos istorija ir griuvėsiai žadino poeto romantiko įkvėpimą, kaitino vaizduotę.
A. Mickevičiaus paminklą Vilniuje aplankė ir Lenkijos prezidentas A. Kvasnevskis
Adomas Mickevičius atramos ieško ir ją randa Lietuvos praeityje (“Lietuvos jau nebėra, Lietuva jau griuvėsiai”), bet gana retai kreipiasi į Lenkiją, – pastebi T. Lubienskis. Priešingai nei Julius Slovackis, taip pat Vilniuje mokęsis ir gyvenęs poetas, kurio kūryboje vyrauja būtent Lenkija. Pasak rašytojo, nesą visiškai aišku, kiek A. Mickevičius mokėjęs lietuviškai. Aišku, jog susijęs su šia kalba, apie tai T. Lubienskis Bialystoke girdėjęs iš Tomo Venclovos, kuris minėjęs A. Mickevičiaus ranka rašytos lietuvių liaudies dainos tekstą.
Poetas artimas ir baltarusiams. Net “Vėlinių” visa dalis remiasi būtent baltarusių tautosaka, ta religine ir kultūrine terpe, kuri supo Adomą jam augant Naugarduke, bendraujant su bičiuliais iš kitų baltarusiškų žemių. Pagaliau juk į tą patį Naugarduką, pastebi T. Lubienskis, galime žvelgti trejopai. Tai istorinės Lietuvos dalis, bet buvo metas, kai priklausė ir Lenkijai – kaip ir visa LDK. Pripažįstant dabarties realijas, negalima nuneigti ir priklausomybės baltarusių kalbiniam, tautiniam, kultūriniam arealui.Mėgindamas atsakyti į savo paties iškeltą klausimą, T. Lubienskis pamėgino išryškinti Adomo Mickevičiaus, kaip lenko, fenomeną ir tuos sunkumus, kurie tokiu atveju neišvengiamai kyla. Žinoma, jeigu tyrinėtojas objektyvus ir neužmerkia akių, kai gyvenimo faktai nebetelpa į jo susikurtų koncepcijų rėmus. Regis, T. Lubienskiui šie priekaištai netaikytini. 1855m. lapkričio mėnesį A. Mickevičių palaužė sunki liga. Didysis poetas negalėjo pakilti iš lovos, nors vis dar stengėsi įkvėpti savo draugus, juos moraliai remti. Mirtis A. Mickevičių ištiko lapkričio 26 dienos vakarą Konstantinopolyje. Buvo konstatuota cholera, tačiau sklido gandai, jog poetą nunuodijo politiniai priešininkai. Karstas su poeto kūnu buvo pervežtas į Paryžių. Paskui jį ėjo minios žmonių. 1890 m. A. Mickevičiaus karstas buvo perkeltas iš Paryžiaus į Krokuvą, į senąją Lenkijos sostinę: poetas palaidotas Vavelyje, buvusioje karališkoje pilyje, šalia J. Slovackio, kuris kažkada, kaip ir A. Mickevičius, studijavo Vilniaus universitete.