Motiejaus Valančiaus biografija

1205 0

Motiejus Valančius

Motiejus Valančius – vienas iš žymiausių devynioliktojo amžiaus antrosios pusės lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų, istorikas, rašytojas didaktas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, nelegalios lietuvių spaudos kūrėjas ir aukšto rango katalikų bažnyčios dvasininkas.

Vienas iš pirmųjų M. Valančiaus rūpesčių buvo parapijinių mokyklų steigimas ir rėmimas. Jis reikalavo, kad prie kiekvienos bažnyčios būtų laikoma mokykla, kurioje gimtosios kalbos mokytųsi neturtingo luomo žmonių vaikai. Šį tikslą jis gana gerai įgyvendino – per 10 metų parapijinių mokyklų tinklas išsiplėtė beveik dvigubai. Vėliau, uždraudus lietuvišką raštą, M. Valančius ėmmė raginti ūkininkus, kad pasisamdę daraktorių, sodžiuose savo vaikus mokintų skaityti. Taigi, M. Valančius buvo ir slaptųjų “vargo” mokyklų organizatorius.

Išvaręs plačią švietimo darbo vagą, M. Valančius pradėjo vieną masiškiausių blaivybės akcijų prieš skaudžią tautos piktžaizdę – girtavimą. Jo įsteigto blaivybės sąjūdžio veiklos pasekmės buvo milžiniškos: praėjus dvejiems metams nuo blaivybės sąjūdžio pradžios, degtinės gamyba sumažėjo 8 kartus; Kauno gubernijoje blaivininkai sudarė 83,2% visų katalikų.

1864 m. uždraudus spaudą lietuviškais rašmenimis ir įvedus graždanką (lietuviškas tekstas rusiškomis raidėmis), vyskupas M. Valančius neliko abejingas lietuviškos sppaudos likimui – ėmė organizuoti nelegalų lietuviškų knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje. Knygnešiai pradėjo platinti politinio-religinio turinio knygeles, kurios buvo pirmieji politinės publicistikos pavyzdžiai mūsų literatūroje. Ši Motiejaus Valančiaus suorganizuota nelegali knygų leidybos ir platinimo akcija nurodė kelius savo raštui, kalbai ir ku

ultūrai išsaugoti. Ir jais buvo vaikščiota iki pat spaudos atgavimo 1904 metais.

Produktyviausio XIX a. vidurio lietuvių rašytojo M. Valančiaus kūrybinį palikimą sudaro 4 beletristinio pobūdžio knygelės: “Vaikų knygelė” (1868) , ”Paaugusių žmonių knygelė” (1868) , ”Palangos Juzė” (1869), ”Pasakojimas Antano tretininko” (1872) bei istorinis dviejų tomų veikalas “Žemaičių vyskupystė”(1848). M.Valančiaus plunksnai priklauso ir daugybė religinių bei publicistinų raštų, vyskupiški aplinkraščiai.

M. Valančiaus kūrybą sunku apibrėžti: ji netelpa į jokius žanro rėmus, joje galima įžvelgti kelių žanrų atgarsius. Vieni kūrinėliai primena pasakėčias, pamokslus, pasakas, kiti artimi hagiografinei literatūrai.

Žanrų sinkretizmas būdingas kiekvienos literatūros priešaušriui. M. Valančiaus knygelės, nežiūrint jų ribotos ir apibrėžtos paskirties, jau išsiskiria iš to meto lietuvių raštijos ir neginčijamai priklauso grožinei literatūrai. Tik nuo jo prasideda tikroji originaliosios lietuvių prozos istorija. Nors jo knygelėms būdingas žanrinis sinkretumas, tačiau kaai kuriuos kūrinėlius galima drąsiai priskirti didaktinio apsakymo žanrui (“Guvus Vencė”, “Gustis kručas”, “Petronė ir jos priepuoliai”, “Mikė melagėlis”). O “Palangos Juzė”, vadinama meniškai brandžiausiu M. Valančiaus kūriniu, literatūros moksle visų vieningai vadinama apysaka. Iš tikrųjų čia jau randame platoką to meto liaudies buities ir papročių panoramą, materialinės ir dvasinės kultūros faktų. Apysakos veikėjas – gerai mokantis savo amatą, šmaikštus, linksmas, išradingas, apsukrus keliaujantis kaimo siuvėjas. Pabūvojęs įvairiose Lietuvos vietose, įdomiai pasakoja savo įspūdžius, prisideda prie pramogų organizavimo. Šis kūrinys atskleidžia są
ąmojingo žemaičio Viskanto tipą, kuris išreiškia naujas socialines perėjimo iš feodalizmo į kapitalizmą tendencijas (pavyzdžiui, skatinama mokytis amatų). Visą etnografinę medžiagą sieja herojaus kelionių ir nuotykių istorija. Tai tartum savita lietuviško kaimo enciklopedija. Tačiau taip jau gerai vertinti apysaką kažin ar dera. Juk didesnę jos dalį sudaro tautosakos kūriniai, etnografinė medžiaga, o pagrindinis veikėjas yra “apysakos rėmai”. Taipogi vieningo, psichologiškai pagrįsto siužeto čia taip pat nėra. Įvairūs elementai jungiami dirbtinai, didaktiniais tikslais. “Palangos Juzę” vadiname apysaka daugiau pagal medžiagos apimtį, negu pagal kompozicines ar siužetines ypatybes.

Be abejonės, M. Valančiaus kūrybai galima prikišti ir psichologizmo stoką, ir sudėtingesnių veikėjų, jų vidinių konfliktų, išpuoselėtų poetinės kalbos puošmenų stygių. Bet tai juk atsirado mūsų literatūroje jau po M. Valančiaus mirties plečiant ir gilinant jo išvarytą vagą. Gal labiau derėtų kalbėti apie šio rašytojo originalumą, jo sugebėjimą, perfrazuojant žemaitišką priežodį, sermėga apvilkti tikrą išmintį. Juk į žmogų jis jau tautos atgimimo priešaušryje žvelgė iš socialinių, tautinių, moralinių valstiečio, dvasininko, lietuvio pozicijų, žvelgė į gyvenimą etiniu, filosofiniu, psichologiniu žvilgsniu. Skaitydamas jo kūrinius negali nepastebėti kaip kiekvienas naujas kūrinys plečia gėrio ir blogio ribas, kaip kūrėjas veda vis toliau nuo vieną kartą aprašytų įvykių ir veikėjų. Viename apsakyme personažas parodytas iš kurios nors vienos pusės, o kituose jau žiūrima į
jį iš antros, kitaip motyvuojant jo likimą, atitinkamai parenkant meninę detalę ar palyginimą. Pavyzdžiui, geriausi M. Valančiaus apsakymai (“Guvus Vencė”, “Mikė melagėlis”, “Apie gerą darbą” ir kt.), pateikę žiupsnelį informacijos, pereina į beletristinę plotmę, jų veikėjai – tikri literatūriniai charakteriai. Ginčytinas ir tvirtinimas, kad M. Valančius negali pasigirti poetikos įvairove bei turtingumu. Viena, jis – vienišas tarp savo meto rašytojų, antra, negalima nematyti, kad didaktinėms mintims reikšti meistriškai vartojama sodri liaudiška kalba, rimti, rūstūs ir smagūs palyginimai, judrūs veiksmažodžiai, taiklūs, nauji epitetai. M. Valančiaus kūryba – tai margas prozos pasaulis, patrauklus gyvastingumu, vidine giedra ir aiškumu, iškaišytas liaudiškomis charakteristikomis, vaizdingais veiksmažodžiais, ištiktukų stulbinančia griūtimi, — juk tai ir daro šią prozą įdomią, patrauklią.

Iš M. Valančiaus mokėsi J. Biliūnas, Vaižgantas, Žemaitė. Taiklūs psichologiniai pastebėjimai, dialogai, tipai, vertingos stiliaus ypatybės – visa tai, kas sudaro grožinės prozos pagrindą jau randame M. Valančiaus kūryboje.

M. Valančius savo kūryboje yra tikras švietėjas. Visos jo knygelės sujungtos į ciklus ir turi savo paskirtį. Sakysim, “Vaikų knygelė” skiriama vaikams, “Paaugusių žmonių knygelė” – suaugusiems, “Pasakojimas Antano tretininko” – kaimo “daraktoriams” kaip vaikų mokymo priemonė, o “Palangos Juzė” – jaunimui, kurį ji moko liaudies dainų, papročių, skatina imtis amatų. Tais pačiais švietėjiškais tikslais autorius gausiai pateikia istorinių žinių iš Lietuvos praeities (ypač “Pasakojime Antano tretininko”). Tačiau svarbiausias tikslas –
moralinis ir religinis auklėjimas. Vertingiausi bruožai, kuriais apdovanoja herojus, yra darbštumas, tvarkingumas ir pamaldumas. Jokių tarpinių moralinių normų neteigiama. Todėl tokie tipai stovi priešinguose poliuose: vieni įkūnija tik gėrį, kiti – tik blogį, yra labai abstraktūs, schematiški, iliustratyvūs. Galima teigti, jog M. Valančiaus personažų abstraktumą lėmė ne didaktiniai tikslai, o ta socialinė epochos būtis, per ilgus amžius suformavusi tokią visuomeninę psichologiją, kuri dar nepajėgė suvokti individo, jo poreikių. Užsitęsęs feodalizmas išugdė visuomenėje stiprų bendruomenės jausmą su bendrais papročiais, morale. Tik panaikinus baudžiavą, prasidėjo feodalinės bendruomenės irimas, o kartu formavosi ir individualistinė psichologija. M. Valančiaus kūryba ir priklauso tam pareinamajam laikotarpiui, kuris objektyviai atsispindi rašytojo kūryboje.

M. Valančius visose srityse jautėsi esąs vyskupas ganytojas, atsakingas už savo ganomųjų moralę, dvasinę būklę, kultūrinį išprusimą. Todėl jis dažnai kalba pamokslininko tonu, nors kartu jam būdingas ir nepaprastas pedagoginis taktas. Jis nebara žmonių dėl jų ydų, nekeikia jų, o stengiasi juos auklėti literatūriniais vaizdais, gyvenimiškais pavyzdžiais. Jo, kaip moralisto, pedagoginį taktą atitinka ir stilius – santūrus, objektyvus. Rašytojui svetimas graudenimas ar sentimentai.

Tačiau požiūris, kad M. Valančius beletristinius kūrinius rašė vien siekdamas auklėti skaitytoją religijos dvasia, skiepyti paklusnumą dvasinei ir pasaulietinei vyresnybei, kad tik didelis talentas jam padėjo atspindėti kai kuriuos savo meto tikrovės reiškinius, taip pat yra atmestinas. Taip žiūrint į

. . .

Join the Conversation

×
×