Motiejus Valančius

M.Valančius yra dominuojanti XIX a. vidurio Lietuvos istorijos figūra, ir jo literatūrinis darbas negali būti suprastas ir įvertintas be ryšio su viešo reiškimosi visuma, religine, politine, švietėjiška veikla, kuri esmingai palietė Lietuvos visuomenės sąmoningumo turinį ir linkmę.

Valančius yra esminė grandis lietuvių prozos tapsme, jos žanrų ir retorikos sklaidoje, negausūs eiliavimai yra visiškame jo literatūrinio universumo pakraštyje, nors jo poveikis žymiai vėlesnio laiko lietuvių literatūrai netikėtai ir paradoksaliai persimeta į poezijos sritį.

Įvairūs yra Valančiaus prozos žanrai: istoriografija ir hagiografija, politinė-religinė publicistika ir paamokslai bei ganytojiški laiškai, didaktiniai pasakojimai bei įvairybių užrašai, neminint originalių ir verstinių grynai bažnytinių tekstų ir gausios epistolikos. Atitinkamai skleidžiasi ir stilistikos spektras – nuo dalykiško konstatavimo, įtaigios įtikinėjimo ir polemizavimo retorikos iki vaizdingo ir ekspresyvaus pasakojimo, nuo familiaraus šnekamosios kalbos tono iki retkarčiais plykstelėjančios patetikos.

XIX a. literatūroje, kurios pobūdį nulemia romantizmas ir pozityvizmas, Valančius siejasi su pastaruoju tiek, kiek yra grandis, jungianti jį su tipologiškai artimu Švietimu. Užaugęs Švietimo epochoje ir jos suformuotas, jis vėliau, vyskupavimo metais, atstovauja prepozityvizmui &##8211; po jo mirties belieka keturiolika metų iki Varpo, jau grynojo pozityvizmo apraiškos.

Biografija. Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 (28) d. Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, valstiečių činšininkų šeimoje. Vos prieš šešetą metų buvo žlugusi Abiejų Tautų Respublika, nors vargu ar jo valstietiškoje aplinkoje ši

itai buvo įsisąmoninta ar bent pastebėta: ir anksčiau svetimos kariuomenės skersai ir išilgai traukė per Lietuvą plėšdamos, degindamos ir niokodamos, ir žemdirbys buvo apsipratęs su savo lemtimi. Jis augino vaikus, arė žemę, kalbėjo savo senovine kalba. Valančius buvo 13 metų, kai suskambo Strazdelio Giesmės svietiškos ir šventos. Tapęs vyskupu, jis reikalaus, kad bažnyčiose prieš šv. Mišias visur būtų giedama „Pulkim ant kelių”.

Gana įprasti mokslų keliai atvedė jį iš šviesios Salantų parapijos per Kalvarijos dominikonų mokyklą ir Varnius į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją, kuri buvo Universiteto padalinys, tarsi koks jo teologijos fakultetas. Vyskupas, kapitula nelabai palankiai į ją žiūrėjo, kaltino jozefinizmu, per kontaktus su studentais čia pūtė gana stiprūs pasaulietiniai vėjai, kurie veikė seminarijos gyvenimo būdą ir nuotaikas. Tik ką buvo pasibaigusi filomatų byla, prrasidėjo pakankamai tamsūs reakcijos metai. Romantinės idėjos, jau įsigalėjusios universitete, likosi už seminarijos sienų (dvasios tėvas seminarijoje buvo vienas žymiausių racionalizmo filosofų Angelas Daugirdas). Mokslus Valančius baigė, kai toje pat Šventų Jonų bažnyčioje, kur jis buvo įšventintas į kunigus ir laikė savo pirmąsias šv. Mišias, vilniečiai gedulingai minėjo filomatų bylos penktąsias metines.

Nuo 1828 m. rudens jis tampa Mozyriaus apygardos mokyklos kapelionu, išdirba čia šešetą metų. Iš to laiko yra jo ankstyviausi tekstai – lenkiškų pamokslų ir kitų užrašų du sąsiuviniai. Dalis jų vertimai, ki

iti – originalūs, tačiau pakankamai trafaretiški, neturį bent kiek pastebimų individualaus stiliaus ar mentaliteto žymių, gal tik bendrus Švietimo epochos religinės iškalbos bruožus: racionalizmą, emocinį santūrumą, krypsnį ne į religinę mistiką, o į pragmatinio pobūdžio moralistiką. Pamokslų adresatas – libertiniška bajorija, indiferentiška religijai ir tik iš tradicijos apsilankanti bažnyčioje. Kiti klausytojai – mokiniai, kurių absoliučią daugumą sudarė bajoraičiai, persiėmę tėvų papročiais ir ydomis. Pamokslininkas mažai tesitiki juos paveiksiąs („Praėjusiais metais parodytas abejingumas liūdina ir leidžia manyti, kad ir šiandien maža bus naudos iš mano kalbėjimo.”). Tik kreipimesi į pirmųjų klasių vaikus pasigirsta jautresnės intonacijos, iš tolo pranašaujančios būsimųjų Vyskupo ganytojiškų laiškų emocinę šilumą („O jūs brangūs mano paukšteliai, visas mano džiaugsmas ir paguoda! Nors jūs paliudykit mano norus ir pastangas!”).

Mozyriuje, atrodo, bus kilusi mintis užrašinėti į sąsiuvinius savo darbus, taip pat kitų autorių patikusias mintis. Gal kas į pastarąjį dalyką žiūrįs skeptiškai, rašo jaunasis kapelionas pamokslų sąsiuvinio pratarmėje 1828 m. rugsėjo 28 d., bet jis sekąs Demosteno pavyzdžiu, kuris aštuonis kartus perrašęs Tukidido veikalus. Ir iš tikrųjų: su pertrūkiais beveik iki mirties jis rašė tai, kas anuomet buvo įprasta vadinti silva rerum: atsiminimus, pastebėjimus, žmonių charakteristikas, girdėtus pasakojimus, ištraukas iš laikraščių, dokumentų nuorašus. Kai ką iš jų yra išvertęs ir paskelbęs J.Tumas-Vaižgantas ir vėlesni Valančiaus raštų leidėjai.

Lietuvoje tuo tarpu liepsnojo su

ukilimas. Mozyrių jis vos tepalietė, užtat valdžia čia žiauriausiomis egzekucijomis vertė valstiečius iš unitų į pravoslavybę. Čia jaunam kunigui paaiškėja, ko galima laukti iš Rusijos, čia yra jo sąmoningos opozicijos šaknys. Tik atsiradus galimybei, jis grįžta į Žemaičius ir 1834 m. paskiriamas Kražių gimnazijos tikybos mokytoju ir bibliotekininku, renka medžiagą mokyklos istorijai, berods ją ir parašo, nors jos rankraštis nėra žinomas. Šis darbas – Žemaičių vyskupystės pradmenys.

1840 m. Valančius pakviečiamas dėstyti Vilniaus dvasinėje akademijoje, kuri buvo įsteigta uždarius Universitetą. Tais metais įvykdoma egzekucija S.Konarskiui, slaptos antivyriausybinės organizacijos vadovui. 1842 m. Akademija perkeliama į Peterburgą, arčiau valdžios akių. Čia jis randa beišsisklaidantį lietuvių šviesuolių būrelį, artimai bičiuliaujasi su S.Daukantu. 1845 m., grįžęs į Žemaitiją, tampa Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, 1850 m. paskiriamas vyskupu ir konsekruojamas, tokiu būdu atsistoja Lietuvos aukščiausiame ir viešiausiame poste. Iš karto jis ima veikti kaip energingas Bažnyčios gyvenimo tvarkytojas ir organizatorius, tvirtai laikęs rankose valdžią ir posukiliminiais metais. Kartu jis – blaivybės sąjūdžio iniciatorius ir organizatorius, liaudies švietėjas (šią Valančiaus veiklos sritį plačiai nušviečia ir analizuoja M.Lukšienė). Varniai tampa lietuvių kultūros centru, kur suplaukia projektai, rankraščiai, iniciatyvos. Jis pats sukuria ar parūpina daug religinės literatūros: maldaknygių, poterių, kantičkų.

Sukilimo metu Valančius iškyla kaip stambi politinė figūra. Nors Imperijos valdžia laikė jį lojaliu – tiek paskirdama į Kražius, tiek patvirtindama vyskupu, nors ji

is stengėsi balansuoti tarp legalumo ir kompromisų, vis tiek į jį žiūrėta kaip į svarbiausią maištingų nuostatų katalizatorių. 1864 m. jis, kaip ir vyskupijos centras, atkeliamas į Kauną, stengiantis jį izoliuoti nuo glaudesnių santykių su pačia vyskupija, jis nuolatos sekamas, persekiojamas, nuolatos projektuojama imtis prieš jį represijų, tik sulaiko baimė, kad valstiečiai sukils ginti mylimą Ganytoją.

Nieko nepaisydamas, jis Kaune organizuoja nelegalių lietuviškų raštų spausdinimą Prūsuose ir jų gabenimą į Lietuvą, remia į Sibirą ištremtus po sukilimo kunigus. O šalia to atsideda literatūriniam darbui. Šiuo metu parašyta visa jo religinė politinė publicistika, Gyvenimai šventųjų Dievo, visa pasaulietinė didaktinė proza.

Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 (29) d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.

Darbai. Pirmasis išspausdintas Valančiaus darbas – Žemaičių vyskupystė (1848), išėjusi beveik vienu metu su S.Daukanto Būdu (1845). Akivaizdžios yra abiejų autorių skirtybės: Daukanto patetiškas kalbėjimas, kuriąs senosios Lietuvos mitologiją, ir Valančiaus blaivus dalykiškumas, pasirinkęs kur kas siauresnį objektą, stebimą ramiu, bet susidomėjusiu žvilgsniu, gyvenimiškos patirties padiktuotu įvykių ir asmenų vertinimu. Šis veikalas – „katalikiškojo objektyvumo tradicijos pradžia”. Istoriografija yra prozos paribio žanras. S.Daukanto tekstas daug artimesnis grožinei literatūrai, o Valančiaus ryšys su ja tik per stilių – gyvą, aiškų, tikslų, patrauklų savo natūralia tėkme, artumu gyvajai šnekamajai kalbai. Kalbos liaudiškumas, suteikiąs dabarties skaitytojo požiūriu netgi tam tikro naivumo įspūdį, parašymo metu, matyt, kitaip atrodė. Amžininkus stebino pats lietuvių kalbos pasirinkimas moksliniam veikalui, kitiems toji kalba žadino susidomėjimą, rodėsi specialaus dėmesio verta (K.Kasakauskui). Kaip ir Būdas, Valančiaus veikalas patraukė imperinės cenzūros dėmesį, buvo traktuojamas kaip valstybei pavojingas, buvo uždraustas viešai platinti.

Religinė politinė publicistika, rašyta praslinkus beveik dvidešimtmečiui po Žemaičių vyskupystės, grožinei prozai irgi yra paribio tekstai. Visa ji parašyta posukiliminiais metais ir sudaro vientisą bloką. Galima sakyti, kad joje pirmąkart lietuviškai išdėstyta ištisa politinė rezistencijos prieš Rusijos imperiją programa. Tai vieni pirmųjų politinių tekstų, adresuotų valstiečiams. Tiesa, politinių lietuviškų tekstų būta XVIII a. viduryje ir pabaigoje, taip pat ryšium su 1863 m. sukilimu, tačiau Valančiaus tekstai nėra atsišaukimai, o plati programa, nusakanti rezistencijos būtinybę ir konkrečių jos veiksmų programą. Šie tekstai žanro požiūriu kiek įvairuoja, bet sudaro sistemingą visumą, vienas kitą paremia ir papildo.

Svarbiausias idėjinis motyvas, kuris eina per visus šiuos tekstus, yra bažnytinės valdžios viršenybė ir būtina autonomija pasaulietinės valdžios atžvilgiu. Atramos taškas tokiai nuostatai yra turbūt paties Valančiaus išverstas popiežiaus Pijaus IX aplinkraštis, ginąs bažnytinę valstybę nuo besivienijančios Italijos valdžios („Gromata apskrita Švento Tėvo mūsų Popiežiaus Pijusa IX, pas savo aveles”, 1867); joje aptariami ir Bažnyčios teisių pažeidimai „Maskolių ciesorystėje ir Lenkų karalystėje” (beje, jaunosios Italijos ir Vatikano konfliktas dar skambės Maironio poemoje Tarp skausmų į garbę ir baladėje Roma). Pasaulietinės ir bažnytinės valdžios konfliktai plačiai pristatomi ir konkretizuojami jau paties Valančiaus leidinyje Apie sielvartus Bažnyčios šventos (1868): išdėstoma didžiosios schizmos istorija, bažnytinė unija, Rusijos imperijos pastangos nuo Kotrynos II laikų pavergti Katalikų Bažnyčią, tų pastangų suaršėjimas po sukilimo. Visų persekiojimų tikslas esąs „prispirti visus katalikus lenkus, lietuvius ir žemaičius, kad priimtų maskolišką kalbą, tikėjimą ir pasielgimą”. Šitam niekaip nesą galima paklusti, nes tik katalikų tikėjimas esąs tikras. Papunkčiui išdėstomi argumentai prieš stačiatikybę, kurią priimti galįs tik „beprotis, bedūšis arba bedievis”. Šiandienos ekumenizmo šviesoje tai skamba šokiruojančiai, bet tokia buvo anuomet politinė (ir teologinė) realybė. Jeigu maskolių vyresnybė norinti, kad „lenkai ir lietuviai nekeltų maišto”,

<.> tegul Bažnyčios ir šv. tikėjimo nepersekioja <.>, tegul žmonių nereikalingai nespaudžia <.>, tegul teisingus įstatymus iš papratimų bet kurios šalies neniekina, nepersekioja, tegul nekalto žmogaus nežudo, tai ir nebus priežasties maištą kelti. Tada lenkai ir lietuviai, būdami katalikai ir savo kalba kalbėdami ir savo šalies būdą laikydami, klausys maskolių ciesoriaus, mylės jį ir melsis už jį.

Tačiau autoriui ir skaitytojui aišku, kad valdžia daro viską priešingai negu turėtų daryti ir kad tuščia yra laukti ją pasitaisant, tad raštas baigiamas padrąsinimu, kad katalikai „gatavi būtų, jei reikėtų, ir kraują už Šv. tikėjimą pralieti”.

Perspėjimas apie tikėjimą šventą, o ypatingai apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią (1869) irgi kalba apie katalikų tikėjimo persekiojimą Rusijoje, apie kunigų suvaržymus, vienuolynų uždarymus, unitų persekiojimo žiaurybes, gundymus keltis į geresnes žemes Rusijoje. Ir vėl primygtinai raginama:

Broliai katalikai, nenusigąskite, persekiojimui kilsiant, bet džiaukitės tuoj, jogiai galėsite parodyti savo tvirtybę tikėjime, jogiai turėsite pragumą parodyt nesantys išgamos, bet tokie pat katalikai kaip senovėje, jogiai po kančių tiesiai galėsite be skaistyklos į dangų įeiti, jogiai paliksite šventi kentėtojai. O jūsų kūnus, užmuštus už tikėjimą, nors maskoliai į balą įmestų, ateinančios giminės ieškos ir paguldys bažnyčiose po altoriais, kaip kūnus Šventųjų Dievo.

Dabar jau nėra minimi lenkai, kreipiamasi vien į lietuvius ir žemaičius. Heroizmas ir pasišventimas iškeliamas kaip norma ir priedermė.

Politiniu ir tautinių požiūriu radikaliausia yra knygelė Prajautimas (1869), parašyta didaktinėje literatūroje įprasta klausimų ir atsakymų forma. Ji nukreipta prieš rusų administraciją, ypač prieš rusinimą ir pravoslavinimą per mokyklas. Mokytojai čia nemoką lietuviškai, užtat „jie šneka su vaikais, lygia dalimi nė žodžio maskoliškai nemokančiais, it žąsys su kiaulėmis”. Tėvai neturį vaikų į tokias mokyklas leisti, verčiau temoka baudas. „Maskoliai neleidžia vaikams skaityti lietuviškų knygų, lotyniškomis raidėmis spausdintų”, o tai didelė nelaimė. Kad valdžios įsakymai butų vykdomi, prižiūrį žandarai, kurie „visur tykoja, idant kurį žmogų įkąstų”. Lendą į bažnyčias klausytis, ką kunigas per pamokslą kalba. Lietuviškai nesuprasdami, „teiraujas iš žmonių. O tie vambros už stiklą degtinės pasako, pagaliau, nebūtus daiktus ir įdedina kunigus į kalinę”. Valdžia siekianti žmones demoralizuoti, nes tokius lengviau įveikti. Nesupratingi žmonės geria. „Tai regėdami, maskoliai su žydais vypso ir džiaugias, it geležėlę radę.” Per maskolius ir burliokus plintančios „vagystės, užpuolimai ir mušimai”.

Turite saugotis, kaip didžiausios nelaimės, girtybės, paleistuvystės ir vagystės, nes taip darą pameta tikėjimą; <.> turite būti tvirti tikėjime, pasiruošę kentėti kančias, kaip senovės katalikai. Nors viršininkai už tvirtybę Katalikų tikėjime atimtų gyvenimus, sodintų į kalinę ir plaktų ar kapotų, vis tai turite iškentėti, nes verta to yra dangaus karalystė.

Šitoks religinis maksimalizmas, kurį nesunkiai galima transponuoti į politinę ir patriotinę sferą (mažiau negu po trisdešimtmečio tai darė Maironis, žadėdamas, jog kritusiems už tėvynę „Dangaus angelai” nupins iš diemantų „vainiką”), yra Valančiaus rezistencinės programos šerdis, jos aistringos įtaigos šaltinis, išreiškiamas sugestyvia retorika: akumuliacijomis, laipsniavimais, kylančių ir krintančių intonacijų periodais, kuriuose šen bei ten žybteli sarkazmas ir ironija, o žodžio stilistinė skalė išsiplečia nuo buitiško kalbėjimo iki aukštos patetikos.

Šnekesys kataliko su nekataliku (1868) yra nedažno lietuvių literatūroje dialogo žanro kūrinys. Iškiliausias jo atvejis yra, be abejo, A.Baranausko Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva – poetinis istoriosofijos problemų svarstymas. Valančiaus pašnekesys vyksta buitinėje plotmėje, tarp kasdieniškų, tikroviškai pavaizduotų personažų: Jono Kinkos, Salako parapijos Nariūnų kaimo ūkininko, ir Apanasiaus, Ežerūnų cerkvės zokristininko. Kinka važiuoja į Kauną, Apanasius – į Ukmergę, o susitinka jie pakeliui iš Degučių į Daugailius ir apsvarsto daugybę su tikėjimu susijusių dalykų, pradedant pasisveikinimo ir žegnojimosi forma, komunijos pavidalu, pamaldų kalba ir baigiant popiežiaus institucija. Paaiškėja, kad katalikybės ir stačiatikybės pozicijos bei papročiai nesutampa niekur. Apanasius lieka visiškai įtikintas Jono Kinkos argumentų, tik nemato galimybės pakeisti savo gyvenimiškos situacijos: „Šitai po to šnekesio ir aš norėčiau būti katalikas, bet tuo palikęs, nors bėk į Prūsus. O ten kas duos duoną? O kitaip išsiųs Sibirijon.” Taip pašnekovai ir išsiskiria, katalikui pasiliekant su giliu savo teisumo ir pranašumo jausmu. Gyvesne ir skaitytojui įdomesne forma Valančius nesiliauja kartoti svarbiausiųjų savo publicistikos tezių.

Prie jų jis dar kartą grįžta naujoje, kaip pats vadina, pasakoje Iš tamsybės ved tiktai kielias teisybes (1868). Tai jau tikra novelė. Ir šiame kūrinėlyje pavaizduoto pasaulio centras yra dialogas, bet plačiau nutapyta erdvė, kurioje jis vyksta, kalbančiųjų figūros ir kalbėjimo situacija. Vyksmo laikas, 1867-ieji posukiliminiai metai, motyvuoja neramų, išgąstingą veikėjų elgesį, o dialogo turinį lemia tai, jog šnekasi ne paprasti sodiečiai, o daugiau apsišvietę žmonės, tad ir jų kalba intelektualesnė. Gana dramatiškam dialogo turiniui atmosferą parengia nerimo ir grėsmės pritvinkusi apsakymo pradžia, šiaip nebūdinga Valančiui.

Žemaičių „pusponio” Tomo sodybos žmonės vieną rudens pavakarę, jau temstant, „išgirdo kankalus ir pamatė kažką atvažiuojant”. Iš kinkinio supranta, jog tai „maskolius” ir atitinkamai sureaguoja: „visi namiškiai, kaip kurapkos vanagą išvydusios, brūkšt brūkšt išsislapstė”. Pasirodo, kad atvažiavo ne asesorius, kurio bijota, o „maskolių popas”. Koks jis? – klausia šeimininkas tarnaitės Magdelės ir išgirsta atsakymą: „Et, ką išpasakosi: barzdotas, plaukuotas, raudonas, jo nosis it dūlis, dar mėlyna; bjauru, girdi, ir veizėti. Išeik, poneli, paregėsi tą ličiną.” Pasirodo, kad tai „Žiurko, kunigas pulko, stovinčio Šiaulių apskrityje” – mandagus ir kultūringas žmogus. Prie arbatos, dar ir stikliuko, kurį svečias uoliai kilnoja ir bent kiek apgirsta, prasideda ir iki išnaktų tęsiasi atviras pokalbis. Visas jo įdomumas tas, kad Rusijos religinę politiką, stačiatikių Bažnyčios prigimtį ir vaidmenį valstybėje labai kritiškai dėsto ne katalikas, o svečias stačiatikis Žiurko, tarsi iš vidaus viską matydamas, analizuodamas ir smerkdamas (grįžę į katalikybę „maskoliai gautų didesnį apšvietimą ir būtų laikomi Europos sūnumis, o šiandien laikomi Azijos gyventojais”). Tomui nusistebėjus, iš kur toks svečio kriticizmas savo tikėjimo atžvilgiu, tas paaiškina: „Aš esmi unijoto kunigo vaikas, šiandien laikomas pravoslaunu, bet neapkenčiu to tikėjimo, kaip nelaimės.” Psichologiškai įtikinamai apsakymas ir baigiamas. Ryto metą sukilus, tarė popas Tomui: „Ar žinai ką, tėvai, aš vakar, būdamas apgirtęs, rasi ir daugiau šnekėjau, kaip reikėjo; meldžiamasis, neišsitark kam – bus ir man nelaimė.” Atsakė Tomas: „Nesirūpink, tėvai, aš nereikalingiems nieko nesakysiu, o kam pasakodamas, nepriminsiu, iš ko girdėjau.” Ir jiedu maloniai atsisveikina. Sudėtingesnės dvasinės sandaros veikėjai, mokamai kuriama pasakojimo įtampa atskleidžia gana neįprastą Valančiaus prozininko pusę, tačiau iš esmės tai dar vienas publicistinis pasvarstymas ta pačia tema, dar kartą dėstomos tos nuostatos, kurias Valančiui rūpėjo kalte įkalti į savo skaitytojų sąmone.

Valančiaus publicistika yra žymus šio žanro reiškinys lietuvių literatūroje. Tai pirmas kalbėjimas lietuviškai esminiais politikos klausimais. Kalbėjimas, kupinas temperamento ir intelektinės įtampos, argumentavimo logikos ir įtikinėjimo retorikos, kuria atskleidžiamas priešininko menkumas, moralinis žemumas, mąstymo nepagrįstumas, kartu pamatuojant savąjį požiūrį, padrąsinant klausytoją, nuteikiant jį laikytis savo tiesos ir ją ginti. Tai aukštas poleminės literatūros pavyzdys. Praeis beveik trys dešimtmečiai, kol atsiras kitas panašaus lygio publicistas – Vincas Kudirka.

Hagiografinė proza (Živatai šventųjų, 1858 ir Gyvenimai šventųjų Dievo, 1868) yra ne tik religinės raštijos rūšis, skirta religinei sąmonei ir pamaldumui ugdyti. Valančius siekė jais dar ir kitų tikslų, tarp kurių bene svarbiausias – pateikti skaityti išmokstantiems sodiečiams patrauklios, įdomios lektūros, patenkinančios kitus skaitytojų lūkesčius negu didaktinė realistinė proza. Gyvenimuose papasakotos istorijos ir pavaizduotos figūros yra žymiai sudėtingesnės negu žemdirbių kasdienybė, sukaupia platesnę ir įvairesnę patirtį, tiek gyvenimiškąją, tiek žanrinę ir stilistinę. Šioji proza siejasi su novelistikos plėtra, joje pasakojamos painios fabulos, vaizduojami dramatiški konfliktai, siekiama skaitytoją sudominti, sujaudinti ir kitaip paveikti, suteikti jam ne tik religinių, bet ir estetinių išgyvenimų, ji kelia nepaprastumo, šiurpo, baimės, gailesčio, stebuklingumo įspūdžius. Tiesa, šiuose pasakojimuose nusižiūrėta į nelietuviškus, daugiausia lenkiškus originalus, bet jie yra taip ryškiai sulietuvinti, panardinti į tokį spalvingą žemaitišką koloritą, pasižymi tokia nepaprastai gyva ir ekspresyvia kalba, gal net pralenkiančia originaliuosius Valančiaus apsakymus, kad juos drąsiai galima įjungti į lietuviškosios prozos sklaidą.

Gyvenimuose jungiasi ankstyvųjų rašytinių šaltinių liudijimai su žodine tradicija, veikiama kūrybinės vaizduotės ir mitinio mąstymo, realybės duomenys – su fantastika ir legendomis. Gyvenimai labai saistomi žanrinio kanono ir literatūrinės konvencijos, o veikėjų figūroms būdingas stereotipiškumas ir besąlyginė idealizacija. Iš esmės tai vėlyvojoje antikoje ir viduramžiais susiklostęs ir gyvavęs žanras, vėliau užleidęs vietą renesansinei šventųjų biografijai, kur beveik išnyksta pasakiškumo, stebuklingumo elementai. Pagaliau naujaisiais laikais atsiranda moderni šventojo biografija, persmelkta krikščioniškomis vertybėmis, o kartu gerai dokumentuota, išryškintais kultūrologiniais ir psichologiniais aspektais, kaip G.K.Chestertono Šv. Tomas Akvinietis ar W.Niego Šventųjų viltis.

Valančiaus Gyvenimai šventųjų Dievo visiškai išlieka viduramžinėje tradicijoje (su keletu nedidelių išimčių, pasakojančių XVI – XVIII a. istorijas), kartu patenkindami baroko skonį ir religinę vaizduotę. Juose veikia įvairiausi žmonės: seni, jauni ir maži, vyrai ir moterys, mokyti ir bemoksliai, kilmingi ir prastuoliai, pasauliečiai ir dvasininkai. Kai didaktinių apsakymų pasaulis skleidžiasi buities, kasdienybės sferoje, tai Gyvenimuose šventųjų Dievo žmogus atsiduria ekstremaliose, ribinėse situacijose, lemiamo apsisprendimo akivaizdoje, kur atsiskleidžia nepalaužiama jo dvasios stiprybė, įkvepiama ir palaikoma begalinės Dievo meilės ir ištikimybės prisiimtiems tikėjimo įsipareigojimams. Beveik kiekvienas Gyvenimas baigiasi šventojo mirtimi, kuri jam atveria vartus į amžinybę ir Dangaus karalystę, o persekiotojai būna sugėdyti, savojo bejėgiškumo įsiutinti, Amžinojo Teisingumo nubausti arba pagarbiai nusilenkia tikrajam Dievui.

Dramatiškiausi pasakojimai yra apie krikščionių persekiojimo laikus Romos imperijoje I – III a. Juose įspūdingai ugdoma veiksmo įtampa, kur vis nuožmesnius kankinimus pakeičia vis didesnė šventojo ištvermė, jį palaikantys Dangaus jėgų įsikišimai, vis nepaprastesni stebuklai. Štai, šv. Teklę pagonių teisėjai pasmerkia sudeginti, bet ugnis jos neima; atiduoda ją alkaniems liūtams, bet jie gerinasi it šunys ir nieko mergelei nedaro; kitą dieną nuogą uždaro į narvą su liūtais ir meškomis, bet tie laižo jos kojas ir rankas; įstumia į duobę, pilną „kirminų, gyvačių ir žalčių”, bet tie jos nekanda; pririša rankas ir kojas prie dviejų jaučių, kad ją suplėšytų, bet jaučiai palieka ją sveiką. Šv. Kristina įmetama į kalėjimą, jos kūnas draskomas „su linų šukuočiais arba geležiniais nagais”, kankintojai įpina jos kūną į geležinį tekinį, po juo užkuria ugnį, iš viršaus laisto karštu aliejum, „kepa kaip žuvį”, šventoji viską iškenčia, o kai po baisiausių kankinimų ciesorius liepia nukirsti jai galvą, jos kūną palaidoja angelai ant Sinajaus kalno Arabijoje. Beje, išniekinto lavono garbingo palaidojimo motyvas yra beveik kiekvienos atomazgos svarbi dalis. Juo Valančius drąsina savojo laiko galimus kankinius.

Kitokie yra šventųjų gyvenimai Romos imperijos žlugimo laikais ir viduramžiais. Šventieji čia dažniausiai popiežiai, karaliai ir vyskupai, vienuoliai ir atsiskyrėliai, pasižymintys nepaprastu pamaldumu, askeze, išmintimi, gailestingumu, žmonių ir visos tvarinijos meile. Jų gyvenimai patraukia ne tiek dramatizmu, kiek įvairumu ir nepaprastumu, fantastiškų stebuklų gausa. Šventųjų istorijos kartais susiklosto į tikras noveles, kaip šv. Morinės gyvenimas, kuriame skleidžiasi persirengėlės, kaukės archetipinis motyvas: persirengusi vyriškais drabužiais, mergelė stoja į vyrų vienuolyną, neatpažinta patiria įvairių sunkių išbandymų, apkaltinama suvedžiojus vieno ūkininko dukterį, kantriai atlieka už tai paskirtą atgailą, ir tik po jos mirties nustebusiems vienuoliams atsiskleidė šventos mergelės paslaptis.

Kitaip įdomus ir nuostabus yra Šv. Simeono stulpininko gyvenimas. Nuo pat jaunystės jis buvo pasiryžęs vengti nuodėmės ir be pertrūkio garbinti Sutvėrėją. Jis tapo atsiskyrėliu: tai kiūtojo duobėje, nieko nevalgydamas, tai įlindo į apleistą trobelę ir gyveno su pelėdomis, tai įlipo į aukštą kalną, prikaldino save ilga grandine prie medžio ir gyveno ilgai, kentėdamas lietų, kaitras ir vėją; pagaliau pasistatydino stulpą, padirbdino ant jo būdelę, „kokią mūsų ponai dirbdina balandžiams ar sūriams džiovinti”, joje užsidarė ir gyveno iki amžiaus pabaigos.

Panašių groteskinių istorijų esama ne vienos. O šalia jų – idiliški pasakojimai, kupini žavaus naivumo, apie stebuklus, paliudijančius šventumą, ar apie poelgius, atskleidžiančius šventojo gailestingumą ar kitas dorybes. Štai, šv. Benediktas pasimeldęs grąžina verkiančiai moteriškei sukultą ąsotį sveiką; jo peržegnota nuodų taurė sutrupa; per Velykas kunigui, valgiusiam riebius pietus, pasirodo Kristus ir liepia valgį atiduoti badu mirštančiam šventam atsiskyrėliui. Šv. Medardui negeras žmogus pavogė bites, tos apspito vagį ir vos negyvai neužspardė. Vagis spruko pas kunigą (šv. Medardą), bičių gauja vedinas, melsdamas gelbėti. Šventasis juokdamasis sakęs: „<.> ne meška esi, kam bites plėši, dėl to tai Viešpats per bites tave sudraudė.” Kitas žmogus pavogė skambalą nuo kunigo karvės kaklo ir įmurdė į šiaudus. Bet kankalas nesiliovė skambinęs, kur vagis jį beslėptų – pagaliau turėjo prisipažinti kunigui vogęs. Kai šventasis, dailų gyvenimą nugyvenęs, pasimirė, per dvi valandas išbuvo didė šviesybė ant jo kūno: visi, tai regėdami, suprato jį šventu buvus. Kai ciesoriaus įsakymu šv. Klemensas buvo nuskandintas Juodojoje jūroje, katalikai labai verkė. Tada prasiskyrė jūra, ir radosi sausas kelias, kuriuo eidami katalikai atrado jūros dugne pastatytą marmuro bažnyčią, o joje begulintį šv. Klemenso kūną. Pagarbinę Dievą, žmonės grįžo atgal, o jūra vėl užsidarė.

Šventųjų pasaulis yra rimtas, ir jeigu šiandien jis mums vietomis atrodo komiškas, tai dėl to, kad pasikeitusi sociokultūrinė aplinka, o su ja ir skaitytojo sąmonė. Tačiau esama humoro, kylančio iš pasakotojo intencijos. Dažnai šventieji, tardomi ir visaip kamantinėjami bei kankinami, šypsosi ir prasijuokia, išreikšdami savo pranašumą prieš kankintojus. Kankintojai užkaitė didį katilą, pripylė aliejaus, dėjo sieros, švino ir dar ką sugalvodami, įmetė į visa tai šv. vyskupą Erazmą ir virino per dieną ir per naktį, tačiau nepriveikė. „Išlipęs senis tarė: ačiū jums, vaikai, bent senus kaulus savo sušildžiau. Šie atsakė: o tai sudžiūvęs į kempinę senis, negalėjome suvirinti ir vyskupienę turėti.” Taip ir panašiai apjuokiami kankinių priešininkai. Šventųjų pasaulis yra nemonotoniškas, įvairus, jam būdinga įtampos ir atoslūgio, rimties ir juoko dermė, todėl Gyvenimai šventųjų Dievo buvo imami į rankas ne vien pasimokymo, bet ir malonumo dėlei. Valančius turėjo pagrindą sakyti, pradėdamas ne vieną Gyvenimą: „klausykit, ausis pastatę” – „Šventųjų gyvenimai” buvo mėgstami ir susilaukė daugelio leidimų.

Šventųjų pasaulyje interesą kelia moterų figūros ir jų funkcijos. Moteriškumo motyvas čia svarbus ir nevienaprasmis. Šventų vyrų gyvenimuose moteris dažniausiai pasirodo kaip blogis, pavojus siektinam skaistybės idealui. Jos vengiama – kartais groteskinėmis formomis. Bet klaida būtų manyti, kad šventųjų universume moteris, kaipo moteris, atstovauja blogio jėgoms. Beveik trečdalis Valančiaus šventųjų yra moterys. Dauguma jų yra mergelės, vengusios vyro – tad esama ne kurios nors vienos lyties nuvertinimo, o pastangos nugalėti lytinį potraukį, kaip stipriausiai rišantį žmogų prie žemiškosios būties. Vyras savo pasiryžimą paprastai įvykdo vienas pats, marindamas kūną ir vengdamas pagundų. Mergelei skaistybės išsaugojimas dažniausiai yra herojinis aktas, atvedąs į kankinystę. Kad tai nėra kokia specifiškai vyriška ar moteriška dorybė, rodo tai, kad ją ne kartą puoselėja, gina vyras ir moteris bendromis pastangomis. Prievarta ištekinta, ji prikalbina vyrą gyventi kaip brolis su seseria (šv. Cecilija), kitąsyk ją (šv. Teodorą) iš kalėjimo vaduoja krikščionis vyriškis. Paskui abu žūva kankinių mirtimi.

Svarbi šventųjų moterų dorybė yra mokytumas, rašto vertinimas. Apie kai kurias sakoma, kad vaikystėje tėvai jas išmokė rašto (šv. Magrietė, šv. Darata, šv. Agnieška). Iškeliamas šv. Kotrynos didis mokytumas (ji, ciesoriaus įsakyta, diskutuoja su 50 mokytų vyrų), taip pat šv. Gertrūdos (ji mokėjo visą Šventąjį Raštą), šv. Paulos išsilavinimas. Šv. Scholastika ilgai šnekėdavusi su savo broliu šv. Benediktu teologijos temomis. Šv. Teresė iš Akvilos buvo didi vienuolynų steigėja ir statytoja.

Nors šventųjų tarpe vyrauja mergelės, bet esama ir ištekėjusių moterų („moterystės stonas yra šventas”), našlių. Su ypatinga pagarba ir šiluma pasakojamas šv. Monikos gyvenimas, ji rodoma kaip išmintingos žmonos (buvo ištekėjusi už pagonio Patricijaus) ir motinos pavyzdys. Moterų palaiminga įtaka vyrui ir vaikams ne kartą pabrėžiama.

Tiesioginės didaktikos Gyvenimuose šventųjų Dievo apstu, dažniausiai ji apsiriboja gana standartiškais pamoralizavimais. Tačiau tuose, kurie parašyti posukiliminiais metais, esama pamokymų, nukreiptų į visuomeninę, politinę žmonių elgseną. Jie yra analogiški Valančiaus religinei politinei publicistikai ir siejasi su pagrindiniais jos motyvais. Ne kartą primenama, jog nedera paklusti pasaulietinei valdžiai religijos dalykuose: „Todėl žinok, visuose dalykuose reikiant vyresnybės klausyti, bet tai liepiant ką nors priešinga vierai, nereik ir negal klausyti. Tokiuose dalykuose juoba Dievo nekaip žmonių valią reik pildyti”, – sako šv. Julijonas, vedamas mirti, kad nesutiko aukoti pagonių dievams. Kitur šitoji mintis daugiau išplėtota, sukonkretinta ir susieta su skaitytojo gyvenamuoju laiku:

Mūsų gadynės paaugę žmonės ne kartą: dėl arielkos, dėl įgijimo šmotelio žemės, dėl vyresnybės kokios ar kelių dešimtų rublių žadamų, kurių niekuomet negauna, išsižada vieros katalikų ir prapuldo dūšią savo. Mūsų vaikams gana yra parodyti rykštę ar su delnu uždrožti, jau ir praded verkti ir daro ką liepiami. Bet senovės katalikai, didi ar maži, ne tokiais buvo neigi taip elgės. Ne vien žadėjimai turtų, bet ir didžiausios mūkos nuo vieros negalėjo anų atitraukti.

Kartu su tokia dorovine norma eina kankinystės pašlovinimas. Ne vienas kankinio gyvenimo aprašymas baigiamas taip:

Dūšia mūčelninko nuėjo dangun ir gavo vainiką, kurį dėvės per amžius. Jei kas iš mūsų paklius į dangų, matys garbę, kurią nupelnė, kentėdamas dėl vieros katalikų. Jeigu ir iš mūsų kuris iškentės kokias nelaimes dėl to, jogei yra kataliku, už tikra bus paskaitytas už šventąjį mūsų gadynės ir atims danguje užmokesnį.

Ištikimybės priešprieša yra išdavystė, viena smerktiniausių nuodėmių, ji konkretizuojama kaip atvejis, kai katalikas savo tikėjimo brolį išduoda vyresnybei:

<.> senovėj katalikas kataliko niekuomet neišduodavo pagonių vyresnybei. Klausiamas nemelavo, bet sakė: brolių savo skųsti negaliu, nepasakysiu nė vieno, darykit su manim ką tinkamai. O dėl ko tai neišduodavo? Dėl to, jogei kits kitą mylėjo. Bet mūsų gadynėj ar taip dedas, patys pamislykit. Katalikais tačiau vadinamės.

Stiprindamas religinę sąmonę, Valančius drauge ugdė ir skaitytojų bendras politines nuostatas, jų visuomeninę ir politinę dorovę, formavo tai, ką Vaižgantas vadino pasyviąja opozicija Rusijos imperijai. Praeis keli dešimtmečiai, ir religinė opozicija virs pasaulietine tautine, o kentėtojas už tautos teises ir laisvę bus prilygintas šventiesiems kankiniams. Dar daugiau – Valančiaus religiškai motyvuojama dorovė galėjo įtakoti bendrą humaniškumo būvį tautoje: „Ar, sustiprinęs vidinę discipliną, Valančius negalėjo – visai to nenorėdamas – paskatinti ir moraliai autonomiškesnio žmogaus atsiradimą?” – svarsto V.Kavolis.

Šventųjų pasaulis nėra atskirtas nuo skaitytojo aplinkos ir laiko. Artumo pajauta ne vien iš tikėjimo, jog visi krikščionys – ir prieš amžius gyvenę, ir dabar esantys – yra tos pačios visuotinės Bažnyčios nariai: Valančius nuostabiai geba, kaip jau sakyta, šventuosius ir jų aplinką susieti su skaitytojų buitimi, mąstysena, gyvenimo patirtimi. Šitie dalykai mūsų literatūros istorijoje jau seniai aptarti ir įvertinti. Valančius čia eina keliu, kurį buvo pradėjęs dar M.Daukša.

Šventųjų gyvenimuose viešpatauja šnekamosios kalbos stichija su jos leksika, sinonimikos įvairybe, palyginimų gausa, patarlėmis ir priežodžiais, bet ji yra apvaldyta literatūrinio stiliaus priemonėmis, sklandžią ir gyvą pasakojimo tėkmę paįvairina laipsniavimai, antitezės, sušukimai, kreipiniai ir klausimai. Tai sodrus, stiprus, aštrus stilius, mėgstąs groteską ir humorą, nepripažįstąs eufemizmų. Štai kaip šnekasi pas šv. Moniką susirinkusios „susiedės” ir „kūmutės”: „<.> po truputį išgėrusios ir savo kuode biškį pajutusios”, jos ėmė skųstis savo nedorais vyrais: „<.> štai ir aš gumbą nešioju nuo savo nedoro vyrelio, kad jis supleškėtų, kad jį kipšus ant uodegos nuneštų kažikur <.>. Dar kita atsiliepė: „o tu, Patricijiene, juk ir tavo vyružis ne geresnis už raguotą ožį, meldžiamoji meldžiamoji, kaip gali su juo gyventi?”. Šiam stiliui svetimas patosas ir jausmingumas, nors atrodo, kad kalbamasis objektas galėtų lenkti kaip tik šia kryptimi. Jis yra opozicija S.Daukanto istorinės prozos aukštajam, patetiškam stiliui.

Stilius yra jungtis, kuri sieja Gyvenimus šventųjų Dievo su didaktine proza. Valančius tarsi Homeras, vienoje plotmėje vaizduojąs žmonių ir dievų pasaulius. Šventasis Jonas Nepomukas stovi palei Žemaičių upelius ir gelbsti skęstančius, šv. Florijonas saugo nuo gaisro, nuo žaibo ugnies sergsti šv. Agota, šv. Jurgis globoja galvijus, o šv. Apolonijos dieną ne vienas pasninkauja, kad turėtų sveikus dantis. Skamba raiškūs ir dinamiški dialogai, pozų, judesių, mimikos apibūdinimais sukuriamas žemaitiškas tipažas, kuris taip primena tradicines medžio skulptūros ir grafikos figūras. Yra charakteristikų, tarsi paimtų iš Vaikų knygelės: tai šventųjų vaikystės nupasakojimas – šv. Kotrynos, šv. Agnieškos (Agnieškėlės!) vaikystė yra tarsi gerosios Onelės pakartojimas, o šv. Pelikso portretas primena mažąjį Pruncę. Kita vertus, šventųjų gyvenimų kontekstas suteikia didaktinei prozai metafizinį matmenį.

Žemaičių kasdienybės žmonės tampa universalios krikščionių bendruomenės nariai, o šventieji, atėję iš tolimų kraštų ir laikų, tampa Žemaičių žemdirbių būties dalininkai, rėmėjai, užtarėjai ir pavyzdžiai kasdienybės rūpesčiuose ir sunkumuose.

Kūryba. Didaktinių apsakymų pasaulis, jei atsiribosime nuo minėto konteksto ir žvelgsime tik į jį patį, yra apibrėžtas ir uždaras: žemdirbio sodyba, joje atsiskleidžiantys žmonių santykiai, darbai; laukai ir pievos, naminiai gyvuliai ir paukščiai. Tiesa, kartais praveriami ir platesni akiračiai – miesteliai ir miestai, netgi svetimi kraštai, bet dažniausiai – įvairūs Lietuvos regionai su įvairiais papročiais, skirtingais valgiais ir nešiosena. Valančius stengiasi praplėsti kaimo žmogaus horizontą, atverti kitokio gyvenimo būdo galimybę, kitokias laiko ribas ir netgi kitokią struktūrą: dominuojantis ciklinis laikas kartais įgauna ir istorinius matmenis, kai įterpiami, pavyzdžiui, į Pasakojimus Antano Tretininko (par. 1872, išsp. 1891) kryžiuočių karo epizodai. Tačiau pagrindiniai parametrai pastovūs: tai žemdirbio buvimą įrėminantis laikas ir erdvė. Ji yra siaura, bet maksimaliai kondensuota ir tampa pasaulio metafora. Ji yra visatos centras, kuriame žmogus būna dangaus ir pragaro priešpriešoje. Tiesa, šitoji priešprieša nėra tragiška, o pragaro grūmojimai nėra įsakmūs ir galingi. Valančiaus pasaulis giedras, jis atsigręžęs į dangaus galias. Tai aiškus, neproblemiškas pasaulis, kuriame riba tarp gėrio ir blogio akivaizdi. Dieviškasis dangaus pradas yra šio pasaulio darnos pagrindas, jis sankcionuoja ir pašventina žemdirbio buitį, papročius, santykius.

Valančiaus meninis pasaulis kai kuo giminingas liaudies teatrui, Kalėdų ir Užgavėnių persirengėlių žaismei. Jo personažai kartais panašūs į kaukes, groteskiškai išryškinančias lengvai atpažįstamus tipus. Tokios kaukės dažniausiai yra „svetimieji”, „kiti”, nepriklausą žemdirbių luomui ir gyvensenai: čigonai, vengrai, žydai. Ypač pastarieji dažnai vaizduojami kaip neigiamos figūros, priešiškų jėgų įsikūnijimas. Šiandien kai kurie žodžiai ir posakiai jų charakteristikoje šokiruoja ir galėtų būti pavadinti antisemitiniais. Bet tokie sprendimai būtų pernelyg skuboti. Valančiaus prozoje žydas paprastai esti tik socialinis vaidmuo: smuklininkas, destruktyvių jėgų įasmeninimas. Tačiau ten, kur autorius iškelia sau kitus meninius uždavinius, jis ir į žydus kitaip pažvelgia. Pasakojime „Dievobaimingas vaikelis” autoriui rūpi sukurti visuotinį blogio talkininkų vaizdą. Girtuoklystės palaikytojai čia ne tik žydai, gundą žmones gerti, o dar ir į namus arielką nešą ir skolon duodą, bet ir kunigėliai, pro pirštus žiūrį į žmonių girtuoklystę. Kaltės išskirstymas kaltinimą daro objektyvesnį, atima iš jo vienpusiškumą. O ten, kur žydas pasirodo ne didaktinių opozicijų padėtyje, bet kaip tikroviškas personažas, jis jau visiškai nebegauna neigiamų charakteristikų. Toks yra karčemos šeimininkas, trumpai šmėkstelintis Palangos Juzėje (1869): pas jį apysakos herojus sočiai pavalgo, nusipirkęs pyrago ir alaus kvortą, o už pusę auksino gauna jam reikalingą tikslią informaciją. Šitaip kalbama, kai autoriui rūpi pagauti vieną kitą buities momentą, sužadinti veiksmo tikroviškumo iliuziją.

Valančiaus apsakymuose nėra peizažo nei to, kas vadinama gamtos jausmu. Bet čia yra daug meilės gyviems gamtos padarams, pagarbaus supratimo, kad jie visi yra Dievo sukurto pasaulio dalis, kuri žmogui gimininga ir kurią jis privalo saugoti ir išlaikyti. Ypač Vaikų knygelėje (1868) yra nemaža natūralios paprotinės gamtosaugos idėjų, supratimo, kaip svarbi yra visų gyvybės formų pusiausvyra ir pilnybė. Išmintingas kerdžius žiūri, kad piemenys „be reikalo galvijų nečaižytų su botagais”, neleidžia išartose dirvose išvestos bandos laikyti. Jis vaikams atskleidžia nuostabų skruzdėlyno gyvenimą. Prancė paukštvanagėlis susilaukia baisios Dievo bausmės už paukščių žudymą, jų lizdų draskymą. O geroji Petronėlė nuo mažumės myli visus gyvus padarus – vištas ir žąsis, aveles ir kačiukus, kurapkas ir zuikius. Ypač dideli jos prieteliai yra šunys – ji moka sutarti net su pikčiausiais, sakydama: „Reikia šunelius mylėti, ir anie mylės”. Už tokį meilumą Dievas davė Petronėlei gerą vyrą ir laimingą gyvenimą. Šunys ir pačiam Valančiui buvo, matyt, patys meiliausi padarai: jiems jis paskyrė ne vieną prozos puslapį, pilną simpatijos ir geraširdiško humoro („Apie šunis”, „Šunų didybė”).

Nekomplikuotas, aiškus Valančiaus pasaulis patrauklus savo vidine giedra. Čia nėra nieko jausminga, sentimentalu, bet apstu humoristinių spalvų. Tai ir guvusis Vencė, mokąs gudriai apmulkinti rusų valdininkėlį ar šnipelį, pamokyti poną ir pasakyti jam teisybę į akis. Tai ir kitaip juokingas Šventosios žvejas Janis Kuisis, lėtokos galvos žmogelis, kurį į tiesos kelią atveda išmintinga ir gudri žmona. Jo figūros komizmą kuria kalba – iš dalies kuršiška, iš dalies prūsiška, iš dalies žemaitiška. Panašaus komizmo esama ir Palangos Juzėje, kur veikėjai, vienas kito kalbos nesuprasdami, kuria absurdo dialogą. Komiškais potėpiais Valančius paįvairina daugelį veikėjų ir situacijų. Tai ir mažasis Petris, žvilgčiojantis į varškinius kleckus, kai mama jį moko gražiai melstis; tai ir Baltrukas, kurį besispardantį zakristijonas už kojos ištraukia iš palovio; tai ir juokingi pasakojimai apie „Šunų didybę”; tai ir visa Palangos Juzė, spinduliuojanti energiją, liaudies žmogaus kūrybiškumą, gyvenimo džiaugsmą, rodanti trankios, sodrios kalbos gebėjimą pasakyti linksmai, taikliai ir vaizdingai.

Valančiaus proza gal ir galėtų pasirodyti sausoka ir schematiška supaprastintais savo veikėjais, stereotipinėmis situacijomis, viską sau pajungiančiu tiesmuku moralizavimu, tačiau gyvas pasakojimas, iškaišytas liaudiškomis charakteristikomis, vaizdingais veiksmažodžiais, ištiktukų stulbinančia griūtimi, daro šią prozą įdomią ir patrauklią. „Prancė spūdino šalin, it meškutis murmėdamas <.>.” Neklaužados vaikai „sušoko ant ledo. Bet nieko netrukus vienas šust ir įkrito į vandenį lig ausų. Po jo ir kiti įsmuko it varlės į balą. Vos suskubau pagrobti nuo liepto kartelę, kiekvienam prikišau ir ištraukiau čežančius it linų pėdus iš markos.” Kaimynė bara nerūpestingą motiną, neprižiūrinčią vaiko: „Kokia jo jupilėlė, galva nešukuota it keras, dar basas it šunelis!”. Kitur vėl: „Paliko vaikelis besinairąs kaip katinas, sugautam žvirbliui iš nagų išsprukus.” Tai iš Vaikų knygelės. Atsivertę Pasakojimus Antano Tretininko, rasime kitokius siužetus, kitokias veikėjų figūras. Štai biblinė pirmųjų tėvų nuopuolio istorija: „Beregint velnias, į rojų nulėkęs, vinks persivertė į žaltį, arba kirminą, įsirietė į užgintą medį <.>”; Adomas, Ievos sugundytas paragauti užginto vaisiaus, „triaukš triaukš ir kando <.>”. Išvarymas iš rojaus nusakytas giesmės žodžiais: „Adoms iš rojaus digs digs, aniols per kenkles švikš švikš!”, ir toliau: „Išvarytu pajuto šaltį, verkė ir neturėjo kuo apsivilkti. Susimilęs Viešpats davė aniedviem kailinėlius. Taip Viešpats paliko pirmuoju kriaučium pasaulėj.” Palangos Juzėje net glausta dalykinė informacija sužaižaruoja netikėtu, linksmai nuteikiančiu vaizdingumu: „Sumą laikė klebonas Jūzupas Vaitkevyčia, mažas kaip bitelė, sudžiūvęs kaip svirplys. Pamokslą sakė altarista Pranciškus Baracevyčia, kurio ilga nosis, o galva gera.” Piršlių sulaukusi mergelė pavaizduota ne lyrikos, o kiek šiurkštokos ekspresijos spalvomis: „<.> įėjo raudona, kaip vėžys išvirtas, širdis jos timpt-timpt greitai mušė kaip gaidys sparnus, giedoti norėdamas.”

Valančiaus svoris lietuvių literatūros sklaidoje yra keleriopai svarbus. Jis yra atrama ir jungtis keletu plėtros ir turtėjimo atžvilgių. Išėjęs Švietimo mokyklą, jis į lietuvių literatūrą įnešė blaivaus racionalumo, familiaraus kalbėjimo, humoro spalvų. Bet kultūrinėje tradicijoje išsikerojusios šaknys pasiekia ir gilesnį podirvį – baroką. Barokinė egzaltacija ir mistika iš esmės svetima Valančiaus prigimčiai, vis dėlto religinio jausmo dramatiškas intensyvumas politinės grėsmės ir prievartos situacijoje kartais pasireiškia barokinėmis formomis, kurios aiškios hagiografinėje prozoje. Tačiau didaktiniai pasakojimai, kuriantys žemdirbių buities paveikslus, jau yra tiesioginiai realizmo pirmtakai.

Valančių yra prasminga skaityti ne vien literatūrinių epochų ir srovių kontekste. Vaisingas gali būti tipologinis žvilgsnis, ir tada Valančius būtų matomas kaip vienos iš tipologinių stiliaus linijų atstovas. Tos linijos, nubrėžtos ne istorijos, o talento prigimties ir pasaulėjautos, driekiasi per visą literatūros gyvavimo laiką. Jeigu sutiktume išskirti du grožinio žodžio tipus – mimetinį (vaizduojamąjį) ir ekspresyvųjį, tai Valančius, be abejo, priklausytų pastarajam. Jo linija prasideda Donelaičiu, o toliau eina per Valančių, Keturis vėjus, ekspresionistinę prozą iki M.Martinaičio. Pastarasis, ieškodamas ir naujo pasaulėvaizdžio, ir naujos poetikos, stilizuoja Valančiaus (iš dalies ir Donelaičio) ne tik statų, rupų žodį, bet ir pagrindinį jų kūrybos principą – didaktiškumą („Pamokymai rogėmis važiuojant pro Varnius”), kuris, šiandien neturintis nei praktinės vertės, nei poveikio, įgauna estetinę reikšmę, kaip archajinis praėjusių laikų dvelksmas, kuris sklinda iš ekspresyvaus barančio, skatinančio, paguodžiančio žodžio ir retoriškos intonacijos.

Valančiaus žodis labai netikėtai pamaitina ir kitą naujosios poezijos tėkmę: A.Nyka-Niliūnas manė, kad Valančiaus „raštų analizė galėtų atskleisti naujus akiračius ir pažadinti perdaug dažnais atvejais miegantį stiliaus jutimo instinktą”. Prisimindamas V.Mačernį, jis rašė, jog „savo didžiausiu ir tiesioginiu mokytoju Mačernis laikė Valančių. Iš Valančiaus, per Maironį, Putiną ir Kiršą prasidėjo žygis į Vakarus.”

Pažymėtina ir dar viena literatūrinė giminystė – J.Tumas-Vaižgantas. Kito Lietuvos krašto, kitos tarmės, kitos visuomeninės padėties ir kito temperamento žmogus, bet giminingos dvasios: jo tas pats iš gilumos einantis demokratiškumas, veiklus atsidavimas savam kraštui ir jo žmonėms, drąsus savo įsitikinimų ir principų gynimas, o kartu atvirumas ir artumas būties konkretybei, pozityvi, gyvenimą teigianti pasaulėžiūra, meilė sodžiaus žmogui, vaikui, gyvūnui. Jis rūpinosi Valančiaus rašytiniu palikimu, dar klierikas (kartu su Maironiu) žiūrėjo Valančiaus giesmių kalbą, Tėvynės sarge skelbė kai ką iš jo raštų, atskiromis knygomis išleido Pastabas pačiam sau (1929), Maskoliams katalikus persekiojant (1929), Blaivybės gromatas (1915). Bet yra ir meninio mąstymo artimumas: tai ir etnografinės medžiagos gausus įjungimas į fiktyvųjį pasaulį (tiek Palangos Juzėje, tiek ir Pragiedruliuose) ir kai kurie bendri Švietimo stiliaus bei pasakojimo technikos dalykai.

Taigi Valančius gyvas įvairiausiais ryšiais su literatūros linkmėmis, žanrais, stiliais, talentais. Literatūros plėtroje jo svoris nėra mažesnis negu bažnytinėje, švietėjiškoje ir politinėje veikloje. Jis yra viena iš lietuvių literatūros mitologinių figūrų, reiškianti prigimties apstumą ir gyvybingumą, taip pat veiklų bei organizuojantį pradą, racionalų, pragmatišką ir pozityvų jo kompetencijoje esančių būties sričių sutvarkymą ir konfliktų išsprendimą.

Leave a Comment