ADOMAS MICKEVIČIUS(1798-1855)BIOGRAFIJA IR KŪRYBA. 1„VĖLINĖS” 2TREČIOJI DALIS 3„PONAS TADAS” 5Sonetai 8
BIOGRAFIJA IR KŪRYBA. Į Europos romantizmo istoriją kaip svarbus įrašomas ir lenkų poetas Adomas Mickevičius. Jo protėviai iš tėvo pusės buvo lietuvių bajorai Rimvydai. Poetas gimė istorinėje Lietuvoje (Naugarduke, dabartinėje Baltarusijoje), baigė Vilniaus universitetą, mokytojavo Kaune, rašė Lietuvos temomis (jei ne kalbėjo, tai bent suprato lietuviškai). Lietuvių kultūrai (ypač per Baranauską, Maironį) padarė didelį poveikį, paskatino romantizmo reiškimąsi, ypač dėmesį istorinei praeičiai.Mickevičiui Lietuva buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o lietuvio sąvoka labiau reiškė istoriškai suprantamą LDK pilietybę. 1822 m. Mickevičius Vilniuje išleido pirmąją poezijos knygą, kurią sudarė romantinio stiliaus kūriniai. Tai ir yra romantizmo Lietuvoje pradžia. Po metų (1823) išėjo antroji poezijos knyga, kurioje buvo „Vėlinių” II ir IV d., poema „Gražina”, iškėlusi lietuvę moterį-karžygę. Eilėraštyje „Romantika” Mickevičius suformulavo svarbiausią savo poetinį, kartu ir moralinį principą, susijusį su romantizmu: „Žvelk širdimi tik į širdį”. Reikšmingas kūrinys „Odė jaunystei”, kuriame reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas ryžtas, romantinis jo šlovinimas, kartu neigiant tai, kas „be dvasios, be širdies”.Mickevičius romantiškai išgyveno didelę meilę Marilei. Romantizmas nelaimingą, atsako nepatyrusią meilę vertino kaip svarbią dvasinę patirtį. Mickevičius nuolat kūryboje grįždavo prie meilės temos („Skiriama M.”, „Sonetuose”).Svarbus Mickevičiaus biografijos faktas – studijos Vilniaus universitete. Čia tuo metu veikė slaptos Filomatų (mokslo mylėtojų) ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijos. Filomatai ir filaretai siekė didesnio jauno žmogaus sąmoningumo ir patriotiškumo, skleidė laisvės, doros idėjas. Mickevičius parašė „Filaretų dainą”, kurioje šlovina studentišką šaunumą, brangina tiesą ir gėrį: „Tenai, kur neužgęsta / Vienybė ir drąsa, / Nėra geresnio masto / Kaip gėris ir tiesa”. 1823 m. draugijos buvo susektos, daug jaunų žmonių suimta. Šešis mėnesius Mickevičius kalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne (dabar ten yra paminklinė didžiojo poeto atminimo vieta – Konrado celė), vėliau, kaip susijęs su slaptomis draugijomis, ištremtas iš Lietuvos į Rusiją. Pasaulis tapo padalytas į čia ir ten. Visa, kas prasmingiausia, liko ten, kur Lietuvos miškai, Nemunas. Sonete „Nemunui” sakoma: „O Nemune sraunus! Kur tavo vandenai, / Kuriuos vaikystėje aš samstydavau sauja…” Savo ir svetimo sankirta jaučiama ir sonete „Akermano stepės” (jos yra Kryme, kur poetas lankėsi); įsižiūrėdamas – įsiklausydamas į Krymo gamtą, poetas iš tiesų klausosi, ar neišgirs Lietuvos: „Įsiklausau tyloj… Išgirst ausis galėtų / Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia”.
Kaip tremtinys išvykęs iš Lietuvos, Mickevičius į ją nebesugrįžo. Grįždavo tik mintimis, iš naujo išgyvendamas visa, ką buvo patyręs, prisimindamas nelaimingą meilę (nors turėjo šeimą, vaikų, kuriais rūpinosi), Vilniaus universitetą, artimus bičiulius. Po kelių tremties metų jam buvo leista išvykti į Europą. Daugiausia gyveno Paryžiuje. Čia paskelbta „Vėlinių” III dalis ir paskutinis žymus kūrinys – „Ponas Tadas”.Savo romantinius idealus poetas siekė įgyvendinti tikrovėje. Prasidėjus Rusijos ir Turkijos karui Mickevičius išvyko į Konstantinopolį organizuoti lenkų legiono. Ten užsikrėtęs cholera mirė.„VĖLINĖS”„Vėlinės” – viso gyvenimo kūrinys, rašytas ne iš eilės, o atskiromis dalimis. Poetas norėjo parašyti paties patirtą, bet ne vien savo, o ir tėvynės dvasios, kovų ir kančių istoriją, siekė tautos atmintyje išsaugoti keliolika metų iš Lietuvos istorijos. Pavadinimas „Vėlinės” siejasi su ypatingu rudens laiku, kai minimi mirusieji, lankomi kapai. „Vėlinėms” (kaip ir kitiems kūriniams) Mickevičius rašė paaiškinimus: „Vėlinės. Tai pavadinimas iškilmingų apeigų, kurias ir šiandien paprasti žmonės atlieka daugelyje Lietuvos, Prūsijos ir Kuršo pavietų vėlių arba iš viso mirusių protėvių atminimui”.Poetas yra sakęs, kad pradinė poemos idėja yra buvusi „tikėjimas neregimojo, nematerialiojo pasaulio įtaka žmonių veiklos ir mąstymo sferai”. Tai romantizmo žymė – bandymas prasiskverbti už jutiminės realybės ribų.Svarbiausia laikoma III „Vėlinių” dalis, parašyta 1832 metais. Ji susijusi su 1831 metų sukilimu Lenkijoje ir Lietuvoje. Ši „Vėlinių” dalis Lietuvoje buvo draudžiama. III dalį ir aptarsime, daugiausia dėmesio kreipdami į idėjas (pagrindines mintis).TREČIOJI DALISŠios „Vėlinių” dalies, parašytos per labai trumpą laiką, veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, bazilijonų vienuolyne, kur kalėjo ir pats Mickevičius. Mickevičius siekė atkurti 1823-1824 metų įvykius, kai, caro valdžios nurodymu, buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. Poetas norėjo pateikti kaltinimus caro valdžiai už nežmonišką elgesį su jaunais politiniais kaliniais, todėl ryškiai vaizduoja likimo draugų kančias: „Didžiulė pergalė galingo šiaurės caro / Prieš nekaltus vaikus”. „Tai Vasilevskis, kurs čia netolies kalėjo; / Per tardymą, matyt, lazdų jam negailėjo, / Nes kraujo visiškai nebliko jau veide”. Taigi pirmoji idėja – tautos kankinių, tremtinių atminimo pagerbimo būtinumas.
Ryškus „Vėlinių” bruožas – realybės ir fantazijos supynimas. Poetui svarbūs ne tik tikri istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios patirtys, pasikeitimai, vykstantys vaizduotėje. Todėl vaizduojama ir tai, kas realu, tikroviška, ir kas neturi realaus pavidalo – angelai, nakties dvasios. Realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos. Romantikai išlaisvino vaizduotę, žmogaus gebėjimą įsivaizduoti. Svarbus tapo sapnas, kaip protu nesuvokiamo patyrimo išraiška.Pagrindinis „Vėlinių” III dalies veikėjas yra kalinys – dainius, poetas; norima atskleisti menininko dvasią, parodyti, kokia ji sudėtinga. Kalinys supranta, kad išleistas iš kalėjimo, bet ištremtas iš tėvynės, praras kūrybos šaltinį. Kaip reikšmingą idėją galime suprasti Mickevičiaus mintį, kad poetui sunku kurti be tėvynės:Nuo rankų grandines sunkias nuimdami, Jie sielą surakins toli ištremdami! Klajot tarp svetimų, su savo broliais skirtis… Aš – dainius, bet daina turės krūtinėj mirti.Kalinio-dainiaus vardas – Gustavas, jis veikė ir ankstesnėse „Vėlinių” dalyse. Suvokęs savo ir tėvynės ryšį, pasiryžęs kovoti Gustavas pasikeičia vardą. Ant kalėjimo kameros sienos užrašo: „Gustavas mirė 1823 m. lapkričio 1. Čia gimė Konradas 1823 lapkričio l”. Dėl nelaimingos meilės kentėjęs Gustavas Vėlinių dieną patiria metamorfozę, pasivadina Konradu (pagal „Konrado Valenrodo” veikėją).Konradui suteiktos paties autoriaus savybės – ypatinga talento galia improvizuoti (reaguodamas į muziką, Mickevičius galėjo kalbėti eilėmis, kurios laisvai veržėsi iš jo dvasios). Konradas patiria dvasinę ekstazę – didžiausią susijaudinimą, jausmų pakilumą, būseną, kai pasaulis staiga sušvinta. Mickevičiui buvo svarbu parodyti, kad menininkas kalba tarsi iš kokių dvasios aukštybių. Tai romantinė idėja. Mažąja improvizacija – daina – Konradas išsako didelį dvasios pakilumą, pranašo galią: „Kylu, lekiu! Aukštyn – aukščiau visų, / Jau virš visos žmonijos, / Tarp pranašų esu”. Pagrindinio veikėjo paveikslu Mickevičius išreiškia romantizmui būdingą požiūrį į kūrėją – genijų, kuriam pasiekiamos pasaulio ir žmogaus paslaptys.Bet tokia patirtis išsekina Konradą – jis nualpsta celėje. Tarsi atsitokėjęs prabyla įspūdingu monologu. Tai garsioji „Improvizacija” – įstabus romantizmo dvasios poetinis kūrinys, Mickevičiaus kūrybinių galimybių aukščiausias taškas.Kūrybinis genijus romantinį poetą iškelia iki dieviškų aukštumų, bet kartu jis jaučia įtampą tarp laisvos dvasios ir ją kaustančio kūno: „Numesiu kūną, o dvasia sparnus įgaus…”; „Bet aš esu žmogus, ir žemėj mano kūnas, – / Tenai mylėjau aš, tai ir širdis tenai”. Tėvynės meilės ir jos laimės idėja iškeliama kaip apibendrinanti, kartu ir išplečianti meilės ribas:Aš niekados vienos tėvynės nemylėjau.Myliu visus, visus! Ir žmones, ir tautas!Visas jau buvusias ir būsimas kartas…Paskutinė „Improvizacijos” dalis prasideda ryžtinga intonacija – herojus pasiryžta kovoti už tėvynę, už milijonų likimus:Nūnai, tėvyne, mūs likimai susipynė,Aš tavo dvasią savyje jaučiu.Aš – tai tas pat, kas tėvynė,Nes už milijonus myliu ir kenčiu.Užtat ir mano vardas – Milijonas!
XIX a. romantikai stiprino žmogaus ir žmonijos ryšį, skatino dvasinę brolystę.Nuo didelės įtampos Konradas netenka jėgų, improvizacija nutrūksta. Pasirodo piktosios dvasios, vėliau kiti kaliniai, kunigas. Kalinys sako apie Konradą: „Ta beprotybė jį, matyt, ir vėl užpuolė”. Kasdieniškam žvilgsniui įkvėpimas atrodo panašus į beprotybę. Romantizmo kūrėjai šį panašumą ryškino, stiprino paslaptingumą.Greta Konrado pasirodo kunigas Petras, kuris stengiasi išgelbėti didžiojo maištininko sielą. Šiems pagrindiniams III dalies veikėjams skirta išsakyti svarbiausias mintis, jiems suteikiama didžiausio patyrimo, netgi ateities numatymo galimybė. Konradas ir atpažįsta kunigą Petrą kaip brolį: „Kaip keista! Niekados jo nemačiau lig šiolei, / Tačiau pažįstu jį kaip tikrą savo brolį”. Konradas perduoda kunigui žiedą. Žiedas čia yra romantinis simbolis, kuriuo išsakomas paslaptingas žmonių ryšys, vidiniai įsipareigojimai, atpažinimo galimybė.
Kūrinio pabaigoje vaizduojama Vėlinių naktis. Moteris gedulo drabužiais kapinėse laukia susitikimo su dvasia, kadaise pasirodžiusia, bet nieko nepasakiusia. Ji laukia Gustavo-Konrado. Burtininkas kviečia dvasias. Mato ir laukiamąjį: „Žiaurūs budeliai tautos / Jį kankina…” Moteris įžvelgia ant kaktos mažytę žaizdą: „Lyg raudona kruopelytė, – / Kraujo lašas kaktoje”. Burtininkas apibendrina: „Nors maža, bet jos, deja, / Nė mirtis jau neužgydys”. Šituose žodžiuose išryškėja dar viena idėja: kūrėjo siela yra amžinai sužeista, siekdamas nepasiekiamo, maištaudamas ir pats susižeidžia.Mickevičius dar patyrė gyvą žmonių tikėjimą, kad yra būdų, yra žodžių, padedančių užmegzti ryšį su mirusiaisiais, ypač per Vėlines. „Vėlinių” II dalies pradžioje įrašyti Šekspyro žodžiai: „Yra stebuklų žemėj ir danguj, / Kurių net nesapnavo jūsų protas”. Pasaulis sudėtingesnis, negu suvokia kasdieniškas, pragmatiškas protas. „Vėlinėmis” Adomas Mickevičius gilinosi į pasaulio sudėtingumą, jo paslaptis siejo su tėvynės ir savo paties likimu.„PONAS TADAS”
„Ponas Tadas” – paskutinis didelis Adomo Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Poema turi ilgesnį pavadinimą – „Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje” – ir paaiškinančią paantraštę – „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų”. Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus nutikimus, dramatiškas paslaptis ir paviršines gyvenimo intrigas.Poemą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius. Putinas yra tiksliai pastebėjęs „Pono Tado” savitumą ir skirtumą nuo kitų poeto kūrinių: „Epinis romumas, vaizdų plastiškumas, žmonių pavidalų bei charakterių ryškumas, giedros, nuotaikingos poezijos paprastumas – štai šio paskutiniojo Mickevičiaus šedevro būdingiausi bruožai. Savo kūrybinėje raidoje juo poetas priartėja prie realistinės kūrybos krypties. Jame nėra tokios jausmus kurstančios ugnies, kaip ankstyvesniuose romantiniuose veikaluose, užtat yra gyvenimiškos teisybės ir išminties”. „Vėlinės” yra ryškus romantizmo kūrinys, o „Ponas Tadas” – daugiau realistinis, aprašomasis.
„Ponas Tadas” rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas. Mickevičius yra sakęs, kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje, „giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais”. Jis viską atsiminė, regėjo, girdėjo, mintimis grįždamas į gimtąsias Naugarduko apylinkes, tarsi susitikdamas su savo tėvų kaimynais, Napoleono žygio į Rusiją išvakarėse svajojančiais pasinaudoti istorijos suteikta galimybe ir atkurti Lietuvos ir Lenkijos – Abiejų Tautų – Respubliką.Poemos pradžia ypatinga. Tai prisiminimo sukelta vizija, regėjimas, sujaudinto balso preliudija, meilės ir pagarbos tėvynei išreiškimas, jungiantis šlovinimo ir nuolankumo intonacijas:Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.Pradžioje keli vietos ypatingumo – šventumo akcentai: minimas Vilnius su Aušros vartais ir stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, lietuviško vardo miestas Naugardukas su pilimi, Nemunas, banguojantis per kalvas, lankas.Atkreipkime dėmesį, koks artimas Mickevičius turėjo būti Maironiui, kai šis vaizdavo gimtinę: „Ten, kur Nemunas banguoja / Tarp kalnų, lankų” („Mano gimtinė”) arba kai ieškojo gimtinės vaizdinio konkretumo ir minėjo tuos pačius žvangučius („Kur bėga Šešupė”).Siužetinis pasakojimas pradedamas tokiu vietos ir laiko nusakymu:Vidur tokių laukų kadaise prie upelio, Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio Bajoro senas dvaras.Tokia pat pradžios kompozicija yra ir Šatrijos Raganos „Sename dvare”: pirma jausminga įžanga, o paskui kitos intonacijos pasakojimas apie seną dvarų, kaip ir sodybą (valstietiškoji kultūros dalis), veikusį Lietuvos istoriją, meną, žmonių likimus.Į gerai tvarkomą, rūpestingai prižiūrimą seną dvarą – Soplicynę – pas seną viengungį dėdę iš mokslų grįžta ponaitis Tadas (vardą gavęs Tado Kosciuškos, 1831 metų sukilimo vado, garbei). Dvaro gyvenimas vaizduojamas idiliškai: visur žiūrima tvarkos, laikomasi gamtos ir Dievo įstatymų. Grįžęs jaunasis ponaitis pastebi permainas dvare, pamato darže gražią mergaitę Zosę, kuri krinta jam į širdį. Dėdė, Tado globėjas, turi savo planų, nori, „Kad Tadas vestų žmoną <…>, / Kad ūkį perimtų ir kaime įsikurtų / Ir įpėdiniu liktų jo sukrautų turtų”. Ponia Telimena, vystanti gražuolė, gundo jaunąjį Tadą. Taip palengva pinamos svarbiausios siužeto gijos – Soplicų ir Horeškų nesantaikos, Tado ir Zosės meilės, paslaptinga vienuolio Robako, kaip paaiškėja – Tado tėvo, istorijos. Pasakojami įvairūs praeities įvykiai, nutikimai. Margame ir sekti įdomiame pasakojime apie bajorų gyvenimą (medžioklių, pokylių, ginčų, antpuolių, meilių, teismų scenos) neišleidžiama iš akių svarbiausia- tėvynės likimo – tema. Jei Napoleonas pultų Rusiją, atsirastų viltis: „Jei Vytis dar kovon sukeltų Žemaitiją, / Jei tūkstantis bent rankų stvertų kalaviją…”.Poema baigiama senovine bajorų puota. Tadas susižieduoja su Zose, nusprendžia paleisti į laisvę savo dvaro baudžiauninkus. Meniniais vaizdais perteikiamas senojo gyvenimo gyvybingas sūkurys, tarsi paties gyvenimo šventas ritmas, kuriame dalyvauja ir daiktai (senas servizas, pasikeičiantis pagal metų laikų spalvas).Poemos pasakotojas tarsi savotiškas gyvenimo sakmės sekėjas. Jis žino ir persako kitiems tai, ką yra girdėjęs:„Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau, / O ką girdėjau – tą į šias knygas sudėjau”. Paskutinė poemos dalis – „Epilogas” – kitokios nuotaikos: jame grįžtama į kitą tikrovę („Ką dar gali Paryžiuj prisiminti…”), paryškinamas kontrastas tarp romantinių prisiminimų ir realybės.Poemos įvykius perkerta poetiniai grįžimai į Lietuvos istoriją; gamta ir istorija vaizduojamos susipynusios:Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena! Baltvyžy, Paneriuos ir šiandien jie šiurena. Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą, Kai šis, medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs, Ant kalno, degant laužui, prietemoj ilsėjos Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų, Liūliuojamas Vilnelės ir Neries ošimo.Mickevičius leidžiasi į priešistorinį laiką. Į laiką, apie kurį kalba padavimai, mitai (apie Vilniaus įkūrimą). Primenamas ir Dionizo Poškos Baublys. Mickevičius išsako ypatingą žavėjimąsi, pagarbą medžiams, asmeninį ryšį su jais kaip likimo broliais: „Gimtiniai mano medžiai! Jeigu Dievas duotų, / Kad laimė grįžt Tėvynėn man nepavėluotų, / Ar būtų lemta man jus vėl tenai išvysti, / Jus, prie kurių prabėgo mano kūdikystė?” Frazė „Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!” atskleidžia Mickevičiaus pasaulėjautą, jos artimumą lietuvių gamtojautai, persmelkiančiai literatūrą iki pat XX a. paskutinių dešimtmečių.Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis. Poetas kuria apibendrintus gamtos vaizdus, kurie suvokiami kaip konkretaus krašto vaizdai. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos kraštovaizdį poetas mintyse regėjo kaip prarastąjį rojų. Gamtos spalvos išlieka romantinės – medžiai turi atmintį („Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena”), žemė – paslapčių, kurias išgirsti gali tik ypatingą klausą turintis žmogus, pavyzdžiui, medžiotojas, laisvasis šaulys, klajoklis: „Jis kaip raganius žemę kalbina ir klausia, / Ir ji garsų daugybę kužda jam į ausį”.Svarbiausi kraštovaizdžio akcentai – miškai ir vandenys. Giria yra paslaptis, giria slepia gyvenimo mįslę. Girios ir jūros, svarbiųjų romantizmo įvaizdžių, interpretacija Mickevičius atvėrė ir filosofinę paviršiau s ir gelmės santykio problemą.Kas Lietuvos girias lig pat gelmių ištyrė, Kur klaikūs tankumynai prieblandoje svyri? Žvejys tinklus tik jūros pakrašty padriekia, Medžiotojas girias tiktai iš krašto siekia, Tik jų paviršių, garsą, išvaizdą pažįsta, Bet jųjų paslapčių pasiekti neišdrįsta.Mickevičiaus poema „Ponas Tadas” apima plačią XVIII a. pab.-XIX a. pr. senosios Lietuvos bajorijos gyvenimo panoramą, perteikia to laiko papročius, mąstymo būdą, garbės, orumo, įsipareigojimo valstybingumui sampratą. Mickevičius talentingai sujungia abu gyvenimo ratus: aukštąjį (valstybė, idealai) ir žemąjį (kasdienybė, papročiai). Siužetinis pasakojimas apie įvykius ir nutikimus suderinamas su pakiliais ir paslaptingais gamtos aprašymais.Visą XIX a. lietuviai mėgo ir skaitė „Poną Tadą”. Poema neabejotinai padarė poveikį literatūrai lietuvių kalba, į ją, ypač į gamtos vaizdus, buvo įsiskaitęs „Anykščių šilelio” autorius Antanas Baranauskas.SonetaiMickevičius, Vilniuje caro valdžios suimtas už dalyvavimą filomatų veikloje ir ištremtas į Rusiją, kurį laiką gyveno Odesoje, lankėsi Kryme. Čia jam atsirado proga arčiau susipažinti su romantikus intriguojančia Rytų kultūra. Odesoje Mickevičių prižiūrėjo policija, bet, pasitaikius progai, jis slapta išvyko į netoliese plytinčias Akermano stepes. Ši ir kitos kelionės teikė daug kūrybinių impulsų. 1826 m. pasirodė jo „Krymo sonetai”, labai dienoraštiškas ciklas, perteikiantis kelionių metu patirtus įspūdžius. „Krymo sonetuose” daugeliu atvejų piešiamas peizažas, bet jis nėra savitikslis: gamtos vaizdai sužadina poetinius išgyvenimus, kurie tampa žmogaus dvasinio gyvenimo išreiškimo priemone.
Maždaug tuo pačiu metu poetas išspausdino ir daugiau nei dvidešimt sonetų meilės tema. Kai kuriuose iš jų aiškūs meilės Marilei atgarsiai.Šio laikotarpio lyriką Mickevičius rašė soneto forma. Sonetas atsirado Renesanso epochoje kaip naujo tipo eilėraštis, kurio gana griežta forma buvo patogi išreikšti ne tik jausmus, bet ir apmąstymus. Sonetas komponuojamas kaip skirtingų temų, jausminių ar dvasinių būsenų sugretinimas, supriešinimas.Sonetas išsirutuliojo iš italų liaudies poezijos, klasikinį pavidalą įgavo Petrarkos kūryboje. Sonetą sudaro du ketureiliai, surimuoti pagal schemą abba, ir du trieiliai, surimuoti pagal schemą cdc dcd arba cde cde. Turinio požiūriu ketureiliuose paprastai plėtojama kokia nors tema, o trieiliuose pateikiamas tos temos apmąstymas, filosofinis apibendrinimas.Be reguliarios strofų sandaros ir rimavimo taisyklių, buvo rekomenduojama laikytis ir teksto dėstymo taisyklių: kiekvieną strofą baigti tašku, vengti žodžių pakartojimo, paskutinis eilėraščio žodis turėtų būti svarbiausias. Keturios strofos minties judėjimo požiūriu sudaro temos raidą: užuomazgą – temos plėtotę – kulminaciją – atomazgą. Kompoziciškai sonete svarbiausia yra teminė priešprieša tarp ketureilių ir trieilių. Esama ir kitos soneto rašymo tradicijos. Pavyzdžiui, Šekspyro sonetą sudarė trys ketureiliai ir apibendrinančio turinio dvieilis. Mickevičiaus sonetuose laikomasi Petrarkos tradicijos.