M.Valančius – Didysis Lietuviu tautos Švietejas

M.Valančius gimė 1801m., netoli Salantų (Kretingos r.) esančiame Nasrėnų kaime. Pakrikštytas Kalnalio bažnyčioje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, studijavo Varniuose ir Vilniuje. Jau studijų laikais pasižymėjo dideliais gabumais, išmintinimi ir darbštumu. 1828m. Vilniaus katedroje įšventintas į kunigus, o 1849m. buvo įšventintas į vyskupus.
Pačioje vyskupavimo pradžioje, lankydamas parapijas skatino kunigus steigti parpines mokyklas, o savo pamoksluose ragino žmones mokyti vaikus skaityti. Kunigams įsakė kalėdojant surašyti nemokančius skaityti vaikus ir jiems kas met nešti knygas. Jau pats surašinėjimas traukė žmones prie knygų. Vyskupui taip pat uoliai suusirūpinus mokyklų steigimu ėmė kilti žmonių, mokančių skaityti ir skaičiuoti, skaičius. Pagal dekanų pranešimus 1853m. Žemaičių vyskupijoj buvo 197 mokyklos, kuriose mokėsi 5910 vaikų. Kai kurie mokėsi skaityti ir rašyti namie. Plečiantis parapinėms mokykloms rusų įsteigtos mokyklos vietomis visai ištuštėjo ir užsidarė. Parapinių mokyklų programa buvo labai kukli. Vaikai buvo mokomi skaitymo ir tikybos. Tik kai kuriose mokyklose buvo įvestos rašymo ir skaičiavimo pamokos. Mokyklos neturėjo tinkamų patalpų. Todėl M.Valančius eidavo per dvarinikus prašyti paramos.

M.Valančius rūpinosi pakelti Varnių buities kultūrą – pastatė vandens maalūnų, parūpino miesteliui vaistinę, pašto kelią ir stotį, todėl purvinos gatvės buvo išpiltos žvyru. Virtęs tikruoju vyskupijos centru, Varnių miestelis atkuto. Tačiau Valančiui, žinoma, labiau rūpėjo pažadinti miesto dvasią, išjudinti kultūrinį gyvenimą. Varniuose jis ėmė telkti šviesius, veiklius žmones, daugiausia sa

avo Kražių gimnazijos mokinius, seminarijos auklėtinius, dabar jau baigusius aukštuosius mokslus. M.Valančius pradėjo karą su girtavimu, skelbė blaivybės idėjas ir ragino žmones stoti į blaivybės brolijas. M.Valančius nepasidavė rusų valdžios spaudimui. Jis stojo ginti tautą ir katalikų bažnyčią nuo surusinimo. Organizavo Tilžėje (Prūsija) lietuviškų leidinių spausdinimą ir slaptą jų platinimą Lietuvoje.
M.Valančius savo gimtinę Nasrėnuose su meile aprašinėjo grožiniuose kūriniuose, savo veikėjams pasirinkdamas giminių ir kitas gerai žinomas šio kaimo žmonių pavardes. Antai “Palangos Juzėje” pagrindinį herojų Jūzupą Viskantą, kuris siuvo pas Kartenos parapijos Kūlupėnų kaimo ūkininką Stropų, veda į Salantų pusę. Kalbėdamas J.Viskanto lūpomis, rašo: “Perėjęs Nasrėnų sodą ir upelę Salantą, pamačiau po kairės rankos gražų gyvenimą.” Antano tretininko pasakojime M.Valančius vėl sugrįšta į savo pamėgtą Nasrėnų sodą, paminėdamas ten seniau (1806m.) gyyvenusį Pilypą Brazdauskį. Matyt, ne kartą rašytojas mąstė apie gilią savojo kaimo senovę, nes pasakojime aprašė “Karą pas Salantų pilį”. Nasrėnų sodą, esantį didžiai seną, žinomą net nuo 1112m. Kryžiuočiams veržiantis nuo Kretingos prie Salantų pilies, Nasrėnuose ir Kalnalyje būdavę uždegami pavojų laužai, paleidžiamos malūnų prie Salantos upės užtvankos.
Reikšmingiausias jo veikalas yra 1848m. išleista dviejų tomų knyga “Žemaičių vyskupystė”, kurioje aprašomos ne tik katalikų bažnyčios įsigalėjimas Lietuvoje, bet ir pateikiama daug įdomios medžiagos iš mūsų kultūros istorijos. Istorikų liudijimu Mo
otiejus Valančius “Žemaičių vyskupystę” parašęs ir išleidęs S.Daukanto įkalbėtas. Kitas svarbus M.Valančiaus darbas, tai 1867m. išleistas smulkiosios tautosakos rinkinys “Patarlės Žemaičių”, dėl kurio Žemaičių vyskupas stojo į žymiausių lietuvių folkloro rinkėjus ir skelbė jų gretas šalia L.Rėzos, S.Stanevičiaus ir S.Daukanto.
M.Valančius rašė ir grožinę literatūrą. Dėl to jis pelnė lietuvių prozos pradininkų vardą. Žymiausi M.Valančiaus grožinės literatūros kūriniai tai: “Vaikų knygelė” (1864m.), “Paaugusių žmonių knygelė” (1868m.), “Pasakojimas Antano lietuvninko” (1872m.), apysaka “Palangos Juzė” (1869m.) – žymiausias M.Valančiaus kūrinys. Apysakoje vaizduojama XIXa. Lietuvos valstiečių buitis liaudies papročiai bei tradicijos. Visur ir visada M.valančius pabrėžė darbo reikšmę. “Vanduo netekėdamas ir žmogus nieko nedirbdamas genda”, – tokia apsakymo “Gustis Kručas” pagrindinė mintis. Autorius skatina valstietį gyventi sąžiningai, pasitikėti savimi, būti oriu žmogumi. Literatūriniu požiūriu M.Valančiaus proza toli pralenkė ankstesnius Lietuvių didaktus. Rašytojui tinka žodžiai, kuriais jis kreipėsi į savo kūrinių skaitytoją: “Būkit bitelė, kuri iš kožnos žolelės, kvepiančios ar dvokiančios sugeba išsiurbti saldų medų”.
Mirė M.Valančius 1875m. Kaune.
Atgimusi Lietuvos tauta nepamiršta didžiojo žemaičio. Buvusiame Žemaičių vyskupijos dvasiniame centre – Nasrėnuose – tarpukario metais vyskupui Motiejui Valančiui buvo pastatytas paminklas, kuris, sovietiniais metais kad ir išniekintas, Atigimimo laikais vėl buvo atstatytas ir dabar kiekvienam primena šio Žemaičių vyskupo nuopelnus visai Lietuvos kultūrai ir Bažnyčiai. Jo vardu pavadinta nemažai gatvių, mokyklų, katalikiškų or
rganizacijų ir kt. Net sovietinė valdžia neišdrįso paniekinti vyskupo M.Valančiaus nuveiktų darbų. Gimtoji sodyba dar iki Atgimimo buvo paskelbta architektūros ir istorijos paminklu, 1969m. čia atidarytas Žemaičių vyskupo M.Valančiaus memorialinis muziejus, kaip Kretingos Kraštotyros muziejaus filialas. Nuo 1990m. muziejus tapo pavaldus Kūlupėnų seniūnijai, o jai vadovauja Algis Čėsna. Dabar tai vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus. Jis ikurtas A. ir B. Milašių sodyboje.
Motiejus Valančius buvo didis žmogus. Jis išmokė lietuvius skaityti ir jie skaitymo nebepamiršo. Vaikų mokymas skaityti lietuvišką knygą virto šventa tradicija. M.Valančius blaiviai ir kritiškai žvelgė į kaimo gyvenimą, puikiai pažino gimtąjį kraštą, jis jautė liaudies kalbos grožį, tik labiau mėgo ne lyrišką, o šiurkštų žodį. Visokeriopai puoselėjo liaudies švenčiausiąją kalbą. Jis daug prisidėjo prie lietuvių kalbos išlikimo, todėl jis iki šiol gyvas žmonių širdyse.

Leave a Comment