Adomas Mickevicius

Pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Goethes,Schillerio, Byrono, Puškino. Tai iškiliausia Vidurio Europos literatūrosfigūra, pakelta į aukštybes “tautų pavasario” bangos.

Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas irlenkiškumo simbolis. Lietuviams – savo žemės ir savo istorijos augintinis,ištaręs šventus žodžius: “Lietuva, mano tėvyne…” Gudams – Naugarduko-Lyrosapylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas, naudojąs vietiniamfolklorui giminingas spalvas. Czeslawas Miloszas pavadino Mickevičių“pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu”. Tai kūdikis, kurį pakrikštijoromantizmas, atverdamas jam gimtojo krašto istorijos prasmę ir europietiškouniversalumo erdves.

“Kas nori suprasti poetą, tekeliauja į jo kraštą”, – citavo Vilniaus“romantinės mokyklos” pradininkas Goethes žodžius. Šis patarimas ypačpravartus tiems, kurie nori iš 200 metų nuotolio įžvelgti poeto kūrybosversmes, jos naujumą ir paskirtį.

Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Kūčių naktį galbūt Zaosėsdvarelyje, per 40 km nuo Naugarduko, o gal pačiame Naugarduke, kur ir buvopakrikštytas. Tėvai priklausė smulkių šlėktų luomui. Mikalojus Mickevičius– Naugarduko teismų advokatas. Barbara Majewska – dvaro ekonomo duktė.Zaosės dvarelis su šiaudiniais trobesių stogais ir ūksmingu sodu buvopaveldėtas iš mirusio viengungio dėdės. 1806 m. tėvas įsigijo Naugardukemūrinį namą, vieną gražiausių miestelyje, kur priiminėjo gausius teismųklientus. Nuo tada šeima nuolatos gyveno Naugarduke: čia Adomas su broliuAleksandru lankė dominikonų vidurinę mokyklą, žaidė karinius žaidimus,aprėdytas lenkų ulono ar dragūno uniforma.

Tėvas buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, pelnęs rotmistro laipsnį. Savelaikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, kildino iš lietuviškosMickevičių – Rimvydų giminės, neseniai atsikėlusios iš lietuviškos Rodūnėsparapijos, buvo paveldėjęs Poraj herbą. Šiame krašte, užgrobtame Rusijos popaskutiniojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m., tebegaliojosenasis Lietuvos statutas, tebesirinko bajorų seimeliai, o valstybėsatstatymo planai buvo karštai svarstomi visur, kur tik sueidavo du trusžlugusios Respublikos piliečiai. Šlovinga Naugarduko praeitis (manyta, kadčia pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė), didingos piliesgriuvėsiai, aukštas piliakalnis, vadinamas Mindaugo kalnu, legendomisapipintas Lietuvos laukas ugdė supratimą: mes nesame Rusijos imperijosdalis, mes priklausom ypatingam istoriniam, politiniam, kultūriniamdariniui, kurio vardas Lietuva. Čia susiformavo savitas tautybės beipilietiškumo supratimas (sum gente lithuanus, natione autem polonus) irsavita liaudies kultūros formacija, neišmatuojama vienos tautinės kalboskriterijumi.

Lenkų kalba tapo gimtąja poeto kalba. Mickevičių namuose tarnai irauklės sekė lenkiškas ir gudiškas pasakas, dainavo gudiškas dainas.Mokyklos draugas Janas Czeczotas rašė net eilėraščius gudiškai. Čiaskambėjo ir lietuviškos dainos, dažniausiai turbūt rugiapjūtės metu,įstrigusios atmintin iki pat senatvės; vienos jų tekstą savo ranka užrašėvisai taisyklingai. Jis turėjo ir suprasti lietuviškai, nes pats pagallietuvių kalbos dėsnius pasidarė poemos herojės vardą Gražina, o epiniamekūrinyje “Ponas Tadas” – Rembailos pravardę ir sukūrė komišką qui pro quosceną, remdamasis lietuviškų pavardžių – Doveikos ir Domeikos – panašiuskambėjimu. Jaunystės metais poetas lankydavosi Rūtos kaime, kur buvošnekama lietuviškai. O Zieteloje, netoli Naugarduko, net iki XX amžiaus

vidurio tebebuvo gyva lietuvių kalba. Tai senosios lietuvių etninės žemės,čia ištisai viešpatavo lietuvių kalba kuriantis Lietuvos valstybei XIIIamžiuje. Baltiškasis substratas, ilgainiui užgožtas į Vakarus slenkančiųslavų kalbų ir tarmių, iškilo vietovardžiuose, minkštose lenkų kalbosintonacijose (polszczyzba lietewska), dainų melodijose, audinių raštuose,pakelės kryžiuose, žmonių mentalitete. Paribio zonoje, kur keli etnosaigrumiasi dėl savo išlikimo, kur jie klimpsta vienas į kitą spurdėdami irištirpdami, paprastai ištrykšta stipriausia kūrybinės energijos banga –daugiakultūrinio regiono nepakartojamas balsas.

1815 m. rugsėjo 10 d. Adomas Mickevičius žydelių pirklių brikeliuatidardėjo į Vilnių. Jau palaidoję tėvą, kuris mirė 1812 m. pavasarį,nesulaukęs atžygiuojančių iš Lombardijos kartu su Napoleonu lenkų legionų.Tik sūnus džiaugsmingai juos sveikino (bus atstatyta Lietuvos DidžiojiKunigaikštystė), didžiuodamasis, kad jų namuose apsistojo Napoleono brolis,Vestfalijos karalius. Šešiolikametis dominikonų mokyklos auklėtinis išėjoiš praskolintų namų su vienuolika dukatų kišenėje – jis turės muštis įpasaulį pats vienas, sunkiai dirbdamas ir pasikliaudamas pats savimi, kaipir kiti beturčiai šlėktos, pirmieji Lietuvos inteligentai. Stojamąjįegzaminą į Vilniaus universiteto mokytojų seminariją jis sėkmingai išlaikė,globojamas fizikos ir matematikos fakulteto dekano kunigo JuozapoMickevičiaus, priglaudusio jį savo namuose tarp Pilies ir Skapo gatvių.Seminaristui buvo paskirta 150 sidabro rublių metinė stipendija, už kuriąjis privalėjo pagal universiteto paskyrimą atidirbti 6 metus mokytoju.

Prasidėjo rimtos studijos reformuotame vakarietiško tipo Vilniausuniversitete, garsėjusiame profesorių žvaigždynu ir turtinga biblioteka.Pirmaisiais metais klausė privalomų fizikos, chemijos, algebros paskaitų.Antraisiai metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų skyrių,studijavo graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją,vokiečių ir anglų kalbas. Antikinės kultūros žinovas Gotfridas ErnstasGroddeckas su vokišku pedantiškumu mokė filologinės teksto analizės, kartuentuziastingai kalbėdamas apie uždegančią grožio galią. Jis įtikino, kadIliada ir Odisėja – liaudies rapsodų kūryba, netiesiogiai skatino domėtisvietiniu folkloru, kuriame tebeslypi nežinomi šedevrai. Leonas Borowskis,romantiškosios kultūros skleidėjas, reikalavo iš studentų prozos irpoezijos rašinių klasiškai aiškaus ir tikslaus stiliaus, pranašaudamaslenkų poezijos sužydėjimą, nes lenkų kalba tebegyvena kūdikystės amžių,kuriam būdinga atvira jausmų raiška ir konkretus vaizdingumas. Didžiausiąįspūdį darė Joachimo Lelewelio visuotinės istorijos paskaitos, studentųpalydimos garsiais aplodismentais. Jis neigė tironiją ir šlovino prigimtinęteisę, duotą kiekvienam žmogui. Mokė ieškoti istorijoje tautos charakterioir esamos padėties priežasčių. Išraiškingai kalbėjo apie lietuvių kovas sukryžiuočiais, galingos valstybės iškilimą, priskirdamas Gediminaičiųdinastiją prie žymiausių Europos valdovų. Savo paskaitų kursuose apieLietuvos istoriją kalbėjo Ignacy Onacewiczus, garsindamas Karaliaučiausarchyve surastus dokumentus, ir Ignacy Danilowiczus, Lietuvos civilinėsteisės žinovas.

Ketveri studijų metai suteikė godžiam, intensyviai besiformuojančiamMickevičiaus intelektui universalių žinių (teisė, etika, metafizika)pamatą, įvedė į poliarinių idėjų mūšą (tautos laisvės šūkiai ir kasmetinėsrektoriaus prakalbos Rusijos imperatoriaus garbei), susiejo gimstančiaskūrybines užmačias su gimtuoju kraštu ir jo praeitimi. Tie metai subrandinomoralines asmenybės nuostatas – ištikimybė draugams ir tėvynei, didelių

dalykų siekis, tiesumas ir ryžtas. 1817 m. spalio 1 d. Mickevičius kartu suJozefu Jeżowskiu, Onufry Pietraszkiewiczu, Franciszeku Malewskiu ir kitaisįkuria nelegalią filomanų draugiją. Tikslas – lavintis patiems, kelti visokrašto švietimo lygį, rinkti žinias apie žemdirbystę, kaimo papročius,studijuoti istoriją, skleisti per slaptus būrelius valstybės atkūrimoidėjas. Susirinkimuose skaitomi referatai ( nėra skirtumų tarp turtingo irvargšo, tarp lenko ir totorio) arba grožiniai kūriniai (apmąstymai apietautų likimą Gedimino pilies griuvėsiuose). Janas Czeczotas buvo sukūręsištisą giesmių ciklą apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius (Spiewki oDawnych Litwinach do roku 1434). Pats Mickevičius konspiraciniam jaunimosąjūdžiui, išsiplėtusiam iki Kražių ir Kėdainių, parašė ugningą himną “Odėjaunystei”. Susiėmę už rankų “liepsningos bendraminčių šeimos” nariairecituodavo poeto žodžius: “Žvelk ten, kur nepasiekia akis, / Laužk tai, konepajėgs ir protas”, spinduliuodami gėrio, tiesos ir laisvės tikėjimu.

1819 m. rugsėjo 9 d. Mickevičius išvyko į Kauną, – ten jis buvopaskirtas dirbti paskrities mokyklon istorijos, teisės ir literatūrosmokytoju. Rotušės aikštėje, greta jėzuitų bažnyčios, mokyklos pastatovakariniame sparne jis ir gyvens: stalčiuje dveji marškiniai, vienintelisapsiaustas, kuriuo vilkėdavo ir užsiklodavo, kasdieninis maistas – krosnyjekepamos bulvės. Kaune Mickevičius patyrė pirmą galingą kūrybos proveržį,netikėtą pačiam sau ir draugams. Svaiginantis noras veikti ir užkampiovienuma, vulkaniško temperamento meilė Marilei Wereszczak, ištekėjusiai1821 m. už grafo Puttkamerio, pasakojimas mokiniams apie LietuvosDidžiosios Kunigaikštystės galybę ir nykūs pilies griuvėsiai Nemuno irNeries santakoje pažadino stiprius emocinės įtampos sūkurius, kuriuosklasicizmo etika reikalavo slėpti savyje, o romantizmas išlaisvino: “Turėkširdį ir žvelk į širdį”. Shilleris, Byronas, Scottas – atklydę iki Kauno –ragino pasikliauti jausmu, kuris daugiau supranta negu protas, pasiduotivaizduotei, kuri aiškiau regi tautos praeitį negu archyvistai, įsiklausytiį liaudies baladžių gaivališką poetinę jėgą. 1822 m. Vilniaus universitetospaustuvininkas Juozapas Zavadskis išleido pirmąją eilėraščių knygą Poezija500 egzdempliorių tiražu. 1823 m. pavasarį pasirodė antrasis Poezijostomas, kuriame buvo įdėta poema “Gražina” ir draminės poemos “Vėlinės” IIbei IV dalys.

Mickevičiaus baladėse, romansuose, eilėraščiuose romantinis peizažas –tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinaitės, klaidžiojančios ugnys,užkeiktas kalnas – pirmąsyk tampa Lietuvos kraštovaizdžio dalimi. Jisdvelkia nežinomybės paslaptimi, grėsmės nuojauta, keistu svyravymu tarpmatomų ir nematomų dalykų. Tai, kas liko anapus mirties brūkšnio, grįžtaatgal į gamtą, kuri tampa gyvųjų ir mirusiųjų vienovės riba. Vidurnaktįsudunda žirgo kanopos, ir žuvęs kare mylimasis nusineša mergelę per miškusir kalnus į savo kapą. Gamtoje slypi demoniškos jėgos ir kraupusberibiškumas, kuris nesiduoda išmatuojamas. Romantinis žmogus – toksberibis ir paslaptingas kaip ir gamta – pirmąsyk atsistojo ant Nemuno irNeries krantų, parimo ties Svitezio ežeru. Tai sukrėstas žmogus, įtrauktasį tragiškų svyravimų verpetą. Jis apimtas kontrastiškų nuotaikų kaitos,kuri ardo vidinę tapatybę – norisi sunaikinti save ir atgimti visai kitupavidalu.

Poemoje “Gražina” žmogus gyvena netikėtų lūžių, apsisprendimų, virsmosituacijoje: jis neatpažįstamai kitoks iš ryto, negu buvo vakare.

Naugarduko pilies valdovo žmona užsideda šarvus ir stoja mūšin prieškryžiuočius, pasiryžusi sukliudyti savo ambicingam vyrui susidėti suLietuvos priešais. Tėvynė yra didysis imperatyvas, iškilęs viršindividualios būties, reikalaujantis pasiaukoti ir žūti. Lietuvė moteristuri ryžtis didvyriškam poelgiui – toks yra klasicizmo epochos paliktasetikos kodeksas.

Klasicizmo dramų herojinę figūrą, ne samprotaujančią, o ryžtingaiveikiančią, Mickevičius apvelka istorinio kolorito ir konkrečios vietovėsdetalių rūbais pagal Walterio Scotto romanų poetiką. Šioje “lietuviškojesakmėje” (tokia poemos paantraštė) kalbama apie Vytauto valstybės galybę(“Jam šiaurėj šniokščia Baltijos vilnis, / O pietuose – juoda Chazarųjūra”), Gedimino žūtį prie Veliuonos nuo kryžiuočių “geležinės gyvatės”,kunigaikščio laidotuves su žirgais ir sakalais liepsnojančiame lauže,vaidilų garbinamą Perkūną, šiltu pienu girdomą žaltį. Čia veikia narsuskarys, išmintingas patarėjas, lietuvių vienybės skleidėjas Rimvydas,atkurtas iš poeto tėvo pavardės bajoriško prielipo. Romantinis peizažas –mėnesiena, tamsūs šešėliai, vėsi ūkana, romantinė veiksmo paslaptis –sąmokslas, dvikova, žūtis, romantinė pasakojimo dinamika, tepripažįstanuolatinę kaitą ir poetinio žodžio polėkį, buvo lokalizuoti lietuviškosgamtos ir lietuviškų vietovardžių konkretybėje – gelstantys Panerių miškai,“senas Nemunas” ties Rumšiškėmis, Lydos kelias, Mindaugo kapas, Lietuvėslyguma, Kauno slėnys, kur undinės kiekvieną vasarą “veją žalią patiesia”.Poeto klajonės po Girstupio slėnį, medžioklės Romainių miškuose, žygispėsčiomis iki Jurbarko, kelios dienos Trakuose, kelionė į Kražius proDionizo Poškos Baublius, Baltijos jūros reginys suteikė kūrybinei sąmoneiapsčiai tik šiam kraštui būdingos vaizdinės medžiagos. Tokios gausioslietuviškumo elementų sankaupos, tokio ryškaus lietuviškos istorinės-valstybinės savimonės teigimo dar nebuvo grožinėje literatūroje. “Džiaukis,kad čia tavo protėvių žemė, / Vienu susiję krauju mes.” Bet XIX amžiujeliteratūros tautinį charakterį jau lėmė kalba. Mickevičius rašėlenkų kalba, kuri buvo tapusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų,kunigų, sviesuomenės bendrine kalba, o nuo XVII amžiaus pabaigos irvalstybės kanceliarine kalba. “Gražinos” autorius į LDK istoriją žvelgėkaip į širdžiai mielą poetinį mitą, kuris jau niekada neatgis (“Lietuva jauyra visiškai praeityje”). Jo ir neverta žadinti iš istorijos kapo, nes nuoJogailaičių laikų “Lietuvis ir Mozūras yra broliai”, nes prarastą laisvęjie atgaus tik eidami išvien prieš savo pavergėją Rusiją, kaip ir T.Kosciuškos sukilimo metu. Tada Respublika vėl bus viena valstybė, vienatauta, vienas kūnas…

1823 m. spalio 23 d. vėlyvą naktį Vilniuje, Literatų skersgatvyje,Piaseckio namo antrame aukšte, “Gražinos” autorius buvo areštuotas irįkalintas Bazilijonų vienuolyne. Į Vilniaus vienuolyną ir Lukiškių kalėjimąbuvo sugrūsta daugiau kaip šimtas filomatų, filaretų, spindulingųjų,apkaltintų sąmoningu priešinimusi Rusijos valdžiai (Kėdainių moksleiviaiprisiekė nužudyti pravažiuojantį caro brolį didijį kunigaikštįKonstantiną). Iš Bazilijonų vienuolyno jau žinomą poetą, skaitomą netliokajų ir kambarinių, du kareiviai su atkištais durtuvais varydavo AušrosVartų gatve pro Rotušę į buvusius vyskupų rūmus, kur senatoriausNovosilcevo tardymo komisija reikalavo iš “jakobinų” prisipažinimo. Po

pusmečio, laiduojant prof. J. Leleweliui, poetas buvo paleistas iš Konradocelės (čia kartą jį aplankė Marilė Puttkamer), o spalio 25 d. išvyko išKauno į Sankt-Peterburgą, kur turėjo gauti paskyrimą į savo tremties irdarbo vietą. Slaptųjų draugijų nariai buvo išblaškyti po Rusijos miestus,atiduoti į rekrūtus, o Tomaszas Zanas ir Janas Czeczotas nuteisti kalėtitvirtovėje.

Imperijos sostinėje Mickevičius artimai bendravo su būsimaisiaisdekabristais Aleksandru Bestuževu ir Kondratiju Rylejevu. Du mėnesiuskeliavo po Krymą, lydimas žavingos saugumo agentės. Maskvoje susitiko suAleksandru Puškinu. Literatūrinius salonus stebino eiliuotomisimprovizacijomis prancūsų kalba. Jis mokėjo atsiverti svetimumui pagal LDKkultūrinės tolerancijos tradiciją. Todėl artima pažintis su rusųliteratūrinio pasaulio intelektualinėmis srovėmis, kurios netrukus plačiaiišsilies, vaisingai plėtė poeto mąstymo lauką visuotinumo link. Simpatijosištremtam poetui žadino kūrybinį aktyvumą – antrą galingo proveržio iresminio atsinaujinimo etapą.

1826 m. Maskvoje išėjo Mickevičiaus lyrikos tomelis “Sonetai”, kurįsudarė 22 meilės sonetų ir 18 kelionės po Krymą sonetų ciklai. Čia poetaspuikiai įgyvendino filomatų priesaką – tobulai įvaldyti gimtąjį žodį,palenkdamas jį klasikinės formos disciplinai, o kartu subtiliausiųnuotaikos virpesių atgarsiams, įstabiam įsiklausymui į amžinybės balsągamtoje (“Klausai, ką Dievas gamtai tyloje prabyla”), rytietiškosstilizacijos žaismei, plastiškam detalės piešiniui (“Girdžiu, kaip žiogassmilgoj supasi iš lėto”) ir aforistiniams soneto baigmės kirčiams. Čiailgesingas tėvynės regėjimas, atmiežtas nevilties, tapo tremtinio likimopoetine formule (“Įsiklausai tyloj… išgirst ausis galėtų / Balsus išLietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia”). Ji niekados neišnyks iš literatūros,kurią okupaciniai režimai dar ne kartą išblokš iš gimtosios žemės.

1828 m. Peterburge Mickevičius išleido poemą “Konradas Valenrodas” –maištingo pasipriešinimo manifestą, kurio neperprato carinė cenzūra.Pasakodamas apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, naudodamas “Lietuvosmetraščių” išgarsintus vardus ir įvaizdžius (Kęstutis, Vytautas, Palemonožemė, Šventaragio pakalnė), autorius kūrė politinę parabolę dabarčiai: kaiprūsai jau buvo nušluoti teutonų, o “Lietuvai ryt, jei ne šiandien gresiatoks pat likimas”, belieka gintis klasta, kuri yra “vergo ginklas”.Konradas Valenrodas, kryžiuočių pagrobtas ir išaugintas lietuvaitis,parbėgęs tėvų žemėn ir vedęs Kęstučio dukrą, vėl grįžta pas kryžiuočius,kad, išrinktas ordino magistru, sutriuškintų jo galią iš vidaus. Taicharakteringas romaninis herojus: dvilypis žmogus, po rūstaus veido kaukeslepiąs degančią keršto liepsną, tarnaująs priešui ir rengiąs jam pražūtį,mylįs moterį ir jos išsižadąs vardan tėvynės (“Aš meilę, laimę, dangų, visąklotį / Mokėjau tautai jaunai paaukoti”). Mickevičius įvedė į literatūrąnaują kovotojo tipą, išaukštindamas žmogaus dvylipumą kritiškoje gintiessituacijoje kaip didvyriškumo aktą. Okupuotuose Europos kraštuose“valenrodizmas” tapo rizikingo elgsenos būdo bendriniu vardu, o neretai irkonformizmo pasiteisinimu. Šioje poemoje sukurta monumentali seno Vaidilosfigūra, savo dainomis žadinanti gimtinės prisiminimus ir skatinanti atliktisavo pareigą tėvynei, bus privaloma kiekvienam literatūros kūriniui,vaizduojančiam pagoniškos Lietuvos laikus. O viena šio Vaidilos daina tapssimboliniu Lietuvos įvaizdžiu, kuris ilgam įaugs į lietuvių poetinę

tradiciją (Salomėjos Nėries: “Vilnele, bėk į Viliją, / o Vilija – įNemuną”).

Miela Neris, mūs upelių gimtinė,

Skaistų tur veidą ir dugną auksinį.

Širdžia tyresnė lietuvė skaistveidė

Vandenį sėmė, dainavo ir žaidė.

Kauno pakalnėj per lygumą jaukią,

Tulpių, narcizų slėniu Neries plaukia.

Dėl lietuvaitės berneliai dabinas

Šauniau, nei rožių ir tulpių gėlynas.

1829 m. gegužės 29 d. Mickevičius paskubomis išplaukė laivu išKronštato į Hamburgą (jau buvo pasirašytas įsakymas atimti neseniai išduotąužsienio pasą). Berlyne lankė Hegelio paskaitas. “Ar tau dar plaka širdis?”– klausė savo bičiulio, laukdamas Veimaro rūmuose Goethes audiencijos.Romoje vaikščiojo į bažnyčias, muziejus, galerijas, jautėsi apsvaigintas irpriblokštas Europos meno turtų. Prasidėjus 1830-1831 m. sukilimui Lenkijojeir Lietuvoje, ilgai neapsisprendė: lėkti tuoj pat pas “žūstančius brolius”,varstyti Prancūzijos ministerijos duris (siųskite ginklus laivu į Palangą)ar laukti tragiškos atomazgos. Drezdene, apsuptas pasitraukusių sukilimovadų ir dalyvių, prislėgtas pralaimėjimo pasekmių (iš kiekvienos sukilusiosgubernijos ištremiama po 5000) ir individualios kaltės, Mickevičiusišgyveno trečią kūrybiškumo protrūkį, šįkart jau paskutinį. 1832 m. pavasarį per kelias savaites sukūrė “Vėlinių” III dalį –tėvynės kančių misterinę dramą, išgyventą kaip totalinę individo katastrofą(“Į vargstančią tėvynę aš žiūriu / Taip, kaip sūnus į motinos lavoną”).Kūrinys, pradėtas dar Kaune pagoniškų Vėlinių papročių aprašymais (“Apeigasir giesmes vertėme iš lietuvių kalbos”, – šiek tiek mistifikavo poetas),liko kompoziciškai neužbaigtas, o kartu monumentalus kaip gotikinė katedrafantastinėmis istorinės tikrovės ir atgamtinio pasaulio sąsajomis, ligititaniškos įtampos kylančia “minčių žiauria kova”, pagaliau žmogauskoncepcija: aš peržengiau save ir atsivėriau visos tautos kančioms, aš esutas pats, kas ir tėvynė (čia mirė nelaimingas Gustavas ir gimė kovojantisKonradas). Tie žodžiai buvo anglimi įrašyti vienoje Bazilijonų vienuolynocelėje, kur vyksta pagrindinis “Vėlinių” III d. veiksmas. AutentiškaVilniaus studentų įkalinimo ir tardymo istorija, atausta dramatiškomispriešpriešomis, mistiniais regėjimais, satyriniais budelių, išdavikų,prisiplakėlių portretais, žaibiška vaizdų kaita (nuo psalmės patetikos ikišiurkštaus šnekamojo tono) pakyla iki smaugiamos ir kraujuojančios laisvėskovose tėvynės Lenkijos panoraminio atvaizdo. Protesto balsas dėl tautoskančių promėtėjiškai plėšiasi iki pat dangaus: “esi ne tėvas mums”, jeinegirdi milijonų šauksmo. Poetas jaučiasi tolygus pačiam Visatos Kūrėjuisavo galia (“suku žvaigždes savo dvasia”), kuri praskyrusi dabarties miglasregi ateitį, kuri byloja milijonų vardu, nušviesdama jiems kelią.“Vėlinėse” buvo paskelbta privaloma direktyva Senojo Testamento pranašobalsu: tu privalai prikelti iš kapo mirusią tėvynę. Toji direktyva,pagimdyta atskubančio “tautų pavasario”, tūkstančius žmonių vedė iš vienosukilimo į kitą.

1834 m. pradžioje Paryžiuje Mickevičius užbaigė savo didžiausią kūrinį –epinę poemą “Ponas Tadas”. Nuo katastrofiškos griūties ir tragiškosįtampos, kuria alsavo “Vėlinės”, poetas perėjo prie poetinės giedrumo irvidinės harmonijos tonacijos, piešdamas “vaizdelius iš natūros”, regimusper stebuklingą vaikystės atsiminimų ir gimtinės ilgesio prizmę. Poetinisžodis čia įgavo dar neregėtos tapybinės plastikos, absorbuojančios begalinę

tikrovės pavidalų įvairovę – Lietuvos girių medžiai, žvėrys, paukščiai irgrybai; Lietuvos upeliai, pažliugę ežeriukai, “rūdžių dėmėm kraujuojanti”pelkė; Lietuvos dangaus debesuotas skliautas, kur balti debesėliai“tarytumei žirgai lekia”; Lietuvos pievų žolynai, vabzdžiai, griežlėsriksmas; Lietuvos bajorų apdarai, medžioklės, valgiai, teisminiai ginčai irginkluotos peštynės (“Aš muštis ir gyvent, gyvent ir muštis noriu!”);Lietuvos istorija (Gedimino sapne staugiantis geležinis vilkas, Barokonfederacija, mūšis prie Aušros vartų, universiteto observatorija). Taitikra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų istorinės savimonės,buities, kultūros enciklopedija, lyrinis requiem nykstančiai formacijai,kuri palydima su pasigėrėjimo atodūsiu (jaunas vyras, palikęs mylimąją,išeina kovoti už valstybės nepriklausomybę, kuri apims ir “Lietuvą, Karūnosperlą brangų”), taip pat su kandžia pašaipa (ant kabančių šlėktos herbųįruoštos “sūriams džiaut lentynos”, o šlėktaitės “gano bandą ne su vyžom, obatukais”). Pradėjęs poemą Goethes “Hermano ir Dorotėjos” idiliškatonacija, Mickevičius pasiekė lenkų poezijoje dar neregėto pasakojimodaugiasluoksniškumo, kuris remiasi agrarinės kultūros išugdyto žmogausartumu žemei (finale – baudžiavos panaikinimas) ir kyla iki romantiškaiišgrynintų jausmo ekstazių, kuris laisvai šokinėja į nuolat kintančiasveiksmo mizanscenas ir imituoja viena kitą pertraukinėjančias šlėktųoracijas, o kartu išlieka absoliučiai organiškas, skaidriai paprastas irkupinas poetinės gelmės.

1832 m. Mickevičius išleido politinį katekizmą emigrantams Lenkųtautos ir lenkų piligrimystės knygos, kuriame bibliniu stiliumi kalbėjoapie lenkų tautos – tautos kankinės misiją žmonijos išsivadavimo kelyje (“Otrečią dieną siela grįš į kūną, ir tauta pakils iš mirusiųjų, ir išvaduosvisas Europos tautas iš nelaisvės”). Lenkų mesianizmo idėjos, įstojuspoetui į molėtiškio Andrzejaus Towianskio, “Dievo išrinktojo žmogaus,broliją, įgavo mistinės egzaltacijos: lenkų tauta kenčia kaip Kristus užvisos žmonijos nuodėmes; XIX amžiaus viduryje išsipildys žemėje Dievokaralystė, ir bus viena išrinktoji tauta, kurią sudarys žydai, prancūzai,lenkai…

1839 m. Mickevičius, skurstantis nemažos šeimos maitintojas, slegiamassunkių bėdų (žmona serga išprotėjimo priepuoliais), atvyksta į Šveicariją,kur Lozanos akademijoje dėsto lotynų kalbą ir literatūrą. 1840 m.pakviečiamas Prancūzijos švietimo ministro vadovauti College de Franceįsteigtai slavų literatūros katedrai. Savo paskaitose skyrė nemažai dėmesiolietuvių istorijai, mitologijai, kalbai, “vienai seniausių kalbų Europoje”,pabrėždamas, kad “lietuviai išsaugojo savo tradicijas”, “savo apeigas”,“subtilų gamtos jausmą”, savo dainas, tarp kurių nerasi nešvankios irnepadorios, kad lietuviai yra “viena iš tų tautų, kurios tūno ir kažkolaukia”. Bet Lietuvos-Lenkijos unija jam atrodė Dievo palaiminta istorijosproceso viršūnė: “didelė tauta, Lietuva, susijungė su Lenkija kaip vyras sužmona, dvi sielos viename kūne”.

1848 m. revoliucijos griaustinis atgaivino poeto viltį: Europos tautosnušluos imperijas, kurių valdžia ne iš Dievo, o iš pragaro, “Visuotiniokaro už tautų laisvę / Meldžiam Tavęs, Viešpatie”. Mickevičius skubaItalijon burti lenkų legiono, kuris su vėliavomis “Už mūsų ir jūsų laisvę!”žygiuos prieš Austriją – vieną iš Lenkijos pavergėjų. Tik visuotinė Europosrevoliucija išvaduos Lenkiją – tegul Bažnyčia palaimina “laisvą reikalą”, –

prašė poetas popiežiaus Pijaus IX. 1855 m., kilus Krymo karui, jis vėlišskuba į Turkiją telkti lenkų legionų, kurie kartu su anglų ir prancūzųkariuomene nuvers Rusijoje “tironijos kaskadą”. Užsikrėtęs cholera, poetasmirė Konstantinopolyje lapkričio 29 d.

1890 m. Mickevičiaus palaikai buvo perkelti į Krokuvos Vavelio katedrąamžinam poilsiui greta Jogailaičių.

Mickevičiaus raštai, įvežami slapta į Lietuvą, platinami kaip sukilimoproklamacijos, vaidino lemtingą vaidmenį formuojantis lietuvių nacionalineiliteratūrai. Lietuviškam žodžiui, ateinančiam iš dūminės valstiečiopirkios, tie raštai jau buvo nukalę herojišką Lietuvos praeities mitą,tautinių herojų galeriją, Lietuvos kraštovaizdžio poetinį etaloną irherojiško dramatizmo tonaciją. Daugeliui XIX amžiaus vidurio ir pabaigoslietuvių rašytojams “Gražinos” ir “Konrado Valenrodo” autorius buvo didysismokytojas. O ką kalbėti apie bajoriškos kilmės inteligentus, ėmusius rašytilietuviškai, – jie jautėsi esą “dviejų tautinių sielų” hibridai, “AdomoMickevičiaus sielos epigonai” (Mykolas Römeris).

Antanas Baranauskas, ryškiai nubrėžęs lietuviško poetiniopasaulėvaizdžio kontūrus poemoje “Anykščių šilelis” (1858-1859), atmintinaideklamavo dešimtis Mickevičiaus “Pono Tado” puslapių. Tarp svarbiausių savoliteratūrinio kelio rodiklių mini Mickevičių ir Maironis, suformavęsPavasario balsuose (1895) lietuvių lyrinio eilėraščio pagrindus. 1863 m.sukilimo išvakarėse Žemaitijoje, Šėmų dvare, kur buvo prisiglaudusiŽemaitė, būsimoji lietuvių realistinės prozos pradininkė, buvo aistringaiskaitomi “Vėlinių” III d. nuorašai. “Alpėjo, alpėjo skaitydamos, šmotaisrašė į rankraščius; tai buvo prieš pat lenkmetį, aš dar paršelis buvau, mannė čiupinėti nedavė, pagavusi skaičiau mėnesienoj”, – rašė vėliau Žemaitėautobiografijoje. Pavandenės dvare, kur dirbo namų mokytoja kita lietuviųrašytoja Marija Pečkauskaitė, stovėjo Mickevičiaus biustas, o jos namųbibliotekos didžiąją dalį sudarė Mickevičiaus, Kraszewskio,Kondratowicziaus raštai. Jonas Basanavičius, “Aušros” laikraščio steigėjas1883 m., daug kartų skaitė “Konradą Valenrodą” dar mokyklos suole. StasysMatulaitis, socialdemokratas ir pozityvistinės kritikos pradininkas,studijavęs Maskvos universitete 1886-1891 m., atsiminimuose rašė: “Mus,Maskvos universiteto studentus lietuvius, labai veikė lenkų rašytojoMickevičiaus poetiniai kūriniai: “Konradas Valenrodas”, “Gražina” ir kt.,kurie plito tarp mūsų. Daugelį ištraukų mokėjome atmintinai, dažnaideklamuodavome”. Dailininkas ir kompozitorius Mikalojus KonstantinasČiurlionis savo bibliotekoje turėjo Mickevičiaus raštus. Juozas Tumas-Vaižgantas sakė: “Aš mūsų Mickevičių mėgstu ir jį garbinte garbinu. Mantiesiog dantį gelia, kai skaitau jo vertimus…”

Lietuvių nacionalinis judėjimas, iškėlęs atsiskyrimo iš unijinių tradicijųir separacinės kovos programą, sėmėsi iš Vilniaus romantinės mokyklostautinės savigarbos, o kartu polemizavo, įžvelgdamas joje rimčiausiąpsichologinę ir kultūrinę kliūtį savarankiškai lietuvių literatūrosplėtotei. XIX a. pabaigoje brošiūros “Kto byl Mickiewicz?” paraštėse buvoįrašytos (spėjama, Vinco Kudirkos ranka) tokios pastabos: “Kai dėl mūsų,tikrų lietuvių, suprantančių savo etnografinį skirtumą nuo lenkų, tai mumsMickevičius su savo neteisinga pranašyste apie greitą mūsų tautos “finis”(kuris, laimei, neįvyko, kaip poetas manė) yra svetimas genijus irabejingas ir neužsitarnavo, kad labai juo domėtumės. Mickevičius Lietuvosnepripažino, Lietuva palieka jį lenkams.” Dar griežčiau atsiskyrimą nuo

Mickevičiaus formulavo jau nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpiuFaustas Kirša: “A. Mickevičius, kurį dar daug kas nori lietuvių literatūronįtraukti, nepamatė lietuvių tautos tragedijos, nepažiūrėjo pavergtan, betkupino meilės sodžiun, neįžiūrėjo tautos atgimimo, bet nuėjo lengviausiovėjo kryptimi – su lenkų kunigais, ponais, grafais ir kunigaikščiais”.

Ta polemika vis dėlto neatvėsino lietuvių literatūros simpatijų Vilniausromantinės mokyklos pradininkui. Vincas Krėvė Kauno universitete įkvėptaiskaitė, deklamuodamas iš atminties daugybę ištraukų, specialų kursą “A.Mickevičiaus kūryba” (1938). Kazys Boruta, revoliucinio avangardo poetas,uždarytas 1933 m. į Kauno kalėjimą, prašė atsiųsti Mickevičiaus raštuslenkų kalba ir skaitė naudodamasis žodynu. Salomėja Nėris, lyrikė,aplankiusi 1939 m. Naugarduką ir Svitezio ežerą, viename laiške rašė: “Kaipčia gražu, nepalyginama – negaliu apsakyti. Visur sutinku didijį Poetą,alsuoju jo dvasia”. Filosofas Stasys Šalkauskas įrodinėjo, kad Mickevičiauskūrybos etniniai pagrindai yra lietuviški – “komiškojo ritmo nujautimas”,prisirišimas prie gamtos, nostalgijos jausmas. Juozapas AlbinasHerbačiauskas skelbė, kad “A. Mickevičius savo kūrybos dvasia, savo būdu ircharakteriu artimesnis mums negu lenkams”, kad “A. Mickevičiaus kūryba –tai mūsų tautinės idėjos šaltinis!”.

Nė vienas setimkalbis poetas Lietuvoje nebuvo apsuptas tokio gausausvertėjų būrio (daugiau kaip 50) ir taip dažnai pakartotinai verčiamas, kaipMickevičius. 1937 m. Liudvikas Adomas Jucevičius išspausdino pirmuosiusMickevičiaus poetinių kūrinių (“Svitezietė”, “Trys Budriai”, “Vėlinių” IVd. ištraukos) vertimus. “Konradas Valenrodas” buvo net tris kartus ištisaiišverstas dar XIX a. pabaigoje. Jį vertė Mikalojus Godlevskis (apie 1860m., vertimas liko nespausdintas), Jonas Žilius-Jonila (1889), StanislovasDaglis (1891). Populiari šios poemos daina apie Viliją susilaukė nettrylikos vertėjų, tarp jų – Maironio ir Vinco Kudirkos. 1893 m. “Vienybėjelietuvninkų” pasirodė Žiliaus-Jonilos išversta “Gražina”, o 1899 m.,“Varpe” Kudirka pateikė dideles “Vėlinių” III d. ištraukas lietuviškai.1909 m. atskira knyga išėjo Motiejaus Gustaičio versti “Krymo sonetai”. Du“Pono Tado” vertimai (Konstantino Šakenio ir Antano Valaičio) pasirodė 1924m. Sovietmečiu dar kartą iš naujo buvo išversti visi pagrindiniaiMickevičiaus kūriniai – “Konradas Valenrodas” ir “Krymo sonetai” (abu vertėVincas Mykolaitis-Putinas), “Gražina” (vienas vertimas Vytauto SoirijosGiros, kitas – Justino Marcinkevičiaus), “Vėlinės” (JustinoMarcinkevičiaus). “Vėlinių” vertimas iškilo kaip vienas iš pačių geriausiųpoetinio vertimo pavyzdžių Lietuvoje. Paskutinį V. Mykolaičio-Putino darbą“Pono Tado” vertimą, išvarytą su įstabia vaizdinės plastikos galią ikiseptintos knygos, talentingai pratęsė ir baigė Justinas Marcinkevičius,išlaikęs poetiškumo dvasią. 1975-1978 m., išleistas Mickevičiaus “Raštų”tritomis lietuvių kalba, atitinkantis šiuolaikinį lietuvių poetinio žodžiolygį.

Tėvynės praeities, jos grožio ir įpareigojančios meilės leitmotyvas,atgijęs lietuvių literatūroje ir įgavęs dvasinės atsparos akcento, o taippat romantinės tradicijos gyvybingumas (poetinė drama) savo šaknimisakivaizdžiai siekia Mickevičiaus kūrybą. “Neįmanoma iki galo įvertintiAdomo Mickevičiaus vaidmens ir poveikio mūsų literatūrai, dar daugiau –lietuvių mentalitetui, tautiniam charakteriui. Iki šiol nėra prozininko irpoeto, kuris tiek būtų davęs Lietuvai, kiek Mickevičius”, – sakė poetasJustinas Marcinkevičius.