Valančiaus darbų didybę mūsų kultūros istorijoje nulėmė, kad jis, kaip mokslo vyras ir aukščiausias Lietuvoje katalikų bažnyčios asmuo, labai sunkiu, kone žūtbutiniu mūsų tautai, jos kalbai laikotarpiu apsisprendė ir veikė lietuvybės naudai. Sudėtingomis, nuožmiomis ano meto sąlygomis tai buvo drąsus, pasiaukojantis savo tikėjimą ginančio žmogaus žygdarbis. Pirminės, giliosios to žygdarbio šaknys buvo kaimietiška būsimojo vyskupo, švietėjo, rašytojo kilmė, prigimtis, dvasia.Valančius pirmasis po 35 savo pirmtakų Žemaitijos vyskupų – bajorų, grafų, kunigaikščių – buvo vyskupas, atėjęs iš šiaudinės “mužiko” pastogės. Ištikimybę ir meilę tos pastogės žmonėms jis išsaugojo per visą savo gyvenimo ir darbų kelią.
Motiejus Valančius gimė 1801m. vasario 16 d. Narsėnų kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje. Jo tėvai – Mykolas ir Ona – turtingi valstiečiai. Mykolas Valančius atliekamu laiku dar vertęsis kalvyste; galbūt paauglystėje dumdamas tėvo žaizdrą būsimasis rašytojas pajuto pagarbą amatams, kuriuos vėliau savo raštuose piršo jaunimui. Motiejus iš vaikystės buvęs nestiprios sveikatos, todėl iki šešioliktųjų metų sukinėjosi namuose.Tas laikas bundančioje imlioje jaunuolio dvasioje galėjo nejučia palikti ryškias tradicinio žemaitiškojo sodžiaus doros, papročių, kalbos žymes, kurios paskui ženklinos visą jo darbų kelią. Vėliau, brolio ir dėdės kunigo padedamas, įstojo vienuolių dominikonų rikiuojamą Žemaičių Kalvarijos mokyklos antrąją klasę.Su Žemaičių Kalvarijos mokyklos atestatu Valančius būtų galėjęs studijuoti ir universitetuose, bet jis, greičiausiai bendravardžio dėdės – kunigo paakintas, 1822 metų rudenį įstojo į Varnių kunigų seminariją. Jaunasis Vakančiu turbūt greitai išsiskyrė iš kitų klierikų, ne sper trumpesnį laiką – dvejus metus – išėjo čia kunigo mokslus ir iš karto buvo pasiųstas tęsti studijų į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją.
Skirtingai nuo Varnių seminarijos, Vilniaus klierikams jau labiau rupėjo ne sielos, o pasaulio išganymo dalykai.Tolesni Valančiaus gyvenimo dešimtmečiai paliudija ir taip žinomą tiesą, kad gabus,darbštus, o svarbiausia – suvokiantis aukštesnį pašaukimą žmogus nepaskęsta kasdienybė sverpetuose, o išsiveržia į prasmingos ir ženklios veiklos platumas. 1828 m. gegužės 16 d. Valančiu Vilniaus katedroje buvo išventintas kunigu ir jau kaip Vilniaus vyskupijos dvasininkas paskirtas nuošalaus Mozyriaus apskrities mokyklos tikybos mokytoju ir kapelionu. Po šešių metų Valnačius, savo prašymu, sugrąžinamas į gimtąją Žemaitiją, Kražių gimnaziją. Čia šešius metus ėjo mokyklos dvasininko ir bibliotekos globėjo pareigas.Prieš tai buvusi besugriūnanti Kražių gimnazija, Valnčiaus mokymo laikais, ėmė kilti.Tai buvo atbundančios lietuviškos dvasios, kultūros, kalbos daigai. Valančius savo paskaitose kalbėjo ne tik apie Lietuvos Bažnyčios, bet ir valstybės istoriją, kėlė Vytauto didybę, smerkė lenkų vadovų klastas prieš Lietuvą, o svarbiausia – skiepijo ištikimybę gimtajai kalbai net sunkiausiomis sąlygomis. Taigi Kražių gimnazijoje aptinkame ir pirmas paties Valančiaus pėdas, kurios rodo jį nutarusį žengti per šimtmečius apleistu, užžėlusiu lietuviškos dvasios taku.Kražiuse budo ir moksliniai Valančiaus siekiai. Jis, perskaitęs knygas, galiniuose puslapiuose užrašo savo mintis, kritinęs pastabas. Motiejų domina ir Žemaotijos istorija bei dabartis, jis rankioja apie ją žinias, greičiausiai tik nujausdamas, kad to prireiks ateities darbams. Rašė mokyklos metraštį.Pasirinktas mokslo kelias iš tikrųjų vedė į gyvenimo aukštumas. Valančius vėl grįžta į tas mokyklas, kuriose pats ne taip seniai mokėsi, tik dabar jau kaip profesorius ar net vadovas. 1840 metų rudenį pradeda dėstyti tikėjimo dalykus Vilniaus dvasinėje akademijoje – taip dabar vadinosi ta seminarija, kurią jis prieš dvylika metų baigė. 1842 metais čia gauna aukštą teologijos mokslų daktaro laipsnį. 1845 metų rugsėjo 3 dieną Vidaus reikalų ministerija paskiria Valančių Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Gyvendamas Varniuose Motiejus parašo garsiąją “Žemaičių vyskupystę”, kuria ragino jaunimą į mokslą, darbą, tėvynės dalykų meilę. Ta Varniuose parašyta dviejų dalių “Žemaičių vyskupystė” išėjo 1848 metais ir buvo ženklus įvykis ne tik Valančiaus darbų, bet ir lietuviško rašto, Lietuvos mokslo istorijoje.Vėliau jis pakrikštijamas Žemaičių vyskupu. Naujasis vyskupas stvėrėsi žygių, veiklos. Jau 1851 metais aplankė 75 bažnyčias, o per kelias vasaras visą vyskupiją.Pirmąjį vyskupavimo dešimtmetį veik visas jėgas atidavė parapijų, bažnyčių reikalams.Per vyskupavimo laiką buvo pastatytos 49 bažnyčios.Suvokė, kad vienas ne ką tenuveiks, užtat mokėjo rasti bendraminčių, remėjų, pagalbininkų. Kunigus ragino ir vertė šviestis, lavintis. Šviesuolius palaikė ir kėlė, atžagareivius barė ir stumdė. Žodžiu visaip stengėsi kelti išsimokslinimo lygį.Po dvylikos vyskupavimo metų buvo pašventęs 333 kunigus ir suteikęs Sutvirtinimo sakramentą 580687 žmonėms. Valančius buvo pirmasis Žemaitijos vyskupas, ėmęs rašyti ganytojiškus laiškus tikintiesiems.Visų šių darbų derlius būtų buvęs daug didesnis, jei Valančiui nebūtų reikėję grumtis su aršiais trukdytojais – imperijos valdininkais. Rusijos vadovai ėmė įvairiais būdais slopinti Lietuvoje katalikybę, varžyti kunigų ir tikinčiųjų teises ir laisves.Taigi Valančius dirbo labai sunkiomis sąlygomis.Valančius visomis išgalėmis ir įmanomais būdais gynė Bažnyčią, jos žmones ir namus. Nebuvo nė vienno draudžiančio, įspėjančio, grasinančio valdininkų rašto, su kuriuo jis būtų sutikęs, kuriam nebūtų priešinęsis, su kuriuo nebūtų kovojęs. Ypač siekė, kad nebūtų varžomas kunigų žodis. Taigi Valančius buvo lyg Evangelikos uola, gynusi Bažnyčios gyvybę ir laisvę, nors takova atėmė daug jėgų, kurios būtų labiau pravertusios našesniam triūsui.Per sukilimą Valančius nepalaikė, bent jau stengėsi, nė vienos pusės. Tai nepatiko nei patiems sukilėliams, nei Rusijos vadams. Pastarieji, įtarę, kad Valančius palaiko sukilėlius, labai suvaržė kunigo gyvenimą.Taigi Valančių, kaip vyskupą, Rusijos valdininkai suvaržė ir pažeminno. Tačiau net tame geležiniame Kauno narve Valančius nepalūžo, nepasidavė, o iš naujo, visu ūgiu pakilo grumtis už Bažnyčią ir lietuvybę. Visaip stengėsi užtarti, gelbėti į valdžios nagus pakliuvusius kunigus sukilėlius, o nubaustiems padėti. Žadino tikinčiųjų, ypač kunigų, dvasią, ragino nepabūgti ir nevengti pavojų, nepasiduoti valdžios vilionėms nė grūmojimams, o kentėti ir aukotis už tiesą.Ir pats rodė nepaklusnaus, kovojančio kalinio pavyzdį. Netekęs tiesioginio, gyvo žodžio vyskupijos ganomiesiems, griebėsi plunksnos, o parašytasis žodis pasirodė besąs ne tik paveikus, bet ir amžinas. Kaune Valančius sukūrė didžiąją savo raštų dalį. Didžioji dalis – religinės knygos tikintiesiems. Būtent Kaune Valančius sukūrė ir vertingiausią savo literatūrinio palikimo dalį – prozos knygas.Savo knygose mokė ir barė žmones, nes juos mylėjo. Susirūpinusias akis ypač kreipė į vaikus ir jaunimą, nes jie buvo didžiausia viltis. Kasdieniškais vaizdeliais pratino žmogų prie dailiojo, meninio žodžio, mokė svetimybių neužterštos kalbos. Rašydamas knygas Valančius ir pats pasiguodė, atsigaivino. Atskirtas nuo mylimosios Žemaitijos, rašytojas nors savo kūriniuose galėjo ten laisvas pabūti. Su klumpėtu linksmuoliu Juze skersai ir išilgai perėjo Žemaičių šalį, vėl aplankė gimtąjį Baltijos pamarį, pasisvečiavo pas pažįstamus, pasilinksmino su jaunimu.Vaalnčus širdimi visada buvo su tais , su kuriais gimė ir augo. Tai matyti iš jo testamentinio laiško ganomiesiems. Valnčius vėl ragino gyventi dorai, blaiviai, likti ištikimiems Bažnyčiai, gailėjosi,nusikaltėlių paklydėlių. Ypač mokė sugyvenimo šeimoje. Vyrą ragino labiau gerbti moterį.Ryškiausias, bene pamatinis Valančiaus asmenybės bruožas buvo atsidėjimas pareigai, pirmiausia dvasininko. Buvo labai pareigingas. Pareigą jis suvokė ne vien kaip užuojautą silpsnesniems, kenčiančiam, o kaip gyvą pagalbą jam veiksmu, darbu. Darbštumas buvo kitas Valančiaus bruožas. Niekas neatsimena vyskupo, rašytojo poilsio, pramogų, atvirkščiai, visi mini valstietišką triūsąvardija darbus. Ir tie nesibaigiantys darbai, triūsas buvo Valančiui ne sunki našta, omiela žmogiškoji pareiga, dvasios laisvė. Siekė pažadinti apsnūdusią kunigiją.Valančiaus asmenybė atrodo dar įspudingesnė niūraus, šiurpaus to meto fone. Jo vairuojamą vyskupystės laivą daužė įnirtę priešingi vėjai. Valančiui reikėjo irtis tarp sukilėlių ir Rusijos generolų, tarp popiežiaus ir caro, tarp bundančių laisvei, bet vargšų kaimiečių ir senamadiškų, užtat remiančių bažnyčias dvarininkų, tarp įsibegėjusio lietuvių lenkinimo ir prasidėjusio nuožmaus rusinimo.Dėl savo valstietiškos kilmės, tauraus būdo, pasiaukojamos visuomeninės veiklos, meilės paprastiems žmonėms Valančius susilaukė didelio populiarumo liaudyje. Kaip bažnyčios pareigūnas, jis uoliai darbavosi stiprindamas katalikybę, bet kartu daug nuveikė ir liaudies švietimui bei kultūrai: steigė parapines mokyklas ir bibliotekėles, rūpinosi lietuviškų raštų leidimu, pratino žmones prie skaitymo. Tia turbūt ir buvo bene didžiausias Valančiaus nuopelnas mūsų kultūrai. Pirmiausia reikalavo skaityti lietuviškai Valančiui rūpėjo, kad vaikai parapinėje mokykloje išmoktų ne tik lietuviško rašto, bet ir turėtų ką skaityti.Valančius suprato, kad įsisiūbavusi žmonių švietimo banga neturi atslūgti, ir ieškojo naujų takų pakreipti ją tinkama linkme. Jis rūpinosi ne ti kpradiniu, bet ir platesniu žmonių švietimu. Tam darbui kėlė kunigus, kurie buvo veik vienininteliai ano meto inteligentai, dažnai bendravę su sodiečiais.
Vėlaiu, spaudos draudimo laikais, Valančius bandė užstoti lietuviškos knygos kankinius, bet buvo bejėgis. Tada jam buvo prieštaraujama dėl jo kūrinio “Žemaičių vyskupystė”; buvo nepatenkintų, kad šis jo kūrinys parašytas ne lenkų, bet niekam nežinoma lietuvių kalba. Bet Valančius įrodė, kad lietuvių kalba yra tinkama ir mokslo reikalams. Valančiaus apsisprendimas palaikyti lietuvybę anais laikais buvo laibai reikšmingas. “Žemaičių vyskupystė” liudijo lietuvių kalbos lygiavertiškumą mokslo pasaulyje.Mūsų tautos atmintin Valnčius įspaudė ryškų blaivybės ženklą. Jis gerai suvokė, ka doros, šviesos, rašto grūdas gali duoti vaisių tik blaivios dvasios dirvoje. O jo laikais toje dirvoje vešėjo girtuoklystės piktžolės. Lietuvio silpnybė kvaišalo stiklui buvo žinoma ir anksčiau, ti kseniau ši yda labiau tarpo ponų svetainėse. O per ilgą baudžiavos laikotarpį girtuokliauti pradėjo ir valstiečiai. Baudžiauninkas degtinėje bandė skandinti savo skriaudą, nedalią, dvasios nykulį.Bet aušo laisvės rytas, ir Lietuvos valstietis ryžosi sykiu su baudžiava kratytis ir girtuoklystės pančių, giedrinti savo dvasią.Tuos siekius gerai suvokė Valančius. Jis tuojau įpareigojo visus vyskupijos kunigus steigti blavybės brolijas. Blaivybė greit ir plačiai įsiplėtojo po visą vyskupiją.Kiekvienas šimtmetis iškelia tautai naujų rūpesčių, o tie rūpesčiai išugdo asmenybes, kurips kartų atmintyje išlieka kaip ryškūs šviesuliai. Valančius yra devinioliktojo amžiaus lietuvių tautos didvyris. Lietuviai gal džiaugtis ir didžiuotis, kad anuomet gimė toks gabus ir atsidavęs Lietuvai žmogus. Kad jų būtų daugiau!