Adomas Mickevicius

Pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Goethes,
Schillerio, Byrono, Puškino. Tai iškiliausia Vidurio Europos literatūros
figūra, pakelta į aukštybes “tautų pavasario” bangos.

Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir
lenkiškumo simbolis. Lietuviams – savo žemės ir savo istorijos augintinis,
ištaręs šventus žodžius: “Lietuva, mano tėvyne.” Gudams – Naugarduko-Lyros
apylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas, naudojąs vietiniam
folklorui giminingas spalvas. Czeslawas Miloszas pavadino Mickevičių
“pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu”. Tai kūdikis, kurį pakrikštijo
romantizmas, atverdamas jam gimtojo krašto istorijos prasmę ir europietiško
universalumo erdves.

“Kas nori suprasti poetą, tekeliauja į jo kraštą”, – citavo Vilniaus
“romantinės mokyklos” pradininkas Goethes žoodžius. Šis patarimas ypač
pravartus tiems, kurie nori iš 200 metų nuotolio įžvelgti poeto kūrybos
versmes, jos naujumą ir paskirtį.

Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Kūčių naktį galbūt Zaosės
dvarelyje, per 40 km nuo Naugarduko, o gal pačiame Naugarduke, kur ir buvo
pakrikštytas. Tėvai priklausė smulkių šlėktų luomui. Mikalojus Mickevičius
– Naugarduko teismų advokatas. Barbara Majewska – dvaro ekonomo duktė.
Zaosės dvarelis su šiaudiniais trobesių stogais ir ūksmingu sodu buvo
paveldėtas iš mirusio viengungio dėdės. 1806 m. tėvas įsigijo Naugarduke
mūrinį namą, vieną gražiausių miestelyje, kur priiminėjo gausius teismų
klientus. Nuo tada šeima nuolatos gyveno Naaugarduke: čia Adomas su broliu
Aleksandru lankė dominikonų vidurinę mokyklą, žaidė karinius žaidimus,
aprėdytas lenkų ulono ar dragūno uniforma.

Tėvas buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, pelnęs rotmistro laipsnį. Save
laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, kildino iš lietuviškos
Mickevičių – Rimvydų giminės, neseniai atsikėlusios iš lietuviškos Rodūnės
parapijos, bu

uvo paveldėjęs Poraj herbą. Šiame krašte, užgrobtame Rusijos po
paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m., tebegaliojo
senasis Lietuvos statutas, tebesirinko bajorų seimeliai, o valstybės
atstatymo planai buvo karštai svarstomi visur, kur tik sueidavo du trus
žlugusios Respublikos piliečiai. Šlovinga Naugarduko praeitis (manyta, kad
čia pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė), didingos pilies
griuvėsiai, aukštas piliakalnis, vadinamas Mindaugo kalnu, legendomis
apipintas Lietuvos laukas ugdė supratimą: mes nesame Rusijos imperijos
dalis, mes priklausom ypatingam istoriniam, politiniam, kultūriniam
dariniui, kurio vardas Lietuva. Čia susiformavo savitas tautybės bei
pilietiškumo supratimas (sum gente lithuanus, natione autem polonus) ir
savita liaudies kultūros formacija, neišmatuojama vienos tautinės kalbos
kriterijumi.

Lenkų kalba tapo gimtąja poeto kalba. Mickevičių namuose tarnai ir
auklės sekė lenkiškas ir gudiškas pasakas, dainavo gudiškas dainas.
Mokyklos draugas Janas Czeczotas rašė net eilėraščius gudiškai. Čia
skambėjo ir lietuviškos dainos, dažniausiai turbūt rugiapjūtės metu,
įstrigusios attmintin iki pat senatvės; vienos jų tekstą savo ranka užrašė
visai taisyklingai. Jis turėjo ir suprasti lietuviškai, nes pats pagal
lietuvių kalbos dėsnius pasidarė poemos herojės vardą Gražina, o epiniame
kūrinyje “Ponas Tadas” – Rembailos pravardę ir sukūrė komišką qui pro quo
sceną, remdamasis lietuviškų pavardžių – Doveikos ir Domeikos – panašiu
skambėjimu. Jaunystės metais poetas lankydavosi Rūtos kaime, kur buvo
šnekama lietuviškai. O Zieteloje, netoli Naugarduko, net iki XX amžiaus
vidurio tebebuvo gyva lietuvių kalba. Tai senosios lietuvių etninės žemės,
čia ištisai viešpatavo lietuvių kalba kuriantis Lietuvos valstybei XIII
amžiuje. Baltiškasis su

ubstratas, ilgainiui užgožtas į Vakarus slenkančių
slavų kalbų ir tarmių, iškilo vietovardžiuose, minkštose lenkų kalbos
intonacijose (polszczyzba lietewska), dainų melodijose, audinių raštuose,
pakelės kryžiuose, žmonių mentalitete. Paribio zonoje, kur keli etnosai
grumiasi dėl savo išlikimo, kur jie klimpsta vienas į kitą spurdėdami ir
ištirpdami, paprastai ištrykšta stipriausia kūrybinės energijos banga –
daugiakultūrinio regiono nepakartojamas balsas.

1815 m. rugsėjo 10 d. Adomas Mickevičius žydelių pirklių brikeliu
atidardėjo į Vilnių. Jau palaidoję tėvą, kuris mirė 1812 m. pavasarį,
nesulaukęs atžygiuojančių iš Lombardijos kartu su Napoleonu lenkų legionų.
Tik sūnus džiaugsmingai juos sveikino (bus atstatyta Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė), didžiuodamasis, kad jų namuose apsistojo Napoleono brolis,
Vestfalijos karalius. Šešiolikametis dominikonų mokyklos auklėtinis išėjo
iš praskolintų namų su vienuolika dukatų kišenėje – jis turės muštis į
pasaulį pats vienas, sunkiai dirbdamas ir pasikliaudamas pats savimi, kaip
ir kiti beturčiai šlėktos, pirmieji Lietuvos inteligentai. Stojamąjį
egzaminą į Vilniaus universiteto mokytojų seminariją jis sėkmingai išlaikė,
globojamas fizikos ir matematikos fakulteto dekano kunigo Juozapo
Mickevičiaus, priglaudusio jį savo namuose tarp Pilies ir Skapo gatvių.
Seminaristui buvo paskirta 150 sidabro rublių metinė stipendija, už kurią
jis privalėjo pagal universiteto paskyrimą atidirbti 6 metus mokytoju.

Prasidėjo rimtos studijos reformuotame vakarietiško tipo Vilniaus
universitete, garsėjusiame profesorių žvaigždynu ir turtinga biblioteka.
Pirmaisiais metais klausė privalomų fizikos, chemijos, algebros paskaitų.
Antraisiai metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų skyrių,
studijavo graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją,
vokiečių ir anglų kalbas. Antikinės kultūros žinovas Gotfridas Ernstas
Groddeckas su vokišku pedantiškumu mokė fi

ilologinės teksto analizės, kartu
entuziastingai kalbėdamas apie uždegančią grožio galią. Jis įtikino, kad
Iliada ir Odisėja – liaudies rapsodų kūryba, netiesiogiai skatino domėtis
vietiniu folkloru, kuriame tebeslypi nežinomi šedevrai. Leonas Borowskis,
romantiškosios kultūros skleidėjas, reikalavo iš studentų prozos ir
poezijos rašinių klasiškai aiškaus ir tikslaus stiliaus, pranašaudamas
lenkų poezijos sužydėjimą, nes lenkų kalba tebegyvena kūdikystės amžių,
kuriam būdinga atvira jausmų raiška ir konkretus vaizdingumas. Didžiausią
įspūdį darė Joachimo Lelewelio visuotinės istorijos paskaitos, studentų
palydimos garsiais aplodismentais. Jis neigė tironiją ir šlovino prigimtinę
teisę, duotą kiekvienam žmogui. Mokė ieškoti istorijoje tautos charakterio
ir esamos padėties priežasčių. Išraiškingai kalbėjo apie lietuvių kovas su
kryžiuočiais, galingos valstybės iškilimą, priskirdamas Gediminaičių
dinastiją prie žymiausių Europos valdovų. Savo paskaitų kursuose apie
Lietuvos istoriją kalbėjo Ignacy Onacewiczus, garsindamas Karaliaučiaus
archyve surastus dokumentus, ir Ignacy Danilowiczus, Lietuvos civilinės
teisės žinovas.

Ketveri studijų metai suteikė godžiam, intensyviai besiformuojančiam
Mickevičiaus intelektui universalių žinių (teisė, etika, metafizika)
pamatą, įvedė į poliarinių idėjų mūšą (tautos laisvės šūkiai ir kasmetinės
rektoriaus prakalbos Rusijos imperatoriaus garbei), susiejo gimstančias
kūrybines užmačias su gimtuoju kraštu ir jo praeitimi. Tie metai subrandino
moralines asmenybės nuostatas – ištikimybė draugams ir tėvynei, didelių
dalykų siekis, tiesumas ir ryžtas. 1817 m. spalio 1 d. Mickevičius kartu su
Jozefu Jeżowskiu, Onufry Pietraszkiewiczu, Franciszeku Malewskiu ir kitais
įkuria nelegalią filomanų draugiją. Tikslas – lavintis patiems, kelti viso
krašto švietimo lygį, rinkti žinias apie žemdirbystę, kaimo papročius,
studijuoti istoriją, skleisti per slaptus būrelius valstybės atkūrimo
idėjas. Su

usirinkimuose skaitomi referatai ( nėra skirtumų tarp turtingo ir
vargšo, tarp lenko ir totorio) arba grožiniai kūriniai (apmąstymai apie
tautų likimą Gedimino pilies griuvėsiuose). Janas Czeczotas buvo sukūręs
ištisą giesmių ciklą apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius (Spiewki o
Dawnych Litwinach do roku 1434). Pats Mickevičius konspiraciniam jaunimo
sąjūdžiui, išsiplėtusiam iki Kražių ir Kėdainių, parašė ugningą himną “Odė
jaunystei”. Susiėmę už rankų “liepsningos bendraminčių šeimos” nariai
recituodavo poeto žodžius: “Žvelk ten, kur nepasiekia akis, / Laužk tai, ko
nepajėgs ir protas”, spinduliuodami gėrio, tiesos ir laisvės tikėjimu.

1819 m. rugsėjo 9 d. Mickevičius išvyko į Kauną, – ten jis buvo
paskirtas dirbti paskrities mokyklon istorijos, teisės ir literatūros
mokytoju. Rotušės aikštėje, greta jėzuitų bažnyčios, mokyklos pastato
vakariniame sparne jis ir gyvens: stalčiuje dveji marškiniai, vienintelis
apsiaustas, kuriuo vilkėdavo ir užsiklodavo, kasdieninis maistas – krosnyje
kepamos bulvės. Kaune Mickevičius patyrė pirmą galingą kūrybos proveržį,
netikėtą pačiam sau ir draugams. Svaiginantis noras veikti ir užkampio
vienuma, vulkaniško temperamento meilė Marilei Wereszczak, ištekėjusiai
1821 m. už grafo Puttkamerio, pasakojimas mokiniams apie Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės galybę ir nykūs pilies griuvėsiai Nemuno ir
Neries santakoje pažadino stiprius emocinės įtampos sūkurius, kuriuos
klasicizmo etika reikalavo slėpti savyje, o romantizmas išlaisvino: “Turėk
širdį ir žvelk į širdį”. Shilleris, Byronas, Scottas – atklydę iki Kauno –
ragino pasikliauti jausmu, kuris daugiau supranta negu protas, pasiduoti
vaizduotei, kuri aiškiau regi tautos praeitį negu archyvistai, įsiklausyti
į liaudies baladžių gaivališką poetinę jėgą. 1822 m. Vilniaus universiteto
spaustuvininkas Juozapas Zavadskis išleido pirmąją eilėraščių knygą Poezija
500 egzdempliorių tiražu. 1823 m. pavasarį pasirodė antrasis Poezijos
tomas, kuriame buvo įdėta poema “Gražina” ir draminės poemos “Vėlinės” II
bei IV dalys.

Mickevičiaus baladėse, romansuose, eilėraščiuose romantinis peizažas –
tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinaitės, klaidžiojančios ugnys,
užkeiktas kalnas – pirmąsyk tampa Lietuvos kraštovaizdžio dalimi. Jis
dvelkia nežinomybės paslaptimi, grėsmės nuojauta, keistu svyravymu tarp
matomų ir nematomų dalykų. Tai, kas liko anapus mirties brūkšnio, grįžta
atgal į gamtą, kuri tampa gyvųjų ir mirusiųjų vienovės riba. Vidurnaktį
sudunda žirgo kanopos, ir žuvęs kare mylimasis nusineša mergelę per miškus
ir kalnus į savo kapą. Gamtoje slypi demoniškos jėgos ir kraupus
beribiškumas, kuris nesiduoda išmatuojamas. Romantinis žmogus – toks
beribis ir paslaptingas kaip ir gamta – pirmąsyk atsistojo ant Nemuno ir
Neries krantų, parimo ties Svitezio ežeru. Tai sukrėstas žmogus, įtrauktas
į tragiškų svyravimų verpetą. Jis apimtas kontrastiškų nuotaikų kaitos,
kuri ardo vidinę tapatybę – norisi sunaikinti save ir atgimti visai kitu
pavidalu.

Poemoje “Gražina” žmogus gyvena netikėtų lūžių, apsisprendimų, virsmo
situacijoje: jis neatpažįstamai kitoks iš ryto, negu buvo vakare.
Naugarduko pilies valdovo žmona užsideda šarvus ir stoja mūšin prieš
kryžiuočius, pasiryžusi sukliudyti savo ambicingam vyrui susidėti su
Lietuvos priešais. Tėvynė yra didysis imperatyvas, iškilęs virš
individualios būties, reikalaujantis pasiaukoti ir žūti. Lietuvė moteris
turi ryžtis didvyriškam poelgiui – toks yra klasicizmo epochos paliktas
etikos kodeksas.

Klasicizmo dramų herojinę figūrą, ne samprotaujančią, o ryžtingai
veikiančią, Mickevičius apvelka istorinio kolorito ir konkrečios vietovės
detalių rūbais pagal Walterio Scotto romanų poetiką. Šioje “lietuviškoje
sakmėje” (tokia poemos paantraštė) kalbama apie Vytauto valstybės galybę
(“Jam šiaurėj šniokščia Baltijos vilnis, / O pietuose – juoda Chazarų
jūra”), Gedimino žūtį prie Veliuonos nuo kryžiuočių “geležinės gyvatės”,
kunigaikščio laidotuves su žirgais ir sakalais liepsnojančiame lauže,
vaidilų garbinamą Perkūną, šiltu pienu girdomą žaltį. Čia veikia narsus
karys, išmintingas patarėjas, lietuvių vienybės skleidėjas Rimvydas,
atkurtas iš poeto tėvo pavardės bajoriško prielipo. Romantinis peizažas –
mėnesiena, tamsūs šešėliai, vėsi ūkana, romantinė veiksmo paslaptis –
sąmokslas, dvikova, žūtis, romantinė pasakojimo dinamika, tepripažįsta
nuolatinę kaitą ir poetinio žodžio polėkį, buvo lokalizuoti lietuviškos
gamtos ir lietuviškų vietovardžių konkretybėje – gelstantys Panerių miškai,
“senas Nemunas” ties Rumšiškėmis, Lydos kelias, Mindaugo kapas, Lietuvės
lyguma, Kauno slėnys, kur undinės kiekvieną vasarą “veją žalią patiesia”.
Poeto klajonės po Girstupio slėnį, medžioklės Romainių miškuose, žygis
pėsčiomis iki Jurbarko, kelios dienos Trakuose, kelionė į Kražius pro
Dionizo Poškos Baublius, Baltijos jūros reginys suteikė kūrybinei sąmonei
apsčiai tik šiam kraštui būdingos vaizdinės medžiagos. Tokios gausios
lietuviškumo elementų sankaupos, tokio ryškaus lietuviškos istorinės-
valstybinės savimonės teigimo dar nebuvo grožinėje literatūroje. “Džiaukis,
kad čia tavo protėvių žemė, / Vienu susiję krauju mes.” Bet XIX amžiuje
literatūros tautinį charakterį jau lėmė kalba. Mickevičius rašė
lenkų kalba, kuri buvo tapusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų,
kunigų, sviesuomenės bendrine kalba, o nuo XVII amžiaus pabaigos ir
valstybės kanceliarine kalba. “Gražinos” autorius į LDK istoriją žvelgė
kaip į širdžiai mielą poetinį mitą, kuris jau niekada neatgis (“Lietuva jau
yra visiškai praeityje”). Jo ir neverta žadinti iš istorijos kapo, nes nuo
Jogailaičių laikų “Lietuvis ir Mozūras yra broliai”, nes prarastą laisvę
jie atgaus tik eidami išvien prieš savo pavergėją Rusiją, kaip ir T.
Kosciuškos sukilimo metu. Tada Respublika vėl bus viena valstybė, viena
tauta, vienas kūnas.

1823 m. spalio 23 d. vėlyvą naktį Vilniuje, Literatų skersgatvyje,
Piaseckio namo antrame aukšte, “Gražinos” autorius buvo areštuotas ir
įkalintas Bazilijonų vienuolyne. Į Vilniaus vienuolyną ir Lukiškių kalėjimą
buvo sugrūsta daugiau kaip šimtas filomatų, filaretų, spindulingųjų,
apkaltintų sąmoningu priešinimusi Rusijos valdžiai (Kėdainių moksleiviai
prisiekė nužudyti pravažiuojantį caro brolį didijį kunigaikštį
Konstantiną). Iš Bazilijonų vienuolyno jau žinomą poetą, skaitomą net
liokajų ir kambarinių, du kareiviai su atkištais durtuvais varydavo Aušros
Vartų gatve pro Rotušę į buvusius vyskupų rūmus, kur senatoriaus
Novosilcevo tardymo komisija reikalavo iš “jakobinų” prisipažinimo. Po
pusmečio, laiduojant prof. J. Leleweliui, poetas buvo paleistas iš Konrado
celės (čia kartą jį aplankė Marilė Puttkamer), o spalio 25 d. išvyko iš
Kauno į Sankt-Peterburgą, kur turėjo gauti paskyrimą į savo tremties ir
darbo vietą. Slaptųjų draugijų nariai buvo išblaškyti po Rusijos miestus,
atiduoti į rekrūtus, o Tomaszas Zanas ir Janas Czeczotas nuteisti kalėti
tvirtovėje.

Imperijos sostinėje Mickevičius artimai bendravo su būsimaisiais
dekabristais Aleksandru Bestuževu ir Kondratiju Rylejevu. Du mėnesius
keliavo po Krymą, lydimas žavingos saugumo agentės. Maskvoje susitiko su
Aleksandru Puškinu. Literatūrinius salonus stebino eiliuotomis
improvizacijomis prancūsų kalba. Jis mokėjo atsiverti svetimumui pagal LDK
kultūrinės tolerancijos tradiciją. Todėl artima pažintis su rusų
literatūrinio pasaulio intelektualinėmis srovėmis, kurios netrukus plačiai
išsilies, vaisingai plėtė poeto mąstymo lauką visuotinumo link. Simpatijos
ištremtam poetui žadino kūrybinį aktyvumą – antrą galingo proveržio ir
esminio atsinaujinimo etapą.

1826 m. Maskvoje išėjo Mickevičiaus lyrikos tomelis “Sonetai”, kurį
sudarė 22 meilės sonetų ir 18 kelionės po Krymą sonetų ciklai. Čia poetas
puikiai įgyvendino filomatų priesaką – tobulai įvaldyti gimtąjį žodį,
palenkdamas jį klasikinės formos disciplinai, o kartu subtiliausių
nuotaikos virpesių atgarsiams, įstabiam įsiklausymui į amžinybės balsą
gamtoje (“Klausai, ką Dievas gamtai tyloje prabyla”), rytietiškos
stilizacijos žaismei, plastiškam detalės piešiniui (“Girdžiu, kaip žiogas
smilgoj supasi iš lėto”) ir aforistiniams soneto baigmės kirčiams. Čia
ilgesingas tėvynės regėjimas, atmiežtas nevilties, tapo tremtinio likimo
poetine formule (“Įsiklausai tyloj. išgirst ausis galėtų / Balsus iš
Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia”). Ji niekados neišnyks iš literatūros,
kurią okupaciniai režimai dar ne kartą išblokš iš gimtosios žemės.

1828 m. Peterburge Mickevičius išleido poemą “Konradas Valenrodas” –
maištingo pasipriešinimo manifestą, kurio neperprato carinė cenzūra.
Pasakodamas apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, naudodamas “Lietuvos
metraščių” išgarsintus vardus ir įvaizdžius (Kęstutis, Vytautas, Palemono
žemė, Šventaragio pakalnė), autorius kūrė politinę parabolę dabarčiai: kai
prūsai jau buvo nušluoti teutonų, o “Lietuvai ryt, jei ne šiandien gresia
toks pat likimas”, belieka gintis klasta, kuri yra “vergo ginklas”.
Konradas Valenrodas, kryžiuočių pagrobtas ir išaugintas lietuvaitis,
parbėgęs tėvų žemėn ir vedęs Kęstučio dukrą, vėl grįžta pas kryžiuočius,
kad, išrinktas ordino magistru, sutriuškintų jo galią iš vidaus. Tai
charakteringas romaninis herojus: dvilypis žmogus, po rūstaus veido kauke
slepiąs degančią keršto liepsną, tarnaująs priešui ir rengiąs jam pražūtį,
mylįs moterį ir jos išsižadąs vardan tėvynės (“Aš meilę, laimę, dangų, visą
klotį / Mokėjau tautai jaunai paaukoti”). Mickevičius įvedė į literatūrą
naują kovotojo tipą, išaukštindamas žmogaus dvylipumą kritiškoje ginties
situacijoje kaip didvyriškumo aktą. Okupuotuose Europos kraštuose
“valenrodizmas” tapo rizikingo elgsenos būdo bendriniu vardu, o neretai ir
konformizmo pasiteisinimu. Šioje poemoje sukurta monumentali seno Vaidilos
figūra, savo dainomis žadinanti gimtinės prisiminimus ir skatinanti atlikti
savo pareigą tėvynei, bus privaloma kiekvienam literatūros kūriniui,
vaizduojančiam pagoniškos Lietuvos laikus. O viena šio Vaidilos daina taps
simboliniu Lietuvos įvaizdžiu, kuris ilgam įaugs į lietuvių poetinę
tradiciją (Salomėjos Nėries: “Vilnele, bėk į Viliją, / o Vilija – į
Nemuną”).

Miela Neris, mūs upelių gimtinė,

Skaistų tur veidą ir dugną auksinį.

Širdžia tyresnė lietuvė skaistveidė

Vandenį sėmė, dainavo ir žaidė.

Kauno pakalnėj per lygumą jaukią,

Tulpių, narcizų slėniu Neries plaukia.

Dėl lietuvaitės berneliai dabinas

Šauniau, nei rožių ir tulpių gėlynas.

1829 m. gegužės 29 d. Mickevičius paskubomis išplaukė laivu iš
Kronštato į Hamburgą (jau buvo pasirašytas įsakymas atimti neseniai išduotą
užsienio pasą). Berlyne lankė Hegelio paskaitas. “Ar tau dar plaka širdis?”
– klausė savo bičiulio, laukdamas Veimaro rūmuose Goethes audiencijos.
Romoje vaikščiojo į bažnyčias, muziejus, galerijas, jautėsi apsvaigintas ir
priblokštas Europos meno turtų. Prasidėjus 1830-1831 m. sukilimui Lenkijoje
ir Lietuvoje, ilgai neapsisprendė: lėkti tuoj pat pas “žūstančius brolius”,
varstyti Prancūzijos ministerijos duris (siųskite ginklus laivu į Palangą)
ar laukti tragiškos atomazgos. Drezdene, apsuptas pasitraukusių sukilimo
vadų ir dalyvių, prislėgtas pralaimėjimo pasekmių (iš kiekvienos sukilusios
gubernijos ištremiama po 5000) ir individualios kaltės, Mickevičius
išgyveno trečią kūrybiškumo protrūkį, šįkart jau paskutinį.

1832 m. pavasarį per kelias savaites sukūrė “Vėlinių” III dalį –
tėvynės kančių misterinę dramą, išgyventą kaip totalinę individo katastrofą
(“Į vargstančią tėvynę aš žiūriu / Taip, kaip sūnus į motinos lavoną”).
Kūrinys, pradėtas dar Kaune pagoniškų Vėlinių papročių aprašymais (“Apeigas
ir giesmes vertėme iš lietuvių kalbos”, – šiek tiek mistifikavo poetas),
liko kompoziciškai neužbaigtas, o kartu monumentalus kaip gotikinė katedra
fantastinėmis istorinės tikrovės ir atgamtinio pasaulio sąsajomis, ligi
titaniškos įtampos kylančia “minčių žiauria kova”, pagaliau žmogaus
koncepcija: aš peržengiau save ir atsivėriau visos tautos kančioms, aš esu
tas pats, kas ir tėvynė (čia mirė nelaimingas Gustavas ir gimė kovojantis
Konradas). Tie žodžiai buvo anglimi įrašyti vienoje Bazilijonų vienuolyno
celėje, kur vyksta pagrindinis “Vėlinių” III d. veiksmas. Autentiška
Vilniaus studentų įkalinimo ir tardymo istorija, atausta dramatiškomis
priešpriešomis, mistiniais regėjimais, satyriniais budelių, išdavikų,
prisiplakėlių portretais, žaibiška vaizdų kaita (nuo psalmės patetikos iki
šiurkštaus šnekamojo tono) pakyla iki smaugiamos ir kraujuojančios laisvės
kovose tėvynės Lenkijos panoraminio atvaizdo. Protesto balsas dėl tautos
kančių promėtėjiškai plėšiasi iki pat dangaus: “esi ne tėvas mums”, jei
negirdi milijonų šauksmo. Poetas jaučiasi tolygus pačiam Visatos Kūrėjui
savo galia (“suku žvaigždes savo dvasia”), kuri praskyrusi dabarties miglas
regi ateitį, kuri byloja milijonų vardu, nušviesdama jiems kelią.
“Vėlinėse” buvo paskelbta privaloma direktyva Senojo Testamento pranašo
balsu: tu privalai prikelti iš kapo mirusią tėvynę. Toji direktyva,
pagimdyta atskubančio “tautų pavasario”, tūkstančius žmonių vedė iš vieno
sukilimo į kitą.

1834 m. pradžioje Paryžiuje Mickevičius užbaigė savo didžiausią kūrinį –
epinę poemą “Ponas Tadas”. Nuo katastrofiškos griūties ir tragiškos
įtampos, kuria alsavo “Vėlinės”, poetas perėjo prie poetinės giedrumo ir
vidinės harmonijos tonacijos, piešdamas “vaizdelius iš natūros”, regimus
per stebuklingą vaikystės atsiminimų ir gimtinės ilgesio prizmę. Poetinis
žodis čia įgavo dar neregėtos tapybinės plastikos, absorbuojančios begalinę
tikrovės pavidalų įvairovę – Lietuvos girių medžiai, žvėrys, paukščiai ir
grybai; Lietuvos upeliai, pažliugę ežeriukai, “rūdžių dėmėm kraujuojanti”
pelkė; Lietuvos dangaus debesuotas skliautas, kur balti debesėliai
“tarytumei žirgai lekia”; Lietuvos pievų žolynai, vabzdžiai, griežlės
riksmas; Lietuvos bajorų apdarai, medžioklės, valgiai, teisminiai ginčai ir
ginkluotos peštynės (“Aš muštis ir gyvent, gyvent ir muštis noriu!”);
Lietuvos istorija (Gedimino sapne staugiantis geležinis vilkas, Baro
konfederacija, mūšis prie Aušros vartų, universiteto observatorija). Tai
tikra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų istorinės savimonės,
buities, kultūros enciklopedija, lyrinis requiem nykstančiai formacijai,
kuri palydima su pasigėrėjimo atodūsiu (jaunas vyras, palikęs mylimąją,
išeina kovoti už valstybės nepriklausomybę, kuri apims ir “Lietuvą, Karūnos
perlą brangų”), taip pat su kandžia pašaipa (ant kabančių šlėktos herbų
įruoštos “sūriams džiaut lentynos”, o šlėktaitės “gano bandą ne su vyžom, o
batukais”). Pradėjęs poemą Goethes “Hermano ir Dorotėjos” idiliška
tonacija, Mickevičius pasiekė lenkų poezijoje dar neregėto pasakojimo
daugiasluoksniškumo, kuris remiasi agrarinės kultūros išugdyto žmogaus
artumu žemei (finale – baudžiavos panaikinimas) ir kyla iki romantiškai
išgrynintų jausmo ekstazių, kuris laisvai šokinėja į nuolat kintančias
veiksmo mizanscenas ir imituoja viena kitą pertraukinėjančias šlėktų
oracijas, o kartu išlieka absoliučiai organiškas, skaidriai paprastas ir
kupinas poetinės gelmės.

1832 m. Mickevičius išleido politinį katekizmą emigrantams Lenkų
tautos ir lenkų piligrimystės knygos, kuriame bibliniu stiliumi kalbėjo
apie lenkų tautos – tautos kankinės misiją žmonijos išsivadavimo kelyje (“O
trečią dieną siela grįš į kūną, ir tauta pakils iš mirusiųjų, ir išvaduos
visas Europos tautas iš nelaisvės”). Lenkų mesianizmo idėjos, įstojus
poetui į molėtiškio Andrzejaus Towianskio, “Dievo išrinktojo žmogaus,
broliją, įgavo mistinės egzaltacijos: lenkų tauta kenčia kaip Kristus už
visos žmonijos nuodėmes; XIX amžiaus viduryje išsipildys žemėje Dievo
karalystė, ir bus viena išrinktoji tauta, kurią sudarys žydai, prancūzai,
lenkai.

1839 m. Mickevičius, skurstantis nemažos šeimos maitintojas, slegiamas
sunkių bėdų (žmona serga išprotėjimo priepuoliais), atvyksta į Šveicariją,
kur Lozanos akademijoje dėsto lotynų kalbą ir literatūrą. 1840 m.
pakviečiamas Prancūzijos švietimo ministro vadovauti College de France
įsteigtai slavų literatūros katedrai. Savo paskaitose skyrė nemažai dėmesio
lietuvių istorijai, mitologijai, kalbai, “vienai seniausių kalbų Europoje”,
pabrėždamas, kad “lietuviai išsaugojo savo tradicijas”, “savo apeigas”,
“subtilų gamtos jausmą”, savo dainas, tarp kurių nerasi nešvankios ir
nepadorios, kad lietuviai yra “viena iš tų tautų, kurios tūno ir kažko
laukia”. Bet Lietuvos-Lenkijos unija jam atrodė Dievo palaiminta istorijos
proceso viršūnė: “didelė tauta, Lietuva, susijungė su Lenkija kaip vyras su
žmona, dvi sielos viename kūne”.

1848 m. revoliucijos griaustinis atgaivino poeto viltį: Europos tautos
nušluos imperijas, kurių valdžia ne iš Dievo, o iš pragaro, “Visuotinio
karo už tautų laisvę / Meldžiam Tavęs, Viešpatie”. Mickevičius skuba
Italijon burti lenkų legiono, kuris su vėliavomis “Už mūsų ir jūsų laisvę!”
žygiuos prieš Austriją – vieną iš Lenkijos pavergėjų. Tik visuotinė Europos
revoliucija išvaduos Lenkiją – tegul Bažnyčia palaimina “laisvą reikalą”, –
prašė poetas popiežiaus Pijaus IX. 1855 m., kilus Krymo karui, jis vėl
išskuba į Turkiją telkti lenkų legionų, kurie kartu su anglų ir prancūzų
kariuomene nuvers Rusijoje “tironijos kaskadą”. Užsikrėtęs cholera, poetas
mirė Konstantinopolyje lapkričio 29 d.

1890 m. Mickevičiaus palaikai buvo perkelti į Krokuvos Vavelio katedrą
amžinam poilsiui greta Jogailaičių.

Mickevičiaus raštai, įvežami slapta į Lietuvą, platinami kaip sukilimo
proklamacijos, vaidino lemtingą vaidmenį formuojantis lietuvių nacionalinei
literatūrai. Lietuviškam žodžiui, ateinančiam iš dūminės valstiečio
pirkios, tie raštai jau buvo nukalę herojišką Lietuvos praeities mitą,
tautinių herojų galeriją, Lietuvos kraštovaizdžio poetinį etaloną ir
herojiško dramatizmo tonaciją. Daugeliui XIX amžiaus vidurio ir pabaigos
lietuvių rašytojams “Gražinos” ir “Konrado Valenrodo” autorius buvo didysis
mokytojas. O ką kalbėti apie bajoriškos kilmės inteligentus, ėmusius rašyti
lietuviškai, – jie jautėsi esą “dviejų tautinių sielų” hibridai, “Adomo
Mickevičiaus sielos epigonai” (Mykolas Römeris).

Antanas Baranauskas, ryškiai nubrėžęs lietuviško poetinio
pasaulėvaizdžio kontūrus poemoje “Anykščių šilelis” (1858-1859), atmintinai
deklamavo dešimtis Mickevičiaus “Pono Tado” puslapių. Tarp svarbiausių savo
literatūrinio kelio rodiklių mini Mickevičių ir Maironis, suformavęs
Pavasario balsuose (1895) lietuvių lyrinio eilėraščio pagrindus. 1863 m.
sukilimo išvakarėse Žemaitijoje, Šėmų dvare, kur buvo prisiglaudusi
Žemaitė, būsimoji lietuvių realistinės prozos pradininkė, buvo aistringai
skaitomi “Vėlinių” III d. nuorašai. “Alpėjo, alpėjo skaitydamos, šmotais
rašė į rankraščius; tai buvo prieš pat lenkmetį, aš dar paršelis buvau, man
nė čiupinėti nedavė, pagavusi skaičiau mėnesienoj”, – rašė vėliau Žemaitė
autobiografijoje. Pavandenės dvare, kur dirbo namų mokytoja kita lietuvių
rašytoja Marija Pečkauskaitė, stovėjo Mickevičiaus biustas, o jos namų
bibliotekos didžiąją dalį sudarė Mickevičiaus, Kraszewskio,
Kondratowicziaus raštai. Jonas Basanavičius, “Aušros” laikraščio steigėjas
1883 m., daug kartų skaitė “Konradą Valenrodą” dar mokyklos suole. Stasys
Matulaitis, socialdemokratas ir pozityvistinės kritikos pradininkas,
studijavęs Maskvos universitete 1886-1891 m., atsiminimuose rašė: “Mus,
Maskvos universiteto studentus lietuvius, labai veikė lenkų rašytojo
Mickevičiaus poetiniai kūriniai: “Konradas Valenrodas”, “Gražina” ir kt.,
kurie plito tarp mūsų. Daugelį ištraukų mokėjome atmintinai, dažnai
deklamuodavome”. Dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas
Čiurlionis savo bibliotekoje turėjo Mickevičiaus raštus. Juozas Tumas-
Vaižgantas sakė: “Aš mūsų Mickevičių mėgstu ir jį garbinte garbinu. Man
tiesiog dantį gelia, kai skaitau jo vertimus.”

Lietuvių nacionalinis judėjimas, iškėlęs atsiskyrimo iš unijinių tradicijų
ir separacinės kovos programą, sėmėsi iš Vilniaus romantinės mokyklos
tautinės savigarbos, o kartu polemizavo, įžvelgdamas joje rimčiausią
psichologinę ir kultūrinę kliūtį savarankiškai lietuvių literatūros
plėtotei. XIX a. pabaigoje brošiūros “Kto byl Mickiewicz?” paraštėse buvo
įrašytos (spėjama, Vinco Kudirkos ranka) tokios pastabos: “Kai dėl mūsų,
tikrų lietuvių, suprantančių savo etnografinį skirtumą nuo lenkų, tai mums
Mickevičius su savo neteisinga pranašyste apie greitą mūsų tautos “finis”
(kuris, laimei, neįvyko, kaip poetas manė) yra svetimas genijus ir
abejingas ir neužsitarnavo, kad labai juo domėtumės. Mickevičius Lietuvos
nepripažino, Lietuva palieka jį lenkams.” Dar griežčiau atsiskyrimą nuo
Mickevičiaus formulavo jau nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpiu
Faustas Kirša: “A. Mickevičius, kurį dar daug kas nori lietuvių literatūron
įtraukti, nepamatė lietuvių tautos tragedijos, nepažiūrėjo pavergtan, bet
kupino meilės sodžiun, neįžiūrėjo tautos atgimimo, bet nuėjo lengviausio
vėjo kryptimi – su lenkų kunigais, ponais, grafais ir kunigaikščiais”.

Ta polemika vis dėlto neatvėsino lietuvių literatūros simpatijų Vilniaus
romantinės mokyklos pradininkui. Vincas Krėvė Kauno universitete įkvėptai
skaitė, deklamuodamas iš atminties daugybę ištraukų, specialų kursą “A.
Mickevičiaus kūryba” (1938). Kazys Boruta, revoliucinio avangardo poetas,
uždarytas 1933 m. į Kauno kalėjimą, prašė atsiųsti Mickevičiaus raštus
lenkų kalba ir skaitė naudodamasis žodynu. Salomėja Nėris, lyrikė,
aplankiusi 1939 m. Naugarduką ir Svitezio ežerą, viename laiške rašė: “Kaip
čia gražu, nepalyginama – negaliu apsakyti. Visur sutinku didijį Poetą,
alsuoju jo dvasia”. Filosofas Stasys Šalkauskas įrodinėjo, kad Mickevičiaus
kūrybos etniniai pagrindai yra lietuviški – “komiškojo ritmo nujautimas”,
prisirišimas prie gamtos, nostalgijos jausmas. Juozapas Albinas
Herbačiauskas skelbė, kad “A. Mickevičius savo kūrybos dvasia, savo būdu ir
charakteriu artimesnis mums negu lenkams”, kad “A. Mickevičiaus kūryba –
tai mūsų tautinės idėjos šaltinis!”.

Nė vienas setimkalbis poetas Lietuvoje nebuvo apsuptas tokio gausaus
vertėjų būrio (daugiau kaip 50) ir taip dažnai pakartotinai verčiamas, kaip
Mickevičius. 1937 m. Liudvikas Adomas Jucevičius išspausdino pirmuosius
Mickevičiaus poetinių kūrinių (“Svitezietė”, “Trys Budriai”, “Vėlinių” IV
d. ištraukos) vertimus. “Konradas Valenrodas” buvo net tris kartus ištisai
išverstas dar XIX a. pabaigoje. Jį vertė Mikalojus Godlevskis (apie 1860
m., vertimas liko nespausdintas), Jonas Žilius-Jonila (1889), Stanislovas
Daglis (1891). Populiari šios poemos daina apie Viliją susilaukė net
trylikos vertėjų, tarp jų – Maironio ir Vinco Kudirkos. 1893 m. “Vienybėje
lietuvninkų” pasirodė Žiliaus-Jonilos išversta “Gražina”, o 1899 m.,
“Varpe” Kudirka pateikė dideles “Vėlinių” III d. ištraukas lietuviškai.
1909 m. atskira knyga išėjo Motiejaus Gustaičio versti “Krymo sonetai”. Du
“Pono Tado” vertimai (Konstantino Šakenio ir Antano Valaičio) pasirodė 1924
m. Sovietmečiu dar kartą iš naujo buvo išversti visi pagrindiniai
Mickevičiaus kūriniai – “Konradas Valenrodas” ir “Krymo sonetai” (abu vertė
Vincas Mykolaitis-Putinas), “Gražina” (vienas vertimas Vytauto Soirijos
Giros, kitas – Justino Marcinkevičiaus), “Vėlinės” (Justino
Marcinkevičiaus). “Vėlinių” vertimas iškilo kaip vienas iš pačių geriausių
poetinio vertimo pavyzdžių Lietuvoje. Paskutinį V. Mykolaičio-Putino darbą
“Pono Tado” vertimą, išvarytą su įstabia vaizdinės plastikos galią iki
septintos knygos, talentingai pratęsė ir baigė Justinas Marcinkevičius,
išlaikęs poetiškumo dvasią. 1975-1978 m., išleistas Mickevičiaus “Raštų”
tritomis lietuvių kalba, atitinkantis šiuolaikinį lietuvių poetinio žodžio
lygį.

Tėvynės praeities, jos grožio ir įpareigojančios meilės leitmotyvas,
atgijęs lietuvių literatūroje ir įgavęs dvasinės atsparos akcento, o taip
pat romantinės tradicijos gyvybingumas (poetinė drama) savo šaknimis
akivaizdžiai siekia Mickevičiaus kūrybą. “Neįmanoma iki galo įvertinti
Adomo Mickevičiaus vaidmens ir poveikio mūsų literatūrai, dar daugiau –
lietuvių mentalitetui, tautiniam charakteriui. Iki šiol nėra prozininko ir
poeto, kuris tiek būtų davęs Lietuvai, kiek Mickevičius”, – sakė poetas
Justinas Marcinkevičius.

Leave a Comment